Prieš penkiasdešimt metų, 1940-ųjų birželio 15 dieną, Tarybų Sąjunga įvykdė ginkluotą, agresiją prieš nepriklausoma Lietuvos Respubliką, ją okupavo ir aneksavo. Šiais veiksmais Tarybų Sąjunga pažeidė tarptautinės teisės normas, sulaužė savo pačios sudarytas su Lietuvos Respublika sutartis, kuriomis buvo įsipareigojusi gerbti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą.
Demokratinės pasaulio valstybės niekada nepripažino Lietuvos – tikrosios Tautų Sąjungos narės – prievartinio inkorporavimo į TSRS. Tačiau tuomet, kai tą pačią birželio 15 d. kitas agresorius užėmė Paryžių, kai dauguma Vakarų Europos valstybių buvo okupuojamos, Lietuva tegalėjo pasikliauti savo jėgomis.
Lietuva niekuomet nesusitaikė su jokia okupacija ir per tuos penkerius nelaisvės dešimtmečius, netekusi trečdalio gyventojų, visomis jai prieinamomis priemonėmis priešinosi pavergėjams, puoselėjo viltį atkurti savo valstybingumą. Pastaraisiais metais, subrendus naujoms galimybėms, tautos nepriklausomybės sąjūdis ypač sustiprėjo.
Vykdydami Lietuvos tautos mandatą, mes, laisvai išrinkti jos atstovai, 1990 metų kovo 11 dieną paskelbėme Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą.
Tačiau Tarybų Sąjunga, 1989 m. Antrojo liaudies deputatų suvažiavimo nutarimu pripažinusi 1939 metų TSRS – Vokietijos slaptuosius susitarimus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, pasmerkusi savo 1939–1940 m. ultimatumų politiką ir tarptautinių sutarčių laužymą, o dabar deklaruojanti naują politinį mąstymą, ir toliau pretenduoja į užkariautojo suverenitetą Lietuvai, skelbia Lietuvos Respublikai ultimatumus ir naudoja jėgos politiką. Užkirsdama kelią Lietuvai užmegzti savarankiškus ekonominius ryšius, izoliuodama ją nuo pasaulio, TSRS kariuomenė blokuoja Lietuvos Respublikos sienas ir kontroliuoja Klaipėdos uostą. Į Lietuvą neleidžiama įvažiuoti užsienio piliečiams.
Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pareiškia: kol Tarybų Sąjunga tęsia agresijos politiką prieš tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Estiją ir Latviją – sunku patikėti kalbomis apie naujuosius Europos namus ir ketinimais pakloti tvirtus jų pamatus. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos nepriklausomybės įgyvendinimas de facto yra skubiai spręstina regioninė ir tarptautinė problema, sąlygojanti stabilumą Europoje. Atkurtos Lietuvos Respublikos vadovybė yra pasirengusi bet kuriuo metu pradėti šiuo klausimu derybas su Tarybų Sąjungos vadovybe.
Penkiasdešimt metų kentėjusi ir daug aukų už laisvę sudėjusi Lietuva, šiandieną, ekonominės ir politinės prievartos sąlygomis, nori tikėti, kad ji jau nebe vieniša, kad viso pasaulio geros valios žmonės ir demokratinės vyriausybės rems ir gins teisėtus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekimus.
