Dėl 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir Bendro protokolo dėl Vienos konvencijos bei Paryžiaus konvencijos taikymo įsigaliojimo

1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (toliau – Vienos konvencija) straipsniai nuo I iki XVII imtinai ir visi jos papildymai, galiojantys nuo 1993 m. rugpjūčio 31 d., taip pat 1988 m. rugsėjo 21 d. Bendro protokolo dėl Vienos konvencijos ir Paryžiaus konvencijos taikymo (toliau – Bendras protokolas) straipsniai nuo I iki IV imtinai yra turintys įstatymo galią tarptautinių sutarčių straipsniai ir tiesiogiai taikomi Lietuvos Respublikos teismuose.

Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytuose Vienos konvencijos straipsniuose žodžiai „ši Konvencija“ reiškia Vienos konvenciją, išskyrus I straipsnio 1 dalį ir IV straipsnio 1, 3, 4, 5, 7 dalis, VI straipsnio 1 dalį bei IX straipsnio 2 dalies b punktą, kuriuose „ši Konvencija“ reiškia šį įstatymą, o „Susitariančios šalys“ arba „Susitarianti šalis“ reiškia pasirašiusias Vienos konvenciją šalis arba šalį, išskyrus VII straipsnio 2 dalį, kur „Susitarianti šalis“ reiškia Lietuvos Respubliką.

Bendro protokolo I straipsnyje ir II straipsnio pirmoje eilutėje žodžiai „šis Protokolas“ reiškia šį įstatymą.

Keletas vieno operatoriaus branduolinių įrenginių, esančių toje pačioje teritorijoje, turi būti laikomi vienu branduoliniu įrenginiu.

Operatoriaus atsakomybės dydis už bet kurį branduolinį incidentą apribojamas suma Lietuvos litais, ekvivalentiška minimaliam atsakomybės dydžiui, nustatytam Vienos konvencijos V straipsnyje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojama reguliuoti šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, remdamasi galiojančiais įstatymais.

Šis įstatymas įsigalioja nuo 1993 m. gruodžio 5 d. ir taikomas visiems branduoliniams incidentams, galintiems įvykti šią dieną arba vėliau, nesvarbu, kokia incidento priežastis ar jo kilmės data.