Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos 2016-2020 metų programos patvirtinimo

6.1.1. Kultūros paveldo apskaita (toliau – Apskaita) yra esminė valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo priemonė bei kultūros paveldo išsaugojimo prioritetinis darbas. Apskaitos pagalba apibrėžiama, kiek ir kokių kultūros paveldo vertybių valstybė siekia ir įsipareigoja išsaugoti, įvertinant valstybės biudžeto išteklius ir technines galimybes. Apskaita taip pat reikalinga kultūros paveldo objektų juridiniam įteisinimui. Nekilnojamojo kultūros paveldo juridinis įteisinimas (teisinė apsauga) yra visos kultūros paveldo apsaugos planavimo pagrindas.  Kultūros vertybių registro (toliau – Registras) sudėtį bei apimtį sąlygoja ir visuomenės valia tausoti ir išsaugoti vertingiausius kultūros paveldo objektus. Siekiant efektyviai naudoti ir Saugoti kultūros paveldo objektus greitų ekonominių ir socialinių pasikeitimų sąlygomis, būtina turėti maksimaliai išsamią, aiškią ir viešai prieinamą kultūros paveldo apskaitos dokumentaciją: nustatytas vertingąsias savybes, apibrėžtas teritorijas ir apsaugos zonas bei nustatytus saugojimo reikalavimus (režimus). Efektyvus apskaitos organizavimas ne tik užtikrina racionalią kultūros paveldo apsaugą, bet ir sudaro prielaidas darniai plėtrai, kuriančiai geresnes sąlygas kultūros paveldo priežiūrai, naudojimui ir apsaugai organizuoti. Nepakankamai greita kultūros paveldo objektų apskaita ir stebėsena neleidžia tiksliai įvertinti nekilnojamojo kultūros paveldo situacijos ir nukreipti turimus resursus aktualiausiems ir svarbiausiems tvarkybos darbams finansuoti.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu atliktą viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (toliau – ESTEP) tyrimą „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimas“ (toliau – ESTEP tyrimas), 2014 metų duomenimis vertingosios savybės yra nustatytos tik apie 30 proc. į Registrą įrašytų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų. Dėl nepakankamai sparčios ir nerezultatyvios nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos (vertingųjų savybių ir teritorijos ribų nustatymo ir tikslinimo) nėra tiksliai žinoma, dėl kokių vertingųjų savybių nekilnojamojo kultūros paveldo objektai yra saugomi. Apskaitos procesas vyksta per lėtai dėl daug laiko ir žmogiškųjų išteklių reikalaujančių didelės apimties apskaitos dokumentų rengimo, dėl nepakankamo finansavimo ir apskaitos dokumentus ruošiančių specialistų trūkumo. Paspartinti kultūros paveldo objektų apskaitą šiuo metu trukdo apskaitos procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos ir tai, kad kultūros paveldo apskaita nėra prioritetas planuojant kultūros paveldo apsaugai skiriamus valstybės biudžeto asignavimus

6.1.2. Apskaitos procesas turi būti tampriai susietas su kultūros paveldo tyrimų vykdymu, kultūros  paveldo objektų valdytojų ir visuomenės metodiniu konsultavimu bei informavimu, bendradarbiavimu su investuotojais, savivaldybėmis ir vietos bendruomenėmis. Šiuo metu apskaitos procesas vykdomas nepakankamai skaidriai, visuomenei nesudaromos galimybės pareikšti savo nuomonę dėl siūlomų naujai įregistruoti kultūros paveldo objektų bei jų reikšmės vietos bendruomenėms ir valstybei. Esami kultūros paveldo objektų valdytojai ir būsimi investuotojai į nekilnojamąjį turtą (kultūros paveldo objektus) neturi aiškios informacijos dėl kultūros paveldo apskaitos pokyčių ir poveikio jų turtui bei investavimo galimybėms ateityje. Vertingųjų savybių nustatymo vėlavimas privatiems investuotojams yra viena svarbiausių kliūčių, neleidžianti jiems ekonomiškai palankiu metu investuoti į nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, nes negaudamas išsamios informacijos investuotojas nėra motyvuotas investuoti į kultūros paveldo objekto pritaikymą naudojimui, o valstybė tokiu atveju nepritraukia papildomų lėšų kultūros paveldo tvarkybai.

6.1.3. Šiuo metu Registre kaupiami duomenys yra fragmentiški. Dalis objektų neturi fotofiksavimo medžiagos, nustatytų vertingųjų savybių ir teritorijos ribų, taip pat daugeliui kultūros paveldo objektų nenustatytas reikšmingumo lygmuo. Duomenų kaupimas ir saugojimas yra numatytas NKPAĮ ir detalizuotas Kultūros vertybių registro nuostatuose. Registras neturi sąsajų su kitais šalies registrais, nors tokia sąveika yra numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu  Nr. 1053 „Dėl Kultūros vertybių registro įsteigimo ir Kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Registro nuostatuose. Naudojantis Registro duomenimis negalima nustatyti tikslaus visų kultūros paveldo objektų skaičiaus, o taip pat išskirti įregistruotų objektų grupių pagal jų pobūdį, būklę, vertingųjų savybių pobūdį, paveldo objekto sandarą ir statybai panaudotas medžiagas, reikšmingumo lygmenį. Todėl kyla grėsmė ne tik atskirų kultūros paveldo objektų išsaugojimui, bet ir trūksta duomenų įrodymais grindžiamos kultūros paveldo apsaugos politikos formavimui, t. y. racionaliems valdymo sprendimams priimti ir jų įgyvendinimo objektyviam vertinimui. Todėl, siekiant Registre esančius duomenis panaudoti politikos formavimui ir įgyvendinimui bei privačių investuotojų pritraukimui, yra būtina spartinti ir optimizuoti vertingųjų savybių nustatymo procesą.

6.1.4. Kultūros paveldo objektų tvarkyba ir pritaikymas turėtų vykti stengiantis suderinti jų vertingųjų savybių maksimalų išsaugojimą ir investuotojo planuojamą veiklą, kuriant ir plėtojant darnias kultūros paveldo objektų sutvarkymo ir pritaikymo naudoti vietos bendruomenių kultūros, socialiniams ir ekonominiams poreikiams nuostatas.

6.1.5. Dėl lėšų trūkumo ir vėluojančios kultūros paveldo apskaitos nespėjama laiku parengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų ir apsaugos reglamentų valstybės saugomoms kultūros paveldo vietovėms ir objektams, kuriuos jie privalo turėti vadovaujantis NKPAĮ nuostatomis. Minėtuose nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos dokumentuose nurodomi paveldosaugos reikalavimai ir specialieji saugomos teritorijos saugojimo režimai, kuriais privalu vadovautis kiekvienam už teritorijos arba objekto apsaugą atsakingam valdytojui ar naudotojui, planuojančiam vystyti ūkinę veiklą.

6.1.6. Kultūros paveldo objektų ir vietovių būklės stebėsena įgyvendinama nepakankamai rezultatyviai, nes visų kultūros paveldo objektų būklė nėra vertinama bent vieną kartą per penkerius metus, kaip numatyta teisės aktuose. Nepakankama nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena neleidžia pritraukti daugiau investicijų, nes nėra viešai prieinamos informacijos apie objektų būklę arba ji yra pasenusi dėl nereguliarios stebėsenos. Tvarkybos darbus inicijuojantys investuotojai ir paveldosaugos ekspertai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra susipažinę su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – KPD) ir savivaldybių paveldosaugos padalinių stebėsenos metu surenkama informacija, savo raštuose Kultūros ministerijai apibūdina ją kaip nepakankamai išsamią ir savalaikę.

Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų ir vietovių būklės stebėsenos duomenys turėtų būti panaudojami nuolatiniam kultūros paveldo objektų ir vietovių tvarkybos darbų poreikio stebėjimui ir indentifikavimui. Būtina, kad rengiant nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir vietovių stebėsenos apibendrinimą ir būklės kitimo prognozavimą valstybės mastu, šioje apžvalgoje būtų pateikiami duomenys apie tvarkybos darbų poreikį.

6.1.7. Teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtos (atskirtos) KPD ir savivaldybių vykdomos kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos administravimo funkcijos. Pagal NKVAĮ, apskaitą privalo vykdyti ne tik KPD, bet ir savivaldybės. Šiuo metu savivaldybių indėlis į kultūros paveldo apskaitą yra nežymus, per 10 metų parengta ir apsvarstyta daugiau kaip 400 objektų apskaitos dokumentacija. Tokią būklę lemia ir tai, kad NKVAĮ numatydamas tokią prievolę savivaldybėms, nenumatė priemonių (finansavimo) šiems tikslams įgyvendinti. Dėl neaiškaus funkcijų atskyrimo, savivaldybės kaip ir KPD, atlieka tų pačių kultūros paveldo objektų stebėseną, dalyvauja ir valstybės saugomų, ir savivaldybės paskelbtų saugomais, ir registrinių objektų apsaugos procese.  Tačiau savivaldybės neturi nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių kokybiškai vykdyti visų skirtingos kultūrinės vertės ir svarbos kultūros paveldo objektų priežiūrą. KPD savo ruožtu vykdo tiek valstybės saugomų, tiek ir  kitų registruotų kultūros paveldo objektų priežiūros ir apsaugos kontrolę. Todėl, siekiant išvengti funkcijų dubliavimosi, būtina atskirti KPD ir savivaldybių vykdomas kultūros paveldo apsaugos funkcijas, atsižvelgiant į kultūros paveldo objekto reikšmingumo lygmenį.

6.2.1. Spartinti kultūros paveldo apskaitos procesą ir tobulinti Kultūros vertybių registrą

Uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

6.2.2. Tobulinti teritorijų planavimo dokumentų ir apsaugos reglamentų rengimo procesus bei efektyviau vykdyti stebėseną

Uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

7.1.1. Pagal atliktą ESTEP tyrimą, pastebima, kad viena iš svarbiausių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų identifikuotų problemų yra nepakankamas aktualios informacijos prieinamumas. Tvarkybos darbus ketinantiems pradėti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojams ypatingai trūksta koncentruotai (vienoje vietoje) pateikiamos informacijos apie bendruosius paveldosaugos reikalavimus, valstybės, Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų, Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinių mechanizmų teikiamas finansavimo galimybes, viešųjų subjektų teikiamas paslaugas, gerosios praktikos pavyzdžius bei objekto valdytojui privalomus įgyvendinti reikalavimus. Šiuo metu nėra vienoje vietoje viešai skelbiamo nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų tyrimų sąrašo, ne apie visus valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšomis finansuotus tyrimus informacija yra viešai prieinama. Ypač trūksta informacijos apie tai, kaip objekto valdytojui elgtis kultūros paveldo objekte ar jo teritorijoje, kaip parengti ir pateikti paraiškas KPD administruojamoms paveldotvarkos programoms. Šių programų prioritetai, atrankos kriterijai yra menkai susieti, nepapildo ir per mažai koreliuoja su kitų programų, kurios įgyvendinamos valstybės biudžeto lėšomis, nuostatomis.

7.1.2. Būtina nustatyti viešųjų investicijų į kultūros paveldo tvarkybą prioritetus ir aiškius investicijų panaudojimo efektyvumo kriterijus, taip pat nustatyti rodiklius, pagal kuriuos būtų vertinama vientisa objekto vertingųjų savybių išsaugojimo ir investicijų sukuriamų kultūrinių, socialinių bei ekonominių pasekmių nauda. Prioritetas teiktinas vertingiausiems, numatomiems tvarkyti ir pagal poreikį viešam naudojimui pritaikyti, kultūros paveldo objektams. Tvarkybos ir pritaikymo darbams atlikti turi būti kooperuojamos ir kitų suinteresuotų  šalių – savivaldybių, bendruomenių, juridinių ar fizinių asmenų lėšos. Įvertinus į šias priežastis, būtina tobulinti NKVAĮ teisinį reguliavimą, atskiriant valstybės institucijos – KPD ir vietos savivaldos administravimą kultūros paveldo objektų atžvilgiu, atsižvelgiant į objekto reikšmingumo lygmenį.

Iš valstybės biudžeto finansuojamos ir KPD administruojamos nekilnojamojo kultūros paveldo programos yra įgyvendinamos neturint ilgalaikės veiklos strategijos, kurioje būtų numatyti ne tik programų, bet ir KPD siektini rezultatai ir su jais susieti veiklos vertinimo kriterijai. Paveldotvarkos programos planuojamos vieneriems metams, nesiejant jų įgyvendinimo su ilgesniu laikotarpiu. Programos nėra suderintos ir susietos su kitomis nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos darbų intervencijomis, finansuojamomis iš ES struktūrinių fondų, EEE finansinių mechanizmų bei intervencijomis, finansuojamomis iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. Šios programos taip pat nėra suderintos su Kultūros paveldo objektų aktualizavimo 2014-2020 metų programa.

7.1.3. Bendradarbiavimo su kultūros paveldo objektų savininkais ir naudotojais stoka kultūros paveldo apsaugą daro deklaratyvia, menkai efektyvia. Kokybiška ir viešai prieinama metodinė informacija,  suinteresuotų pusių konsultavimas apie kultūros paveldo apsaugos priemones ir būdus, taip pat dialogas su suinteresuotomis pusėmis turi tapti prevencijos priemonėmis prieš kultūros paveldo niokojimą. Šiam tikslui reikia efektyvinti finansinę paramą, plėtoti konsultacijų teikimą bei suinteresuotų visuomenės grupių  įtraukimą į kultūros paveldo apsaugos valdymą. Pasyvus  šių priemonių naudojimas, kai paskiriamos lėšos, tačiau kultūros paveldo objektų valdytojai apie tai informuojami minimaliai, būdų, kaip mažinti valdytojams taikomus reikalavimus neradimas ir šių priemonių neskaidrumas ir nepatrauklumas kultūros paveldo išsaugojimą paverčia valstybei sunkiai sprendžiamu uždaviniu.             

7.1.4. Remiantis Europos Sąjungoje aktualiomis viešųjų paslaugų teikimo visuomenei nuostatomis, viešojo valdymo politikos pagrindinis tikslas yra orientuotas ne į valstybę, o į žmogų, todėl kultūros paveldo apsaugos politiką įgyvendinančios institucijos savo veiklos prioritetą turi skirti profesionaliai teikiamoms konsultacijoms bei imtis atsakomybės už paveldo panaudojimą ir investuotojų pritraukimą atsakingomis viešosiomis institucijomis. Tikėtina, kad aktyvi investuotojų paieška pagreitintų kultūros paveldo tvarkybos procesą ir leistų pasiekti aukštesnių tvarkybos rezultatų, atsižvelgiant į strateginį tikslą – išsaugoti kultūros paveldo jį aktualizuojant.

7.1.5. Valstybė nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybai laiduoja dalinį finansavimą, todėl valstybės finansuojamose paveldotvarkos programose būtina numatyti kofinansavimo ribą. Dažnai valstybės skiriama subsidija sudaro 100 proc. kultūros paveldo objekto tvarkybai skiriamų lėšų. Kofinansavimo normos nustatymas, siekiant pritraukti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų savininkų lėšų, sudarytų sąlygas efektyvesniam valstybės biudžeto lėšų panaudojimui. Pavyzdžiui, 2010-2014 m. Nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos programai buvo pateikta paraiškų už 31,656 tūkst. eurų, o pareiškėjams išmokėta 7,967 tūkst. eurų, t.y. taikant neapibrėžto intensyvumo koofinansavimą, įgyvendinta tik 25 proc. valdytojų poreikių.

7.1.6. Būtina sukurti finansinių ir nefinansinių paskatų sistemą. Prie nefinansinių paskatų būtų galima priskirti turto konsolidaciją, paveldosaugos specialistų konsultacijas, metodinę pagalbą, vieno langelio principo įgyvendinimą derinant projektus ir išduodant leidimus, pagalbą surandant investuotojus ir pritraukiant lankytojus. Viena aktualiausių nefinansinių paskatų yra savalaikės, išsamios konsultacijos tvarkybos darbų klausimais, tvarkybos darbus kontroliuojančių institucijų siekis su valdytojais ieškoti teigiamai kultūros paveldo objektų būklę veikiančių sprendimų.

7.1.7. Būtina internete talpinti visus su paveldo tvarkyba susijusius dokumentus, skelbti atliktų paveldo tyrimų sąrašą ir valstybės bei savivaldybių lėšomis atliktų tyrimų sąrašus. Prie finansinių paskatų kultūros paveldo objektų valdytojams būtų galima priskirti: lengvatines paskolas, dalinį tvarkybos darbų finansavimą iš valstybės biudžeto, dalinį tvarkybos darbų išlaidų kompensavimą iš valstybės biudžeto, nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio lengvatas, kurios padėtų kultūros paveldo objektų valdytojams sukaupti objekto tvarkybai reikalingus finansiniu išteklius, sumažintų tvarkybos darbų finansinę naštą ir tikėtina, leistų pagreitinti tvarkybos procesus.

7.1.8. Ekonominis nuosmukis, emigracija, ribota motyvacija (menkos įsidarbinimo galimybės) lėmė vidutinės ir aukštos kvalifikacijų įvairių specializacijų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistų kultūros paveldo sektoriuje trūkumą. Tokių specialistų rengimas ir tobulinimas, pagrįstas esamos mokymo sistemos ir darbo jėgos poreikio šioje srityje kompleksine analize, būtų vienas svarbiausių garantų pažangai  ir jos tęstinumui kultūros paveldo srityje užtikrinti.

7.1.9. Visuomenės žinios ir savimonė lemia jos vystymosi pažangą ir darną. Istorinio ir kultūrinio sąmoningumo ugdymas, kuriant naujas ir tobulinant esamas priemones kultūros paveldo verčių supratimo stiprinimo, objektų naudojimo ir apsaugos procesuose, yra vienas svarbiausių valstybės identiteto bei konkurencingumo pagrindų. Šviečiamasis ir ugdomasis darbas turi būti plėtojamas nuo vietos jaunuomenės, bendruomenių, savivaldybių iki politikų ir tarptautinių investuotojų. Šiuo metu  ateities kartoms saugomo kultūros paveldo apsaugos siekiai formuojami ir vykdomi uždarai, dalyvaujant tik valstybės institucijoms, neatsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Į šį procesą įtraukus visuomenę, būtų priimami labiau pagrįsti ir tvarūs sprendimai, nes jų vykdymas nebūtų svetimas konkrečių kultūros paveldo objektų aplinkoje esamoms bendruomenėms.

7.1.10. Siekiant, kad kultūros paveldo apsaugos viešojo valdymo rezultatai atitiktų visuomenės poreikius, būtinas visuomenės informavimas ir jos dalyvavimas priimant viešojo valdymo sprendimus. Viešojo valdymo institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugos įgyvendinimą ne visuomet skelbia visuomenei aktualią informaciją. Be to, vis dar nėra aiškių, efektyvių ir visuotinai priimtų konsultacijų su visuomene procedūrų. Siekiant didesnio visuomenės pasitikėjimo viešojo valdymo institucijomis, būtina tobulinti viešojo valdymo institucijų vykdomą kultūros paveldo apsaugos viešosios politikos įgyvendinimą, taip pat ir viešosios politikos formavimą ir viešojo valdymo rezultatų sklaidos procesus. Atsižvelgiant į tai, daug dėmesio turi būti skiriama kultūros paveldo apsaugos viešojo valdymo institucijų veiklos skaidrumo ir viešosios informacijos prieinamumo visuomenei užtikrinimui, visuomenės dalyvavimo viešojo valdymo sprendimų priėmimo, įgyvendinimo ir kituose procesuose skatinimui.

7.1.11. Būtina didinti viešojo valdymo institucijų, atsakingų už kultūros paveldo apsaugos politikos įgyvendinimą, visuomenei skelbiamos informacijos kokybę ir prieinamumą. Turi būti siekiama, kad viešoji informacija būtų aktuali visuomenei, skelbiama jai aiškia ir priimtina forma bei turiniu, tam panaudojant informacinių technologijų teikiamas galimybes. Būtina užtikrinti, kad visuomenė ne tik lengvai suprastų jai skelbiamą viešąją informaciją, bet ir galėtų ją lengvai naudoti komerciniais ir nekomerciniais tikslais.

7.1.12. Būtina siekti, kad visuomenė ne tik būtų informuota apie viešojo valdymo pokyčius, bet ir žinotų apie galimybes dalyvauti viešojo valdymo procesuose kultūros paveldo apsaugos srityje ir galėtų dalyvauti priimant viešojo valdymo sprendimus minėtoje srityje.

7.1.13. Siekiant plėtoti gyventojų ir vietos bendruomenių dalyvavimo viešajame valdyme iniciatyvas, būtina stebėti ir vertinti jų dalyvavimo viešajame valdyme iniciatyvas, veiksmingumą, skleisti gerąją viešojo valdymo institucijų praktiką.

7.2.1. Pagerinti sąlygas visuomenei dalyvauti kultūros paveldo apsaugos viešojo valdymo procesuose.

Uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

7.2.2. Didinti investicijų panaudojimo efektyvumą ir vertinimą kultūros paveldo objektuose bei gerinti paskatų sistemą, susijusią su kultūros paveldo objektų tvarkyba.

Uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

7.2.3. Tobulinti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimą bei ugdyti visuomenės sąmoningumą kultūros paveldo išsaugojimo srityje.

Uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis: