Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Seimas 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti:

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo veiklos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir kurioje numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui.

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 6 d.

2. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 8 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar:

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2008 m. spalio 11 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2008, Nr. 117-4457). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punkto galiojimas atitinkama apimtimi.

1. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, yra numatytas vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, juolab kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalyje „Ekonominė politika“ energetikos sektorius pavadintas strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui ūkio sektoriumi. Vadinasi, pasak pareiškėjo, vartotojų teisių nepažeidžiančių elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo užtikrinimas turi ypatingą reikšmę Lietuvos ūkiui bei gyventojams – elektros energijos vartotojams.

2. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, numatoma sukurti tokį nacionalinį investuotoją, kuris, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalims, juolab kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalį „Ekonominė politika“ strategiškai svarbiame nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuje draudžiama dominuoti vienam investuotojui.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Seimas yra ratifikavęs Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, kurios 176a straipsnio pirmosios dalies a punkte nurodyta: „1. Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama: a) užtikrinti energijos rinkos veikimą; <...>.“

3. Pareiškėjo teigimu, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu („Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“) valstybė sudarė galimybę kurti nacionalinį investuotoją be konkurso ir nesilaikant sąžiningos konkurencijos principo, nes buvo pasirinkta vienintelė partnerė – akcinė bendrovė „VST“ ir jai nustatytos išimtinės teisės, t. y. įstatymu įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio subjektų reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, juolab kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nebūtų laikomas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

1. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai grindžiama šiais argumentais.

2. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims grindžiama šiais argumentais.

3. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai grindžiama šiais argumentais.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) numatytas tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams atitinka Konstitucijoje nurodytą subjekto teisę vadovautis asmens ūkinės veiklos laisvės principu, o sąlyga, kad naudos reikia siekti socialiai atsakingai, patvirtina, jog subjektui gali būti nustatomi privalomi reikalavimai. Be to, paaiškinimuose pažymima, kad didžiąją dalį nacionalinio investuotojo akcijų valdo valstybė, kuri, laikydamasi ir Europos Bendrijų teisėje įtvirtintų bendrovių autonomijos ir savarankiškumo priimant sprendimus reikalavimų, gali spręsti, kas yra naudinga ne tik šiai bendrovei, bet ir visuomenei.

Antruoju klausimu, dėl rinkos monopolizavimo, pažymima, kad nacionalinis investuotojas LEO LT, AB, nemonopolizuoja elektros energijos perdavimo ar paskirstymo teisių. Tos teisės priklausė ir tebepriklauso akcinėms bendrovėms „Lietuvos energija“, Rytų skirstomiesiems tinklams ir „VST“, nacionaliniam investuotojui jos nepereina. Sukūrus akcinę bendrovę LEO LT, AB, kuri per savo dukterines įmones valdo pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus, padėtis rinkos monopolizavimo požiūriu nepasikeitė, t. y. ir toliau išlieka natūralios monopolijos, atliekančios elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatorių funkcijas. Pasak D. Kriaučiūno, kadangi šios monopolijos tarpusavyje nekonkuravo, kalbėti apie elektros energijos rinkos monopolizavimą vien dėl to, kad šiuo metu perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriai priklauso vienai bendrovių grupei, nėra jokio pagrindo.

Dėl vienintelio partnerio pasirinkimo paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į istorines nagrinėjamos nuostatos priėmimo aplinkybes. Atominės elektrinės įstatymas tiek, kiek tai susiję su nacionaliniu investuotoju, įtvirtino du pagrindinius principus: privačią iniciatyvą, t. y. nacionalinis investuotojas buvo paskirtas privačiam juridiniam asmeniui pareiškus iniciatyvą investuoti į projektą, ir nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimą turtiniais įnašais, t. y. didžiausių Lietuvos energetikos bendrovių – akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijomis. Tai, kad buvo priimti pradinio įstatymo pakeitimai, visiškai nereiškia, kad nebeliko akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ privačios iniciatyvos.

Pažymima, kad nors Europos Sąjungos teisėje vienareikšmiškai nėra nustatyta, jog tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, steigiant nacionalinį investuotoją pagal dabartinės redakcijos Atominės elektrinės įstatymą, turėjo būti rengiamas konkursas privačiam investuotojui parinkti, akivaizdu, kad toks konkursas būtų išsklaidęs visas abejones. Tačiau, kadangi projektui įgyvendinti buvo būtina ir ekonomiškai naudinga konsolidacija (taip manyti leidžia konsultantų pateikti vertinimai), konkursas šiuo atveju nebūtų davęs kitokių rezultatų. Pasak D. Kriaučiūno, taikant istorinį aiškinimo būdą, jeigu vienintelis partneris buvo pasirinktas remiantis motyvais, susijusiais su akcinės bendrovės „VST“ turimu turtiniu įnašu ir laikantis privataus investuotojo principų (jis reiškia, kad privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų sudaręs atitinkamą sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurių laikėsi valstybė), sąžininga konkurencija ir lygiateisiškumo principas neturėtų būti laikomi pažeistais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininko J. Vilemo paaiškinimai. Juose teigiama, kad elektros energetikos sistemose elektros perdavimo veikla ir paskirstymo veikla yra natūralios monopolijos. Konkurencija toje srityje technologiškai labai sunkiai įgyvendinama, o jei būtų bandoma tai daryti, visa sistema taptų daug sudėtingesnė ir brangesnė, dėl to vartotojams būtų tiekiama brangesnė elektros energija. Nacionalinis investuotojas tik dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos bei jungčių su Švedija ir Lenkija projektus. Projektai yra tarptautiniai, juose dalyvauja keletas valstybių, ir tų objektų juridinį statusą nulems esami ir nauji ateityje atsirasiantys Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai, be abejo, draudžiantys ir drausiantys elektros energijos gamybos sektoriuje kurti monopolines struktūras.

Paaiškinimuose pažymima, jog tai, kad valstybė be konkurso pasirinko vienintelį privatų partnerį – akcinę bendrovę „VST“, apskritai yra pažeidimas. Tačiau valstybė, vadovaudamasi politiniais motyvais, neadekvačiai įvertinusi Lietuvos ir kaimynų energetinio ūkio realijas, tikrąsias krašto ekonomikos galimybes, naujos atominės elektrinės statybą padarė pirmaeiliu, neatidėliotinu uždaviniu ir nustatė nerealius įgyvendinimo terminus – pastatyti naują atominę elektrinę iki 2015 metų. Neturėdama pakankamai laiko, Vyriausybė ėmėsi visais būdais spartinti pasirengimą statybai. Vienas iš būdų sutaupyti nemažai laiko – tai atsisakyti neišvengiamai ilgo ir sudėtingo proceso – konkurso tvarka parinkti nacionaliniam investuotojui partnerį. Seimo priimtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patvirtinus nerealius šio ypač brangaus, rizikingo ir vienpusiškai argumentuoto projekto įgyvendinimo terminus, Vyriausybė, bandydama jų nepažeisti, turėjo pažeisti kitas procedūras. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad numatomos statyti atominės elektrinės vieno bloko galia (–1.100 MW ir daugiau) yra labai didelė, palyginti su ta, kurios reikia visai Lietuvos elektros energetikos sistemai. Todėl naujoji atominė elektrinė visą laiką bus dominuojanti energijos tiekėja, neleidžianti pasireikšti konkurencijai.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nėra įtvirtintos išimtinės teisės konkrečiam ūkio subjektui vykdyti vienokią ar kitokią ūkinę veiklą, todėl ji nelaikytina pažeidžiančia Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, draudžiančią monopolizuoti rinką, t. y. suteikti išimtines teises ūkio subjektui veikti tam tikroje ūkio srityje. Pažymima, kad elektros energetikos sektoriui visiškos konkurencijos laisvės principas dėl kai kurių rūšių veiklos specifikos (pavyzdžiui, elektros energijos perdavimo, paskirstymo veikla dėl būtinybės turėti tam tikrus išteklius organizuojama pagal monopolijos modelį) sunkiai pritaikomas visa apimtimi. Tokia sektoriaus specifika nėra susijusi su Atominės elektrinės įstatymo nuostatomis.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad Konkurencijos taryba neatliko įprastos koncentracijų kontrolės procedūros, kadangi Atominės elektrinės įstatyme numatydamas nacionalinio investuotojo formavimo principus įstatymų leidėjas a priori įvertino koncentraciją kaip leistiną.

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai paaiškinimuose pažymima, kad visi suinteresuoti ūkio subjektai, atitinkantys norinčiam dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją ūkio subjektui keliamus reikalavimus, turėtų turėti lygias galimybes varžytis dėl dalyvavimo nacionalinio investuotojo kapitale. Neįvykdžius atitinkamos atrankos procedūros ir konkretų ūkio subjektą paskyrus nacionalinio investuotojo projekto dalyviu, kiti ūkio subjektai netenka galimybės varžytis dėl atitinkamų teisių įgijimo. Todėl nagrinėjamos Atominės elektrinės įstatymo nuostatos galėtų būti traktuojamos kaip pažeidžiančios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad sąžiningos konkurencijos laisvė nelaikytina savaimine vertybe, todėl tam tikrais atvejais sąžiningos konkurencijos laisvės principo ribojimas dėl įvairių atitinkamos situacijos ypatumų gali būti pateisinamas (pavyzdžiui, tam tikrais atvejais suteikti išimtines teises yra būtina norint užtikrinti efektyvų atitinkamos veiklos vykdymą, kurio negali garantuoti neribota ūkio subjektų konkurencija). Todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo konkrečiu atveju taip pat turėtų būti vertinama, ar pasirinktas nacionalinio investuotojo formavimo būdas nėra pateisinamas dėl elektros energetikos sektoriaus specifikos ar kitų priežasčių.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos l. e. komisijos pirmininko pareigas D. Janulionio paaiškinimai. Juose pažymima, kad ši komisija pritaria Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 išdėstytoms abejonėms dėl ginčijamų Atominės elektrinės įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Komisijos nuomone, ginčijamų Atominės elektrinės įstatymo pakeitimo ir papildymo straipsnių priėmimas gali turėti neigiamos įtakos vartotojų interesams, nes nacionalinį investuotoją kuriant be konkurso (t. y. įstatymo pagrindu) yra sudaromos prielaidos monopolizuoti pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo rinkų dalį.

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus F. Petrausko paaiškinimai. Juose pažymima, kad elektros energetikos srityje turi būti nustatytos teisinės priemonės, leidžiančios sumažinti neigiamus padarinius vartotojams, ir užtikrinama pakankama vartotojų teisių apsauga. Šiuo metu galiojantys teisės aktai elektros energetikos srityje nustato tam tikrą vartotojų teisių apsaugą. Pasak F. Petrausko, energetikos sektoriuje atsiradus monopolininkui, įstatymuose įtvirtinta vartotojų teisių apsauga elektros energetikos srityje (kainų reguliavimas, viršutinių kainų ribų nustatymas, elektros energetikos sektoriaus įmonių pareiga pateikti vartotojams informaciją) būtų nepakankama.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys, Seimo narys J. Veselka.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė Seimo narė B. Vėsaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo šie specialistai: V. Miškinis (Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos viršininkas), prof. habil. dr. J. Vilemas (Lietuvos energetikos instituto vyriausiasis mokslo bendradarbis, tarybos pirmininkas), V. Navickas (buvęs ūkio ministras), V. Poderys (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas), V. Švedas (valstybės kontrolieriaus pavaduotojas), T. Suslavičius (buvęs LEO LT, AB, patarėjas strategijos ir valdymo klausimais), V. Paškevičius (Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas).

1. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario

1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energetikos srityje raidą, susijusią su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo ginčijamu teisiniu reguliavimu, taip pat faktines aplinkybes, kuriomis tas teisinis reguliavimas buvo inicijuotas, nustatytas ir įgyvendinamas.

2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę dar kurį laiką išliko iki tol suformuotas valstybinis (monopolinis) elektros energetikos ūkis, kuriame elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys nebuvo išskirtos, taigi elektros energijos gaminimas, perdavimas ir tiekimas buvo valdomi ir plėtojami centralizuotai. Pirmaisiais metais veikė Energetikos ir elektrifikacijos gamybinis susivienijimas „Lietuvos energetika“, vėliau pertvarkytas į valstybinę įmonę „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“.

3. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Konstituciją ir jai 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su elektros energetika, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančių reikalavimų.

4. Seimas 1995 m. vasario 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 10 d. Jame inter alia buvo nustatyta, kad įmonės, įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį, turi reorganizuotis į specialios paskirties akcines ir uždarąsias akcines bendroves (2 straipsnio 1 dalis), kad Lietuvos valstybinei energetikos sistemai papildomai taikomos ir šio įstatymo 3 straipsnio nuostatos (2 straipsnio 4 dalis). Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 3 straipsnyje buvo nustatyta:

5. Seimas 1995 m. kovo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. balandžio 14 d. Jame buvo inter alia nustatyta: „Pagrindiniai valstybės energetikos politikos tikslai yra: <...> patikima, kokybiška ir kiek įmanoma mažiausiomis išlaidomis elektros <...> gamyba bei tiekimas <...>„ (3 straipsnis); „Elektros <...> energijos <...> kainos ir tarifai gali būti diferencijuojami pagal vartotojų grupes, energijos kokybę, tiekimo patikimumą <...>„ (15 straipsnio 2 dalis).

6. Seimas 1996 m. lapkričio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymą, kuris pagal jo 76 straipsnį įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. Šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius naudojant branduolinę energiją elektros ir šilumos energijai gaminti, ir sudaro fizinių ir juridinių asmenų veiklos branduolinės energetikos srityje teisinį pagrindą.

Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

7. Seimas 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. sausio 8 d. Jame buvo nustatyti Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindai, išdėstyti priedėlyje (1 straipsnio 1 dalis). Šio priedėlio 9 skyriaus „Rizikos veiksniai ir pavojai Lietuvos saugumui“ antrajame skirsnyje „Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės“ buvo nurodyta Ignalinos atominė elektrinė. Be to, 11 skyriuje „Ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos“ kaip svarbiausios ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios valstybinės programos inter alia buvo nurodytos: „Ignalinos AE saugios eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to“; „energetikos sistemos stabilumo ir integravimosi į Europos energetikos sistemas“.

Minėtas įstatymas ir jo priedėlis buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.

8. Seimas 1997 m. balandžio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ šilumos ūkio valdymo decentralizavimą reorganizuojant šią bendrovę skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 straipsnis).

Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi šiuo įstatymu, 1997 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 675 „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo“, kuriame nutarė inter alia įgalioti Ūkio ministerijos, kuri atstovauja valstybės interesams specialios paskirties akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, įgaliotinį balsuoti šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime už jos reorganizavimą skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 punktas).

Taigi specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ buvo reorganizuota skaidymo būdu, atskiriant nuo jos šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves.

9. Seimas 1998 m. birželio 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Energetikos chartijos sutarties ir Energetikos chartijos protokolo dėl energijos efektyvumo ir su tuo susijusių aplinkosaugos aspektų ratifikavimo“, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 24 d. Juo buvo ratifikuota 1994 m. gruodžio 17 d. Energetikos chartijos sutartis, kurioje inter alia nustatyta, kad „kiekviena susitariančioji šalis dirbs, kad sumažintų rinkos iškraipymus ir konkurencijos barjerus energetikos sektoriaus ekonominėje veikloje“ (6 straipsnio 1 dalis).

10. Seimas 1999 m. spalio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacionalinę energetikos strategiją. Šios strategijos 4 skyriaus „Energijos tiekimo strategija“ 1 skirsnyje „Elektros energetika“ buvo inter alia nustatyta, kad, „atsižvelgiant į ypatingą visų turimų galių efektyvaus naudojimo ekonominę reikšmę: 1) artimiausiu metu ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą turimomis perdavimo linijomis į šiaurę ir rytus; 2) elektros energijos eksportas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas esant energijos pusiau piko ir piko režimui; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus statyba yra būtina siekiant susijungimo su transeuropiniais elektros tinklais ir integracijos į Europos elektros energijos rinką“. Tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta ir tai, kad elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina inter alia „kartu su Latvija ir Estija parengti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimas generuojančias galias trijų valstybių poreikiams tenkinti“. Be to, tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta, kad „mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje susidarytų: 1) optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofikaciniu režimu; 2) optimaliai bendradarbiaujant su Estija ir Latvija ir, kaip numatyta, integruojantis bei bendradarbiaujant su Vakarų Europos elektros kompanijomis; <...> 5) neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizavus elektros energetikos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąlygomis ir atskyrus elektros energijos gamybą, perdavimą bei skirstymą“.

Pažymėtina, kad minėto Seimo nutarimo, kuriuo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija, 3 straipsnyje Vyriausybei buvo pasiūlyta inter alia „parengti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planą, numatant projektuoti ir Ignalinos AE antrojo bloko uždarymą, dėl kurio galutinis sprendimas bus priimtas 2004 metais atnaujinant Nacionalinę energetikos strategiją. Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo plane, kuris turi būti rengiamas ir vykdomas bendradarbiaujant su reikiamomis tarptautinėmis institucijomis, turi būti numatyta, kokie nauji elektros energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje“.

Nacionalinė energetikos strategija buvo ne kartą keičiama.

11. Taigi iki 2000 m. šalies elektros energetikos srityje veikė valstybinė centralizuota elektros energetikos monopolinė sistema, susiformavusi sovietiniu laikotarpiu.

12. Seimas 2000 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. birželio 2 d. Jame buvo nustatyta minėtos specialios paskirties akcinės bendrovės reorganizavimo būdas ir tvarka.

13. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą. Jame buvo nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reikalavimus, elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai bei sąlygos konkurencijai plėtoti elektros energetikos sektoriuje (1 straipsnis).

14. Seimas 2001 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Jo 1 straipsniu Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymas (2000 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo inter alia nustatyta: „Specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, t. y. iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą kaip akcinė bendrovė, išskiriant turto, teisių bei pareigų dalis ir jų pagrindu steigiant naujas bendroves.“

Seimas 2001 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatyto įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymo tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių“, kuriame nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatytam įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymui tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių <...>„ (1 straipsnio 1 dalis).

Tuo vadovaudamasi Vyriausybė 2001 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1264 „Dėl pritarimo specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuriame inter alia nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui“; „Pavesti Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytojai, įgalioti savo atstovą balsuoti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ visuotiniame akcininkų susirinkime už tai, kad būtų priimti nutarimai: <...> patvirtinti akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“, „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“ įstatus.“

Taigi buvo pradėtas šalies elektros energetikos sistemos restruktūrizavimo ir dekoncentravimo procesas. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės prielaidos reformuoti sovietiniu laikotarpiu susiformavusią valstybinę centralizuotą (monopolinę) elektros energetikos sistemą – atskirti joje elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą.

15. Seimas 2002 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos pozicijų derybose su Europos Sąjunga Energetikos derybiniame skyriuje ir nacionalinės energetikos strategijos pataisų, reikalingų sėkmingai stojimo į Europos Sąjungą eigai užtikrinti“, kuris įsigaliojo 2002 m. gegužės 18 d.

Šiame Seimo nutarime inter alia pripažinta būtinybė su Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą tvarkaraščiu suderintu laiku nustatyti Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygas; nurodoma, kad technologiškai pagrįstas Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminas galėtų būti 2009–2015 m.

Minėto Seimo nutarimo 1 straipsnyje Vyriausybei siūloma „derėtis su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis ir Europos Komisija dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminų atsižvelgiant į Europos Sąjungos siūlymus dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko galutinio sustabdymo terminų ir finansinių sąlygų ir tęsti derybas dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų eksploatavimo nutraukimo finansinių ir kitų su tuo susijusių sąlygų“.

16. Seimas 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacionalinio saugumo strategiją. Šios strategijos 6.1.3.2 punkte „Strateginė partnerystė su Lenkija“ buvo inter alia nustatyta, kad dėl savo geografinės padėties Lenkija laikoma būtina grandimi integruojant Lietuvos energetikos infrastruktūrą į atitinkamas Vakarų Europos sistemas.

17. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 30 d. Šiame įstatyme inter alia nustatyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios yra inter alia akcinė bendrovė Vakarų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai (4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėtos nuostatos nebuvo keičiamos.

18. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją (tai yra pakeista minėtu Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija). Nacionalinėje energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad silpnoji pusė inter alia yra tai, kad Lietuvos elektros tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis, todėl nėra galimybių integruotis į Vakarų ir Centrinės Europos valstybių elektros energetikos sistemas. Be to, Nacionalinėje energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, jog didelis trūkumas yra tai, kad nėra tiesioginio ryšio su Centrinės ir Vakarų Europos elektros energetikos sistemomis; būtina kuo skubiau pastatyti galingą jungtį su Lenkijos elektros energetikos sistema. Taip pat paminėtina, kad Nacionalinės energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta ir elektros energijos eksporto bei elektros energijos tiekimo patikimumo prognozė: „1) dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui, galima palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas į šiaurę ir rytus; 2) iki 2010 metų iš Lietuvos elektrinės galima būtų pelningai eksportuoti energiją tik piko ir pusiau piko metu; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Lenkiją statyba yra būtina siekiant integracijos į Europos elektros energijos rinką“.

19. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2015 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. gruodžio 28 d. Šiuo nutarimu akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir Vakarų skirstomieji tinklai buvo įtrauktos į Privatizavimo objektų sąrašą.

20. Seimas 2003 m. balandžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinė ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo paskirtis – leisti Vyriausybei organizuoti ir vykdyti akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų mainus į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas (1 straipsnis).

Paminėtina, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybei priklausančios akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijos perduodamos mainais už Vokietijos bendrovei E.ON Energie AG nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas keitimo santykiu, nustatytu derybų metu atsižvelgiant į nurodytų bendrovių akcijų vertę. Šią vertę nustato nepriklausomas turto vertintojas pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.“

21. Respublikos Prezidentas 2003 m. gegužės 15 d. priėmė dekretą Nr. 83 „Dėl Visuomeninės energetikos tarybos prie Respublikos Prezidento sudarymo“, kuris pagal jo 3 straipsnį įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos.

Minėto dekreto 1 straipsniu Respublikos Prezidentas, pažymėjęs siekį skatinti visuomenės ir valstybės institucijų dialogą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą šalies ūkio energetikos sektoriuje, sudarė Visuomeninę energetikos tarybą prie Respublikos Prezidento ir į ją pakvietė trylika asmenų (šešis dirbančius valstybės institucijose ir (arba) įstaigose, penkis – asociacijose, vieną – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vieną – užsienio privačios bendrovės („E.ON Energie AG“) atstovybėje Lietuvoje).

Be to, minėto dekreto 2 straipsniu Respublikos Prezidentas nustatė sudarytos Tarybos uždavinius, inter alia teikti pasiūlymus dėl energetikos ūkio strategijos, plėtros, struktūrinių pokyčių formavimo ir įgyvendinimo.

Minėtas dekretas buvo panaikintas 2004 m. naujai išrinkto Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 10 d. dekretu Nr. 35 „Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekreto Nr. 62, 2003 m. gegužės 15 d. dekreto Nr. 83, 2003 m. birželio 4 d. dekreto Nr. 100, 2003 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 154, 2003 m. rugsėjo 9 d. dekreto Nr. 201 pripažinimo netekusiais galios“, kuris įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 13 d.

22. Vyriausybė 2003 m. gegužės 22 d. priėmė nutarimą Nr. 629 „Dėl akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinės ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų“, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 29 d. Šiame nutarime inter alia buvo nutarta „įgalioti Ūkio ministeriją derėtis su Vokietijos bendrove „E.ON Energie AG“ dėl valstybei priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas santykio, atsižvelgiant į nurodytųjų bendrovių akcijų vertę“ (1 punktas); „pavesti per mėnesį nuo šio nutarimo įsigaliojimo <...> Ūkio ministerijai – parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybei priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektą“ (2.2 punktas).

23. Vyriausybė 2003 m. liepos 10 d. priėmė nutarimą Nr. 893 „Dėl akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 11 d. Šiame nutarime Vyriausybė pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektui (1 punktas).

24. Vyriausybė 2003 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą Nr. 905 „Dėl pritarimo akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizavimo programoms“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 17 d. Jame buvo nutarta pritarti akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketų privatizavimo programoms.

25. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, pasirašytą 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.).

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto, kurio nuostatos yra neatskiriama Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties dalis, protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnyje Lietuva, pripažindama Europos Sąjungos pasirengimą skirti adekvačią papildomą Bendrijos paramą Lietuvos pastangoms nutraukti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą ir atsižvelgdama į šią solidarumo išraišką, įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą.

26. Privatizavimo komisija 2003 m. gruodžio 9 d. sprendimu (protokolas Nr. 2V-57 (352) pritarė akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

Vyriausybė 2003 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1625 „Dėl pritarimo valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 19 d. Jame buvo nutarta pritarti valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

27. Vyriausybė 2004 m. kovo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 262 „Dėl akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ privatizavimo programos įgyvendinimo nutraukimo“, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 12 d. Jame buvo nutarta nutraukti akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketo privatizavimo programos įgyvendinimą.

28. Vyriausybė 2004 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 1400 „Dėl Lietuvos nacionalinės 2004 metų struktūrinių reformų ataskaitos“, kuris įsigaliojo 2004 m. lapkričio 12 d. Jame buvo pritarta Lietuvos nacionalinei 2004 metų struktūrinių reformų ataskaitai. Šioje ataskaitoje inter alia nurodyta: „2003 metų liepą buvo paskelbti dviejų elektros energijos skirstomųjų tinklų įmonių (įsteigtų po akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo) – akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ ir akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ – privatizavimo konkursai. Akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“ <...> baigta privatizuoti 2003 metų gruodį: su Lietuvos fizinių asmenų grupe (9 asmenų) buvo pasirašyta VST valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Konsorciumas už privatizuojamus 77 procentus bendrovės akcijų sandorio užbaigimo dieną (2003 m. gruodžio 23 d.) sumokėjo 539,9 mln. litų.“

29. Seimas 2004 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, kurio 1 straipsnyje pritarė Vyriausybės programai. Šios programos 1.9 punkte buvo įtvirtinta inter alia nuostata: „Sudaryti galimybes įgyvendinti Ignalinos atominės elektrinės stabdymo projektus, pritraukti investicijas naujiems branduoliniams reaktoriams statyti.“ Be to, minėtos programos 2.5 punkte buvo nustatyta: „Siekti, kad Lietuva išliktų branduolinę jėgainę turinčia valstybe.“

30. Seimas 2005 m. sausio 20 d. priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ priedo pakeitimo“, kurio 1 straipsnyje nutarė pakeisti Nacionalinio saugumo strategiją (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) ir išdėstyti ją nauja redakcija. Šioje strategijoje inter alia nustatyta, kad Lietuvos Respublikos sparčios ekonominės plėtros stabilumui užtikrinti turi būti vykdomas inter alia energijos išteklių tiekimo įvairinimas sujungiant Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių energetikos tinklus (6.2.5.11 papunktis).

31. Konstitucinis Teismas 2005 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio, 3 straipsnio 2 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia nusprendė, jog ginčijama įstatymo nuostata, kad specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, neprieštarauja Konstitucijai. Be to, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nusprendė, jog ginčijama įstatymo nuostata, kad specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ nepagrindinės veiklos filialų ir padalinių turto pagrindu įkurtų bendrovių akcijos turi būti perduotos po reorganizavimo įsikūrusių akcinių bendrovių akcininkams proporcingai jiems priklausančių šių bendrovių akcijų skaičiui, neprieštarauja Konstitucijai.

32. Vyriausybė 2005 m. kovo 24 d. priėmė nutarimą Nr. 315 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2005 m. kovo 30 d. Šio nutarimo 1 punkte buvo patvirtintos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonės. Šių priemonių 28 punkte buvo numatyta priemonė „Išanalizuoti atliktų studijų branduolinės energetikos Lietuvoje tęstinumo klausimais išvadas ir kitų valstybių patirtį“, o 29 punkte – priemonė „Atlikti branduolinės energetikos srityje patirtį turinčių ES ir kitų valstybių kompanijų apklausą, kokių jos turėtų preliminarių investicinių pasiūlymų dėl naujo branduolinio reaktoriaus statybos“. Tokių priemonių atsakinga vykdytoja buvo nurodyta Ūkio ministerija.

33. Seimas 2005 m. rugsėjo 29 d. priėmė rezoliuciją „Dėl branduolinės energetikos tęstinumo ir Nacionalinės energetikos strategijos atnaujinimo“, kurioje pareiškė, jog Seimas „sieks, kad Lietuva išliktų branduolinės energetikos valstybe ir toliau gamintų elektros energiją šiuolaikinius reikalavimus atitinkančioje atominėje elektrinėje“, ir „teisiškai ir politiškai rems investicijas į naujo reaktoriaus statybą“. Be to, šioje rezoliucijoje pateiktas Seimo siūlymas Vyriausybei inter alia priimti konkrečius sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos perspektyvų.

34. Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos ministrai pirmininkai 2006 m. vasario 27 d. Trakuose priėmė deklaraciją „Dėl saugaus energijos tiekimo Baltijos valstybėse ir Europos bendrosios energetikos politikos“ ir paskelbė komunikatą, kuriame išreiškė savo pritarimą naujos atominės elektrinės statybai regione ir pakvietė Baltijos valstybines energetikos bendroves „Lietuvos energija“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“, kaip dalyvaujančias šalis, vienodomis sąlygomis investuoti į naujos atominės elektrinės Lietuvoje projektą ir statybą.

Minėtų energetikos bendrovių vadovai 2006 m. kovo 8 d. Visagine, Ignalinos atominėje elektrinėje, pasirašė susitarimo memorandumą dėl naujos atominės elektrinės statybos įgyvendinamumo studijos rengimo. Šiame memorandume buvo inter alia numatyta, kad „Lietuvos energija“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ vienodomis sąlygomis dalyvaus projekte, o bendram vadovavimui ir priežiūrai įsteigs komitetą, kuriame bus visų trijų energetikos bendrovių vadovai.

35. Seimas 2006 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, kurio 1 straipsnyje pritarė Vyriausybės programai. Šioje programoje tarp Vyriausybės pirmaeilių darbų buvo nurodyta: „dėti visas reikalingas pastangas naujos atominės elektrinės statybai, kad Lietuva liktų branduolinę jėgainę turinti valstybė“. Be to, minėtos programos 12.5 punkte buvo inter alia nustatyta: „Sudaryti galimybes įgyvendinti Ignalinos atominės elektrinės stabdymo projektus, pritraukti investicijas naujiems branduoliniams reaktoriams statyti.“

36. Vyriausybė 2006 m. spalio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2006 m. spalio 22 d. Šio nutarimo 1 punktu buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonės. Viena iš šių priemonių buvo „Parengti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl naujos atominės elektrinės statybos projektą“, jos atsakinga vykdytoja – Ūkio ministerija, taip pat nustatyta priemonės įvykdymo data – 2007 m. I ketvirtis.

Minėtas Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas.

37. Ministras Pirmininkas 2006 m. lapkričio 24 d. potvarkiu Nr. 384 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę konsultacijoms su Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos įgaliotaisiais atstovais dėl naujos atominės elektrinės statybos (1 punktas), kuriai pavedė aptarti su Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos įgaliotaisiais atstovais (2.1 punktas) inter alia Naujos atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo įmonės steigimo terminą ir pradinio kapitalo dydį (2.1.1 punktas), aptarimo rezultatus ir atitinkamų sprendimų projektus pateikti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui (2.2 punktas).

38. Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos ministrai pirmininkai 2006 m. gruodžio 8 d. Vilniuje paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame Lenkijos atstovai buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikų ekspertų konsultacijose dėl galimybių bendradarbiauti statant ir eksploatuojant naują atominę elektrinę Lietuvoje.

39. Ministras Pirmininkas 2007 m. sausio 5 d. priėmė potvarkį Nr. 4 „Dėl darbo grupės sudarymo“, kurio 1 punktu sudarė darbo grupę naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncepcijos esminėms nuostatoms parengti. Ministrui Pirmininkui 2007 m. sausio 15 d. priėmus potvarkį Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkio Nr. 4 „Dėl darbo grupės sudarymo“ pakeitimo“ ir įrašius į nurodytuoju potvarkiu sudarytą darbo grupę naują asmenį, ši darbo grupė buvo sudaryta iš trylikos asmenų.

Be to, minėto potvarkio 2.1 punkte Ministras Pirmininkas pavedė sudarytai darbo grupei parengti naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncepcijos esmines nuostatas ir iki 2007 m. vasario 1 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui.

40. Ūkio ministras 2007 m. sausio 15 d. išleido įsakymą „Dėl darbo grupės sudarymo“. Šio įsakymo 1 punktu ūkio ministras sudarė darbo grupę naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projektui parengti.

Be to, minėto įsakymo 2.2 punkte ūkio ministras pavedė darbo grupei teikti siūlymus Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytai darbo grupei.

41. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2007 m. vasario 13 d. inter alia iš esmės pritarė naujos atominės elektrinės įstatymo projekto koncepcijos esminėms nuostatoms, pavedė Ūkio ministerijai, atsižvelgiant į šio komiteto pasiūlymus, iki 2007 m. kovo 15 d. parengti ir pateikti Vyriausybei naujos atominės elektrinės įstatymo projektą bei pritarė pasiūlymui, kad Ministro Pirmininko potvarkiu būtų sudaryta darbo grupė Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės steigimo esminėms nuostatoms parengti (Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto 2007 m. vasario 13 d. posėdžio protokolas Nr. 8).

42. Seimas 2007 m. sausio 18 d. nutarimu „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kuri įsigaliojo 2007 m. sausio 27 d. Šioje strategijoje inter alia nustatyta, kad tarp pagrindinių veiksnių, darančių įtaką stabiliai energetikos veiklai Lietuvoje, yra ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas 2009 m., turintis didelę neigiamą įtaką elektros energijos šaltinių struktūrai, pirminės energijos balansui ir elektros energijos kainai 2010–2015 m. (8 punkto 2 papunktis). Be to, minėtoje strategijoje nustatyta: „Uždarius Ignalinos AE, siekiant išvengti per didelės priklausomybės nuo importuojamo organinio kuro, kurio kainos sunkiai prognozuojamos, sumažinti teršalų išmetimą į atmosferą ir su tuo susijusius ekonominius padarinius, Lietuvoje reikia pastatyti naują atominę elektrinę (investicijos apie 10 mlrd. litų). <...>„ (26 punktas). Minėtoje strategijoje nustatyta ir tai, kad būtina iki 2012 m. pastatyti strategines jungtis su Lenkija ir Švedija (31 punkto 3 papunktis) ir ne vėliau kaip 2015 m. pradėti eksploatuoti naują atominę elektrinę (31 punkto 7 papunktis).

Seimas tą pačią dieną, t. y. 2007 m. sausio 18 d., priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo“, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 27 d. Šio nutarimo 1 straipsnyje Seimas pasiūlė Vyriausybei inter alia „naujos regioninės atominės elektrinės projektavimą ir statybą organizuoti tokiu būdu, kad sprendimus būtų įmanoma priimti ir įgyvendinti pačiu veiksmingiausiu būdu ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką <...>; siekti, kad tariantis su kitais šio projekto partneriais Lietuvai tektų šio projekto lyderio vaidmuo; <...>„ (3 punktas); „atsižvelgiant į Europos Sąjungos tikslą sukurti konkurencingą energetikos rinką, siekti tokios rinkos sukūrimo Lietuvoje, tačiau tokiais tempais ir priemonėmis, kurios nepažeistų Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Taip pat siekti, kad Lietuva liktų elektros energiją eksportuojanti šalis“ (9 punktas).

43. Ministras Pirmininkas 2007 m. vasario 19 d. priėmė potvarkį Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“.

Šiuo potvarkiu Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti (ši darbo grupė buvo sudaryta iš šešių asmenų, iš jų keturi dirbo valstybės institucijose, vienas – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vienas – uždarojoje akcinėje bendrovėje „NDX energija“) ir pavedė jai iki 2007 m. kovo 31 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui (1, 2 punktai).

44. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2007 m. kovo 23 d. pritarė Ministro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytos darbo grupės pasiūlymui įkurti Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovę akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, didinant šios bendrovės įstatinį kapitalą ir apmokant nepiniginiais įnašais – akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijomis, sudarančiomis daugiau kaip 50 proc. kiekvienos šių bendrovių akcijų (ir balsų) visuotiniame akcininkų susirinkime. Taip pat buvo pritarta pasiūlymui, kad kuriamos bendrovės valdymas turi atitikti geriausią Europos Sąjungos energetikos bendrovių valdymo praktiką, kad Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovė socialiai atsakingai siektų naudos sau ir visiems savo akcininkams (Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto 2007 m. kovo 23 d. posėdžio protokolas Nr. 11).

45. Vyriausybė 2007 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pritarė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projektui ir pateikė jį Seimui (1 punktas).

Vyriausybės Seimui pateikto Atominės elektrinės įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo inter alia nurodyta, kad įstatymo projekto 10 straipsnyje numatyti pagrindiniai nacionalinio investuotojo veiklos ir valdymo principai, taip pat reikalavimas, kad valstybei nuosavybės teise turi priklausyti daugiau kaip 1/2 dalis nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Be to, minėtame aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad įstatymo projekto 11 straipsnyje nustatomos teisinės prielaidos akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ bei akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus ir akcinę bendrovę „VST“ suvienyti į vieną įmonių grupę bei numatomos galimo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimo sąlygos.

46. Seimo narių grupės iniciatyva, Seimo kanceliarijos užsakymu nepriklausomas ekspertas uždaroji akcinė bendrovė „Deloitte Lietuva“ 2007 m. gegužės 30 d. pateikė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto Nr. XP-2144 nuostatų dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisinį ir ekonominį įvertinimą.

Įvertinęs nacionalinio investuotojo finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms, ekspertas nurodė, kad įstatymo projekto nuostatos sukuria prielaidas elektros energetikos sektoriaus vertikaliai integracijai ir valstybės kontrolei jame įtvirtinti; nacionalinis investuotojas bus finansiškai pajėgus gauti skolintas lėšas bei generuoti pinigų srautus, kurie kartu sudėjus būtų pakankamas lėšų šaltinis projektui finansuoti; nacionalinis investuotojas turės realias finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą, nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms.

Išanalizavęs, ar privataus kapitalo apribojimas nacionalinio investuotojo bendrovėje mažiau kaip 50 proc. akcijų yra pakankamas, kad būtų užtikrinti perspektyviniai valstybės interesai, ekspertas nurodė, kad didesnės nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų dalies nustatymas valstybei neturėtų teigiamos įtakos valstybės interesų užtikrinimui.

Įvertinęs, ar pakankamai pagrįstas vienintelio privataus kapitalo investuotojo (uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“) dalyvavimas nacionalinio investuotojo bendrovėje, ekspertas pateikė išvadą: „kitų ūkio subjektų prisijungimas nacionalinio investuotojo stadijoje būtų neefektyvus ir netikslingas“, nes tai iš esmės nepakeistų ūkio subjektų „teisių nacionalinio investuotojo valdyme, tačiau galėtų sukelti papildomų sunkumų, susijusių su teisinių bei ekonominių nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo sąlygų derinimu su daugeliu asmenų vienu metu. Nacionalinio investuotojo formavimo (sukūrimo) ir kitų ūkio subjektų investavimo Į nacionalinį investuotoją procesų sujungimas nebūtų pagrįstas ekonominiu požiūriu (kadangi būtų investuojama į dar nesukurtą subjektą) bei organizaciniu (dėl proceso organizacinio sudėtingumo) požiūriu“.

Minėtame nepriklausomo eksperto uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinime yra pateikta keliolika valstybės ir privataus kapitalo bendro dalyvavimo stambių investicinių projektų pagrindinėse Europos šalių energetikos įmonėse pavyzdžių.

47. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2007 m. balandžio 12 d. pateikė išvadą „Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymui“ (Nr. XP-2144). Šios išvados 1 punkte inter alia pažymėta: „<...> projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti motyvai, objektyviai pateisinantys akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, pareiškusios privačią iniciatyvą investuoti (projekto 10 straipsnio 1 dalis), išskirtinumą kitų Lietuvos bei Europos Sąjungos šalių ūkio subjektų atžvilgiu. <...> Pažymėtina, kad teisinės valstybės, proporcingumo ir subjektų lygybės principai yra įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje bei 29 straipsnyje.“

48. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2007 m. birželio 26 d. pateikė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto“ (Nr. XP-2144(3). Šios išvados 7 punkte pažymėta: „Teisės departamentas savo 2007-04-12 išvadoje atkreipė dėmesį, kad projekto nuostatos, nustatančios išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų padėtį tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos valstybių narių ūkio subjektų atžvilgiu, gali prieštarauti Europos Bendrijos steigimo sutartyje įtvirtintiniems nediskriminavimo bei skaidrumo principams.“

49. Seimas 2007 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 10 d. Šio įstatymo paskirtis ir tikslas – nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas ir sudaryti teisines, finansines bei organizacines prielaidas įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą (1 straipsnis). Šiame įstatyme yra įtvirtinta, kad Seimas pritaria naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje (2 straipsnis); tokia elektrinė apibrėžiama kaip visuma įrenginių ir pastatų, skirtų elektros arba elektros ir šilumos energijai gaminti naudojant branduolinį kurą (3 straipsnio 1 dalis).

Naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje buvo numatytas nacionalinis investuotojas – privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“. Kad nacionalinio investuotojo statusas būtų įgytas ir įgyvendintas, pagal šio įstatymo 11 straipsnį turėjo būti didinamas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinis kapitalas, šiuo tikslu investuojant į jį akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime; tai reiškia, kad būtų įgyvendinama Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, taip pat būtų įgyvendinama Vyriausybės teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo; be to, Vyriausybė priimtų sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų investavimo ir dėl balsavimo visuotiniuose akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkimuose.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė; pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Tokią grupę sudarančios įmonės šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos kaip teisės aktų nustatyta tvarka vykdančios atskirtą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą.

50. Pagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1, 2, 3 ir 4 dalis nacionalinio investuotojo sukūrimas priklausė ir nuo to, ar Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas pasieks susitarimą dėl visų ar dalies akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 1/2 šios bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame bendrovės akcininkų susirinkime, investavimo į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą, taip pat naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo.

Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir kitomis nuostatomis, 2007 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. 726 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo sudarė laikinąją komisiją (darbo grupę) (1 punktas) ir įgaliojo ją: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 šios akcinės bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių šios akcinės bendrovės akcijų investavimo ir išleidžiamų naujų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo (2.1 punktas); 2) derėtis su akcine bendrove „Lietuvos energija“ dėl šios bendrovės išleidžiamų naujų akcijų pasirašymo sutarties sąlygų (2.2 punktas).

51. Europos Bendrijų Komisija (toliau – ir Komisija) 2007 m. spalio 23 d. pateikė Lietuvai oficialų pranešimą apie pažeidimą Nr. 2007/2261 dėl akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo sąlygų. Šiame oficialiame pranešime keliami klausimai yra susiję su nustatytomis akcinės bendrovės „VST“ akcijų įsigijimo sąlygomis, įgijėjui taikomais kvalifikaciniais reikalavimais, nepakankamu nustatytų apribojimų pagrįstumu.

Dėl šių klausimų Ūkio ministerija 2007 m. gruodžio 22 d. pateikė atsakymą, kuriame inter alia pažymėjo, kad akcinė bendrovė „VST“ veikia svarbiame Lietuvos Respublikos saugumui ūkio sektoriuje, taigi ji yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, kuri buvo privatizuota dar iki Lietuvos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą. Be to, Ūkio ministerija 2008 m. liepos 15 d. raštu pateikė Komisijai (Generaliniam sekretoriatui bei Vidaus rinkos ir paslaugų generaliniam direktoratui) papildomą informaciją apie akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo užbaigimą.

52. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. posėdyje buvo svarstytas posėdžio darbotvarkės 27 klausimas „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams bei dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo ir pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“. Šio posėdžio protokolo išraše Nr. 51 darbotvarkės 27 klausimo nagrinėjimo rezultatas nurodytas taip: „Priimti Ūkio ministerijos parengtą nutarimo projektą ir jį, šios ministerijos pertvarkytą atsižvelgiant į posėdyje pareikštas pastabas bei pasiūlymus, pateikti Ministrui Pirmininkui pasirašyti.“

Taigi Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1426 „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“.

Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė laikinosios komisijos (darbo grupės) derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams – nuostatoms, išdėstytoms nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektuose dėl nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo ir akcijų pasiskirstymo tarp akcininkų (1.1 punktas), nacionalinio investuotojo veiklos tikslo ir pagrindinių uždavinių (1.2 punktas), Kauno hidroelektrinės (Kauno HE) ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (Kruonio HAE) atskyrimo nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ (1.3 punktas), disponavimo nacionalinio investuotojo akcijomis (1.4 punktas).

Be to, Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 2 punktu pritarė Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir jį kartu su nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektais pateikė Seimui.

Minėtu nutarimu Vyriausybė paprašė Seimą svarstyti nurodytąjį įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka (3.1 punktas) ir pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų (3.2 punktas).

Vyriausybės Seimui pateikto inter alia Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad šis įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad vedant derybas su derybų partneriu – akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku uždaraja akcine bendrove „NDX energija“ buvo pasiūlyta ne sukurti nacionalinį investuotoją akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, o steigti naują juridinį asmenį, kurio akcininku galėtų būti Lietuvos valstybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas. Nacionalinio investuotojo formavimo schemos pakeitimas aiškinamas taip, kad nacionalinio investuotojo bendrovės kūrimas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ bazėje ir toks šios akcinės bendrovės paskesnis reorganizavimas, kad ji taptų patronuojančia bendrove (kaip yra numatyta Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 10 straipsnyje), teisiškai yra sudėtingas, be to, yra didelė rizika, kad nacionalinio investuotojo, kaip patronuojančios bendrovės, kūrimas gali būti neįvykdytas arba gali užtrukti neapibrėžtą laiką, nes:

– akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ smulkieji akcininkai ir kreditoriai ar sandorių šalys gali ginčyti teismuose šios bendrovės reorganizavimą (perdavimo sistemos operatoriaus ir kitų rūšių veiklos atskyrimą, atskiriant Kauno HE ir Kruonio HAE);

– gali būti reikalingi akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ kreditorių (sandorių šalių) sutikimai reorganizuoti akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ ar atskirti tam tikrą veiklą arba kreditoriai gali pareikalauti iš akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ papildomų garantijų prievolėms užtikrinti;

– akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, net ir tapusi patronuojančia bendrove, gali likti solidariai atsakinga kreditoriams už atskirtų įmonių prievoles, gali reikėti akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ reorganizuoti keliais etapais (atskiriant tam tikras veiklas į atskiras įmones, kurios po to taptų dukterinėmis nacionalinio investuotojo bendrovėmis, Lietuvos Respublikai priklausančias jų akcijas įnešant į nacionalinio investuotojo bendrovės kapitalą).

53. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2008 m. sausio 8 d. pateikė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ (Nr. XP-2799).

Šios išvados 1 punkte inter alia atkreiptas dėmesys, kad „Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426, kuriuo aptariamas projektas teikiamas Seimui, 1 punkte Vyriausybė pritarė derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams, o 3 punkte prašo Seimą pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko derybos dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo yra baigtos. Vyriausybė siūlo Seimui pakeisti įstatymą, atsižvelgiant į jau įvykusių derybų, kuriose buvo susiderėta dėl kitokio nacionalinio investuotojo formavimo modelio, nei nustatyta siūlomame keisti įstatyme, rezultatus, t. y. prašo suteikti įgaliojimus derėtis po to, kai derybos pasibaigė. Pažymėtina, kad įstatymo galia turi būti nukreipta į ateitį. <...> Kartu atkreipiame dėmesį, kad Vyriausybė nesiūlo keisti įstatymo, nustatant, kad Seimas pareiškia nuomonę dėl derybų rezultatų, nors to prašo minėtame Vyriausybės nutarime“.

Be to, minėtos išvados 5 punkte nurodyta, kad „Teisės departamentas laikosi savo nuomonės dėl nuostatų, nustatančių išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų padėtį kitų ūkio subjektų atžvilgiu, išdėstytos 2007 m. balandžio 12 d. išvados dėl Atominės elektrinės įstatymo projekto 1 punkte ir 2007 m. birželio 26 d. išvados dėl to paties projekto 7 punkte“.

54. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kaip papildomas komitetas minėtam įstatymo projektui svarstyti, 2008 m. sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (XP-2799)“. Šioje išvadoje inter alia nurodyta: „Projekto XP-2799 nuostatos, nustatančios nacionalinio investuotojo dalyvavimą statant elektros energetikos sistemų jungtis, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisinio aiškumo principams. Projekto XP-2799 1 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, 4 daliai, nustatančiai, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir 5 daliai, nustatančiai, kad valstybė gina vartotojo interesus.“ Be to, šioje išvadoje nurodyta: „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Nacionalinio investuotojo įstatų 18 punkto nuostatos turi būti reglamentuotos įstatyme.“

55. Seime svarstant Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XP-2799) buvo nuspręsta keisti ir papildyti ne tik Atominės elektrinės įstatymo 10 bei 11 straipsnius, bet ir šio įstatymo 8 bei 20 straipsnius. Dėl tokio keitimo ir papildymo Seimo nariai pateikė per 20 pasiūlymų, kai kuriems iš jų Seimas pritarė.

56. Konkurencijos taryba 2008 m. sausio 25 d. raštu „Dėl leidimo koncentracijai steigiant nacionalinį investuotoją pagal Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo nuostatas reikalingumo“ pateikė Ūkio ministerijai jos prašomą informaciją dėl galimos koncentracijos Lietuvos Respublikos valstybei ir uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ steigiant nacionalinį investuotoją.

Šiame rašte Konkurencijos taryba inter alia nurodė: „Nors nacionalinio investuotojo steigimas Konkurencijos įstatymo prasme yra koncentracija, o konkurencijoje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys, pagal Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktus, tačiau ši koncentracija yra reglamentuojama įstatymu, kuriame, be kita ko, yra nurodomi koncentracijoje dalyvaujantys subjektai bei jų dalys steigiamame juridiniame asmenyje. Taigi atsižvelgiant į <...> Atominės elektrinės įstatymo nuostatas, manytina, kad įstatymų leidėjas a priori nusprendė, jog koncentracija, kuriant nacionalinį investuotoją, yra leistina.“

57. Seimo 2008 m. vasario 1 d. posėdyje buvo nuspręsta Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

Tą pačią dieną Seimas priėmė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.

Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeisto Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis.“

Be to, Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu atitinkamai pakeisto ir naujai išdėstyto Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>.“

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, socialiai atsakingai siekiantis naudos sau ir visiems akcininkams. Nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, atitinkanti šio įstatymo reikalavimus.“

Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka turi teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, į nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą.“ Be to, to paties įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad Vyriausybė turi teisę „derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo taip, kaip tai numatyta šio straipsnio 3 dalyje, ir, pasiekus tokį susitarimą, priimti atitinkamus šio bei kitų įstatymų numatytus sprendimus ir sudaryti atitinkamus sandorius“.

58. Lyginant Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su to paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, jog esminis skirtumas yra tai, kad pasikeitė nacionalinio investuotojo modelis. Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nacionalinis investuotojas turėjo būti formuojamas veikiančios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, t. y. į šios bendrovės įstatinį kapitalą investuojant atitinkamas akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, kaip buvo numatyta šio įstatymo 11 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija). Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nacionaliniam investuotojui suformuoti turi būti steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė ir jos įstatinis kapitalas didinamas investuojant į bendrovę (jos įstatinį kapitalą) atitinkamas akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijas, kaip yra numatyta šio įstatymo 11 straipsnyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija).

59. Lyginant nacionalinio investuotojo formavimo tvarką, kuri buvo nustatyta Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), su nacionalinio investuotojo formavimo tvarka, kuri yra nustatyta to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), matyti, kad jos teisinis reguliavimas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo buvo pakeistas nacionalinio investuotojo modelis.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas turėjo teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą ir (pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą) derėtis dėl tokio investavimo. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) I dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo bei atitinkamos dalies akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo ir dėl naujai išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo.

Be to, lyginant teisinį reguliavimą matyti, kad jis taip pat skiriasi pagal numatytą minimalų akcinės bendrovės „VST“ akcijų, kurios gali būti investuojamos į nacionalinio investuotojo įstatinį kapitalą, dydį. Pagal Atominės elektrinės įstatymo II straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas turi teisę investuoti daugiau kaip 1/2 bendrovės akcijų ir pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą – derėtis su Vyriausybe dėl tokios akcijų dalies investavimo, o pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su minėtos bendrovės kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies jam nuosavybės teise priklausančių akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo.

Lyginant minėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog jis nesiskiria inter alia tuo, kad tiek Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2007 m. birželio 28 d. redakcija), tiek šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nurodoma viena konkreti bendrovė (akcinė bendrovė „VST“), su kurios kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku Vyriausybė turi teisę derėtis dėl tam akcininkui nuosavybės teise priklausančios atitinkamos akcijų dalies investavimo į nacionalinį investuotoją. Be to, šis teisinis reguliavimas nesiskiria ir tuo, kad buvo ir yra nustatytas tas pats akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko investavimo į nacionalinį investuotoją (jo įstatinį kapitalą) būdas – investavimas tam akcininkui nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis.

Minėtą teisinį reguliavimą siejant su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo neginčijamu Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turinčios priklausyti nacionalinio investuotojo akcijų dalies (akcijų minimalaus dydžio) reguliavimu, nustatytu Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos), pažymėtina, kad šis reguliavimas nesiskiria – Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.

60. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas keičiami ar papildomi nebuvo.

61. Seimas 2008 m. vasario 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 4¹ straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.

Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 3 straipsnio 1 dalis (joje nustatytas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių, kurių kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, sąrašas) yra papildyta naujais punktais, inter alia 9 punktu: „nacionalinis investuotojas, nurodytas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo ketvirtajame skirsnyje <...>„.

Minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 3 straipsnio 3 dalis (joje nustatyta valstybės sprendžiamosios galios reikšmė) yra pakeista ir išdėstyta taip: „Šiame Įstatyme valstybės sprendžiamoji galia reiškia, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose įmonėse, išskyrus akcinę bendrovę „Lietuvos energija“, valstybei turi priklausyti daugiau kaip 1/2 balsų suteikiančių šių įmonių akcijų. Valstybės sprendžiamoji galia akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“ reiškia, kad valstybei, o įsteigus nacionalinį investuotoją ir kaip nepiniginį įnašą į jo įstatinį kapitalą įnešus valstybei nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijas, nacionaliniam investuotojui priklauso daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų.“

Minėto įstatymo 2 straipsniu Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas yra papildytas 4¹ straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta: „Ypatingą strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turi Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatyme nurodytos Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtys su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, projekto įgyvendinimo bendrovė ir nauja atominė elektrinė.“

62. Vyriausybė 2008 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 131 „Dėl komiteto sudarymo“, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 27 d. Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė sudarė Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetą. Be to, minėto nutarimo 2 punkte Vyriausybė sudarytam Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetui pavedė inter alia „pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacijas dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties, nacionalinio investuotojo įstatų ir jų priedų projektų <...>„, „koordinuoti valstybės deleguojamų kandidatų į nacionalinio investuotojo bendrovės priežiūros organus atrankos ir paskyrimo procedūras“.

63. Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 331 „Dėl pritarimo sutarties su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. balandžio 20 d.

Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė sutarties dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ projektui ir jos priedų Nr. 1 (LEO LT, AB, steigimo sutartis), Nr. 2 (LEO LT, AB, įstatai), Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 6 (Vyriausybės atskleidimo raštas), Nr. 7 (LEO LT, AB, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai), Nr. 8 (Akcijų pasirašymo sutartis), Nr. 10 (Sandorio užbaigimo akto forma), Nr. 11 (Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma), Nr. 12 (Akcininkų sutarties tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ forma) projektams.

Be to, minėto nutarimo 2 punktu Vyriausybė sutiko, kad uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ jai nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „VST“ akcijas perleistų steigiamai LEO LT, AB.

Minėto nutarimo 3 punktu Vyriausybė įgaliojo ūkio ministrą Lietuvos valstybės vardu pasirašyti nutarimo 1 punkte nurodytus dokumentus (išskyrus priedo Nr. 10 (Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma) projektą) ir kitus dokumentus, būtinus sandoriui su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ užbaigti.

64. Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 332 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų dividendų“, kuriuo pavedė „Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų valdytojai, priimti sprendimus neskirti dividendams šių bendrovių paskirstytinojo 2007 metų pelno“.

Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad tokį sprendimą priėmė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas – uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“.

65. Europos Bendrijų Komisija 2008 m. balandžio 7 d. pateikė Lietuvai neoficialų paklausimą dėl informacijos apie Atominės elektrinės įstatymą bei Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktų laikymąsi steigiant Lietuvos nacionalinį investuotoją. Ūkio ministerija į šį paklausimą atsakė 2008 m. balandžio 30 d.

66. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės turto įstatymo nuostatomis, inter alia 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Akcinių bendrovių įstatymu, Atominės elektrinės įstatymu, ir įgyvendindama Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 patvirtintą Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašą bei Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 patvirtintą Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašą, priėmė 2008 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 364 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 27 d., o šio nutarimo 1.2 ir 3 punktai, kaip nustatyta nutarimo 5 punkte, – įsteigus LEO LT, AB, ir apmokėjus įstatinį kapitalą.

Šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis finansinis turtas – 308 500 litų iš Ūkio ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto bendrųjų asignavimų kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, vykdant LEO LT, AB, steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus, perduodamas steigiamai LEO LT, AB, įsigyjant 30 850 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų (1.1 punktas), o akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ valstybei nuosavybės teise priklausančios 664 700 833 paprastosios vardinės 1 lito nominalios vertės akcijos, sudarančios 96,4012 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ susirinkime, ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausanti 351 316 161 paprastoji vardinė 1 lito nominalios vertės akcija, sudaranti 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkime, perduodamos kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, didinant LEO LT, AB, įstatinį kapitalą (1.2 punktas).

Be to, minėto nutarimo 2 ir 3 punktuose Vyriausybė pavedė Ūkio ministerijai atstovauti valstybei LEO LT, AB, steigiamajame susirinkime ir įgalioti savo atstovą visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoti už įstatinio kapitalo didinimą 4 999 500 000 litų papildomais įnašais, nustatant akcijų emisijos kainą – 14,28 lito ir išleidžiant 10 litų nominalios vertės 499 950 000 paprastųjų vardinių akcijų, iš kurių 308 469 150 akcijų perduodama valstybei.

Šio nutarimo 4 punktu Vyriausybė perdavė Ūkio ministerijai minėtas (tame nutarime nurodytas) valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas valdyti, naudoti ir disponuoti jomis patikėjimo teise.

67. Ūkio ministras, veikdamas pagal Vyriausybės 2008 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 331 „Dėl pritarimo sutarties su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ projektui ir įgaliojimų suteikimo“, Lietuvos Respublikos vardu 2008 m. balandžio 29 d. su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ pasirašė Sutartį dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo.

Šios sutarties 2 punkte nustatyta, kad sutarties objektas yra nacionalinio investuotojo sukūrimas įsteigiant LEO LT ir konsoliduojant į nacionalinio investuotojo įmonių grupę LEO LT, akcines bendroves „Lietuvos energija“, Rytų skirstomuosius tinklus ir „VST“, kurioje LEO LT veiks kaip šios grupės patronuojanti bendrovė ir kurioje Lietuvos Respublikai priklausys daugiau kaip 1/2 akcijų bei balsų LEO LT visuotiniame akcininkų susirinkime.

Be to, nacionalinio investuotojo sukūrimas apima inter alia nacionalinio investuotojo steigimą (3.1 punktas), įstatinio kapitalo didinimą ir akcijų pasirašymą (3.2 punktas) bei sandorio užbaigimą (3.3 punktas).

Pagal minėtos sutarties 3.1 punktą per 21 dieną nuo sutarties pasirašymo Vyriausybė ir uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsteigs LEO LT; steigimo metu LEO LT įstatinis kapitalas sudarys 500 000 litų ir bus padalytas į 50 000 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų; steigimo metu akcijų emisijos kaina bus 10 litų; Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu pasirašys ir apmokės pinigais 30 850 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 61,7 proc. LEO LT įstatinio kapitalo, o uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ pasirašys ir apmokės pinigais 19 150 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 38,3 proc. LEO LT įstatinio kapitalo.

Be to, pagal minėtos sutarties 3.2 punktą LEO LT įstatinis kapitalas turi būti didinamas, sandorio užbaigimo dieną išleidžiant 499 950 000 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų emisiją, kurių kiekvienos emisijos kaina bus lygi 14,28 lito; naujai išleidžiamų LEO LT akcijų emisijos kaina bus apmokama Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcijomis (atitinkamai sudarančiomis 96,4012 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcininkų susirinkime ir 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „RST“ akcininkų susirinkime) ir uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis (sudarančiomis 97,0955 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „VST“ akcininkų susirinkime).

Minėtos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad sandoris bus užbaigtas 2008 m. gegužės 27 d.

Minėtos sutarties 10 punkte nustatyta, kad neatskiriama sutarties dalis yra 12 sutarties priedų: priedas Nr. 1 – Steigimo sutartis, Nr. 2 – Įstatai, Nr. 3 – Kauno HE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 4 – Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 5 – NDX energijos Atskleidimo raštas, Nr. 6 – Vyriausybės Atskleidimo raštas, Nr. 7 – LEO LT visuotinio akcininkų susirinkimo projektai, Nr. 8 – Akcijų pasirašymo sutarties forma, Nr. 9 – Vyriausybės, LEO LT ir NDX energijos asmeninių vertybinių popierių sąskaitų įrašų, susijusių su Sandorio užbaigimu, formos, Nr. 10 – Sandorio užbaigimo akto forma, Nr. 11 – Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma, Nr. 12 – Akcininkų sutarties forma.

Pagal priedų Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos) ir Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos) iš esmės tapačius 1.3, 2.7 punktus ir kitas šių priedų nuostatas ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, „turi būti teisiškai ir funkciškai atskirta“ jos filialas esanti Kauno HE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, taip pat filialas esanti Kruonio HAE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, o visas išlaidas, susijusias su atskyrimo įgyvendinimu, lygiomis dalimis prisiims ir padengs „Lietuvos energija“, Kauno HE ir Kruonio HAE.

Priede Nr. 12 yra įtvirtinta Akcininkų sutartis. Pagal jos 7.2.1 punktą uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsipareigoja 24 mėnesius nuo nacionalinio investuotojo sukūrimo sandorio užbaigimo dienos, numatytos Sutartyje dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo, be Vyriausybės sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti jos turimų LEO LT, AB, akcijų, šių akcijų suteikiamų teisių ir (arba) balsų visuotiniame akcininkų susirinkime tokiu būdu, kad uždarosios akcinės bendrovės „NDX energijos“ turima LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime dalis taptų mažesnė nei 166 700 000 (vienas šimtas šešiasdešimt šeši milijonai septyni šimtai tūkstančių) paprastųjų vardinių 10 litų (dešimties litų) nominalios vertės LEO LT, AB, akcijų, Sutartyje dėl Nacionalinio investuotojo sukūrimo numatyto Sandorio užbaigimo dieną sudarančių 33,34 proc. (trisdešimt tris ir trisdešimt keturias šimtąsias procento) visų LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime.

68. Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) 8 ir 20 straipsnių nuostatomis, 2008 m. gegužės 19 d. priėmė nutarimą Nr. 479 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT AB suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. gegužės 30 d.

Šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė patvirtino Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašą.

Minėto nutarimo 2.1 punkte Vyriausybė inter alia nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių LEO LT, AB, akcijų suteikiamas turtines ir neturtines teises įgyvendina Ūkio ministerija, kuriai akcijos perduotos patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti jomis.

Pagal minėto nutarimo 2.2 punktą akcijų valdytojas (Ūkio ministerija), atstovaudamas valstybei, privalo analizuoti bendrovės veiklą ir veikti valstybės naudai, laikydamasis Atominės elektrinės įstatymo nuostatų ir Valstybės turto įstatymo 8¹ straipsnyje išdėstytų principų.

Pagal minėto nutarimo 2.4 punktą, atstovaujant valstybei bendrovėje, netaikomos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 567 „Dėl valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“, Vyriausybės 1997 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 20 „Dėl dividendų už valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas“ ir Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ nuostatos su vėlesniais jų pakeitimais.

Minėto nutarimo 1 punktu patvirtintame Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos apraše inter alia reguliuojama Ūkio ministerijai Vyriausybės perduotos patikėjimo teisės valdyti, naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančias steigiamos LEO LT, AB, akcijas ir disponuoti jomis įgyvendinimo tvarka. Be to, šiame apraše yra įtvirtintos fizinio asmens, kurį Ūkio ministerija įgalioja įgyvendinti valstybės, kaip bendrovės akcininkės, neturtines teises bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu ir ne tokio susirinkimo metu, teisės ir pareigos. Minėtame apraše inter alia nurodyta: „Įgaliotiniu skiriamas Ūkio ministerijos valstybės tarnautojas“ (17 punktas).

69. 2008 m. gegužės 20 d. LEO LT, AB, įregistruota juridinių asmenų registre.

70. LEO LT, AB, įstatų 1 punkte inter alia nustatyta, kad „LEO reiškia „Lietuvos elektros organizacija“; pagal šių įstatų 4 punktą LEO LT, AB, kartu su jos dukterinėmis įmonėmis yra LEO LT, AB, įmonių grupė, kuri nėra juridinis asmuo; minėtų įstatų 20 punkte nustatyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas yra 5 mlrd. litų; įstatų 17 punkte nustatyta: „bendrovės veikla yra bendrovės įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla; bendrovės veiklos objektas yra: elektros energetikos įmonių dalyvio teisių įgijimas, naudojimasis, valdymas ir disponavimas jomis; dukterinių įmonių ir kitų įmonių, kurių dalyviu bendrovė yra, veiklos analizė; dukterinių įmonių kontrolė; dukterinių įmonių veiklos gairių ir veiklos taisyklių nustatymas; dukterinių įmonių veiklos koordinavimas; paslaugų teikimas dukterinėms įmonėms ir kitoms įmonėms, kurių dalyviu bendrovė yra, ir dukterinių įmonių ir kitų įmonių, kurių dalyviu bendrovė yra, finansavimas; bendrovės įmonių grupės reprezentavimas; bendrovė negali verstis jokia kita veikla.“

71. Nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. liepos 29 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „InterLinks“. Pagal šios bendrovės įstatų 13 punktą pagrindinė bendrovės veika yra „tarpsisteminių elektros jungčių, sujungsiančių Lietuvos Respublikos ir kitų elektros energetikos sistemų elektros perdavimo tinklus, projektų <...> vystymas ir įgyvendinimas <...>„.

Be to, nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Visagino atominė elektrinė“. Pagal šios bendrovės įstatų 11 punktą „bendrovės pagrindinė veikla yra naujos atominės elektrinės Lietuvos Respublikoje projekto parengimas, įskaitant, bet neapsiribojant, projektines studijas, strateginį planavimą ir rizikų valdymą, investicinį planavimą, parengiamųjų projekto darbų organizavimą, vykdymą ir kontrolę“.

72. Europos Bendrijų Komisija (Generalinis sekretoriatas bei Vidaus rinkos ir paslaugų generalinis direktoratas) 2008 m. rugpjūčio 25 d. pateikė Lietuvai papildomą paklausimą, susijusį su oficialiu pranešimu dėl akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo sąlygų ir prašė pateikti papildomą informaciją apie LEO LT, AB, ir akcinės bendrovės „VST“ akcininkų struktūrą, bendrovių įstatus, poveikį smulkiesiems akcinės bendrovės „VST“ akcininkams, Europos ir transatlantinės integracijos kriterijų bei patvirtinti, kad, pardavus LEO LT, AB, akcijas kitiems privatiems investuotojams, Atominės elektrinės įstatymu Europos Sąjungos investuotojai, palyginti su Lietuvos investuotojais, nebus diskriminuojami.

Ūkio ministerija 2008 m. spalio 7 d. pateikė atsakymą į minėtą papildomą paklausimą. Šiame atsakyme ji inter alia pateikė nuomonę, kad LEO LT, AB, sukūrimas neturėjo jokio išskirtinio poveikio akcinės bendrovės „VST“ smulkiųjų akcininkų teisėms bei LEO LT, AB, dukterinių bendrovių (akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų) smulkiųjų akcininkų teisėms, ir išdėstė šią nuomonę pagrindžiančius argumentus. Be to, atsakyme Ūkio ministerija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užtikrino, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nustatytų taisyklių ir netaikoma jokia praktika, kuri neleistų Europos Sąjungos, Europos ekonominės bendrijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybių narių subjektams investuoti į Lietuvos juridinius asmenis, inter alia LEO LT, AB, ir jos dukterines įmones arba dėl kurių tokioms investicijoms būtų taikomi leidimai ar kitokio pobūdžio apribojimai.

73. Europos Bendrijų Komisija (Konkurencijos generalinis direktoratas) 2008 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai suteikti tam tikrą informaciją apie LEO LT, AB, sandorį. Šiame prašyme Komisija paprašė inter alia pateikti įrodymų, kad Lietuvos Respublika elgėsi kaip privati investuotoja, t. y. stengėsi gauti didžiausią LEO LT, AB, dalį, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, ir kad „NDX energijos“ 38,3 proc. nuosavybės teisių dalis LEO LT, AB, teisingai atitinka Vilniaus prekybos grupės į LEO LT, AB, įnešto turto dalį (natūra arba kita), palyginti su Lietuvos Respublikos įnašu. Ūkio ministerija 2008 m. lapkričio 22 d. pateikė atsakymą į šį paklausimą.

74. Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetas 2008 m. rugsėjo 18 d. iš esmės pritarė parengtajai LEO LT, AB, veiklos strategijai ir pasiūlė LEO LT, AB, stebėtojų tarybai patikslinti šią strategiją atsižvelgiant į Nacionalinio investuotojo priežiūros komiteto posėdyje pareikštas pastabas bei pasiūlymus (Nacionalinio investuotojo priežiūros komiteto 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolas Nr. 1).

75. Apibendrinant čia pateiktą Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energetikos srityje raidos apžvalgą pažymėtina, kad, kaip minėta, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, elektros energetikos srityje dar kurį laiką veikė valstybinė centralizuota monopolinė sistema, kurioje elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys nebuvo atskirtos; iki 2003 m. įvykusio privatizavimo akcinė bendrovė „VST“ buvo sudedamoji elektros energetikos sistemos dalis, po privatizacijos ji ir toliau liko šios sistemos dalimi; Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare ir prisiėmus tarptautinius įsipareigojimus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, buvo siekiama, kad Lietuvos valstybė išliktų branduolinės energetikos šalimi. Tai laikoma strateginiu Lietuvos valstybės tikslu, užtikrinančiu nacionalinį saugumą. Siekiant šio tikslo buvo priimtas Atominės elektrinės įstatymas.

1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

2. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Tai aiškindamas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai). Tai taikytina ir Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors atitinkamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs ir tai, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme) (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Šie konstituciniai imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo. Valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nustatyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kylančių imperatyvų laikymąsi. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes. Tai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, turi būti nustatyti tik įstatymu, nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarką, procedūras), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus. Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniu. Valstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei arba būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją arba sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir valdant valstybės investuotą turtą.

4. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).

5. Pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas).

Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, inter alia įtvirtintu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konstituciją Lietuvoje valstybės valdžia yra organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais, kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai realizuoti jo konstitucinę kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Vidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

Be to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti. Tam tikromis aplinkybėmis, būtent tada, kai Konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sureguliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nurodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvimas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip minėta, Konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami. Tačiau toks teisinis reguliavimas, tiksliau, jo nebuvimas, nėra legislatyvinė omisija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priimtuose aktuose suformuluotos legislatyvinės omisijos doktrinos nuostatos:

– tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės akte (jo dalyje) gali būti siejamas inter alia su teisinėmis situacijomis, kai eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama inter alia kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas);

– legislatyvinės omisijos samprata apima keletą aspektų:

1. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje „Nacionalinis investuotojas“ (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta:

2. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas.

3. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata nacionalinio investuotojo tikslo aspektu aiškintina šio įstatymo visos 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 8 straipsnio 3 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) ir kitų šio įstatymo nuostatų kontekste, kaip antai:

– Lietuvos Respublikos Seimas priima Atominės elektrinės įstatymą inter alia: įgyvendindamas Nacionalinę energetikos strategiją ir atsižvelgdamas į Europos Sąjungos energetikos politikos strategiją; siekdamas užtikrinti energijos tiekimą iš skirtingų, saugių, tausių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų neišmetančių energijos šaltinių ir skatinti ekonomikos augimą ateityje; siekdamas apsaugoti Lietuvos Respublikos esminius interesus ir nacionalinį saugumą; pabrėždamas europinės ir transatlantinės integracijos principų įgyvendinimo svarbą plėtojant Lietuvos energetikos sektorius ir užtikrinant šalies energetinį saugumą; įvertindamas privačių juridinių asmenų iniciatyvą, kurios pagrindu gali būti rengiamas, vystomas ir įgyvendinamas regioninės atominės elektrinės projektas Lietuvoje; siekdamas pakeisti prarandamus elektros energijos generuojančių šaltinių galingumus dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir sudaryti teisines prielaidas pastatyti Lietuvoje naują atominę elektrinę (Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) preambulė);

– „Šio įstatymo paskirtis ir tikslas yra nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas, sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti“ (1 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

„Nacionalinis investuotojas – privatus juridinis asmuo, nurodytas šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis); „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas“ (8 straipsnio 3 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

įgyvendindamos 8 straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos <...> užtikrina, kad: 1) nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija; 2) nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką; <...>„ (8 straipsnio 4 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Investuotojai – nacionalinis investuotojas ir strateginiai partneriai“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalis); „Projekto įgyvendinimo bendrovė – privatus juridinis asmuo, įsteigtas projektui įgyvendinti“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė gali būti steigiama nacionalinio investuotojo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti strateginiams partneriams“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalis); „Investuotojai projekto įgyvendinime dalyvauja vienodomis sąlygomis: jų indėlis, teisės ir pareigos įgyvendinant projektą turi būti proporcingos būsimam investuotojo dalyvavimui projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale. Investuotojų dalys projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale nustatomos tarpusavio susitarimais, atsižvelgiant į šio įstatymo reikalavimus“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis);

– „Kiekvienas investuotojas finansuoja ar užtikrina finansavimą tos projekto sąnaudų dalies, įskaitant sąnaudas projekto įgyvendinimui, projekto įgyvendinimo bendrovės veiklai, atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimui, radioaktyvių atliekų tvarkymui, kuri yra proporcinga jo daliai projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis);

– „Nacionalinio investuotojo teisės ir pareigos projekto įgyvendinimo bendrovės valdyme nustatomos atsižvelgiant į esminius valstybės interesus“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis).

4. Apibendrinant minėtą Atominės elektrinės įstatymo teisinį reguliavimą nacionalinio investuotojo steigimo ir jo veiklos tikslo aspektu konstatuotina, kad nors pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog vienintelis nacionalinio investuotojo veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, šis nacionalinio investuotojo tikslas nėra vienintelis. Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija. Taigi nacionalinio investuotojo veiklos tikslai aiškintini jų nepriešpriešinant Atominės elektrinės įstatymo tikslui ir šiame įstatyme įtvirtintam Lietuvos strateginiam tikslui bei nacionalinio investuotojo steigimo tikslui.

Pažymėtina, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 1 dalyje vartojamos formuluotės „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ turinys nei šiuose, nei kituose įstatymo straipsniuose nėra atskleistas. Toks formulavimas laikytinas nekorektišku, nes stinga teisinio aiškumo.

5. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nekelia klausimo, ar naudos siekimas, kaip esą vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas, savaime prieštarauja Konstitucijai. Šis tikslas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijai tiek, kiek Atominės elektrinės įstatyme neįteisintas vartotojų teisių gynimas. Taigi reikia išsiaiškinti, ar Atominės elektrinės įstatyme yra reguliuojami vartotojų teisių, interesų apsaugos santykiai.

6. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, užtikrina, kad: <...> nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija; <...>.“ Daugiau nuostatų, reguliuojančių vartotojų teisių, interesų apsaugą, Atominės elektrinės įstatyme nėra. Taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykiai iš esmės nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas.

7. Vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykius inter alia elektros energetikos srityje reguliuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Be to, vartotojų teisių, interesų apsaugos santykius elektros energetikos srityje reguliuoja ir Europos Sąjungos teisės aktai, kaip antai 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB.

2. Aiškinant minėtą pareiškėjo ginčijamos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatą pareiškėjo nurodytu aspektu, atsižvelgtina į kitas Atominės elektrinės įstatymo nuostatas, įtvirtinančias nacionalinio investuotojo modelį, nacionalinio investuotojo, kaip patronuojančios įmonės, ir dukterinių įmonių veiklos pagrindus bei tarpusavio santykius, taip pat nacionalinio investuotojo santykį su projekto įgyvendinimo bendrove kaip naują atominę elektrinę eksploatuosiančia organizacija. Šiame kontekste paminėtinos šios Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. <...>„ (10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka“ (10 straipsnio 2 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė. Pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Nacionalinis investuotojas gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja nacionalinio investuotojo veiklos tikslui“ (10 straipsnio 3 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas“ (8 straipsnio 3 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija); įgyvendindamos šį strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, inter alia užtikrina, kad nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką“ (8 straipsnio 4 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonės vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonė gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja tokios įmonės veiklos tikslui“ (10 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti taip, kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Jeigu akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvarkant ar kitokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos elektros energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip pat bendrovėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos operatoriaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo veiklas“ (10 straipsnio 8 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė – privatus juridinis asmuo, įsteigtas projektui įgyvendinti“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis); „Projekto įgyvendinimo bendrovė steigiama, registruojama ir veikia Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Jos buveinė yra Lietuvos Respublikoje“ (5 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė gali būti steigiama nacionalinio investuotojo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti strateginiams partneriams (6 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija); „Nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis ne mažiau kaip 34 procentus projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų ir balsų projekto įgyvendinimo bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime“ (8 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija); „Nacionalinio investuotojo teisės ir pareigos projekto įgyvendinimo bendrovės valdyme nustatomos atsižvelgiant į esminius valstybės interesus“ (6 straipsnio 5 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė atsako už projekto įgyvendinimo darbų vykdymą pagal branduolinės energetikos veiklai keliamus saugos reikalavimus. Įvykdžiusi teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir gavusi atitinkamus leidimus bei licencijas, ji tampa atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija ir teisės aktų nustatyta tvarka plečia elektros energijos gamybos pajėgumus“ (5 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Kiekvienas investuotojas finansuoja ar užtikrina finansavimą tos projekto sąnaudų dalies, įskaitant sąnaudas projekto įgyvendinimui, projekto įgyvendinimo bendrovės veiklai, atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimui, radioaktyvių atliekų tvarkymui, kuri yra proporcinga jo daliai projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale“ (6 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija).

3. Apibendrinant nurodytas Atominės elektrinės įstatymo nuostatas darytinos šios su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusios išvados:

– Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatoriaus, akcinių bendrovių Rytų skirstomieji tinklai ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios kaip atskiri juridiniai asmenys vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą;

– įstatyme yra nustatyta minimali privaloma valstybei nuosavybės teise turėtinų nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame jo akcininkų susirinkime dalis (ne mažiau kaip 1/2), taip pat minimali privaloma nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turėtinų jo dukterinių įmonių – akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – akcijų ir balsų visuotiniame jų akcininkų susirinkimuose dalis (ne mažiau kaip 2/3);

– įstatymu buvo sudarytos teisinės prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą;

– įstatymas nenumato, kad nacionalinis investuotojas vykdo jo dukterinių įmonių vykdomas veiklas, t. y. įstatymas numato, kad atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo veiklas vykdo nacionalinio investuotojo dukterinės įmonės;

– įstatymu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų sumažinti ar padidinti ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičių, taip pat sumažinti ar padidinti minėtiems ūkio subjektams tenkančią rinkos dalį;

– Atominės elektrinės įstatyme įtvirtintas nacionalinio investuotojo modelis reiškia ir tai, kad nacionalinis investuotojas gali steigti projekto įgyvendinimo bendrovę (kuri, įvykdžiusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) ir tapti jos akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 procentus šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi nacionalinis investuotojas, kaip patronuojančios bendrovės steigėjas ir akcininkas, tam tikru mastu galės dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą naujoje atominėje elektrinėje.

4. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad steigiamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, reikia pirmiausia išsiaiškinti kaip pagal Atominės elektrinės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valdoma nacionalinio investuotojo įmonių grupė, taip pat koks valstybės, kaip vienos iš nacionalinio investuotojo akcininkų, vaidmuo šalies elektros energetikos nacionalinio investuotojo įmonių grupėje. Šiame kontekste paminėtinos šios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos:

– „Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka“ (10 straipsnio 2 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti taip, kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Jeigu akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvarkant ar kitokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos elektros energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip pat bendrovėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos operatoriaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo veiklas“ (10 straipsnio 8 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę priimti sprendimą dėl valstybei priklausančių nacionalinio investuotojo akcijų pardavimo kitiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantiems asmenims arba dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti naujai išleidžiamas nacionalinio investuotojo akcijas perleidimo ar atsisakymo kitų minėtus kriterijus atitinkančių asmenų naudai, visais atvejais užtikrindama, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausys akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime“ (11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 dalis);

– „Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamos teisės įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys įgyvendina nacionalinio investuotojo bendrovėje valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises, vadovaudamasis šia tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys balsuoti nacionalinio investuotojo bendrovės organuose dėl projekto įgyvendinimo bendrovės akcininkų sutarties gali tik vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria esminėms šios sutarties nuostatoms“ (8 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuspręstų parduoti dalį valstybei priklausančių nacionalinio investuotojo akcijų, pardavimas turi būti vykdomas viešai, sudarant nediskriminacines sąlygas jas įsigyti Lietuvos Respublikos piliečiams ir juridiniams asmenims, visais atvejais užtikrinant, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausys akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Siekiant užtikrinti platesnį ir tinkamą Lietuvos Respublikos ir kitų nacionalinio investuotojo akcininkų atstovavimą nacionalinio investuotojo organuose, nacionalinio investuotojo stebėtojų tarybos narių skaičius gali būti didesnis, negu nurodyta Akcinių bendrovių įstatyme, tačiau ne daugiau kaip 25 nariai“ (11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis).

5. Šios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos, susijusios su nacionalinio investuotojo, kaip akcinės bendrovės, valdymu, aiškintinos kartu su atitinkamomis Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis, kaip antai:

– „Laikoma, kad bendrovė yra patronuojanti, jei ji kitoje bendrovėje, kuri yra jos dukterinė bendrovė, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turi balsų daugumą arba tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką kitai bendrovei“ (5 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Laikoma, kad bendrovė tiesiogiai turi balsų daugumą kitoje bendrovėje, jeigu ji turi įgijusi kitos bendrovės akcijų, visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių daugiau kaip 1/2 balsų“ (5 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 dalis);

– „Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas“ (3 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi stebėtojų taryba, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) bei akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, jeigu įstatai nenumato mažesnio balsų skaičiaus“ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatoriai valdybai (ar šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – bendrovės vadovui) pateikia paraišką, kurioje turi būti nurodytos susirinkimo sušaukimo priežastys ir tikslai, pateikti pasiūlymai dėl susirinkimo darbotvarkės, datos ir vietos, siūlomų sprendimų projektai. <...>„ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 5 dalis); „Jei bendrovės valdyba ar bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti per 10 dienų nuo paraiškos gavimo dienos visuotinį akcininkų susirinkimą, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu“ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 4 dalis);

– „Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimus ir laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų <...>„ (27 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas laikomas priimtu, kai už jį gauta daugiau akcininkų balsų negu prieš, jeigu Akcinių bendrovių įstatymas ar bendrovės įstatai nenustato didesnės daugumos“ (27 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 8 dalis);

– pagal Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnio 1 ir 2 dalis visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę spręsti svarbiausius bendrovės valdymo klausimus, iš kurių kai kurie klausimai gali būti sprendžiami paprasta balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 1/2 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų, kiti atitinkami klausimai – kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 2/3 ar 3/4 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų. Minėtos 2/3 balsų daugumos (jei bendrovės įstatai nenustato didesnės balsų daugumos) reikia šiems visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams priimti:

„1) keisti bendrovės įstatus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis;

2) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų klasę, skaičių, nominalią vertę ir minimalią emisijos kainą;

3) konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos, tvirtinti akcijų konvertavimo tvarką;

4) keisti uždarosios akcinės bendrovės akcijų sertifikatus į akcijas;

5) dėl pelno (nuostolių) paskirstymo;

6) dėl rezervų sudarymo, naudojimo, sumažinimo ir naikinimo;

7) išleisti konvertuojamąsias obligacijas;

8) padidinti įstatinį kapitalą;

9) sumažinti įstatinį kapitalą, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis;

10) dėl bendrovės reorganizavimo ar atskyrimo ir reorganizavimo ar atskyrimo sąlygų patvirtinimo;

11) dėl bendrovės pertvarkymo;

12) dėl bendrovės restruktūrizavimo;

13) dėl bendrovės likvidavimo ir likvidavimo atšaukimo, išskyrus šiame Įstatyme nustatytas išimtis“ (28 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis).

6. Taigi aiškinant Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) nuostatas kartu su Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis konstatuotina, kad Atominės elektrinės įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ne mažiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame jo akcininkų susirinkime, sudaroma prielaida atsirasti inter alia tokiai teisinei situacijai, kai valstybė gali turėti nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime dalį, kuri sudaro mažiau kaip 2/3 visų minėtos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Minėta, kad pagal Vyriausybės ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ 2008 m. balandžio 29 d. sutartį „Dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo“ valstybei nuosavybės teise priklauso 61,7 proc., o uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ – 38,3 proc. nacionalinio investuotojo LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad:

– valstybė, turėdama LEO LT, AB, akcijų dalį, sudarančią 61,7 proc. akcijų ir balsų LEO LT, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. mažiau nei 2/3 akcijų ir balsų, tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko, balsais turi teisę bet kada sušaukti nacionalinio investuotojo visuotinį akcininkų susirinkimą bei priimti sprendimus Akcinių bendrovių įstatyme nurodytais klausimais, kuriems priimti užtenka paprastos balsų daugumos (daugiau kaip 1/2 balsų), jei LEO LT, AB, įstatuose nenustatyta kitaip;

– valstybė, turėdama LEO LT, AB, akcijų dalį, sudarančią 61,7 proc. akcijų ir balsų LEO LT, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime, tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko, balsais negali priimti sprendimų klausimais, nurodytais Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taip pat ir kitas nacionalinio investuotojo akcininkas (akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas) negali tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko balsais priimti kokio nors Akcinių bendrovių įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto sprendimo;

– įstatyme yra nustatyta minimali privaloma nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turėtinų jo dukterinių įmonių – akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – akcijų ir balsų visuotiniame jų akcininkų susirinkimuose dalis (ne mažiau kaip 2/3); tai reiškia ir tai, kad esminius minėtų dukterinių įmonių valdymo klausimus lemia nacionalinis investuotojas.

7. Kaip minėta, pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija minėtos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį.

8. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota:

– „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“;

– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams;

– Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką;

– dingstimi kvestionuoti Seimo ir Vyriausybės formuojamą ir vykdomą valstybės ekonominę politiką savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia jos 46 straipsnio 2 dalies); tam tikrų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą;

– monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje; tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo ar organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos;

– monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui (jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu; tai nesuderinama su Konstitucijos 29, 46 straipsnių reikalavimais;

– nėra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus;

– sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus;

– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; taigi valstybė, reguliuodama tam tikrą ūkinę veiklą, gali numatyti įvairias priemones;

– įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai.

9. Sprendžiant, ar ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija;

– Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) tikslas atitiko Lietuvos strateginį tikslą elektros energetikos sistemoje;

– Lietuvos valstybė, prisiėmusi iš jos stojimo į Europos Sąjungą kylančius tarptautinius įsipareigojimus iki 2009 m. gruodžio 31 d. uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, siekė išlikti branduolinės energetikos valstybe;

– Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės, akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios, kaip atskiri juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka vykdo atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą;

– Atominės elektrinės įstatyme įtvirtintas nacionalinio investuotojo modelis reiškia ir tai, kad nacionalinis investuotojas gali steigti projekto įgyvendinimo bendrovę (kuri, įvykdžiusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) ir tapti jos akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 proc. šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi sudarytos teisinės prielaidos nacionaliniam investuotojui tam tikru mastu dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą naujoje atominėje elektrinėje.

10. Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime pažymėjo, kad sovietiniu laikotarpiu susiformavusi valstybinė (monopolinė) elektros energetikos sistema buvo reformuota. Iš centralizuotos monopolinės sistemos buvo suformuota elektros perdavimo sistema, kurios operatore tapo akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, ir du skirstomieji tinklai, valdomi akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų.

11. Minėta ir tai, kad Atominės elektrinės įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų sumažinti ar padidinti ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičių, taip pat sumažinti ar padidinti rinkos dalį, kuri teko ar gali tekti minėtiems ūkio subjektams. Taigi nebuvo sukurta nauja monopolija elektros energetikos srityje. Tai patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėję specialistai (V. Miškinis, J. Vilemas, V. Navickas, V. Poderys, T. Suslavičius), pažymėję, kad elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklos buvo ir yra monopolinės.

Be to, minėta, kad Atominės elektrinės įstatyme nenumatyta, kad nacionalinis investuotojas vykdo jo dukterinių įmonių vykdomas veiklas, t. y. įstatyme numatyta, kad atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo veiklas vykdo nacionalinio investuotojo dukterinės įmonės; taigi minėtu įstatymu nei sumažinamas, nei padidinamas ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičius, taip pat nei sumažinta, nei padidinta minėtiems ūkio subjektams tenkanti rinkos dalis.

Minėta, kad ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, turi būti teisiškai ir funkciškai atskirtos jos filialais esančios Kauno HE ir Kruonio HAE.

Taigi įstatyme įtvirtinus naują elektros energetikos bendrovę – nacionalinį investuotoją, kurio pagrindinė veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla, nebuvo sudaryta teisinių prielaidų iš esmės pasikeisti elektros energetikos rinkai monopolizavimo aspektu.

Šiame kontekste paminėtina, kad kitų ūkio subjektų, veikusių šalies elektros energetikos sistemoje iki Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir šiame įstatyme nenumatytų kaip susijusių su nacionalinio investuotojo modeliu, teisinė padėtis priėmus minėtą įstatymą ir jam įsigaliojus nepasikeitė. Taigi kiti ūkinės veiklos subjektai, nenurodyti Atominės elektrinės įstatyme, išlaiko tas teises, kurias įgijo pagal Elektros energetikos įstatymą ar kitą teisės aktą, reguliuojantį visuomeninius santykius elektros energetikos srityje.

12. Nors šiuo įstatymu buvo sudarytos teisinės prielaidos nacionaliniam investuotojui tapti projekto įgyvendinimo bendrovės (kuri, įgyvendinusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 proc. šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime, ir dėl to ateityje dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą numatomoje pastatyti naujoje atominėje elektrinėje, tai savaime nesudaro prielaidų monopolizuoti elektros energijos gamybą, juolab kad projekto įgyvendinimo bendrovė, o ne nacionalinis investuotojas galės būti naują atominę elektrinę eksploatuosiančia organizacija.

13. Minėta, kad pagal Konstituciją nėra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Dėl to, kad elektros energetikos rinkoje (elektros energijos perdavimas ir skirstymas) egzistavo monopolis, ginčijamose Atominės elektrinės įstatymo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą juo sudarytos teisinės prielaidos sukurti naują monopolį ir taip pažeisti kitų ūkio subjektų teises bei vartotojų interesus.

Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančių imperatyvų.

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta ir tai, kad įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrinti lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė; Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtintos vertybės, inter alia bendra tautos gerovė, monopolijos gamyboje ir rinkoje nebuvimas ir sąžininga konkurencija, negali būti priešpriešinamos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad minėti Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinti Lietuvos strateginiai tikslai elektros energetikos sektoriuje ir nacionalinio investuotojo steigimo tikslai inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, vertintini kaip visuomeniškai reikšmingi, atitinkantys Lietuvos strateginius tikslus elektros energetikos srityje. Taigi ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nenukrypstama nuo iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančių imperatyvų.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims.

V

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostatos, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

1. Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę:

1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo;

2) dalyvauti steigiant akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas steigimo metu būtų formuojamas iš pinigų ir į kurios įstatinį kapitalą po įsteigimo būtų investuotos visos ar dalis valstybei priklausančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ir, jei bus pasiekti šios dalies 1 punkte numatyti susitarimai, akcinės bendrovės „VST“ akcijos, sudarančios daugiau kaip 2/3 šios bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime;

3) priimti šios dalies 1 ir 2 punktų nuostatoms įgyvendinti reikiamus sprendimus ir sudaryti atitinkamus sandorius.“

2. Pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai tuo aspektu, kad kuriant nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų pasirinko vienintelį partnerį – akcinę bendrovę „VST“ ir nustatė šios bendrovės akcininko išimtines teises, t. y., pasak pareiškėjo, įstatyme buvo įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio subjektų reglamentavimas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą kartu su šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais konstatuotina, jog įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad Vyriausybė, spręsdama nacionalinio investuotojo įsteigimo ir įstatinio kapitalo didinimo klausimus, yra įgaliota: derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtoju dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo bei naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo; dalyvauti steigiant akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas steigimo metu būtų formuojamas iš pinigų; įsteigus akcinę bendrovę, į jos įstatinį kapitalą investuoti valstybei priklausančias akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijas. Šiais klausimais Vyriausybė yra įgaliota priimti atitinkamus sprendimus ir sudaryti sandorius.

3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 19 straipsnyje nustatyta, jog įgyvendinant šio įstatymo ketvirtojo skirsnio, inter alia nustatančio nacionalinio investuotojo steigimą, nuostatas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatos netaikomos.

4. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo šiame nutarime:

– konstitucinės sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę;

– pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei;

– valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudos visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises;

– pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme);

– šie konstituciniai imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją ar sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir valdant valstybės investuotą turtą;

– valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo;

– valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nustatyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio, kylančių imperatyvų laikymąsi; pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes;

– tai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo turi būti nustatyti tik įstatyme, nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto investavimo santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarkos procedūrų), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo;

– įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus; Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniu. Valstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei ar pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

5. Sprendžiant, ar Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar Konstitucijai neprieštarauja tai, kad valstybė pasirinko tokį valstybės turto investavimo būdą, kai steigiant nacionalinį investuotoją valstybės turtas yra investuojamas kartu su vienu įstatyme nurodytu privačiu asmeniu, t. y. akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku.

6. Šiame kontekste pirmiausia reikia atsižvelgti į nacionalinio investuotojo steigimo tikslą.

7. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą pareiškėjo nurodytu aspektu atsižvelgtina į Vyriausybės, pateikusios Atominės elektrinės įstatymo projektą, ir įstatymų leidėjo ketinimus, užfiksuotus travaux prėparatoires, iš kurių matyti, kad akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas Atominės elektrinės įstatyme yra numatytas būtent todėl, kad tikslas teisiškai įtvirtinti nacionalinį investuotoją ir jį suformuoti suponuoja tai, kad reikėjo sutelkti pagrindinių šalies elektros energetikos bendrovių (akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST), kurios ir toliau veiktų kaip atskiri juridiniai asmenys, valdymą. Akcinė bendrovė „VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 metais ir valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies vakarinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjektas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje.

8. Sprendžiant, ar Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti ir tai, ar pasirenkant nacionalinio investuotojo modelį, inter alia pasirenkant akcinę bendrovę „VST“, kaip vieną iš nacionalinio investuotojo įmonių grupės dalyvių, buvo įvertinta tai, ar toks nacionalinio investuotojo modelis tikrai sudarys prielaidas įgyvendinti minėtą nacionalinio investuotojo tikslą.

9. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką. Tokios politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

– pagal Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnį Lietuva įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą;

– Seimas 2007 m. sausio 18 d. nutarimu „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje inter alia nustatyta, kad tarp pagrindinių veiksnių, darančių įtaką stabiliai energetikos veiklai Lietuvoje, yra ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas 2009 m., turintis didelę neigiamą įtaką elektros energijos šaltinių struktūrai, pirminės energijos balansui ir elektros energijos kainai 2010–2015 m.;

– Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3.1 punktu paprašė Seimą svarstyti Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka; Seimas 2008 m. vasario 1 d. posėdyje nusprendė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka ir tą pačią dieną jį priėmė.

11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad pasirenkant nacionalinio investuotojo modelį ir jį įtvirtinant Atominės elektrinės įstatyme nebuvo imtasi pakankamų priemonių, kad būtų išsiaiškinta, ar toks nacionalinis investuotojas bus pajėgus įgyvendinti šiam investuotojui Atominės elektrinės įstatyme keliamus tikslus.

12. Toks Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis konkretų valstybės turto investavimo į steigiamą privatų juridinį asmenį (nacionalinį investuotoją) atvejį ir vieną ūkio subjektą (akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintį akcininką), su kuriuo Vyriausybė gali derėtis dėl to privataus juridinio asmens steigimo, negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis bendro teisinio reguliavimo išimtį, nes pagal Valstybės turto įstatymą, kuris inter alia reguliuoja valstybės turto investavimo klausimus, nėra draudžiama valstybės turtą investuoti ir Atominės elektrinės įstatyme nustatytu būdu.

13. Taigi atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, jog nėra pakankamo pagrindo teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Vyriausybei suteikta teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo, buvo sudarytos prielaidos padaryti žalos visuomenei ar pažeisti kitų asmenų teises.

14. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus; Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniui; pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus valstybė turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai; valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei arba pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

15. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, tuo aspektu, kad nustačius tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausybė turi teisę derėtis su vienu privačiu investuotoju, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančių imperatyvų.

16. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

17. Sprendžiant, ar ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, akcinė bendrovė „VST“ yra specifinis ūkio subjektas, kuris veikia elektros energetikos srityje – akcinė bendrovė „VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 m. ir valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies vakarinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjektas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje. Taip pat minėta, kad pagal Atominės elektrinės įstatymą formuojant nacionalinį investuotoją akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas buvo pasirinktas siekiant įgyvendinti šiam investuotojui Atominės elektrinės įstatyme keliamus tikslus.

18. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Atsižvelgiant į tai taip pat konstatuotina, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

19. Kartu pažymėtina, kad teisės aktais reguliuojant minėtus santykius (inter alia santykius, susijusius su nacionalinio investuotojo formavimu) tikslingumo sumetimai kartais užgoždavo teisinius, taip pat ir iš Konstitucijos kylančius, imperatyvus. Antai Ministro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ į darbo grupę Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti buvo įtraukti privačių bendrovių uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atstovai. Uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ vėliau dalyvavo steigiant nacionalinį investuotoją, o akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ tapo viena iš nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių. Tokiam santykių teisiniam reguliavimui stinga konstitucinio pagrindo, tačiau minėtas Ministro Pirmininko potvarkis nėra konstitucinės bylos tyrimo dalykas.

20. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinęs atitinkamą nacionalinio investuotojo modelį, kad būtų sukurtos teisinės, finansinės ir organizacinės prielaidos Lietuvos strateginiam tikslui kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas įgyvendinti, kartu turėjo numatyti ir tokį nacionalinio investuotojo veiklos jį įsteigus reguliavimą, kuris užtikrintų minėtų prielaidų sukūrimą.

Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės, akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios, kaip atskiri juridiniai asmenys, vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą.

Taigi esminę reikšmę sprendžiant, ar įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas užtikrino teisines, finansines ir organizacines prielaidas įgyvendinti įstatymo tikslą – sudaryti finansines prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, turi tai, kaip pagal Atominės elektrinės įstatymą yra organizuojamas nacionalinio investuotojo valdymas ir ar tokį valdymą nustatantis teisinis reglamentavimas yra pakankamas minėtoms finansinėms prielaidoms sukurti. Nacionalinio investuotojo valdymą reglamentuoja Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnis „Valdymas“ (2008 m. vasario 1 d. redakcija), kuriame nustatyta:

„1. Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamos teisės įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys įgyvendina nacionalinio investuotojo bendrovėje valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises, vadovaudamasis šia tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys balsuoti nacionalinio investuotojo bendrovės organuose dėl projekto įgyvendinimo bendrovės akcininkų sutarties gali tik vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria esminėms šios sutarties nuostatoms.

2. Nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis ne mažiau kaip 34 procentus projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų ir balsų projekto įgyvendinimo bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas.

4. Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, užtikrina, kad:

1) nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija;

2) nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką;

3) Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti strateginiai objektai – naujoji atominė elektrinė, elektros perdavimo jungtys į Lenkijos Respubliką ir Švedijos Karalystę, užtikrinančios efektyvius ir reikiamos apimties elektros energijos mainus tarp Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos ir Elektros energijos perdavimo koordinavimo sąjungai (toliau – UCTE) bei Šiaurės šalių perdavimo sistemos operatorių organizacijai (NORDEL) priklausančių sistemų, – būtų realizuoti neatidėliojant;

4) naujos atominės elektrinės ir elektros perdavimo jungčių į Švedijos Karalystę bei Lenkijos Respubliką techniniai sprendimai ir parametrai būtų parinkti taip, kad pagrindinė dalis atominei elektrinei reikalingų galios rezervų būtų gaunama iš Europos Sąjungos valstybių ir būtų patenkintos Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos darbo sinchroniniu režimu su UCTE sistema sąlygos;

5) Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistema būtų parengta neatidėliotinam prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui, kai tik bus įrengtos elektros tinklų jungtys, įgyvendintos techninės priemonės ir atlikti veiksmai, reikalingi Lietuvai tapti UCTE nare;

6) naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale dalyvaujant Lietuvos ir užsienio investuotojams būtų apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir valstybės esminiai interesai, o pasirenkant atominės elektrinės projekto įgyvendinimo dalyvius būtų taikomi europinės bei transatlantinės integracijos kriterijai.“

Šio straipsnio 1 dalyje, kurioje reguliuojami valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamų teisių įgyvendinimo santykiai, yra nustatyta, kad valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti įgalioti asmenys įgyvendina valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises Vyriausybės nustatyta tvarka. Šioje dalyje nėra nustatyta, kokiais principais, užtikrinančiais veiksmingą atstovavimą valstybei kaip akcijų valdytojai įgyvendinant įstatymo tikslą – sudaryti finansines prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, turi būti vadovaujamasi parenkant valstybės akcijoms šioje bendrovėje atstovaujančius asmenis. Nėra nustatyta ir tai, kaip turi būti organizuojamas valdymas (nacionalinio investuotojo akcininkams įgyvendinant savo turtines ir neturtines teises), kad būtų sukaupta piniginių lėšų atominės elektrinės statybai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylantis reikalavimas ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti valdant valstybės investuotą turtą.

Toks teisinis reguliavimas nėra pakankamas tam, kad būtų sudarytos finansinės prielaidos įgyvendinti įstatymo tikslą – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, ir taip yra nukrypstama nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria joje nenustatytas teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų įstatymo tikslo – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

21. Kaip minėta, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje numatyta, kad įsteigus nacionalinį investuotoją valstybė į jo įstatinį kapitalą investuoja jai nuosavybės teise priklausančių minėtų elektros energetikos bendrovių akcijas. Taigi teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į Valstybės turto įstatymą, kuris inter alia reguliuoja valstybės turto investavimo santykius.

22. Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 „Dėl Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos apraše inter alia yra nustatyta:

– „sprendimo investuoti valstybės <...> turtą priėmimo kriterijais (toliau vadinama – investavimo kriterijai) siekiama nustatyti valstybei <...> nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimo ekonominį ir socialinį pagrįstumą“ (5 punktas);

– investuojant valstybės ir savivaldybių turtą turi būti tenkinami ne mažiau kaip du kriterijai iš šių investavimo kriterijų (6 punktas): investavus bus įvykdyti valstybės tarptautiniai įsipareigojimai (6.1 papunktis); investavimu bus įgyvendinti valstybės, savivaldybių vykdomos politikos tikslai (6.2 papunktis); investavimo tikslas ir siekiamas rezultatas nustatyti teisės aktuose (6.3 papunktis); valstybės ir (ar) savivaldybių turto investavimu (valstybės ar savivaldybės įnašu) bus sukuriama pridėtinė vertė (6.4 papunktis); iš investavimo objekto bus gauta pelno (pajamų), gautas socialinis rezultatas (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos, kitų panašių sričių) arba užtikrintas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose nustatytų valstybės ir savivaldybės funkcijų atlikimas (6.5 papunktis); yra visuomenės poreikis investuoti ir investavus bus gaunama naudos visuomenei (6.6 papunktis); investavus bus užtikrinta veiksmingesnė valstybės institucijų ir įstaigų veikla (6.7 papunktis).

Aiškinant šį teisinį reguliavimą, nustatytą minėtame Vyriausybės nutarime, pažymėtina, jog investuojant valstybės turtą pakanka, kad būtų tenkinami bent du iš išvardytų septynių kriterijų.

23. Minėta, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnyje nėra nustatyti valstybės turto investavimo kriterijai, kurie leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką, jo reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

Taigi būtent šio įstatymo 19 straipsnyje, skirtame valstybės ir savivaldybės turto investavimo santykiams reguliuoti, pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą, atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra nustatyti turto investavimo kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai.

24. Minėta, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“.

Minėta, kad pagal Konstituciją valstybės turto investavimo kriterijai gali būti nustatyti tik įstatymu, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios; konstitucinis valdžių padalijimo principas, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia įtvirtinti Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu, Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinės kompetencijos.

Taigi darytina išvada, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“ ta apimtimi, kuria pavedama Vyriausybei nustatyti valstybės ir savivaldybės turto investavimo kriterijus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas