pasiryžusios įgyvendinti Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją;
susirūpinusios, kad dabar išmetami oro teršalai jų pasiekiamose Europos ir Šiaurės Amerikos dalyse daro didelę žalą didelės ekologinės ir ekonominės svarbos gamtos ištekliams, tokiems kaip miškai, dirvožemis ir vandenys, ir medžiagoms (įskaitant istorinius paminklus) ir tam tikromis aplinkybėmis daro žalingą poveikį žmonių sveikatai;
žinodamos, kad svarbiausi oro teršimo šaltiniai, prisidedantys prie aplinkos rūgštėjimo, yra iškastinio kuro deginimas gaminant energiją ir pagrindiniai įvairių pramonės sektorių technologiniai procesai, taip pat transporto priemonės, iš kurių išmetamas sieros dioksidas, azoto oksidai ir kiti teršalai;
manydamos, kad pirmenybė turėtų būti teikiama išmetamiems sieros kiekiams mažinti, nes tai turės teigiamą įtaką aplinkai, visai ekonominei padėčiai ir žmonių sveikatai;
prisimindamos Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (EEK) trisdešimt devintojoje sesijoje priimtą sprendimą, kuriame pabrėžiama padidintų pastangų svarba greičiau parengti suderintas nacionalines strategijas ir politikos kryptis EEK regione, kad nacionaliniu lygmeniu būtų veiksmingai sumažinti išmetami sieros kiekiai;
prisimindamos, jog savo pirmojoje sesijoje Konvencijos vykdomoji institucija pripažino būtinybę iki 1993–1995 m. veiksmingai sumažinti bendrą metinį išmetamų sieros junginių ir jų tarpvalstybinių pernašų kiekį ir tokį mažinimą apskaičiuoti pagal 1980 m. lygius;
prisimindamos, jog Daugiašalė konferencija, skirta miškams ir vandenims oro taršos daromos žalos priežastims pašalinti ir prevencijai Europoje (Miunchenas, 1984 m. birželio 24–27 d.), pageidavo, kad Konvencijos vykdomoji institucija skubos tvarka ne vėliau kaip iki 1993 m. priimtų pasiūlymą sudaryti konkretų susitarimą dėl metinių išmetamų sieros kiekių ir jų tarpvalstybinių pernašų mažinimo;
pažymėdamos, kad kelios Konvencijos Susitariančiosios Šalys yra nusprendusios kuo skubiau, ir ne vėliau kaip iki 1993 m., sumažinti valstybių metinį išmetamą sieros kiekį ir jų tarptautines pernašas mažiausiai 30 proc. ir tokį mažinimą apskaičiuoti pagal 1980 m. lygius;
pripažindamos, antra vertus, kad kai kurios Konvencijos Susitariančiosios Šalys, nors ir nėra iš pat pradžių pasirašiusios šio Protokolo, vis dėlto reikšmingai prisidės prie tarpvalstybinių oro teršalų pernašų mažinimo arba dės pastangas, kad būtų išvengta sieros išmetimo, kaip nurodyta dokumente, kuris pridedamas prie vykdomosios institucijos trečiojoje sesijoje priimtos ataskaitos,
susitarė:
1 straipsnis
APIBRĖŽTYS
1. Konvencija – Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija, priimta 1979 m. lapkričio 13 d. Ženevoje.
2. EMEP – Bendradarbiavimo programa tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir vertinimo srityje.
3. Vykdomoji institucija – Konvencijos vykdomoji institucija, sudaryta pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį.
4. Geografinė EMEP taikymo sritis – teritorija, apibrėžta 1979 metų Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolo dėl bendradarbiavimo programos tolimų oro teršalų pernašų Europoje monitoringo ir vertinimo srityje (EMEP) ilgalaikio finansavimo, priimto 1984 m. rugsėjo 28 d. Ženevoje, 1 straipsnio 4 dalyje.
5. Šalys, jei kontekste nenustatyta kitaip, – šio Protokolo Šalys.
9 straipsnis
PASIRAŠYMAS
1. Šis Protokolas teikiamas pasirašyti Helsinkyje, Suomijoje, nuo 1985 m. liepos 8 d. iki 1985 m. liepos 12 d., imtinai, Europos ekonominės komisijos valstybėms narėms, taip pat valstybėms, turinčioms Europos ekonominėje komisijoje patariamąjį statusą pagal 1947 m. kovo 28 d. Ekonomikos ir socialinės tarybos nutarimo Nr. 36 (IV) 8 dalį, ir regioninėms ekonominės integracijos organizacijoms, kurias sudaro nepriklausomos Europos ekonominės komisijos valstybės narės, kompetentingos vesti derybas dėl tarptautinių susitarimų šiame Protokole nagrinėjamais klausimais, juos sudaryti ir taikyti, su sąlyga, kad atitinkamos valstybės ir organizacijos yra šios Konvencijos Šalys.
2. Jų kompetencijai priklausančiais klausimais tokios regioninės ekonominės integracijos organizacijos savo vardu naudojasi teisėmis ir vykdo pareigas, kurias šis Protokolas priskiria jų valstybėms narėms. Tokiais atvejais šių organizacijų valstybės narės neturi teisės naudotis tokiomis teisėmis individualiai.
10 straipsnis
RATIFIKAVIMAS, PRIĖMIMAS, PATVIRTINIMAS IR PRISIJUNGIMAS
1. Šį Protokolą turi ratifikuoti, priimti ar patvirtinti jį pasirašiusios Šalys.
2. Prie šio Protokolo valstybėms ir organizacijoms, nurodytoms 9 straipsnio 1 dalyje, galima prisijungti nuo 1985 m. liepos 13 d.
3. Valstybė ar organizacija, prisijungianti prie šio Protokolo jam įsigaliojus, įvykdo 2 straipsnio reikalavimus vėliausiai iki 1993 m. Tačiau, jeigu prie Protokolo prisijungiama po 1990 m., 2 straipsnio reikalavimus atitinkama Šalis gali įvykdyti vėliau nei 1993 m., bet ne vėliau kaip 1995 m., ir tuomet tokia Šalis atitinkamai įvykdo 6 straipsnio reikalavimus.
4. Ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris atliks depozitaro funkcijas.
