Konvencija dėl civilinio proceso

Civilinėse arba komercinėse bylose dokumentai kitos susitariančiosios valstybės teritorijoje esantiems asmenims yra įteikiami prašančiosios valstybės konsulo prašymu, pateiktu nurodytai prašomosios valstybės institucijai. Prašymas, kuriame turi būti nurodyta prašančioji institucija, bylos šalys bei jų statusas, asmens, kuriam tas dokumentas turi būti įteiktas, adresas ir tokio dokumento pobūdis, turi būti rašomas prašomosios institucijos valstybine kalba. Ši institucija siunčia konsului dokumento perdavimą patvirtinantį arba tai atlikti sutrukdžiusias priežastis nurodantį liudijimą.

Visi klausimai, susiję su konsulo prašymu, sprendžiami diplomatiniais kanalais.

Kiekviena susitariančioji valstybė gali raštu kitoms valstybėms pareikšti, kad prašymas dokumentus įteikti jos teritorijoje – jame turi būti nurodoma šio straipsnio 1 dalyje minima informacija – būtų pateiktas diplomatiniais kanalais.

Ankstesnės šio straipsnio nuostatos neužkerta kelio dviem susitariančiosioms valstybėms susitarti dėl tiesioginio dokumentų perdavimo tarp jų atitinkamų institucijų.

Dokumentus įteikia kompetentinga institucija, vadovaudamasi prašomosios valstybės įstatymais. Išskyrus 3 straipsnyje numatytus atvejus, ši institucija gali apsiriboti dokumento įteikimu savo noru jį priimančiam adresatui.

Prie prašymo yra pridedami du įteikti skirto dokumento egzemplioriai.

Jei įteikti skirtas dokumentas yra parengtas prašomosios institucijos valstybine kalba arba kita suinteresuotų valstybių tarpusavyje sutarta kalba, arba kartu pridedamas jo vertimas į vieną iš šių kalbų, prašomoji institucija, jei to yra pageidaujama prašyme, įteikia nurodytą dokumentą jos įstatymuose analogiškų dokumentų įteikimui nustatyta tvarka arba kita tvarka, neprieštaraujančia šiems įstatymams. Jei tokio pageidavimo nėra nurodyta, prašomoji institucija visų pirma stengiasi įteikti dokumentą 2 straipsnyje nustatyta tvarka.

Jei nėra priešingo susitarimo, ankstesnėje dalyje nurodytas vertimas turi būti patvirtintas prašančiosios valstybės diplomatinio atstovo ar konsulinio pareigūno arba prašomosios valstybės prisiekusiojo vertėjo.

Įteikti dokumentus taip, kaip nurodyta 1, 2 ir 3 straipsniuose, gali būti atsisakyta, tik jei valstybė, kurios teritorijoje jie turi būti įteikti, mano, kad būtų pažeistas jos suverenitetas ar saugumas.

Dokumento įteikimas gali būti patvirtintas tiek liudijimu su adresato nurodyta data ir parašu, tiek prašomosios valstybės institucijos pažyma, kurioje nurodytas įteikimo faktas, jo būdas ir data.

Liudijimas arba pažyma turi būti surašyti viename iš dviejų įteikti skirtų dokumentų egzempliorių arba prie jo pridėti.

Ankstesnių straipsnių nuostatos neužkerta kelio:

Visais šiais atvejais tokia alternatyva galima, tik kai galiojančios tarp suinteresuotųjų valstybių konvencijos tai numato arba, jei jų nėra, kai valstybė, kurios teritorijoje dokumentai turi būti įteikti, tam neprieštarauja. Ši valstybė negali tam prieštarauti, kai dokumentai turi būti įteikti prašančiosios valstybės piliečiui šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu būdu ir nenaudojant prievartos.

Dokumentų įteikimas negali būti pagrindu reikalauti kokio nors išlaidų atlyginimo ar mokesčių sumokėjimo.

Vis dėlto, jei nėra susitarta priešingai, prašomoji valstybė gali reikalauti, kad besikreipianti valstybė atlygintų išlaidas, susijusias su dokumentų įteikimu per teismo pareigūnus, arba išlaidas, susidariusias įteikiant dokumentus specialia tvarka, kaip numatyta 3 straipsnyje.

Civilinėse arba komercinėse bylose susitariančiosios valstybės teisminė institucija gali, atsižvelgdama į savo valstybės įstatymus, tiesiogiai kreiptis į kitos susitariančiosios valstybės kompetentingą instituciją su prašymu, kad ši, neviršydama savo įgaliojimų, atliktų apklausą ar kitus procesinius veiksmus.

Prašančiosios valstybės konsulas teisminį pavedimą perduoda prašomosios valstybės nurodytai institucijai. Ši institucija grąžina konsului procesinių veiksmų atlikimą patvirtinantį arba tai atlikti sutrukdžiusias priežastis nurodantį liudijimą.

Visi sunkumai, kurie iškiltų perduodant šį prašymą, sprendžiami diplomatiniais kanalais.

Kiekviena susitariančioji valstybė gali raštu kitoms valstybėms pareikšti, kad teisminis pavedimas atlikti procesinius veiksmus jos teritorijoje turėtų būti pateiktas diplomatiniais kanalais.

Ankstesnės šio straipsnio nuostatos neužkerta kelio dviem susitariančiosioms valstybėms susitarti dėl tiesioginio teisminio pavedimo perdavimo tarp jų atitinkamų institucijų.

Jei nėra priešingo susitarimo, teisminis pavedimas turi būti parengtas arba prašomosios institucijos valstybine kalba, arba kita suinteresuotų valstybių tarpusavyje sutarta kalba, arba kartu turi būti pridedamas jo vertimas į vieną iš šių kalbų, patvirtintas prašančiosios valstybės diplomatinio atstovo ar konsulinio pareigūno arba prašomosios valstybės prisiekusiojo vertėjo.

Teisminė institucija, į kurią yra kreipiamasi su teisminiu pavedimu, yra įpareigota jame pateiktus nurodymus vykdyti naudodama tas pačias prievartos priemones, kaip ir vykdydama tokį pat prašomosios valstybės institucijų arba kurios nors iš suinteresuotų šalių pavedimą. Šių prievartos priemonių gali būti atsisakyta, jei toks procesinis veiksmas yra susijęs su šalių dalyvavimu procese.

Prašančiajai institucijai, jei ji to pageidauja, pranešama apie būsimų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą, kad suinteresuota šalis galėtų juose dalyvauti.

Vykdyti teisminį pavedimą galima atsisakyti tik tais atvejais, kai:

Jei prašomoji institucija yra nekompetentinga atlikti prašomus procesinius veiksmus, teisminis pavedimas turi būti ex officio perduotas kompetentingai tos valstybės teisminei institucijai pagal jos įstatymų nustatytas taisykles.

Jei prašomoji institucija negali atlikti teisminiame pavedime nurodytų procesinių veiksmų, ji turi nedelsdama apie tai pranešti prašančiajai institucijai ir nurodyti 11 straipsnyje minimas priežastis, dėl kurių atsisakyta vykdyti prašymą, arba 12 straipsnyje minimu atveju instituciją, kuriai prašymas yra perduotas.

Teisminė institucija, vykdanti teisminį pavedimą, vadovaujasi savo valstybės įstatymų nustatyta jų vykdymo tvarka.

Tačiau turi būti laikomasi prašančiosios valstybės nurodytos tvarkos, jei tai neprieštarauja prašomosios valstybės įstatymams.

Ankstesnių straipsnių nuostatos neužkerta valstybėms kelio tiesiogiai vykdyti teisminius pavedimus per jų diplomatinius atstovus ar konsulinius pareigūnus, jei tarp suinteresuotųjų valstybių galiojančios konvencijos tai numato arba valstybė, kurios teritorijoje procesiniai veiksmai turi būti įvykdyti, tam neprieštarauja.

Prašymo atlikti procesinius veiksmus vykdymas negali būti pagrindu reikalauti kokio nors išlaidų atlyginimo ar mokesčių sumokėjimo.

Tačiau, jei nėra susitarta priešingai, prašomoji valstybė gali reikalauti, kad prašančioji valstybė atlygintų išmokas liudytojams ir ekspertams, išlaidas, susijusias su teismo pareigūnų paslaugomis, jei jos buvo būtinos dėl to, kad liudytojas savo noru nedalyvavo procesiniame veiksme, bei išlaidas, susidariusias dėl 14 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

Joks užstatas ar įnašas, kad ir kaip pavadintas, negali būti nustatytas vienos iš susitariančiųjų valstybių piliečiams ar juridiniams asmenims, nuolat joje gyvenantiems ar turintiems buveinę, dėl jų priklausymo užsienio valstybei, dėl jų gyvenamosios vietos ar buveinės nebuvimo valstybėje, kurioje vyksta teismo procesas, jei šie asmenys dalyvauja jame kaip ieškovai ar tretieji asmenys.

Ta pati taisyklė taikoma įmokoms, kurių gali būti reikalaujama iš ieškovo ar trečiojo asmens kaip garantijos, kad bus padengtos teismo išlaidos.

Turi būti toliau taikomos konvencijos, kuriomis susitariančiosios valstybės susitaria dėl jų piliečių ir juridinių asmenų, kad ir kokia būtų jų gyvenamoji ar buveinės buvimo vieta, atleidimo nuo užstato judicatum solvi ar išankstinio teismo išlaidų mokėjimo.

Sprendimas dėl teismo proceso išlaidų padengimo, priimtas vienoje iš susitariančiųjų valstybių ir susijęs su ieškovu ar trečiuoju asmeniu, atleistu nuo užstato, įnašo ar teismo išlaidų išankstinio mokėjimo pagal 17 straipsnio 1 ir 2 dalis arba pagal valstybės, kurioje buvo iškelta byla, teisės normas, to paprašius diplomatiniais kanalais, turi būti vykdomas visose susitariančiosiose valstybėse nereikalaujant už tai mokesčio.

Ta pati taisyklė taikoma teismo sprendimams, kuriais teismo proceso išlaidos yra paskirstomos vėliau.

Ankstesnės nuostatos neužkerta kelio susitariančiosioms valstybėms susitarti, kad priimto sprendimo vykdymo suinteresuota šalis gali reikalauti tiesiogiai.

Sprendimai, susiję su teismo išlaidomis, turi būti vykdomi be papildomo teisminio nagrinėjimo, bet atsižvelgiant į galimą suinteresuotos šalies tokių sprendimų apskundimą vadovaujantis valstybės, kurioje jie turi būti vykdomi, įstatymais.

Institucija, įgaliota nagrinėti prašymą dėl sprendimo vykdymo, apsiriboja patikrinimu, ar:

Kad būtų patenkintos šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos, pakanka pateikti prašančiosios valstybės kompetentingos institucijos pažymą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs, arba tai patvirtinančius tinkamai legalizuotus dokumentus. Nesant priešingo susitarimo, tokios institucijos įgaliojimai turi būti patvirtinti aukščiausio už teisminės valdžios administravimą atsakingo prašančiosios valstybės pareigūno. Pažyma ir dokumentas, kuriuo buvo remtasi, turi būti pateikti vadovaujantis taisykle, numatyta šio straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Institucija, įgaliota nagrinėti prašymą dėl sprendimo vykdymo, nustato šio straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto patvirtinimo, vertimo ir legalizavimo išlaidas, jei to prašo šalis. Šios išlaidos sudaro teismo išlaidas.

Civilinėse ir komercinėse bylose vienos susitariančiosios valstybės piliečiams kitose susitariančiosiose valstybėse suteikiama tokia nemokama teisinė pagalba, kokia yra suteikiama jų pačių piliečiams ir juridiniams asmenims vadovaujantis tos valstybės, kurioje teisinės pagalbos yra prašoma, įstatymais.

Valstybėse, kuriose teisinė pagalba yra teikiama ir administracinėse bylose, ankstesnės dalies nuostatos yra taikomos ir bylose, kurias nagrinėja tokius įgaliojimus turintys teismai.

Bet kuriuo atveju pažymą apie sunkią materialinę padėtį turi išduoti arba priimti to patvirtinimą užsieniečio nuolatinės gyvenamosios vietos valdžios institucijos arba, jei tokios nėra, paskutinės gyvenamosios vietos valdžios institucijos. Jei tai nėra susitariančiosios valstybės institucijos arba jei jos neišduoda tokių pažymų ir nepriima tokių patvirtinimų, pakanka pažymos, išduotos užsieniečio valstybės diplomatinio atstovo ar konsulinio pareigūno, arba jų gauto patvirtinimo.

Jei prašantysis negyvena toje valstybėje, kurioje prašoma pagalbos, pažyma apie sunkią materialinę padėtį arba to patvirtinimas turi būti be užmokesčio legalizuoti tos valstybės, kurioje išduotas dokumentas, diplomatinio atstovo ar konsulinio pareigūno.

Institucija, įgaliota išduoti pažymas apie sunkią materialinę padėtį ar priimti to patvirtinimus, gali paprašyti kitų susitariančiųjų valstybių institucijas patikrinti prašančiojo turtinę padėtį.

Institucija, įgaliota nagrinėti prašymus suteikti nemokamą teisinę pagalbą, turi teisę, neviršydama savo įgaliojimų, patikrinti jai pateiktų pažymų, patvirtinimų ir informacijos tikrumą ir gauti papildomą informaciją, kad neliktų neaiškumų.

Jei remtinas asmuo yra kitoje valstybėje nei ta, kurioje jam tenka prašyti nemokamos teisinės pagalbos, jo atitinkamas prašymas kartu su pažymomis apie sunkią materialinę padėtį, patvirtinimais ir, reikalui esant, kitais tai įrodančiais dokumentais gali būti jo valstybės konsulo perduotas tokį prašymą nagrinėti įgaliotai institucijai arba valstybės, kurioje pagalbos turi būti prašoma, nustatytai institucijai.

9 straipsnio 2, 3 bei 4 dalių, taip pat 10 ir 11 straipsnių nuostatos dėl teisminių pavedimų yra taikomos prašymų suteikti nemokamą teisinę pagalbą bei prie jų pridėtų dokumentų perdavimui.

Jei pagalba buvo suteikta vienos iš susitariančiųjų valstybių piliečiui, jokios su byla susijusios dokumentų įteikimo paslaugos negali būti pagrindu prašomajai valstybei reikalauti iš prašančiosios valstybės kokio nors išlaidų atlyginimo.

Ta pati taisyklė taikoma ir teisminių pavedimų atvejais, išskyrus išmokas, mokamas ekspertams.

Remtiniems vienos susitariančiosios valstybės piliečiams civilinės būklės aktų išrašai nemokamai išduodami tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jie išduodami tos valstybės piliečiams. Dokumentus, būtinus jų santuokai įregistruoti, be mokesčių legalizuoja susitariančiųjų valstybių diplomatiniai atstovai ar konsuliniai pareigūnai.

Civilinėse ir komercinėse bylose laisvės atėmimas, nesvarbu, kaip bausmė ar tik kaip ieškinio užtikrinimo priemonė, negali būti taikomas užsieniečiams, turintiems vienos iš susitariančiųjų valstybių pilietybę, jei tai nėra taikoma ir tos valstybės piliečiams. Aplinkybes, kurias gali nurodyti toje valstybėje gyvenantis jos pilietis siekdamas išvengti laisvės atėmimo už skolas, taip pat gali nurodyti ir susitariančiosios valstybės pilietis, o jų pasekmės abiem atvejais turi būti vienodos, net jei minėtos aplinkybės susidarė užsienyje.

Ši Konvencija pateikiama pasirašyti visoms valstybėms, atstovautoms Tarptautinės privatinės teisės konferencijos septintojoje sesijoje.

Ji yra ratifikuojama ir ratifikavimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.

Deponuojant kiekvienus ratifikavimo dokumentus yra pasirašomas protokolas, kurio tinkamai patvirtintas nuorašas diplomatiniais kanalais yra perduodamas visoms Konvenciją pasirašiusioms valstybėms.

Ši Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo tos datos, kai deponuojami ketvirti jos ratifikavimo dokumentai, minimi 27 straipsnio 2 dalyje.

Kiekvienai vėliau Konvenciją ratifikuojančiai ją pasirašiusiai valstybei ši Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo jos ratifikavimo dokumentų deponavimo.

Tarp ją ratifikavusių valstybių ši Konvencija pakeičia Konvenciją dėl civilinio proceso, pasirašytą 1905 m. liepos 17 d. Hagoje.

Ši Konvencija taikoma susitariančiųjų valstybių metropolijų teritorijose. Jei susitariančioji valstybė nori praplėsti jos taikymą visoms kitoms savo teritorijoms arba toms iš jų, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga, ji gali tai padaryti deponuodama atitinkamą pranešimą Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje. Ši diplomatiniais kanalais perduoda visoms susitariančiosioms valstybėms tinkamai patvirtintą jo nuorašą.

Konvencija taikoma tarp valstybių, kurios per šešis mėnesius nuo tokio pranešimo nuorašo perdavimo nepraneša apie savo prieštaravimą, ir tos teritorijos ar teritorijų, už kurių tarptautinius santykius ta valstybė yra atsakinga, dėl kurių buvo padarytas pranešimas.

Kiekviena valstybė, kuriai nebuvo atstovauta Tarptautinės privatinės teisės konferencijos septintojoje sesijoje, gali prisijungti prie šios Konvencijos, jei viena ar kelios Konvenciją ratifikavusios valstybės šešis mėnesius nuo Nyderlandų vyriausybės pranešimo apie tokį prisijungimą nepareiškia prieštaravimo. Prisijungiama 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad prisijungimas galimas tik šiai Konvencijai įsigaliojus pagal 28 straipsnio 1 dalį.

Kiekviena susitariančioji valstybė, pasirašydama ar ratifikuodama šią Konvenciją arba prisijungdama prie jos, gali išlyga apriboti jos 17 straipsnio taikymą tik susitariančiųjų valstybių piliečiams, nuolat gyvenantiems jos teritorijoje.

Valstybė, pasinaudojusi ankstesnėje dalyje numatyta galimybe, gali reikalauti, kad kitos valstybės 17 straipsnį taikytų tik jos piliečiams, nuolat gyvenantiems teritorijoje tų valstybių, kurių teismų nagrinėjamose bylose jie yra ieškovai ar tretieji asmenys.

Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo datos, nurodytos jos 28 straipsnio 1 dalyje.

Šis laikotarpis skaičiuojamas nuo tos datos net toms valstybėms, kurios vėliau ratifikavo Konvenciją ar prisijungė prie jos.

Jei Konvencija nėra denonsuojama, ji savaime pratęsiama kas penkeri metai. Ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki tokio laikotarpio pabaigos apie denonsavimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai, kuri praneša apie tai kitoms susitariančiosioms valstybėms.

Konvencija denonsuojama tik teritorijose ar kai kurioms iš teritorijų, nurodytų pranešime, padarytame vadovaujantis 30 straipsnio 2 dalimi.

Konvencija nebetaikoma tik apie tai pranešusiai valstybei. Kitose susitariančiosiose valstybėse ji toliau taikoma.

______________