Dėl Lietuvos žydų kultūros paveldo ir memorialinių vietų išaiškinimo, žymėjimo ir tvarkymo

1.1. Visų pirma būtina patikslinti žydų genocido memorialinių vietų, senųjų kapinių, išlikusių, iš dalies išlikusių ir neišlikusių, taip pat kitų žydų kultūros paveldo objektų registraciją ir identifikavimą. Atlikti jų inventorizavimą (aprašymus, schemas, apmatavimus, fotofiksaciją). Taip pat būtina parengti jų teritorijų situacines schemas, išaiškinti istorines ribas, nustatyti bei patvirtinti apsaugines zonas, surašyti saugojimo įsipareigojimus.

1.2. Nuošaliems objektams bent apytikriai reikia parengti privažiavimo kelių iš artimiausių gyvenviečių ar magistralinių kelių situacines schemas.

2.1. Labai svarbu teisinga ir tiksli informacija, kurios negali atstoti dirbtinai parengtų, nors ir individualių, projektų pompastika. Esamuose paminkluose, kuriuose istoriškai neteisingai buvo interpretuotas nacistinis žydų tautos genocidas, reikia papildyti, koreguoti, keisti įrašus, lentas.

2.2. Užrašus ant paminklų daryti dviem kalbomis: lietuvių – valstybine kalba ir žydų kalba – idiš arba ivrit.

LŽKD pageidavimu ir teikimu užrašai ant paminklų, kur tai neišvengiamai yra būtina, gali būti daromi trimis kalbomis – lietuvių, idiš ir ivrit.

2.3. Identifikuotas teritorijos ribas, kur tai yra būtina, apjuosti estetiškomis tvoromis arba gyvatvorėmis.

2.4. Jei genocido aukų kapinėse greta žydų tautybės žmonių yra palaidota ir kitų tautybių žmonių, rekomenduotina tai pažymėti tekste (gali būti paliktas, jei yra, buvęs senasis užrašo tekstas).

2.5. Dalis genocido memorialinių vietų yra nuošalios nuo gyvenviečių, nelengvai surandamos. Todėl reikia įrengti rodykles į jas, kartu derėtų pagerinti privažiavimo kelius bei aplinką, pašviesinti ir pažvyruoti takus prie miškuose esančių memoralinių vietų.

2.6. Pageidautinas želdinimo santūrumus, paliekant kaip architektūrinius akcentus, bet nuo kapų kiek atitrauktus spygliuočių medžius, krūmus bei pavienius neutralius lapuočius. Taip pat paliktini kapaviečių fono perimetro želdiniai, galintys būti teritorijos riba.

2.7. Paminklų ir jų aplinkos tvarkymas vykdomas pagal LŽKD aprobuotus ir Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos suderintus projektus.

2.8. Visi naujai daromų užrašų tekstai bei jų šablonai privalo būti aprobuoti LŽKD ir derinti su Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija.

3.1. Identifikavus kapinių ribas, jei jos iš dalies išlikusios, ieškoti būdų, kaip pažymėti ir aptverti jų buvusį kontūrą. Bet kokie statybos, žemės kasimo darbai ir ūkinė veikla jose draudžiama.

3.2. Senosioms kapavietėms, kur nėra išlikusių bet kokių palaidojimo žymių, taikomas pagarbaus arealo statusas. Šios teritorijos ženklinamos informaciniais tekstais, geriausiai iškaltais akmenyje, bet gali būti panaudotos ir kitos monumentalios, patvarios medžiagos – metalas, medis, betonas. Tvarkant teritorijas, esančias miesto ar gyvenvietės užstatymo ribose, vengti bet kokių pramoginio pobūdžio elementų, puošnumo nuotaikos, dekoratyvinių akcentų, suolelių.

3.3. Pagal Vilniaus sinagogos rekomendacijas senose žydų kapinėse turi vyrauti kukli atmosfera. Nepriimtina sodinti gėles.

3.4. Kapinių ir kapaviečių aptvėrimai, kur yra išlikę autentiški, yra saugomi ir tvarkomi. Esant galimybei, gali būti respektuojamas jų restauravimas – atstatymas. Visais kitais atvejais teritorijos apjuosiamos naujais aptvarais. Tam gali būti naudojami akmenys, mūras, medis, metalo tinklo rėminė konstrukcija. Taip pat galima karpoma gyvatvorė ar kitokios rūšies želdiniai, jei jie pakankamai apsaugo nuo gyvulių. Vengti ūkinio tipo, neestetiškos išvaizdos aptvarų.

3.5. Būtina atlikti želdinių, kurie šaknimis ar laja kenkia paminklams, retinimo darbus. Pašalinti visus menkaverčius savaiminukus. Organizuojant šiuos darbus, būtina konsultuotis su landšafto architektu, miškininkų atstovu ar kitais specialistais. Į tuos darbus pageidautina įtraukti rajonų želdinių tvarkymo komisijas.

3.6. Pastatyti į vietas, kur tai yra aišku, kuriam kapui priklausė, išvartytus paminklus pagal daugumos išlikusių paminklų orientaciją (tradicinė orientacija į rytų pusę). Už kapinių teritorijos ribų randamus išblaškytus paminklus ir jų fragmentus leidžiama, atitinkamai sugrupavus, išdėlioti ir eksponuoti geriausiai tam tinkančiame kapinių plote.

Kapinių teritorijoje chaotiškai, destruktyviai išblaškytus paminklus ar jų fragmentus panašiu principu leidžiama grupuoti ir eksponuoti tik tais atvejais, kuomet jų tikroji vieta aiškiai nenustatoma. Dirbtinis estetiniais sumetimais paminklų kilnojimas ir grupavimas, pažeidžiant tradicinę orientaciją, draudžiamas.

3.7. Nuo laiko savaime pasvirusius paminklus, kai pakrypimas nežymus ir nepavojingas, palikti neliestus.

3.8. Pusiau ar iš dalies užpiltų žemėmis paminklų iškėlimas yra galimas, tačiau nekeičiant jų vietos ir orientacijos.

3.9. Išlikusius kapų kauburėlius būtina saugoti. Neleistinas jų bet koks „ryškinimas“ ar transformavimas kaip ir bet kokie žemės paviršiaus lyginimo darbai. Cilindrinius betoninius ar akmeninius antkapius pusiau ar visai užpiltus žemėmis galima atkasti ir eksponuoti, tik aprobavus šiuos darbus su LŽKD ir suderinus su Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija.

3.10. Valant nuo apnašų antkapinius paminklus, nenaudoti metalinių šepečių ir kirtiklių, labai svarbu nepažeisti reljefinių simbolinių ženklų ir užrašų. Ne visi paminklai yra „kieto“ akmens atmainų, todėl gali būti lengvai pažeidžiami.

3.11. Tvarkant senąsias kapines, tikslinga kiekvienoms jų atskirai parengti darbo programas. Dalyvaujant LŽKD atstovams, jas aptarti su specialistais. Visiems atvejams vienodų sprendimų čia negali būti. Nereikėtų skubėti dirbtinai viską „sutvarkyti“, nes taip galima pažeisti kapinių tradicinį charakterį. Geriau spręsti etapais. Prireikus pasitelkti projektuotojus, kviesti ekspertus.

3.12. Senųjų kapinių ir kapaviečių tvarkymo darbai vykdomi pagal LŽKD skyriaus aprobuotus ir Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos suderintus projektus.

3.13. Rekomenduojama organizuoti ir pradėti vykdyti senųjų žydų kapinių mokslinių tyrimų programą. Laikas atkreipti dėmesį į etnografinę meninę ir istorinę senųjų paminklų vertę ir reikšmę.

4.1. Miestų ir rajonų savivaldybės ir paminklotvarkos tarnybos turi patikslinti žydų kultūros paveldo objektų (sinagogų, visuomeninių organizacijų, mokyklų, geto rajonų, gatvių, labdaros tarnybų ir kt.) sąrašus. Parengti tų objektų trumpas charakteristikas nurodant, ar jų šiandieninis panaudojimas ir įvardijimas nepažeidžia nacionalinių ar religinių žydų tautos jausmų.

4.2. Žydų kultūros paveldą ženklinti rekomenduojama informaciniais tekstais, memorialinėmis lentomis arba kitomis vaizdinėmis ar dekoratyvinėmis priemonėmis. Minėti elementai privalo būti aprobuoti LŽKD ir suderinti su Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija. Negrįžtamai prarastam žydų kultūros paveldui žymėti siūlome paieškoti (gal net konkurso tvarka) unifikuoto žymens, kuris atitiktų gilias žydų tautos tradicijas ir simboliškai išreikštų sunaikintų vertybių atminimą.

4.3. Naujai išaiškinti reikšmingi žydų kultūros paveldo objektai turi būti pasiūlomi įrašyti į laikiną kultūros vertybių apskaitą ir vėliau reikiamai profesionaliai tiriami ir vertinami.

5.1. Visi žydų kultūros paveldo objektus ženklinantys užrašų tekstai bei jų šablonai, vardinti rekomendacijų 3 ir 4 skyriuose, privalo būti aprobuoti LŽKD ir suderinti su Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija.

5.2. Užbaigus minėtų objektų tvarkymą, miestų ir rajonų savivaldybės organizuoja darbų priėmimą. Priėmimo komisijos darbe privalo dalyvauti LŽKD atstovai.

Po vieną priėmimo komisijos akto egzempliorių per 5 dienas po priėmimo reikia pateikti LŽKD ir Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijai.

5.3. Yra nemažai objektų, kurie buvo tvarkomi be atitinkamai parengtų ir reikiamai suderintų projektų ar eskizų. Tokiais atvejais priėmimo komisijoms rekomenduojama vertinti ne vien atliktų darbų kokybę, bet kartu akcentuoti ir jų memorialinę- meninę vertę.