1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas)

a) „sužeistieji“ ir „ligoniai“ – asmenys, tiek kariškiai, tiek ir civiliai gyventojai, kuriems dėl traumos, ligos ar kito fizinio ar psichinio sutrikimo ar negalios reikia medicinos pagalbos ar priežiūros ir kurie susilaiko nuo bet kokių karo veiksmų. Šie terminai apima ir kūdikius, ir kitus asmenis, kuriems tuo metu reikalinga skubi medicinos pagalba arba priežiūra, pavyzdžiui, nėščias moteris ar nusilpusius, susilaikančius nuo bet kokių karo veiksmų;

b) „asmenys, patyrę laivo sudužimą“ – asmenys, ir kariškiai, ir civiliai gyventojai, kuriems gresia pavojus jūroje ar kituose vandenyse dėl nelaimės, atsitikusios jiems patiems ar juos gabenusiam laivui ar orlaiviui, ir kurie susilaiko nuo bet kokių karo veiksmų. Šie gelbėjami asmenys laikomi patyrusiais laivo sudužimą iki tol, kol jie, remiantis konvencijomis ar šiuo protokolu, įgis kitokį statusą, jeigu jie ir toliau susilaikys nuo bet kokių karo veiksmų;

c) „medicinos personalas“ – asmenys, paskirti konflikto šalies vien medicinos tikslams, išvardytiems e papunktyje, arba medicinos daliniams administruoti ar sanitariniam transportui valdyti ir tvarkyti. Šie paskyrimai gali būti ir nuolatiniai, ir laikini.

Šis terminas apima:

i) konflikto šalies medicinos personalą, ir karinį, ir civilius gyventojus, įskaitant ir personalą, nurodytą Pirmojoje ir Antrojoje konvencijose, ir personalą, paskirtą civilinės gynybos organizacijoms;

ii) medicinos personalą nacionalinių Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijų, taip pat kitų nacionalinių savanoriškos pagalbos draugijų, kurios yra pripažintos ir konflikto šalies įgaliotos;

iii) medicinos dalinių ar sanitarinio transporto, numatytų 9 straipsnio 2 punkte, medicinos personalą;

d) „religinis personalas“ – kariškiai ir civiliai, tokie kaip kapelionai, atliekantys vien savo tarnystės darbą ir skiriami į:

i) ginkluotąsias konflikto šalies pajėgas;

ii) medicinos dalinius ar konflikto šalies sanitarinį transportą;

iii) medicinos dalinius ar sanitarinį transportą, numatytus 9 straipsnio 2 punkte;

iv) konflikto šalies civilinės gynybos organizacijas.

Religinis personalas gali būti paskirtas nuolatiniam arba laikinam darbui; jam taikomos atitinkamos k papunkčio nuostatos;

e) „medicinos daliniai“ reiškia įstaigas ar kitus dalinius, ir karinius, ir civilinius, sukurtus medicinos tikslams, būtent – ieškoti, surinkti, transportuoti, diagnozuoti ir gydyti, įskaitant ir pirmosios pagalbos teikimą, sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, arba ligoms išvengti. Šis terminas apima, pavyzdžiui, ligonines ir kitus panašius dalinius, kraujo perpylimo stotis, medicinos profilaktikos centrus ir institutus, medicinos saugyklas ir tokių dalinių medicinos bei farmacijos sandėlius.

Medicinos daliniai gali būti stacionarūs arba kilnojamieji, nuolatiniai arba laikinieji;

f) „medicininis transportavimas“ reiškia sužeistųjų, ligonių ar asmenų, patyrusių laivo sudužimą, taip pat medicinos ir religinio personalo, medicinos įrangos bei atsargų, ginamų konvencijų ir šio protokolo, gabenimą sausuma, vandeniu ar oru;

g) „sanitarinis transportas“ reiškia visokias transporto priemones, ir karines, ir civilines, nuolatines arba laikinas, skirtas vien medicininiam transportavimui ir kontroliuojamas konflikto šalies kompetentingos valdžios institucijos;

h) „transporto priemonės“ reiškia visas sausumos transporto priemones, naudojamas medicininiam transportavimui sausuma;

i) „sanitariniai laivai ir plaukiojančios priemonės“ reiškia visas vandens transporto priemones, naudojamas medicininiam transportavimui vandeniu;

j) „sanitariniai orlaiviai“ reiškia visas oro transporto priemones, naudojamas medicininiam transportavimui oru;

k) „nuolatinis medicinos personalas“, „nuolatiniai medicinos daliniai“ ir „nuolatinės sanitarinio transporto priemonės“ reiškia tai, kas skirta tik medicinos tikslams nenustatytam laikotarpiui. „Laikinasis medicinos personalas“, „laikinieji medicinos daliniai“ ir „laikinosios sanitarinio transporto priemonės“ reiškia tai, kas skirta tik medicinos tikslams nustatytiems periodams per visą tokį laikotarpį. Jei nėra nustatyta kitaip, terminai „medicinos personalas“, „medicinos daliniai“ ir „sanitarinio transporto priemonės“ apima ir nuolatines, ir laikinas kategorijas;

e) „skiriamoji emblema“ reiškia skiriamąją Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ar Raudonojo Liūto ir Saulės baltame fone emblemą, naudojamą medicinos dalinių ir sanitarinio transporto ar medicinos ir religinio personalo bei įrangos ar atsargų apsaugai;

m) „skiriamasis signalas“ reiškia kiekvieną signalą ar pranešimą, skirtą tik medicinos daliniams, sanitariniam transportui atpažinti, remiantis šio protokolo I priedo III skirsniu.

1. Ši dalis, kurios nuostatos skiriamos sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, būklei pagerinti, taikoma visiems asmenims, patenkantiems į 1 straipsnyje nurodytą situaciją, neatsižvelgiant į jokius rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitų pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitokio statuso skirtumus arba kokius nors kitus analogiškus kriterijus.

2. Pirmosios konvencijos 27 ir 32 straipsnių atitinkamos nuostatos taikomos nuolatiniams medicinos daliniams ir sanitariniam transportui (išskyrus laivus-ligonines, kuriems taikomos Antrosios konvencijos 25 straipsnio nuostatos) ir jų personalui, paskirtam konflikto šaliai humanistiniais tikslais:

1. Visi sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą, kokiai šaliai jie bepriklausytų, turi būti gerbiami ir saugomi.

2. Bet kokiomis sąlygomis su jais turi būti elgiamasi humaniškai, jiems nedelsiant turi būti suteikta tokia visokeriopa medicinos pagalba ir priežiūra, kokia tik praktiškai įmanoma ir kokios reikia dėl jų sveikatos būklės. Jų negalima išskirti jokiu kitu pagrindu, išskyrus medicininį.

1. Jokiu nepagrįstu veiksmu ar neveikimu negali būti keliamas pavojus fizinei ar psichinei sveikatai ar neliečiamumui asmenų, kurie yra atsidūrę priešiškos šalies valdžioje arba internuoti, sulaikyti ar kuriems kitaip atimta laisvė dėl 1 straipsnyje nurodytos situacijos. Taip pat draudžiama atlikti kokias nors medicinines procedūras šiame straipsnyje išvardytiems asmenims, jei to nereikia dėl jų sveikatos būklės ir jei jos prieštarauja visuotinai priimtoms medicinos normoms, taikomoms panašiais gydymo atvejais tos šalies, kuri atlieka procedūrą, piliečiams, kurie nė jokiu būdu nėra netekę laisvės.

2. Ypač draudžiama net ir tokių asmenų sutikimu:

3. 2 c punkte nurodyto draudimo išimtys gali būti tik kraujo davimas perpilti arba odos paėmimas persodinti, esant sąlygai, kad tai vyksta savanoriškai, be jokios prievartos ar raginimo ir tik gydymo tikslais, laikantis visuotinai priimtų medicinos normų ir kontrolės, numatytų ir donorui, ir recipientui.

4. Kiekvienas tyčinis veiksmas ar neveikimas, galintis rimtai pakenkti fizinei ar psichinei sveikatai ir neliečiamumui asmens, esančio priešiškos šalies, kuriai jis nepriklauso, valdžioje ir kuri arba pažeidžia kurį nors 1 ir 2 punktuose išdėstytą draudimą, arba nesilaiko 3 punkto reikalavimų, yra sunkus šio protokolo pažeidimas.

5. 1 punkte minimi asmenys turi teisę atsisakyti chirurginės operacijos. Atsisakymo atveju medicinos personalas turi stengtis gauti raštišką paciento pasirašytą ar patvirtintą pareiškimą.

6. Kiekviena konflikto šalis privalo turėti medicininius įrašus apie kiekvieną atvejį, kai 1 punkte išvardyti asmenys davė kraujo perpilti arba odos persodinti, jeigu tai daroma šiai šaliai prisiimant už tai atsakomybę. Be to, kiekviena konflikto šalis privalo registruoti visas medicinines procedūras, atliktas bet kuriam asmeniui, internuotam, sulaikytam ar kitaip praradusiam laisvę patekus į 1 straipsnyje nurodytą padėtį. Tokie įrašai turi būti visada prieinami norinčiai juos patikrinti valstybei globėjai.

1. Medicinos daliniai visada yra gerbiami ir saugomi ir negali būti puolimo objektas.

2. 1 punktas galioja civiliniams medicinos daliniams, jeigu jie:

3. Konflikto šalims siūloma pranešti viena kitai apie savo stacionarių medicinos dalinių išsidėstymą. Net jeigu tai nepranešama, nė viena iš konflikto šalių negali nesilaikyti 1 punkto nuostatų.

4. Jokiomis aplinkybėmis medicinos dalinių negalima naudoti kaip priedangos kariniams objektams apsaugoti nuo užpuolimo. Konflikto šalys, jei tik galima, pasirūpina medicinos dalinius išdėstyti taip, kad jie būtų saugūs karinių objektų puolimo metu.

1. Apsauga, į kurią turi teisę civiliniai medicinos daliniai, nutraukiama tik jeigu jie naudojami ne tik humanitarinėms funkcijoms atlikti, bet ir veiksmams, kenkiantiems priešininkui. Vis dėlto apsauga gali būti nutraukta tik perspėjus ir tik kai buvo duota pakankamai laiko padėčiai ištaisyti, bet į įspėjimą nereaguojama.

2. Veiksmai nelaikomi darančiais žalą priešininkui:

1. Okupuojanti valstybė turi pasirūpinti, kad okupuotoje teritorijoje būtų tenkinamos civilių gyventojų medicininės reikmės.

2. Todėl okupuojanti valstybė negali rekvizuoti civilinių medicinos dalinių, jų įrangos, medžiagų (materiel) ar versti dirbti jų personalo, kol šie ištekliai yra būtini tinkamam civilių gyventojų medicininiam gydymui ir nuolatos gydomų sužeistųjų bei ligonių priežiūrai.

3. Jeigu laikomasi 2 punkte išdėstytos bendrosios taisyklės, okupuojanti valstybė gali minėtus išteklius rekvizuoti tokiomis sąlygomis:

1. Civilinis medicinos personalas yra gerbiamas ir saugomas.

2. Jei būtina, teritorijoje, kur civilinės medicinos tarnybos dėl karo veiksmų yra sugriautos, jų medicinos personalui teikiama visa įmanoma pagalba.

3. Okupuojanti valstybė civiliniam medicinos personalui okupuotose teritorijose teikia visokeriopą pagalbą, kad jis galėtų atlikti savo humanitarines funkcijas kiek įmanoma geriau. Okupuojanti valstybė negali reikalauti, kad, atlikdamas savo funkcijas, šis personalas teiktų pirmenybę kokiam nors asmeniui, tai galima tik dėl medicininių priežasčių. Šis personalas negali būti verčiamas vykdyti užduočių, prieštaraujančių jo humanitarinei misijai.

4. Civilinis medicinos personalas turi teisę vykti į bet kurią vietą, kur reikia jo paslaugų, paklusdamas tokiems kontrolės ir saugumo reikalavimams, kuriuos suinteresuotoji konflikto šalis gali laikyti būtinais.

5. Civilinis religinis personalas yra gerbiamas ir saugomas. Konvencijų ir šio protokolo nuostatos dėl medicinos personalo apsaugos ir atpažinimo taip pat tinka ir šiems asmenims.

1. Jokiomis aplinkybėmis nė vienas asmuo negali būti baudžiamas dėl to, kad atliko medicinos pareigas, neprieštaraujančias medicinos etikai, nesvarbu, kokiam asmeniui jos buvo atliekamos.

2. Asmenys, atliekantys medicinos pareigas, negali būti verčiami imtis veiksmų ar darbų, nesuderinamų su medicinos etikos normomis ar kitomis medicinos normomis, saugančiomis sužeistųjų ir ligonių interesus, ar nesuderinamų su konvencijų ar šio protokolo nuostatomis, taip pat negali būti verčiami nevykdyti tų darbų bei šiose normose ir nuostatose numatytų veiksmų.

3. Nė vienas asmuo, atliekantis medicinos pareigas, negali būti verčiamas teikti informacijos kam nors priklausančiam priešiškai ar savo šaliai, jeigu jis turi tokios informacijos apie savo prižiūrėtus ar prižiūrimus sužeistuosius ir ligonius, jeigu ši informacija, jo nuomone, galėtų pakenkti jiems patiems arba jų šeimoms. Išimtį sudaro tik atvejai, kuriuos numato šalies įstatymai. Tačiau laikomasi reikalavimų būtinai pranešti apie užkrečiamąsias ligas.

1. Civiliai gyventojai privalo gerbti sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, net jeigu jie yra iš priešiškos šalies. Jie negali imtis prieš juos jokių smurto veiksmų. Civiliai gyventojai ir pagalbos draugijos, tokios kaip nacionalinės Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijos, gali net savo iniciatyva surinkti sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, ir rūpintis jais net priešo užnugaryje ar okupuotoje teritorijoje. Už tokius humanitarinius veiksmus nė vienas neturi nukentėti, būti persekiojamas, teisiamas ar baudžiamas.

2. Konflikto šalys gali kreiptis į civilius gyventojus arba į 1 punkte nurodytas pagalbos draugijas su prašymu surinkti sužeistuosius, ligonius ir asmenis, patyrusius laivo sudužimą, rūpintis jais, ieškoti mirusiųjų ir pranešti apie jų buvimo vietą. Jos pasirūpina saugumu ir būtina pagalba tiems, kurie atsiliepia į jų kreipimąsi. Jeigu šalis kontroliuoja arba atgauna teritorijos kontrolę, ji taip pat rūpinasi tokiu pat saugumu ir pagalba jiems tol, kol tai būtina.

1. Kiekviena konflikto šalis stengiasi, kad medicinos ir religinis personalas, taip pat medicinos daliniai bei sanitarinis transportas būtų atpažįstami.

2. Kiekviena konflikto šalis taip pat stengiasi taikyti metodus ir vykdyti procedūras, padedančius atpažinti medicinos dalinius ir sanitarinį transportą, kurie yra su skiriamosiomis emblemomis ir naudoja signalus.

3. Okupuotoje teritorijoje ir vietovėse, kur vyksta ar gali vykti mūšiai, civilinis medicinos personalas ir civilinis religinis personalas atpažįstami iš skiriamosios emblemos ir jų statusą patvirtinančio asmens pažymėjimo.

4. Kompetentingos valdžios institucijos sutikimu medicinos daliniai ir sanitarinis transportas pažymimi emblema. Laivai ir plaukiojančios priemonės, minimos šio protokolo 22 straipsnyje, pažymimi remiantis Antrosios konvencijos nuostatomis.

5. Be skiriamosios emblemos, konflikto šalis, remdamasi šio protokolo I priedo III skirsniu, gali leisti naudotis skiriamaisiais ženklais, kad būtų atpažinti medicinos daliniai ir sanitarinis transportas. Išskyrus šiame skirsnyje numatytus ypatingus atvejus, sanitarinis transportas gali naudotis skiriamaisiais ženklais nesinaudodamas skiriamąja emblema.

6. Šio straipsnio 1-5 punktų nuostatų taikymą reglamentuoja šio protokolo I priedo I-III skirsniai. Ženklai, aprašyti šio priedo III skirsnyje ir skirti tik medicinos daliniams bei sanitariniam transportui, negali būti naudojami kokiam nors kitam tikslui, išskyrus šiame skirsnyje nurodytus atvejus. Juos galima naudoti tik šiame skirsnyje nurodytiems medicinos daliniams ir sanitariniam transportui atpažinti.

7. Šio straipsnio nuostatos neleidžia taikos metu plėsti skiriamosios emblemos taikymo, nesilaikant Pirmosios konvencijos 44 straipsnio.

8. Konvencijos ir šio protokolo nuostatos dėl skiriamosios emblemos naudojimo kontrolės ir piktnaudžiavimo ja išvengimo bei nutraukimo, taikomos ir skiriamiesiems signalams.

1. Konvencijų nuostatos dėl:

2. Konvencijose numatyta laivų, minimų Antrosios konvencijos 25 straipsnyje, apsauga taikoma ir laivams-ligoninėms, duotiems konflikto šaliai humanitariniams tikslams:

3. Nedideli laivai, nurodyti Antrosios konvencijos 27 straipsnyje, yra saugomi, net jeigu tame straipsnyje numatyto pranešimo nebuvo. Vis dėlto konflikto šalims siūloma viena kitą informuoti apie visus laivų duomenis, kurie padėtų laivus identifikuoti ar atpažinti.

1. Sanitariniai laivai ir kitos plaukiojančios priemonės, išskyrus nurodytus šio protokolo 22 straipsnyje ir Antrosios konvencijos 38 straipsnyje, esantys jūroje ar kituose vandenyse, taip pat yra gerbiami ir saugomi, kaip ir mobilieji medicinos daliniai, remiantis konvencijomis ir šiuo protokolu. Kadangi ši apsauga gali būti efektyvi tik jei juos galės identifikuoti ir atpažinti kaip sanitarinius laivus ir kitas plaukiojančias priemones, jie turi būti pažymėti skiriamąja emblema ir, kiek įmanoma, turi laikytis Antrosios konvencijos 43 straipsnio 3 punkto nuostatų.

2. Laivams ir plaukiojančioms transporto priemonėms, nurodytiems 1 punkte, galioja karo įstatymai. Bet kuris karo laivas, esantis vandens paviršiuje ir galintis priversti juos vykdyti savo komandas, gali įsakyti jiems sustoti, palikti rajoną arba pasirinkti tam tikrą kursą, o šios privalo vykdyti kiekvieną tokią komandą. Tokiems ir kitiems laivams negalima kokiu nors kitu būdu trukdyti atlikti savo medicininės misijos tol, kol tai būtina esantiems laive sužeistiesiems, ligoniams ir asmenims, patyrusiems laivo sudužimą.

3. Numatyta 1 punkte apsauga nutraukiama tik Antrosios konvencijos 34 ir 35 straipsniuose numatytais atvejais. Aiškus atsisakymas vykdyti įsakymą, duotą remiantis 2 punktu, pagal Antrosios konvencijos 34 straipsnį laikomas priešininkui kenkiančiu veiksmu.

4. Konflikto šalis kiek galima anksčiau iki išplaukiant sanitariniam ar kitam laivui turi pranešti kuriai nors priešiškai šaliai to laivo pavadinimą, techninius duomenis, numatytą išplaukimo laiką, kursą ir spėjamą greitį, ypač tai pasakytina apie laivus, kurių tonažas yra didesnis nei 2 000 tonų. Ji gali pranešti bet kuriuos kitus duomenis, padėsiančius šį laivą identifikuoti ir atpažinti. Priešiška šalis patvirtina gavusi tokią informaciją.

5. Antrosios konvencijos 37 straipsnio nuostatos taikomos tokiuose laivuose esančiam medicinos ir religiniam personalui.

6. Antrosios konvencijos nuostatos taikomos tokiuose sanitariniuose ar kituose laivuose esantiems sužeistiesiems, ligoniams ir asmenims, patyrusiems laivo sudužimą, nurodytiems Antrosios konvencijos 13 straipsnyje ir šio protokolo 44 straipsnyje. Civiliai sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą, nepriklausantys nė vienai Antrosios konvencijos 13 straipsnyje nurodytai kategorijai, kol yra jūroje, neperduodami šaliai, nesančiai jiems sava, ir negali būti paimti iš tokių laivų. Tačiau jeigu jie yra konflikto svetimos šalies valdžioje, jiems galioja Ketvirtosios konvencijos ir šio protokolo nuostatos.

1. Sąlyčio zonos dalyse, kurias fiziškai kontroliuoja taikios pajėgos, ir teritorijose, kur kurių nors pajėgų kontrolė aiškiai neapibrėžta, taip pat oro erdvėje virš jų sanitarinių orlaivių apsauga gali būti užtikrinta tik remiantis konflikto šalių kompetentingų karinės valdžios institucijų išankstiniais susitarimais, numatytais 29 straipsnyje. Nors, jei tokio susitarimo nėra ir sanitariniai orlaiviai skrenda savo pačių rizika po atpažinimo, jie privalo būti gerbiami.

2. „Sąlyčio zona“ reiškia bet kurią sausumos teritoriją, kur priešakiniai priešiškų jėgų daliniai kontaktuoja vieni su kitais, ypač ten, kur juos gali tiesiogiai apšaudyti iš sausumos.

1. Sanitariniai konflikto šalies orlaiviai yra saugomi, kai skraido virš sausumos ar jūros teritorijų, kontroliuojamų priešiškos šalies, jei dėl šių skrydžių iš anksto susitarta su kompetentingomis priešiškos šalies valdžios institucijomis.

2. Sanitarinis orlaivis, skrendantis virš priešiškos šalies kontroliuojamos teritorijos be 1 punkte numatyto sutikimo ar nesilaikydamas sąlygų, numatytų gaunant tokį sutikimą, ar dėl navigacijos klaidų, ar verčiamas ypatingų aplinkybių, keliančių grėsmę skrydžiui, stengiasi kuo greičiau būti atpažintas ir duoti žinią priešiškai šaliai apie šias aplinkybes. Kai tik tokį sanitarinį orlaivį atpažįsta priešiška šalis, ji turi stengtis protingai pasinaudoti teise įsakyti jam nusileisti ant žemės arba ant vandens taip, kaip numatyta 30 straipsnio 1 punkte, arba imtis kitų priemonių, apsaugančių jos interesus, ir bet kokiu atveju, prieš ryždamasi atakuoti, duoti sanitariniam orlaiviui laiko įvykdyti įsakymą.

1. Konflikto šalims draudžiama naudotis savo sanitariniais orlaiviais bet kokiam kariniam pranašumui prieš priešišką šalį įgyti. Sanitariniai orlaiviai negali būti naudojami karinių objektų neliečiamumui užtikrinti ir jiems nuo užpuolimo saugoti.

2. Sanitariniai orlaiviai neturi būti naudojami žvalgybos duomenims rinkti ir perduoti bei turėti kokios nors šiems tikslams skirtos įrangos. Jiems draudžiama transportuoti asmenis ar krovinius, nenurodytus 8 straipsnio f papunktyje. Tačiau nėra draudžiama gabenti asmeninius orlaiviu skrendančių žmonių daiktus ar įrangą, skirtą išimtinai pilotavimui, komunikacijai ar atpažinimui palengvinti.

3. Sanitariniai orlaiviai negali turėti jokios kitos ginkluotės, išskyrus mažus ginklus ir amuniciją, paimtus iš orlaivyje esančių sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, ir dar neperduotų atitinkamai tarnybai, ir tokių lengvųjų asmeninių ginklų, kurie gali būti būtini orlaivyje esančiam medicinos personalui apsiginti ir prižiūrimiems sužeistiesiems, ligoniams bei asmenims, patyrusiems laivo sudužimą, apginti.

4. Skrisdami taip, kaip numatyta 26 ir 27 straipsniuose, sanitariniai orlaiviai neturi būti naudojami sužeistųjų, ligonių ir asmenų, patyrusių laivo sudužimą, paieškai, išskyrus atvejus, numatytus išankstiniu susitarimu su priešiška šalimi.

1. Pranešimuose pagal 25 straipsnį arba paklausimuose dėl išankstinio susitarimo pagal 26-28 straipsnio 4 punktą ir 31 straipsnį nurodomi duomenys apie numatomą sanitarinių orlaivių skaičių, jų skrydžių planus bei atpažinimo priemones ir tai reiškia, kad kiekvienas skrydis vyks laikantis 28 straipsnio.

2. Šalis, gavusi pranešimą pagal 25 straipsnį, tuojau pat patvirtina gavusi tokį pranešimą.

3. Šalis, gavusi paklausimą dėl išankstinio susitarimo pagal 26, 27 straipsnius, 28 straipsnio 4 punktą ar 31 straipsnį, kiek galima greičiau praneša klausiančiai šaliai:

4. Šalys imasi visų būtinų priemonių, kad pranešimai ir susitarimai būtų daromi greitai.

5. Šalys taip pat imasi visų būtinų priemonių, kad kiekvienas pranešimas ar susitarimas būtų greitai perduotas atitinkamiems kariniams daliniams, ir instruktuoja tokius dalinius apie atpažinimo priemones, kurias naudos konkretūs sanitariniai orlaiviai.

1. Sanitariniams orlaiviams, skrendantiems virš priešiškos šalies kontroliuojamų teritorijų ir virš teritorijų, kuriose fizinė kurių nors jėgų kontrolė aiškiai neapibrėžta, gali būti įsakyta, atsižvelgiant į padėtį, nusileisti ant žemės arba ant vandens, kad būtų patikrinti pagal toliau einančius punktus. Sanitariniai orlaiviai turi paklusti kiekvienam tokiam įsakymui.

2. Orlaivis, vykdydamas įsakymą ar dėl kokių kitų priežasčių nusileidęs ant žemės arba ant vandens, gali būti tikrinamas vien siekiant nustatyti, ar jis laikosi 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų. Kiekvienas toks tikrinimas atliekamas nedelsiant ir greitai. Patikrinimą atliekanti šalis nereikalauja, kad iš orlaivio būtų išlaipinti sužeistieji ir ligoniai, išskyrus atvejus, kai juos išlaipinti dėl tikrinimo būtina.

Patikrinimą atliekanti šalis privalo užtikrinti, kad sužeistųjų ir ligonių būklė dėl tikrinimo ar laikino išlaipinimo iš orlaivio nepablogėtų.

3. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis:

4. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis:

1. Sanitariniai orlaiviai neturi skristi virš neutralios ar konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijos ir negali joje nusileisti. Tai galima daryti tik esant išankstiniam susitarimui. Jeigu dėl to iš anksto susitarta, šie orlaiviai yra gerbiami visą skridimo laiką, taip pat ir kai tokioje teritorijoje jie protarpiais nusileidžia. Vis dėlto orlaiviai turi vykdyti kiekvieną įsakymą nusileisti ant žemės arba ant vandens, atsižvelgiant į aplinkybes.

2. Sanitarinis orlaivis, skrendantis virš neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijos be sutikimo ar nesilaikydamas jo sąlygų dėl navigacinės klaidos ar dėl susidariusių ypatingų aplinkybių, veikiančių skrydžio saugumą, turi imtis visų priemonių pranešti apie tokį skrydį ir būti atpažintas. Kai tik toks sanitarinis orlaivis atpažįstamas, ši šalis turi siekti protingai pasinaudoti teise įsakyti jam nusileisti ant žemės arba ant vandens taip, kaip nustatyta 30 straipsnio 1 punkte, arba imtis kitų priemonių, saugančių jos interesus, ir bet kuriuo atveju privalo duoti orlaiviui laiko įvykdyti įsakymą iki tol, kol bus pasiryžta jį pulti.

3. Sanitarinis orlaivis, remiantis susitarimu arba atsižvelgiant į 2 punkte minimas aplinkybes, vykdydamas įsakymą ar dėl kokių nors kitų priežasčių nusileidžiantis ant žemės arba ant vandens neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijoje, tikrinamas siekiant nustatyti, ar jis tikrai yra sanitarinis orlaivis. Tikrinimas atliekamas nedelsiant ir greitai. Patikrinimą atliekanti šalis nereikalauja, kad iš orlaivio būtų išlaipinti šalies, kuri naudojasi orlaiviu, sužeistieji ir ligoniai, išskyrus tikrinimo atvejus, kai juos būtina išlaipinti. Patikrinimą atliekanti šalis bet kokiomis sąlygomis rūpinasi, kad sužeistųjų ir ligonių būklė po patikrinimo ar laikino išlaipinimo iš orlaivio nepablogėtų. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis iš tiesų yra sanitarinis, šiam orlaiviui ir jame esantiems asmenims, išskyrus tuos, kurie turi būti sulaikyti remiantis tarptautinės teisės normomis, taikomomis vykstant ginkluotiems konfliktams, leidžiama skristi toliau ir sudaromos būtinos sąlygos skrydžiui tęsti. Po patikrinimo paaiškėjus, kad orlaivis nėra sanitarinis, jis sulaikomas ir su jame buvusiais asmenimis elgiamasi laikantis 4 punkto.

4. Sužeistieji, ligoniai ir asmenys, patyrę laivo sudužimą, laikinai išlaipinami iš sanitarinio orlaivio neutralios ar konflikte nedalyvaujančios valstybės teritorijoje, valdžios institucijų sutikimu yra sulaikomi tos valstybės, jei su ja konflikto šalys nėra susitarusios kitaip – kai to reikalauja tarptautinės teisės normos, taikomos vykstant ginkluotiems konfliktams – tokiu būdu, kad jie negalėtų vėl dalyvauti karo veiksmuose. Tų asmenų internavimo ir hospitalizavimo išlaidas apmoka valstybė, kuriai jie priklauso.

5. Neutralios ar kitos konflikte nedalyvaujančios valstybės taiko visas visoms konflikto šalims vienodas sąlygas ir ribojimus sanitarinių orlaivių skrydžiams virš savo teritorijų ar nusileidimui jose.

1. Kai leidžia aplinkybės, o vėliausiai – tik pasibaigus karo veiksmams, kiekviena konflikte dalyvaujanti šalis turi ieškoti asmenų, apie kuriuos priešiška šalis praneša kaip apie dingusius. Ši priešiška šalis privalo suteikti visą būtiną informaciją apie tokius asmenis, siekdama padėti jų ieškoti.

2. Kad būtų lengviau rinkti informaciją, remdamasi aukščiau pateiktu punktu, kiekviena konflikto šalis dėl asmenų, kuriems nebūtų taikomos palankesnės sąlygos pagal konvencijas ir šį protokolą, privalo:

3. Informacija apie asmenis, apie kuriuos remiantis 1 punktu buvo pranešta kaip apie dingusius, ir prašymas suteikti tokią informaciją turi būti perduodami arba tiesiogiai, arba per valstybę globėją, arba per Centrinę Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto paieškų agentūrą, arba per nacionalines Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijas. Kai ši informacija perduodama ne per Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetą ir jo Centrinę paieškų agentūrą, kiekviena konflikto šalis privalo pasirūpinti, kad ji taip pat būtų pasiųsta į Centrinę paieškų agentūrą.

4. Konflikto šalys turi stengtis susitarti dėl paieškos būrių sukūrimo, mirusiųjų atpažinimo ir išvežimo iš teritorijų, kuriose vyksta karo veiksmai, taip pat, jei būtina, susitarti, kad tuos būrius lydėtų priešiškos šalies personalas, kai šios užduotys bus vykdomos priešiškos šalies kontroliuojamose teritorijose; tokių būrių personalas, vykdantis tik savo pareigas, turi būti gerbiamas ir saugomas.

1. Asmenų, mirusių dėl priežasčių, susijusių su okupacija ar buvimu nelaisvėje dėl okupacijos ir karo veiksmų, ir asmenų, nesančių šalies, kurioje jie mirė dėl karo veiksmų, piliečiais, palaikai turi būti gerbiami ir gerbiamos jų laidojimo vietos. Jos prižiūrimos ir pažymimos taip, kaip nustatyta Ketvirtosios konvencijos 130 straipsnyje, jeigu tokių asmenų palaikams ir jų laidojimo vietoms nebūtų rodoma didesnė pagarba pagal konvencijas ir šį protokolą.

2. Kai tik aplinkybės ir priešiškų šalių santykiai leidžia, aukštosios susitariančiosios šalys, kurių teritorijoje yra kapai ir galbūt kitos asmenų, kurie mirė dėl karo veiksmų ar okupacijos metu arba nelaisvėje, palaikų laidojimo vietos, turi sudaryti susitarimus, kad:

3. Jei susitarimų, numatytų 2 b ir c punktuose, nėra ir šalis, esanti mirusiojo tėvynė, nesutinka tokių laidojimo vietų išlaikyti savo lėšomis, aukštoji susitariančioji šalis, kurios teritorijoje yra tokios laidojimo vietos, gali pasiūlyti savo pagalbą grąžinti tokių mirusiųjų palaikus į tėvynę. Jei toks siūlymas nepriimamas, aukštoji susitariančioji šalis, praėjus penkeriems metams nuo tokio siūlymo pateikimo dienos ir tinkamai pranešus šaliai, esančiai mirusiųjų tėvyne, dėl kapinių ir kapų gali imtis jos įstatymuose nurodytų priemonių.

4. Aukštajai susitariančiajai šaliai, kurios teritorijoje yra šiame straipsnyje minimos laidojimo vietos, leidžiama ekshumuoti tik:

1. Kilus bet kokiam ginkluotam konfliktui, konflikto šalių teisė pasirinkti kariavimo metodus ir priemones nėra neribota.

2. Draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo metodus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių.

3. Draudžiama naudoti tuos kariavimo metodus ir priemones, kurie padarys arba, galima tikėti, padarytų ilgalaikę, didelę ir rimtą žalą aplinkai.

1. Draudžiama užmušti, sužeisti arba paimti priešininką į nelaisvę, naudojantis apgaule. Apgaulė – tai veiksmai, kuriais siekiama įgyti priešininko pasitikėjimą ir priversti jį patikėti, kad jis turi teisę į apsaugą arba privalo gauti tokią apsaugą remiantis tarptautinės teisės normomis, taikomomis ginkluotų konfliktų metu, tam, kad būtų galima pasinaudoti šiuo pasitikėjimu. Pavyzdžiui, apgaulė yra šie veiksmai:

2. Karinės gudrybės nedraudžiamos. Šios gudrybės – tai veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti priešininką arba paskatinti jį veikti neapgalvotai, tačiau jie nepažeidžia jokių tarptautinės teisės normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, ir nėra išdavikiški, nes nepasinaudojama priešininko šalies pasitikėjimu, saugumu, kurį užtikrina šios teisės. Pavyzdžiui, tokių gudrybių veiksmai yra šie: maskuotės, spąstų naudojimas, tariamos operacijos ir dezinformacija.

1. Draudžiama ne pagal paskirtį naudoti skiriamąją Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ar Raudonojo Liūto ir Saulės emblemą ar kitas emblemas, ženklus ar signalus, numatytus konvencijose ir šiame protokole. Taip pat draudžiama ginkluoto konflikto metu apgalvotai piktnaudžiauti kitais, tarptautinį pripažinimą turinčiais saugomaisiais ženklais, emblemomis arba signalais, taip pat balta vėliava ir kultūros vertybes saugančia emblema.

2. Draudžiama naudoti skiriamąją Jungtinių Tautų Organizacijos emblemą be šios organizacijos sutikimo.

1. Ginkluotame konflikte draudžiama naudoti neutralių ar kitų valstybių, nesančių konflikto šalimis, vėliavas, karines emblemas, karinius skiriamuosius ženklus ir uniformas.

2. Draudžiama naudoti priešiškų šalių vėliavas, karines emblemas, karinius skiriamuosius ženklus ar uniformas puolant arba dengiant, pradedant, apsaugant ar sunkinant karo veiksmus.

3. Niekas iš šio straipsnio ar 37 straipsnio 1 d punkto nepaveikia visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, taikomų šnipinėjimui ar vėliavų naudojimui ginkluotų konfliktų jūroje metu.

1. Draudžiama pulti asmenį, kuris pripažįstamas išėjusiu iš rikiuotės asmeniu ar kurį esamomis aplinkybėmis reikėtų tokiu pripažinti.

2. Išėjusiu iš rikiuotės asmeniu laikomas kiekvienas asmuo, jeigu jis:

3. Asmenys, turintys teisę į apsaugą kaip karo belaisviai, patekę į priešiškos šalies rankas neįprastomis karo veiksmų sąlygomis, kai jų evakuacija, kaip numatyta Trečiosios konvencijos III dalies I skyriuje, negalima, imasi visų įmanomų atsargumo priemonių.

1. Nė vienas asmuo, iššokęs su parašiutu iš katastrofą patyrusio orlaivio, besileidžiantis ant žemės neturi būti puolamas.

2. Asmeniui, iššokusiam iš orlaivio su parašiutu iš katastrofą patyrusio orlaivio ir nusileidusiam priešiškos šalies kontroliuojamoje teritorijoje, suteikiama galimybė pasiduoti į nelaisvę, kol jis taps puolimo objektu, jeigu nėra akivaizdu, kad jis atlieka priešiškus veiksmus.

3. Oro desantininkų būriai šio straipsnio nėra saugomi.

1. Konflikto šalies ginkluotąsias pajėgas sudaro visos organizuotos ginkluotosios pajėgos, grupės ir daliniai, kuriems vadovauja asmuo, atsakingas šaliai už savo pavaldinių elgesį, net jei tai šaliai atstovauja vyriausybė ir valdžia, kurios nepripažįsta priešiška šalis. Tokios ginkluotosios pajėgos paklūsta vidaus disciplinos sistemai, kuri, inter alia, privalo užtikrinti tarptautinės teisės normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, laikymąsi.

2. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai (išskyrus medicinos ir religinį personalą, apie kurį kalbama Trečiosios konvencijos 33 straipsnyje) yra kombatantai, t. y. turi teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose.

3. Kaskart konflikto šalis, įtraukusi į savo ginkluotąsias pajėgas paramilitarinę ar ginkluotą teisėsaugos organizaciją, apie tai informuoja kitas konflikto šalis.

1. Kiekvienas kombatantas, kaip numatyta 43 straipsnyje, patenkantis į priešiškos šalies nelaisvę, tampa karo belaisviu.

2. Nors visi kombatantai privalo laikytis tarptautinės teisės normų, taikomų vykstant ginkluotiems konfliktams, šių normų pažeidimas neatima iš kombatanto teisės būti kombatantu ar, jeigu jis patenka į priešiškos šalies nelaisvę, jo teisės būti karo belaisviu, išskyrus 3 ir 4 punktuose nurodytus atvejus.

3. Siekdami padėti geriau apsaugoti civilius gyventojus nuo karo veiksmų padarinių, kombatantai privalo išsiskirti iš civilių gyventojų, kai jie dalyvauja puolime arba karinėje operacijoje, kai rengiamasi puolimui. Kadangi ginkluotų konfliktų metu būna situacijų, kai dėl karo veiksmų pobūdžio ginkluotas kombatantas negali išsiskirti iš civilių gyventojų, jis išsaugo kombatanto statusą tik jei tokiomis aplinkybėmis atvirai nešiojasi ginklą:

4. Kombatantas, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje, kai nesilaiko 3 punkto antrajame sakinyje išdėstytų reikalavimų, netenka teisės būti karo belaisviu, tačiau jis vis tiek saugomas visais atžvilgiais, kaip ir karo belaisviai remiantis Trečiąja konvencija ir šiuo protokolu. Šiai apsaugai galioja ir apsauga, kuri yra ekvivalentiška apsaugai, teikiamai Trečiosios konvencijos asmeniui, kuris yra teisiamas ir baudžiamas už bet kokius jo padarytus nusikaltimus.

5. Kiekvienas kombatantas, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje ne karinės operacijos metu ar rengiantis jai, dėl savo ankstesnės veiklos nepraranda savo teisės būti kombatantu ir karo belaisviu.

6. Šis straipsnis nepažeidžia jokio asmens teisės būti karo belaisviu, remiantis Trečiosios konvencijos 4 straipsniu.

7. Šis straipsnis nėra skirtas pakeisti visuotinai pripažintą valstybių praktiką dėl kombatantų aprengimo uniformomis, jei jie yra konflikto šalių uniformuotos reguliariosios armijos ginkluotuose padaliniuose.

8. Be kategorijos asmenų, minimų Pirmosios ir Antrosios konvencijų 13 straipsnyje, visi asmenys, esantys konflikto šalies ginkluotosiose pajėgose, kaip tai numatyta šio protokolo 43 straipsnyje, turi teisę būti saugomi remiantis šiomis konvencijomis, jeigu jie sužeisti ar ligoti, arba remiantis Antrąja konvencija, jeigu jie patyrė laivo sudužimą jūroje ar kituose vandenyse.

1. Asmuo, dalyvaujantis karo veiksmuose ir atsidūręs priešiškos šalies valdžioje, laikomas karo belaisviu ir todėl yra saugomas remiantis Trečiąja konvencija, jeigu jis pretenduoja į karo belaisvio statusą arba jeigu paaiškėja, kad jis turi teisę į šį statusą, ar jeigu šalis, kuriai jis priklauso, reikalauja jam suteikti šį statusą pranešdama apie tai sulaikiusiai jį valstybei ar valstybei globėjai. Kilus bet kokių abejonių, ar toks asmuo turi teisę į karo belaisvio statusą, jo statusas toks lieka ir jis yra saugomas remiantis Trečiąja konvencija ir šiuo protokolu tol, kol jo statuso nenustatys kompetentingas tribunolas.

2. Jeigu asmuo, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje, nėra sulaikomas kaip karo belaisvis, o yra tos šalies teisiamas už pažeidimus, susijusius su karo veiksmais, jis turi teisę reikalauti, kad tribunolas jam pripažintų karo belaisvio statusą. Kai tik įmanoma tai padaryti, pagal priimtą procedūrą šis sprendimas turi būti paskelbtas iki įvyksiant teismui už pažeidimus. Valstybės globėjos atstovai turi teisę dalyvauti teismo procese, kuriame paskelbiamas nuosprendis šiuo klausimu, jeigu tik išimties tvarka jis nevyksta in camera (uždarai) valstybės saugumo sumetimais. Šiuo atveju sulaikiusi valstybė turi atitinkamai informuoti apie tai valstybę globėją.

3. Kiekvienas asmuo, kuris dalyvavo karo veiksmuose, bet neturi teisės į karo belaisvio statusą ir kuriam netaikomos palankesnės sąlygos remiantis Ketvirtąja konvencija, bet kuriuo atveju turi teisę į šio protokolo 75 straipsnyje numatytą apsaugą. Okupuotoje teritorijoje bet kuris asmuo, jei tik jis nesulaikytas kaip šnipas, nepaisant Ketvirtosios konvencijos 5 straipsnio nuostatų, taip pat turi teisę, kaip numato konvencija, susisiekti.

1. Nepaisant bet kurios kitos konvencijų ar šio protokolo nuostatos, kiekvienas konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, atsidūręs priešiškos šalies valdžioje tuo metu, kai jis šnipinėjo, neturi teisės į karo belaisvio statusą ir su juo galima elgtis kaip su šnipu.

2. Asmuo, priklausantis konflikto šalies ginkluotosioms pajėgoms ir šios šalies vardu renkantis ar mėginantis rinkti informaciją priešiškos šalies kontroliuojamoje teritorijoje, nelaikomas šnipinėjančiu, jeigu taip elgdamasis jis vilki savo ginkluotųjų pajėgų uniformą.

3. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, nuolat gyvenantis priešiškos šalies okupuotoje teritorijoje ir šalies, kuriai jis priklauso, vardu renkantis ar mėginantis šioje teritorijoje rinkti informaciją, turinčią karinę vertę, nelaikomas šnipinėjančiu, jei informaciją renka neapsimetinėdamas ir sąmoningai nesislėpdamas. Be to, toks asmuo nepraranda teisės į karo belaisvio statusą ir su juo negalima elgtis kaip su šnipu, jei tik jis nesugautas šnipinėjantis.

4. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys, nuolat negyvenantis priešiškos šalies okupuotoje teritorijoje ir šnipinėjantis šioje teritorijoje, nepraranda savo teisės į karo belaisvio statusą ir su juo negalima elgtis kaip su šnipu, išskyrus atvejus, kai jis sugaunamas nespėjęs prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų, kurioms priklauso.

1. Samdinys neturi teisės į kombatanto ar karo belaisvio statusą.

2. Samdinys – tai asmuo, kuris:

1. „Puolimai“ reiškia prievartos veiksmus priešininko atžvilgiu, nepaisant, ar tai daroma puolant ar ginantis.

2. Šio protokolo nuostatos dėl puolimų taikomos visiems puolimams, nepaisant, kokioje teritorijoje jie vyksta, įskaitant ir nacionalinę teritoriją, priklausančią konflikto šaliai, bet kontroliuojamą priešiškos šalies.

3. Šio skyriaus nuostatos taikomos visiems karo veiksmams sausumoje, ore ar jūroje, galintiems paveikti civilius gyventojus, paskirus civilius ar civilinius objektus, esančius sausumoje. Jos taip pat taikomos visiems sausumos objektų puolimams iš jūros ar iš oro, bet niekaip nepaveikia tarptautinės teisės normų, taikomų vykstant ginkluotiems konfliktams jūroje ar ore.

4. Šio skyriaus nuostatos papildo humanitarinės apsaugos normas, pateiktas Ketvirtojoje konvencijoje, ypač jos antrojoje dalyje, ir kituose tarptautiniuose susitarimuose, kurių privalo laikytis aukštosios susitariančiosios šalys. Jos taip pat papildo kitas tarptautinės teisės normas dėl civilių gyventojų ir civilinių objektų sausumoje, jūroje ir ore apsaugos nuo karo veiksmų poveikio.

1. Civilis yra bet kuris asmuo, nepriklausantis nė vienai kategorijai asmenų, nurodytų Trečiosios konvencijos 4 straipsnyje (A.1, A. 2, A. 3 ir A. 6) ir šio protokolo 43 straipsnyje. Jei abejojama, ar asmuo yra civilis, jis laikomas civiliu.

2. Civilius gyventojus sudaro visi civiliai asmenys.

3. Paskirų asmenų, nelaikomų civiliais, buvimas tarp civilių gyventojų netrukdo pastarųjų laikyti civiliais gyventojais.

1. Civiliai gyventojai ir pavieniai civiliai turi būti saugomi nuo pavojų, kylančių dėl karo veiksmų. Kad ši apsauga būtų veiksminga, bet kuriomis sąlygomis turi būti laikomasi šių normų, papildančių kitas taikomas tarptautinės teisės normas.

2. Civiliai gyventojai, taip pat pavieniai civiliai neturi būti puolimo objektu. Prievartos aktai ar grasinimai, prievarta siekiant įbauginti civilius gyventojus, draudžiami.

3. Civiliai saugomi taip, kaip numatyta šiame skyriuje, išskyrus atvejus ir laiką, kai jie tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose.

4. Puolimai be atrankos yra draudžiami. Puolimai be atrankos yra:

5. Be kitų, puolimu be atrankos reikėtų laikyti:

6. Draudžiama pulti civilius gyventojus arba pavienius civilius taikant atsakomuosius baudžiamuosius veiksmus.

7. Civilių gyventojų arba pavienių civilių buvimu ar persikėlimu negalima naudotis siekiant apsaugoti tam tikrus punktus ar vietoves nuo karo veiksmų, ypač mėginant apsaugoti nuo puolimo karinius objektus arba pridengti karo veiksmus, padėti jiems arba trukdyti. Konflikto šalys neturi vadovauti civilių gyventojų arba atskirų civilių persikėlimui, turėdamos tikslą apginti karinius objektus nuo puolimo arba pridengti karines operacijas.

8. Bet koks šių draudimų pažeidimas neatleidžia konflikto šalių nuo jų teisinių įsipareigojimų civiliams gyventojams ir civiliams, tarp jų ir nuo įsipareigojimo imtis 57 straipsnyje numatytų saugumo priemonių.

1. Civiliniai objektai neturi tapti puolimų ar represalijų objektais. Civiliniai objektai yra visi objektai, nesantys 2 punkte numatytais kariniais objektais.

2. Puolami tik kariniai objektai. Kalbant apie objektus, kariniais objektais laikomi tie, kurie dėl savo pobūdžio, vietos, paskirties ar panaudojimo efektyviai padeda karo veiksmams ir kurių visiškas ar dalinis sugriovimas, paėmimas ar neutralizavimas tuometinėmis aplinkybėmis suteikia aiškų karinį pranašumą.

3. Tuo atveju, kai abejojama, ar objektas paprastai skirtas civiliniams tikslams, pavyzdžiui, bažnyčia, gyvenamasis namas ar kiti gyvenamieji pastatai arba mokykla, nenaudojami efektyviai padėti karo veiksmams, manoma, kad toks objektas naudojamas civiliniams tikslams.

a) vykdyti kokius nors karo veiksmus, nukreiptus į istorinius paminklus, meno kūrinius ir bažnyčias, kurie yra kultūrinis ir dvasinis tautų palikimas;

b) naudoti tokius objektus kariniams siekiams palaikyti;

c) paversti tokius objektus represalijų objektais.

1. Draudžiama kaip kariavimo metodą naudoti civilių gyventojų marinimą badu.

2. Draudžiama pulti, sunaikinti, išvežti ar paversti netinkamais naudoti objektus, kurie yra būtini, kad civiliai gyventojai išliktų gyvi, būtent: maisto atsargas, žemės ūkio vietoves, kuriose gaminami maisto produktai, pasėlius, galvijus, geriamojo vandens įrengimus ir jo atsargas, irigacines sistemas, turint tikslą neleisti jais naudotis civiliams gyventojams ar priešiškai šaliai gyvybei palaikyti, kad ir kokiais motyvais tai būtų daroma – siekiant badu marinti civilius gyventojus, priversti juos išsikelti kitur ar dėl kokios kitos priežasties.

3. 2 punkte nurodyti draudimai netaikomi šiems priešiškos šalies naudojamiems ir tame punkte nurodytiems objektams:

4. Šie objektai neturi tapti represalijų objektais.

5. Pripažįstant, kad kiekvienai konflikto šaliai svarbu apginti savo nacionalinę teritoriją nuo priešo įsibrovimo, konflikto šaliai leidžiama nusižengti 2 punkte numatytiems draudimams tokioje savo kontroliuojamoje teritorijoje, jei to reikalauja karinė būtinybė.

1. Kariaujant reikia pasirūpinti, kad gamta būtų apsaugota nuo visokeriopos, ilgalaikės ir didelės žalos. Ši apsauga reiškia tokių kariavimo metodų ir priemonių uždraudimą, kuriais siekiama padaryti žalą gamtai arba tikimasi, kad ilgainiui tai bus padaryta, ir tuo norima pakenkti gyventojų sveikatai arba jų išlikimui.

2. Imantis represalijų, draudžiama niokoti gamtą.

1. Pavojingos įmonės ir įrengimai, būtent užtvankos, pylimai ir atominės elektrinės, neturi tapti puolimo objektu netgi tada, kai šie objektai yra kariniai, jeigu dėl puolimo gali pasireikšti pavojingos jėgos ir labai nukentėti civiliai gyventojai. Kiti kariniai objektai, esantys šiose įmonėse ar įrengimuose arba greta jų, neturi tapti puolimo objektu, jeigu dėl puolimo šių įmonių ar įrenginių veikloje gali pasireikšti pavojingos jėgos ir dėl to labai nukentėtų civiliai gyventojai.

2. Ypatinga apsauga, numatyta 1 punkte, nutraukiama:

3. Visais atvejais civiliai gyventojai ir pavieniai civiliai turi būti apsaugoti taip, kaip jiems garantuoja tarptautinė teisė, taip pat imantis 57 straipsnyje numatytų atsargumo priemonių. Jei apsauga nutraukiama ir kurios nors įmonės, įrengimai ar kariniai objektai, minimi 1 punkte, yra puolami, reikia imtis visų galimų atsargumo priemonių pavojingų jėgų išsiveržimui išvengti.

4. Draudžiama represalijų objektu pasirinkti kurias nors 1 punkte nurodytas įmones, įrengimus ar karinius objektus.

5. Konflikto šalys turi vengti karinius objektus išdėstyti greta 1 punkte nurodytų įmonių ar įrengimų. Tačiau leidžiama statyti įrengimus turint vienintelį tikslą – nuo puolimo apginti saugomas įstaigas ir įrengimus. Jie patys taip pat negali būti puolimo objektu, jeigu nebus naudojami karo veiksmams, išskyrus būtiną gynybą jų saugomų įmonių ir įrengimų puolimo atveju, jei jie bus aprūpinti ginklais, kurie tinka tik atremti jų saugomų įmonių ir įrengimų puolimą.

6. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys raginamos sudaryti kitus tarpusavio susitarimus dėl pavojingos jėgos objektų papildomos apsaugos.

7. Kad šio straipsnio saugomus objektus būtų lengviau atpažinti, konflikto šalys gali juos pažymėti specialiu ženklu. Šį ženklą sudaro trys ryškiai oranžiniai apskritimai, išdėstyti ant tos pačios ašies, kaip yra nurodyta šio protokolo I priedo 16 straipsnyje. Jei tokio ženklo nėra, jokiu būdu nereiškia, kad nors viena iš konflikto šalių gali nevykdyti pagal šį straipsnį privalomų įsipareigojimų.

1. Atliekant karo veiksmus, būtina nuolat rūpintis, kad būtų tausojami civiliai gyventojai, pavieniai civiliai ir civiliniai objektai.

2. Rengiant puolimą, imamasi šių saugumo priemonių:

3. Jeigu galima pasirinkti, kurį karinį objektą pulti, tuo atveju, kai bet kurio jų paėmimas suteiktų panašų karinį pranašumą, pasirenkamas tas, kurio puolimas, kaip galima tikėtis, būtų mažiausiai pavojingas civilių gyvybei ir civiliniams objektams.

4. Kai karinės operacijos vykdomos jūroje arba ore, kiekviena konflikto šalis, žinodama savo teises ir pareigas, nurodytas tarptautinės teisės normose ir taikomas ginkluotų konfliktų metu, privalo imtis visų protingų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta civilių gyventojų aukų ir žalos civiliniams objektams.

5. Nė vienos šio straipsnio nuostatos negalima interpretuoti kaip leidimo pulti civilius gyventojus, pavienius civilius ar civilinius objektus.

a) nenusižengdamos Ketvirtosios konvencijos 49 straipsniui, iš vietovių, esančių netoli karinių objektų, iškeldinti civilius gyventojus, pavienius civilius ir civilinius objektus, kurie yra jų kontroliuojami;

b) vengti išdėstyti karinius objektus tankiai gyvenamose vietovėse arba arti jų;

c) imtis kitų būtinų atsargumo priemonių, kad civiliai gyventojai, pavieniai civiliai ir civiliniai objektai, kuriuos jos kontroliuoja, būtų apsaugoti nuo karinių operacijų keliamo pavojaus.

1. Konflikto šalims draudžiama naudojant bet kokias priemones pulti neapsaugotas vietoves.

2. Konflikto šalies atitinkamos valdžios institucijos neapsaugota vietove gali paskelbti bet kurią gyvenamąją vietą, esančią ginkluotųjų pajėgų susikirtimo zonoje arba greta jų, kuri atvira priešiškos šalies okupacijai. Tokia vietovė turi atitikti šias sąlygas:

3. Asmenų, kuriems galioja ypatinga apsauga, remiantis konvencijomis ir šiuo protokolu, ir policijos pajėgų, skirtų vien tvarkai palaikyti ir įstatymams saugoti, buvimas šioje vietovėje nepažeidžia 2 punkte išdėstytų sąlygų.

4. Paskelbiant 2 punkte nurodytas vietoves, priešiškai šaliai pateikiama deklaracija, kurioje nurodomos ir aprašomos kiek įmanoma tikslesnės neapsaugotos vietovės ribos. Konflikto šalis, kuriai skirta ši deklaracija, patvirtina ją gavusi ir nurodytą vietovę laiko neapsaugota vietove, išskyrus atvejus, kai 2 punkte nustatytų sąlygų faktiškai nesilaikoma. Tokiu atveju ši šalis nedelsdama praneša apie tai deklaraciją pateikusiai šaliai. Net jei nesilaikoma 2 punkte numatytų sąlygų, tokia vietovė ir toliau yra saugoma, kaip yra numatyta kitose šio protokolo nuostatose ir kitose tarptautinės teisės normose, taikomose ginkluotų konfliktų metu.

5. Konflikto šalys gali susitarti dėl vietovių laikymo neapsaugotomis, net jeigu tos vietovės neatitinka 2 punkte nurodytų sąlygų. Susitarime turi būti kiek įmanoma tiksliau nurodytos neapsaugotos vietovės ribos ir aprašymas, jei būtina, numatomi susitarimo kontrolės metodai.

6. Šalis, kontroliuojanti tokio susitarimo objektu esančią vietovę, turi ją pažymėti, kiek įmanoma, tokiais ženklais, dėl kurių gali būti susitarta su kita šalimi. Šie ženklai išdėstomi aiškiai matomose vietose, ypač pagal vietovės perimetrą, ant ribų ir pagrindiniuose keliuose.

7. Vietovė praranda neapsaugotos vietovės statusą, kai ji nebeatitinka 2 punkte nustatytų sąlygų arba 5 punkte minėto susitarimo sąlygų. Tokiu atveju ši vietovė toliau yra saugoma, kaip yra numatyta kitose šio protokolo nuostatose ir kitose tarptautinės teisės normose, taikomose ginkluotų konfliktų metu.

1. Konflikto šalims draudžiama vykdyti karines operacijas tose zonose, kurioms jos susitarė suteikti demilitarizuotų zonų statusą, jeigu operacijų vykdymas prieštarauja susitarimo nuostatoms.

2. Susitarimas turi būti tikslus, sudarytas žodžiu arba raštu tiesiogiai arba tarpininkaujant valstybei globėjai ar bet kuriai nešališkai humanitarinei organizacijai, ir jis gali būti išreikštas abipusiškai suderintais pareiškimais. Susitarimas gali būti priimtas taikos metu, taip pat prasidėjus karo veiksmams, jame turi būti kiek įmanoma tiksliau nurodytos ir aprašytos demilitarizuotos zonos ribos ir, jei būtina, nustatyti kontrolės metodai.

3. Susitarimo objektu dažniausiai yra bet kuri zona, atitinkanti šias sąlygas:

4. Asmenų, saugomų remiantis konvencijomis ir šiuo protokolu, ir policijos pajėgų, paliktų tik tvarkai palaikyti ir įstatymams saugoti, buvimas šioje zonoje neprieštarauja 3 punkte nurodytoms sąlygoms.

5. Demilitarizuotą zoną kontroliuojanti šalis pažymi ją, kiek tai įmanoma, tokiais ženklais, dėl kurių gali būti susitarta su kita šalimi ir kurie išdėstomi ten, kur aiškiai matyti, ypač pagal zonos perimetrą, ant ribų ir pagrindiniuose keliuose.

6. Jeigu karo veiksmai artėja prie demilitarizuotos zonos ir jeigu konflikto šalys yra sudariusios susitarimą, nė viena jų negali panaudoti šios zonos su karo veiksmais susijusiems tikslams ar vienašališkai atšaukti jos statusą.

7. Jei viena iš konflikto šalių iš esmės pažeis 3 ar 6 punkto nuostatas, kita šalis bus atleista nuo pareigų, numatytų susitarime dėl demilitarizuotos zonos statuso šiai zonai suteikimo. Tokiu atveju zona netenka savo statuso, tačiau yra ir toliau saugoma, kaip yra numatyta kitose šio protokolo nuostatose ir kitose tarptautinės teisės normose, taikomose ginkluotų konfliktų metu.

a) „civilinė gynyba“ – vykdymas kai kurių ar visų toliau išvardytų humanitarinių užduočių, skirtų civiliams gyventojams apginti nuo pavojų ir padėti jiems pašalinti tiesioginius karo veiksmų ar katastrofų padarinius, taip pat sukurti jiems išlikti būtinas sąlygas. Tokios užduotys yra:

i) perspėjimas,

ii) evakuacija,

iii) slėptuvių įrengimas ir jų tvarkymas,

iv) šviesos maskavimo priemonių naudojimas,

v) gelbėjimo operacijos,

vi) medicininis aptarnavimas, įskaitant ir pirmąją pagalbą, taip pat religinė pagalba,

vii) kova su gaisrais,

viii) pavojingų vietovių nustatymas ir pažymėjimas,

ix) dezinfekavimas ir kitos panašios apsaugos priemonės,

x) skubus būsto suteikimas ir aprūpinimas,

xi) skubi pagalba nelaimę patyrusiose vietovėse atkuriant ir palaikant tvarką,

xii) skubus būtinų komunalinių tarnybų atkūrimas,

xiii) skubus mirusiųjų laidojimas,

xiv) pagalba siekiant išsaugoti būtinus objektus,

xv) papildoma veikla, būtina bet kuriai minėtai užduočiai įvykdyti, įskaitant planavimą ir organizavimą;

b) „civilinės gynybos organizacijos“ – įstaigos ar daliniai, kurie arba suorganizuoti, arba yra gavę kompetentingų konflikto šalies valdžios institucijų įgaliojimus vykdyti kurią nors iš a punkte minimų užduočių ir kurie skirti ir naudojami tik toms užduotims vykdyti;

c) civilinės gynybos organizacijų „personalas“ – asmenys, kuriuos konflikto šalis paskiria tik a punkte minimoms užduotims vykdyti, taip pat tas personalas, kurį kompetentingos konflikto šalies valdžios institucijos paskiria vadovauti šioms organizacijoms;

d) civilinės gynybos organizacijų „inventorius“ (materiel) – įrengimai, medžiagos ir transporto priemonės, kurias šios organizacijos naudoja a punkte minimoms civilinės gynybos užduotims vykdyti.

1. Civilinės gynybos organizacijos ir jų personalas yra gerbiami ir saugomi remiantis šio protokolo, ypač šio skyriaus, nuostatomis. Jie turi teisę vykdyti patikėtas civilinės gynybos užduotis, išskyrus atvejus, kai to neleidžia primygtinė karinė būtinybė.

2. 1 punkto nuostatos taikomos ir civiliams, kurie, nors ir nebūdami civilinės gynybos organizacijų nariai, atsiliepė pašaukti kompetentingų valdžios institucijų ir jų kontroliuojami vykdo civilinės gynybos užduotis.

3. Šio protokolo 52 straipsnis taikomas ir pastatams bei inventoriui (materiel), skirtiems civilinės gynybos tikslams, taip pat civiliams gyventojams suteikiamoms slėptuvėms. Civilinei gynybai naudojami objektai negali būti sunaikinami arba naudojami ne pagal paskirtį, naudoti juos kitaip gali tik šalis, kuriai jie priklauso.

1. Okupuotose teritorijose civilinės gynybos organizacijos gauna valdžios institucijų paramą, būtiną jų užduotims vykdyti. Jokiomis aplinkybėmis šių organizacijų personalas negali būti verčiamas imtis veiklos, trukdančios tinkamai vykdyti šias užduotis. Okupavusi valstybė nekeičia šių organizacijų struktūros ar personalo jokiu būdu, kuris galėtų pakenkti efektyviai vykdyti jų užduotis. Iš šių organizacijų negalima reikalauti teikti prioritetą tos valstybės piliečiams ar interesams.

2. Okupavusi valstybė negali priversti, versti ir skatinti civilinės gynybos organizacijas vykdyti užduotis taip, kad kaip nors pakenktų civilių gyventojų interesams.

3. Okupavusi valstybė saugumo sumetimais civilinės gynybos personalą gali nuginkluoti.

4. Okupavusi valstybė neturi nei kitaip panaudoti pastatų ar atkurti inventoriaus (materiel), priklausančių civilinės gynybos organizacijoms ar jų naudojamoms, nei jų rekvizuoti, jei paskirties pakeitimas arba rekvizicija pakenktų civiliams gyventojams.

5. Jei laikomasi 4 punkte numatytų bendrųjų nuostatų, okupavusi valstybė gali rekvizuoti ar pakeisti minėtų išteklių paskirtį esant šioms konkrečioms sąlygoms:

6. Okupavusi valstybė neturi keisti slėptuvių, skirtų naudotis civiliams gyventojams arba jiems būtinų, paskirties ar jas rekvizuoti.

1. 62, 63, 65 ir 66 straipsnių nuostatos taikomos ir civilinės gynybos organizacijų, priklausančių neutralioms ar kitoms konflikte nedalyvaujančioms valstybėms, personalui ir inventoriui, jei šios organizacijos vykdo 61 straipsnyje minėtas civilinės gynybos užduotis konflikto šalies teritorijoje, šiai šaliai pritariant ir kontroliuojant. Bet kuriai suinteresuotai priešiškai šaliai apie šią pagalbą pranešama kaip įmanoma greičiau. Jokiomis aplinkybėmis ši veikla nelaikoma kišimusi į konfliktą. Tačiau ši veikla turėtų būti vykdoma deramai, atsižvelgiant į suinteresuotų konflikto šalių saugumo interesus.

2. Konflikto šalys, gaunančios pagalbą, apie kurią kalbama 1 punkte, ir aukštosios susitariančiosios šalys, teikiančios tokią pagalbą, turėtų, jei tai būtina, padėti tarptautiniu mastu koordinuoti tokią veiklą civilinės gynybos srityje. Tokiais atvejais atitinkamoms tarptautinėms organizacijoms galioja šio skirsnio nuostatos.

3. Okupuotose teritorijose okupavusioji valstybė gali uždrausti arba apriboti civilinės gynybos organizacijų, priklausančių neutralioms ar kitoms konflikte nedalyvaujančioms valstybėms, ir tarptautinių koordinuojančių organizacijų veiklą tik jeigu ji pati gali pasirūpinti tinkamu civilinės gynybos užduočių vykdymu, pasitelkdama savo arba okupuotoje teritorijoje esančias priemones.

1. Apsauga, į kurią turi teisę civilinės apsaugos organizacijos, jų personalas, pastatai, slėptuvės ir inventorius, nutraukiama tik jeigu ji, be savo pačios užduočių, atlieka veiksmus, darančius žalą priešininkui, arba naudojama tokiems veiksmams atlikti. Tačiau apsauga gali būti nutraukta tik po įspėjimo, kuriame kiekvieną kartą, kai tai būtina, numatomas pagrįstas terminas, ir kai tokio įspėjimo yra nepaisoma.

2. Priešininkui darančiais žalą nelaikomi šie veiksmai:

3. Civilinės gynybos personalo lengvojo asmeninio ginklo, skirto tvarkai palaikyti ar savigynai, nešiojimas nėra veiksmas, darantis žalą priešininkui.

Tačiau sausumos vietovėse, kur vyksta ar gali vykti mūšiai, konflikto šalys turi imtis būtinų priemonių, kad šie ginklai būtų tik tokie kaip pistoletai ar revolveriai, kad būtų galima lengviau atskirti civilinės gynybos personalą nuo kombatantų. Net jeigu civilinės gynybos personalas turi kitokius lengvuosius asmeninius ginklus tokiose vietovėse, jis vis tiek turi būti gerbiamas ir saugomas, kai tik atpažįstamas.

4. Civilinės gynybos organizacijų formavimas pagal karinį pavyzdį ir būtina tarnyba jose neatima jų teisės į šio straipsnio teikiamą apsaugą.

1. Kiekviena konflikto šalis turi imtis visų priemonių, kad jos civilinės gynybos organizacijos, jų personalas, pastatai ir inventorius, būdami skirti tik civilinės gynybos užduotims vykdyti, būtų atpažįstami. Tokiu pat būdu turi būti pasirūpinta slėptuvių, skirtų civiliams gyventojams, atpažinimu.

2. Taip pat kiekviena konflikto šalis turi pasirinkti ir taikyti metodus ir priemones, padedančius atpažinti civilines slėptuves, taip pat civilinės gynybos personalą, pastatus ir inventorių, pažymėtus tarptautiniu civilinės gynybos skiriamuoju ženklu.

3. Okupuotose teritorijose arba vietovėse, kur vyksta arba gali vykti mūšiai, civilinės gynybos personalas atpažįstamas iš tarptautinio civilinės gynybos skiriamojo ženklo ir asmens pažymėjimo, patvirtinančio jo statusą.

4. Tarptautinis civilinės gynybos skiriamasis ženklas – tai lygiakraštis žydras trikampis oranžiniame fone, kai jis naudojamas civilinės gynybos organizacijų, jų personalo, statinių ir inventoriaus, taip pat civilių slėptuvių apsaugai.

5. Konflikto šalys gali susitarti civilinei gynybai atpažinti naudoti ne tik skiriamąjį ženklą, bet ir skiriamuosius signalus.

6. Šio straipsnio 1-4 punktų nuostatų taikymą reglamentuoja šio protokolo I priedo V skirsnis.

7. Taikos metu 4 punkte aprašytą skiriamąjį ženklą kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų pritarimu galima naudoti civilinei gynybai atpažinti.

8. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys turi imtis būtinų priemonių tarptautinio civilinės gynybos skiriamojo ženklo naudojimui kontroliuoti ir užkirsti keliui, kad nebūtų juo piktnaudžiaujama.

9. Civilinės gynybos medicinos ir religinio personalo, medicinos dalinių ir sanitarinio transporto atpažinimą taip pat reglamentuoja 18 straipsnis.

1. Ginkluotųjų pajėgų nariai ir kariniai daliniai, priskirti civilinės gynybos organizacijoms, yra gerbiami ir saugomi, jeigu:

2. Ginkluotųjų pajėgų nariai, tarnaujantys civilinės gynybos organizacijose, patekę priešiškos šalies valion, laikomi karo belaisviais. Jei yra būtina, okupuotoje teritorijoje jie gali būti panaudojami civilinės gynybos užduotims vykdyti, tačiau tik šios teritorijos civilių gyventojų interesais, o jeigu šis darbas pavojingas, jie turi savanoriškai sutikti jį atlikti.

3. Karinių dalinių, skirtų civilinės gynybos organizacijoms, stambūs įrengimai ir transportas turi būti aiškiai pažymėti tarptautiniu civilinės gynybos skiriamuoju ženklu. Šis skiriamasis ženklas turi būti kiek įmanoma didelis.

4. Karinių dalinių, nuolat paskirtų civilinės gynybos organizacijoms ir išimtinai skirtų tik civilinės gynybos užduotims vykdyti, inventoriui ir pastatams patekus priešiškos šalies valdžion, taikomi karo įstatymai. Jų negalima panaudoti kitiems negu civilinės gynybos tikslams tol, kol jų reikia civilinės gynybos užduotims vykdyti, išskyrus karinės būtinybės atvejus, kai iš anksto nebuvo imtasi priemonių civilių gyventojų reikmėms tinkamai tenkinti.

1. Be Ketvirtosios konvencijos 55 straipsnyje išvardytų pareigų tiekti maistą ir medikamentus, okupavusi valstybė privalo maksimaliai panaudoti visas turimas priemones ir be jokio nepalankaus skirtumo užtikrinti aprūpinimą drabužiais, patalyne, priemonėmis, reikalingais būstui, ir kitomis atsargomis, būtinomis civiliams gyventojams okupuotoje teritorijoje išlikti, taip pat religinėms apeigoms atlikti būtinais reikmenimis.

2. Pagalbos okupuotų teritorijų civiliams gyventojams teikimo priemones reglamentuoja Ketvirtosios konvencijos 39-62, 108-111 straipsniai, taip pat šio protokolo 71 straipsnis. Ji teikiama nedelsiant.

1. Jeigu kurios nors teritorijos, kontroliuojamos konflikto šalies, išskyrus okupuotą teritoriją, civiliai gyventojai nepakankamai aprūpinami 69 straipsnyje minimomis atsargomis, rengiamos pagalbos teikimo akcijos, kurios yra humanitarinės ir nešališkos bei atliekamos be jokio nepalankaus skirstymo šalių, suinteresuotų tomis pagalbos teikimo akcijomis, susitarimu. Pagalbos teikimo siūlymas, atitinkantis nurodytas sąlygas, nelaikomas kišimusi į ginkluotą konfliktą ar nedraugišku aktu. Skirstant pagalbos siuntas, pirmenybė teikiama vaikams, nėščioms moterims, gimdyvėms ir maitinančioms moterims, kurioms, remiantis Ketvirtąja konvencija ir šiuo protokolu, taikomos specialios lengvatos ir ypatinga apsauga.

2. Konflikto šalys ir kiekviena aukštoji susitariančioji šalis privalo leisti ir padėti greitai ir be kliūčių pervežti visas siuntas, įrengimus ir personalą, siunčiamus pagalbai suteikti taip, kaip tai numatyta šiame skyriuje, net jei ši pagalba skirta priešiškos šalies civiliams gyventojams.

3. Konflikto šalys ir kiekviena aukštoji susitariančioji šalis, leidžiančios pervežti siuntas, įrengimus ir personalą, reikalingą pagalbai suteikti, kaip tai numatyta 2 punkte:

4. Konflikto šalys turi užtikrinti pagalbos siuntų saugumą ir padėti greitai jas paskirstyti.

5. Konflikto šalys ir kiekviena suinteresuota aukštoji susitariančioji šalis turi skatinti ir palengvinti efektyvų tarptautinį pagalbos teikimo akcijų, minimų 1 punkte, koordinavimą.

1. Jei būtina, pagalbą teikiantį personalą galima nusiųsti į bet kurią pagalbos akciją, o ypač padėti transportuoti ir skirstyti pagalbos siuntas; šio personalo dalyvavimui pagalbos teikimo akcijose turi pritarti šalis, kurios teritorijoje jis vykdys savo pareigas.

2. Šis personalas turi būti gerbiamas ir saugomas.

3. Kiekviena šalis, gaunanti pagalbos siuntas, kiek tik įmanoma privalo padėti 1 punkte minimam personalui vykdyti jo pagalbos teikimo misiją. Tik verčiant karinei būtinybei tokio personalo veikla arba jo judėjimas gali būti laikinai apriboti.

4. Jokiomis aplinkybėmis personalas, norėdamas atlikti pagalbos teikimo akcijas, neturi peržengti savo misijos ribų, kaip yra nurodyta šiame protokole. Ypač jis turi kreipti dėmesį į šalies, kurios teritorijoje atlieka savo pareigas, saugumo reikalavimus. Bet kurio asmens, priklausančio šiam personalui ir nesilaikančio šių sąlygų, veikla gali būti nutraukta.

1. Atsižvelgiant į tai, kokia yra šio protokolo 1 straipsnyje nurodytųjų padėtis, su asmenimis, esančiais konflikto šalies valioje ir neturinčiais teisės į palankesnį elgesį, remiantis konvencijomis ar šiuo protokolu, bet kokiomis aplinkybėmis turi būti elgiamasi humaniškai ir jie bent jau turi būti saugomi taip, kaip yra numatyta šiame straipsnyje, nedarant jokių nepalankių skirtumų dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitų įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitokio statuso arba dėl dar kokių nors kitų panašių kriterijų. Kiekviena šalis privalo gerbti visų tokių žmonių asmenybę, orumą, įsitikinimus ir religiją.

2. Toliau išdėstyti veiksmai, nepaisant, ar juos atlieka civilių ar karinių organų atstovai, visada ir visur yra ir bus draudžiami:

3. Kiekvienas asmuo, areštuotas, sulaikytas ar internuotas už veiksmus, susijusius su ginkluotu konfliktu, turi būti nedelsiant informuotas suprantama jam kalba apie priežastis, dėl kurių buvo imtasi tokių priemonių. Išskyrus atvejus, kai areštuojama ar sulaikoma už baudžiamuosius nusikaltimus, tokie asmenys turi būti paleisti kiek galima greičiau bet kuriuo atveju, kai tik nelieka areštą, sulaikymą ar internavimą pateisinančių aplinkybių.

4. Asmeniui, pripažintam kaltu padarius baudžiamąjį nusikaltimą, susijusį su ginkluotu konfliktu, negali būti priimtas joks nuosprendis ir jis negali būti niekaip kitaip nubaustas, kaip tik nusprendus nešališkam ir nustatyta tvarka sudarytam teismui, kuris laikosi visuotinai pripažintų įprastų teismo proceso principų, įskaitant ir tai, kad:

5. Moterys, kurių laisvė suvaržoma dėl priežasčių, susijusių su ginkluotu konfliktu, yra laikomos kitose patalpose nei vyrai. Jas tiesiogiai prižiūri moterys. Tačiau jei sulaikomos ar internuojamos šeimos, moterys, kai tai įmanoma, įkurdinamos toje pačioje vietoje kaip šeimos.

6. Asmenys, areštuoti, sulaikyti ar internuoti dėl priežasčių, susijusių su ginkluotu konfliktu, yra saugomi net ir pasibaigus ginkluotam konfliktui taip, kaip yra numatyta šiame straipsnyje, kol bus galutinai išlaisvinti, repatrijuoti ar atkurtos jų teisės.

7. Kad būtų išvengta bet kokių abejonių, susijusių su asmenų, kaltinamų karo nusikaltimais ar nusikaltimais žmonijai, persekiojimu ir jų teisimu, taikomi šie principai:

8. Nė viena iš šio straipsnio nuostatų negali būti suprasta kaip ribojimas ar pažeidimas bet kurios kitos nuostatos, suteikiančios 1 punkte minimiems asmenims teisę į didesnę apsaugą, remiantis bet kokiomis galiojančiomis tarptautinės teisės normomis.

1. Moterys turi būti ypač gerbiamos ir joms turi būti užtikrinama apsauga, ypač nuo išprievartavimo, priverstinės prostitucijos ar kokio kito nepadoraus kėsinimosi.

2. Nėščių moterų ir mažamečių vaikų motinų, areštuotų, sulaikytų ar internuotų dėl priežasčių, susijusių su ginkluotu konfliktu, bylos nagrinėjamos pirmiausiai.

3. Konflikto šalys kiek tik įmanoma privalo stengtis vengti skelbti mirties bausmę už nusikaltimus, susijusius su ginkluotu konfliktu, nėščioms moterims ar mažamečių vaikų motinoms, nuo kurių šie vaikai priklauso. Mirties bausmė už tokius nusikaltimus šioms moterims neturi būti vykdoma.

1. Vaikus reikia ypač gerbti ir užtikrinti jų apsaugą nuo bet kokių nepadorių kėsinimųsi. Konflikto šalys turi pasirūpinti jų apsauga ir teikti pagalbą, jiems reikalingą dėl amžiaus ar dėl kokios nors kitos priežasties.

2. Konflikto šalys turi imtis visų įmanomų priemonių, kad vaikai, neturintys penkiolikos metų, tiesiogiai nedalyvautų karo veiksmuose, ir ypač turi susilaikyti nuo vaikų verbavimo į savo ginkluotąsias pajėgas. Verbuodamos asmenis, jau turinčius penkiolika metų, bet dar nesukakusius aštuoniolikos, konflikto šalys turi stengtis pirmiausia atrinkti vyresnius.

3. Jeigu išimtiniais atvejais, nesilaikant 2 punkto nuostatų, vaikai, neturintys penkiolikos metų, tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose ir atsiduria priešiškos šalies valioje, jie turi būti ypač saugomi, kaip yra nurodyta šiame straipsnyje, nesvarbu, ar jie karo belaisviai ar ne.

4. Vaikai, areštuoti, sulaikyti ar internuoti dėl priežasčių, susijusių su ginkluotu konfliktu, laikomi atskirtose nuo suaugusiųjų patalpose, išskyrus atvejus, kai šeimos įkurdinamos atskirai, kaip yra nurodyta 75 straipsnio 5 punkte.

5. Mirties bausmė už nusikaltimus, susijusius su ginkluotu konfliktu, nevykdoma asmenims, kurie darydami šį nusikaltimą neturėjo aštuoniolikos metų.

1. Nė viena konflikto šalis neturi imtis evakuoti į užsienio valstybę vaikų, kurie nėra jos piliečiai, išskyrus laikiną evakuaciją, būtiną dėl sveikatos būklės ar vaikų gydymo arba, jei tik jie nėra okupuotoje teritorijoje, dėl jų saugumo. Jei galima rasti vaikų tėvus ar globėjus, tokiai evakuacijai reikia šių raštiško sutikimo. Jeigu šių asmenų negalima rasti, reikia asmenų, kurie pagal įstatymus arba papročius yra atsakingi už vaikų globą, raštiško sutikimo. Kiekviena tokia evakuacija turi būti kontroliuojama valstybės globėjos, susitarus suinteresuotoms šalims, tiksliau ­ šaliai, kuri vykdo evakuaciją, su šalimi, priimančia vaikus, ir šalimis, kurių piliečiai evakuojasi. Kiekvienu atveju visos konflikto šalys privalo imtis visų įmanomų priemonių bet kokiam pavojui evakuacijos metu išvengti.

2. Atlikus evakuaciją pagal 1 punktą, turi būti pasirūpinta tolesniu kiekvieno svetur esančio vaiko mokymu, įskaitant ir jo religinį bei dorinį auklėjimą, kaip to pageidauja tėvai. Mokymas turi būti kiek įmanoma nepertraukiamas visą evakuacijos laikotarpį.

3. Siekdami palengvinti remiantis šiuo straipsniu evakuotų vaikų sugrįžimą į šeimas ir savo šalį, šalies, vykdžiusios evakuaciją, valdžios institucijos ir, kai tai tikslinga, priėmusios šalies valdžios institucijos užpildo kiekvieno vaiko kortelę su fotografija ir ją išsiunčia Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto Centrinei informacijos agentūrai. Kiekvienoje kortelėje turi būti, kai tai įmanoma ir nėra pavojaus padaryti vaikui žalos, ši informacija:

1. Žurnalistai, atliekantys pavojingas profesines užduotis ginkluoto konflikto teritorijose, laikomi civiliais, remiantis 50 straipsnio 1 punktu.

2. Kaip tokie jie yra saugomi pagal konvencijas ir šį protokolą, jeigu jie neatlieka veiksmų, nesuderinamų su savo, kaip civilių asmenų, statusu ir nepažeidžia karo korespondentų, akredituotų ginkluotosiose pajėgose, teisės į statusą, numatytą Trečiosios konvencijos 4 (A. 4) straipsnyje.

3. Jie gali gauti asmens pažymėjimą pagal šio protokolo II priede pateiktą pavyzdį. Šį pažymėjimą išduoda vyriausybė valstybės, kurios pilietis žurnalistas yra arba kurios teritorijoje jis nuolat gyvena, arba kurioje yra ta informacinė agentūra, kurioje jis dirba. Pažymėjimas patvirtina jo, žurnalisto, statusą.

______________

1. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikte dalyvaujančios šalys nedelsdamos turi imtis visų reikiamų priemonių vykdyti įsipareigojimus pagal konvencijas ir šį protokolą.

2. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikte dalyvaujančios šalys turi duoti nurodymus ir instrukcijas, užtikrinančias konvencijų ir šio protokolo laikymąsi, ir privalo kontroliuoti, kad jie būtų vykdomi.

2. Konflikto šalys atitinkamoms Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) organizacijoms turi sudaryti reikiamas sąlygas jų humanitarinei veiklai konflikto aukų labui įgyvendinti remiantis konvencijų ir šio protokolo nuostatomis bei Raudonojo Kryžiaus principais, suformuluotais tarptautinių Raudonojo Kryžiaus konferencijų.

3. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys turi kiek įmanoma padėti Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) organizacijoms ir Raudonojo Kryžiaus draugijų lygai teikti pagalbą konfliktų aukoms pagal konvencijų ir šio protokolo nuostatas ir pagrindinius Raudonojo Kryžiaus principus, suformuluotus tarptautinių Raudonojo Kryžiaus konferencijų.

4. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys turi kiek įmanoma sudaryti sąlygas, panašias į minėtas 2 ir 3 punktuose, kitoms humanitarinėms organizacijoms, nurodytoms konvencijose bei šiame protokole ir atitinkamų konflikto šalių tinkamai įgaliotoms bei vykdančioms humanitarinę veiklą vadovaujantis konvencijų ir šio protokolo nuostatomis.

1. Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja tiek taikos metu, tiek ir kilus ginkluotam konfliktui konvencijas ir šį protokolą kiek įmanoma platinti savo šalyse ir ypač šių dokumentų nagrinėjimą įtraukti į karinio mokymo programas, taip pat skatinti civilius gyventojus šiuos dokumentus studijuoti, kad su jais susipažintų ir ginkluotosios pajėgos, ir civiliai gyventojai.

2. Visos karinės ir civilinės valdžios institucijos, kurios ginkluoto konflikto metu imasi atsakomybės už konvencijų ir šio protokolo taikymą, turi būti gerai susipažinusios su jų visų tekstais.

1. Konvencijų nuostatos dėl pažeidimų ir sunkių pažeidimų šalinimo, papildytos šiuo skyriumi, turi būti taikomos ir atsakomybei už šio protokolo pažeidimus ir sunkius pažeidimus.

2. Veiksmai, apibūdinti kaip sunkūs konvencijų pažeidimai, yra sunkūs ir šio protokolo pažeidimai, jei jie buvo padaryti asmenims, esantiems priešiškos šalies valioje, ginamiems šio protokolo 44, 45 ir 73 straipsnių, arba priešiškos šalies sužeistiesiems, ligoniams ir patyrusiems laivo sudužimą, ginamiems šio protokolo, arba medicinos ar religiniam personalui, taip pat medicinos daliniams ar sanitariniam transportui, kontroliuojamam priešiškos šalies, ginamiems šio protokolo.

3. Prie 11 straipsnyje apibrėžtų sunkių pažeidimų papildomai priskiriami tokie sunkūs šio protokolo pažeidimai, kurie padaromi tyčia, pažeidžiant atitinkamas šio protokolo nuostatas ir sukelia mirtį arba sunkų kūno ar sveikatos sužalojimą:

4. Be sunkių pažeidimų, nurodytų ankstesniuose punktuose ir konvencijose, papildomai sunkiais šio protokolo pažeidimais bus laikomi šie tyčia ir pažeidžiant konvencijas ar šį protokolą padaryti pažeidimai:

5. Nepažeidžiant konvencijų ir šio protokolo taikymo, sunkūs šių dokumentų pažeidimai turi būti laikomi karo nusikaltimais.

1. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys turi pašalinti sunkius pažeidimus ir bausti už juos bei imtis priemonių pašalinti visus kitus konvencijų ar šio protokolo pažeidimus, padaromus dėl to, kad nebuvo atliekami veiksmai, kuriuos buvo privalu atlikti.

2. Tai, kad konvenciją ar šį protokolą pažeidė pavaldinys, neatleidžia jo vadovų nuo baudžiamosios ar drausminės atsakomybės, jei jie žinojo ar turėjo informacijos, kuria remdamiesi galėjo padaryti išvadą tuo metu galiojusiomis aplinkybėmis, kad pavaldinys daro ar ketina padaryti pažeidimą, ir jei nesiėmė pagal savo galimybes visų įmanomų priemonių užkirsti kelią tam pažeidimui ar jį pašalinti.

1. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys turi reikalauti, kad karo vadas užkirstų kelią, o prireikus pašalintų jiems pavaldžių ginkluotųjų pajėgų narių ar kitų jų kontroliuojamų asmenų daromus konvencijų ir šio protokolo pažeidimus ir praneštų apie juos kompetentingoms valdžios institucijoms.

2. Kad užkirstų kelią pažeidimams ir juos pašalintų, aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys privalo reikalauti, kad karo vadai, neviršydami savo atsakomybės, užtikrintų, jog jiems pavaldūs ginkluotųjų pajėgų nariai žinotų pareigas, kurios jiems tenka pagal konvencijas ir šį protokolą.

3. Aukštosios susitariančiosios šalys ir konflikto šalys privalo reikalauti, kad kiekvienas vadas, žinantis, jog jo pavaldiniai ar kiti pavaldūs asmenys ketina padaryti ar jau padarė konvencijų ar šio protokolo pažeidimą, imtųsi reikiamų priemonių užkirsti kelią tokiems pažeidimams ir prireikus inicijuotų drausminės ir baudžiamosios bylos iškėlimą pažeidėjams.

1. Aukštosios susitariančiosios šalys turi teikti viena kitai maksimalią pagalbą baudžiamuosiuose procesuose, iškeltuose dėl konvencijų ir šio protokolo sunkių pažeidimų.

2. Nepažeisdamos teisių ir įsipareigojimų, nurodytų konvencijose ir šio protokolo 85 straipsnio 1 punkte, ir jeigu leidžia aplinkybės, aukštosios susitariančiosios šalys turi bendradarbiauti išduodamos nusikaltėlius. Jos turi tinkamai atsižvelgti į valstybės, kurios teritorijoje įtariama padarius nusikaltimą, prašymą.

3. Visais atvejais galioja aukštosios susitariančiosios šalies, gavusios prašymą išduoti nusikaltėlį, įstatymai. Tačiau ankstesnių punktų nuostatos neturi paveikti įsipareigojimų, kylančių iš bet kurios kitos dvišalės ar daugiašalės sutarties, visiškai ar iš dalies lemiančios arba lemsiančios abipusę pagalbą baudžiamosiose bylose, nuostatų.

1. a) Tarptautinė faktų nustatymo komisija (toliau – Komisija) turi būti įkurta iš penkiolikos aukštos moralės ir pripažintų nešališkais narių.

2. a) Protokolo pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo prie jo metu ar bet kuriuo kitu metu aukštosios susitariančiosios šalys gali pareikšti, kad jos pripažįsta ipso facto ir be specialaus susitarimo dėl kiekvienos kitos aukštosios susitariančiosios šalies, prisiimančios tokį patį įsipareigojimą, Komisijos kompetenciją tirti kitos tokios šalies pareiškimus dėl pažeidimų, kaip tai leidžia šis straipsnis.

3. a) Jeigu nėra kitokio suinteresuotų šalių susitarimo, visus tyrimus atlieka septynių narių Kolegija. Kolegijos nariai skiriami taip:

4. a) Vadovaujantis 3 punktu sudaryta Kolegija tyrimui atlikti pakviečia konflikto šalis jai padėti ir pateikti įrodymus. Kolegija taip pat gali rinkti kitus įrodymus, kuriuos mano esant reikalingus, ir gali ištirti padėtį vietoje.

5. a) Komisija pateikia suinteresuotoms šalims Kolegijos nustatytų faktų ataskaitą su tokiomis rekomendacijomis, kurias mano esant reikalinga duoti.

6. Komisija nusistato procedūros taisykles, tarp jų pirmininkavimo Komisijoje ir Kolegijoje taisykles. Šios taisyklės turi užtikrinti, kad Komisijos pirmininkas bet kuriuo metu galėtų atlikti savo funkcijas ir, kai atliekamas tyrimas, kad šios funkcijos tektų asmeniui, nesančiam nė vienos konflikto šalies piliečiu.

7. Komisijos administracinės išlaidos dengiamos iš aukštųjų susitariančiųjų šalių, pateikusių pareiškimus pagal 2 punktą, įmokų, taip pat iš savanoriškų įnašų. Konflikto šalis ar šalys, kurios kreipiasi prašydamos atlikti tyrimą, reikiamas Kolegijos išlaidoms padengti lėšas skiria avansu; šias lėšas joms atlygina šalis ar šalys, kurioms buvo pateikti pareiškimai dėl pažeidimų, padengdamos penkiasdešimt procentų Kolegijos išlaidų sumos. Jei Kolegijai pateikiami priešpriešiniai pareiškimai, kiekviena šalis sumoka avansą – penkiasdešimt procentų reikalingų lėšų.

a) tai valdžios institucijai, kaip konflikto šaliai, konvencijos ir šis protokolas įsigalioja nedelsiant;

b) minėta valdžios institucija įgyja tokias pat teises ir pareigas, kaip ir tie, kuriuos gavo aukštoji susitariančioji konvencijų ir šio protokolo šalis; ir

c) konvencijos ir šis protokolas yra vienodai privalomi visoms konflikto šalims.

a) su skiriamąja emblema ir tokio dydžio, kad jį būtų galima nešioti kišenėje;

b) kiek įmanoma patvaresnis;

c) išrašytas nacionaline ar oficialia kalba (gali būti papildomų įrašų ir kitomis kalbomis);

d) su nurodyta pažymėjimo savininko pavarde, gimimo data (arba, jei data nežinoma, nurodytas amžius pažymėjimo išdavimo metu) ir asmens numeriu, jei asmuo jį turi;

e) nurodyta, kokiu pagrindu pažymėjimo savininkas turi teisę būti saugomas konvencijų ir šio protokolo;

f) su savininko nuotrauka, taip pat jo parašu ar nykščio atspaudu arba abiem;

g) su kompetentingos valdžios institucijos antspaudu ir parašu;

h) su pažymėjimo išdavimo ir galiojimo pasibaigimo data;

i) jeigu įmanoma, nurodyta savininko kraujo grupė antrojoje pažymėjimo pusėje.

a) sanitarinio transporto priemonės šaukinį;

b) sanitarinio transporto priemonės buvimo vietą;

c) sanitarinio transporto priemonių skaičių ir rūšį;

d) maršrutą, kuriuo ketinama vykti;

e) numatomą kelionės laiką ir išvykimo bei atvykimo laiką, atsižvelgiant į aplinkybes;

f) kitą informaciją, pavyzdžiui, skrydžio aukštį, stebimus radijo dažnius, taip pat sutartines kalbas ir antrinio radiolokacinio sekimo sistemų darbo režimą bei kodus.

a) mėlyno trikampio, pavaizduoto ant vėliavos, rankovės raiščio ar apsiausto, fonas būtų oranžinis;

b) vienas iš trikampio kampų būtų nukreiptas vertikaliai aukštyn;

c) nė vienas trikampio kampas neliestų oranžinio fono kraštų.