Mūsų Tėvynė Lietuva, svetimųjų ištrinta iš Europos žemėlapio, atgijo, o jos laisvės šauksmas nuaidėjo per visą pasaulį. Mūsų troškimas prisikelti kyla iš skausmo matant ištuštėjusius kaimus, atsilikimą nuo Europos valstybių, tebetvyrančią baimę, fiziškai ir dvasiškai suluošintus žmones.
Kaip dabar visus juos sulaikyti, sutelkti doram darbui – kurti ir tvirtinti nepriklausomą Lietuvą, žmonišką gyvenimą?
Minėdami 1940-ųjų birželio 16-ąją, prisimindami visus nukankintus kalėjimuose, tremtyje, žuvusius Lietuvos žemėje, fiziškai ir dvasiškai suluošintus, nulenkime galvas ir susikaupkime. Pamąstykime, ką turėtume daryti, kad ši Lietuvos gedulo diena patiesintų ir palengvintų mūsų rytojaus kelią. Tegul visiems laikams būna pasmerkta tarpusavio neapykanta, prievarta, melas, diktatorių valdymas.
Kurkime demokratinę visuomenę, kurioje kiekvienas balsas būtų išgirstas ir ramiai išklausytas. Stiprinkime nepriklausomą Lietuvą ir padarykime viską, kad joje pakaktų vietos visų tautybių ir įvairiausių pažiūrų geros valios žmonėms. Susitelkime ir atsispirkime bet kokiam skaldymui, tarpusavio vaidams. Tarp besikuriančių ir esamų partijų, draugijų ir sąjūdžių pirmiausia ieškokime visus jungiančių, o ne skiriančių idėjų ir tikslų.
Sugrąžinkime Lietuvai žmogų, išsivadavusį iš vakarykščios tamsos, kurio gyvenimas būtų skirtas artimo ir Tėvynės meilei. Pasakykime sau: tasai žmogus būsiu aš.
