manydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra didesnė jos narių vienybė siekiant išsaugoti ir įgyvendinti bendrus idealus ir principus, kaip savo bendrą paveldą;
pripažindamos, kad architektūrinis paveldas yra nepakeičiama Europos kultūros paveldo turtingumo ir įvairovės išraiška, neįkainojamas mūsų praeities liudytojas ir bendras visų europiečių turtas;
atsižvelgdamos į Europos kultūros konvenciją, pasirašytą 1954 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje, visų pirma į jos 1 straipsnį;
atsižvelgdamos į Europos architektūrinio paveldo chartiją, kurią 1975 m. rugsėjo 26 d. priėmė Europos Tarybos Ministrų Komitetas, ir į 1976 m. 14 d. priimtą rezoliuciją Nr. (76) 28 „Dėl įstatymų ir nuostatų suderinimo su integruoto architektūrinio paveldo išsaugojimo reikalavimais“;
atsižvelgdamos į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendaciją Nr. 880 (1979) „Dėl Europos architektūrinio paveldo konservavimo“;
atsižvelgdamos į valstybėms narėms skirtą Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (80) 16 „Dėl specializuoto architektų, miesto planuotojų, inžinierių statybininkų ir kraštovaizdžio planuotojų mokymo“ ir į 1981 m. liepos 1 d. priimtą Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (81) 13 „Dėl priemonių tam tikriems nykstantiems amatams remti ir skatinti su amatų veikla susijusiame kontekste“;
pabrėždamos, kaip svarbu ateities kartoms perduoti kultūrinių standartų sistemą, gerinti miesto ir kaimo vietovių aplinką ir taip skatinti valstybių bei regionų ekonominę, socialinę ir kultūros plėtrą;
pripažindamos, kaip svarbu pasiekti susitarimus dėl bendro architektūrinio paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo politikos pagrindinių krypčių,
susitaria:
