Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1992 m. birželio 3 d. susirinkusi į septyniasdešimt devintąją sesiją,
pabrėždama darbuotojų reikalavimų gynimo svarbą jų darbdaviui tapus nemokiu ir primindama su tuo susijusias 1949 m. konvencijos dėl darbo užmokesčio apsaugos 11 straipsnio bei 1925 m. konvencijos dėl kompensavimo dirbantiesiems (nelaimingi atsitikimai) 11 straipsnio nuostatas,
pažymėdama, kad priėmus 1949 m. konvenciją dėl darbo užmokesčio apsaugos, daugiau dėmesio buvo skiriama nemokioms įmonėms rekonstruoti ir kad dėl nemokumo kylant socialiniams ir ekonominiams padariniams reikia dėti pastangų, kur įmanoma, rekonstruoti įmones ir išsaugoti užimtumą,
pažymėdama, kad priėmus aukščiau minėtas normas, daugelio Organizacijos narių įstatymuose ir praktikoje įvyko nemažų pasikeitimų, kurių dėka pagerėjo darbuotojų reikalavimų gynimas jų darbdaviui tapus nemokiu, ir manydama, kad būtų pats laikas Konferencijai priimti naujas normas dėl darbuotojų reikalavimų,
nusprendusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu, o tai yra ketvirtasis sesijos darbotvarkės klausimas,
nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,
tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų metų birželio dvidešimt trečią dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1992 metų konvencija dėl darbuotojų reikalavimų (darbdaviui esant nemokiu):
