V. B. pagal BK 145 str., 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-180-689/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39685-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.2.1, 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Domanto Skebo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, atsiprašyti nukentėjusiosios J. B. dėl smurtinio elgesio prieš ją ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį V. B. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių; priteista iš V. B. J. B. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 614 Eur proceso išlaidų.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo V. B. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

V. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d., apie 20.00 val., buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kambaryje konflikto metu ranka sugriebė sėdinčiai ant lovos sutuoktinei J. B. už plaukų ir keturis kartus juos patempė. Konfliktui tęsiantis, virtuvėje sugriebė J. B. už plaukų ir tris kartus patempė, juos pešdamas, bei apdraskė nukentėjusiajai kairės rankos dilbį. Taip smurtaudamas prieš savo šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai J. B. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytų odos nubrozdinimų kairiajame dilbyje.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Domantas Skebas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir kuria iš dalies tenkintas civilinis ieškinys bei priteistos proceso išlaidos; taip pat panaikinti 2017 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir priimti naują nuosprendį – V. B. visiškai išteisinti, civilinį ieškinį ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti. Kasatorius skunde nurodo:

Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes išvadas dėl nuteistojo kaltumo padarė nesiėmę įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teismai išrinko nuosprendyje vieną iš nukentėjusiosios versijų ir nurodė, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai neigė tampęs nukentėjusiąją už plaukų ar juos pešęs, o nukentėjusiosios versija apie šį veiksmą yra itin nenuosekli ir kiekvienos apklausos metu skyrėsi. Apklausti policijos pareigūnai nurodė, kad išpeštų plaukų nukentėjusioji jiems nerodė, grumtynių bei plaukų pešimo pėdsakų nerasta ir atliekant įvykio vietos apžiūrą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad sutuoktiniai jau ilgą laiką pykstasi, tarp jų tvyro įtampa, jie kaltina vienas kitą, net ir nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose nuolat vėlėsi į asmeniškumus.

Apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė prielaida, kad nuteistasis galėjo ir anksčiau smurtauti prieš nukentėjusiąją, todėl sprendė, kad jis turėjo tyčią smurtauti ir nagrinėjamu atveju. Tokio pobūdžio spėjimai grindžiant asmens kaltę yra nepriimtini. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. V. B. neva anksčiau padaryti veiksmai šioje byloje nebuvo tiriami, dėl jų jis nėra kaltinamas ir nuteistas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis, labiau tikėtina, smurtavo anksčiau, todėl atitinkamai smurtavo ir nagrinėjamu atveju.

Spręsdami dėl baudžiamosios atsakomybės už fizinio skausmo sukėlimą, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu. Kasacinėje nutartyje Nr. 2A-5/2014 pasisakyta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTQ4LTY1MS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-148-651/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-148-651/2016">1A-148-651/2016</a> taip pat pasisakė dėl kriterijų, kuriais remiantis galima spręsti, ar kaltinamasis tyčia siekė sukelti fizinį skausmą: „Fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai.“

Skundžiamame nuosprendyje ir nutartyje remiamasi nukentėjusiosios teiginiais apie tai, kad kai nuteistasis ją tampė už plaukų (kitose parodymų versijose – plaukus pešė), ji jautė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokiais bylos duomenimis remiantis nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad nuteistasis suvokė keliantis nukentėjusiajai skausmą. Nagrinėjamoje byloje teismo medicinos ekspertams net nebuvo užduotas klausimas dėl išvados apie fizinio skausmo sukėlimą, todėl teismai nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo šią aplinkybę remdamiesi vien nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Visuotinai žinoma, kad ne kiekvienas suėmimas už plaukų sukelia fizinį skausmą. Be to, kiekvienas asmuo tokį veiksmą ir jo keliamus pojūčius jaučia subjektyviai ir vertina individualiai. Teismai turėjo atidžiai ištirti, ar iš nukentėjusiosios elgesio (reakcijos) nuteistasis galėjo suvokti, kad nukentėjusioji jaučia fizinį skausmą, nes tik ištyrus šią aplinkybę galima spręsti, ar buvo nuteistojo tyčia kelti fizinį skausmą. Teismai neįvertino nukentėjusiosios patvirtinimo, išsakyto teismo posėdyje, apie tai, kad nuteistasis galėjo nesuvokti, jog jai skauda, – nukentėjusioji parodė teismui: „Man skaudėjo, jam atrodo, kad neskauda.“ Teismai taip pat nevertino nukentėjusiosios patvirtinimo apie tai, kad nuteistojo veiksmus ji vertino ne kaip siekį tyčia sukelti skausmą, o kaip tyčiojimąsi ir provokaciją. Būtent taip ji nurodė kalbėdama telefonu su Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) operatoriumi ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Apklaustas pareigūnas H. A. parodė, kad nukentėjusioji skundėsi sutuoktinio smurtavimu, smurtas buvo psichologinis. Garso įraše, kuriame fiksuotas pokalbis su BPC operatoriumi, nukentėjusioji taip pat akcentuoja, kad ji nenori nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, tiesiog nori fiksuoti, kaip jis daro jos šeimyninį gyvenimą nepakeliamą.

Nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – neįvertintas padarytos veikos pobūdis (pavojingumo laipsnis), nesilaikyta ultima ratio (paskutinė priemonė) principo. Teismai nevertino, kad savo pareiškimuose nukentėjusioji neprašo patraukti nuteistojo baudžiamojon atsakomybėn už rankos įbrėžimus. Nors BK 140 straipsnio 2 dalis nenumato privalomo nukentėjusiojo pareiškimo, kad būtų pradėtas procesas ir asmuo būtų traukiamas atsakomybėn (BK 140 straipsnio 4 dalis), tačiau į paties nukentėjusiojo vertinimą ir požiūrį būtina atsižvelgti sprendžiant, ar veika išties buvo tiek pavojinga, kad reikėtų taikyti ultima ratio – baudžiamąją atsakomybę. Nukentėjusioji visų apklausų metu nurodė, kad nežino, kaip atsirado rankos įbrėžimai, ir mano, kad jie buvo padaryti nuteistojo rankos nagais, kai buvo tampoma už plaukų. Taigi nukentėjusioji nepajautė rankos odos skausmo konflikto su nuteistuoju metu ir net nepastebėjo rankos įbrėžimų, kol jų jai neparodė pareigūnai. Kasacinio teismo praktikoje ne vieną kartą pažymėta, kad labai svarbu yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, o baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinio teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-396/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-396/2009">2K-396/2009</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526/2009">2K-526/2009</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2011">2K-262/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTczLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-573/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-573/2012">2K-573/2012</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a> ir kt.). Nagrinėjamu atveju patempimas už plaukų ir nežymus odos įbrėžimas nebuvo tiek pavojingi, kad būtų būtina taikyti kraštutinę priemonę – baudžiamąją atsakomybę.

Nuteistojo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Šiame BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis numato tik tyčinę kaltės formą, todėl, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas turėjo ne tik apsiriboti konstatavimu, kad rankos įdrėskimai nukentėjusiajai padaryti nuteistojo nagais, bet ir pagrįsti, kuo remiantis nustatyta nuteistojo tyčia juos padaryti. Be to, byloje negalima padaryti įrodymais paremtos išvados apie priežastinį ryšį tarp nuteistojo neva padarytų veiksmų ir odos įbrėžimo. Teismai neįvertino gynėjo nurodytos aplinkybės, kad tokius sužalojimus nukentėjusioji galėjo netyčia patirti kitomis aplinkybėmis, juolab kad teismo medicinos specialistai nurodė, jog negalima identifikuoti konkretaus sužalojimus padariusio objekto, o nuteistasis yra medikas (chirurgas), todėl negali turėti ilgesnių nagų. Tuo atveju, jei V. B. būtų nagais subraižęs nukentėjusiosios odą, jo panagėse būtų likę nukentėjusiosios odos mikrodalelių, tačiau toks tyrimas net nebuvo atliktas.

Apeliacinės instancijos teisme į procesą įstojęs gynėjas prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir sudaryti galimybę užduoti klausimus teismo medicinos specialistui, tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis ir aplinkybės nėra aiškios ir nebetirtinos. Bylos dokumentuose skirtingai įvardijamas nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis: nudrėskimas, nubrozdinimas, įdrėskimas, apdraskymas, paraudimas. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. atliktos apžiūros metu (po trijų dienų nuo įvykio) užfiksuota, jog nukentėjusiosios kairiojo dilbio tiesiamojo paviršiaus viduriniame trečdalyje matomi du išilginės krypties 0,1 x 2 cm ir 0,2 x 4 cm rausvos, šviežios odos plotai po nusilupusio šašo. Neįtikėtina, jog per tris nepilnas dienas nukentėjusiosios įdrėksta ar nubrozdinta oda pasidengė šašu, jis nusilupo ir teliko rausvos, šviežios odos plotai po nusilupusio šašo. Liudytojas (policijos patrulis) I. V. parodė, kad matė paraudimo žymes ant nukentėjusiosios rankos. Darytina išvada, kad jau įvykio dieną ant nukentėjusiosios rankos buvo matomi rausvos, šviežios odos plotai po nusilupusio šašo. Be to, policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė ne tą sužalotą ranką, kurią nurodo nukentėjusioji ir teismo medicinos specialistė. Byloje yra ir kitų neaiškumų, kurie nebuvo pašalinti bylos nagrinėjimo metu. 2016 m. rugpjūčio 22 d. nukentėjusioji buvo apžiūrėta ir nufotografuota tyrėjos, tačiau fotolentelėje esančios sužalojimų nuotraukos yra labai nekokybiškos, jokie sužalojimai jose neįžiūrimi. Dėl to nėra įmanoma patikrinti ir paneigti nuteistojo teiginių apie tai, kad įvykio vietoje apžiūrėti nukentėjusiosios rankų nubrozdinimai nebuvo naujai atsiradę, nes juos dengęs šašas jau buvo nusilupęs. Teismai nepagrįstai atsisakė tirti bylai reikšmingas aplinkybes apie odos nubrozdinimų gijimo etapus bei trukmę, taip suvaržydami nuteistojo ir gynybos teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojui – teismo medicinos specialistui (BPK 22, 48, 178, 275 straipsnių pažeidimai).

Taip pat teismai, pažeisdami BPK 7, 22, 270 straipsnių nuostatas, suvaržė nuteistojo ir gynybos teisę išreikalauti ir pateikti į bylą reikšmingus dokumentus apie nukentėjusiosios psichinės sveikatos būklę ir galimybes adekvačiai suvokti įvykius. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neturėjo gynėjo, jo prašymai buvo suformuluoti ne teisine kalba, juose nebuvo išreikštas konkretus procesinis reikalavimas. Todėl nuteistasis nebuvo teismo teisingai suprastas ir jo prašymai nebuvo tinkamai išspręsti. Nuteistasis nurodė, kad, jo nuomone, nukentėjusioji serga psichikos liga, kuri neleidžia jai adekvačiai suvokti realybę, ją kamuoja haliucinacijos ir kliedesiai. Tiek apklausiama pareigūnų, tiek teismo posėdyje nukentėjusioji kalbėjo padrikai, nuolat nukrypo į kitus įvykius, jos pasakymai apie tai, kad nuteistasis ją seka, persekioja, valdo jos telefoną, todėl jo ekranas mirksi, būdingi paranojai. Dėl savo psichikos problemų nukentėjusioji nurodė tikrovės neatitinkančius teiginius apie tai, kad nuteistasis tampė ją už plaukų, apdraskė, žlugdo, persekioja. Teismo posėdyje nukentėjusioji neneigė, kad turi problemų dėl atminties, dėmesio, tačiau kaltino dėl to ją „žlugdantį“ nuteistąjį. Nukentėjusioji yra prašiusi V. B. išrašyti jai itin stiprius psichikos ligoms gydyti skirtus vaistus, bet jis atsisako tai daryti, o tai sukelia nukentėjusiosios pyktį. Teismai nukentėjusiosios psichikos būklės netyrė, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios sveikatos būklės vertinimas svarbus vertinant jos parodymų atitiktį realiems įvykiams. Gynėjas prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti duomenis iš sveikatos įstaigų apie nukentėjusiajai galimai diagnozuotus psichikos sutrikimus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį prašymą, taip suvaržydamas gynybos teisę išreikalauti įrodymus, kurių pats gynėjas negali gauti dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų, tačiau kurie yra svarbūs sprendžiant apie tai, ar nukentėjusioji adekvačiai suvokė įvykius.

Apklausta teismo posėdyje nukentėjusioji iš pradžių neigė, po to pripažino, kad ji primokė vaiką skambinti telefonu 112. Sprendžiant iš garso įrašo, kuriame užfiksuoti pokalbiai su BPC operatoriumi, nukentėjusioji nurodė aštuonerių metų amžiaus vaikui pačiam tęsti pokalbį su policija. Garso įrašo išklotinės pradžioje tyrėja nurodė, kad vaikas sako kažką nesuprantamo, tačiau atidžiau, per ausines, išklausius įrašą jame girdisi, kad vaikas iki atsiliepiant BPC operatoriui sako „aš vykdau, mama“. Teismai dėl šios aplinkybės nepasisakė, neįvertino, kad visa tai vyko iškart po to, kai nuteistasis paskambino nukentėjusiosios motinai ir tėvui (šią aplinkybę patvirtino nukentėjusiosios tėvas V. K. L.) ir taip sukėlė itin didelį nukentėjusiosios nepasitenkinimą, įniršį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Iš bylos medžiagos matyti, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Ši išvada grindžiama ne tik nukentėjusiosios J. B. parodymais, bet ir kita bylos medžiaga: liudytojų policijos pareigūnų H. A., I. V. parodymais, liudytojo V. K. L. parodymais, Bendrojo pagalbos centro pateiktu garso įrašu ir apžiūros protokolais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, specialisto išvada. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo mažametis sūnus A., išsigandęs tėvo V. B. smurto prieš motiną, iškvietė policijos pareigūnus. Byloje esantis garso įrašas patvirtina, kad į pagalbos centrą paskambinęs mažametis buvo susijaudinęs, nurodė, kad „tėtis labai muša mamą“. Atvykusiems pareigūnams mažametis pasakė, kad tėvas pešė mamai plaukus, kad jis su seserimi buvo šalia tėvų, stengėsi apginti mamą nuo tėčio smurto, bijojo, kad tėvas nesužalotų mamos. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklaustas H. A. Teismas išklausė Bendrojo pagalbos centro pateiktą garso įrašą ir konstatavo, kad nėra abejonių, jog mažametis skambindamas ir kviesdamas pagalbą veikė savo iniciatyva, nes buvo įbaugintas tėvo smurtinių veiksmų. Šių byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą dėl V. B. neteisėtų veiksmų ir pagrįsti motyvus, kodėl paties nuteistojo parodymus teismas vertina kritiškai.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje detaliai išanalizavo nuteistojo tyčios kryptingumą ir pateikė išsamius argumentus, kodėl mano, jog bylos duomenimis V. B. tyčia sukelti sutuoktinei fizinį skausmą yra įrodyta. Teismas įvertino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad nuteistasis jai už plaukų buvo suėmęs abiem rankomis, tempiant plaukus iškrito ir sulūžo plaukų segtukas, kad, jausdama skausmą ir norėdama apsiginti, nukentėjusioji rankomis dengėsi galvą, tuo metu V. B. įdrėskė ranką. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, jog tokio pobūdžio veiksmai yra skausmingi ir suaugęs, psichiškai sveikas bei gyvenimiškos patirties turintis asmuo tai neabejotinai suvokia. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir dar vieną aplinkybę, leidžiančią spręsti apie nuteistojo suvokimą, – tai jo profesija. Būdamas praktikuojantis medikas ir turėdamas medicininių žinių, V. B. neabejotinai suvokė, kad tempdamas nukentėjusiosios plaukus kelia jai fizinį skausmą. Ši teismo išvada neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad tokio pobūdžio veiksmais, kurie inkriminuoti V. B., – plaukų pešimu – žmogui paprastai sukeliamas fizinis skausmas ir nemalonūs pojūčiai. Dėl šių aplinkybių teismams nebuvo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie patirtą fizinį skausmą bei abejoti tuo, kad nuteistasis tokių savo veiksmų pasekmių galėjo nesuprasti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad V. B. prieš nukentėjusiąją smurtavo galimai ne pirmą kartą. Tokia išvada, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, grindžiama ne tik nukentėjusiosios parodymais, jos pateiktomis ir teismo apžiūrėtomis nuotraukomis, bet ir liudytojo V. K. L. paaiškinimais teisme, kad jis ir anksčiau yra matęs sumuštą savo dukrą, ji pasakodavo, kad V. B. prieš ją naudoja fizinį smurtą, duktė dėl patirto smurto keletą kartų buvo išsikrausčiusi į kitą butą ir pan. Tačiau šiais argumentais teismas grindė ne išvadą dėl V. B. kaltės, o vertino 2016 m. rugpjūčio 21 d. kreipimosi į policiją aplinkybes, t. y. argumentavo, kodėl tiki nukentėjusiosios parodymais, jog išsigandęs V. B. smurto sūnus paskambino bendruoju pagalbos telefonu savo iniciatyva, o ne primokytas mamos.

Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino gynybos prašymo atlikti įrodymų tyrimą, savaime nereiškia, jog buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, byla išnagrinėta neišsamiai, o priimti teismų sprendimai yra neteisingi. Vykdydamas pareigą išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visus pateiktus prašymus, kiekvienu atveju teismas turi diskreciją nuspręsti, kuriuos prašymus tenkinti, o kurių – ne, tačiau privalo savo sprendimą pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas reikalavimą motyvuoti savo sprendimą įgyvendino tinkamai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nesutrukdė priimti teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo. Nutartyje išsamiai ir argumentuotai išanalizuoti apelianto kelti klausimai dėl teismo specialisto išvados bei nukentėjusiosios psichinės būklės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo abejoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2565/2016(01), kurioje nustatyta, jog J. B. galimai pagal įvykio aplinkybes nurodytu laiku (2016 m. rugpjūčio 21 d.) padaryti odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išvadą pateikusi ekspertė pati apžiūrėjo nukentėjusiąją ir nustatė, jog kairio dilbio tiesiamojo paviršiaus viduriniame trečdalyje – du išilginės krypties 0,1 x 2 cm ir 0,2 x 4 cm rausvos, šviežios odos plotai po nusilupusio šašo. Tai, kad įvykio metu buvo apdraskyta nukentėjusiosios ranka, patvirtino liudytojai policijos pareigūnai H. A. ir I. V. J. B. padarytas sužalojimas užfiksuotas 2016 m. rugpjūčio 22 d. asmens apžiūros protokole ir netrukus po įvykio surašytame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato rinktinės „Vytis“ Trečiosios kuopos vyriausiojo patrulio H. A. 2016 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo. Įrodymų visumos nepaneigia nuteistojo išsakyti teiginiai, kad nukentėjusioji nubrozdinimus galėjo pasidaryti buityje (pvz., segtuku, grybaudama ar ją galėjo apdraskyti katinas). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl J. B. psichinės būklės jos parodymai gali būti nepatikimi. Pirmosios instancijos teismas J. B. parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Be to, nukentėjusiosios atstovė advokatė Gitana Gudaitė 2017 m. spalio 9 d. posėdyje teismui pateikė Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centro pažymą, kurios duomenys nesudaro pagrindo abejoti J. B. psichine sveikata.

Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad nuteistasis, kuris ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nesinaudojo gynėjo paslaugomis, nesugebėjo tinkamai realizuoti savo gynybos teisių, negalėjo tinkamai suformuluoti prašymų. Iš bylos duomenų matyti, kad V. B. viso proceso metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, taip pat ir reikšti prašymus. Byloje nėra duomenų, kad šios jo teisės buvo pažeistos ar suvaržytos.

Kasatorius mano, kad nagrinėjamoje byloje taikant baudžiamąją atsakomybę buvo pažeistas ultima ratio principas, tačiau nenurodo, kokio pobūdžio teisinės sankcijos, jo manymu, turėtų būti taikomos. Šie kasatoriaus argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Byloje nustatyta, kad V. B. padaryta veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, vadinasi, padaryta nusikalstama veika, už kurią turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Įstatymo leidėjas smurtą artimoje aplinkoje laiko viena iš pavojingesnių smurto formų, šis požiūris aiškiai išreikštas baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjui smurtą prieš artimus giminaičius ar šeimos narius įvertinus kaip kvalifikuojančią aplinkybę. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, jog V. B. veika įvertinta pažeidžiant ultima ratio principą. V. B. neteisėtais veiksmais kėsinosi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – žmogaus sveikatą, o kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319/2013">2K-319/2013</a>, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. B. gynėjo advokato D. Skebo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ir nuteistojo teisės į gynybą suvaržymo

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų, V. B. kaltę grindė tik nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiosios parodymais bei prielaida, kad nuteistasis galėjo ir anksčiau smurtauti prieš nukentėjusiąją.

Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017).

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė kurį nors iš nurodytų pažeidimų. Teismai, laikydamiesi įstatymo reikalavimų, ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus duomenis, pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės nustatant faktines įvykio aplinkybes. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidžia ir tai, kad nuosprendyje bei nutartyje remiamasi nukentėjusiosios parodymais. Tai, kad nukentėjusioji skirtingų apklausų metu nevienodai nurodė kai kurias neesmines detales (kurias kasaciniame skunde ir akcentuoja nuteistojo gynėjas), negali būti laikoma pagrindu vertinti jos parodymus kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Vertinant parodymų patikimumą, svarbu tai, kad jie būtų nuoseklūs ir neprieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji J. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, vienodai nurodydama esmines V. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nukentėjusioji nurodė, kad jai sėdint ant lovos V. B. priėjo, viena ranka sugriebė už plaukų ir keturis kartus patempė; kai nukentėjusioji nuėjo į virtuvę ir atsisėdo ant kėdės, nuteistasis prie jos priėjo, vėl rankomis sugriebė už plaukų ir, juos pešdamas, tris kartus patempė. J. B. stengėsi galvą užsidengti rankomis, todėl V. B. jai įdrėskė į kairės rankos dilbį. Be to, šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje ištirti bei įvertinti duomenys: liudytojų – į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų – parodymai bei jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstyti duomenys, kad pareigūnai buvo iškviesti dėl to, jog vyras smurtauja prieš savo sutuoktinę, peša jai plaukus; Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas patvirtina, kad tėvo smurto prieš motiną išsigandęs jų mažametis sūnus skambino į BPC, buvo susijaudinęs, nurodė, kad „tėtis labai muša mamą“; Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje užfiksuotas nukentėjusiajai padarytas rankos įdrėskimas. Remdamiesi šių duomenų visuma, teismai padarė išvadą, jog nuteistasis V. B. smurtavo prieš sutuoktinę, tempdamas jai už plaukų ir apdraskydamas ranką.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo V. B. tyčios smurtauti nagrinėjamu atveju grindžiama prielaida apie tai, jog nuteistasis galėjo ir anksčiau smurtauti prieš nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad V. B. galimai prieš sutuoktinę smurtavo ir anksčiau, ir šie duomenys išdėstyti, tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, šiais duomenimis nuteistojo kaltė padarius jam nagrinėjamoje byloje inkriminuotą nusikalstamą veiką negrindžiama. Byloje esančius duomenis apie tai, kad V. B. galimai prieš sutuoktinę smurtavo ir anksčiau, apeliacinės instancijos teismas aptarė vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir, jais remdamasis, padarė išvadą, kad nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti ar piktybiškai, be priežasties kreiptis į policiją, melagingai skųsdama nuteistąjį, nepaisant to, kad tarp sutuoktinių jau ilgą laiką vyksta konfliktai. Bylos duomenų neatitinka ir kasatoriaus teiginys, kad nukentėjusioji iš pradžių neigė, o po to pripažino primokiusi vaiką skambinti telefonu 112. Nukentėjusioji apklausų metu nurodė, kad tiek ji, tiek jos sūnaus močiutė buvo mokiusios vaiką nelaimės atveju skambinti bendruoju pagalbos telefonu, tačiau neigė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu liepė (primokė) vaikui kviesti policiją, kaip tai tvirtina kasatorius.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo suvaržyta jo teisė į gynybą – teismui atsisakius atlikti įrodymų tyrimą, liko neištirtos svarbios aplinkybės, susijusios su nukentėjusiajai padarytu odos nubrozdinimu, taip pat su nukentėjusiosios psichine būkle, kuri svarbi jos parodymų patikimumui.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gali būti atliekamas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2017 m spalio 9 d., nuteistojo gynėjas pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą. Teisėjų kolegija, išklausiusi posėdžio dalyvių nuomones, šį prašymą apsvarstė ir motyvuotai atsisakė jį tenkinti. Atsisakymo atlikti įrodymų tyrimą argumentai užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Tai, kad kolegija nenustatė pagrindo papildomai tirti gynėjo prašomų duomenų, nereiškia, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, o byla išnagrinėta neišsamiai. Pažymėtina, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, gauti kelias viena kitą dubliuojančias specialisto išvadas, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>).

Nagrinėjamoje byloje visos įrodinėtinos aplinkybės buvo nustatytos remiantis pirmosios instancijos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais. Juos dar kartą vertino apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal gynėjo apeliacinį skundą, ir nutartyje išsamiai atsakė į jame keliamus klausimus. Įdrėskimų ant nukentėjusiosios rankos atsiradimo mechanizmas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti šia specialisto išvada – ją pateikusi specialistė asmeniškai apžiūrėjo nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad teismo medicinos specialisto išvada dėl J. B. padaryto sužalojimo (odos nubrozdinimo) laiko ir būdo yra tikimybinė. Šios aplinkybės (sužalojimo padarymo laikas ir būdas) nustatytos ne tik teismo medicinos specialisto išvada, bet ir kitais pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų įvertintais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, patvirtinančiais specialisto išvadoje nurodytus duomenis bei paneigiančiais nuteistojo ir jo gynėjo keltas versijas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pasisakyta dėl nukentėjusiosios psichinės sveikatos būklės ir jos įtakos parodymų patikimumui – byloje esantys duomenys rodo, kad nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti ar kalbėti netiesą, jos parodymai apie bylai reikšmingas aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti teismų ištirti ir įvertinti duomenys. Konstatuotina, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos ir nėra pagrindo manyti, kad naujų, gynėjo prašomų, duomenų tyrimas galėtų turėti esminę įtaką teismų padarytoms išvadoms.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Kasatorius teisingai nurodo, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad V. B. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes byloje nenustatyta nuteistojo tyčia sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ir sukelti jai fizinį skausmą, taip pat neįrodyta, kad jis suvokė savo veiksmais keliantis nukentėjusiajai skausmą. Į analogiškus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teismas nustatė, kad V. B. stipriai tempė nukentėjusiosios plaukus – sugriebė jai už plaukų abiem rankomis, dėl to iškrito ir sulūžo plaukų segtukas. Nukentėjusioji, jausdama skausmą ir norėdama apsiginti, rankomis dengėsi galvą, tuo metu V. B. įdrėskė jos ranką. Šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, o nuteistasis, būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, turintis ne tik didelę gyvenimišką patirtį, bet ir medicininį išsilavinimą bei profesinę patirtį, suvokė, jog stipriai tempdamas nukentėjusiosios plaukus sukelia jai fizinį skausmą, ir to norėjo, t. y. veiką padarė tyčia. Tą aplinkybę, kad V. B. veiksmai kėlė nukentėjusiajai skausmą, suvokė nuteistojo ir nukentėjusiosios mažametis sūnus, pranešęs apie smurtaujantį tėvą bendruoju pagalbos centro telefonu.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl ultima ratio principo pažeidimo

Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju patempimas už plaukų ir nežymus odos įbrėžimas nebuvo tiek pavojingi, kad būtų būtina taikyti kraštutinę priemonę – baudžiamąją atsakomybę.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti, padariniai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. B., tempdamas nukentėjusiajai už plaukų ir apdraskydamas kairės rankos dilbį, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, t. y. dėl jo veiksmų kilo BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. B. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką mažareikšmėmis nepripažįstamos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319/2013">2K-319/2013</a>, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>, 2K-299-648/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. gynėjo advokato Domanto Skebo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis

Pranas Kuconis