Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo

1. Lietuvos gydytojų VI suvažiavimas, įvykęs 1989 m. gegužės18–20 dienomis, atkūręs Lietuvos gydytojų sąjungą ir įvertinęs Lietuvos žmonių sveikatos problemas bei sveikatos apsaugos būklę, priėmė rezoliuciją, įpareigojusią Lietuvos gydytojus parengti naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Šios koncepcijos kūrimo būtinybę lėmė pagrįstas susirūpinimas Lietuvos gyventojų sveikata, kuri pastaraisiais dešimtmečiais pagal kai kuriuos parametrus turėjo tendenciją blogėti.

2. Pasaulinė Sveikatos Organizacija sveikatą – didžiausią socialinę-ekonominę vertybę bei nacionalinį turtą – apibrėžia kaip visapusišką individo bei visuomenės fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligų ar fizinių defektų nebuvimą.

3. Demografinės, ekologinės bei medicininės statistikos slaptumo sąlygomis iki pastarųjų metų nežinota, jog toks integruotas sveikatos rodiklis kaip vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje, ypač vyrų, pastaraisiais dešimtmečiais nuolat blogėjo: augo širdies-kraujagyslių, vėžinių susirgimų, traumų sąlygotas mirtingumas, nulėmęs ir bendro gyventojų mirtingumo didėjimą. Tuo tarpu daugelyje kultūringų kraštų buvo stebimos visiškai priešingos šių visuomenės sveikatos būklę atspindinčių rodiklių tendencijos.

4. Plėtotas ekstensyvus sveikatos apsaugos modelis – daugiau medicinos personalo, daugiau ligoninių – nepasiteisino. Sveikatos apsauga, kaip bendroji valstybinio valdymo funkcija, buvo vertinama tik medicinos pagalbos mastais. Mokslo ir technikos pažanga šalies ūkyje beveik nebuvo siejama su sveikatos ir jos apsaugos prioritetais.

5. Apibendrinusi pažangų tarptautinį bei Lietuvoje sukauptą sveikatos problemų sprendimo patyrimą, Lietuvos gydytojų sąjunga siūlo naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kurios esmė – aktyvi sveikatos politika ir strategija. Ji turi pakeisti iki šiol vyravusią medicinoje bei sveikatos apsaugoje pasyvią gynybinę strategiją, vertusią medicinos tarnybas kovoti tik su ligų pasekmėmis.

6. Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos įgyvendinime dalyvauja valstybė, visuomenė ir kiekvienas asmeniškai. Nacionalinės sveikatos sistemos veiklos principai įteisinami Konstitucijoje ir realizuojami, vykdant Nacionalinę sveikatos programą. Nacionalinę – todėl, kad Lietuvos gyventojų sveikata yra betarpiškai susijusi su krašto gamtinėmis sąlygomis, ekologine situacija, etnine kultūra ir jos tradicijomis, yra sudėtinė ekonominio bei socialinio Respublikos potencialo, kurio izoliuotas plėtojimas neįmanomas, dalis. Sveikatos – todėl, kad sveikatos problemoms spręsti nacionaliniu mastu naujojoje koncepcijoje akcentuojama sveikatos išsaugojimo, jos stiprinimo bei ligų profilaktikos svarba. Sveikatos programai vykdyti visas valstybines, visuomenines, privačias ar kitas struktūras įtraukia Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymas.

1. Nacionalinė sveikatos programa pradedama vykdyti nuo sveikatos politikos formavimo. Pripažįstant sveikatą socialine bei ekonomine vertybe, taip pat nacionaliniu turtu, sveikatos politika – sveikatos ir jos apsaugos reikalų valstybinio tvarkymo teorija bei praktika – įteisinama kaip bendroji valdymo funkcija.

2. Teisingas nacionalinės sveikatos politikos suformavimas būtų pagrindas realiam tarpžinybiniam bendradarbiavimui tautos sveikatos tikslais, sudarant, koordinuojant ir įgyvendinant nacionaliniu mastu atitinkamas socialines programas. Valstybė, visuomenė ir pats žmogus savo sveikatai gali padaryti gerokai daugiau negu visos medicinos tarnybos kartu, net jei jos funkcionuotų efektyviai. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis 70% visuomenės sveikatos priklauso nuo aplinkos ir žmogaus gyvensenos, 20% atsakomybės tenka paveldimumui, o medicinos tarnybų funkcionavimas sąlygoja tik 10% gyventojų sveikatos būklės.

3. Aktyviai Lietuvos nacionalinei sveikatos politikai formuoti remiamasi Pasaulinės Sveikatos Organizacijos doktrina „Sveikata visiems“ ir įgyvendinami šie principai:

4. Diagnozuojant susirgimus ir gydant ligonius, laikomasi principo – nepakenkti. Visa medicinos pagalbos sistema orientuojama į kaip galima mažiausiai pavojingų žmogaus organizmui diagnostikos ir gydymo metodų paiešką ir įdiegimą, tenkinantis tik būtiniausiais ir racionaliausiais.

5. Užtikrindama gyventojų aprūpinimą efektyviais ir saugiais medikamentais, kaip vieną iš svarbiausių socialinių garantijų, valstybė vykdo nacionalinę vaistų politiką ir garantuoja:

1. Optimalios sveikatos būklės užtikrinimo prielaida yra visos sveikatos sistemos harmoningas plėtojimas, apimantis sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, ligų profilaktiką, savalaikį ligų išaiškinimą, gydymą bei sergančiųjų reabilitaciją.

2. Pagrindinė nacionalinės sveikatos sistemos plėtojimo strateginė kryptis yra sveikatos išsaugojimo, jos stiprinimo bei ligų profilaktikos prioritetas. Šios sistemos dalies efektyvų funkcionavimą užtikrina valstybė, įtraukdama šiam tikslui įgyvendinti visas socialines-ekonomines struktūras ir tuo sudarydama būtinas sąlygas visuomenei bei kiekvienam jos nariui sveikai gyventi.

3. Pirminės grandies sveikatos apsaugos plėtojimas – tai prioritetinė praktinės sveikatos apsaugos kryptis. Esant gerai išvystytai ir funkcionuojančiai pirminės grandies medicinos pagalbai, galima išspręsti iki 80–90% medicinos pagalbos problemų. Todėl, reformuojant sveikatos apsaugos tarnybų struktūrą bei jų funkcionavimą, prioritetinis finansavimas teikiamas pirminės grandies medicinos įstaigų bazei stiprinti, šios grandies medicinos personalo kvalifikacijai kelti, jų suinteresuotumui efektyviai dirbti, tam tikslui panaudojant ekonominius svertus.

4. Specializuota medicinos pagalba teikiama atitinkamose klinikose bei centruose. Šių įstaigų profilis bei skaičius nustatomas, glaudžiai bendradarbiaujant Lietuvos gydytojų sąjungai, Sveikatos apsaugos ministerijai bei savivaldybių atstovams.

5. Sveikatos strategijai įgyvendinti sudaromas valstybinių programų kompleksas, kuriam vykdyti suformuojamas atitinkamas biudžetas, numatomi valdymo bei kiti realizavimo mechanizmai.

1. Valstybė, remdamasi sveikatos ir jos apsaugos bendrosios valdymo funkcijos samprata, telkia visas socialines–ekonomines struktūras, valstybinius valdžios, valdymo, savivaldos organus, juridinius ir fizinius asmenis į sveikatos ir jos apsaugos sistemą.

2. Sveikatos ir jos apsaugos bendrosios valdymo funkcijos integravimas į sveikatos apsaugos sistemą vykdomas teisinio reguliavimo būdu, nustatant įeinančių į sveikatos apsaugos sistemą valstybinių ir visuomeninių sveikatos partnerių įgaliojimus, veiklos kryptis, mastą bei juridinę atsakomybę.

3. Teisiškai orientuotas sveikatos ir jos apsaugos prioritetų atžvilgiu individų elgesys formuojamas Europos krikščioniškosios kultūros pagrindu, parengiant sveikatos ugdymo ir kūno kultūros, ekologijos, sveikatos ir jos apsaugos teisės ir ekonomikos mokslų programas ir jas įtraukiant į iki mokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinių, aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų, specialistų kvalifikacijos kėlimo ir jų atestacijos sistemas. Gyventojų valeologinis aktyvumas, sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo poreikis stimuliuojamas adekvačiomis socialinėmis-ekonominėmis priemonėmis.

4. Garantuodama žmonių gyvybės ir sveikatos, taip pat aplinkos apsaugą, valstybė reglamentuoja aplinkos kokybės parametrus, nustato mokslo bei technikos, pramonės, statybos, žemės ūkio produkcijos, transporto, tiekimo, prekybos ir kitų rūšių darbų bei paslaugų kokybės reikalavimus. Šiam tikslui sukuriama higienos norminių aktų sistema, užtikrinama piliečių teisė į informaciją apie aplinkos būklę ir gaminamos produkcijos kokybę, taip pat įteisinama atsakomybė už aplinkos sveikų ir saugių sąlygų sudarymą bei gaminamos produkcijos kokybę.

5. Sveikatos sistemos valstybinio reguliavimo turinį papildo ekonominio reguliavimo priemonės, apimančios visus ūkio subjektus nepriklausomai nuo nuosavybės formos.

6. Nacionalinė sveikatos politika įgyvendinama, remiantis šiais ekonominio reguliavimo principais:

1. Lietuvos sveikatos sistema, o per ją netiesiogiai ir gyventojų sveikata plačiąja prasme valdoma, remiantis trimis pagrindiniais svertais: administravimu, informacija ir finansais. Tai realizuojama, sudarant ekologinius-epidemiologinius socialinius prioritetus, formuojant municipalines ir nacionalines programas bei įteisinant jų realizavimo būdus ekonomikos valstybiniame reguliavime.

2. Formuojant valstybinę sveikatos politiką, apibrėžiamas medicinos ir kitų socialinių-ekonominių struktūrų indėlis. Sveikatos sistemos finansavimo tvarką, medicinos įstaigų veiklos, taip pat personalo ir gyventojų atsakomybę už žalą sveikatai reguliuoja Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymai. Sveikatos sistemos valdymas aukščiausiu (įstatymų leidžiamuoju) lygiu realizuojamas per Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimus, kurių vykdymas visų pirma koordinuojamas Vyriausybėje, o vykdymo kontrolė pavedama Sveikatos apsaugos ministerijai.

3. Suformuojama nepriklausoma nuo Sveikatos apsaugos ministerijos Nacionalinė sveikatos taryba, kurią sudaro aukščiausios kvalifikacijos medicinos bei kitų, tačiau susijusių su sveikatos problemų sprendimu, specialybių profesionalai. Šios Tarybos funkcija – patariamoji, formuojant nacionalinę sveikatos politiką ir nustatant prioritetines sveikatos sistemos veiklos sritis.

4. Sveikatos biudžeto ir nacionalinių programų vykdymo kontrolei sukuriamas Valstybės kontrolės sistemos padalinys parlamentiniu lygiu. Valstybinės higienos priežiūrai juridiškai įteisinti bei reguliuoti įvedama Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio higienisto institucija, pavaldi Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Sanitarinę priežiūrą, kuriai nereikia medicininės kompetencijos, vykdo savivaldybių sanitarinė inspekcija, priklausanti savivaldybių policijai.

5. Praktinės sveikatos apsaugos įstaigų darbą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Siekiant efektyvinti medicinos įstaigų darbą, jų funkcionavimas, taip pat ir valdymas maksimaliai decentralizuojamas, pamažu įdiegiant sveikatos draudimą. Tam tikslui Sveikatos apsaugos ministerijai tiesiogiai kontroliuoti paliekamos tik respublikinės įstaigos, o miestų bei rajonų medicinos įstaigos funkcionuoja savarankiškai, atsiskaitydamos vietos savivaldos organams. Sveikatos apsaugos ministerijos vaidmuo organizuojant medicinos pagalbą municipaliniu lygiu pasireiškia bazinio sveikatos biudžeto reguliavimu, metodine parama, bendrųjų medicinos pagalbos organizavimo principų kontrole bei grįžtamojo ryšio principu pagrįstomis konsultacijomis, atlikus lyginamąją gyventojų sveikatos būklės rodiklių analizę. Darbo problemos: medicinos darbuotojų etatų struktūra, jų atlyginimo dydžiai, medicinos aparatūros, medicinos įstaigų įrangos įsigijimas, įstaigų bazių plėtimas, papildomų lėšų įsigijimas ir t. t. – yra pačių municipalinių medicinos įstaigų reikalas ir atsakomybė.

6. Visos medicinos įstaigos, funkcionuojančios nacionalinėje sveikatos sistemoje (ligoninės ir poliklinikos, kurortų valdyba ir sanatorijos bei reabilitacijos centrai, higieninės inspekcijos įstaigos ir kt.), pavedamos Sveikatos apsaugos ministerijos kontrolei ir savo veiklą plėtoja valstybinės ar municipalinės medicinos įstaigų principais. Privačios medicinos įstaigos vadovaujasi ir vykdo nacionalinę sveikatos politiką.

7. Sveikatos sistemos valdymui gerinti organizuojamas Nacionalinis sveikatos informacijos centras. Jo tarnybos objektyviai ir nešališkai analizuoja sveikatos situaciją Lietuvoje, nagrinėja sveikatos santykį ir ryšius su kitais visuomeniniais procesais (ekologiniais, ekonominiais, socialiniais, demografiniais ir t. t.) ir atitinkamai informuoja Lietuvos visuomenę, Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę.

8. Sveikatos draudimo įdiegimas šalia moralinių paskatų ir atsakomybės tautai skatina iš principo naujai vertinti sveikatą kaip socialinę vertybę visuomenės, kolektyvo bei individo lygiu. Principas „mažiau ligų – daugiau nacionalinio produkto“ tampa galingu ekonominiu svertu sveikatingumo programoms finansuoti, sveikai gyvenančių ir saugojančių sveikatą darbuotojų materialiniam skatinimui didinti. Sveikatos biudžete sparčiau didinama dalis, skirta sveikatai stiprinti, taip pat ligų profilaktikai. Nacionaliniu mastu tokia finansavimo sistema stimuliuoja aktyvios nacionalinės sveikatos politikos įgyvendinimą.

9. Lietuvos gydytojų sąjunga, atlikdama medicinos ir sveikatos srities profesinę ekspertizę, sveikatos sistemos valdyme dalyvauja netiesiogiai.

1. Lietuvoje sveikatos įstaigos yra savivaldybių ir respublikinės priklausomybės, ateityje į šią sistemą įsilies ir privačios medicinos įstaigos. Lietuvoje yra šių rūšių sveikatos įstaigos ir tarnybos:

Sveikatos centrai (naujas struktūrinis vienetas),

Poliklinikinės medicinos tarnybos (tarp jų kaimo ambulatorijos ir medicinos punktai),

Stacionarinė medicinos pagalba (daugiaprofilinė bei specializuota),

Sanatorinės-kurortinės bei medicininės reabilitacijos tarnybos,

Labdaros medicinos įstaigos,

Privati medicinos praktika,

Kraujo tarnyba,

Higienos centrai ir valstybinė higienos inspekcija,

Sanitarinė policija.

2. Ši medicinos tarnybų struktūra dirba koordinuotai ir nedubliuoja viena kitos darbo. Kvalifikuota medicinos pagalba maksimaliai teikiama pirminėje grandyje, o labiau specializuotos sistemos grandys dirba referaciniu principu (t. y. brangi specializuota medicinos pagalba teikiama pacientams, atrinktiems bendro profilio medicinos tarnybose). Tačiau, siekiant išvengti žmonių pasirinkimo laisvės apribojimų, šis principas nėra rigidiškas. Pacientai turi absoliučią teisę kreiptis į bet kurią medicinos tarnybą, tai reguliuojama papildomu mokesčiu.

3. Medicinos pagalbos prieinamumas užtikrinamas, stiprinant ir plėtojant pirminę medicinos pagalbą. Jos centre – bendrosios praktikos, o ateityje – šeimos gydytojas, kurio paruošimui pertvarkoma gydytojų rengimo aukštojoje mokykloje sistema, sudaromos sąlygos persikvalifikuoti įvairių specialybių gydytojams.

4. Pirminės medicinos pagalbos efektyvumui gerinti svarbus vaidmuo skiriamas viduriniojo medicinos personalo funkcijų ir atsakomybės išplėtimui. Tam tikslui keičiamos jų paruošimo programos, podiplominio kvalifikacijos kėlimo sistema, medicinos pareigybių kvalifikacijos sistema.

5. Kokybiškai išplėtojus poliklinikinės medicinos pagalbos grandį, mažės stacionarinės pagalbos poreikis. Užtikrinant šios, kaip ir poliklinikinės pagalbos, mastą, aiškiai nustatoma atskirų stacionarų darbo apimtis, jų materialinio aprūpinimo poreikiai. Municipalinio lygio stacionarai, organizuojantys darbą pagal vietos gyventojų sveikatos problemas, dažniausiai yra daugiaprofiliniai.

6. Specializuota medicinos pagalba telkiama respublikinės, prireikus municipalinės, priklausomybės įstaigose (klinikose, centruose).

7. Medicinos specialistų rengimo optimizavimui įkuriamos akademinės-universitetinės klinikos. Šios klinikos – aukščiausio specializuoto lygio medicinos pagalbos įstaigos, kuriose mokymo bei mokslo tikslui organiškai suvienyti stacionarai, poliklinikos, aukštųjų mokyklų klinikinės katedros, gali kurtis tiek respublikinės, tiek ir municipalinės priklausomybės įstaigose.

8. Į akademines-universitetines klinikas (centrus) patenka ligoniai, kuriems reikia sudėtingų diagnostikos ir gydymo procedūrų. Planinės hospitalizacijos vykdomos per organizuojamus prie jų konsultacinius-diagnostinius padalinius. Šiuose padaliniuose koncentruojama šiuolaikinė diagnostikos aparatūra. Tarp akademinių-universitetinių klinikų (centrų) ir kitų municipalinių bei rajoninių medicinos įstaigų nustatomi aiškūs santykiai. Municipalinės ligoninės bazėje funkcionuojančios akademinės-universitetinės klinikos savo veikloje pirmenybę teikia municipaliteto medicinos pagalbos poreikiams.

9. Akademinės-universitetinės klinikos ir centrai atlieka ikidiplominį, podiplominį medikų rengimą, jų tobulinimą. Juose plėtojamas medicinos mokslas. Akademinės-universitetinės klinikos (centrai) funkcionuoja pagal įstatymų tvarka patvirtintus nuostatus.

10. Higieninę ir epidemiologinę ekspertizę vykdo higienos centrai. Į jų sudėtį įeina arba savarankiškai veikia valstybinės higienos inspekcijos įstaigos, kurių paskirtis – higienos ir priešepideminių norminių aktų vykdymo kontrolė.

11. Šalia valstybinės medicinos ir farmacijos struktūrų veiklos numatoma ir privati specialistų praktika, kuri plačiausiai gali organizuotis pirminėje grandyje. Ateityje galimas ir privačių medicinos bei farmacijos įstaigų steigimas. Tokios įstaigos turi būti akredituotos, įregistruotos, aiškiai apibrėžiant jų veiklos sritis. Privačią praktiką reguliuoja Lietuvos Respublikos sveikatos, Farmacinės veiklos ir kiti įstatymai.

1. Lietuvos sveikatos sistemos pertvarka pradedama nuo pat medicinos personalo rengimo pradžios – aukštosios bei aukštesniosios medicinos ir farmacijos mokyklų.

2. Studijos. Studentų atranka stojant ir per visą studijų laikotarpį grindžiama tik jų sugebėjimais ir profesiniu tinkamumu. Mokymo programos maksimaliai priartinamos prie tarptautinių standartų. Išlaikęs valstybinius egzaminus, absolventas gauna bendro profilio gydytojo, provizoriaus ar gailestingosios sesers diplomą, suteikiantį ribotas įdarbinimo galimybes. Medicinos specialybė įgyjama vėliau rezidentūroje. Kitose šalyse baigusių medikų diplomai pripažįstami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

3. Rezidentūra. Rezidentūroje, kuri gali trukti nuo 2 iki 6 metų, įgyjama šeimos gydytojo, terapeuto, chirurgo, akušerio ginekologo, pediatro, psichiatro, higienisto, provizoriaus ar kita kvalifikacija.

4. Kvalifikacija. Vėlesnį tobulinimąsi planuoja patys medicinos ir farmacijos specialistai, norėdami įsigyti aukštesnę kvalifikaciją bei gauti didesnio atlyginimo minimumo valstybines garantijas. Tobulinimosi išlaidas kompensuoja siunčianti įstaiga arba pats darbuotojas. Dalis medicinos ir farmacijos profilio įstaigų ir įmonių lėšų centralizuojama Sveikatos apsaugos ministerijos valstybinėms specializuotoms kvalifikacijos kėlimo bazėms išlaikyti. Visiems medicinos ir farmacijos specialistams taikoma valstybinė kvalifikacijos atestacija ne rečiau kaip kas penkeri metai. Juos atestuoja profesinės medicinos ir farmacijos specialistų sąjungos, dalyvaujant medicinos įstaigų ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams.

5. Vidurinįjį medicinos personalą pagal priimtus tarptautinius standartus rengia medicinos mokyklos. Galimas medicinos seserų bei felčerių ruošimas ir aukštosiose medicinos mokyklose.

6. Medicinos ir farmacijos įstaigų darbuotojų darbo atlyginimo minimalus dydis priklauso nuo specialybės, kvalifikacijos ir pagal darbo apimtį nustatytų įkainių. Atlyginimo dydį siūlo Lietuvos medicinos ir farmacijos specialistų profesinės sąjungos, o tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

7. Administracinės pareigybės medicinos įstaigose užimamos konkurso keliu.

8. Medicinos personalo asmenybei ugdyti parengiamos ir įgyvendinamos atitinkamos programos.

1. Lietuvos medicinos ir farmacijos mokslo pažanga neatskiriama nuo aktyvios sveikatos politikos, specialistų rengimo ir praktinės medicinos bei farmacijos, taip pat glaudžiai siejasi su viso Lietuvos mokslo plėtojimusi.

2. Medicinos ir farmacijos mokslas organizuojamas aukštųjų mokyklų bazėje. Esamos mokslinio tyrimo įstaigos, grupės, laboratorijos, institutai pamažu įsijungia į aukštojo mokslo sistemą. Skatinamas mokslininkų aktyvumas ten, kur atsiranda mokslininkai asmenybės arba kuriasi perspektyvios mokslininkų grupės. Taip pasiekiama mokslo decentralizacija bei panaikinamas nepasiteisinęs mokslo žinybiškumas.

3. Valstybė skiria pakankamai lėšų mokslui plėtoti. Greta bazinio įstaigų biudžeto mokslui plėtoti pamažu įgyvendinamas atskirų temų ir programų finansavimas aiškiai nustatytam laikui, formuojami laikini mokslininkų kolektyvai temoms bei programoms vykdyti. Nepriklausomos ekspertų tarybos patarimu reguliuojamos mokslui skirtos valstybės biudžeto lėšos.

4. Valstybė iš mokslui skirtų lėšų finansuoja mokslinės medicininės informacijos sistemos kūrimą kaip ypač reikšmingą priemonę medicinos mokslo ir praktikos progresui. Lietuvos Respublika pamažu įsijungia į tarptautinę medicinos informatikos sistemą.

5. Skatinamas įvairių mokslinei medicinos veiklai skirtų fondų kūrimas. Jie naudojami ir jaunų specialistų stažuotėms užsienyje, atlikus objektyvią atranką.

6. Mokslo vardus ir laipsnius Lietuvoje teikia išimtinai aukštųjų medicinos mokyklų ir su jomis asocijuotų mokslo įstaigų tarybos. Jų sprendimai galutiniai.

1. Nacionalinė sveikatos politika įgyvendinama, naudojant ekonominius svertus, t. y. realiai finansuojant faktinę sveikatos stiprinimo bei medicinos pagalbos paklausą. Medicinos pagalba yra mokama – tai pagrindinis sveikatos apsaugos politikos ekonominis teiginys. Apmokėjimas faktiškai yra mišrus: per nacionalinį ar vietinį biudžetą, per draudimo instancijas arba apmokant tiesiogiai. Lėšos į gydymo įstaigas patenka tiesiai iš paciento draudimo sąskaitos.

2. Sveikatos apsaugos finansavimas siejamas su viso Respublikos ūkio funkcionavimo efektyvumu. Į sveikatos sistemą grįžta ekonominio efekto dalis, gaunama šiai sistemai efektyviai funkcionuojant. Įmonės bei įstaigos privalo apmokėti gydymo išlaidas, kai padidėjęs sergamumas yra jų veiklos padarinys. Tai įgyvendinama per privalomąjį dirbančiųjų ir jų šeimos narių draudimą. Atskiru nutarimu Vyriausybė nustato atskaitymus į nacionalinį sveikatos biudžetą iš pelno, gaunamo gaminant bei parduodant tabako gaminius, alkoholį, kitą sveikatą žalojančią produkciją, taip pat iš įmokų už veiklą, pažeidžiančią ekologinę pusiausvyrą.

3. Egzistuojantis centralizuotas biudžetinis finansavimas keičiamas mišriu biudžetiniu-draudiminiu, papildytu lėšomis už specialiųjų paslaugų teikimą bei labdaros įplaukomis. Sveikatos draudimas yra privalomasis ir savanoriškasis. Siejant įmonių interesus su sveikatos problemomis, draudimo tarifai diferencijuojami priklausomai nuo įmonių daromos žalos dirbančiųjų ar aplinkinių teritorijų gyventojų sveikatai.

4. Didinant sveikatos apsaugos įstaigų darbo efektyvumą, joms suteikiamas ūkinės bei ekonominės veiklos savarankiškumas.

5. Tikėtina, kad Lietuvai pereinant prie savarankiškos ekonomikos, keičiantis jos struktūrai bei valdymui, bendras vartojimo lygis Lietuvoje kurį laiką mažės. Kadangi sveikata gyvybinis tautos normalaus egzistavimo poreikis, būtina, kad galimų ekonominių sukrėtimų laikotarpiu realus sveikatos apsaugai naudojamų išteklių dydis nesumažėtų.

6. Greta privalomojo ir savanoriškojo draudimo, sudaromi medikų ir medicinos įstaigų draudimo fondai. Jų tikslas – mokėti kompensacijas pacientams medicininės klaidos atvejais.

7. Sveikatos sistemos finansavimo principus ir tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymas.

1. Valstybė atsako už medicinos ir farmacijos įstaigų bei gyventojų būtinąjį aprūpinimą medicinine įranga, vaistais. Tai realizuojama per valstybines ir nevalstybines įmones bei firmas. Būtinąjį medicinos techninio aprūpinimo lygį nustato profesinės medikų sąjungos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija.

2. Lietuvos Respublikoje organizuojama medicininių instrumentų, įrangos, aparatūros, vaistų gamyba, šiam tikslui orientavus ir mobilizavus egzistuojančius gamybinius pajėgumus, suteikiant šiai sričiai prioritetą. Valstybė skatina bendrų su užsienio firmomis medicinos įrangos tiekimo, gamybos ir serviso įmonių kūrimąsi Lietuvos Respublikoje.

3. Lietuvoje nedelsiant organizuojamas medicinos laboratorijų įrangos ir reagentų kūrimas bei gamyba, tampa naudojant Respublikoje esantį mokslo ir gamybos potencialą.

4. Visa medicinos įranga, aparatūra, vaistai ir reagentai privalo būti aprobuoti. Nuolatos vykdoma medicininės įrangos, naudojamos gydymo įstaigose, metrologinė kontrolė. Už šios veiklos organizavimą atsako Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Medicinos įstaigos techninį aprūpinimą vykdo jos materialinio tiekimo tarnyba.