Lietuvos Respublika, nuo 1990 m. kovo 11 d. nuosekliai atkurdama 1940 m. SSRS aneksijos panaikintą nepriklausomą Lietuvos valstybingumą, siekė ir toliau sieks pilietinės visuomenės, kurioje žmogaus teises ir laisves garantuoja Konstitucija, kiti įstatymai ir valstybės institucijų veikla. Gerai žinomi, tarptautinio pritarimo susilaukę Lietuvos Respublikos įstatymai dėl pilietybės ir tautinių mažumų teisių, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis, užtikrinę civiliams Lietuvos gyventojams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kilmės galimybę pasirinkti pilietybę ir dalyvavimo valstybės bei visuomenės gyvenime būdus. Todėl stebina Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 17 d. pareiškimas „Dėl žmogaus teisių Baltijos valstybėse“. Jame konstatuojamas, o veikiau skatinamas „tarpnacionalinių santykių paaštrėjimas Baltijos valstybėse, kuriose etninių ateivių iš Rusijos skaičius siekia du su puse milijono“, skelbiami „žmogaus teisių pažeidimai Baltijos valstybėse“ ir panašūs konkrečiai nepagrindžiami kaltinimai, visai pamirštant apie tą visokių teisių pažeidimą, koks yra neteisėtas Rusijos kariuomenės laikymas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje be tų valstybių sutikimo.
Gali būti, jog minėti kaltinimai kaip tik ir yra skirti nukreipti tarptautinį dėmesį nuo Helsinkio konferencijos dalyvių – valstybių vadovų pasitarime paskelbto vieningo raginimo: „skubiai, tvarkingai ir visiškai“ išvesti Rusijos kariuomenę iš Baltijos valstybių.
Pareiškimo tezė, kad minėti gyventojai yra „netekę pilietybės“, sietina su SSRS išnykimu, o juk ne Baltijos valstybės tai padarė. Pareiškime dar minimi Rusijos pasiūlymai papildyti tarpvalstybines sutartis konkretesniais dvišaliais susitarimais. Dvišaliai susitarimai tarp Lietuvos ir Rusijos yra daromi nuo pat 1991 m. liepos 29 d. ligi šiandien, ir todėl priekaištas, neva Rusijos pastangos „liko nesuprastos“, yra visiškai nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas apgailestauja, kad Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba priėmė tokį nekorektišką pareiškimą trijų Baltijos valstybių, taigi ir Lietuvos, atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas mano, kad kitas Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 17 d. dokumentas – nutarimas „Dėl žmogaus teisių Estijoje“ yra itin šiurkštaus didelės valstybės spaudimo mažam kaimynui pavyzdys, be kita ko, prieštaraujantis 1992 m. liepos 9 d. Helsinkio deklaracijos 23 paragrafui. Vargu, ar tokia dvasia priimtas nutarimas padės išspręsti bent vieną esamų problemų, atvirkščiai, gali jas paaštrinti ir sukurti naujų, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas reiškia didelį susirūpinimą.
