Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos "Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų" penktosios, šeštosios, aštuntosios pastraipų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 "Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo" patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Seimas 2009 m. kovo 26 d. priėmė nutarimą Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata, kad „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata ta apimtimi, kuria numatoma, kad „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2009 m. balandžio 1 d.

2. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarime Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2009 m. balandžio 7 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 39-1479). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (Žin., 2008, Nr. 47-1753) penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 75-2942) patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Seimo 2008 m. liepos 15 d. priimto Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3460) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Seimo 2008 m. liepos 15 d. priimto Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3461) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto galiojimas.

1. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas karo prievolės institutas, kuris nėra savitikslis. Aiškinant šią Konstitucijos nuostatą kartu su Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies nuostata „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ ir su Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“ darytina išvada, kad karo prievolės paskirtis – parengti Lietuvos Respublikos piliečius įgyvendinti savo konstitucines teises ir pareigas ginti Tėvynę. Todėl įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį privalo nustatyti tokią privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo tvarką, kad ji veiksmingai užtikrintų Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisės ir pareigos ginti Tėvynę įgyvendinimą, taip pat veiksmingą Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis bet kam, kas kėsinasi prievarta sunaikinti Lietuvos valstybę, įgyvendinimą. Be to, įstatymų leidėjui nesuteikta teisė sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą nenumačius jai veiksmingų alternatyvų, kuriomis būtų pasiektas karo prievolės tikslas parengti piliečius Tėvynės gynybai.

2. Pagal Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (toliau – ir Rezoliucija) penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos (toliau – ir Koncepcija) 18 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas numatoma sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą ir faktiškai šios tarnybos atlikimas jau stabdomas. Tačiau veiksmingų privalomosios pradinės karo tarnybos alternatyvų, kurios sudarytų sąlygas Tautai ir piliečiams įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas teises ir pareigas, susijusias su Tėvynės gynyba, įstatymų leidėjas nenumato.

3. Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostata, kurioje numatoma organizuoti Lietuvos kariuomenę tik savanoriškumo pagrindais, t. y. profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, būtų nepakankama norint užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis prireikus galėtų deramai įgyvendinti savo teisę ir pareigą ginti Tėvynę; be to, ji sudarytų palankias sąlygas vengiantiems atlikti savo konstitucines pareigas piliečiams išvengti tokios pareigos atlikimo.

4. Rezoliucijos šeštojoje pastraipoje numatoma privalomąją karo tarnybą palikti tik mobilizacijos atveju, t. y. iš esmės tik karo ar jo grėsmės atveju. Tai gali reikšti, kad kilus karui ar jo grėsmei Lietuvos Respublikos piliečiai gali būti neparengti Tėvynės gynybai.

5. Pagal Koncepcijos 20 punktą taikos metu numatomas privalomas visuotinis karo prievolininkų švietimas gynybos klausimais dalyvaujant vienos Krašto apsaugos dienos renginiuose. Seimui nusprendus taikos metu nešaukti į privalomąją pradinę karo tarnybą, tokia priemonė būtų nepakankama Lietuvos Respublikos piliečiams parengti taip, kad jie galėtų veiksmingai įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises bei pareigas.

6. Jeigu būtų nustatytas ginčijamų teisės aktų prieštaravimas Konstitucijos 3 ir 139 straipsnių nuostatoms, reikėtų konstatuoti, kad Seimas ir Vyriausybė, priimdami ginčijamas teisės aktų nuostatas, nepaisė jų diskreciją ribojančių konstitucinių principų, todėl pažeidė ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą „valdžios galias riboja Konstitucija“. Tai konstatavus tektų konstatuoti ir tai, kad ginčijamos Seimo ir Vyriausybės priimtų teisės aktų nuostatos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Oleko rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kad privalomoji pradinė karo tarnyba, esant atitinkamoms sąlygoms, gali būti atidėta visiems šaukiamojo amžiaus Lietuvos Respublikos piliečiams ir 2013 bei 2014 metais Lietuvos kariuomenėje nebus privalomosios pradinės karo tarnybos karių, neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

2. Suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 154 buvo paskirti atstovauti krašto apsaugos ministro patarėjas-teisininkas Dainius Žalimas ir Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Algminas Gutauskas.

1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Rezoliucijos penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių 2013 metais skaičius (0). Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte taip pat yra nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius (0), tik ne 2013, o 2014 metams. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo nuostatos jose įtvirtinto teisinio reguliavimo turiniu iš esmės yra tapačios, skiriasi tik to teisinio reguliavimo taikymo laikotarpiai. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamų įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai tirs kartu.

3. Atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymo turinį, apimtį, argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs:

– Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamos teisės aktų, numatančių krašto apsaugos sistemos organizavimo politikos kryptis, taip pat teisės aktų, reglamentuojančių santykius, susijusius su karo tarnyba, nuostatos. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, svarbu atskleisti su tuo reguliavimu susijusios Lietuvos Respublikos teisėkūros krašto apsaugos srityje raidą.

2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pradėta kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės krašto apsaugos sistemos organizavimo teisinė bazė.

3. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu. Todėl įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su krašto apsauga, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 139 straipsnio, kylančių reikalavimų.

4. 1996 m. spalio 22 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą, nustatantį „Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos užtikrinimo tvarką“ (1 straipsnio 1 dalis). Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios iki tol krašto apsaugos sistemos organizavimą reglamentavę teisės aktai, inter alia Laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas, Alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymas, Krašto apsaugos tarnybos įstatymas (Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 42 straipsnis).

„19 straipsnis. Būtinieji kariniai mokymai

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama teisės aktų, kuriuose numatomos krašto apsaugos sistemos organizavimo politikos kryptys, taip pat teisės aktų, reglamentuojančių su karo tarnyba susijusius santykius, nuostatų atitiktis Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

1.2. Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 dalis).

2. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat yra konstatavęs: būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; aiškinant Konstituciją būtina taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.; tik šitaip – vispusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją; visų Konstitucijos nuostatų aiškinimas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste – būtina Konstitucijos išsamaus aiškinimo prielaida (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

3. Konstitucijos 3, 139 straipsnių nuostatose, kurių atžvilgiu šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama teisės aktų atitiktis, yra įtvirtinti Lietuvos valstybės, jos nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos gynimo, krašto apsaugos principai ir su tuo susijusios piliečių teisės ir pareigos. Šios Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios, kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir principais sudaro vientisą krašto apsaugos konstitucinio reguliavimo sistemą, todėl turi būti aiškinamos sistemiškai, inter alia ir konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste.

3.1. Kaip minėta, Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo: „Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės, prioritetu, taip pat principais, įtvirtinančiais Tautos suverenitetą, valstybės nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, demokratiją, valstybės valdymo formą – respubliką, valstybės valdžių atskyrimą, jų savarankiškumą ir pusiausvyrą, vietos savivaldą ir pan. Saugoti konstitucinę santvarką – tai reiškia neleisti, kad būtų kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius, politinius santykius, sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindus.“

3.2. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose konstatuota ir tai, kad: referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, lietuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį; Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime taip pat konstatuota, kad teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’?tre; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu.

3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tarp valstybės ir jos piliečių yra tam tikras ypatingas teisinis ryšys. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime inter alia konstatuota: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta, kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka; pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei); piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis; valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai; piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai; pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis); Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai; pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis), pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis).

3.4. Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos ir principai, susiję su valstybės saugumu, suvereniteto ir konstitucinės santvarkos saugojimu, valstybės užsienio ir gynybos politika, inter alia: Konstituciją priėmė ir paskelbė lietuvių tauta, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę (Konstitucijos preambulė); Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis); Lietuvos valstybę kuria Tauta; suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis); niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (3 straipsnio 1 dalis); Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (135 straipsnio 1 dalis); Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei (136 straipsnis); Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių (137 straipsnis); svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas (140 straipsnio 1 dalis); Seimas įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus (142 straipsnio 1 dalis); ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje Valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją (142 straipsnio 2 dalis); valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas (146 straipsnio 1 dalis); valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami Valstybę žuvo ar mirė (146 straipsnio 2 dalis), – suponuoja išvadą, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė valstybės valdžios ir visų piliečių priedermė. Šios pareigos vykdymo užtikrinimas yra valstybės saugumo garantija. Kad piliečiai, turintys konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, galėtų šią pareigą tinkamai įvykdyti, jie turi būti tam gerai parengti. Tokį parengimą užtikrina inter alia karo tarnyba.

Taigi Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nėra savitikslė – ji yra tiesiogiai susijusi su pareiga ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, įtvirtinta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje, taip pat tam tikru aspektu – ir su Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta piliečių teise priešintis bet kam, kas kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

4. Pažymėtina, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba. Nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui. Taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, reguliavimą.

4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė privalomosios karo tarnybos samprata, įtvirtinta Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje, negali būti tapatinama su Konstitucijos 141 straipsnyje vartojama tikrosios karo tarnybos sąvoka. Tikrosios karo tarnybos organizavimo pagrindai gali būti labai įvairūs. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tikroji karo tarnyba gali būti organizuota tiek profesinės, tiek savanoriškosios ar privalomosios karo tarnybos (arba kelių minėtų tarnybos rūšių) pagrindu. Nustatyti tikrosios karo tarnybos organizavimo teisinį reguliavimą yra įstatymų leidėjo diskrecija. Tačiau kad ir kaip būtų organizuota tikroji karo tarnyba, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų paneigta tokios tarnybos konstitucinė paskirtis – pasirengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimo užtikrinimas.

4.2. Įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

4.3. Tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų. Toks reikalavimas įstatymų leidėjui kyla inter alia iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra inter alia įtvirtintas valdžių padalijimo principas; konstitucinis valdžių padalijimo principas – pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas; Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje atsispindi ne tik konstitucinis valdžių padalijimo principas, bet ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinis teisinės valstybės principas; jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos ne tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos, bet ir kurios nors kitos valdžios institucijos galios, konstatuotina, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija.

Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai.

Pabrėžtina, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. sausio 14 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai).

4.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams; jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

4.5. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, vykdydamas įstatymų leidybos funkciją, yra saistomas Konstitucijos. Jei įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas Konstitucijos nuostatomis ir principais, tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata bei konstitucinis teisinės valstybės principas. Pažymėtina, kad šie iš Konstitucijos kylantys reikalavimai taikytini ir Vyriausybei, kai ji įgyvendina konstitucinius įgaliojimus priimti poįstatyminius teisės aktus.

5. Aiškinant paminėtas Konstitucijos nuostatas ir principus nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemos organizavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų – įstatymuose turi būti nustatytas toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos (įskaitant privalomąją karo tarnybą), organizavimo reguliavimas, kuris užtikrintų vienų iš pagrindinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsaugą ir tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar daugiausia per civilines valstybės (ir savivaldybių) institucijas, o kitos – per karines ir (arba) sukarintas valstybės institucijas. Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; Konstitucijoje netoleruojamos tokios situacijos, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai Lietuvos valstybės interesams ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Minėtame nutarime konstatuota ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai keliami ypatingi reikalavimai; valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką.

Minėta, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios priedermė. Todėl valstybės apsaugos funkcijais, kuri apima konstitucinių vertybių, kaip prioritetinių, apsaugą, vykdyti yra reikalinga atskira institucinė sistema, sudaryta iš karinių ir sukarintų valstybės institucijų. Tarnyba šioje sistemoje yra viena iš konstitucinio valstybės tarnybos, kaip tarnybos Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, instituto rūšių, apimanti ir karo tarnybą, kuri tiesiogiai užtikrina valstybės apsaugos funkcijos vykdymą. Todėl tarnybai sukarintose ir karinėse institucijose yra taikomi valstybės tarnybai keliami pagrindiniai konstituciniai reikalavimai, inter alia lojalumo valstybei reikalavimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nors konstitucinė valstybės tarnybos samprata aprėpia karo tarnybą, tačiau, atsižvelgiant į karo tarnybos vykdomos valstybės apsaugos, kuri, kaip minėta, apima prioritetinių konstitucinių vertybių apsaugą, funkcijos konstitucinę svarbą, ji yra atribota nuo civilinės tarnybos sistemos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją karinė, sukarinta ir saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 140 straipsnį svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas ir kuriai vadovauja Respublikos Prezidentas (1 dalis); vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas (2 dalis); už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas (3 dalis); krašto apsaugos ministru negali būti neišėjęs į atsargą karys (3 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 141 straipsnį asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais, jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje.

6. Paminėtos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos ir principai, susiję su valstybės saugumu, suvereniteto ir konstitucinės santvarkos saugojimu, valstybės užsienio ir gynybos politika, krašto apsaugos sistemos organizavimu, taip pat paminėti oficialiosios konstitucinės doktrinos teiginiai, susiję su valstybės tarnybos konstitucinės sampratos aiškinimu, suponuoja konstitucinę karo tarnybos sampratą, apimančią šiuos svarbiausius aspektus: karo tarnyba yra skirta gynybinėms valstybės funkcijoms vykdyti, todėl ji yra viena iš valstybės tarnybos rūšių, tačiau atribota nuo civilinės tarnybos; karo tarnyba laiduoja vienų svarbiausių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsaugą ir valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo; karo tarnybos subjektai turi specifinį teisinį statusą, jiems yra keliami specialūs reikalavimai ir nustatyti draudimai, inter alia Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis draudimas būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais, užimti renkamas ar skiriamas pareigas civilinėje valstybinėje tarnyboje; karo tarnybos, kuri yra vienas iš krašto apsaugos sistemos pagrindų, teisinis reguliavimas yra konstitucinė įstatymų leidėjo prerogatyva, įtvirtinta Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje.

7. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139, 141, 142 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, pajėgią vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su krašto apsaugos, inter alia kariuomenės, organizavimu, turi gana plačią diskreciją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas. Konstitucija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos kariuomenė, kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo ginkluoto užpuolimo, būtų organizuota profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu. Konstitucijos 139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu ir kad kiekvieno piliečio pareiga yra atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba.

7.1. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės organizavimo modelį, pagal kurį kariuomenė yra organizuojama profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Šiame kontekste pabrėžtina, kad profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės suformavimas nepaneigia piliečių konstitucinės priedermės ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kartu įstatymų leidėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius tinkamai parengti vykdyti šią konstitucinę priedermę.

Konstitucinio Teismo aktuose buvo ne kartą konstatuota, kad:

– Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką, tačiau kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, taip ir Konstitucijos negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos (2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

7.2. Interpretuojant šias doktrinines nuostatas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta formuluotė „Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo <...> tarnybą“ negali būti aiškinama taip, kaip ordinarinėje teisėje yra interpretuojama privalomosios karo tarnybos samprata. Aiškinant šią Konstitucijoje įtvirtintą formuluotę reikia paisyti konstitucinės karo tarnybos instituto prasmės ir paskirties. Kaip minėta, karo tarnybos, inter alia privalomosios karo tarnybos, konstitucinė paskirtis – užtikrinti pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimą. Privalomoji karo tarnyba yra būtina tam, kad piliečiai būtų parengti ginti valstybę, tačiau tai nereiškia, kad pasirengimas gali būti vykdomas tik vienu būdu – atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą ir kad kiekvienas pilietis turi pareigą atlikti būtent privalomąją pradinę karo tarnybą. Konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia valstybės gynybos priemonių įvairovė. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su karo tarnyba, turi paisyti konstitucinės tos tarnybos paskirties ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų karo tarnybos konstitucinių tikslų įgyvendinimą, t. y. tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, reguliuodamas karo tarnybos santykius, įstatymų leidėjas gali inter alia nustatyti atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, t. y. amžius, sveikatos būklė ir kt.

8. Konstitucijoje, inter alia jos 142 straipsnyje, yra įtvirtintas mobilizacijos institutas. Mobilizacijos samprata visuotinai interpretuojama kaip reiškianti valstybės valdymo, ūkio sistemos, ginkluotųjų pajėgų parengimą karo padėčiai, inter alia šaukiant valstybės piliečius į ginkluotąsias pajėgas, kai kyla valstybės ginkluoto užpuolimo grėsmė arba prasideda karas. Pagal Konstituciją, inter alia jos 139, 142 straipsnius, mobilizacijos paskirtis yra organizuoti valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Viena iš mobilizacijos užtikrinimo priemonių yra piliečių šaukimas atlikti privalomąją karo tarnybą. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įstatymais reglamentuoti privalomosios karo tarnybos mobilizacijos atveju atlikimo tvarką, kuri užtikrintų valstybės gynimą nuo ginkluotos agresijos. Be to, įstatymų leidėjas privalo nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius iš anksto tinkamai parengti tam, kad paskelbus mobilizaciją jie galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucinę pareigą ginti valstybę. Taigi valstybėje turi būti ne tik reguliarioji kariuomenė, bet ir reikiamas skaičius ginti valstybę tinkamai parengtų piliečių.

9. Reglamentuodamas privalomosios karo tarnybos institutą įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalies, kurioje inter alia įtvirtinti tam tikri privalomosios karo tarnybos reguliavimo konstituciniai pagrindai, nuostatas, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, konstitucines vertybes ir konstitucinius principus, inter alia į konstitucinius Lietuvos valstybės, jos nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos gynimo, krašto apsaugos principus. Minėtų konstitucinių vertybių apsauga yra užtikrinama inter alia nustatant karo tarnybos ir piliečių parengimo ginti valstybę sistemą, kuri apima ir privalomosios karo tarnybos institutą. Taigi įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinius santykius, privalo paisyti konstitucinių nuostatų ir principų, įpareigojančių užtikrinti tinkamą krašto apsaugą. Todėl toks teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir kt.

Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Pasirengimas ginti valstybę negali būti suprantamas tik kaip tarnyba kariniam parengimui įgyti. Šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs, apimantys ne tik kariuomenės ir ginkluotės didinimą siekiant sustiprinti valstybės karinę galią, bet ir su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones, tam tikru aspektu lemiančias valstybės karinės galios stiprinimą. Ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę.

11. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota, kad:

– Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės, prioritetu;

– piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis; piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai; pilietybė lemia asmens teisinį statusą, asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų;

– Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių teisė yra susijusi su Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jų teise ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, o kartu – ir su konstitucine Lietuvos Respublikos piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis).

11.1. Šie doktrininiai teiginiai, susiję su konstitucinių asmens teisių ir laisvių, piliečių ir valstybės ryšio, piliečių teisių ir pareigų sampratomis, interpretuojami šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, suponuoja išvadą, kad piliečiams, vykdantiems jų konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti vykdyti šią pareigą. Priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę ir taip būtų paneigta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga.

11.2. Vadinasi, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, valstybės gynimo nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kuris tam tikrais atvejais būtų įgyvendinamas ir Konstitucijoje numatytu mobilizacijos būdu, organizavimo teisinį reguliavimą turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į konstitucines piliečių teises, į piliečio teisę vykdyti pareigą ginti valstybę (inter alia privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju) tinkamai pasirengus.

11.3. Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistemą, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų, jam kyla pareiga įtvirtinti tokį karo tarnybos sistemos teisinį reguliavimą, kuriame būtų nustatytos kitos nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).

1. Pareiškėjas prašo ištirti Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas minėtų Rezoliucijos nuostatų konstitucingumą ginčija tuo aspektu, kad pagal tas nuostatas yra numatoma sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą ir iš tikrųjų šios tarnybos atlikimas jau stabdomas. Tačiau, pareiškėjo manymu, veiksmingų privalomosios pradinės karo tarnybos alternatyvų, kurios sudarytų sąlygas Tautai ir piliečiams įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas teises ir pareigas, susijusias su Tėvynės gynimu, įstatymų leidėjas nenumatė.

2. Ginčijamose Rezoliucijos nuostatose įtvirtinti šie teiginiai:

– tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės (penktoji pastraipa);

– numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius (šeštoji pastraipa);

– siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti kitų metų principinę kariuomenės struktūrą, įskaitant ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius (aštuntoji pastraipa).

3. Pagal Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 182 straipsnio 1 dalį rezoliucija yra Seimo nenorminis aktas, priimamas, kai siekiama patvirtinti raštu Seimo nuomonę kokiu nors valstybei svarbiu klausimu.

4. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje Rezoliucijoje yra išdėstyta tam tikra Seimo pozicija kariuomenės organizavimo klausimu ir pateikiami pasiūlymai Vyriausybei dėl atitinkamo teisinio reguliavimo projektų sukūrimo. Taigi ši Seimo Rezoliucija nėra norminis teisės aktas, tiesiogiai sukeliantis teisinius padarinius. Tai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalį įgalioto įstatymais reguliuoti krašto apsaugos organizavimą, priimtas teisės aktas, kuriame numatytos tam tikros karo tarnybos organizavimo politikos kryptys ir sudaromos prielaidos nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą. Pažymėtina ir tai, kad šio akto konstitucingumas yra viena iš jo pagrindu parengto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.

Todėl ginčijamų Rezoliucijos nuostatų, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

5. Minėta, kad pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir kt. Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

Taigi įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, inter alia Rezoliuciją, kuriais numatoma pertvarkyti krašto apsaugos sistemą pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, turi įvertinti valstybės padėtį geopolitinės realybės požiūriu ir valstybės gynybos galimybes.

6. Minėta, kad Lietuvos Respublika yra NATO – kolektyvinės gynybos organizacijos – narė. Kolektyvinės savigynos principas, kurį galima laikyti visos Šiaurės Atlanto Sutarties, taip pat ir NATO veiklos pagrindu, įtvirtintas Sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Sutarties šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, įsipareigoja nedelsdama suteikti pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti.

Lietuvos Respublikai taikomos minėtos Šiaurės Atlanto Sutarties straipsnio garantijos užtikrina kitų 27 NATO narių pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju. Ratifikavusi Šiaurės Atlanto Sutartį Lietuvos Respublika ne tik gavo papildomas kolektyvines saugumo garantijas, bet ir prisiėmė įsipareigojimus kartu su kitomis šios Sutarties šalimis teikti pagalbą užpultoms šalims.

7. Taigi Lietuvos Respublika, siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių. Tai gali būti savanorių karo tarnybos ir privalomosios karo tarnybos arba profesinės karo tarnybos (arba kelių minėtų tarnybos rūšių) pagrindu sudaryta kariuomenė, pajėgi vykdyti valstybės gynybos funkcijas. Pagal Konstituciją, inter alia jos 139 straipsnio 2 dalį, konkretų kariuomenės modelį turi nustatyti įstatymų leidėjas.

Paminėtina ir tai, kad prievolė Lietuvos Respublikai organizuoti krašto apsaugos sistemą taip, kad būtų reguliarių, gerai parengtų karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių, kyla ir iš Lietuvos prisiimtų tarptautinių, inter alia Lietuvos Respublikos ratifikuotoje Šiaurės Atlanto Sutartyje numatytų, įsipareigojimų dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. Tarptautiniuose dokumentuose, inter alia Šiaurės Atlanto Sutartyje, nėra reikalavimo valstybėms pasirinkti konkretų kariuomenės modelį.

8. Kaip minėta, įstatymais reguliuojant karo tarnybos organizavimą turi būti užtikrintas Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje numatytas karo prievolės (privalomosios karo tarnybos) institutas, kurio formos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nėra apibrėžtos. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčijamoje Rezoliucijoje expressis verbis nėra numatytas privalomosios karo tarnybos instituto panaikinimas. Ginčijamoje Rezoliucijos šeštosios pastraipos nuostatoje įstatymų leidėjas išreiškė poziciją dėl kariuomenės pertvarkos, susijusios inter alia su privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikio reguliariu persvarstymu (kiekvienais metais įstatymu tvirtinant tokios tarnybos karių ribinį skaičių), siedamas tai ir su finansinėmis valstybės galimybėmis.

9. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtintų inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje, 142 straipsnyje, taip pat išplaukia, kad įstatymų nustatyta tvarka paskelbus mobilizaciją, inter alia užsienio ginkluoto užpuolimo atveju, piliečiams kyla konstitucinė pareiga atlikti privalomąją karo tarnybą. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įstatymais reglamentuoti privalomosios karo tarnybos mobilizacijos atveju atlikimo tvarką, kuri užtikrintų valstybės gynimą nuo ginkluotos agresijos. Atsižvelgiant į tai taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius tinkamai parengti mobilizacijai.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip jau minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, piliečiams, atliekantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti ją vykdyti. Priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių atlikti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę. Taigi įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, valstybės gynimo nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kuris tam tikrais atvejais būtų įgyvendinamas ir Konstitucijoje numatytu mobilizacijos būdu, organizavimo teisinį reguliavimą turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į konstitucines piliečių teises, inter alia teisę pareigą ginti valstybę (inter alia privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju) atlikti tinkamai pasirengus.

11. Todėl, kaip minėta, įstatymų leidėjui net ir nusprendus sustabdyti (atidėti) šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų, jam kyla pareiga įtvirtinti tokį karo tarnybos sistemos teisinį reguliavimą, kurį taikant būtų nustatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).

12. Rezoliucijoje nėra numatyta konkrečių piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių. Tačiau Rezoliucijoje nėra paneigiama piliečių pareiga ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat nepaneigiama įstatymų leidėjo priedermė nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį piliečių parengimą ginti valstybę.

Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Rezoliucijos, kaip ne norminio, o programinio dokumento, atspindinčio įstatymų leidėjo valią dėl tam tikrų politikos krypčių, specifiškumą, parengimo ginti valstybę priemonių sistemos teisinis reguliavimas nėra Rezoliucijos objektas. Minėti teisinio reguliavimo klausimai turi būti sprendžiami įstatymų leidėjo priimamuose norminiuose teisės aktuose.

13. Kita vertus, kaip minėta, Rezoliucija yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalį įgalioto įstatymais reguliuoti krašto apsaugos organizavimą, priimtas teisės aktas, kuriame numatytos tam tikros karo tarnybos organizavimo politikos kryptys ir sudaromos prielaidos atitinkamiems teisėkūros procesams. Todėl Rezoliucijos turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbių Rezoliucijos pagrindu sukurto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.

14. Šiame kontekste pažymėtina, jog ginčijamos Rezoliucijos septintoje pastraipoje yra pabrėžta, „kad pilietinis ir tautinis ugdymas, savanorių karo tarnybos ir Lietuvos šaulių sąjungos veiklos stiprinimas yra būtinas šalies gynybinei galiai didinti“.

Taigi įstatymų leidėjas, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamomis nuostatomis išreiškęs poziciją dėl karo tarnybos pertvarkos pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, kartu pabrėžė pilietinio ugdymo, būtino šalies gynybinei galiai stiprinti, svarbą. Tokia įstatymų leidėjo pozicija sudaro prielaidas spręsti, kad jis siekia karo tarnybos reformą vykdyti kompleksiškai spręsdamas klausimus, susijusius su kariuomenės organizavimu kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba tarnybos rūšių pagrindu ir piliečių kariniu parengimu kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba priemonėmis.

15. Taigi tai, kad ginčijamoje Rezoliucijoje nėra numatyta konkrečių kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių, nėra pagrindas konstatuoti, kad Rezoliucijoje įtvirtintos ginčijamos nuostatos, pagal kurias numatoma pertvarkyti karo tarnybą, kariuomenę organizuojant profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, prieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms piliečių teises ir pareigas, susijusias su valstybės gynimu, taip pat ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemą ir ginčijamoje Rezoliucijoje nustatydamas karo tarnybos organizavimo gaires, nenukrypo nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo , šias Konstitucijos nuostatas aiškinant kartu su 139 straipsnio 1, 2 dalimis, kylančios konstitucinės pareigos numatyti valstybės gynybos teisinių priemonių sistemą atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su galimomis grėsmėmis valstybės saugumui.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas prašo ištirti Koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas minėtos Koncepcijos nuostatos konstitucingumą ginčija tuo aspektu, kad Vyriausybei numačius galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams neatlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, jie gali būti neparengti vykdyti konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

3. Minėta, kad Koncepcijoje, kurios 18 punkto nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra aptarta siūlomo parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo reguliavimo dalyko ir tikslų bendroji charakteristika; nurodyti teisės aktai, šiuo metu reguliuojantys karo prievolę; pateikta siūlomų naikinti arba pakeisti teisės normų nepakankamo efektyvumo analizė, užsienio valstybių teisėkūros apžvalga, tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų ir principų analizė; aptartos pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo nuostatos, numatomo teisinio reguliavimo padariniai, finansinis ir ekonominis pagrindimas, numatoma įstatymo struktūra, numatomi pakeisti ar panaikinti teisės aktai.

4. Koncepcija buvo parengta įgyvendinant Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliuciją „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ ir Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ patvirtintų Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių 880 punktą, kuriame numatyta priemonė – parengti Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą atsižvelgiant į kintančius karo prievolės administravimo sistemos poreikius ir verbavimo bei skatinimo sistemos sukūrimą.

5. Koncepcija yra nenorminis teisės aktas, kuriame numatytos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su karo prievolės reguliavimu, gairės. Koncepcijoje yra apibrėžta, kokios konkrečios nuostatos turėtų būti įtvirtintos naujos redakcijos Karo prievolės įstatyme, kokie teisės aktų pakeitimai ir papildymai yra būtini siekiant įgyvendinti naujos redakcijos Karo prievolės įstatymą, nurodyta, kokia institucija (Krašto apsaugos ministerija) būtų atsakinga už Koncepcijoje nurodytų teisės aktų projektų rengimą (Koncepcijos 42 punktas). Taigi šiuo aktu yra įtvirtintas tam tikrų teisinio reguliavimo, susijusio su karo tarnybos organizavimu, pakeitimų ir įpareigojimų teisėkūros subjektams nustatymo pagrindas. Taigi Koncepcijos atitiktis Konstitucijai yra svarbi teisės aktų, kurie turėtų būti rengiami ir priimami įgyvendinant šią Koncepciją, konstitucingumo požiūriu.

Todėl ginčijamos Koncepcijos nuostatos, kurioje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jos turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

6. Koncepcijoje siūlomi karo prievolės sistemos organizavimą reguliuojančių įstatymų pakeitimai yra susiję ir su šioje byloje ginčijamos Seimo Rezoliucijos nuostatomis (Koncepcijos 3.1 punktas), inter alia nuostatomis, pagal kurias numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius (Rezoliucijos šeštoji pastraipa); siūloma Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų pakeitimo projektus (Rezoliucijos aštuntoji pastraipa).

Taigi ginčijama Koncepcija buvo parengta įgyvendinant įstatymų leidėjo pasiūlymus, susijusius inter alia su karo tarnybos sistemos pertvarka.

7. Pareiškėjo ginčijamoje Koncepcijos 18 punkto nuostatoje numatyta įstatyme nustatyti papildomą naują privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindą, numatantį, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0.

8. Taigi ginčijamoje Koncepcijos nuostatoje yra pateiktas siūlymas įstatyme numatyti galimybę atidėti privalomąją pradinę karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą visiems šauktiniams, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Toks Koncepcijoje pateiktas pasiūlymas savo turiniu atitinka šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Seimo Rezoliucijos nuostatas dėl privalomosios karo tarnybos išsaugojimo tik mobilizacijos atveju ir privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikio persvarstymo kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius. Taigi ginčijamoje Koncepcijos nuostatoje buvo pasiūlytas teisėkūros modelis, iš esmės atkartojantis Seimo Rezoliucijoje išdėstytą įstatymų leidėjo poziciją.

9. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Koncepcija buvo parengta įgyvendinant įstatymų leidėjo, turinčio diskreciją nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos organizavimo, teisinį reguliavimą, priimtoje Rezoliucijoje išdėstytus pasiūlymus Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų projektus. Be to, Koncepcijoje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, tai yra nenorminis teisės aktas, kuriame numatytos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su karo prievolės reguliavimu, gairės. Taigi Vyriausybė, patvirtindama Koncepciją, kurios nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė konstitucinių valdžios galių ribojimo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės principų.

10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Rezoliucijos, kurią įgyvendinant buvo parengta Koncepcija, ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Taigi nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ginčijama Koncepcijos nuostata paneigia iš Konstitucijos, inter alia jos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1, 2 dalių, kylančią piliečių pareigą ginti valstybę, pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas prašo ištirti Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, pagal kuriuos nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius atitinkamai 2013 ir 2014 metais yra 0, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas minėtų įstatymų nuostatas 2013 ir 2014 metais pradinės karo prievolės nebus, todėl piliečiai nebus parengti įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių ir pareigų, susijusių su Tėvynės gynimu.

2. Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad 2013 metais ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad 2014 metais ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0.

3. Kaip minėta, pagal Rezoliuciją ir Koncepciją numatoma privalomąją karo tarnybą išsaugoti mobilizacijos atveju, privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, atidėti privalomąją pradinę karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą visiems šauktiniams, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojančiame įstatyme nustatyta, kad ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Kaip minėta, pagal ginčijamas Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo nuostatas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius atitinkamai 2013 ir 2014 metais yra 0. Taigi šiuose įstatymuose yra numatytas šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą atidėjimas 2013 ir 2014 metais, tačiau privalomosios pradinės karo tarnybos institutas nėra panaikinamas.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta:

– pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.;

– Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;

– Lietuvos Respublika, tiek siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, tiek vykdydama iš tarptautinių sutarčių kylančius konstituciškai pagrįstus įsipareigojimus, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui ir galinčių dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių;

– aiškinant Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą formuluotę „Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo <...> tarnybą“ reikia paisyti konstitucinės karo tarnybos instituto prasmės ir paskirties; Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatytos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su krašto apsaugos, inter alia kariuomenės, organizavimu, turi gana plačią diskreciją; paisydamas Konstitucijos normų ir principų, jis gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas;

– privalomoji karo tarnyba yra būtina tam, kad piliečiai būtų parengti ginti valstybę, tačiau tai nereiškia, kad parengimas gali būti vykdomas tik vienu būdu – atliekant pradinę privalomąją karo tarnybą ir kad kiekvienas pilietis turi pareigą atlikti būtent privalomąją pradinę karo tarnybą; konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia valstybės gynybos priemonių įvairovė;

– Konstitucija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kurį taikantLietuvos kariuomenė, kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, būtų organizuota vien profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu; Konstitucijos 139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu;

– įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, kuriuose numatoma pertvarkyti krašto apsaugos sistemą, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios karo tarnybos atidėjimo pagrindus, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės.

5. Ginčijamos įstatymų nuostatos nepaneigia konstitucinio privalomosios karo tarnybos instituto – jis išlieka mobilizacijos atveju, taip pat nepaneigia ir piliečių konstitucinės pareigos ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Be to, ginčijamomis įstatymų nuostatomis, pagal kurias į Lietuvos kariuomenę 2013 ir 2014 metams nenumatoma šaukti privalomosios pradinės karo tarnybos karių, iš esmės nepaneigiamas ir privalomosios pradinės karo tarnybos institutas.

6. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamų įstatymų tikslas yra nustatyti principinę kariuomenės struktūrą tik atitinkamam laikotarpiui – 2013 ir 2014 metams. Šiais įstatymais nėra reguliuojami santykiai, susiję su piliečių parengimu privalomajai karo tarnybai inter alia mobilizacijos atveju.

7. Todėl vien tai, kad ginčijamuose įstatymuose nėra numatyta konkrečių kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių, nėra pagrindas teigti, kad ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1, 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms piliečių teises ir pareigas, susijusias su valstybės gynimu, taip pat ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, kuri būtų pajėgi vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;

– įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės organizavimo modelį, pagal kurį kariuomenė yra organizuojama profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga; profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės suformavimas nepaneigia piliečių konstitucinės priedermės ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kartu įstatymų leidėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos tinkamai parengti pilietį vykdyti šią konstitucinę priedermę;

– piliečių pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ginklu; šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs; ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę;

– piliečiams, vykdantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti vykdyti šią pareigą; priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę ir taip būtų paneigta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga;

– įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistemą inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, jam iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių, kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą (karo prievolininkų), parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).

2. Atsižvelgiant į paminėtas doktrinines nuostatas konstatuotina, jog šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų teisės aktų pripažinimas neprieštaraujančiais Konstitucijai nereiškia, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, organizavimo pertvarką, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, neturi konstitucinės pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurį taikant būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę konkrečios priemonės. Iš Konstitucijos, inter alia jos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio, įstatymų leidėjui kyla pareiga pertvarkant karo tarnybos sistemą ir kariuomenės struktūrą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų tinkamą kariuomenės organizavimą, nepertraukiamą kariuomenės funkcijų, susijusių su valstybės gynybos užtikrinimu, vykdymą ir piliečių tinkamą parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo inter alia kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingomis priemonėmis, įstatymuose numatant konkrečius piliečių parengimo būdus, jų įgyvendinimo tvarką ir pan.

3. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kadangi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais įstatymais, inter alia nustatančiais principinę kariuomenės struktūrą 2013 ir 2014 metais, yra atidedamas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą 2013 ir 2014 metais, jeigu toks teisinis reguliavimas išliktų ir nebūtų pakeistas, įstatymų leidėjas būtent iki to laiko įstatymuose privalo įtvirtinti kitokius nei privalomoji pradinė karo tarnyba konkrečius piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo būdus, jų įgyvendinimo tvarką ir pan.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas