Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 106, 109, 114 ir 145 straipsnius.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas (Žin., 1997, Nr. 6-89) atitinka Konstituciją.
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinuoju įstatymu yra sustabdomas anksčiau priimto įstatymo galiojimas. Atvejai, kai stabdomas įstatymo galiojimas, yra reti. Tai gali būti susiję su kokiu nors ypatingu atveju ir turi būti teisiškai pagrįsta. Antai Konstitucijos 145 straipsnyje yra numatyta, kad įvedus karo ar nepaprastąją padėtį laikinai gali būti apribojamos tam tikros žmogaus teisės ir laisvės: žmogaus privataus gyvenimo ir būsto neliečiamumo, laisvės reikšti įsitikinimus, laisvai kilnotis ir t. t. Tačiau net ir tuo atveju nuosavybės teisių sustabdymo Konstitucija nenumato. Be to, Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje numatytas tik vienas atvejis, kai gali būti sustabdomas įstatymo galiojimas, t. y. kai Seimas nutarimu kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai. Jokių kitų atvejų, kai gali būti sustabdomas įstatymo galiojimas, Konstitucijoje nenurodoma.
Pareiškėjo teigimu, tiek pasaulinėje, tiek Lietuvos praktikoje tobulinant galiojančius įstatymus yra daromos tokių įstatymų pataisos arba tokie įstatymai pripažįstami netekusiais galios priimant naujus įstatymus.
2. Kiekvienos demokratinės, teisinės valstybės vienas iš požymių yra valdžių pasidalijimo principo teisinis įtvirtinimas ir jo įgyvendinimas. Konstitucijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teismų, kaip teisminės valdžios, funkcijos yra reglamentuotos Konstitucijos IX skirsnyje „Teismai“. Pagal šio skirsnio 109 straipsnio pirmąją dalį „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Vienas iš svarbiausių teisingumo vykdymo principų yra teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Pagal Konstitucijos 114 straipsnį niekas – nei valdžios ir valdymo institucijos, nei Seimo nariai ir kiti pareigūnai, politinės partijos, piliečiai negali kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Šios konstitucinės nuostatos yra konkretinamos Teismų įstatyme, Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksuose, kituose teisės aktuose.
Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 punktą įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymas yra atidedamas. Šiuo atveju Seimas priima procesinį sprendimą civilinėje byloje ir taip pažeidžia konstitucinę nuostatą, pagal kurią teisingumą vykdo teismai. Taigi įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas perima teisminės valdžios – teismo funkcijas, ir tai gali būti interpretuojama kaip Seimo kišimasis į teismų veiklą pažeidžiant konstitucinį teismų nepriklausomumo principą. Tik teismas gali priimti procesinį sprendimą civilinėje byloje ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso nuostatomis nuspręsti, ar atidėti bylos nagrinėjimą ir teismo sprendimo vykdymą. Nei Seimas, nei kita valstybės institucija negali už teismą nuspręsti, kokie procesiniai veiksmai turi būti atlikti civilinėje byloje.
II
Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 65-1558), kurio 22 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad „Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“. Apie akto galiojimo sustabdymą oficialiai paskelbia Konstitucinio Teismo pirmininkas, kai Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti tokį prašymą (Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio antroji dalis).
Konstitucijos 145 straipsnyje nustatyta, kad esant ypatingoms sąlygoms – įvedus karo ar nepaprastąją padėtį – gali būti laikinai apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Tai galėtų būti padaroma sustabdant atitinkamų įstatymų normų galiojimą. Kitų įstatymo galiojimo sustabdymo atvejų Konstitucija nenumato.
Seimas 1997 m. sausio 16 d. įstatymu sustabdė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo reguliavimo procesą. Sustabdymo pagrindai, naujos šių santykių reguliavimo formos, tvarka nebuvo nustatyta. Beje, tai ne pirmas atvejis, kai Seimas priima įstatymus, stabdančius kitų įstatymų galiojimą.
Pažymėtina, kad įstatymai, nustatydami teisės subjektų laisvės ribas, socialinės veiklos visose gyvenimo srityse galimybes, atitinkamai veikia asmenų elgesį, jį modeliuoja. Taip įstatymai reguliuoja, stiprina ir saugo visuomeninius santykius. Todėl įstatymai turi būti ne tik tarpusavyje suderinti, bet ir pakankamai stabilūs. Suprantama, pasenusios, neveikiančios ir pan. įstatymų normos turi būti keičiamos, pripažįstamos netekusiomis galios. Seimo statuto penktosios dalies „Įstatymų leidybos procedūra“ normų analizė taip pat leidžia tvirtinti, kad įstatymų leidyba savo priederme ir paskirtimi nėra susijusi su įstatymų galiojimo stabdymu. Taip yra todėl, kad situacijoje, susidariusioje sustabdžius įstatymo galiojimą, galima įžvelgti prielaidas dviprasmybėms atitinkamų visuomeninių santykių reguliavimo procese, spragoms teisėje atsirasti. Taip pat gali iškilti ir kitų teisinių problemų. Suprantama, tai nedidina pasitikėjimo įstatymais, valdžia ir jos institucijomis.
Taigi pažymėtina, kad įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su Konstitucijoje nurodytais atvejais.
2. Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucijoje, įstatymuose kiekvienai valdžiai yra nustatyta jos prigimtį, paskirtį atitinkanti kompetencija. Taip yra įtvirtintas atskirų valdžių savarankiškumas, kiekvienos valdžios vieta bendrojoje valdžių sistemoje, o kartu ir jų pusiausvyra. Kiekviena valdžia remiasi Konstitucijoje nustatytais įgaliojimais. Konstitucinis valdžių padalijimo principas sąlygoja teismo nepriklausomumą.
Įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais. Kartu sudaromos realios galimybės realizuoti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą.
Įstatymai įtvirtina įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo atidėjimo pagrindus, nustato, kad teisę spręsti sprendimų vykdymo ar vykdymo atidėjimo klausimus turi tik teismas atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Civilinio proceso kodekso 238 straipsnis). Be abejo, Seimas turi teisę nustatyti kitus pagrindus, įgalinančius teismą atidėti teismo sprendimų vykdymą.
Seimas, priimdamas ginčijamo įstatymo 2 straipsnio 3 punkto nuostatą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo atidėjimo, neatsižvelgė į konstitucinę teisminės valdžios prigimtį, ir tai gali būti vertinama kaip konstitucinių teisminės valdžios funkcijų ribojimas.
3. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 22 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas.
Pagal Konstitucijos 105 straipsnio pirmąją dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąją dalį Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, todėl šioje byloje Konstitucinis Teismas nesprendžia netekusio galios ginčijamo įstatymo konstitucingumo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio ketvirtąja dalimi,
Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Pradėtą teiseną byloje nutraukti.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys
