Konvencija dėl tarptautinių parodų (pasirašyta 1928 m. lapkričio 22 d. Paryžiuje, iš dalies pakeista ir papildyta 1948 m. gegužės 10 d., 1966 m. lapkričio 16 d., 1972 m. lapkričio 30 d. protokolais ir 1982 m. birželio 24 d., 1988 m. gegužės 31 d. pakeitimais)

1. Paroda – tai rodymas, kurio pagrindinė paskirtis, kad ir koks būtų jo pavadinimas, yra visuomenės švietimas, pristatant žmonijos turimas priemones civilizacijos poreikiams tenkinti, taip pat vienoje ar daugiau žmonijos veiklos sričių pasiektą pažangą arba ateities galimybes.

2. Paroda yra tarptautinė, kai joje dalyvauja daugiau kaip viena valstybė.

3. Tarptautinės parodos dalyviai yra, iš vienos pusės, oficialiai atstovaujamų valstybių eksponentai, suskirstyti į nacionalinius skyrius, iš kitos pusės, tarptautinės organizacijos ar oficialiai neatstovaujamų valstybių eksponentai, ir galiausiai tie, kurie turi teisę pagal parodos taisykles vykdyti kitą veiklą, visų pirma koncesininkai.

Ši Konvencija taikoma visoms tarptautinėms parodoms, išskyrus:

Kad ir kokį pavadinimą parodai suteiktų organizatoriai, Konvencijoje pripažįstamas skirstymas į registruotąsias parodas ir pripažintąsias parodas.

25 straipsnyje nurodytame Tarptautiniame parodų biure gali būti registruojamos tarptautinės parodos, turinčios šių požymių:

A. Tarptautiniame parodų biure gali būti pripažįstamos tarptautinės parodos, turinčios šių ypatybių:

B. Tarptautinis parodų biuras taip pat gali pripažinti:

suplanuotas laikotarpiu tarp dviejų registruotųjų parodų.

Parodos atidarymo ir uždarymo datos ir bendrosios ypatybės nustatomos registracijos ar pripažinimo metu ir gali būti keičiamos tik Tarptautinio parodų biuro sutikimu.

1. Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje planuojama paroda, patenkanti į Konvencijos taikymo sritį, vyriausybė (toliau – kviečiančioji vyriausybė) Biurui turi nusiųsti paraišką dėl registracijos ar pripažinimo, nurodydama numatomas įgyvendinti su paroda susijusias teisėkūros, reglamentavimo ar finansines priemones. Valstybės, kuri nėra Susitariančioji Šalis, vyriausybė, pageidaujanti parodos registracijos ar pripažinimo, gali ta pačia tvarka nusiųsti paraišką Biurui, jei ji dėl šios parodos įsipareigoja laikytis šios Konvencijos I, II, III ir IV skyrių nuostatų ir joms įgyvendinti priimtų taisyklių.

2. Vyriausybė, kuri yra atsakinga už tarptautinius santykius planuojamoje parodos vietoje (toliau – kviečiančioji vyriausybė), paraišką dėl registracijos ar pripažinimo pateikia net ir tuo atveju, kai ši vyriausybė nėra parodos organizatorė.

3. Biuras savo privalomose taisyklėse nustato ilgiausią laikotarpį, kuriam galima rezervuoti parodos datą, ir trumpiausią registracijos ar pripažinimo paraiškos pateikimo laikotarpį; Biuras taip pat nurodo dokumentus, kurie turi būti pridėti prie šios paraiškos. Biuras taip pat privalomose taisyklėse nustato su paraiškos nagrinėjimu susijusias mokėtinas sumas.

4. Paroda registruojama ar pripažįstama tik tuo atveju, jei ji atitinka šios Konvencijos sąlygas ir Biuro nustatytas taisykles.

1. Kai dvi ar daugiau valstybių varžosi dėl parodos registracijos ar pripažinimo ir negali pasiekti susitarimo, jos kreipiasi į Biuro Generalinę asamblėją, kuri priima sprendimą, atsižvelgdama į pareikštas nuomones ir, visų pirma, į ypatingas moralines ar istorines priežastis, laiką nuo paskutinės parodos ir į besivaržančių valstybių jau surengtų parodų skaičių.

2. Biuras pirmenybę suteikia Susitariančiosios Šalies teritorijoje organizuojamai parodai, išskyrus išimtines aplinkybes.

Valstybė, kurios registruota ar pripažinta paroda, pakeitusi datą, kurią jos teigimu vyks ši paroda, praranda visas registracijos ar pripažinimo suteikiamas teises, išskyrus atvejį, nurodytą 28 straipsnio d punkte. Valstybei pageidaujant organizuoti parodą kitu laiku, ji turi iš naujo pateikti paraišką ir prireikus laikytis 7 straipsnyje nurodytos procedūros, kurios gali prireikti dėl konkurso.

1. Susitariančiosios Šalys atsisako dalyvauti parodoje, kuri nebuvo registruota ar pripažinta, ir ją remti bei skirti jai bet kokias subsidijas.

2. Susitariančiosios Šalys yra visiškai laisvos nedalyvauti registruotoje ar pripažintoje parodoje.

3. Kiekviena Susitariančioji Šalis taiko visas priemones, kurias pagal savo teisės aktus ji laiko tinkamiausiomis siekiant imtis veiksmų prieš melagingų parodų ar parodų, į kurias dalyviai gali būti apgaulingai kviečiami duodant melagingus pažadus, anonsus ar reklamas, organizatorius.

1. Kviečiančioji vyriausybė turi užtikrinti šios Konvencijos nuostatų ir jai įgyvendinti skirtų taisyklių laikymąsi.

2. Jei ši vyriausybė pati parodos neorganizuoja, juridinis asmuo, kuris ją organizuoja, turi būti tuo tikslu oficialiai pripažintas vyriausybės, garantuojančios šio juridinio asmens įsipareigojimų vykdymą.

1. Visus kvietimus dalyvauti parodoje, skirtus tiek pačiai valstybei, tiek ir jos žinioje esantiems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, neatsižvelgiant į tai, ar jie siunčiami Susitariančiosioms Šalims ar jomis nesančioms valstybėms, turi siųsti diplomatiniais kanalais tik kviečiančiosios valstybės vyriausybė tik kviečiamosios valstybės vyriausybei. Atsakymai kviečiančiajai vyriausybei siunčiami tais pačiais kanalais; ta pati tvarka taikoma ir nepakviestų fizinių ar juridinių asmenų prašymams dalyvauti. Siunčiant kvietimus laikomasi Biuro nurodytų terminų. Tarptautinėms organizacijoms kvietimai siunčiami tiesiogiai.

2. Nė viena Susitariančioji Šalis negali organizuoti ar remti dalyvavimo tarptautinėje parodoje, jeigu minėti kvietimai buvo išsiųsti nesilaikant šios Konvencijos nuostatų.

3. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja nesiųsti ir nepriimti kvietimų dalyvauti parodoje tiek Susitariančiosios Šalies, tiek ja nesančios valstybės teritorijoje, jeigu šiame kvietime nenurodyta, kad paroda buvo registruota ar pripažinta vadovaujantis šios Konvencijos nuostatomis.

4. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali reikalauti organizatorių nesiųsti jai kitų kvietimų, išskyrus tik jai skirtus kvietimus. Ji taip pat gali nepersiųsti kvietimų ar nepakviestų fizinių ar juridinių asmenų paraiškų dalyvauti.

Kviečiančioji vyriausybė registruotosios parodos atveju turi skirti parodos generalinį komisarą, o pripažintosios parodos atveju – parodos komisarą, atsakingą už atstovavimą šiai vyriausybei visais klausimais, susijusiais su šia Konvencija ir paroda.

Kiekvienos parodoje dalyvaujančios valstybės vyriausybė registruotosios parodos atveju turi skirti skyriaus generalinį komisarą, o pripažintosios parodos atveju – skyriaus komisarą, atstovaujantį jai santykiuose su kviečiančiąja valstybe. Skyriaus generalinis komisaras ar skyriaus komisaras vienintelis atsako už savo nacionalinio pristatymo organizavimą. Jis praneša parodos generaliniam komisarui ar parodos komisarui apie šio pristatymo turinį ir užtikrina eksponentų teisių ir įsipareigojimų laikymąsi.

Parodoms taikomas priede nustatyta muitų tvarka, kuri yra sudėtinė šios Konvencijos dalis.

Tik skyriai, įkurti vadovaujant generaliniams komisarams ar komisarams, paskirtiems dalyvaujančiųjų valstybių vyriausybių pagal 13 straipsnį, parodoje laikomi nacionaliniais ir atitinkamai turi teisę taip vadintis. Nacionalinis skyrius apima visus atitinkamos valstybės eksponentus, išskyrus koncesininkus.

1. Parodoje negalima naudoti kokiam nors dalyviui ar jų grupei ženklinti su Susitariančiąja Šalimi susijusio geografinio pavadinimo be skyriaus generalinio komisaro ar skyriaus komisaro, atstovaujančio šios valstybės vyriausybei, leidimo.

2. Jeigu Susitariančioji Šalis parodoje nedalyvauja, parodos generalinis komisaras ar komisaras užtikrina, kiek tai susiję su šia Susitariančiąja Šalimi, pirmesnėje dalyje nurodyto draudimo laikymąsi.

1. Dalyvaujančiosios valstybės nacionaliniame skyriuje pristatomi gaminiai turi būti glaudžiai susiję su šia valstybe (pvz., daiktai, kurių kilmė – jos teritorija, ar jos piliečių sukurti gaminiai).

2. Nepaisant to, kitų suinteresuotų valstybių generalinių komisarų ar komisarų sutikimu nacionaliniame skyriuje gali būti pristatomi kiti daiktai ar gaminiai, jei jie skirti tik pristatymui papildyti.

3. Kilus dalyvaujančiųjų valstybių ginčui dėl klausimų, nurodytų 1 ir 2 dalyse, ginčas perduodamas nagrinėti skyrių generalinių komisarų ar komisarų kolegijai, kuri sprendimą priima dalyvaujančių komisarų balsų dauguma. Sprendimas yra galutinis.

1. Jei pagal kviečiančiosios valstybės galiojančius teisės aktus nenustatyta kitaip, parodoje joks monopolis negali būti suteikiamas, nebent, kiek tai susiję su komunalinėmis paslaugomis, registracijos ar pripažinimo metu duodamas Biuro leidimas. Tokiu atveju organizatoriai laikosi šių įsipareigojimų:

2. Parodos generalinis komisaras ar komisaras imasi visų reikiamų priemonių, kad dalyvaujančiosioms valstybėms taikomi įkainiai neviršytų įkainių, taikomų parodos organizatoriams, ir, bet kuriuo atveju, įprastinių vietos įkainių.

Parodos generalinis komisaras ar komisaras imasi visų priemonių, kad būtų užtikrintas veiksmingas viešųjų paslaugų teikimas parodos vietoje.

Kviečiančioji vyriausybė deda pastangas, kad palengvintų valstybių ir jų piliečių dalyvavimą, visų pirma transporto įkainių ir asmenų bei daiktų įleidimo sąlygų klausimais.

1. Parodos bendrajame reglamente turi būti nurodyta, ar, neatsižvelgiant į dalyvavimo pažymėjimus, kuriuos galima išduoti, dalyviams skiriami apdovanojimai, ar ne. Tais atvejais, kai apdovanojimai numatyti, jų skyrimas gali būti apribotas tam tikroms kategorijoms.

2. Iki parodos atidarymo bet kuris dalyvis gali pareikšti, kad į apdovanojimus nepretenduoja.

Tarptautinis parodų biuras, nurodytas kitame skyriuje, gali nustatyti taisykles, apibrėžiančias bendrąsias žiuri sudarymo bei veiklos sąlygas ir apdovanojimų įteikimo tvarką.

1. įsteigiama tarptautinė organizacija pavadinimu „Tarptautinis parodų biuras“, kuriam pavesta prižiūrėti ir užtikrinti šios Konvencijos įgyvendinimą. Jo narės yra Susitariančiųjų Šalių vyriausybės. Biuro būstinė yra Paryžiuje.

2. Biuras yra juridinis asmuo ir, visų pirma, jis turi teisę sudaryti kontraktus, įgyti ir perleisti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat dalyvauti teisme.

3. Biuras turi teisę sudaryti susitarimus, visų pirma, su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis dėl privilegijų ir imunitetų, reikalingų pagal šią Konvenciją jam patikėtoms funkcijoms vykdyti.

4. Biurą sudaro Generalinė asamblėja, Pirmininkas, Vykdomoji komisija, specializuotos komisijos, tiek vicepirmininkų, kiek yra komisijų, ir sekretoriatas, kuriam vadovauja Generalinis sekretorius.

Biuro Generalinę asamblėją sudaro Susitariančiųjų Šalių vyriausybių paskirti delegatai, kurių skaičius kiekvienai iš jų gali būti nuo vieno iki trijų.

Generalinė asamblėja rengia eilines sesijas ir gali taip pat surengti neeilines sesijas. Ji priima sprendimus visais klausimais, pagal šią Konvenciją priskirtais Biuro, kurio aukščiausiu valdymo organu ji yra, kompetencijai, visų pirma:

1. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies vyriausybė, neatsižvelgiant į jos atstovų skaičių, turi vieną balsą Generalinėje asamblėjoje. Tačiau jos balsavimo teisė sustabdoma, jeigu bendra įmokų, kurias ji privalo mokėti pagal Konvencijos 32 straipsnį, suma viršija bendrą įmokų už einamuosius ir praėjusius metus sumą.

2. Generalinės asamblėjos sprendimai galioja tuo atveju, kai sesijoje dalyvaujančių ir balso teisę turinčių delegacijų skaičius sudaro ne mažiau kaip du trečdalius balso teisę turinčių Susitariančiųjų Šalių skaičiaus. Šio kvorumo nepasiekus, Generalinė asamblėja pakartotinai šaukiama nekeičiant darbotvarkės, praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui. Šiuo atveju reikalingas kvorumas sumažinamas iki pusės balso teisę turinčių Susitariančiųjų Šalių skaičiaus.

3. Sprendimai priimami balsavime dalyvaujančiųjų delegacijų balsų dauguma, balsuojant „už“ ar „prieš“. Tačiau dviejų trečdalių balsų dauguma reikalinga šiais atvejais:

1. Pirmininką renka Generalinė asamblėja slaptu balsavimu dvejiems metams iš Susitariančiųjų Šalių vyriausybių delegatų, tačiau per savo mandato galiojimo laiką pirmininkas nebegali atstovauti valstybei, kurios pavaldinys jis yra. Pirmininkas gali būti perrenkamas.

2. Pirmininkas sušaukia ir vadovauja Generalinės asamblėjos sesijoms ir prižiūri tinkamą Biuro veiklą. Jei nėra pirmininko, jo funkcijas atlieka Vykdomajai komisijai vadovaujantis vicepirmininkas, o jei šio nėra – vienas iš kitų vicepirmininkų pagal jų išrinkimo eilę.

3. Vicepirmininkus iš Susitariančiųjų Šalių vyriausybių delegatų renka Generalinė asamblėja, kuri taip pat nustato jų mandato pobūdį ir galiojimo laiką ir, konkrečiai, nurodo, kokiai komisijai kiekvienam iš jų pavedama vadovauti.

1. Vykdomąją komisiją sudaro dvylikos Susitariančiųjų Šalių vyriausybių delegatai, po vieną nuo kiekvienos iš jų.

2. Vykdomoji komisija:

1. Generalinis sekretorius, skiriamas vadovaujantis šios Konvencijos 28 straipsnio nuostatomis, turi būti vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis.

2. Generalinis sekretorius atsako už Biuro einamųjų reikalų tvarkymą, vadovaudamasis Generalinės asamblėjos ir Vykdomosios komisijos nurodymais. Jis parengia biudžeto projektą, pristato sąskaitas ir teikia Generalinei asamblėjai savo veiklos ataskaitas. Jis atstovauja Biurui, konkrečiai, teisme.

3. Generalinė asamblėja nustato kitas Generalinio sekretoriaus teises ir įsipareigojimus, taip pat jo tarnybos sąlygas.

Metinį Biuro biudžetą priima Generalinė asamblėja, vadovaudamasi 28 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis. Biudžete atsižvelgiama į Biuro finansinius rezervus, visų rūšių įplaukas, taip pat į iš praėjusių finansinių metų perkeltus debito ir kredito saldo. Biuro išlaidos dengiamos iš šių šaltinių ir iš Susitariančiųjų Šalių įnašų pagal joms tenkančių dalių skaičių, vadovaujantis Generalinės asamblėjos sprendimais.

1. Bet kuri Susitariančioji Šalis gali pasiūlyti šios Konvencijos pakeitimo projektą. Šio projekto tekstas kartu su jo pagrindimu siunčiami Generaliniam sekretoriui, kuris kuo greičiau juos persiunčia kitoms Susitariančiosioms Šalims.

2. Pasiūlytas pakeitimo projektas įtraukiamas į Generalinės asamblėjos eilinio ar neeilinio posėdžio, įvyksiančio ne anksčiau kaip po trijų mėnesių, kai Generalinis sekretorius išplatina projektą, darbotvarkę.

3. Bet kurį pakeitimo projektą, kuriam pritarė Generalinė asamblėja pagal ankstesnės dalies ir 28 straipsnio nuostatas, Prancūzijos Respublikos Vyriausybė pateikia priimti visoms Susitariančiosioms Šalims. Pakeitimo projektas įsigalioja visoms šioms šalims tą dieną, kai keturi penktadaliai jų praneša Prancūzijos Respublikos Vyriausybei apie jo priėmimą. Tačiau šios nuostatos netaikomos bet kuriam šios dalies, 16 straipsnio, susijusio su muitų tvarka, ar tame straipsnyje nurodyto priedo pakeitimo projektui, kuris įsigalioja tik tą dieną, kai visos Susitariančiosios Šalys praneša Prancūzijos Respublikos Vyriausybei apie jo priėmimą.

4. Bet kuri Susitariančioji Šalis, pageidaujanti padaryti išlygą dėl priimamo pakeitimo, praneša Biurui savo išlygos turinį. Generalinė asamblėja priima sprendimą dėl šios išlygos priimtinumo. Generalinė asamblėja turi pripažinti išlygas, kurios prisidėtų prie įtvirtintos padėties tarptautinių parodų srityje išsaugojimo ir atmesti išlygas, kuriomis būtų siekiama sukurti privilegijuotą padėtį. Jeigu išlyga priimama, ją pateikusi šalis priskiriama prie pakeitimus priėmusių šalių, apskaičiuojant pirmiau nurodytą keturių penktadalių daugumą. Jeigu išlyga atmetama, ją pateikusi šalis turi rinktis: arba atsisakyti priimti pakeitimą, arba jį priimti be išlygų.

5. įsigaliojus pakeitimui pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas, kiekviena jį priimti atsisakiusi Susitariančioji Šalis gali, jeigu mano, kad tai reikalinga, taikyti 37 straipsnio nuostatas.

1. Bet kokie ginčai tarp dviejų ar daugiau Susitariančiųjų Šalių dėl šios Konvencijos taikymo ar aiškinimo, kurių negali išspręsti organai, kompetentingi spręsti klausimus dėl šios Konvencijos taikymo, sprendžiami ginčo šalių derybomis.

2. Jeigu šiose derybose greitu laiku nepavyksta susitarti, viena iš šalių kreipiasi į Biuro pirmininką su prašymu skirti taikintoją. Jeigu taikintojui nepavyksta pasiekti ginčo šalių susitarimo ginčo klausimu, jis konstatuoja ir apibrėžia savo ataskaitoje Pirmininkui ginčo pobūdį ir mastą.

3. Kai tokiu būdu konstatuojamas nesutarimas, ginčas sprendžiamas arbitraže. Tuo tikslu viena iš šalių per du mėnesius nuo ataskaitos perdavimo ginčo šalims perduoda Biuro Generaliniam sekretoriui prašymą ginčą spręsti arbitraže ir nurodo jos pasirinktą arbitrą. Kita arba kiekviena kita ginčo šalis privalo per du mėnesius paskirti savo arbitrus. To nepadarius, viena iš šalių kreipiasi į Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką su prašymu skirti arbitrą ar arbitrus.

Kai kelios šalys veikia kartu, jos taikant ankstesnės pastraipos nuostatas laikomos viena šalimi. Kilus abejonių, sprendimą priima Generalinis sekretorius.

Arbitrai savo ruožtu skiria papildomą arbitrą. Jeigu arbitrams nepavyksta susitarti dėl šios kandidatūros per du mėnesius, papildomą arbitrą vienos iš šalių kreipimusi skiria Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininkas.

4. Arbitražinė kolegija savo sprendimą priima balsų dauguma, o balsams pasiskirsčius po lygiai papildomo arbitro balsas yra lemiamas. Arbitražo sprendimas privalomas visoms ginčo šalims, yra galutinis ir neapskundžiamas.

5. Kiekviena valstybė, pasirašydama, ratifikuodama Konvenciją ar prisijungdama prie jos, gali pareikšti, kad ji nelaiko savęs įsipareigojusia pagal pirmiau nurodytų 3 ir 4 dalių nuostatas. Kitos Susitariančiosios Šalys nebus įpareigotos šiomis nuostatomis bet kurios valstybės, padariusios tokią išlygą, atžvilgiu.

6. Bet kuri Susitariančioji Šalis, padariusi išlygą pagal prieš tai einančios dalies nuostatas, gali bet kada atsiimti savo išlygą, pranešdama apie tai Vyriausybei depozitarei.

Prie šios Konvencijos gali prisijungti, iš vienos pusės, bet kuri valstybė Jungtinių Tautų narė ar valstybė, kuri nėra Jungtinių Tautų narė, bet yra Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto šalis ar kurios nors specializuotos Jungtinių Tautų agentūros ar Tarptautinės atominės energetikos agentūros narė, ir, iš kitos pusės, bet kuri kita valstybė, kurios paraiškai prisijungti pritaria dviejų trečdalių Susitariančiųjų Šalių, turinčių balso teisę Biuro Generalinėje asamblėjoje, dauguma. Prisijungimo dokumentai deponuojami Prancūzijos Respublikos Vyriausybėje ir įsigalioja nuo jų deponavimo dienos.

Prancūzijos Respublikos Vyriausybė praneša vyriausybėms šios Konvencijos šalims, taip pat Tarptautiniam parodų biurui apie:

1. Bet kuri Susitariančioji Šalis turi teisę denonsuoti šią Konvenciją, raštu pranešdama apie tai Prancūzijos Respublikos Vyriausybei.

2. Denonsavimas įsigalioja praėjus metams nuo tokio pranešimo gavimo dienos.

3. Konvencija nustoja galioti, jeigu dėl denonsavimo Susitariančiųjų Šalių lieka mažiau nei septynios.

Jei Susitariančiosios Šalys yra sudariusios susitarimą dėl Biuro paleidimo, Generaliniam sekretoriui pavedama spręsti su likvidavimu susijusius klausimus. Aktyvas paskirstomas Susitariančiosioms Šalims proporcingai pagal įnašus, jų sumokėtus nuo tapimo šios Konvencijos šalimis. Esant pasyvui, šis paskirstomas padengti toms pačioms šalims proporcingai įnašams, nustatytiems einamiesiems finansiniams metams.

a) „importo muitai“ reiškia muitus ir bet kurias kitas rinkliavas ir mokesčius, renkamus importuojant prekes arba susijusius su importu, ir apima visus akcizus ir vidaus mokesčius, kuriais apmokestinamos importuojamos prekės, išskyrus mokėjimus ir apmokestinimą, kurie apribojami suteiktų paslaugų apytiksle kaina ir kurie nėra netiesioginė nacionalinių gaminių apsauga ar fiskalinio pobūdžio rinkliavos importuojant;

b) „laikinasis įvežimas“ reiškia laikiną importą atleidžiant nuo importo muitų be importo draudimų ar apribojimų, su pareiga reeksportuoti.

a) prekėms, kurios skirtos eksponuoti arba demonstruoti parodoje;

b) prekėms, kurios skirtos naudoti pristatant parodoje užsienio gaminius, pavyzdžiui:

i) prekėms, kurios reikalingos demonstruojant eksponuojamas užsienio mašinas ar aparatus;

ii) statybinės medžiagos, net ir žaliava, apipavidalinimo medžiagos, baldai ir elektros įranga užsienio paviljonams ir stendams parodoje, taip pat patalpoms, skirtoms dalyvaujančiosios užsienio valstybės skyriaus generaliniam komisarui;

iii) įrankiai ir statybos įranga, ir transporto priemonės, reikalingos parodos darbams;

iv) reklaminės ar demonstracinės medžiagos, aiškiai skirtos naudoti parodoje pristatomų užsienio prekių reklamai, pavyzdžiui, garso įrašai, filmai ir filmų skaidrės, taip pat joms atkurti reikalinga aparatūra;

c) įrangai, įskaitant vertimo žodžiu aparatūrą, garso įrašymo aparatūrą ir parodai skirtus šviečiamojo, mokslinio ar kultūrinio pobūdžio filmus.

a) prekes galima atpažinti reeksportuojant;

b) dalyvaujančiosios šalies skyriaus generalinis komisaras be piniginio užstato garantuoja importo muitų sumokėjimą už prekes, kurios nebus reeksportuotos per nustatytą terminą parodai pasibaigus; eksponentų prašymu galima priimti kitas garantijas, numatytas kviečiančiosios šalies teisės aktuose (pvz., ATA carnet, numatytą Muitinių bendradarbiavimo tarybos 1961 m. gruodžio 6 d. Konvencijoje);

c) valstybės, į kurią prekės laikinai importuojamos, muitinės įstaigos mano, kad šiame Priede nustatytos sąlygos bus įvykdytos.

b) Prekės, kurioms taikomas laikinasis įvežimas, gali būti skirtos ne tik reeksportuoti, bet ir, konkrečiai, vartoti šalies viduje, jei bus laikomasi sąlygų ir formalumų, kurie taikomi pagal laikino importo valstybės įstatymus ir taisykles, jei šios prekės buvo importuotos tiesiai iš užsienio.

a) parodoje rodomų užsienio prekių mažus pavyzdžius (išskyrus alkoholinius gėrimus, tabaką ir kurą), įskaitant maisto produktų ir gėrimų pavyzdžius, importuotus kaip tokius ar gautus parodoje iš prekių, importuotų be pakuočių, jei:

i) šios užsienietiškos prekės tiekiamos neatlygintinai ir naudojamos išskirtinai neatlygintinai dalyti parodos lankytojams naudoti ar suvartoti juos gavusiems asmenims;

ii) juos galima atpažinti kaip reklaminius pavyzdžius, ir jų produkcijos vieneto vertė yra nedidelė;

iii) jie netinkami komerciniams tikslams ir prireikus supakuoti daug mažesniais kiekiais, nei mažiausia į mažmeninę prekybą patenkanti pakuotė;

iv) maisto produktų ir gėrimų pavyzdžiai, kurie nėra platinami pakuotėse, nurodytose iii punkte, suvartojami parodoje;

b) importuojamų pavyzdžių, naudojamų ar vartojamų teisėjų kolegijos vertinant eksponatus, jeigu skyriaus generalinis komisaras pateikia pažymėjimą, kuriame nurodoma taip naudojamų ar vartojamų pavyzdžių pobūdis ir kiekis;

c) prekių, importuotų išimtinai siekiant jas rodyti ar eksponuoti parodoje pristatomus užsienietiškus aparatus ir mašinas, suvartojamus ar sunaikinamus rodymo metu;

d) spausdintos medžiagos, katalogų, prospektų, kainoraščių, reklaminių plakatų, kalendorių (iliustruotų ar neiliustruotų) ir neįrėmintų nuotraukų, akivaizdžiai skirtų parodoje pristatomų užsienio prekių reklamai, jei tai yra užsienio prekės, tiekiamos neatlygintinai ir skirtos išimtinai neatlygintinai platinti parodos lankytojams.

a) prekių, importuojamų ir naudojamų užsienio ekspozicijoms parodoje įrengti, sutvarkyti, apipavidalinti, pagyvinti ar papuošti (dažų, lako, tapetų, garuojančių skysčių, fejerverkų, sėklų, augalų ir t. t.), kurie pasibaigia juos atitinkamai naudojant;

b) katalogų, brošiūrų, plakatų ir kitos oficialios spausdintos medžiagos (iliustruotos ar neiliustruotos), kurią skelbia parodoje dalyvaujanti šalis;

c) planų, brėžinių, bylų, archyvinių įrašų, blankų ir kitų dokumentų, skirtų tiesiogiai naudoti parodoje.

a) didesnių lengvatų, kurias atskiros Susitariančiosios Šalys suteikia ar suteiks arba vienašališkai, arba pagal dvišalius ar daugiašalius susitarimus;

b) nacionalinių ar sutartinių reglamentų dėl parodos organizavimo, nesusijusių su muitais;

c) draudimų ir apribojimų, nustatytų nacionaliniuose įstatymuose ir taisyklėse, grindžiamų visuomenės dorovės ir tvarkos, visuomenės saugumo, higienos ar sveikatos sumetimais, arba veterinarinės ar fitopatologinės kontrolės sumetimais, arba susijusių su patentų, prekių ženklų ir autorinių bei gretutinių teisių apsauga.