Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įpareigoja teismus, taikant teisę, atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, ši nuostata įpareigoja teismus atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus ir neįpareigoja jų atsižvelgti į visą bendrosios kompetencijos teismų praktiką – jie neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne kasacine tvarka. Pareiškėjo prašyme, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigiama, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai; tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. paisant jau įtvirtintų precedentų; priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Pareiškėjo manymu, tai, kad teismai yra įpareigoti atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, o ne į visą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, gali prieštarauti konstituciniams teisingumo, asmenų lygybės įstatymui ir teismui principams, taigi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui (inter alia jo 1 daliai).

2. CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą. Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu, visada turėtų būti galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių instancijų teismuose. Tai, kad CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos (toliau – ES) teisminę instituciją, leidžia manyti, jog draudimas pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį sustabdyti bylą gali prieštarauti konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės įstatymui ir teismui principams. Be to, užtikrinant asmens teisę apskųsti nutartį sustabdyti bylą ir taip sudarant sąlygas proceso dalyviams pasiekti, kad neteisėta ar nepagrįsta nutartis dėl bylos sustabdymo būtų panaikinta aukštesnės instancijos teismo, būtų įgyvendinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

1. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pirminis teisės šaltinis Lietuvoje yra teisės aktas, kuriame išdėstyta teisės norma, o ne tos teisės normos aiškinimo aktas. Todėl ginčijama CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata nereiškia, kad privaloma a priori vadovautis paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiais teisės taikymo išaiškinimais, ir nesuteikia jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios. Pareiškėjo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos netikslia šio straipsnio interpretacija. Ginčijamos nuostatos tikslas – ne pateikti išsamų ar pavyzdinį teisės šaltinių sąrašą, bet pabrėžti poreikį formuoti vienodą teisės taikymo praktiką visoje šalyje (tai matyti ir iš šio straipsnio pavadinimo); šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos negalima aiškinti siaurai, kaip esą pateikiančios baigtinį antrinių teisės šaltinių (teismų praktikos), į kuriuos atsižvelgia bylą nagrinėjantis teismas, sąrašą. Atvirkščiai, ginčijama nuostata, suteikdama teisės šaltinio statusą Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esantiems teisės taikymo išaiškinimams, neeliminuoja kitų antrinės teisės šaltinių, į kuriuos atsižvelgia bylą nagrinėjantis teismas, – paties teismo sprendimų analogiškose bylose ir aukštesnės instancijos teismų sprendimų atitinkamos kategorijos bylose. Jeigu ginčijama nuostata būtų aiškinama kaip įpareigojanti teismus atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, tektų daryti išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas, neatsižvelgia nei į Konstitucinio Teismo aktuose formuojamą oficialią konstitucinę doktriną, nei į ES teisminių institucijų praktiką, nei į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Toks teismų praktikos – vieno iš antrinių teisės šaltinių suvokimas būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia teisės aktų hierarchija.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijama įstatymo nuostata ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuota vienodos teismų praktikos formavimo oficiali konstitucinė doktrina dera viena su kita ir viena kitą papildo: pirmoji įtvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo funkciją formuojant vienodą teismų praktiką visoje šalyje, o antroji garantuoja visų bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymą savo pačių sprendimais analogiškose bylose ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymą aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais.

2. Kelių konstitucinių vertybių sandūroje įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti protingą jų pusiausvyrą, todėl vertinant CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto draudimo paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, konstitucingumą, būtina įvertinti konstitucinės asmens teisės į greitą procesą vietą kitų konstitucinių vertybių sistemoje. Ginčijamoje nuostatoje ir su ja susijusiose kitose nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas atspindi Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos (konstitucinės teisminės kontrolės) modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų įgaliojimus užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir nebūtų taikomi teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą yra ypatingi, be kita ko, dėl to, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar byloje taikytinas įstatymas arba kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai (patvirtinti ar paneigti kilusias abejones), – svarbi teismo procesinio savarankiškumo dalis. Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą, o asmens teisė į greitą teisminį procesą negali nustelbti kitų konstitucinių vertybių: teisingumo, teismų nepriklausomumo, teisės aktų hierarchijos ir pan. Ginčijama CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata kaip tik ir užtikrina konstitucinių vertybių pusiausvyrą.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.“

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį straipsnį teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne kasacine tvarka. Siame straipsnyje esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“.

4. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, Teismų įstatyme), tačiau šių įstatymų nuostatų konstitucingumas nėra ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

5. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

6. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis).

7. Pareiškėjo prašyme argumentuojant poziciją dėl ginčijamos CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai remiamasi oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime.

Pažymėtina, kad kai kurios iš tų nuostatų buvo išdėstytos Konstitucinio Teismo aktuose, priimtuose dar anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose.

8. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ir jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).

Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai.

9. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta, kad tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

10. Viena iš būtinų teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo), taigi ir jurisprudencijos tęstinumo, užtikrinimo sąlygų yra visų grandžių bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų precedentų prieinamumas, kurį lemia atitinkamų informacinių sistemų sukūrimas, organizacinių bei techninių galimybių teismams (teisėjams) susipažinti su analogiškose bylose anksčiau priimtais teismų sprendimais – precedentais analogiškose bylose užtikrinimas.

Šiame nutarime yra konstatuota, kad CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. Minėta, jog pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį straipsnį teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne kasacine tvarka.

12. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui, pažymėtina, kad šiame CPK straipsnyje nėra žodžio „tik“, t. y. to žodžio, kuris pareiškėjo prašymo argumentuose yra itin svarbus, esminis. Vadinasi, ginčijama nuostata gali (ir turi) būti aiškinama taip, kad atitiktų konstitucinius reikalavimus, būtent kaip neužkertanti kelio teismams sprendžiant bylas atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose, jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Nors teisinės technikos požiūriu ginčijama nuostata (kartu ir visas CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), taip pat visas CPK) nėra nepriekaištinga, nes bendrosios kompetencijos teismų pareiga priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų eksplicitiškai nėra įtvirtinta (nei šiame, nei jokiame kitame CPK straipsnyje), tai nėra pakankamas pagrindas ginčijamą teisinį reguliavimą vertinti kaip ribojantį teismo konstitucinius įgaliojimus vykdyti teisingumą ir dėl to pažeidžiantį Konstitucijos 109 straipsnį arba kaip kliudantį teismui paisyti iš inter alia asmenų lygybės teismui principo kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, ir šitaip pažeidžiantį Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas.“

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK 165 straipsnis draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją. Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu, visada turėtų būti galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių instancijų teismuose. Kita vertus, iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos bylos, kurioje buvo priimta nutartis su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, matyti, kad pareiškėjo abejonės sietinos tik su teisine situacija, kai teismas sustabdo bylą dėl to, kad nutaria kreiptis į Konstitucinį Teismą arba į administracinį teismą, o ne kitais pagrindais, t. y. pareiškėjas ginčija CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlygą „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“.

Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“.

4. Pažymėtina, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą apskundimu. Apeliacinės (aukštesnės) instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą apskundimo teisinis reguliavimas yra įtvirtintas CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“; atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

5. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatyme, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse), tačiau šių įstatymų nuostatų konstitucingumas nėra ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

6. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame, kaip minėta, nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis)), yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Minėti iš konstitucinės teisingumo vykdymo sampratos kylantys reikalavimai taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, taip pat teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

7. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tiriama inter alia tai, ar Konstitucijai neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos (suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 27 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime, 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 27 d. nutarime, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo teisės aktuose), kuriose Konstitucijos 110 straipsnis aiškinamas susietas su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu ir su Konstitucijos nuostatomis dėl specializuotų (administracinių) teismų:

– vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui;

– Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso;

– kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas; nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas; tai nustatyti turi įstatymų leidėjas;

– įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš kurios matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama Konstituciniam Teismui; tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįstatyminis aktas, Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir (arba) įstatymams);

– jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas;

– pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys);

– pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai;

– vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams; jei įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos (nors Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį vis tiek negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų;

– šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai; jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai;

– tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas visuomet suponuoja būtinybę bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie aukštesnės galios teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jei kyla abejonių, imtis Konstitucijoje ir įstatymuose numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant į Konstituciniam Teismui priskirtus įgaliojimus; to nepadarius, būtų rizikuojama priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y. pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai; jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises;

– įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) administracinių teismų jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, išskyrus pačią Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame Teisme, taigi ir administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu;

– kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai mutatis mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą teisės aktą išleido ne Seimas, ne Respublikos Prezidentas ir ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas referendumu), – suabejojusioji šalis pagal Konstituciją ir įstatymus (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymą) turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį teismą kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui);

– teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą;

– Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei (jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą;

– bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja;

– kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.

Šių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CPK teismai turi paisyti civilinio proceso teisės principų ir normų, tačiau ši teismo pareiga negali būti interpretuojama kaip leidžianti civilinio proceso ar civilinės teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Konstitucinis Teismas tame nutarime konstatavo ir tai, kad įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas“ ir kad „atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama“.

Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui kontekste pažymėtina, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti įvairaus turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama. Tokie teismo procesiniai sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai. Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos įvairios išimtys. Atkeiptinas dėmesys į tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, Konstitucija neužkerta kelio civilinį procesą reglamentuoti taip, kad nebūtų sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir šitaip vilkinti procesą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (taip pat ir šiame Konstitucinio Teismo nutarime) formuluotė „byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimas bent vienos aukštesnės instancijos teismui“ vartojama konstitucine teisine prasme, o ne taip, kaip ji gali būti (ar yra) vartojama ordinarinėje teisėje. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskreciją nustatyti įvairius tokio apskundimo pagrindus bei terminus, taip pat įvairias teismines institucijas, kurioms gali būti skundžiami pirmosios instancijos teismo priimti baigiamieji aktai, ir civilinio proceso įstatymuose įtvirtinti atitinkamus atskirus institutus. Išimtiniais atvejais ir tik jeigu tai galima konstituciškai pagrįsti (inter alia tuo, kad neturi būti sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir šitaip vilkinti procesą) gali būti įstatymu nustatytas (nesudarant teisinių prielaidų pažeisti asmens teises, kitas konstitucines vertybes ar nukrypti nuo tinkamo teisinio proceso reikalavimų) ir toks teisinis reguliavimas, kad tam tikri pirmosios instancijos teismo priimti baigiamieji aktai gali būti skundžiami ne aukštesnės instancijos teismui, bet teismui, kuris priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą (kiekvienas toks atvejis gali būti konstitucinės kontrolės dalykas). Šiuo atžvilgiu čia vartojama sąvoka „apskundimas“ (kuri, kaip minėta, yra vartojama ne ordinarine, bet konstitucine teisine prasme) apima ne tik civilinio proceso įstatymuose numatyto atitinkamo skundo (apeliacinio, kasacinio), kuriuo bandoma inicijuoti šio baigiamojo akto peržiūrėjimą (taip pat ir atnaujinant bylos nagrinėjimą), padavimą, bet ir kitokius byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo atvejus. Apibūdinant šiuos atvejus civilinio proceso įstatymuose gali būti įtvirtintos įvairios sąvokos (ne tik sąvoka „apskundimas“), atspindinčios atitinkamus atskirus civilinio proceso institutus. Tačiau Konstitucija neleidžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose apskritai jokiais atvejais būtų negalima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą konstitucinė teisingumo samprata būtų apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; civilinio proceso įstatymuose (t. y. ordinarinėje teisėje) nustatytas teisinis reguliavimas būtų iškeltas aukščiau už Konstitucijos principus ir normas.

11. Pabrėžtina, kad teismas, sustabdydamas bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, bylos neišsprendžia iš esmės, o tik sudaro prielaidas vėliau, gavus atsakymą iš Konstitucinio Teismo ar administracinio teismo, byloje priimti teisingą baigiamąjį teismo aktą. Minėta, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas. Taigi kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą ir bylos, kurioje nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, sustabdymas yra tarpusavyje neatskiriamai susiję procesiniai veiksmai.

Minėta ir tai, kad nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas ir kad tai nustatyti turi įstatymų leidėjas. Pagal CPK 165 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) teismas, nutaręs kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, bylą sustabdo nutartimi. Teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą pagal įstatymus taip pat įforminamas nutartimi (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką abu šie procesiniai veiksmai yra įforminami viena ir ta pačia nutartimi. Konstitucija to savaime nedraudžia.

Taigi, kadangi teismo nutartimi, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, byla nėra užbaigiama, tokia nutartis nėra baigiamasis teismo aktas, galimybę kurį apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui garantuoja Konstitucija.

12. Kita vertus, tai, kad Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą), nereiškia, jog teismas, priimdamas tokį sprendimą, gali nepaisyti teismo aktams, ypač baigiamiesiems, keliamų reikalavimų. Teismo baigiamiesiems aktams keliami reikalavimai, inter alia dėl teismų sprendimų argumentavimo, aiškumo ir suprantamumo, taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams kreiptis arba (nors to prašo kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

13. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, yra aiškintina kaip reiškianti, kad Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo išimtinė konstitucinė kompetencija spręsti, ar kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės teisės aktas (jo dalis), taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, reiškia ir Konstitucinio Teismo išimtinę konstitucinę kompetenciją spręsti dėl Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų, inter alia teismų, prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme. Priešingas iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies kylančių Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas iš esmės iškreiptų ar net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę.

Minėta, jog vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui; kad teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje; kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas. Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo (teisėjo) įgaliojimus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Iš Konstitucijos kylantis draudimas aukštesnės instancijos teismams vertinti žemesnės instancijos teismų nutarčių sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumą ir (arba) pagrįstumą yra mutatis mutandis taikytinas ir teismų nutartims kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar atitinkamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

Todėl ginčijamame CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo negalima vertinti kaip ribojančio konstitucinius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą. Priešingai, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad byloje būtų priimtas teisingas sprendimas (kitas baigiamasis teismo aktas).

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.

15. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar ginčijama išlyga neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), konstatuotina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal Konstituciją civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi jie turi turėti ir tokias pačias teises ir pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

17. Minėta, kad pareiškėjo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK 165 straipsnis draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją. Minėta ir tai, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą apskundimu.

18. Ginčijama išlyga ir nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą ES teisminę instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, yra susijusios su skirtingomis teisinėmis situacijomis.

Pirmosios instancijos teismas į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą kreipiasi tada, kai jam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui); kad byloje nebūtų taikomas Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) prieštaraujantis teisės aktas, šias abejones būtina pašalinti, o tai teismas gali padaryti tik kreipdamasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas (t. y. nacionalinis teismas) į ES teisminę instituciją kreipiasi tada, kai taikant ES teisę jam kyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas ir, kad ji būtų tinkamai pritaikyta, būtina gauti minėtos institucijos prejudicinį sprendimą (pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį). Taigi kiekvienoje iš šių teisinių situacijų pirmosios instancijos teismui kyla skirtingo pobūdžio klausimai, o juos išspręsti turi padėti ne tos pačios teisminės institucijos, kurių viena yra nacionalinė (Konstitucinis Teismas arba administracinis teismas), o kita – ES teisminė institucija.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nurodytu aspektu prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Kita vertus, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus ir ginčijamo teisinio reguliavimo apimtį, nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą ES teisminę instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, šioje konstitucinės justicijos byloje jokiais kitais aspektais (inter alia atitikties Konstitucijai aspektu) nėra nagrinėjama.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas