Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-14) ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, yra atimta teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi iki 2002 m. liepos 3 d. ir nespėjusiems paduoti prašymų iki 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-15) ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, yra atimta teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi iki 2002 m. liepos 3 d. ir nespėjusiems paduoti prašymų iki 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-16) ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, yra nustatyta, kad apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi Lietuvos Respublikos piliečiams Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas nuosavybėn neatlygintinai individualiai statybai suteikiamas, jeigu prašymai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašymus Nr. 1B-14 ir Nr. 1B-15 grindžia tuo, kad ginčijamais Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo straipsniais atgaline data buvo atimta teisė gauti žemės sklypą iki 2002 m. liepos 3 d. (kai įsigaliojo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas) apdovanotiems ir atitinkamų prašymų iki minėtos datos nepadavusiems Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams, kurie, pasitikėdami valstybe neskubėjo tų prašymų paduoti iki tos datos. Kad įgyvendintų šią savo teisę, tam tikrus veiksmus (paduoti prašymą) jie turėjo atlikti praeityje, bet tuo metu jie negalėjo to žinoti. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja principui, kad įstatymas galioja tik į ateitį, taip pat konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta privilegija asmenims, įgijusiems teisę gauti žemės sklypą ir atitinkamus prašymus padavusiems iki 2002 m. liepos 3 d., t. y. tiems, kurie labiausiai rūpinosi materialine apdovanojimo nauda, todėl šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pagal kurią asmenys yra lygūs įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašymą Nr. 1B-16 grindžia tuo, kad, jo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas, teisę gauti žemės sklypą individualiai statybai neatlygintinai susiejęs su atitinkamo prašymo padavimo data, yra palankus vieniems šios teisės turėtojams, bet nepalankus kitiems. Todėl, pareiškėjo manymu, šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Valstybė privalo užtikrinti tik tuos lūkesčius, kurie atitinka abu su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusius juridinius faktus: asmuo yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi ir yra padavęs prašymą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu nebuvo nustatytos jokios tų asmenų pareigos, kurių jie nežinojo ar negalėjo žinoti tuo metu, kai atsirado atitinkami teisiniai santykiai, taigi taisyklė lex retro non agit nebuvo pažeista.

2. Ginčijami įstatymų straipsniai yra vienodai taikomi visiems asmenims, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu bei Vyčio Kryžiumi ir padavusiems prašymus dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai.

3. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu įstatymų leidėjas iki tol buvusį teisinį reguliavimą iš esmės pakeitė dėl to, kad siekė užtikrinti visos visuomenės, o ne pavienių asmenų interesus, ir valstybės apdovanojimų nesusieti su materialinėmis vertybėmis – žemės sklypų gavimu. Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu buvo tik patikslintas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, nenustatant jokių naujų aplinkybių ar terminų, kurių atitinkamų teisinių santykių dalyviai nežinojo ar negalėjo žinoti.

1. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu netekusiu galios buvo pripažintas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams -jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai.

Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2002 m. liepos 3 d.

2. Seimas 2002 m. lapkričio 5 d. priėmė Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 3 straipsniu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnis (2002 m. birželio 18 d. redakcija) buvo papildytas nauju 1 punktu ir buvo nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, „apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“, taip pat kad „šie žemės sklypai turi būti suprojektuoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. savivaldybių tarybų patvirtintose teritorijose“.

Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d.

Atsižvelgiant į tai, kad Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnis (2002 m. birželio 18 d. redakcija) buvo papildytas nauju 1 punktu, konstatuotina, jog pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“.

1. Minėta, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu netekusiu galios buvo pripažintas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai.

2. Sprendžiant, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, būtina atskleisti konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto esmę.

Lietuvos Respublikos piliečiams, užsienio valstybių piliečiams, asmenims be pilietybės už nuopelnus Lietuvos valstybei gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai – ordinai, medaliai ar kiti pasižymėjimo ženklai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Valstybinius apdovanojimus steigia Seimas (Konstitucijos 67 straipsnio 18 punktas), o juos skiria Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas). Valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų Lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims davė ypatingą naudą.

Paminėtina ir tai, kad pagal tarptautinius papročius, diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami užsienio valstybių piliečiai (inter alia valstybių vadovai bei aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą pagarbą jų valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai naudingus Lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia nustatydamas jų sistemą), Seimas turi plačią diskreciją, tačiau jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi būti nuopelnai Lietuvai (Lietuvos valstybei, visuomenei, tam tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai, kuriems esant asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti nustatyti įstatymu. Įstatymu taip pat turi būti nustatyta, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovanojimui.

Konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos privalu paisyti ir skiriant valstybinius apdovanojimus. Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, apdovanoti pateiktą asmenį, ar ne. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje Respublikos Prezidentui nėra nustatyta pareiga kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.

Kita vertus, įstatymu gali būti nustatyti ir tam tikri formalus kriterijai, kurių neatitinkantis asmuo negali būti apdovanotas valstybiniais apdovanojimais arba, jeigu jis yra apdovanotas, turi netekti to valstybinio apdovanojimo.

Apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul ir turinčio neabejotinų nuopelnų Lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuopelnų Lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros ir valios.

3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pažymėtina, kad valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis nėra sietinas su kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių (žinoma, išskyrus patį atitinkamą ordiną, medalį ir pan.), juo labiau privilegijų, teikimu apdovanojamajam. Konstitucija nesuponuoja, kad asmuo, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, galėtų vien dėl to, kad yra apdovanotas, tikėtis, juo labiau reikalauti, dar kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių, privilegijų ar pan.

4. Valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje numatytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims.

Šiame kontekste paminėtinos įvairios Konstitucijos nuostatos: 38 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę; 39 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą; 42 straipsnio 2 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą; 52 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais; 53 straipsnio 1 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; šio straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą; 146 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas ir kad valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė; ir kt.

Jeigu asmuo atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir yra įstatyme nustatyti pagrindai, valstybės materialinė, finansinė parama, kitokių materialinių ar finansinių gėrybių teikimas jam gali būti siejami ir su tais pačiais darbais (veikla), už kuriuos tas asmuo buvo apdovanotas tam tikru valstybiniu apdovanojimu. Tačiau pabrėžtina, jog vien tai, kad asmuo yra apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, savaime negali būti pagrindu skirti tam asmeniui valstybės materialinę, finansinę paramą, kitokias materialines ar finansines gėrybes ir t. t. Jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, jis būtų vertintinas kaip nukrypstantis nuo Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės teises, neišskiriant nė valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisių, saugo įstatymas, o Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį aiškinant kartu su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, – ir nuo Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos.

Taigi pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė, finansinė gėrybė ar privilegija, yra negalimas.

Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, apdovanotam kuriuo nors, tegul ir aukščiausiu, valstybiniu apdovanojimu, neatlygintinai suteikiamas dar ir žemės sklypas, yra apskritai šiuolaikinėms demokratinėms teisinėms valstybėms, jų teisei nebūdingas.

5. Minėta, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą (1997 m. liepos 2 d. redakcija) žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, -jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas, konstatuotina, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, neatitiko Konstitucijoje įtvirtintos konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Konstitucijos neatitinkančio teisinio reguliavimo panaikinimas negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai (pagal turinį), todėl ir šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis negali būti laikomas prieštaraujančiu inter alia pareiškėjų nurodytiems Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“, konstatuotina:

– ši nuostata įstatymu buvo įtvirtinta jau po to, kai įsigaliojo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pripažintas netekusiu galios Konstitucijos neatitikęs Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (jo 1 punkte) (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai;

– šia nuostata į teisės sistemą buvo gražintas (tam tikra siauresne apimtimi) teisinis reguliavimas, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, nustačius sąlygą, kad jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai turėjo būti pateikti iki 2002 m. liepos 3 d., t. y. iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

2. Vadinasi, įstatymų leidėjas vėl nustatė tokį teisinį reguliavimą, kad tam tikriems asmenims (jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams)) dar tam tikrą laiką turėjo būti neatlygintinai suteikiami žemės sklypai būtent dėl to, kad tie asmenys buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi.

3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas.

Taip pat konstatuota, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams arba vaikams – jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, neatitiko Konstitucijoje įtvirtintos konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies nuostatų.

4. Tai konstatavus, konstatuotina, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ neatitinka Konstitucijoje įtvirtintos konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies nuostatų.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostata „Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, – tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) – Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)“ prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas