Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartis dėl kapitalo investicijų skatinimo ir jų abipusės apsaugos

Šioje sutartyje:

1. Sąvoka „kapitalo investicijos“ apima bet kurios rūšies turtines vertybes, ypač:

2. Sąvoka „pajamos“ apibūdina sumas, kurios atitenka per tam tikrą laiką investuotam kapitalui, pvz.: pelno dalys, dividendai, procentai, atlyginimai pagal licenciją ir kt.

3. Sąvoka „pilietis“ reiškia:

4. Sąvoka „įmonė“ reiškia:

1. Kiekviena iš Susitariančiųjų šalių pagal išgales skatins savo teritorijoje kitos Susitariančiosios šalies piliečių ar įmonių kapitalo investavimą ir leis kapitalą investuoti pagal savo šalies teisinius norminius aktus. Bet kuriuo atveju kapitalo investicijos bus traktuojamos tik teisingai ir įstatymiškai.

2. Kiekviena iš Susitariančiųjų šalių jokiais būdais nediskriminuos savo teritorijoje esančių kitos Susitariančiosios šalies piliečių ar įmonių ir savavališkai netrukdys jiems valdyti kapitalo investicijas, naudoti ir disponuoti jomis.

1. Kiekviena iš Susitariančiųjų šalių savo teritorijoje kapitalo investicijas, priklausančias kitos Susitariančiosios šalies piliečiams ar įmonėms, arba jų valdomas, traktuoja ne mažiau palankiai negu savo valstybės arba trečiųjų valstybių piliečių ar įmonių kapitalo investicijas.

2. Kiekviena Susitariančioji šalis savo teritorijoje užtikrina kitos Susitariančiosios šalies piliečiams ar įmonėms ne mažiau palankias veiklos, susijusios su kapitalo investavimu, sąlygas nei savo piliečiams ar įmonėms arba trečiųjų valstybių piliečiams ir įmonėms.

3. Ši nuostata netaikoma lengvatoms, kurias viena iš Susitariančiųjų šalių teikia trečiųjų valstybių piliečiams ar įmonėms dėl jų narystės arba dalyvavimo asocijuotųjų narių teisėmis muitų arba ekonominėje sąjungoje, bendrojoje rinkoje arba laisvos prekybos zonoje.

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos lengvatoms, kurias viena iš Susitariančiųjų šalių teikia trečiųjų valstybių piliečiams ar įmonėms, remdamasi sutartimi dėl dvigubo apmokestinimo ar kitu su mokesčiais susijusiu susitarimu.

1. Kiekviena iš Susitariančiųjų šalių savo teritorijoje užtikrina gynimą ir garantijas kitos Susitariančiosios šalies piliečių ar įmonių kapitalo investicijoms.

2. Kiekvienos iš Susitariančiųjų šalių piliečių ar įmonių kapitalo investicijos kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje gali būti konfiskuojamos, nacionalizuojamos arba joms taikomos kitos priemonės, prilygstančios konfiskavimui arba nacionalizavimui tik visuomenės labui ir tik atlygintinai. Kompensacijos dydis turi atitikti konfiskuotų kapitalo investicijų vertę tuo momentu, kai buvo oficialiai paskelbta apie faktišką arba gresiantį konfiskavimą, nacionalizavimą arba jiems prilygstančias kitas priemones. Kompensacija turi būti sumokėta nedelsiant ir jai būtina nustatyti įprastinę banko palūkanų normą iki mokėjimo termino; turi būti suteikta galimybė šia suma faktiškai disponuoti ir laisvai ją pervesti. Konfiskavimo, nacionalizavimo arba kitos tolygios veiklos taikymo momentu turi būti tinkamu būdu iš anksto pasirūpinta kompensacijų nustatymu ir sumokėjimu. Turi būti suteikta galimybė teisine tvarka patikrinti konfiskavimo, nacionalizavimo ar tolygios veiklos teisėtumą ir kompensacijos dydį.

3. Jei vienos iš Susitariančiosios šalies piliečiai ar įmonės dėl karo ar kitų ginkluotų konfliktų, revoliucijų, ypatingos valstybinės padėties arba suirutės patiria kapitalo investicijų nuostolius kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje, tai pirmoji Susitariančioji šalis dėl žalos atlyginimo, piniginių kompensacijų, nuostolių padengimo ir kitų kompensavimo būdų turi sulaukti ne mažesnio palankumo nei kitos Susitariančiosios šalies piliečiai ar įmonės. Tokias įmokas turi būti galima laisvai pervesti.

4. Šiame straipsnyje nurodytais atvejais vienos Susitariančiosios šalies piliečiai ar įmonės naudojasi kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje didžiausio palankumo statusu.

1. Kiekviena Susitariančioji šalis garantuoja kitos Susitariančiosios šalies piliečiams ar įmonėms galimybę laisvai pervesti mokėjimus, susijusius su kapitalo investicijomis, ypač:

Jeigu viena iš Susitariančiųjų šalių antrosios Susitariančiosios šalies teritorijoje esantiems savo valstybės piliečiams arba įmonėms išmoka jos teritorijoje esančių kapitalo investicijų garantuojamas sumas, tai ši antroji Susitariančioji šalis pripažįsta – nepažeisdama 10 straipsnyje numatytų pirmosios Šalies teisių,- kad visos šių piliečių ar įmonių teisės ir pretenzijos perduodamos pagal įstatymą arba remiantis teisiniu sandoriu pirmajai Susitariančiajai šaliai. Be to, kita Susitariančioji šalis taip pat pripažįsta, kad pirmoji Susitariančioji šalis įgyja visas teises ir pretenzijas (perduotas pretenzijas), kuriomis gali disponuoti tokiu mastu, kaip ir prieš tai buvęs savininkas. Įmokų pervedimams, susijusiems su pretenzijų perdavimu, galioja atitinkamai 4 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 5 straipsnis.

1. Lėšos pagal 4 straipsnio 2 ir 3 dalis, taip pat 5 ir 6 straipsnius pervedamos nedelsiant, remiantis tuo metu galiojančiu valiutos kursu.

2. Šis kursas turi atitikti kryžminį kursą (cross rate), gautą pagal perskaičiavimo kursus, kuriais mokėjimo momentu remtųsi Tarptautinis valiutos fondas, perskaičiuodamas atitinkamas valiutas pagal SDR (SPECIAL DRAWNING RIGHTS).

1. Jeigu iš vienos iš Susitariančiųjų šalių teisinių nuostatų arba tarp Susitariančiųjų šalių greta šios Sutarties esamų ar būsimų tarptautinių teisinių įsipareigojimų kyla bendra arba speciali nuostata, pagal kurią kitos Susitariančiosios šalies piliečių ar įmonių kapitalo investavimui numatomos palankesnės sąlygos negu pagal šią sutartį, tai tokia nuostata galioja šios sutarties atžvilgiu pirmumo teise tiek, kiek ji yra naudingesnė.

2. Kiekviena Susitariančioji šalis laikysis visų kitų įsipareigojimų, prisiimtų ryšium su kitos Susitariančiosios šalies piliečių ar įmonių kapitalo investicijomis savo teritorijoje.

Ši sutartis taikoma kapitalui, kurį vienos Susitariančiosios šalies piliečiai ar įmonės, suderinę su kitos Susitariančiosios šalies teisinėmis normomis, investavo tos valstybės teritorijoje po 1990 m. gruodžio 29 dienos.

1. Nesutarimus tarp Susitariančiųjų šalių dėl šios sutarties nuostatų taikymo reguliuoja, kiek įmanoma, abiejų Susitariančiųjų šalių vyriausybės.

2. Jeigu nesutarimas neišsprendžiamas šiuo būdu, tai, vienai iš Susitariančiųjų šalių reikalaujant, gali būti kreiptasi į trečiųjų teismą.

3. Trečiųjų teismas šiuo atveju sudaromas taip: kiekviena Susitariančioji šalis paskiria savo atstovą, ir tie atstovai susitaria dėl trečiosios valstybės atstovo, kaip vyriausio arbitro, kurį skiria abiejų Susitariančiųjų šalių vyriausybės. Kai viena Susitariančioji šalis praneša kitai, kad dėl nesutarimo kreipiasi į trečiųjų teismą, per du mėnesius turi būti paskirti trečiųjų teimo nariai, o per tris mėnesius – vyriausias arbitras.

4. Jei nesilaikoma terminų, numatytų 3 dalyje, ir nėra kito susitarimo, kiekviena Susitariančioji šalis turi teisę kreiptis į Tarptautinio teismo rūmų prezidentą prašydama paskirti reikiamus asmenis. Jeigu prezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti šių pareigų, šio darbo turi imtis viceprezidentas. Jeigu ir viceprezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių negali skirti šių asmenų, šias pareigas atlieka žemesnio rango Teismo rūmų narys, kuris nėra nė vienos iš Susitariančiųjų šalių pilietis.

5. Trečiųjų teismas sprendimus priima balsų dauguma. Jo sprendimai yra privalomi. Kiekviena Susitariančioji šalis apmoka savo atstovo dalyvavimo trečiųjų teisme išlaidas; vyriausiojo arbitro dalyvavimo bei kitas išlaidas abi Susitariančiosios šalys dalijasi po lygiai. Trečiųjų teismas turi teisę numatyti ir kitokį išlaidų pasidalijimą. Visais kitais klausimais trečiųjų teismas savo darbo procesą nustato pats.

6. Kai abi Susitariančiosios šalys yra pasirašiusios 1965 m. kovo 18 d. konvenciją dėl investicinių ginčų reguliavimo tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių, tai, atsižvelgiant į šios konvencijos 27 straipsnio 1 dalį, numatytas trečiųjų teismas gali būti nesudaromas, jeigu iki to momento vienos ar kitos Susitariančiųjų šalių piliečiai arba įmonės susitaria pagal konvencijos 25 straipsnio nuostatas. Išlieka nepakitusi galimybė sušaukti aukščiau minėtą trečiųjų teismą tuo atveju, jei nevykdomas minėtos Konvencijos (27 straipsnis) trečiųjų teismo sprendimas arba jei pagal šios Sutarties 6 straipsnį remiantis įstatymu arba teisiniu sandoriu perduodamos teisės.

1. Nesutarimai dėl kapitalo investicijų tarp vienos iš Susitariančiųjų šalių ir kitos Susitariančiosios šalies piliečio ar įmonės turi būti sprendžiami, jeigu įmanoma, taikiai (be teismo).

2. Jeigu nesutarimas nesureguliuojamas per 6 mėnesius nuo tos dienos, kai apie jį paskelbė viena iš ginčo šalių, tai, kitos Susitariančiosios šalies piliečiui arba įmonei reikalaujant, jis gali būti pateiktas trečiųjų teismui. Jeigu ginčo šalys nėra susitarusios kitaip, tada taikomos 10 straipsnio 3-5 dalys, su sąlyga, kad trečiųjų teismo narius skiria ginčo šalys pagal 10 straipsnio 3 dalį. Kai nesilaikoma 10 straipsnio 3 dalyje nurodytų terminų, kiekviena ginčo šalis, jeigu nesutariama kitaip, gali prašyti Tarptautinių prekybos rūmų Paryžiuje Trečiųjų teismo prezidentą skirti tam reikalingus pareigūnus. Teismo sprendimas vykdomas vadovaujantis Susitariančiųjų šalių vidaus teise.

3. Ginče dalyvaujanti Susitariančioji šalis teismo proceso ar teismo sprendimo vykdymo metu neprotestuoja, kad kitos Susitariančios šalies pilietis ar įmonė gavo draudimo dalinę ar visą kompensaciją už žalą.

4. Jeigu abi Susitariančiosios šalys yra pasirašiusios 1965 m. kovo 18 d. konvenciją dėl investicinių ginčų reguliavimo tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių, tai nesutarimai tarp ginčo šalių pagal šį straipsnį perduodami trečiųjų teismui pagal nurodytą konvenciją, nebent ginčo šalys susitaria kitaip: kiekviena Susitariančioji šalis pareiškia sutikimą dalyvauti tokiame procese.

Ši sutartis galioja neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja tarp Susitariančiųjų šalių diplomatiniai arba konsuliniai santykiai ar ne.

1. Ši sutartis turi būti ratifikuota; ratifikavimo dokumentais pasikeičiama kuo greičiau Vilniuje.

2. Ši sutartis įsigalioja praėjus mėnesiui po to, kai pasikeičiama ratifikavimo dokumentais. Ji galioja 15 metų; praėjus šiam laikui, sutartis lieka galioti neribotą laiką, jeigu kuri iš Susitariančiųjų šalių, likus 12 mėnesių iki jos galiojimo pabaigos, raštiškai nepraneša apie sutarties nutraukimą. Praėjus 15 metų, sutartis gali būti nutraukta bet kada, pranešus apie tai prieš 12 mėnesių.

3. Kapitalui, investuotam iki šios sutarties nutraukimo momento, 1-12 straipsniai galioja dar 15 metų po sutarties nutraukimo datos.

Pasirašyta 1992 m. vasario 28 d. Bonoje. Parengti 2 originalai: vienas – lietuvių, kitas – vokiečių kalba, abu turi vienodą teisinę galią.

______________

a) Pajamoms, gautoms iš kapitalo investicijų, o jų pakartotinio investavimo atveju – ir šioms pajamoms, taikomos tos pačios garantijos, kaip ir kapitalo investicijoms.

b) Kiekvienos iš Susitariančiųjų šalių piliečiu laikomas asmuo, turintis atitinkamų Susitariančiosios šalies žinybų išduotą nacionalinį pasą, arba asmuo, kurio pilietybė gali būti nustatyta kitokiu būdu.

a) Kapitalui, kurį yra investavę vienos iš Susitariančiųjų šalių piliečiai ar įmonės, pagal kitos Susitariančiosios šalies teisines normas jos teritorijoje taikomos visos šios šalies sutarties garantijos.

b) Ši sutartis taikoma ir ypatingai ekonominei zonai bei kontinentiniam šelfui, jeigu tarptautinė teisė leidžia Susitariančiajai šaliai realizuoti šiose teritorijose suverenias teises arba aukščiausiosios valdžios įgaliojimus.

a) Šio 3 straipsnio 2 dalyje sąvoka „veikla“ reiškia visų pirma, bet ne vien tik kapitalo investicijų valdymą, naudojimą, disponavimą. „Mažesnis palankumas“ pagal 3 straipsnį visų pirma suprantamas: žaliavų ir pagalbinių medžiagų, energijos ir degalų, taip pat visų rūšių produkcijos ir gamybinių priemonių įsigijimo apribojimas, trukdymai realizuoti produkciją šalyje ir užsienyje bei kitos panašaus poveikio priemonės. Priemonės, kurių imamasi siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą, tautos sveikatą ir dorovę, nelaikomos „mažesniu palankumu“, numatytu 3 straipsnyje.

b) 3 straipsnio nuostatos neįpareigoja vienos Susitariančiosios šalies kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje gyvenantiems fiziniams asmenims ir joje esančioms įmonėms taikyti mokesčių lengvatas arba atleidimą nuo mokesčių pagal mokesčių įstatymus, galiojančius tik savo valstybės teritorijoje gyvenantiems fiziniams asmenims arba joje esančioms įmonėms.

c) Susitariančiosios šalys pagal jų vidaus teisines normas geranoriškai nagrinėja pateiktus pareiškimus dėl įvažiavimo ir buvimo šalyje kitos Susitariančiosios šalies piliečių, kurių įvažiavimas į šios Šalies teritoriją susijęs su kapitalo investicijomis; ta pati tvarka taikoma vienos Susitariančiosios šalies darbuotojams, kurie nori įvažiuoti ir būti kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje, kad galėtų dirbti darbą, susijusį su kapitalo investavimu. Taip pat geranoriškai nagrinėjami pareiškimai dėl leidimo dirbti.

a) Trejų metų pereinamuoju laikotarpiu po šios sutarties įsigaliojimo Lietuvos Respublika stengsis sudaryti sąlygas valiutai laisvai pervesti, ypač pajamoms pervesti. Kompensacijos pagal šios sutarties 4 straipsnį turi būti laisvai pervedamos.

b) Pasibaigus a punkte nurodytam pereinamajam laikotarpiui, 5 straipsnis galioja be apribojimų.

a) prekių, tiesiogiai susijusių su kapitalo investicijomis, remiantis šia sutartimi, ar prekių, kurias reikia įsigyti įmonėms arba įmonių pavedimu vienos iš Susitariančiųjų šalių teritorijoje arba trečiojoje valstybėje, kuriose investuotas turtas;

b) asmenų, vykstančių kapitalo investicijų reikalais.

Pasirašyta 1992 m. vasario 28 d. Bonoje. Paruošti 2 originalai: vienas – lietuvių, kitas – vokiečių kalba, abu turi vienodą teisinę galią.

______________