Europos susitarimas dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių (AGR)

1. Prie šio dokumento pridedamas Europos susitarimo dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių (AGR), priimto 1975 m. lapkričio 15 d. Ženevoje, suvestinis tekstas.

2. Tekstą sudaro Susitarimo originalas (ECE/TRANS/16) su pakeitimais pagal 1–7 pataisas.

SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS,

SUPRASDAMOS būtinumą lengvinti ir plėtoti eismą tarptautiniais keliais Europoje,

MANYDAMOS, kad siekiant stiprinti Europos šalių ryšius svarbu sudaryti suderintą ateities tarptautinio eismo ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkantį kelių tiesimo ir plėtros planą,

SUSITARĖ:

tarptautinio „e“ kelių tinklo plano apibrėžimas ir priėmimas

tarptautinio „e“ kelių tinklo kelių tiesimas ir plėtra

tarptautinio „e“ kelių tinklo kelių žymėjimas

šio susitarimo pasirašymo ir tapimo jo šalimi procedūra

šio susitarimo įsigaliojimas

šio susitarimo pagrindinio teksto keitimo procedūra

šio susitarimo i priedo keitimo procedūra

šio susitarimo ii ir iii priedų keitimo procedūra

institucijos, kuriai turi būti siunčiami pasiūlyti šio susitarimo priedų pakeitimai, adreso pranešimas

šio susitarimo denonsavimas ir netekimas galios

ginčų sprendimas

šio susitarimo taikymo apribojimai

pareiškimas dėl šio susitarimo 13 straipsnio

pranešimai susitariančiosioms šalims

šio susitarimo deponavimas generaliniam sekretoriui

I PRIEDAS

TARPTAUTINIS „E“ KELIŲ TINKLAS

paaiškinimai

KELIŲ SĄRAŠAS^*

A. Svarbiausi keliai

II priedas^* 

Sąlygos, kurias turėtų atitikti SVARBIAUSI tarptautinIAI KELIAI

Turinys

I. Bendrosios pastabos

II. Tarptautinių kelių klasifikaVIMAS

III. Geometrinės charakteristikos

IV. KELIO ĮRENGINIAI

VI. Kelių priežiūra

I. Bendrosios pastabos

Pagrindinius svarbiausių tarptautinių automobilių kelių (toliau – tarptautiniai keliai) tiesimo, tobulinimo, įrengimo ir priežiūros ypatumus apibūdina toliau išdėstytos nuostatos, kurios pagrįstos šiuolaikinėmis kelių tiesimo technologijos koncepcijomis. Jos netaikomos gyvenvietėse. Jei gyvenvietės sudaro kliūtį ar kelia pavojų, jos yra aplenkiamos.

Šio priedo nuostatose atsižvelgiama į įvairius remiantis ekonominiu įvertinimu taikomus kriterijus, įskaitant eismo saugą, aplinkos apsaugą, eismo srautų sklandumą bei eismo dalyvių patogumą.

Šalys privalo dėti visas įmanomas pastangas, kad šių nuostatų būtų laikomasi ir tiesiant naujus kelius, ir atnaujinant esamus.

II. Tarptautinių kelių klasifikaVIMAS

Tarptautiniai keliai yra skirstomi taip:

III. Geometrinės charakteristikos

III.1. Bendrosios nuostatos

Geometrinės charakteristikos parenkamos taip, kad atsižvelgiant į kelio paskirtį ir įprastą vairuotojų elgseną visiems eismo dalyviams būtų sudarytos deramos saugumo ir sklandaus eismo sąlygos, kad būtų kuo mažesni transporto kamščiai.

Bendrosios projektavimo taisyklės taikomos tiek tiesiant naujus kelius, tiek atnaujinant esamą kelių tinklą. Pastaruoju atveju siekiant išsaugoti trasos nuoseklumą, atsižvelgiama į ypatingus suvaržymus ir situacijas, o pagrindinės taisyklės taikomos lanksčiai. Tokiu atveju mažiau svarbiais galima laikyti kai kuriuos pagrindinius parametrus, kai saugumo sumetimais gerinama trasos kokybė ir tai, kaip vairuotojas visa tai suvokia (kelio „skaitomumas“).

Kelias tobulinamas ypač atidžiai, kad kiekviename darbų etape būtų atsižvelgta į bendrą trasos nuoseklumą (pereinamųjų ruožų svarba).

Kai automagistralė ar kelias važiuojamąsias dalis turintis kelias tiesiami etapais, kai iš pradžių numatoma pradėti eksploatuoti tik vieną dviejų eismo krypčių važiuojamąją dalį, projektuojant pirmąjį darbų etapą reikėtų pasirūpinti, kad eismo dalyviai aiškiai suvoktų, jog tai dviejų eismo krypčių kelias ir kad kaip toks jis galėtų funkcionuoti; tai reiškia, kad abiem kryptimis didesnėje trasos dalyje reikia užtikrinti matomumą lenkiant ir pagal galimybes uždengti įrengimus, kurie pagal pirminę paskirtį bus naudojami tik užbaigus darbus.

Projektuojamo kelio parametrai ir matmenys priklauso nuo pasirinktos kelio kategorijos, o pastarąją lemia kelio funkcijos, vieta (topografija, žemėvalda ir pan.) bei bendrasis techninis ir ekonominis kontekstas. Parenkant kelio kategoriją atsižvelgiama į:

vidinį kelio tiesimo ypatumų nuoseklumą (vienarūšiškumą);

kelio nuoseklumą, kaip tai supranta eismo dalyviai.

Po to galima nuosekliai apibrėžti bendrąjį požiūrį į aptariamo kelio (ar jo atkarpos) plėtrą ir atitinkamai apsispręsti dėl visų projekto elementų (kelio geometrijos, ženklų ir įrenginių bei sankryžų).

Kiekviena kelio kategorija siejama su konkrečiomis projektinio greičio ribomis.

Projektinis greitis yra greitis, kuris projektuojant tobulinamą ar tiesiamą kelią pasirenkamas ir lemia kelio geometrines charakteristikas, leidžiančias atskiroms transporto priemonėms tokiu greičiu saugiai važiuoti.

Rekomenduojamos šios projektinio greičio (km/h) ribos važiuojant tarptautiniais automobilių keliais:

Jeigu važiuojamosios dalys nėra atskirtos bei sankryžų išdėstymas neatitinka reikalavimų, nereikėtų rinktis projektinio greičio, viršijančio 100 km/h.

Mažiausias projektinis greitis (60 km/h – jei tai paprastas kelias, arba 80 km/h – jei tai automagistralė) turėtų būti taikomas tik labai neilgose atkarpose.

Projektinį greitį galima sumažinti ypatingais atvejais riboto ilgio kelio atkarpose ir kai topografinės bei kitos sąlygos yra sudėtingos. Vienokį projektinį greitį keisti kitokiu reikėtų laipsniškai, taip, kad tokius pakeitimus lengvai galėtų numatyti vairuotojas.

Projektinio greičio sąvoka gali būti netaikoma tam tikriems keliams, kurių topografinė padėtis yra sudėtinga.

Tarptautiniams automobilių keliams būdingos vienodos pakankamai ilgų kelio atkarpų charakteristikos. Kelio kategorija keičiama ten, kur tai yra pakankamai aišku eismo dalyviams (artėjant prie gyvenviečių, keičiantis topografijai, artėjant prie skirtingo lygio sankryžų), ir ypatingas dėmesys skiriamas pereinamosioms zonoms.

Be to, svarbu patikrinti, kad visur kelias atitiktų minimalias saugumo sąlygas atsižvelgiant į tikrąjį daugelio eismo dalyvių greitį, į bendrą trasos konfigūraciją ir galiojančias kelių eismo taisykles.

Tarptautiniai keliai skiriami automobilių eismui laikantis kiekvienoje konkrečioje šalyje nustatytų taisyklių dėl transporto priemonių gabaritų, bendrosios masės ir ašies apkrovos.

III.2. Horizontalioji ir vertikalioji projekcija

III.2.1. Pagrindiniai parametrai

Horizontaliosios ir vertikaliosios projekcijų santykis turi būti toks, kad vairuotojas kelią suvoktų kaip nenutrūkstančią trasą, kad jis leistų vairuotojui numatyti manevrus ir aiškiai matyti rizikingas vietas, ypač sankryžas bei įvažas ir nuovažas skirtingo lygio sankryžose.

Horizontaliosios ir vertikaliosios projekcijų matmenų taisyklės pagrįstos daugumai eismo dalyvių įprastais eismo inžineriniais parametrais (reakcijos laiku, trinties koeficientais, kliūties aukščiu ir t. t.).

Rekomenduojami minimalūs horizontaliosios ir vertikaliosios projekcijų matmenys pateikiami šioje lentelėje:

Minimalaus dydžio vertikaliosios projekcijos spindulių vengiama artėjant prie rizikingų vietų (paprastų ir skirtingo lygio sankryžų, prievažų, įvažiavimo į gyvenvietes ir t. t.).

Išilginio šlaito ir skersinio viražo nuolydžio kampas neturi būti didesnis kaip 10%.

Jeigu įmanoma, horizontaliosios projekcijos kreivės yra laipsniškai išlinkusios (nestaigaus išlinkimo).

III.2.2. Matomumo sąlygos

Visame kelyje matomumas turi būti bent toks, kad būtų galima sustoti prieš kliūtį.

Minimalūs dydžiai, kuriais reikėtų vadovautis, pateikiami lentelėje:

Dviejų eismo krypčių kelyje lenkimui reikalingos minimalios matomos atkarpos turi sudaryti kuo didesnę kelio dalį (procentais) ir išdėstomos kaip galima tolygiau.

Jeigu matomumas nepakankamas, rekomenduojama vieną važiuojamąją dalį turinčiuose dviejų eismo krypčių keliuose įrengti prasilenkimo zonas arba pagrįstai pasirinktose vietose praplatinti kelią.

Vietovėse, kur (nuolat ar laikinai) neįmanoma užtikrinti matomumo, eismo dalyviams aiškiais ir suprantamais tinkamais kelio ženklais ir kelių ženklinimo linijomis turėtų būti draudžiama lenkti.

III.3. Skersinis kelio atkarpos profilis

Be važiuojamosios dalies ar dalių, tarptautinius kelius sudaro kelkraščiai ir galima skiriamoji juosta bei specialūs pėsčiųjų ir dviračių takai. Šie specialūs takai automagistralėse ir greitkeliuose neleistini.

Skersinis kelio profilis turi būti toks, kad visą laiką būtų užtikrinamas sklandus esamas ir numatomas transporto srautas sudarant eismo dalyviams tinkamas saugumo ir komforto sąlygas.

III.3.1. Eismo juostų skaičius ir plotis

Eismo juostų skaičius parenkamas atsižvelgiant į esamą ir numatomą transporto srautus. Juostų turi būti tiek, kad būtų užtikrinamas būtinas paslaugų lygis atsižvelgiant į ekonominę kelio paskirtį.

Transporto srauto intensyvumas skaičiuojant priklauso nuo bendrųjų kelio charakteristikų, eismo struktūros ir naudojimo būdo (kelio paskirties).

Transporto srauto intensyvumą galima skaičiuoti įvairiais būdais atsižvelgiant į konkrečias eismo sąlygas ir turimus duomenis.

Kai kuriais konkrečiais atvejais nenutrūkstamą transporto srautą galima užtikrinti tam tikromis eksploatacinėmis priemonėmis.

Ypač atkreiptinas dėmesys į trijų eismo juostų kelius bei viduriniosios juostos naudojimą. Viduriniąja juosta neturėtų būti lenkiama abiem kryptimis vienu metu.

Laikantis reikiamų saugumo reikalavimų, keturių eismo juostų keliuose skirtingų krypčių eismą primygtinai rekomenduojama nukreipti skirtingomis vienos krypties važiuojamosiomis dalimis.

Reikėtų numatyti papildomas eismo juostas, ypač nuokalnėse, kai lėtai judančių transporto priemonių santykinis skaičius ir greitis lemia nepriimtiną paslaugų lygio sumažėjimą.

Tiesaus kelio eismo juostų minimalus plotis – 3,50 m. Paplatinama mažo spindulio posūkiuose, kad didžiausių leidžiamų gabaritų transporto priemonėms užtektų vietos.

Papildomų eismo juostų plotis nuokalnėse gali būti sumažintas iki 3 m.

III.3.2. Kelkraščiai

Kelkraštis yra sustiprintu sluoksniu padengtas ar asfaltuotas kelio elementas ir žole apaugęs ar žvyru padengtas kelio pakraštys.

Rekomenduojamas minimalus paprastų kelių kelkraščių plotis – nuo 2,50 m, automagistralių – iki 3,25 m. Sunkiai pravažiuojamose kalnuotose vietovėse ir per tankiai gyvenamas vietoves einančių kelio atkarpų bei atkarpų, kur įrengtos lėtėjimo ir greitėjimo juostos, kelkraščio plotis gali būti mažesnis.

Automagistralių kelkraščius paprastai sudaro ištisinė mažiausiai 2,50 m pločio (3 m – jeigu to reikia sunkiųjų transporto priemonių eismui) sustojimo juosta (avarinio sustojimo juosta), kuri padengiama sustiprintu sluoksniu ar išasfaltuojama, kad galima būtų joje sustoti.

Paprastuose keliuose rekomenduojama įrengti bent 0,7 m pločio sustiprintas šonines juostas, kurios būtų aiškiai atskiriamos nuo važiuojamosios dalies.

Saugumo sumetimais ir, jei įmanoma, už važiuojamosios dalies krašto reikėtų įrengti bent 3 m zoną, kurioje nebūtų kliūčių, o kliūtis, kurios yra per arti prie važiuojamosios dalies krašto, tinkamai atitverti.

Kai sustojimo juostos nėra, tam tikrais atstumais įrengiamos stovėjimo aikštelės (sustojimo vietos). Jei būtina, taip pat numatomos vietos autobusams sustoti.

Kai to reikia, dviračių transporto priemonių eismui sudaromos specialios sąlygos (nutiesiami dviračių takai ar jiems skirtos juostos). Be to, nutiesiami ir specialūs pėsčiųjų takai, jei to reikalauja eismo sąlygos.

Kelio pakraštys turi būti pakankamai platus, kad būtų geras matomumas ir prireikus užtektų vietos kelio įrenginiams (ženklams, atitvarams – žiūrėti IV skyriuje).

III.3.3. Skiriamoji juosta

Rekomenduojamas minimalus automagistralių ir kelių, turinčių atskiras važiuojamąsias dalis, skiriamosios juostos plotis – apie 3 m. Labai ribotose kelio atkarpose šis minimalus plotis gali būti mažesnis, tačiau juostos turi pakakti tam, kad galima būtų įrengti apsauginius atitvarus. Šiais atvejais įrengiami atitinkami apsauginiai atitvarai (žiūrėti IV skyriuje).

Skiriamojoje juostoje paprastai įrengiami apsauginiai atitvarai (užtvaros ar stulpeliai), išskyrus tuos atvejus, kai ji yra pakankamai plati ir nekelia pavojaus avarijos metu ją kertančioms transporto priemonėms.

III.3.4. Skersinis nuolydis

Tiesios ar beveik tiesios projekcijos važiuojamosios dalies skersinis nuolydis paprastai turėtų būti nuo 2% iki 3%, kad lengviau nutekėtų vanduo. Dviejų eismo krypčių keliuose nuolydis prasideda nuo centrinio išgaubimo, o atskiras važiuojamąsias dalis turinčiuose keliuose jis eina į išorę nuo skiriamosios juostos.

Norint užtikrinti tinkamą vandens nuotėkį, ypatingas dėmesys skiriamas skirtingo viražo atkarpoms.

III.4. Tarpas tarp kelio ir virš jo esančių statinių

Tarpas tarp kelio ir virš jo esančių statinių turi būti ne mažesnis negu 4,5 m.

III.5. Sankryžos^*

III.5.1. Sankryžos tipo parinkimas

Visos to paties kelio sankryžos turi sudaryti darnią bendrą sistemą atsižvelgiant ir į sankryžų išdėstymą, ir į atstumą tarp jų, ir į sankryžos konfigūracijos parinkimą, kad sankryža būtų aiški visiems eismo dalyviams ir suprojektuota taip, kad avarinių situacijų rizika sumažėtų iki minimumo (ypač kai susikerta transporto priemonių srautai).

Sankryžų skaičių galima sumažinti nukreipiant transporto priemonių srautus į gretimas geresnės konfigūracijos sankryžas.

Tarptautiniais keliais važiuojantys eismo dalyviai paprastai turi pirmumo teisę, išskyrus tam tikrus konkrečius atvejus (susikirtimas su kitu tarptautiniu keliu, pereinamosios zonos, žiedo tipo sankryžos), kai pirmumo teisės gali būti netenkama.

Dviejų eismo krypčių keliuose sankryžos gali būti vieno ar kelių lygių. Jeigu ekonominės sąlygos tai leidžia, skirtingo lygio sankryžos numatomos ten, kur susikerta dideli transporto priemonių srautai, o ten, kur svarbu palaikyti nenutrūkstamą eismą (pavyzdžiui, žemės ūkio technikos), įrengiamos skirtingo lygio sankryžos, bet be prijungiamųjų kelių.

Tam tikromis aplinkybėmis (pereinamosios zonos iš vienos kategorijos kelio į kitą, priemiesčio zona, didelių srautų sankirta) problema sprendžiama įrengiant žiedo tipo sankryžą.

Keliuose, kur skirtingų eismo krypčių važiuojamosios dalys atskirtos, paprastai įrengiamos skirtingo lygio sankryžos (skirtingo aukščio plokštumose atskiriami srautai), kadangi vieno lygio sankryžos gali būti numatomos tik ypatingomis sąlygomis, kuriomis būtina atsižvelgti į eismo saugos reikalavimus.

Tam tikrais atvejais galima priimti laikinus sprendimus (skirtingo lygio sankryžos be prijungiamųjų kelių, „pusinės“ sankryžos, kuriose draudžiamas posūkis į kairę).

Automagistralėse skirtingo lygio sankryžos yra privalomos.

Įrengti šviesoforo (trijų spalvų šviesos signalų) reguliuojamas sankryžas už gyvenviečių ribų galima tokiais atvejais, jeigu, nesukeliant pavojaus eismo dalyviams, užtikrinamas šviesoforo matomumas ir nepertraukiamas tinkamas veikimas.

III.5.2. Vieno lygio sankryžų išdėstymas

Vieno lygio sankryžos įrengiamos laikantis nustatytų taisyklių ir remiantis šiais bendraisiais principais:

geriausios matomumo ir sankryžos atpažinimo sąlygos užtikrinamos ir pagrindiniais, ir nepagrindiniais keliais atvažiuojantiems eismo dalyviams;

vengtinos sudėtingo planavimo sankryžos, o geometrija turi būti, kiek galima, paprastesnė ir atitikti sankryžos funkcijas, kad ji būtų eismo dalyviams „perskaitoma“ ir suprantama. Sankryžos, turinčios daugiau kaip keturias atšakas, supaprastinamos grupuojant atskirus transporto priemonių srautus arba pertvarkant į žiedo tipo sankryžas;

kelio geometrija ir eismo reguliavimo signalai naudojami norint įspėti ir sustabdyti pirmumo teisės neturinčius eismo dalyvius. Šiam tikslui važiuojamosiose dalyse, kuriomis judantys eismo dalyviai neturi pirmumo teisės, įrengtoje sankryžoje turėtų būti nukreipiamosios salelės, apjuostos, pavyzdžiui, truputį aukštesniu kraštu, kad galima būtų nukreipti pirmenybės neturinčius transporto priemonių srautus (juostų apylanka);

susikertančios juostos viena kitą kerta, kiek galima, statesniu kampu;

jeigu sukančių į kairę transporto priemonių eismas yra pakankamai intensyvus, įrengiamos lėtėjimo juostos posūkiui į kairę;

turintys pirmumo teisę eismo dalyviai iš anksto įspėjami ir vengiama pernelyg platinti eismo juostas, nes jos skatina važiuoti dideliu greičiu, mažina budrumą ir sukelia problemų kertant kelią (pavyzdžiui, vengiama didinti tiesiai važiuojančioms transporto priemonėms skirtų juostų skaičių, o lėtėjimo juostos posūkiui į dešinę bei susiliejančios eismo juostos įrengiamos tik tais atvejais, kai tai pateisina transporto priemonių eismo intensyvumas);

kai sankryžoje eismo kryptį keičiančių transporto priemonių eismas pakankamai intensyvus ir yra įrengtos lėtėjimo juostos posūkiui į kairę*, centre esanti saugumo zona ir specialios juostos yra aiškiai pažymimos (salelėmis ir reikiamo kelių ženklinimo linijomis bei dangos sluoksniu);

kai būtina, reikia nutiesti tiesius ir aiškiai pažymėtus pėsčiųjų ir dviračių takus.

III.5.3. Skirtingo lygio sankryžos

III.5.3.1. Bendrosios nuostatos

Skirtingo lygio sankryžos yra tos, kuriose keliai jungiasi ne viename aukštyje ir yra nuovažos, leidžiančias eismui judėti nuo vieno kelio prie kito.

Skirtingo lygio sankryžų konfigūracijos parinkimą lemia paprastumo ir vienalytiškumo tikslai.

Vienalytiškumas čia suprantamas kaip eksploatacinių ypatumų vienodumas, t. y. susijęs su tuo, kad eismo dalyviai yra pasirengę atlikti panašius manevrus net ir skirtingo tipo sankryžose.

Sankryžos konfigūracija priklauso nuo topografijos, nuo eismo srautų santykinės svarbos, kertančio kelio tipo ir nuo to, ar yra įrengti kelių mokesčio rinkimo punktai.

III.5.3.2. Geometrinės charakteristikos

Nuovažos. Pageidautina, kad nuovažos, įskaitant jų kraštų ženklinimą ir kelkraščius, būtų tokio minimalaus pločio:

jeigu tai vienos krypties eismo važiuojamoji dalis, – 6 m, įskaitant horizontaliojo kelių ženklinimo linijas ir kelkraščius;

jeigu tai dviejų krypčių eismo važiuojamoji dalis, – 9 m, įskaitant horizontaliojo kelių ženklinimo linijas ir kelkraščius.

Nuovažų trajektorijos charakteristikos turėtų būti tokios (tačiau išimtiniais atvejais šie dydžiai gali būti mažesni):

Horizontalios kreivės jungdamosi visuomet turi turėti sklandžius pakankamo ilgio perėjimus. Šiam tikslui taip pat būtina pastatyti reikiamus ženklus ir (arba) pasirūpinti kelių ženklinimu.

Srautų persipynimas. Rekomenduojama, kad, užtikrinant eismo saugumą, tos kelio atkarpos, kur persipina eismo srautai, būtų pakankamai ilgos.

Transporto srautų išsiskyrimas. Tos vietos, kuriose viena važiuojamoji dalis išsiskiria į dvi, sutvarkomos taip, kad eismo dalyviai aiškiai tai suprastų.

Dėl to eismo dalyvis turi turėti pakankamai laiko, kad galėtų įvažiuoti į reikiamą juostą ir aiškiai matytų tą vietą, kurioje tos važiuojamosios dalys išsiskiria. Taigi, be viso kito, būtina pastatyti reikiamus ženklus ir (arba) kelią paženklinti.

Nepagrindinis transporto srautas turi būti nukreipiamas dešiniąja atsišakojančia važiuojamąja dalimi.

Transporto srautų susiliejimas. Tose vietose, kur dvi važiuojamosios dalys susilieja į vieną, du transporto srautai turi susilieti saugiai ir dėl to neturi prireikti transporto priemonėms žymiai mažinti greitį.

Dėl to:

III.6. Lėtėjimo ir greitėjimo juostos

Rekomenduojama nutiesti lėtėjimo ir greitėjimo juostas, kuriomis būtų galima įvažiuoti į pagrindinę važiuojamąją dalį ir išvažiuoti iš jos per skirtingo lygio sankryžas arba šalia esančias zonas. Šios juostos būna nekintančio pločio ir su pagrindine važiuojamosios juostos dalimi pradžioje ar pabaigoje jungiasi įžulniai (smailėjančiai).

Greitėjimo ir lėtėjimo juostų ilgis apskaičiuojamas atsižvelgiant į projektinį greitį arba eismo intensyvumą.

III.7. Susikirtimas su geležinkelio linijomis

Pageidautina, kad tarptautiniai keliai geležinkelio linijas kirstų sudarydami skirtingo lygio sankryžą.

IV. KELIO ĮRENGINIAI

IV. 1. Bendrosios nuostatos

Toliau apibūdinti kelių įrenginiai yra esminis kelių tinklo funkcionavimo elementas ir daro didelę įtaką eismo sklandumui bei saugai, taip pat eismo dalyvių patogumui.

Nuolatinė visų kelio įrenginių kontrolė ir tinkama jų priežiūra leidžia užtikrinti maksimalų jų efektyvumą.

IV.2. Vertikalieji ženklai ir kelių ženklinimas

IV.2.1. Bendrieji vertikaliųjų ženklų ir kelių ženklinimo ypatumai

Pagal tarptautinėse konvencijose ir susitarimuose nustatytus principus vertikalieji ženklai ir kelių ženklinimas padeda kelią suprasti ir projektuojami bei įrengiami taip, kad derėtų tarpusavyje bei su kitais projekto komponentais sudarytų darnią visumą.

Pagrindinė ženklų statymo sąlyga – jų vienarūšiškumas; jie yra skirti greitai važiuojantiems eismo dalyviams ir todėl turi būti matomi iš toli tiek dieną, tiek naktį bei iš karto suprantami.

Reikėtų stengtis, kad neraidinė informacija būtų visiems suprantama, o matmenys, simboliai ir rašmenys būtų standartizuoti, kad juos lengvai suprastų visų šalių eismo dalyviai.

Neapšviestuose keliuose ženklai apšviečiami arba yra pagaminti iš šviesą atspindinčių medžiagų. Tokie ženklai gali būti statomi nuolat apšviestuose keliuose. Keliams, kurie neturi nuolatinio apšvietimo, ženklinti rekomenduojama naudoti šviesą atspindinčias medžiagas.

Be to, svarbu vengti per daug ženklų.

IV.2.2. Kelių ženklinimas

Kelių ženklinimas turi derėti prie vertikaliųjų ženklų, o naudojamos medžiagos turi būti labai atsparios slydimui.

IV.2.3. Vertikalieji ženklai

Atsižvelgiant į tarptautinį aptariamų kelių pobūdį, ypatingas dėmesys skiriamas kryptį nurodantiems ženklams ir ženklams su E raide.

Ženklų efektyvumas, ypač galimybės juos suprasti ir „skaityti“, priklauso nuo daugelio sąlygų, jų matmenų ir tinkamo vietos parinkimo, nuo to, kad tarptautinių simbolių naudojama daugiau negu žodžių, nuo pateikiamos informacijos trumpumo, tos pačios abėcėlės naudojimo visame tarptautinių kelių tinkle (kitos abėcėlės turėtų būti naudojamos tik kartu su lotyniškąja), tinkamo simbolių bei rašmenų dydžio ir nuo to, ar juos parenkant tinkamai išlaikytos paties ženklo proporcijos ir atsižvelgta į maksimalų transporto priemonių greitį.

IV.2.4. Kelio darbus ir ypatingas situacijas žymintys ženklai

Kai dėl kelio darbų, ypatingų situacijų (autoavarijos) ar kokių nors operacijų visa kelio važiuojamoji dalis ar eismo juostos yra uždarytos, pastatomi reikiami laikinieji ženklai, kad būtų užtikrinta eismo dalyvių ir tose operacijose dalyvaujančio personalo sauga. Šie ženklai, kai tik jų nebereikia, išmontuojami.

Apšviestose kelio atkarpose statomi šviesą atspindintys ženklai. Ten, kur kelias neapšviestas, ženklai turi atspindėti šviesą ir, kiek tai įmanoma, naudojami kartu su specialiais šviečiančiais nukreipiančiais įtaisais.

Nuolatiniai ženklai, kurie prieštarauja laikiniesiems ženklams, išmontuojami arba uždengiami.

IV.3 Įrenginiai ir eismo dalyviams teikiamos paslaugos

IV.3.1. Aptvėrimai

Aptvėrimai skiriami apsaugoti transporto priemones ir neleisti joms atsitiktinai nuvažiuoti nuo kelio važiuojamosios dalies arba apriboti neigiamas pasekmes, jeigu taip atsitiktų.

Kokio tipo aptvėrimus pasirinkti (tvorelės, avariniai ir kitokie atitvarai) ir kaip juos naudoti, priklauso nuo transporto priemonės, kurią užtvarai turi sulaikyti, tipo, kelio atkarpos skersinio profilio, transporto priemonių nuvažiavimo nuo važiuojamosios dalies galimų pasekmių, matomumo specifikos ir užtvarų priežiūros sunkumų.

Kadangi tokie įrenginiai patys savaime yra kliūtys, jie įrengiami tik tais atvejais, kai dėl jų nebuvimo susidarytų rizikinga situacija.

Paprastai tokie saugos įrenginiai pastatomi jau tiesiant kelią.

Saugos įrenginių naudojimą skiriamojoje juostoje lemia daugybė veiksnių, iš kurių svarbiausi yra eismo intensyvumas ir pačios skiriamosios juostos plotis.

Kelkraščiuose saugos įrenginiai statomi tose vietose, kur išsikišančios kietos kliūtys yra per arti prie važiuojamosios dalies, kur pylimų aukštis arba kelio šlaitai sudaro akivaizdų pavojų, arba kelio atkarpose, kurios ribojasi ar kurias kerta upė ar kitoks vandens kanalas, labai intensyvaus eismo kelias, geležinkelis ir t. t.

IV.3.2. Signaliniai stulpai

Įrengti signaliniai stulpai (t. y. kelio kontūrus ženklinantys stulpeliai ir pavojų žymintys stulpai), kurie turi šviesą atspindinčius įtaisus, gali iš esmės pagerinti kelio suvokimą.

IV.3.3. Akinančios šviesos slopinimo įrenginiai

Ten, kur kelio atkarpos neapšviestos, automagistralių ir greitkelių skiriamojoje juostoje arba kelkraštyje, jeigu palei „E“ kelią eina kitas kelias, patartina įrengti dirbtinį ekraną ar užtvarą. Patartina įsitikinti, kad tokie įrenginiai netrukdo eismo dalyvių matomumui ir nesumažina netoliese pastatytų eismo saugumo įrenginių efektyvumo.

IV.3.4. Priverstinio sustojimo aikštelės

Siekiant užtikrinti sunkvežimių saugumą labai ilguose stačiuose išilginiuose nuolydžiuose, teisingai parinkus vietą gali būti naudinga išilgai nuokalnės įrengti priverstinio sustojimo aikšteles. Tačiau ši priemonė turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais ir jos imamasi tik tada, kai neįmanoma rasti jokio kito sprendimo.

IV.4. Eismo reguliavimas ir informacija eismo dalyviams

IV.4.1. Šviesoforo signalai

Šviesoforai naudojami pagal galiojančias tarptautines konvencijas ir susitarimus. Mirksintys geltonos šviesos signalai gali būti naudojami konkrečiam pavojui pažymėti (kelio darbai, kelių mokesčių rinkimo punktai, pėsčiųjų perėjos ir t. t.), kad eismo dalyviai atkreiptų dėmesį ir sumažintų greitį.

Tam tikrais išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl kelio darbų ar autoavarijų keičiasi eismo kryptys) galima įrengti laikinuosius šviesoforus.

IV.4.2. Kintamos informacijos ženklai

Kintamos informacijos ženklai turi būti taip pat lengvai suprantami, kaip ir nuolatiniai kelio ženklai; jie turi būti lengvai perskaitomi visomis eismo juostomis važiuojantiems vairuotojams tiek dieną, tiek naktį.

IV.4.3. Avarinio ryšio sistemos

Visų tipų tarptautiniuose keliuose rekomenduojama įrengti avarinio ryšio telefoną ar kitokio ryšio postus, kurie žymimi specialiais ženklais ir užtikrina ryšį su centru ištisą parą. Tokie ryšio postai turėtų būti įrengiami palei kelią už jo ribų vienodais atstumais tarp postų ir pakankamai tankiai. Automagistralėse rekomenduojamas intervalas – 2 km. Į avarinio ryšio sistemą įeina ženklai (arba papildomos lentelės), nurodantys kryptį ir atstumą iki artimiausio ryšio posto.

Jeigu greitkeliuose ir paprastuose keliuose specialios avarinio ryšio sistemos nėra, galima naudotis bendrąja telefonų sistema, o orientuotis galėtų padėti ženklai, nurodantys artimiausiojo viešo telefono vietą.

Ant ilgų tiltų ir tuneliuose reikia imtis ypatingų priemonių.

Ryšio postai turi veikti paprastai, turi būti lengvai suprantami eismo dalyviams. Pageidautina, kad naudojimosi taisyklės būtų paaiškintos simboliais ar ideogramomis.

IV.4.4 Informacija eismo dalyviams

Naujausia informacija apie kelio ir eismo sąlygas eismo dalyviams turėtų būti perduodama tinkamomis priemonėmis. Patartina pasirūpinti, kad tokią informaciją galima būtų gauti ir tuneliuose.

IV.5. Kelio apšvietimas

Pageidautina įrengti apšvietimą tam tikrose ypatingose kelio atkarpose, tokiose kaip: pasienio postai, ilgi tuneliai, prievažos, susikirtimo su kitais „E“ keliais vietos ir t. t. Patartina įrengti pakankamą ir tolygų kelio apšvietimą ir tais atvejais, kai to reikia dėl didelio eismo intensyvumo, jei kelias kerta ar ribojasi su teritorija, kurios apšvietimas gali sudaryti nepatogumų eismui tarptautiniu keliu (oro uostai, pramoninės zonos ar tankiai gyvenamos vietovės ir t. t.).

IV.6. Papildomi įrenginiai

IV.6.1. Pėsčiųjų ir dviratininkų saugumas

Paprastuose keliuose specialūs pėsčiųjų ir dviračių takai gali pagerinti eismo saugą.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti dviratėms transporto priemonėms skirtiems takams ir pėsčiųjų perėjoms, ypač sankryžose.

IV.6.2. Neįgalių asmenų apsauga

Visi eismo dalyviai (tiek keleiviai, tiek vairuotojai), kuriems sunku judėti ar kuriems reikia kitų žmonių pagalbos būtinosioms reikmėms patenkinti, taip pat turi turėti galimybę lengvai naudotis keliu.

Todėl būtina užtikrinti, kad kelias ir jo įrenginiai būtų suprojektuoti taip, kad iki minimumo sušvelnintų kritines situacijas, į kurias gali patekti tokie eismo dalyviai.

Bet kokiu atveju būtina užtikrinti, kad eismo dalyviams taikomi apribojimai, ypač poilsio ar aptarnavimo zonose, atitiktų jų galimybes.

IV.6.3. Apsauga nuo gyvūnų

Kad eismo dalyviai būtų apsaugoti nuo susidūrimo su gyvūnais, įrengiami atitinkami aptvarai, jeigu topografinė situacija rodo, kad yra pavojus susidurti su kelią kertančiais gyvūnais.

Be to, būtina imtis gyvūnų apsaugos priemonių, tokių kaip tinkamo dydžio ir formos požeminės perėjos ir perėjos virš kelio.

IV.7. Paslaugų teikimas

Atsižvelgiant į įrenginio paskirtį, šalia tarptautinių kelių įrengiamos atskiros poilsio aikštelės, paslaugų teikimo vietos, pasienio postai ir t. t.

IV.7.1. Poilsio aikštelės

Toliau nuo skirtingo lygio sankryžų įrengtos poilsio aikštelės leidžia eismo dalyviams sustoti tokioje aplinkoje, kurioje galima atitrūkti nuo važiavimo monotonijos; tokiais atvejais labai svarbu atsižvelgti į kraštovaizdį.

Poilsio aikštelės išdėstomos tinkamu atstumu viena nuo kitos; ženklas, rodantis, kad artėjama prie poilsio aikštelės, taip pat turėtų nurodyti atstumą iki kitos poilsio ar aptarnavimo aikštelės.

Pageidautina įrengti ir vandens šaltinius, stalus, pastoges bei tualetus, kuriais lengvai galėtų naudotis ir fiziškai neįgalūs asmenys.

IV.7.2. Paslaugų vietos

Paslaugų vietose, kurios įrengiamos atsižvelgiant tiek į vietovę, tiek į eismo dalyvių (turistų, transporto darbuotojų ir t. t.) poreikius ir būna toliau nuo sankryžų, teikiamos minimalios paslaugos, tokios kaip: automobilių stovėjimo aikštelė, telefonas, degalinė ir tualetai, kuriais lengvai galėtų naudotis fiziškai neįgalūs asmenys.

Tokios vietos turėtų būti išdėstytos tinkamu atstumu viena nuo kitos, be kita ko, atsižvelgiant į eismo intensyvumą. Ženklas, rodantis, kad artėjama prie paslaugų vietos, taip pat turėtų nurodyti atstumą iki kitos paslaugų vietos.

Visos tokios vietos ir automobilių stovėjimo aikštelės turi būti atskirtos nuo „E“ kelio važiuojamosios dalies (važiuojamųjų dalių).

IV.7.3. Kelių mokesčių rinkimo punktai

Kelių mokesčių rinkimo punktus sudaro platėjanti kelio važiuojamosios dalies ar sankryžos dalis iki kontrolės punktų ar net už jų.

Konkretų kontrolės punktų skaičių lemia prognozuojamas eismo intensyvumas.

Kelių mokesčių rinkimo kabinos išdėstomos atvirose teritorijose; nepatartina jas įrengti nuolydžio pabaigoje.

Už į kontrolės punktus vedančių juostų ribų turi būti pakankamo dydžio teritorija mokesčių rinkimo pastatams ir įrengimams, taip pat priežiūrai ir dirbančiam personalui.

IV.7.4. Pasienio postai

Pasienio postų vieta, dydis ir išdėstymas, taip pat įrengimų, pastatų, stovėjimo aikštelių ir t. t. pobūdis ir išdėstymas priklauso nuo patikrinimų bei per tuos postus važiuojančio transporto pobūdžio. Remiantis valstybių kaimynių susitarimais, būtina stengtis įrengti bendrus pasienio kontrolės postus, taip pat teikti koordinuotas kontrolės paslaugas ir užtikrinti pakankamą personalo skaičių.

Pasienio postų komplekso struktūra ir išdėstymas bei vidaus komunikacijų tinklas kartu su poste įrengta ir valstybių kaimynių koordinuojama efektyvia nuorodų, ženklų sistema turi būti tokie, kad iš anksto užtikrintų keleivius ir krovinius vežančių transporto priemonių atskyrimą, atsižvelgiant į skirtingas kontrolės rūšis, prieš joms privažiuojant prie pastatų ir įrengimų. Pasienio postuose, per kuriuos vyksta labai intensyvus krovininių transporto priemonių eismas, prieš pačius posto įrenginius įrengiamos krovininių transporto priemonių stovėjimo aikštelės, kuriose būtų galima atlikti pirminę kontrolę ir išskirstyti transporto priemones, atsižvelgiant į tolimesnės kontrolės rūšį.

V. Aplinka ir kraštovaizdis

V.1. Bendrosios pastabos

Spartūs pokyčiai ekonomikos, socialinėje ir kultūros srityse paskutiniaisiais dešimtmečiais lėmė kelių transporto pakilimą. Tačiau dėl to tiek miestuose, tiek užmiestyje atsirado įvairių kenksmingo poveikio aplinkai formų (triukšmas, tarša, vibracija).

Rūpestis aplinkos (jos vaizdo ir ekologinės kokybės) išsaugojimu reiškia būtinybę kelius projektuoti taip, kad jie derėtų prie kraštovaizdžio.

Rengiant naujus projektus, atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Pageidautina, kad ši sąlyga būtų taikoma ir rekonstruojant ar moderninant esamus kelius.

Pagrindinis tikslas – veikti taip, kad teigiamas poveikis aplinkai būtų maksimalus, o neigiamas pašalintas.

Pageidautina, kad informacija apie regionų, per kuriuos eina keliai, kultūros paveldą eismo dalyviams būtų pateikiama tinkamomis priemonėmis: ženklais, paslaugų zonų informacijos centruose ir t. t.

V.2. Kelių integravimas į aplinką

Rengiant projektą, būtina atsižvelgti į tiesioginį ir netiesioginį kelių ir eismo jais poveikį:

žmonėms, faunai, florai;

dirvožemiui, vandeniui, orui, mikroklimatui;

kraštovaizdžiui, nuosavybei ir kultūros paveldui.

Šiuo požiūriu idealu būtų atsižvelgti į tokius dalykus:

skersinio ir išilginio profilio suderinimas su kraštovaizdžio elementais turėtų ne tik užtikrintų harmoningą kelio trasos integravimą į vietos reljefą ir žemėnaudos sistemą, bet ir užkirstų kelią neigiamai įtakai eismo dalyvių saugai;

triukšmas, vibracija ir oro bei vandens užterštumas, atsirandantys dėl transporto eismo, kelių priežiūros ir eksploatacijos, turėtų būti reikiamomis priemonėmis, kiek galima, apriboti atsižvelgiant į suinteresuotų šalių priimtas taisykles ir normas;

kai naujas kelias ar atliekami darbai smarkiai pakeičia kraštovaizdį, būtų geriau jų kokybe pasirūpinti sukuriant naują kraštovaizdį, o ne maskuojant sugadintą senąjį.

V.3. Aplinkos poveikis eismo dalyviams

Tie kraštovaizdžio ir aplinkos elementai, kurie matomi nuo kelio, turėtų prisidėti prie kelių eismo saugumo ir tarnauti eismo dalyvių patogumui. Jie turėtų papildyti bei sustiprinti vaizdines nuorodas ir suteikti kelionei įdomumo.

Miestai, upės, kalvos ir t. t. suteikia kelių eismo dalyviams galimybę orientuotis vietovėje ir turėtų likti matomi kaip galima ilgiau. Sodiniai (išilgai ar kitokiomis formomis palei kelią) gali pagerinti vaizdinę orientaciją ir sumažinti važiavimo keliu monotoniją, tačiau tokių priemonių diegimas neturi sudaryti papildomos rizikos. Be to, kraštovaizdžio planavimas gali padėti apsisaugoti nuo priešpriešinio transporto priemonių akinančių žibintų ir nepalankių oro sąlygų (vėjo, sniego ir t. t.).

Triukšmo sienelių įrengimas palei kelią reiškia, kad eismo dalyvis negauna didelės dalies informacijos iš aplinkos ir jam susidaro įspūdis, jog jis yra „uždarytas“; todėl tokie įrenginiai turėtų būti statomi ten, kur jie geriausiai dera su aplinka, ir taip, kad eismo dalyviams būtų kompensuojamas informacijos praradimas. Estetiniais ir saugos sumetimais prie tarptautinių kelių reikėtų vengti komercinės reklamos.

VI. KELIŲ PRIEŽIŪRA

VI.1. Bendrosios nuostatos

Keliai ir pagalbiniai statiniai turėtų būti prižiūrimi taip, kad jie kaip galima ilgiau išliktų pradinės būklės, kad būtų išsaugota jų investicinė vertė ir užtikrintas nuolatinis saugos bei komforto lygis.

Siekiant sumažinti išlaidas ir neigiamą poveikį eismui, patartina nuo pat pradinio projektavimo ir tiesimo etapų atsižvelgti į būsimus kelių priežiūros darbus.

Prižiūrimi visi kelio elementai: danga, statiniai, pylimai ir iškasos, kelio drenažo kanalai, ženklai ir ženklinimas, eismo reguliavimo kontrolės sistemos, kraštovaizdis, pastatai ir t. t.

Kraštovaizdis turėtų būti suformuotas atsižvelgiant į būsimą kelių priežiūrą. Reikia stebėti, kaip auga medžiai ir krūmai, ir prireikus imtis priemonių, kad nebūtų uždengti ženklai ir sudaromos kliūtys saugos įrangai.

Bet kokia speciali kelių priežiūros įranga neturėtų trukdyti eismo dalyvių saugumui ir sukurti papildomų kliūčių sklandžiam eismui ir transporto veiklai.

Nuolat ir racionaliai atliekami kelio priežiūros darbai gali iš esmės sumažinti tiesiogines kelių administravimo išlaidas bei netiesiogines išlaidas, kurias konkrečiame kelių tinkle patiria eismo dalyviai. Būtina atriboti profilaktinę priežiūrą nuo remonto darbų, kad atsakingos institucijos sprendimų priėmimo metu būtų optimizuota kelių priežiūros programos išlaidų ir pajamų įtaka.

VI.2. Kelių priežiūros valdymas

Kelių priežiūros valdymas, būdamas susijęs su eismo valdymu, turėtų būti grindžiamas procedūriniais ir techninių apžiūrų planais, sistemingu duomenų rinkimu ir analize, instrukcijomis ir t. t. Šias priemones įgyvendina kelių administravimo institucija, jos laikomos būtina efektyvios priežiūros prielaida ir jų imantis tam tikrais atvejais priimami kompromisiniai sprendimai.

Operatyvinė veikla esamų kelių statinių ir įrangos priežiūros lygiui nustatyti grindžiama nuolat atnaujinamais ir papildomais duomenimis apie konkretaus kelio elementus. Tai yra tokios veiklos esmė ir leidžia priimti greitus sprendimus bei imtis veiksmų tais atvejais, kai sulėtėja transporto priemonių eismas ar įvyksta avarija.

Su planavimu ir sąmatomis susiję darbai, kurių metu pirmenybė teikiama techninėms priemonėms, grindžiami sistemingų matavimų rezultatais ir dangos būklės stebėjimais atsižvelgiant į vertikaliųjų kelio ženklų ir horizontalaus ženklinimo matomumą (tiek dieną, tiek naktį) ir t. t., kaip to reikalauja tarptautiniai standartai. Tokia techninė apžiūra ir patikrinimai laikytini pagrindiniu informacijos šaltiniu profilaktinei ir atkuriamajai priežiūrai (remontui) tobulinti atsižvelgiant į vietinio transporto ūkį.

Vykdomoji organizacija, atsakinga už kelių priežiūros darbų stebėjimą ir kontrolę, taip pat turėtų tvarkyti visas priežiūros darbams reikalingas laikinas priemones, užtikrindama saugos reikalavimų laikymąsi, efektyvų darbą ir taikomas technologijas. Turi būti parengtas nuoseklus ir tikslus planas, kaip taikyti apribojimus, nustatyti transporto priemonių greitį, projektines kelio charakteristikas ir t. t.

VI.3. Specifiniai priežiūros aspektai

Tiesiogiai su eismo saugumu susijusių kelio elementų priežiūrai turėtų būti skiriamas pats svarbiausias dėmesys. Šiems elementams priklauso:

kelio danga, atsižvelgiant į dangos pasipriešinimą slydimui (padangų sukibimą su danga) ir paviršinio vandens nutekėjimą;

konstrukciniai elementai, ypač tiltų ir viadukų sujungimų vietose (plėtimosi pjūviai), jų atramos, parapetai ir t. t., tunelių įranga;

apšvietimas, saugos priemonės;

kelio ženklai ir ženklinimas;

priemonės, kad keliu būtų galima naudotis ištisus metus: priemonės sniegui ir ledui valyti bei kitų ypač nepalankių oro situacijų šalinimas;

su kelio integravimu į aplinką susiję darbai, tokie kaip triukšmo sienelių įrengimas, kraštovaizdžio formavimo priemonės ir t. t.

Nuosekliomis kelių priežiūros priemonėmis svarbu užtikrinti aukštą važiuojamosios dalies ir kelio statinių kokybę ir garantuoti transporto eismą priežiūros darbų metu. Priežiūros darbai turėtų būti atlikti tinkamu laiku, kad būtų išvengta galimo dangos suirimo.

Kelio darbininkų ir eismo dalyvių saugumas užtikrinamas reikiamomis saugos priemonėmis, kurios privalo būti numatytos planuojant darbus ir nuolat tikrinamos darbų metu.

Siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų, transporto kamščių ir t. t., reikia pasirūpinti kelių eismo saugos įranga, tinkamais ženklais ir ženklinimu; jie turi būti gerai matomi tiek dieną, tiek naktį. Norint užtikrinti, kad jie būtų matomi ir suprantami pagal galiojančių tarptautinių konvencijų reikalavimus, reikia nuolat juos tikrinti. Laikina įranga ir kelių ženklinimas taip pat turėtų atitikti šias konvencijas.

Žiemos sąlygomis taikant reikiamas priemones pagal galimybes maksimaliai užtikrinamas eismo saugumas ir nenutrūkstamumas. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtų išlaikytas tinkamas dangos sukibimas su padangomis, taip pat nuo ženklų valomas sniegas ir ledas. Šie darbai laikytini papildomais priežiūros darbais žiemos sąlygomis.

______________

______________