Kelių eismo konvencija

1. Susitariančiosios Valstybės, turėdamos teisę nustatyti naudojimosi savo keliais taisykles, susitaria, kad jų keliuose tarptautinis eismas vyks pagal šioje Konvencijoje nustatytas taisykles.

2. Susitariančiosios Valstybės neprivalo taikyti šios Konvencijos nuostatomis suteikiamų privilegijų motorinėms transporto priemonėms, priekaboms arba vairuotojams, jei jie be pertraukos jos teritorijoje išbuvo ilgiau nei metus.

1. Laikoma, kad šios Konvencijos priedai yra neatsiejama jos dalis, tačiau kiekviena Valstybė gali Konvencijos pasirašymo ar jos ratifikavimo momentu arba bet kuriuo metu vėliau paskelbti, kad Konvencija jos teritorijoje taikoma be 1 ir 2 priedų.

2. Kiekviena Valstybė gali bet kuriuo metu pranešti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui apie tai, kad nuo tokio pranešimo dienos ji yra įsipareigojusi taikyti Konvencijos 1 ir 2 priedus, kurių anksčiau netaikė pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

1. Priemonės, kurias susitarė priimti ar ateityje susitars priimti visos arba kai kurios Susitariančiosios Valstybės, siekdamos palengvinti tarptautinį kelių eismą supaprastinant muitinės, policijos, sanitarijos arba kitokius formalumus, bus laikomos atitinkančiomis šios Konvencijos tikslus.

2. a) Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pareikalauti pateikti garantiją ar kitos formos užtikrinimą, garantuojantį, kad bus sumokėti visi importo muitai ir mokesčiai, kurie nesant tokios garantijos būtų imami įvežant bet kokią transporto priemonę, kuriai leidžiama dalyvauti tarptautiniame eisme.

3. Susitariančiosios Valstybės dės pastangas, kad siekiant vykdyti šioje Konvencijoje nustatytus reikalavimus gretimų šalių muitinės tarnybų ir pasienio punktų, veikiančių tame pačiame tarptautiniame kelyje, darbo laikas sutaptų.

1. Toliau nurodytos sąvokos šioje Konvencijoje turi tokią reikšmę:

Ši Konvencija neturi būti laikoma dokumentu, suteikiančiu teisę vežti žmones samdos pagrindais ar už atlyginimą, arba vežti krovinius, išskyrus transporto priemonėje esantį jos keleivių bagažą; laikoma, kad šį ir visus kitus klausimus, kurie neaptariami šioje Konvencijoje, reglamentuoja Valstybių vietiniai teisės aktai, priimti atsižvelgiant į kitų atitinkamų tarptautinių konvencijų arba sutarčių taikymą.

Kiekviena Susitariančioji Valstybė imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi šiame skyriuje išdėstytų taisyklių.

Visi vairuotojai, pėstieji ar kiti eismo dalyviai turi elgtis taip, kad nekeltų pavojaus eismui ir jam netrukdytų. Jie turi stengtis savo veiksmais nepadaryti žalos kitiems asmenims, viešajam ar privačiam turtui.

1. Kiekvienoje pavienėje transporto priemonėje arba transporto priemonių junginyje turi būti vairuotojas.

2. Kinkiniai, nešuliniai ar jojamieji gyvuliai turi būti su vadeliotoju arba raiteliu, o gyvulių banda turi būti su varovu, išskyrus specialias zonas, kurių įvažiavimo vietos turi būti paženklintos.

3. Transporto priemonių ir gyvulių kolonos turi turėti tiek vairuotojų (varovų), kiek nustatyta nacionalinės teisės aktuose.

4. Jei būtina, transporto priemonių kolonos turi būti padalytos į atskiras nedideles dalis, tarp kurių suformuojamas pakankamas atstumas patogiam eismui užtikrinti. Ši nuostata netaikoma rajonuose, kuriuose migruoja klajokliai.

5. Vairuotojai visuomet turi būti tokios būklės, kuri tinkama vairuoti transporto priemonę arba valdyti gyvulius. Artėdami prie kitų eismo dalyvių, vairuotojai turi imtis reikiamų atsargumo priemonių saugumui užtikrinti.

1. Visos viena kryptimi tuo pačiu keliu judančios transporto priemonės turi laikytis tos pačios kelio pusės, kuri turi būti vienoda visuose kiekvienos šalies keliuose. Ši nuostata netaikoma šalių viduje galiojančioms eismo viena kryptimi taisyklėms.

2. Paprastai ir visais atvejais, kai to reikalauja 7 straipsnio nuostatos:

3. Gyvuliai turi būti varomi kuo arčiau išorinio kelio krašto, laikantis vietinių taisyklių.

Transporto priemonės vairuotojas privalo visuomet sugebėti valdyti greitį ir vairuoti protingai ir atsargiai. Visuomet, kai reikalauja aplinkybės, o ypač – esant nepakankamam matomumui, vairuotojas turi sumažinti greitį arba sustoti.

1. Kiekvienas vairuotojas, sutikęs priešinga kryptimi judančią transporto priemonę, arba kai jį lenkia kita transporto priemonė, turi laikytis kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies, atitinkančios jo judėjimo kryptį, išorinio krašto. Lenkimo manevrą vairuotojas atlieka iš lenkiamos transporto priemonės kairės arba dešinės pusės, priklausomai nuo šalyje taikomos eismo krypties. Šios taisyklės nebūtinai taikomos tramvajams, keliu judantiems traukiniams ir tam tikriems kalnų keliams.

2. Artėdamas prie kitos transporto priemonės ar varomų gyvulių, kiekvienas vairuotojas:

3. Prieš lenkdamas vairuotojas turi įsitikinti, kad saugiai aplenkti yra užtektinai vietos ir kad pakankamai mato padėtį kelyje. Priklausomai nuo atitinkamoje šalyje galiojančios eismo krypties, atlikęs lenkimo manevrą ir iš anksto įsitikinęs, kad nesudarys kliūčių kitų transporto priemonių, pėsčiųjų arba gyvulių, kuriuos lenkė, judėjimui, vairuotojas turi sugrįžti atitinkamai į dešiniąją arba į kairiąją kelio pusę.

1. Artėdamas prie kelio išsišakojimo, sankryžų, kelių jungčių ar geležinkelio pervažos, kiekvienas vairuotojas turi imtis atsargumo priemonių, kad išvengtų nelaimingų atsitikimų.

2. Kelių sankirtose tam tikriems keliams arba kelio ruožams gali būti suteikta pirmumo teisė. Tokia pirmumo teisė pažymima ženklais. Kiekvienas vairuotojas, priartėjęs prie tokio kelio ar kelio ruožo, kuriam suteikta pirmumo teisė, privalo praleisti tuo keliu judančius vairuotojus.

3. 2 priedo nuostatos dėl pirmumo teisės sankirtose, kurios nėra aprašytos šio straipsnio 2 dalyje, taikomos Valstybėse, kurioms galioja minėtas priedas.

4. Prieš sukdamas į kelią, kiekvienas vairuotojas turi:

1. Transporto priemonėms arba gyvuliams sustojus kelyje, jei įmanoma, jie turi stovėti už važiuojamosios dalies, arba, jei tai neįmanoma, kuo arčiau važiuojamosios dalies kelkraščio. Vairuotojai neturi palikti be priežiūros transporto priemonės ar gyvulių tol, kol nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nelaimingam atsitikimui išvengti.

2. Transporto priemonių ir gyvulių negalima palikti ten, kur jie galėtų kelti pavojų arba trukdytų eismui, ypač kelių sankirtose arba netoli jų, posūkiuose arba netoli jų, įkalnės viršūnėje arba netoli jos.

Būtina imtis visų atsargumo priemonių užtikrinti, kad transporto priemonėje esantis krovinys nepadarytų žalos arba nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams.

1. Nuo saulėlydžio ir naktį arba, jei būtina, atsižvelgiant į oro sąlygas, kiekviena kelyje esanti transporto priemonė arba transporto priemonių junginys turi įsijungti ne mažiau kaip vieną priekinę baltą šviesą ir ne mažiau kaip vieną užpakalinę raudoną šviesą.

Jei transporto priemonėje, išskyrus dviratį arba motociklą be šoninės priekabos, įrengta tik viena priekinė balta šviesa, ji turi būti toje pusėje, kuri yra arčiausia priešinga kryptimi judančiam eismui.

Šalyse, kuriose privalomos dvi priekinės baltos šviesos, viena šviesa įrengiama transporto priemonės dešinėje, o kita – kairėje pusėje.

Raudoną šviesą gali skleisti įrenginys, nesusietas su priekinių baltų šviesų įrenginiu, arba gali skleisti tas pats įrenginys, jei transporto priemonė nedidelė ir jos konstrukcija tokia, kad galima įrengti tokį šviesų valdymą.

2. Jokiais atvejais priekinė transporto priemonės šviesa arba atšvaitas negali būti raudonos spalvos, o užpakalinės šviesa arba atšvaitas – baltos spalvos. Ši nuostata netaikoma baltai arba geltonai atbulinės eigos šviesai tais atvejais, kai pagal transporto priemonės registracijos šalies įstatymus leidžiama naudoti tokias šviesas.

3. Šviesos ir atšvaitai turi būti tokie, kad užtikrintų, jog transporto priemonė bus aiškiai matoma kitiems eismo dalyviams.

4. Su sąlyga, kad bus imtasi visų būtinų priemonių įprastoms saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, kiekviena Susitariančioji Valstybė ar jos teritorinis padalinys išimties tvarka tam tikrų šio straipsnio nuostatų gali netaikyti:

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos troleibusams.

2. a) Jei privaloma pagal atitinkamus kelio ženklus arba jei reikalaujama pagal vietines taisykles, dviratininkai turi važiuoti dviračių takais.

1. Siekiant užtikrinti vienodą sistemą, kiek tai įmanoma, kiekvienos Susitariančiosios Valstybės keliuose statomi tik toje Valstybėje priimti kelių ženklai ir signalai. Jei iškiltų būtinybė įvesti naują ženklą, jo forma, spalva ir naudojamo simbolio rūšis turi atitikti toje Valstybėje naudojamą ženklų sistemą.

2. Patvirtintų ženklų yra tik tiek, kiek jų būtina. Ženklai statomi tik tose vietose, kuriose jų iš tikrųjų reikia.

3. Įspėjamieji ženklai statomi pakankamu atstumu nuo nurodyto objekto taip, kad eismo dalyviai būtų laiku įspėti apie pavojų.

4. Prie patvirtinto ženklo draudžiama tvirtinti bet kokius pranešimus, kurie nėra susiję su jo paskirtimi ir galėtų jį užstoti arba iškreipti ženklo reikšmę.

5. Draudžiama statyti pranešimų lentas ir pranešimus, kuriuos būtų galima supainioti su patvirtintais ženklais arba kurie trukdytų perskaityti šiuos ženklus.

1. Šios Konvencijos nuostatos taikomos tik toms transporto priemonėms, kurios įregistruotos Susitariančiojoje Valstybėje arba jos teritoriniame padalinyje tos Valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka.

2. Pareiškėjui, prašančiam išduoti registracijos liudijimą, atitinkama kompetentinga institucija arba tinkamai įgaliota asociacija išduoda registracijos liudijimą, kuriame nurodytas serijos numeris (vadinamas registracijos numeriu), transporto priemonės gamintojo pavadinimas arba prekės ženklas, gamintojo suteiktas identifikacinis arba serijos numeris, transporto priemonės pirmojo registravimo data ir pareiškėjo vardas bei pavardė ir nuolatinės gyvenamosios vietos adresas.

3. Tokiame pažymėjime nurodytą informaciją visos Susitariančiosios Valstybės pripažįsta esant prima facie įrodymu.

1. Kiekviena motorinė transporto priemonė turi būti su kompetentingos institucijos išduotu ar priskirtu registracijos numeriu, kuris užrašomas specialioje transporto priemonei iš galo tvirtinamoje lentelėje arba ant pačios transporto priemonės jos užpakalinėje dalyje. Jei transporto priemonė sukabinta su viena ar keliomis priekabomis, priekaba arba tuo atveju, jei yra kelios priekabos, paskutinė priekaba turi būti su vilkiko arba pačios priekabos registracijos numeriu.

2. Registracijos numeris sudaromas ir tvirtinamas laikantis šios Konvencijos 3 priedo nuostatų.

1. Kiekviena motorinė transporto priemonė turi būti ne tik su registracijos numeriu, bet ir su transporto priemonės registracijos šalies skiriamuoju ženklu, nurodytu lentelėje, kuri tvirtinama transporto priemonei iš galo, arba užrašytu pačios transporto priemonės užpakalinėje dalyje. Toks ženklas reiškia atitinkamą Valstybę arba teritoriją, kuri registracijos požiūriu yra atskiras vienetas. Jei motorinė transporto priemonė sukabinta su viena ar keliomis priekabomis, toks ženklas turi būti pritvirtintas iš galo ant priekabos arba paskutinės priekabos.

2. Registracijos numeris sudaromas ir tvirtinamas laikantis šios Konvencijos 4 priedo nuostatų

Visos motorinės transporto priemonės ir priekabos turi būti su 5 priede nurodytais identifikavimo ženklais.

1. Visos motorinės transporto priemonės ir priekabos turi būti techniškai tvarkingos, jų mechanizmai turi būti saugūs tiek, kad nesukeltų pavojaus nei transporto priemonės vairuotojui ir jos keleiviams, nei kitiems eismo dalyviams ir nepadarytų žalos viešajam ar privačiam turtui.

2. Be to, kiekviena motorinė transporto priemonė arba priekaba ir jos įrenginiai turi atitikti 6 priedo nuostatas, o motorinių transporto priemonių vairuotojai turi laikytis jame nustatytų taisyklių.

3. Šio straipsnio nuostatos taikomos ir troleibusams.

1. Transporto priemonių, kurioms leidžiama dalyvauti bet kurios Susitariančiosios Valstybės kelių eisme, didžiausius gabaritus ir masę nustato vietiniai teisės aktai. Tam tikruose keliuose, kuriuos nurodė regioninių susitarimų šalys, arba, jei tokių susitarimų nėra, Susitariančioji Valstybė, leidžiami didžiausi gabaritai ir masė turi atitikti šios Konvencijos 7 priedo reikalavimus.

2. Šio straipsnio nuostatos taikomos ir troleibusams.

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė leidžia vairuotojui, turinčiam teisę įvažiuoti į jos teritoriją, atitinkančiam 8 priede nurodytus reikalavimus ir turinčiam galiojantį kitos Susitariančiosios Valstybės arba jos padalinio kompetentingos institucijos ar jos tinkamai įgaliotos asociacijos išduotą vairuotojo pažymėjimą, po to, kai jis įrodė savo kompetenciją, vairuoti Susitariančiosios Valstybės keliuose be atskiro egzamino 9 ir 10 prieduose nurodytų kategorijų motorines transporto priemones, kurias vairuoti jam suteikta teisė.

2. Tačiau Susitariančioji Valstybė gali pareikalauti, kad vairuotojas, kuriam suteikta teisė įvažiuoti į jos teritoriją, turėtų tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, atitinkantį 10 priede nurodytą pavyzdį, ypač tuo atveju, jei vairuotojas įvažiuoja iš tokios šalies, kurioje turėti vairuotojo pažymėjimą nereikalaujama arba kurioje išduotas vietinis vairuotojo pažymėjimas neatitinka 9 priede nurodyto pavyzdžio.

3. Vairuotojui, įrodžiusiam savo kompetenciją, Susitariančiosios Valstybės arba jos padalinio kompetentinga institucija arba jos tinkamai įgaliota asociacija išduoda tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, kuriame uždeda savo antspaudą arba spaudą. Vairuotojo pažymėjimo turėtojas turi teisę be papildomo egzamino visose Susitariančiosiose Valstybėse vairuoti tų kategorijų motorines transporto priemones, kurioms pažymėjimas buvo išduotas.

4. Teisė naudotis vietiniu ir tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu gali būti nepripažinta, jei yra akivaizdu, kad vairuotojas nebeatitinka sąlygų, kuriomis išduotas pažymėjimas.

5. Panaikinti vairuotojo teisę naudotis bet kuriuo pirmiau minėtu pažymėjimu Susitariančioji Valstybė arba jos padalinys gali tik tada, jei vairuotojas padarė tokį vairavimo pažeidimą, už kurį Susitariančiosios Valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai numato pažymėjimo atėmimą. Tokiu atveju Susitariančioji Valstybė arba jos padalinys, kuris panaikina teisę naudotis pažymėjimu, gali atimti tokį pažymėjimą, kol baigsis teisės naudotis pažymėjimu panaikinimo laikotarpis arba kol pažymėjimo turėtojas išvyks iš tos Susitariančiosios Valstybės teritorijos, atsižvelgiant į tai, kuri data yra ankstesnė, ir gali užregistruoti tokį teisės naudotis pažymėjimu panaikinimą ir pranešti vairuotojo vardą, pavardę ir adresą pažymėjimą išdavusiai institucijai.

6. Penkerius metus nuo šios Konvencijos įsigaliojimo kiekvienas vairuotojas, kuriam leista dalyvauti tarptautiniame eisme pagal 1926 m. balandžio 24 d. Paryžiuje pasirašytos Tarptautinės motorinių transporto priemonių eismo konvencijos^[1] arba Visos Amerikos automobilių eismo reguliavimo konvencijos, pateiktos pasirašyti 1943 m. gruodžio 15 d. Vašingtone, nuostatas ir kuris turi pagal jas reikalaujamus dokumentus, bus laikomas atitinkančiu šio straipsnio reikalavimus.

Susitariančiosios Valstybės įsipareigoja keistis tarpusavyje tokia informacija, kuri leistų nustatyti vietinius ar tarptautinius vairuotojo pažymėjimus turinčių asmenų tapatybę, kai jie patraukiami atsakomybėn dėl eismo pažeidimų. Be to, jos įsipareigoja pranešti informaciją, kurios reikia sunkų eismo įvykį sukėlusios užsienio šalies transporto priemonės savininko arba asmens, kurio vardu įregistruota užsienio transporto priemonė, tapatybei nustatyti.

Visuose dviračiuose turi būti įrengtas:

Ši Konvencija teikiama pasirašyti iki 1949 m. gruodžio 31 d. visoms Jungtinių Tautų valstybėms narėms ir visoms valstybėms, pakviestoms dalyvauti Jungtinių Tautų konferencijoje kelių ir motorinių transporto priemonių klausimais, kuri vyks 1949 m. Ženevoje.

2. Ši Konvencija turi būti ratifikuota. Ratifikavimo dokumentai pateikiami saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

3. Nuo 1950 m. sausio 1 d. prie Konvencijos gali jungtis šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės, kurios nėra pasirašiusios Konvencijos, ir visos kitos valstybės, kurios Ekonominės ir socialinės tarybos rezoliucijoje gali būti pripažintos atitinkančiomis reikalavimus. Be to, prie jos galima jungtis bet kurios globojamosios teritorijos, kurios valdymas pavestas Jungtinėms Tautoms, vardu.

4. Prie Konvencijos prisijungiama perduodant Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui saugoti prisijungimo dokumentą.

1. Bet kuri Valstybė Konvencijos pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo prie jos momentu arba kuriuo nors kitu momentu vėliau gali paskelbti, kad šios Konvencijos nuostatos bus taikomos visoms arba bet kuriai teritorijai, kurios užsienio ryšiai yra tos Valstybės kompetencija, apie tai pateikusi pranešimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Pranešime nurodytose teritorijose šios nuostatos įsigalios praėjus trisdešimčiai dienų po to, kai Generalinis Sekretorius gaus minėtą pranešimą, arba, jei Konvencija tuo metu dar nebus įsigaliojusi, nuo jos įsigaliojimo dienos.

2. Jei leidžia aplinkybės, kiekviena Susitariančioji Valstybė įsipareigoja kuo greičiau imtis būtinų priemonių, kad Konvencija būtų pradėta taikyti tose teritorijose, kurios užsienio ryšiai yra tos Valstybės kompetencija, tačiau su sąlyga, kad ji gaus tokių teritorijų vyriausybių sutikimą, jei to reikalauja konstitucija.

3. Bet kuri Valstybė, kuri pagal šio straipsnio 1 dalį paskelbė pareiškimą apie šios Konvencijos taikymą teritorijoje, kurios užsienio ryšiai yra tos Valstybės kompetencija, gali bet kuriuo momentu vėliau, pateikusi pranešimą Generaliniam Sekretoriui, paskelbti, kad pranešime nurodytoje teritorijoje Konvencija nebetaikoma. Tokioje teritorijoje Konvencija nustoja galioti praėjus metams nuo tokio pranešimo datos.

Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai bus pateiktas penktasis ratifikavimo arba prisijungimo dokumentas.^[2] Kiekvienoje Valstybėje, kuri šią Konvenciją ratifikavo arba prie jos prisijungė po minėtos datos, ši Konvencija įsigalioja trisdešimtąją dieną po jos ratifikavimo arba prisijungimo dokumentų pateikimo datos.

Apie šios Konvencijos įsigaliojimo datą Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius praneša kiekvienai Susitariančiajai Valstybei arba prisijungiančioms šalims ir kiekvienai kitai šaliai, kuri pakviesta dalyvauti Jungtinių Tautų konferencijoje kelių ir motorinio transporto klausimais.

Įsigaliojus šiai Konvencijai, santykiuose tarp Susitariančiųjų Valstybių netenka galios 1926 m. balandžio 24 d. Paryžiuje pasirašyta Tarptautinė motorinio transporto eismo konvencija ir Visos Amerikos automobilių eismo reguliavimo konvencija, pateikta pasirašyti 1943 m. gruodžio 15 d. Vašingtone.

1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali siūlyti šios Konvencijos pakeitimus. Tokio siūlomo pakeitimo tekstą Valstybė perduoda Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris jį nusiunčia visoms Susitariančiosioms Valstybėms su prašymu per keturis mėnesius atsakyti, ar Valstybė:

2. Konferenciją siūlomiems pakeitimams apsvarstyti Generalinis Sekretorius turi sušaukti tada, jei ją sušaukti prašo:

3. Pranešimas apie visus Konvencijos pakeitimus, kurie konferencijoje buvo priimti dviem trečdaliais balsų, nusiunčiamas visoms Susitariančiosioms Valstybėms, kurios turi jiems pritarti. Praėjus devyniasdešimčiai dienų po to, kai kiekvienam pakeitimui, išskyrus 1 ir 2 priedų pakeitimus, pritaria du trečdaliai Susitariančiųjų Valstybių, pakeitimai įsigalioja visoms Susitariančiosioms Valstybėms, išskyrus tas, kurios iki jų įsigaliojimo paskelbė, kad jiems nepritaria.

Kad įsigaliotų 1 ir 2 priedų pakeitimai, reikia, kad juos priimtų du trečdaliai Valstybių, kurioms taikomas numatomas keisti priedas.

4. Priimant bet kokius Konvencijos pakeitimus, kurie nesusiję su 1 ir 2 priedais, Konferencija gali dviem trečdaliais balsų nuspręsti, kad pakeitimo pobūdis yra toks, jog bet kuri Susitariančioji Valstybė, kuri paskelbia, kad nepritaria pakeitimui, ir vėliau per dvylikos mėnesių laikotarpį nuo pakeitimo įsigaliojimo datos to pakeitimo nepriima, šiam laikotarpiui pasibaigus nustoja būti Konvencijos šalimi.

5. Jei vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies b punktu du trečdaliai Susitariančiųjų Valstybių praneša Generaliniam Sekretoriui, kad sutinka priimti pakeitimą neapsvarsčius jo konferencijoje, Generalinis Sekretorius apie tokį sprendimą turi pranešti visoms Susitariančiosioms Valstybėms. Praėjus devyniasdešimčiai dienų nuo Generalinio Sekretoriaus pranešimo datos, toks pakeitimas įsigalioja visoms Susitariančiosioms Valstybėms, išskyrus šalis, kurios per tą laikotarpį pranešė Generaliniam Sekretoriui, kad tokį pakeitimą atmeta.

6. 1 ir 2 priedų pakeitimų ir kurio nors kito Konvencijos pakeitimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytus pakeitimus, atveju visos kitos esamos Konvencijos nuostatos ir toliau galioja visoms Susitariančiosioms Valstybėms, kurios tokiam pakeitimui pritarė arba jį atmetė.

7. Susitariančioji Valstybė, kuri pritarė pakeitimams pagal šio straipsnio 3 dalį arba atmetė pakeitimą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas, gali bet kuriuo metu tokį pritarimą arba atmetimą panaikinti, pranešimą apie tai pateikusi Generaliniam Sekretoriui. Pakeitimas toje šalyje įsigalioja Generaliniam sekretoriui gavus minėtą pranešimą.

Ši Konvencija gali būti denonsuota, pranešimą apie tai prieš metus pateikus Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris jį nusiunčia visoms Susitariančiosioms Valstybėms arba prisijungusioms šalims. Konvenciją denonsavusioje Susitariančioje Valstybėje denonsavimas įsigalioja praėjus minėtam laikotarpiui.

Visi dviejų ar kelių Susitariančiųjų Valstybių ginčai dėl šios Konvencijos aiškinimo arba taikymo, kurių Valstybės negali išspręsti derybomis ar kitu būdu, suinteresuotos Susitariančiosios Valstybės rašytiniu prašymu perduodami spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.

Nė viena šios Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip neleidžianti Susitariančiajai Valstybei imtis Jungtinių Tautų Chartijos^[3] nuostatas ir vidaus padėtį atitinkančių priemonių, kurias Valstybė laiko būtinomis savo išoriniam ar vidiniam saugumui užtikrinti.

1. Be 29 straipsnyje, 31 straipsnio 1, 3 ir 5 dalyje ir 32 straipsnyje nurodytų pranešimų, Generalinis Sekretorius 27 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybėms turi pranešti apie:

2. Šios Konvencijos originalas atiduodamas saugoti Generaliniam Sekretoriui, kuris po vieną originalo kopiją perduoda 27 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybėms.

3. Įsigaliojus Konvencijai, Generalinis Sekretorius turi teisę įregistruoti šią Konvenciją.

Tai patvirtindami, Valstybių atstovai, pateikę savo įgaliojimus, kurie buvo pripažinti tinkamais ir reikiamos formos, pasirašė šią Konvenciją.

Priimta Ženevoje, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt devintųjų metų rugsėjo devynioliktąją dieną vienu egzemplioriumi anglų ir prancūzų kalbomis, abu tekstai yra vienodai autentiški.

1. Jei dvi transporto priemonės vienu metu artėja prie kelių sankirtos, kurios abu keliai pirmumo teisės požiūriu yra lygiareikšmiai, Valstybėse, kuriose eismas vyksta dešine kelio puse, transporto priemonė, artėjanti iš kairės, o Valstybėse, kuriose eismas vyksta kaire kelio puse, transporto priemonė, artėjanti iš dešinės, turi duoti kelią kitai transporto priemonei.

2. Pirmumo teisė nebūtinai taikoma tramvajams ir keliais judantiems traukiniams.

3 priedas

1. Transporto priemonės registracijos numeris sudarytas iš skaitmenų arba iš skaitmenų ir raidžių. Skaitmenys turi būti arabiškieji, t. y. tokie, kokie naudojami Jungtinių Tautų dokumentuose, o raidės – lotynų abėcėlės. Jei naudojami kitokie skaitmenys arba simboliai, numeris turi būti pakartojamas naudojant minėtų rūšių simbolius.

2. Numeris turi būti įskaitomas įprastoje dienos šviesoje 20 m (65 pėdų) atstumu.

3. Jei registracijos numeris užrašytas specialioje plokštelėje, ji pritvirtinama vertikaliai arba beveik vertikaliai, statmenai tos transporto priemonės išilginei ašiai. Jei numeris pritvirtinamas arba užrašomas ant pačios transporto priemonės, jis turi būti pritvirtintas arba užrašytas ant vertikalaus arba beveik vertikalaus transporto priemonės paviršiaus iš jos galo.

4. Galinis numeris turi būti apšviestas taip, kaip nurodyta 6 priede.

4 priedas

1. Skiriamąjį ženklą sudaro viena, dvi arba trys didžiosios lotynų abėcėlės raidės. Raidė turi būti ne mažiau kaip 80 mm (3,1 colio) aukščio ir ne mažiau kaip 10 mm (0,4 colio) storio. Juodos raidės rašomos baltame elipsės formos ženklo, kurio horizontalioji ašies linija yra pagrindinė, lauke.

2. Jei skiriamąjį ženklą sudaro trys raidės, elipsė turi būti ne mažesnė kaip 240 mm (9,4 colio) pločio ir 145 mm (5,7 colio) aukščio. Šie matmenys gali būti sumažinti iki 175 mm (6,9 colio) pločio ir 115 mm (4,5 colio) aukščio, jei ženklą sudaro mažiau nei trys raidės.

Motociklų skiriamieji ženklai, neatsižvelgiant į tai, ar ženklą sudaro viena, dvi ar trys raidės, gali būti sumažinti iki 175 mm (6,9 colio) pločio ir 115 mm (4,5 colio) aukščio.

3. Valstybių ir teritorijų skiriamieji ženklai yra tokie:

Valstybė, kuri dar nepranešė apie jos pasirinktą skiriamąjį ženklą, turi jį nurodyti Generaliniam Sekretoriui Konvencijos pasirašymo, jos ratifikavimo arba jungimosi prie Konvencijos momentu.

4. Kai skiriamasis ženklas yra specialioje plokštelėje, tokia plokštelė pritvirtinama vertikaliai arba beveik vertikaliai, statmenai transporto priemonės išilginei ašiai. Jei ženklas pritvirtinamas arba užrašomas ant pačios transporto priemonės, jis turi būti pritvirtintas arba užrašytas ant vertikalaus arba beveik vertikalaus transporto priemonės paviršiaus iš jos galo.

5 priedas

1. Identifikavimo ženklus sudaro:

2. Minėti identifikavimo ženklai dedami taip, kad prie jų būtų galima prieiti, kad būtų lengvai įskaitomi ir kad jų nebūtų galima lengvai pakeisti ar pašalinti.

6 priedas

1. Šis priedas taikomas pagal 23 straipsnį pažymėtose automagistralėse.

2. Su sąlyga, kad jokia transporto priemonė negabena krovinio, viršijančio atitinkamos šalies, kurioje ji įregistruota, kompetentingų institucijų nustatytą ribą, didžiausi leidžiamieji transporto priemonių gabaritai ir didžiausia leidžiamoji masė be krovinio arba su kroviniu minėtuose keliuose yra tokia:

3. Susitariančiosios Valstybės gali sudaryti regioninius susitarimus, pagal kuriuos gali būti nustatyta didesnė nei sąraše nurodyta didžiausia leidžiamoji masė. Tačiau rekomenduojama, kad didžiausia vienai ašiai tenkanti apkrova būtų ne daugiau kaip 13 tonų (28 660 svarų).

4. Pažymėdama kelius, kuriems taikomas šis priedas, Susitariančioji Valstybė nurodo laikinus didžiausius leidžiamus transporto priemonių gabaritus ir masę:

5. Bet kuri Susitariančioji Valstybė arba jos teritorinis padalinys gali išduoti specialius leidimus dalyvauti eisme transporto priemonėms arba transporto priemonių junginiams, kurių didžiausi matmenys ar masė viršija nurodytuosius šiame priede.

6. Bet kuri Susitariančioji Valstybė arba jos teritorinis padalinys gali apriboti motorinių transporto priemonių naudojimą arba uždrausti jas naudoti bet kokiame pažymėtame kelyje, kuriam taikomas šis priedas, arba tam tikrą laikotarpį įvesti tokiame kelyje naudojamų transporto priemonių masės apribojimus, jei dėl pablogėjusios būklės, stipraus lietaus, sniego, atlydžio ar kitų nepalankių klimato sąlygų įprastomis sąlygomis leidžiamos masės transporto priemonės galėtų padaryti didelę žalą tokiam keliui.

8 priedas

1. Vairuotojo pažymėjimas spausdinamas šalies, kurioje jis išduodamas, teisės aktuose nurodyta (-omis) kalba (-omis).

2. Dokumento antraštė „Vairuotojo pažymėjimas“ užrašoma šio priedo 1 punkte nurodyta (-omis) kalba (-omis), toliau pateikiant antraštę prancūzų kalba „Permis de conduire“.

3. Įrašai daromi (arba kartojami) lotyniškais rašmenimis arba pagal anglišką perrašą.

4. Papildomos vairuotojo pažymėjimą išdavusios šalies kompetentingos institucijos pastabos, jei tokių yra, tarptautiniam eismui netaikomos.

5. 4 priede nurodytas skiriamasis ženklas įrašomas ovale.

Išoriniai puslapiai

Vidiniai puslapiai

* Gali būti įrašomas tėvavardis arba vyro vardas.

** Arba apytikslis amžius išdavimo datą.

*** Jei žinoma.

**** Arba turėtojo nykščio atspaudas.

Didžiausia leidžiamoji transporto priemonės masė – eismui kelyje parengtos transporto priemonės kartu su didžiausiu leidžiamu kroviniu masė.

Didžiausias leidžiamas krovinys – didžiausia krovinio masė, kurią transporto priemonės registracijos šalies kompetentinga institucija nustatė kaip leistiną.

Lengvoji priekaba reiškia priekabą, kurios didžiausia leidžiamoji masė neviršija 750 kg (1 650 svarų).

10 PRIEDAS

a) pažymėjimą išduodančios šalies įstatymų nustatyta (-omis) kalba (-omis);

b) oficialiomis Jungtinių Tautų kalbomis;

c) ne daugiau kaip šešiomis kitomis kalbomis, pasirinktomis išduodančios šalies nuožiūra.

Oficialų pažymėjimo teksto vertimą į skirtingas kalbas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui pateikia vyriausybės, kiekviena jai rūpima kalba.

Įrašai ranka daromi lotyniškais rašmenimis arba pagal anglišką perrašą.