Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba su. dideliu susirūpinimu pažymi pavojų visuomenei, kurį kelia TSRS prezidento 1991 m. sausio 26 d. įsakas ir ligi šiol neskelbtas TSRS gynybos ir TSRS vidaus reikalų ministrų 1990 m. gruodžio 29 d. įsakymas. Šiais aktais oficialiai leidžiama TSRS VSK, ir vidaus kariuomenės neribota savivalė, numatant nuo 1991 m. vasario 1 d. ištisą parą su sunkiąja šarvuota ginkluote patruliuoti miestuose, veržtis į bet kurias patalpas, ieškoti „nusikaltėlių“ manifestacijose.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba griežtai smerkia tokias užmačias kaip šiurkštų žmogaus teisių pažeidimą, kaip lemtingą į diktatūrą ir reiškia savo solidarumą su visomis Baltijos valstybių ir Tarybų Sąjungos respublikų teisėtomis valdžios struktūromis bei demokratinėmis jėgomis.
Jeigu Lietuvos Respublikos teritorijoje būtų prievarta neteisėti, suverenitetą pažeidžiantys aktai, tai reikštų tolesnį TSRS plėtimą, šliaužiančią atvirą okupaciją. Tai reikštų ir tyčinį įtampos siekimą užkirsti paskutinę derybų galimybę ir didelę grėsmę civiliams gyventojams. Iš tikrųjų būtinas kitas sprendimas: nedelsiant išvesti iš Lietuvos rijos TSRS desantinę ir TSRS vidaus kariuomenę, grąžinti Lietuvos kai visus užgrobtus objektus.
Dar kartą pabrėžiame: jokie svetimi įsakai ir įsakymai suverenioje Respublikoje negalioja. Lietuva turi savo įstatymus ir valstybines teisėtvarkai užtikrinti. TSRS valdžios dokumentuose minimas formalus tekstas, neva vis daugėja sunkių kriminalinių nusikaltimų, Lietuvai taikomas teisiniu aspektu ir yra nepagrįstas faktiškai, kaip rodo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys. Lietuvoje svarbiausia nutraukti TSRS kariuomenės nusikaltimus. Juos dar labiau paskatins minėtas TSRS ministrų įsakymas, kuris bando legalizuoti kariuomenės panaudojimą prieš taikias demonstracijas, suteikti tariamą teisėtumą sausio 11-13 d. žudynėms Vilniuje ir galimoms žudynėms bet, kur ateityje.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba perspėja TSRS politinę vadovybę, kad jos mėginimai įgyvendinti ne vien TSR Sąjungoje, bet ir Lietuvoje savo sprendimus dėl karinės diktatūros išprovokuotų Lietuvoje ypač sunkias pasekmes, už kurias visa atsakomybė tektų TSR Sąjungai ir jos vadovams.
Pavojaus akivaizdoje mes vėl kreipiamės į pasaulio tautų bendriją, į didžiąsias demokratines valstybes ir Jungtines Tautas, prašydami ryžtingai užkirsti kelią ginkluotai prievartai ir diktatūrai. Grėsmė kyla ne vien Baltijos valstybėms ir TSRS tautoms, bet ir pasaulio civilizacijai. Laisvę ir demokratiją būtina apginti, kol nevėlu.
