skelbdama ištikimybę visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,
primindama, kad 1918 m. vasario 16 d. Aktu Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, o 1921–1940 m. buvo Tautų Sąjungos narė ir Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo teismo Statuto dalyvė,
remdamasi 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo bei 1991 m. vasario 9 d. plebiscito rezultatais, patvirtinusiais, jog Lietuvos žmonės nesusitaikė su svetimos valstybės smurtu primesta jurisdikcija ir siekia taikingomis demokratinėmis priemonėmis sugrąžinti laisvę ir teisingumą,
pripažindama, kad valstybės pareiga – apsaugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves – lieka svarbiausiu uždaviniu net ir svetimų jėgų karinės bei politinės priespaudos situacijoje,
siekdama, kad Lietuvos Respublika ir jos visuomenės nariai visiškai įsijungtų į laisvų pasaulio tautų ir valstybių bendriją, kurioje pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms jau tapo visuotinai pripažinta vertybe bei tarptautinių santykių principu ir kurios kūrime bei veikloje Lietuvos Respublika negalėjo dalyvauti dėl prievartinės izoliacijos,
atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublika, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusi tautų Sąjungos nare, po karo nebuvo Suvienytųjų Nacijų Organizacijos dokumentų signatarė ne dėl savo kaltės, o dėl TSRS ir Vokietijos Reicho neteisėtų slaptųjų susitarimų pasekmių,
iškilmingai įsipareigoja
laikytis Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir nutaria:
1. Prisijungti prie šių Tarptautinės žmogaus teisių chartijos 1966 m. gruodžio 16 d. dokumentų:
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto;
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto;
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo.
