„8. Savivaldybės turi padengti iš savų biudžetų pramonės įmonėms bei kitoms organizacijoms, eksploatuojančioms katilines ir tiekiančioms šiluminę energiją (gyvenamosioms patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti) gyventojams, skirtumą tarp šiluminės energijos faktinės kainos (bet ne didesnės už nustatytąją maksimalią kainą) ir gyventojams nustatyto lengvatinio tarifo, taip pat išspręsti klausimą, kaip kompensuoti kietojo kuro įsigijimo išlaidų dalį socialiai remtiniems asmenims. Stokodamos lėšų katilinėms parengti šildymo sezonui, savivaldybės turi naudotis kreditiniais ištekliais.
Nustatyti maksimalias šiluminės energijos, pagamintos įmonių ir organizacijų katilinėse ir parduodamos gyventojams, kainas: deginant buitinį krosnių kurą – 0,1, dujas – 0,06, mazutą – 0,04, akmens anglis – 0,02 lito už šilumos kWh. Tuo atveju, kai faktinė šiluminės energijos kaina yra didesnė už nustatytąją maksimalią kainą, subsidijos skaičiuojamos atsižvelgiant į skirtumą tarp faktinės šiluminės energijos kainos ir lengvatinės kainos gyventojams. Katilinės, kurių našumas yra iki 3 MW įskaitytinai, klausimą derina su savivaldybe, o kurių našumas daugiau kaip 3 MW – su Energetikos ministerija bei Valstybine kainų ir konkurencijos tarnyba.
Nustatant šiluminės energijos kainą, taikomas planinis rentabilumas – iki 10 procentų katilinės kapitalo“.
