DĖL LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS ŽEMĖS KODEKSO PATVIRTINIMO

Lietuvos TSR žemės kodekso uždaviniai yra reguliuoti žemės santykius, kad būtų užtikrintas dabartinės ir būsimųjų kartų interesais moksliškai pagrįstas, racionalus žemės naudojimas ir saugojimas, kad būtų sudarytos sąlygos jos efektyvumui didinti, saugoti įmonių, organizacijų, įstaigų ir piliečių teises, stiprinti teisėtumą žemės santykių srityje ^[3].

Žemės santykius Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje reguliuoja TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindai ir sutinkamai su jais leidžiami kiti TSR Sąjungos žemės įstatymų aktai, šis kodeksas ir kiti Lietuvos TSR žemės įstatymų aktai.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais šis kodeksas reguliuoja žemės santykius tiek Pagrinduose numatytais, tiek ir kitais klausimais, jeigu jie nepriskirti TSR Sąjungos kompetencijai.

Kalnų, miškų ir vandenų santykius reguliuoja specialūs TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Sutinkamai su TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija žemė yra valstybės nuosavybė – bendras visos tarybinės liaudies turtas'. Žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Ji suteikiama tik naudotis.

Veiksmai, kuriais tiesiogine ar užmaskuota forma pažeidžiama valstybinės žemės nuosavybės teisė, draudžiami.

Visa žemė Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje priklauso vieningam valstybiniam žemės fondui, kuris sutinkamai su pagrindine tiksline žemės paskirtimi susideda iš:

Žemė šio kodekso 6 straipsnyje nurodytoms kategorijoms priskiriama sutinkamai su pagrindine tiksline jos paskirtimi.

Žemę kategorijoms priskiria Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Žemė iš vienos kategorijos į kitą perkeliama, pasikeitus pagrindinei tikslinei jos paskirčiai.

Paimant ir suteikiant žemę, ją perkelia iš vienos kategorijos į kitą organas, kuris sutinkamai su šio kodekso 14 straipsniu sprendžia žemės suteikimo klausimą, o pakeitus miesto ar miesto tipo gyvenvietės ribas, – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais TSR Sąjungos kompetencijai žemės santykių reguliavimo srityje priklauso:

Lietuvos TSR kompetencijai žemės santykių reguliavimo srityje priklauso disponuoti respublikos ribose vieningu valstybiniu žemės fondu ir nustatyti perspektyvinius jo naudojimo planus, nustatyti žemės naudojimo tvarką ir organizuoti žemėtvarką, nustatyti žemės melioravimo, kovos su erozija ir dirvožemio derlingumo didinimo planus, vykdyti valstybinę žemės naudojimo ir apsaugos kontrolę, taip pat reguliuoti žemės santykius kitais klausimais, jeigu jie nepriskirti TSR Sąjungos kompetencijai ¹.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais žemės naudojimo ir apsaugos valstybinį valdymą Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdo TSRS Ministrų Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba, vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai, taip pat specialiai tam įgalioti valstybiniai organai sutinkamai su TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais.

Specialiai tam įgalioti valstybiniai organai, vykdantys žemės naudojimo ir apsaugos valstybinį valdymą Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, yra Lietuvos TSR žemės ūkio ministerija ir jos organai vietose.

Profesinės sąjungos, jaunimo organizacijos, gamtos apsaugos draugijos, mokslo draugijos ir kitos visuomeninės organizacijos, taip pat piliečiai padeda valstybiniams organams įgyvendinti racionalaus žemės naudojimo ir apsaugos priemones.

Visuomeninės organizacijos dalyvauja veikloje, kuria siekiama užtikrinti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą, sutinkamai su jų įstatais (nuostatais) ir TSR Sąjungos bei Lietuvos TSR įstatymais.

Valstybiniai organai, įgyvendindami racionalaus žemės naudojimo ir apsaugos priemones, privalo visokeriopai atsižvelgti į visuomeninių organizacijų ir piliečių pasiūlymus.

Žemė Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje suteikiama naudotis:

kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms žemės ūkio įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms;

pramonės, transporto, kitoms valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms ne žemės ūkio įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms;

TSRS piliečiams.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais TSR Sąjungos įstatymuose numatytais atvejais žemė gali būti suteikiama naudotis ir kitoms organizacijoms bei asmenims.

Kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, organizacijoms, įstaigoms ir TSRS piliečiams žemė suteikiama naudotis nemokamai.

Žemė suteikiama naudotis neterminuotai arba laikinai.

Neterminuotu (nuolatiniu) laikomas toks žemės naudojimas, kuriam nėra iš anksto nustatyto termino.

Kolūkių užimama žemė priskiriama jiems naudotis neterminuotai ^[5].

Laikinas žemės naudojimas gali būti trumpalaikis – iki trejų metų ir ilgalaikis – nuo trejų iki dešimties metų. Esant gamybiniam būtinumui, šie terminai gali būti pratęsiami laikotarpiui, neviršijančiam atitinkamai trumpalaikio arba ilgalaikio laikino naudojimo terminų. Šiuos terminus pratęsia organas, kurio sprendimu žemės sklypas buvo suteiktas naudotis.

Atskiroms žemės naudojimo rūšims Lietuvos TSR Ministrų Taryba gali nustatyti ir ilgesnį ilgalaikio naudojimo terminą, bet ne didesnį kaip 25 metai.

Žemės sklypai suteikiami naudotis skyrimo tvarka.

Žemės sklypai skiriami, remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu arba rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, TSR Sąjungos įstatymų, šio kodekso ir kitų Lietuvos TSR įstatymų nustatoma tvarka.

Apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai suteikia žemės sklypus iš tos žemės, kuri neįeina į kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų žemės ūkio įmonių naudmenas kaimo gyvenamųjų vietovių teritorijoje.

Gyvenviečių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai suteikia žemės sklypus iš miesto tipo gyvenviečių žemės, išskyrus žemę, nurodytą šio kodekso 46 straipsnio antrojoje dalyje.

Rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai suteikia iki 10 hektarų bendro ploto žemės sklypus, išskyrus žemę, nurodytą šio kodekso 46 straipsnio antrojoje dalyje.

Miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai suteikia žemės sklypus iš miestų žemės, išskyrus žemę, nurodytą šio kodekso 46 straipsnio antrojoje dalyje.

Lietuvos TSR Ministrų Taryba suteikia žemės sklypus iš visų žemių, nepriklausomai nuo suteikiamo sklypo dydžio.

Prašymų suteikti žemės sklypus pateikimo ir nagrinėjimo tvaiką nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Naudojamas žemės sklypas suteikiamas kitam žemės naudotojui tik po to, kai šis sklypas iš ankstesniojo naudotojo paimamas šio kodekso 45–48 straipsnių numatyta tvarka.

Žemė, nustatyta tvarka pripažinta tinkama žemės ūkio reikalams, pirmiausia turi būti suteikiama žemės ūkio įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms.

Žemės sklypų, nepriskirtų žemės ūkio paskirties žemei, tinkamumą žemės ūkio reikalams nustato organai, priimantys sprendimą juos suteikti, remdamiesi valstybinio žemės kadastro duomenimis.

Pramonės įmonėms, gyvenamiesiems objektams statyti, geležinkeliams ir automobilių keliams, elektros tiekimo linijoms, magistraliniams vamzdynams tiesti, taip pat kitiems ne žemės ūkio reikalams suteikiama ne žemės ūkio paskirties arba netinkama žemės ūkiui žemė, arba blogesnės kokybės žemės ūkio naudmenos.

Iš valstybinio miškų fondo žemės minėtiems tikslams suteikiami daugiausia neapaugę mišku plotai arba plotai, apaugę krūmais ir menkaverčiais želdiniais.

Tuose plotuose, kur yra naudingųjų iškasenų, žemės sklypai statybai suteikiami, suderinus su valstybinės kalnakasybos darbų priežiūros organais.

Elektros tiekimo, ryšių linijos ir kitos komunikacijos daugiausia tiesiamos palei kelius, esamas trasas ir pan.

Pradėti naudotis suteiktu žemės sklypu, kol žemėtvarkos organai nenustatė šio sklypo ribų natūroje (vietovėje) ir kol neišduotas dokumentas, patvirtinantis teisę naudotis žeme, draudžiama.

Nutarimuose ir sprendimuose suteikti žemės sklypus nurodoma: tikslas, kuriam jie skiriami, pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos.

Sprendime suteikti žemės sklypą, kuris įstatymo nustatyta tvarka paimamas iš kitų žemės naudotojų, nurodoma, kokio dydžio žemės ūkio gamybos ir kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės paėmimo, turi būti atlyginti.

Kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų žemės naudotojų teisę naudotis žeme patvirtina valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme. Juos išduoda rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais aktų formas nustato TSRS Ministrų Taryba.

Laikinas naudojimasis žeme įforminamas aktais, suteikiančiais teisę laikinai naudotis žeme.

Aktų išdavimo tvarką ir jų formas nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Žemės naudotojai turi teisę ir privalo naudotis žemės sklypais tam tikslui, kuriam jie yra jiems suteikti.

Priklausomai nuo kiekvieno suteikto naudotis žemės sklypo tikslinės paskirties žemės naudotojai turi teisę nustatyta tvarka:

Žemės naudotojų teisės gali būti įstatymu apribojamos valstybės interesais, taip pat kitų žemės naudotojų interesais.

Pažeistos žemės naudotojų teisės turi būti atstatomos TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų numatoma tvarka.

Žemės naudotojams padaryti nuostoliai turi būti atlyginami.

Žemės naudotojai privalo racionaliai ir efektyviai naudoti žemę, ją tausoti, neleisti pasireikšti neūkiškumui ir išlaidumui naudojant žemę ^[6].

Įmonės, organizacijos ir įstaigos, eksploatuojančios naudingųjų iškasenų ir durpių telkinius, vykdančios geologinio žvalgymo, tyrinėjimo, statybos bei kitokius darbus joms suteiktose naudotis žemės ūkio arba miškų naudmenose, privalo, kai ši žemė tampa nebereikalinga, savo lėšomis sutvarkyti ją taip, kad būtų tinkama naudoti žemės, miškų arba žuvininkystės ūkiui, o vykdant minėtus darbus kitoje žemėje – sutvarkyti taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal paskirtį.

Žemės sklypai tinkamai sutvarkomi vykstant darbams, o jeigu tai neįmanoma – po to, kai jie užbaigiami žemės sklypus naudoti suteikiančių organų nustatomais terminais, sutinkamai su nustatyta tvarka patvirtintais projektais.

Kai šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos įmonės, organizacijos ir įstaigos grąžina žemės sklypą, rajono, miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas kartu su suinteresuotais žemės naudotojais patikrina, ar žemės sklypas taip sutvarkytas, kad būtų tinkamas toliau naudoti^[7].

Įmonės, organizacijos ir įstaigos, vykdančios pramoninę arba kitokią statybą, eksploatuojančios naudingųjų iškasenų telkinius, taip pat atliekančios kitus darbus, susijusius su dirvožemio ir viršutinio sluoksnio pažeidimu, privalo nuimti, saugoti derlingąjį dirvožemio sluoksnį ir panaudoti jį rekultivuojamoje žemėje ar mažai produktyviose naudmenose^[8].

Įmonės, organizacijos ir įstaigos, eksploatuojančios naudingųjų iškasenų ir durpių telkinius, taip pat atliekančios kitus darbus, darančius neigiamą poveikį žemės ūkio, miškų bei kitoms naudmenoms už suteiktų joms naudoti žemės sklypų ribų, privalo numatyti ir vykdyti priemones, kad būtų užkertamas kelias nurodytam neigiamam poveikiui arba kad jis būtų pagal galimybes maksimaliai apribojamas.

Žemės naudotojai neturi teisės atlikti suteiktuose jiems žemės sklypuose veiksmų, kuriais pažeidžiami gretimų žemės naudotojų interesai¹.

Naudoti žemę ne darbo pajamoms gauti draudžiama.

Kolūkiai, tarybiniai ūkiai, kitos įmonės, organizacijos ir įstaigos įstatymo nustatytais atvejais gali iš jiems priskirtos žemės suteikti sklypus antriniam naudojimui.

Antrinio žemės naudojimo tvarką ir sąlygas nustato šio kodekso 61, 64, 69, 78–91, 121, 122, 132, 139, 142, 155, 170–172, 176, 177 ir 179 straipsniai, taip pat kiti TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Antrinis žemės naudojimas įforminamas atitinkamu žemės naudojimo teisės suteikimo dokumentu, kurį išduoda pirminis žemės naudotojas arba rajono, miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, jeigu žemės sklypai antriniam naudojimui suteikiami rajono, miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu.

Antrinio žemės naudojimo teisės suteikimo dokumento formą nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Žemės naudotojai privalo imtis efektyvių priemonių dirvožemio derlingumui didinti, įgyvendinti organizacinių, ūkinių, agrotechnikos, miško, melioravimo ir hidrotechnikos priemonių kompleksą, siekiant užkirsti kelią vėjo ir vandens sukeliamai dirvožemio erozijai, neleisti, kad žemė užpelkėtų, užsiterštų, apželtų piktžolėmis ir kad vyktų kiti procesai, bloginantys dirvožemio būklę.

Žemės melioravimo ir apsaugos, apsauginių miškų želdinimo, kovos su dirvožemio erozija ir kitos priemonės, kuriomis siekiama iš esmės pagerinti žemę, numatomos valstybiniuose ekonominio ir socialinio vystymo planuose. Jas įgyvendina atitinkamos ministerijos, valstybiniai komitetai, žinybos ir žemės naudotojai^[9].

Specialiai saugotinos yra žemės ūkio naudmenos, ypač drėkinama ir nusausinta žemė. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai, kitos įmonės, organizacijos ir įstaigos, kurios naudojasi žemės ūkio paskirties žeme, privalo saugoti, atstatyti ir didinti dirvožemio derlingumą.

Saugotini yra taip pat ir žemės ūkio naudmenose esantys irigacijos ir hidrotechnikos įrenginiai.

Atliekant agrotechnikos ir miško eksploatavimo darbus, tiesiant kelius, statant hidrotechnikos ir kitus objektus, draudžiama naudoti tokius darbo būdus bei metodus, kurie padėtų vystytis vandens ir vėjo sukeliamai dirvožemio erozijai, pelkėjimui ir kitiems dirvožemio derlingumą mažinantiems procesams.

Žemės naudotojai privalo kovoti su piktžolėmis, žemės ūkio augalų kenkėjais bei ligomis laukuose, soduose, daržuose, pievose ir ganyklose, parkuose ir skveruose, geležinkeliams, automobilių keliams, dujotiekiams bei naftotiekiams skirtuose žemės ruožuose, aukštos įtampos pastočių bei elektros tiekimo linijų teritorijoje, kolūkiečių, darbininkų, tarnautojų ir kitų gyventojų sodybiniuose sklypuose, darbininkų bei tarnautojų tarnybinėse žemės dalyse.

Pramonės ir statybos įmonės, organizacijos ir įstaigos privalo neteršti žemės ūkio naudmenų ir kitos žemės gamybinėmis bei kitomis atliekomis, taip pat nuleidžiamaisiais vandenimis.

Piliečiai taip pat privalo neteršti žemės ūkio naudmenų ir kitos žemės.

TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai gali nustatyti žemės naudotojams materialinio skatinimo priemones, stimuliuojančias gerinti žemės apsaugą, didinti dirvožemio derlingumą ir įtraukti į žemės ūkio apyvartą nenaudojamą žemę.

Įmonių, organizacijų ir įstaigų teisė naudotis joms suteikta žeme turi būti nutraukiama, atitinkamai visiškai ar iš dalies, šiais atvejais:

Įmonių, organizacijų ir įstaigų teisė naudotis žeme gali būti nutraukiama, atitinkamai visiškai ar iš dalies, šiais atvejais:

Piliečių teisė naudotis suteiktu žemės sklypu turi būti nutraukiama, atitinkamai visiškai ar iš dalies, šiais atvejais:

Teisė naudotis žemės sklypu gali būti nutraukiama, atitinkamai visiškai ar iš dalies, jeigu pilietis padaro šio kodekso 220 ir 221 straipsniuose numatytų veiksmų, taip pat jeigu dvejus metus iš eilės žemės sklypas nenaudojamas arba jeigu jis naudojamas ne tam tikslui, kuriam jis suteiktas.

Teisė naudotis žeme šio kodekso 40 straipsnio 1, 3 ir 5 punktuose, 41 straipsnyje, 42 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose ir 43 straipsnyje numatytais atvejais nutraukiama žemės sklypus suteikusių organų nutarimu arba sprendimu, o šio kodekso 40 straipsnio 4 punkte ir 42 straipsnio 6 punkte numatytais atvejais – organų, turinčių teisę paimti žemės sklypus, nutarimu arba sprendimu. Nutarime arba sprendime nurodomas teisės naudotis žeme nutraukimo terminas, nustatomas tolesnis žemės sklypo naudojimas, o prireikus – ir jame esančių pastatų, įrenginių, pasėlių bei sodinių naudojimas.

Žemės sklypas arba jo dalis paimama valstybės ar visuomenės reikalams, remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu arba rajono, miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatoma tvarka.

Paimti sklypus iš žemės, kuria naudojasi kolūkiai, tarybiniai ūkiai, kitos žemės ūkio įmonės, organizacijos ir įstaigos, iš žemės, turinčios kultūrinę arba mokslinę reikšmę, leidžiama tik esant itin svarbiam reikalui.

Paimti drėkinamą ir nusausintą žemę, arimus, žemės sklypus, apsodintus daugiamečiais vaismedžiais ir vaiskrūmiais, kultūrines ganyklas, taip pat iš esmės pagerintas šienaujamas pievas ir ganyklas ne žemės ūkio reikalams, žemę, apaugusią vandens apsaugos, apsauginiais ir kitais pirmosios grupės miškais, naudoti reikalams, nesusijusiems su miškų ūkio tvarkymu, ir rezervatų žemę galima tik išimtinais atvejais ir tik Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu^[10].

Lietuvos TSR Ministrų Taryba turi teisę paimti žemės sklypus iš bet kurios žemės.

Rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai turi teisę paimti žemės sklypus iš šio kodekso 14 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytų žemių, laikydamiesi ten pat nurodytų normų.

Miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai turi teisę paimti žemės sklypus iš šio kodekso 14 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytų miesto žemių.

Įmonės, organizacijos ir įstaigos, suinteresuotos, kad būtų paimti žemės sklypai ne žemės ūkio reikalams, privalo iki projektavimo darbų pradžios iš anksto suderinti su žemės naudotojais ir žemės naudojimo ir apsaugos valstybinės kontrolės organais objekto dislokavimo vietą ir apytikrį numatomo paimti ploto dydį.

Sklypai iš kolūkių naudojamos žemės paimami tik kolūkio narių visuotiniam susirinkimui arba įgaliotinių susirinkimui sutikus, o iš tarybinių ūkių, kitų sąjunginio ar respublikinio pavaldumo valstybinių, kooperatinių, visuomeninių įmonių, organizacijų bei įstaigų naudojamų žemių – suderinus su žemės naudotojais ir su atitinkamomis TSR Sąjungos, Lietuvos TSR ar kitos sąjunginės respublikos ministerijomis, valstybiniais komitetais ir žinybomis ^[11].

Įmonės, organizacijos ir įstaigos, vykdančios geologinės nuotraukos, paieškų, geodezinius ir kitus tyrimo darbus, gali šiuos darbus vykdyti visoje žemėje TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatoma tvarka, nepaimdamos žemės sklypų iš žemės naudotojų.

Tyrimo darbus atliekančios įmonės, organizacijos ir įstaigos turi teisę vykdyti plane numatytus tyrimo darbus ir tuo tikslu eiti ir važiuoti per žemę, įrengti ženklus, zonduoti žemę, daryti šurfus bei gręžti gręžinius, imti grunto pavyzdžius ir iškirsti proskynas mišku apaugusiuose sklypuose.

Minėtų darbų pradžia ir vieta suderinama su žemės naudotojais, o nesusitarus su jais – nustatoma rajonų ar miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų.

Įmonės, organizacijos ir įstaigos, vykdančios geologinės nuotraukos, paieškų, geodezinius ir kitus tyrimo darbus, privalo savo lėšomis taip sutvarkyti užimamus žemės sklypus, kad jie būtų tinkami naudoti pagal paskirtį.

Žemės sklypai tinkamai sutvarkomi, vykstant darbams, o jeigu tai neįmanoma,– ne vėliau kaip per vieną mėnesį po darbų užbaigimo, neskaitant dirvos įšalimo laikotarpio.

Minėtos įmonės, organizacijos ir įstaigos privalo imtis priemonių žemei, pasėliams, sodiniams, miškams, vandeninis ir kitiems gamtos objektams, taip pat vandentiekiui, dujotiekiui, kanalizacijai, melioracijos sistemoms ir kitiems įrenginiams išsaugoti; jos turi atlyginti žemės naudotojui nuostolius, jeigu jų būtų padaryta.

Nuostoliai, žemės naudotojams padaryti dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams arba dėl laikino žemės sklypų užėmimo, turi būti atlyginti.

Remiantis TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais, nuostolius atlygina įmonės, organizacijos ir įstaigos, kurioms skiriami žemės sklypai, sutinkamai su TSRS Ministrų Tarybos tvirtinamais nuostatais.

Įmonės, organizacijos, įstaigos, kurioms žemės ūkio naudmenų sklypai skiriami statyboms ir kitiems ne žemės ūkio reikalams, atlygina žemės ūkio gamybos nuostolius, susijusius su šių sklypų paėmimu (kartu atlyginant žemės naudotojams nuostolius pagal šio kodekso 51 straipsnį).

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais atlygintinų žemės ūkio gamybos nuostolių dydį ir jų nustatymo tvarką, taip pat atitinkamų lėšų naudojimo tvarką nustato TSRS Ministrų Taryba.

Visos žemės naudojimo ir apsaugos valstybinės kontrolės uždavinys yra užtikrinti, kad ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos, valstybinės, kooperatinės, visuomeninės įmonės, organizacijos ir įstaigos, taip pat piliečiai laikytųsi žemės įstatymų, žemės naudojimo tvarkos, taisyklingai vestų žemės kadastrą ir vykdytų žemėtvarką siekiant racionaliai. efektyviai naudoti ir apsaugoti žemę.

Valstybiną visos žemės naudojimo ir apsaugos kontrolę vykdo Liaudies deputatų tarybos, jų vykdomieji ir tvarkomieji organai, taip pat specialiai tam įgalioti valstybiniai organai TSR Sąjungos įstatymų nustatoma tvarka.

Žemės ūkio paskirties žeme laikoma visa žemė, naudojama žemės ūkio reikalams arba skirta šiems tikslams.

Žemės ūkio paskirties žemę socialistinės žemės ūkio įmonės, organizacijos ir įstaigos naudoja sutinkamai su žemės ūkio vystymo planais, kad būtų tenkinami vis didėjantys liaudies ūkio poreikiai žemės ūkio produkcijai.

Žemės naudotojai privalo imtis priemonių labai produktyvių žemės naudmenų plotui didinti, imdami naudoti žemės ūkio gamybos reikalams nenaudojamą ir mažai produktyvią žemę.

Neleidžiama mažinti drėkinamos ir nusausintos žemės plotų, arimų, vertingų daugiamečių sodų, kultūrinių ganyklų ir pievų, taip pat kitų labai produktyvių naudmenų plotų arba juos paversti mažiau produktyviomis naudmenomis, išskyrus tuos atvejus, kai tai itin būtina ir tik Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu.

Žemės ūkio paskirties žemė suteikiama neterminuotai naudotis:

kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms žemės ūkio įmonėms ir organizacijoms – žemės ūkio reikalams;

žemės ūkio mokslinio tyrimo, mokymo ir kitoms žemės ūkio įstaigoms– laukų tyrimams, mokslo pasiekimams bei pirmūnų patyrimui praktiškai panaudoti ir skleisti žemės ūkyje, taip pat gamybos reikalams;

ne žemės ūkio įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms – pagalbiniam žemės ūkiui;

piliečiams – asmeniniam ūkiui, vedamam nenaudojant samdomojo darbo.

Įmonėms organizacijoms ir įstaigoms gali būti suteikiami žemės sklypai kolektyviniams sodams bei daržams TSR Sąjungos įstatymų ir šio kodekso 73–77 straipsniuose nustatyta tvarka ir sąlygomis^[13].

Be šiame straipsnyje nurodytos žemės, suteiktos neterminuotai naudotis, žemės naudotojams gali būti suteikiama žemės ir laikinai naudotis.

Žemės, suteiktos naudotis kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms valstybinėms žemės ūkio įmonėms ir organizacijoms, taip pat mokslinio tyrimo, mokymo-bandymo bei kitoms žemės ūkio įstaigoms, ribos ir dydis, stambinant ir smulkinant ūkius, perskirstant žemę tarp žemės naudotojų gali būti keičiami, remiantis moksliškai pagrįstais žemėtvarkos projektais, patvirtintais šio kodekso 196–200 straipsniuose numatyta tvarka.

Kolūkiai, tarybiniai ūkiai, kitos įmonės, organizacijos ir įstaigos, kurie naudojasi žemės ūkio paskirties žeme, privalo, remdamiesi mokslo pasiekimais ir pirmūnų patyrimu, atsižvelgiant į vietos sąlygas:

Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir kitos valstybinės žemės ūkio įmonės bei organizacijos, laikinai nesinaudojantys dalimi jiems priskirtų žemės ūkio naudmenų, gali šias naudmenas rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu perduoti laikinai naudotis kolūkiams, tarybiniams ūkiams ir kitiems ūkiams, kuriems jos yra reikalingos. Ūkis, gavęs tam tikram laikui žemės sklypą, atlygina žemės naudotojui jo įdėtas sąnaudas, nepanaudotas per tą naudojimosi žeme laiką.

Kolūkiui valstybiniu žemės naudojimo teisės aktu suteikta žemė skirstoma į visuomeninio naudojimo žemę ir sodybinę žemę^[14].

Sodybinė žemė atribojama natūroje nuo visuomeninio naudojimo žemes.

Kolūkiams priskirta žemė ūkio vidaus reikalams naudojama, remiantis Kolūkio įstatais, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais, šiuo kodeksu ir kitais TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais.

Žemės sklypai kolūkiuose naudojami sutinkamai su patvirtintu ūkio vidaus žemėtvarkos projektu.

Sodybinė žemė naudojama suteikti sodybinius sklypus kolūkio nariams, žemės ūkio specialistams, darbininkams, tarnautojams ir kitiems šio kodekso 82–85 straipsniuose nurodytiems piliečiams.

Trūkstant sodybinės žemės kolūkiečių kiemams, taip pat žemės ūkio specialistams, darbininkams, tarnautojams ir kitiems piliečiams, dirbantiems ir gyvenantiems kolūkio teritorijoje, aprūpinti žemės sklypais pagal kolūkio įstatų ir šio kodekso 83–85 straipsnių numatytas normas, leidžiama padidinti sodybinės žemės plotą visuomeninio naudojimo žemės sąskaita kolūkio narių visuotinio susirinkimo arba įgaliotinių susirinkimo nutarimu, kurį tvirtina Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Žvejų kolūkiams suteikta neterminuotai naudotis žemė naudojama kolūkio visuomeninio ūkio reikalams, gamybiniams, gyvenamiesiems, kultūriniams ir buitiniams pastatams statyti, kolūkiečių kiemams aprūpinti sodybiniais sklypais, taip pat kolūkio narių asmeninės nuosavybės gyvuliams aprūpinti pašaru ir ganykla.

Šio kodekso 62–65 ir 78–81 straipsnių nuostatai, reguliuojantys kolūkių žemėnaudą, taikomi taip pat ir žvejų kolūkių žemei.

Žemės sklypai tarybiniuose ūkiuose ir kitose valstybinėse žemės ūkio įmonėse, organizacijose bei įstaigose naudojami žemės ūkio reikalams sutinkamai su patvirtintu ūkio vidaus žemėtvarkos projektu.

Iš žemės, suteiktos tarybiniam ūkiui arba kitai valstybinei žemės ūkio įmonei, organizacijai ir įstaigai naudotis žemės ūkio reikalams, sutinkamai su patvirtintu ūkio vidaus žemėtvarkos projektu yra skiriama ir natūroje atribojama sodybinė žemė, iš kurios darbininkams ir tarnautojams suteikiami sodybiniai žemės sklypai, laikantis šio kodekso 83–85 straipsniuose nustatytų normų.

Trūkstant sodybinės žemės darbininkams ir tarnautojams aprūpinti sodybiniais sklypais, tarybinių ūkių ir kitų valstybinių žemės ūkio įmonių, organizacijų ir įstaigų prašymu šios žemės plotas gali būti padidintas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai leidus.

Žemės ūkio mokslinio tyrimo institutai, selekcijos ir bandymų stotys, žemės ūkio mokyklos bei kitos žemės ūkio įstaigos naudoja jiems suteiktą žeme. sutinkamai su nustatyta tvarka patvirtintais mokslinio tyrimo, bandymų bei mokymo darbų planais ir programomis, taip pat gamybinės veiklos planais.

Ne žemės ūkio įmonės, organizacijos ir įstaigos naudoja joms suteiktą žemės ūkio paskirties žemę pagalbiniam žemės ūkiui vesti, turint tikslą gaminti žemės ūkio produktus aprūpinti valgykloms, ikimokyklinėms vaikų įstaigoms, mokykloms, ligoninėms, senelių ir invalidų namams, poilsio namams, sanatorijoms ir pan.

Kolektyvinei sodininkystei žemės sklypai suteikiami įmonėms, organizacijoms bei įstaigoms iš valstybinio rezervo ir valstybinio miškų fondo žemės, taip pat iš miestų ir miesto tipo gyvenviečių laisvos žemės.

Jeigu šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos žemės nėra, kolektyviniams sodams gali būti suteikiami įmonių, organizacijų bei įstaigų pagalbinių ūkių, taip pat tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų žemės ūkio įmonių, organizacijų bei įstaigų visuomeniniam ūkiui nenaudojami žemės sklypai.

Kolektyvinei daržininkystei žemės sklypai gali būti suteikiami įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms iš miestų ir miesto tipo gyvenviečių laisvos žemės, iš valstybinio rezervo ir valstybinio miškų fondo žemės.

Kolektyvinei daržininkystei gali būti suteikiama laikinai nenaudojama žemės ūkio paskirties žemė, taip pat pramonės, transporto ir kitų ne žemės ūkio įmonių, organizacijų bei įstaigų žemė.

Kolektyvinei sodininkystei žemės sklypai suteikiami įmonėms, organizacijoms bei įstaigoms neterminuotai naudotis šio kodekso 13–17 ir 19–21 straipsniuose nustatyta tvarka.

Kolektyvinei daržininkystei žemės sklypus žemės naudotojai suteikia įmonėms, organizacijoms bei įstaigoms laikinai naudotis iki penkerių metų laikotarpiui rajono, miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu.

Kolektyvinei sodininkystei suteikti žemės sklypai naudojami sutinkamai su Lietuvos TSR Ministrų Tarybos tvirtinamais Sodininkų draugijos įstatais.

Kolektyvinei daržininkystei suteikti žemės sklypai naudojami daržovėms, bulvėms bei arbūzinėms kultūroms auginti. Statyti šiuose sklypuose pastatus ir sodinti vaismedžius bei vaiskrūmius draudžiama.

Kolektyvinei sodininkystei suteikiamo žemės sklypo dydis nustatomas, skaičiuojant iki 600 kvadratinių metrų kiekvienam steigiamos sodininkų draugijos nariui.

Kolektyvinei daržininkystei suteikiamo žemės sklypo dydis nustatomas, skaičiuojant iki 600 kvadratinių metrų steigiamo kolektyvinio daržo nariui miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse ir iki 0,15 hektaro kaimo vietovėje.

Kiekviena kolūkiečio šeima (kolūkiečių kiemas) turi teisę į sodybinį žemės sklypą, kuris suteikiamas kolūkio įstatų numatoma tvarka ir jų numatomų normų ribose.

Teisė į suteiktą sodybinį žemės sklypą paliekama kolūkiečių šeimoms (kolūkiečių kiemams), kuriose vienintelis darbingas kiemo narys pašauktas į būtinąją terminuotą karinę tarnybą TSRS Ginkluotosiose Pajėgose arba eina renkamas pareigas, įstojo mokytis, laikinai perėjo į kitą darbą kolūkio sutikimu arba organizuoto telkimo būdu, taip pat kai kolūkiečių kieme yra likę tik nepilnamečiai.

Teisė naudotis sodybiniu sklypu taip pat paliekama kolūkiečių šeimoms (kolūkiečių kiemams), kurių visi nariai yra netekę darbingumo dėl senatvės arba invalidumo.

Vienišiems nusenusiems ir nedarbingiems kolūkių, pertvarkytų į tarybinius ūkius ar kitas valstybines žemės ūkio įmones, nariams paliekamas iki gyvos galvos sodybinis žemės sklypas, kuriuo jie naudojosi kolūkyje.

Visais kitais atvejais sodybinio sklypo palikimo klausimą sprendžia kolūkio narių visuotinis arba įgaliotinių susirinkimas.

Padalijant kolūkiečio šeimą (kolūkiečių kiemą) įregistruotą apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, kolūkio narių visuotinis arba įgaliotinių susirinkimas priima sprendimą suteikti naujai susidariusiai šeimai (kiemui) sodybinį žemės sklypą iš laisvos sodybinio fondo žemės, laikantis tvarkos ir normų, numatytų kolūkio įstatuose.

Sutinkamai su kolūkio įstatais kolūkiečių šeimoms (kolūkiečių kiemams) skiriamos ganyklos jų gyvuliams ganyti.

Kolūkiečių šeimoms (kolūkiečių kiemams) žemės sklypai šienavimui ir kitiems reikalams skiriami TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų įstatymų nustatoma tvarka.

Tarybiniai ūkiai ir kitos valstybinės žemės ūkio įmonės, organizacijos ir įstaigos suteikia sodybinius sklypus arba daržus iš šiems tikslams skirtos žemės nuolatiniams darbininkams ir tarnautojams, taip pat mokytojams, gydytojams ir kitiems specialistams, dirbantiems ir gyvenantiems kaimo vietovėje.

Kolūkis narių visuotinio arba įgaliotinių susirinkimo nutarimu suteikia sodybinius žemės sklypus mokytojams, gydytojams ir kitiems specialistams, dirbantiems ir gyvenantiems kaimo vietovėje.

Kaimo vietovėje gyvenantiems darbininkams, tarnautojams, pensininkams ir invalidams, jeigu yra laisvos sodybinės žemės kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir kitose valstybinėse žemės ūkio įmonėse, organizacijose bei įstaigose, sodybiniai sklypai gali būti suteikiami atitinkamai kolūkio narių visuotinio ar įgaliotinių susirinkimo nutarimu arba tarybinio ūkio, įmonės, organizacijos ar įstaigos vadovo įsakymu, kuriuos tvirtina apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas.

Tarybinių ūkių, žuvininkystės ūkių ir kitų valstybinių ūkių, taip pat žemės ūkio įmonių, kooperatinių bei visuomeninių organizacijų darbininkams, tarnautojams ir specialistams, įskaitant buvusius kolūkiečius, perėjusius į šiuos ūkius ryšium su kolūkių reorganizavimu, suteikiami iki 0,5 hektaro žemės sklypai vienai šeimai.

Tokie pat sklypai paliekami žuvininkystės ūkių žvejams, nuolat gyvenantiems kolūkių, tarybinių bei kilų valstybinių ūkių, taip pat žemės ūkio įmonių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų teritorijoje.

Mokytojams, gydytojams, kitiems specialistams ir darbuotojams, dirbantiems ir gyvenantiems kaimo vietovėje, suteikiami iki 0,25 hektaro sodybiniai žemės sklypai vienai šeimai.

Piliečių, turinčių teisę naudotis šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyto dydžio sodybiniais sklypais, kategorijų sąrašą nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Darbininkams, tarnautojams, pensininkams ir invalidams, gyvenantiems kaimo vietovėje, jeigu kolūkiai, tarybiniai ūkiai, kitos valstybinės žemės ūkio įmonės, organizacijos ir įstaigos turi laisvos sodybinės žemės, gali būti suteikiami iki 0,15 hektaro sodybiniai sklypai vienai šeimai.

Sodybinis sklypas gali būti padidinamas arba sumažinamas šio kodekso 83–85 straipsniuose numatytų normų ribose ryšium su žemės naudotojo perėjimu į kitą darbą, jeigu dėl to pasikeičia žemės naudotojo kategorija.

Ankstesnio dydžio sodybiniai sklypai paliekami šio kodekso 83 ir 84 straipsniuose nurodytiems darbininkams ir tarnautojams, kai jie išeina į senatvės ar invalidumo pensiją, taip pat nedarbingiems mirusių darbuotojų šeimų nariams – visam laikui arba kol nepilnamečiai šeimos, nariai taps pilnamečiais.

Ankstesnio dydžio sodybiniai sklypai taip pat paliekami pašauktų į būtinąją terminuotą karinę tarnybą TSRS Ginkluotosiose Pajėgose arba išvykusių mokytis darbininkų ir tarnautojų šeimoms, taip pat ryšium su perkėlimu į kitą darbą – visam jų buvimo karinėje tarnyboje, mokymo įstaigoje arba kitame darbe laikui.

Kai kaimo gyvenamojoje vietovėje esančio pastato nuosavybės teisė pagal palikimą pereina įpėdiniams, jeigu jie neturi teisės gauti nustatyta tvarka sodybinį žemės sklypą, suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi, reikalinga šiam pastatui eksploatuoti, bet ne daugiau kaip 0,15 hektaro^[15].

Teisė naudotis šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyto dydžio sodybinio sklypo dalimi paliekama persikėlusių į kitą vietovę kolūkiečių, darbininkų ir tarnautojų šeimoms, jeigu jos turi nuosavybės teisę į šiame žemės sklype esantį gyvenamąjį namą ir kitus pastatus.

Šio kodekso 82–85 straipsniuose išvardytiems piliečiams, turintiems asmeninės nuosavybės teisėmis gyvulių, skiriami gyvuliams ganyti žemės sklypai iš valstybinio rezervo žemės, valstybinio miškų fondo, miestų ir miesto tipo gyvenviečių žemės, taip pat iš ne žemės ūkio paskirties žemės.

Nesant tokios žemės, sklypai gyvuliams ganyti gali būti nustatyta tvarka skiriami iš kolūkių, tarybinių ūkių, kitų žemės ūkio įmonių, organizacijų ir įstaigų žemės. Tokiais atvejais gyvulių savininkai atlygina žemės naudotojams šių sklypų priežiūros ir gerinimo išlaidas.

Šio kodekso 82–85 straipsniuose nurodytiems piliečiams žemės sklypai šienavimui suteikiami iš valstybinio rezervo žemės, valstybinio miškų fondo, geležinkelių bei plentų žemės ruožo ir iš kitos ne žemės ūkio paskirties žemės.

TSR Sąjungos įstatymų numatytais atvejais šio kodekso 82–85 straipsniuose išvardytiems piliečiams gali būti suteikiami žemės sklypai auginti pašarinėms kultūroms gyvuliams ir paukščiams, taip pat kitiems reikalams.

Tarybinių ūkių ir kitų valstybinių žemės ūkio įmonių, organizacijų ir įstaigų darbininkams bei tarnautojams, neturintiems sodybinių sklypų, gali būti suteikiami individualiniams daržams 0,15 hektaro žemės sklypai vienai šeimai.

Darbininkams ir tarnautojams, turintiems mažesnius, negu nustatyto dydžio, sodybinius sklypus, gali būti papildomai suteikiami žemės sklypai individualiniams daržams, tačiau bendras sodybinio sklypo ir daržo plotas neturi viršyti nustatyto maksimalaus dydžio.

Tarybinių ūkių ir kitų valstybinių žemės ūkio įmonių, organizacijų bei įstaigų darbininkams bei tarnautojams žemės sklypai individualiniams daržams suteikiami iki penkerių metų laikui šių įmonių, organizacijų ir įstaigų vadovų įsakymu iš joms priskirtos žemės.

Piliečiai, kurie verčiasi žemės ūkyje individualia darbine veikla, grindžiama asmeniniu darbu ir jų šeimų narių darbu, naudojasi jiems suteiktais lauko ir sodybiniais žemės sklypais.

Individualia darbine veikla žemės ūkyje besiverčiantys piliečiai naudojasi šio dydžio žemės sklypais:

Miestų žeme laikoma visa miesto ribose esanti žemė.

Miestų žeme, sudaro:

Visa miesto ribose esanti žemė yra miestų Liaudies deputatų tarybų žinioje.

Miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai veda žemės apskaitą ir registruoja žemėnaudą pagal nustatytas formas ir sistemą, užtikrina žemės apsaugą ir kontroliuoja, kad ji būtų tinkamai naudojama.

Žemės sklypų suteikimo ir paėmimo tvarką, taip pat naudojimosi jais sąlygas nustato šio kodekso 13–22, 98, 101, 102, 107, 108, 110–113 straipsniai, o šio kodekso 95 straipsnio 3–5 punktuose nurodytos žemės naudojimo tvarką – TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Visiems miestams nustatomos miesto ribos, kurios atskiria miestų žemę nuo kitos valstybinio žemės fondo žemės.

Miestų ribas nustato Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.

Žemės sklypų priskyrimas prie miesto teritorijos neatima iš ankstesnių žemės naudotojų teisės jais toliau naudotis. Tie sklypai gali būti paimami tik šio kodekso 47 ir 48 straipsniuose nustatyta tvarka.

Visa miestų žemė naudojama sutinkamai su miestų generaliniais planais, suplanavimo bei užstatymo ir ūkinės žemėtvarkos projektais.

Miestų generaliniai planai ir suplanavimo bei užstatymo projektai nustato miestų statybų žemės ir bendrojo naudojimo žemės panaudojimą.

Miestų ūkinės žemėtvarkos projektuose nustatomos pagrindinės kryptys, kaip turi būti naudojama miestų žemė, kuri neturi būti užstatoma arba laikinai nėra užstatoma.

Miestų generaliniai planai, suplanavimo bei užstatymo projektai ir ūkinės žemėtvarkos projektai sudaromi ir tvirtinami TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatyta tvarka.

Miestuose suteiktus žemės naudotojams žemės sklypus atriboja natūroje (vietoje) ūkinę žemėtvarką vykdantys organai.

Miesto statybų žeme laikoma užstatyta ir statyboms skirta žemė.

Miesto statybų žemė suteikiama valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms neterminuotai naudotis gyvenamųjų, kultūrinių, buitinių, pramonės ir kitų rūšių kapitalinės statybos objektų statybai, griežtai laikantis miestų suplanavimo ir užstatymo projektų.

Žemės sklypai individualinei ir kolektyvinei gyvenamųjų namų statybai suteikiami šio kodekso 124–127 straipsniuose numatyta tvarka.

Miestuose, pereinant pastato nuosavybės teisei, pereina taip pat teisė naudotis žemės sklypu arba jo dalimi.

Pastatui pereinant kelių bendrasavininkių nuosavybėn, taip pat pereinant pastato dalies nuosavybės teisei, šį pastatą aptarnaująs žemės sklypas pereina pastato bendrasavininkių bendram naudojimuisi.

Asmens, kuriam perėjo pastato nuosavybės teisė, žemėnaudos teisų registruoja komunalinio ūkio organai.

Pastatus ir įrenginius perduodant iš vienų įmonių, organizacijų, įstaigų kitoms, kartu su tais objektais pereina ir teisė naudotis žemės sklypu, reikalingu perduodamiems pastatams bei įrenginiams išdėstyti ir aptarnauti.

Pastatui sugriuvus dėl gaivalinės nelaimės, žemės naudotojui paliekama teisė naudotis žemės sklypu, jeigu jis per dvejus metus pradės atstatyti sugriautą pastatą arba statyti naują, išskyrus tuos atvejus, kai suplanavimo bei užstatymo projekte numatyta kitaip panaudoti šį žemės sklypą.

Bendro naudojimo žemei miestuose priskiriama žemė, naudojama susisiekimui (aikštės, gatvės, pravažiavimai, keliai, krantinės), miesto gyventojų kultūriniams ir buitiniams poreikiams tenkinti (parkai, parkai-miškai, sodai, bulvarai, skverai, vandens talpyklos), komunalinės paskirties žemė (kapinės, miesto atliekų nukenksminimo ir kitos vietos).

Aikštės, gatvės, pravažiavimai, keliai, krantinės ir žemė, skirta naudoti miesto gyventojų kultūrinių bei buitinių poreikių tenkinimui, yra bendrai naudojama.

Žemės sklypai iš bendro naudojimo žemės gali būti suteikiami įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms laikinai naudotis lengvo tipo pastatų bei įrenginių (prekybos būdelių, kioskų, reklamos įrenginių ir pan.) statybai.

Žemės ūkiui naudojama žeme ir kitomis naudmenomis miestuose laikoma:

sodų, daržų, medelynų, šiltadaržių žemė; arimai, pievos, ganyklos; žemė, naudojama ir skirta naudoti reikmėms, nesusijusioms betarpiškai su žemės ūkio gamyba (durpynai, labai paplitusių naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo vietos ir pan.), ir kitos naudmenos.

Kolūkių visuomeninio naudojimo žemė, tarybinių ūkių ir kitų valstybinių žemės ūkio įmonių, organizacijų ir įstaigų žemė, esanti miesto ribose ir neturinti būti užstatyta arba sutvarkyta pagal miesto suplanavimo ir užstatymo projektą, priskiriama jiems neterminuotai naudotis.

Gyvenamieji, kultūriniai, buitiniai ir gamybiniai pastatai bei įrenginiai šioje žemėje statomi, suderinus su miestų, rajonų, gyvenviečių Liaudies deputatų tarybų vykdomaisiais komitetais.

Žemės ūkiui naudojama žemė ir kitos naudmenos gali būti suteikiamos kolūkiams, tarybiniams ūkiams bei kitoms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms žemės ūkio reikalams, darbininkų ir tarnautojų kolektyviniams daržams, taip pat labai paplitusių naudingųjų iškasenų telkiniams eksploatuoti.

Žemės ūkiui naudojama žemė ir kitos naudmenos taip pat gali būti suteikiamos darbininkams, tarnautojams ir kitiems piliečiams laikinai naudotis kaip daržai, ganyklos ir šienaujamos pievos.

Miestų miškų užimama žemė yra miškais apaugusi žemė miestų ribose.

Miestų miškais apaugusi žemė yra skirta mikroklimatui gerinti, gyventojų poilsiui organizuoti, jų kultūriniams bei estetiniams poreikiams tenkinti, teritorijai nuo vėjo ir vandens sukeliamos erozijos apsaugoti.

Geležinkelių, vandens, oro, vamzdynų transportui, kalnakasybos pramonei ir kitiems tikslams miestų ribose suteiktos žemės naudojimo sąlygas nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Šioje žemėje tvarkymo klausimai, taip pat gyvenamųjų namų, administracinių pastatų, fabrikų, dirbtuvių, techninių ir kitų pastatų bei įrenginių statymo joje klausimai derinami su miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomaisiais komitetais.

Žemė už miesto ribų, kuri yra rezervas miesto teritorijai plėsti, reikalingiems įrenginiams, susijusiems su miesto ūkio tvarkymu ir normaliu jo funkcionavimu, išdėstyti bei statyti, taip pat žemė, kurią užima miškai, parkai-miškai ir kiti želdiniai, atliekantys apsaugines, sanitarines, higienines ir gyventojų poilsio vietų funkcijas, išskiriama atitinkamai į priemiestinę ir žaliąją miesto zonas.

Priemiestinių ir žaliųjų zonų skyrimo, taip pat žemėnaudos jose tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Žemė, sudaranti priemiestines ir žaliąsias zonas, naudojama sutinkamai su patvirtintais šių zonų suplanavimo projektais.

Priemiestinėje zonoje galima išdėstyti sanitariniu atžvilgiu nekenksmingas įmones.

Žemė, sudaranti žaliąsias zonas, turi būti ypač saugoma. Šioje žemėje neleidžiama statyti pastatų ir įrenginių, kurie nesiderina su gamtos apsaugos bei sanitarinėmis higieninėmis žaliųjų zonų funkcijomis ir gyventojų poilsio organizavimo tikslais.

Šio kodekso 94–116, 124 ir 125 straipsnių nuostatai, reguliuojantys žemės santykius miestuose, taikomi miesto tipo gyvenviečių žemei.

Visa žemė gyvenvietės ribose yra gyvenviečių Liaudies deputatų tarybų žinioje.

Kaimo gyvenamųjų vietovių žeme laikoma visa žemė, esanti šioms vietovėms nustatytose ribose.

Prie perspektyvinių priskiriamos esamos kaimo gyvenamosios vietovės, kurios nustatyta tvarka patvirtintose rajonų suplanavimo schemose paliekamos toliau plėsti, taip pat sutinkamai su tomis schemomis steigiamosios naujos gyvenamosios vietovės.

Kaimo gyvenamųjų vietovių, priskirtų prie perspektyvinių toliau plėsti, žemė atribojama nuo kitos žemės, nustatant gyvenamųjų vietovių ribas sutinkamai su jų suplanavimo ir užstatymo projektais.

Kaimo gyvenamųjų vietovių, nepriskirtų prie perspektyvinių, žemė nuo kitos žemės atribojama ūkių vidaus žemėtvarkos vykdymo tvarka.

Kaimo gyvenamųjų vietovių ribų nustatymo ir keitimo, jų priskyrimo prie perspektyvinių toliau plėsti tvarką nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir kitos žemės ūkio įmonės priskirtus jiems kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus naudoja gyvenamiesiems, kultūriniams, buitiniams ir gamybiniams pastatams bei įrenginiams statyti, taip pat naudoja kaip sodybinę žemę sutinkamai su šiuo kodeksu ir kitais TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais.

Gyvenamieji, kultūriniai, buitiniai ir gamybiniai pastatai bei įrenginiai šioje žemėje išdėstomi, suderinus su apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomaisiais komitetais.

Kaimo gyvenamųjų vietovių ribose apylinkės Liaudies deputatų taryba kontroliuoja visų žemės sklypų suteikimą ir priima sprendimus suteikti žemės sklypus iš žemės, nepriklausančios kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų žemės ūkio įmonių žemėnaudai.

Kompaktiškai užstatant kaimo gyvenamąsias vietoves, kolūkiečiams, tarybinių ir valstybinių ūkių darbininkams bei tarnautojams, kitiems kaimo vietovėje gyvenantiems piliečiams prie jų gyvenamųjų namų (butų) skiriama dalis sodybinio sklypo, kitą dalį suteikiant už gyvenamosios vietovės gyvenamosios zonos ribų. Suteiktos naudotis žemės bendras plotas neturi viršyti atitinkamai žemės naudotojų kategorijai nustatyto maksimalaus sodybinio sklypo dydžio.

Sodybinių sklypų dalies prie gyvenamųjų namų (butų) dydį bei skyrimo tvarką nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba ^[17].

Gyvenamųjų namų ir vasarnamių statybos kooperatyvams sklypai suteikiami iš gyvenamųjų vietovių žemės, iš valstybinio rezervo žemės ir iš esančios už miesto žaliosios zonos ribų valstybinio miškų fondo žemės laikantis TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų.

Darbininkams, tarnautojams ir kitiems piliečiams iš gyvenamųjų vietovių žemės, valstybinio rezervo žemės ir miškų fondo žemės suteikiam: žemės sklypai individualiniams gyvenamiesiems namams statyti.

Žemės sklypai suteikiami taip pat ir bendrai naudotis piliečiams, susijungusiems į individualinių statytojų kolektyvus, daugiabučiams gyvenamiesiems namams statyti.

Žemės sklypų individualinei ir kolektyvinei gyvenamųjų namų statybai miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse dydį ir skyrimo tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai¹.

Žemės sklypų suteikimas piliečiams individualinei gyvenamųjų namų statybai kai kuriuose miestuose gali būti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos apribotas.

Žemės sklypai individualinei vasarnamių statybai piliečiams nesuteikiami.

Pramonės, transporto, kurortų, rezervatų ir kitos ne žemės ūkio paskirties žeme laikoma žemė, suteikta naudotis įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, kad jos galėtų vykdyti joms pavestus specialius (pramonės gamybos, transporto, kurortų, rezervatų steigimo ir pan.) uždavinius.

Pramonės, transporto, kurortų, rezervatų ir kitos ne žemės ūkio paskirties žeme laikoma:

pramonės žemė;

kalnakasybos pramonės žemė;

transporto (geležinkelių, automobilių, vandens, oro) žemė;

vamzdynų (naftotiekių, dujotiekių, naftos produktų ir kitų magistralinių vamzdynų) žemė;

ryšių linijų, aukštos įtampos elektros tiekimo linijų žemė;

kurortų žemė;

rezervatų žemė;

šalies gynybos reikalams skirta žemė;

kita ne žemės ūkio paskirties žemė.

Pramonei, transportui, kurortams, rezervatams ir kitai ne žemės ūkio paskirčiai suteikiamų žemės sklypų dydis nustatomas sutinkamai su nustatyta tvarka patvirtintomis normomis arba projektine technine dokumentacija, o sklypai skiriami, atsižvelgiant į žemės įsavinimo eilę.

Pramonės, transporto, kurortų, rezervatų ir kitos ne žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tvarka, ypatingas žemėnaudos sąlygas turinčių zonų (sanitarinės apsaugos apygardų ir kt.) nustatymo tvarka numatoma tos žemės nuostatais, kuriuos tvirtina TSR Sąjungos Ministrų Taryba ir Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Pramonės, transporto ir kitos ne žemės ūkio įmonės, organizacijos bei įstaigos rajonų arba miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų sprendimu suteikia savo nenaudojamą žemę kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms įmonėms, organizacijoms, įstaigoms ir piliečiams laikinai naudoti žemės ūkio reikalams TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais nustatoma tvarka ir sąlygomis.

Vykdomojo komiteto sprendime numatoma žemės sklypo suteikimo terminas ir dydis, taip pat jo naudojimo ir grąžinimo sąlygos.

Pramonės žeme laikoma:

valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms pramonės įmonėms išdėstyti suteikta žemė;

žemė, kurią yra užėmę pagalbiniai ir aptarnaujantys pastatai bei įrenginiai, gamyklų vidaus geležinkelio šakos, administraciniai pastatai:

žemė, suteikta įmonėms, įrenginiams ir įtaisams statyti bei plėsti;

kiti pramonės reikalams suteikti žemės sklypai.

Aplink pramonės įmones, kurios išskiria kenksmingas atliekas (dujas, dūmus, nuodingąsias medžiagas ir pan.), nustatomos tarp šių įmonių ribų ir gyvenamųjų kvartalų sanitarinės-apsauginės zonos; šių zonų dydis nustatomas, laikantis normų, numatytų pramonės įmonių statybos bei rekonstravimo planuose.

Pramonės įmonės, kur tai reikalinga, privalo sanitarinės-apsauginės zonas apsodinti medžiais bei kitais želdiniais ir juos prižiūrėti, suderinusios tą klausimą su atitinkamų. Liaudies deputatų tarybų vykdomaisiais komitetais ir su įmonėmis, įstaigomis bei organizacijomis, kurios naudojasi sanitarinėje-apsauginėje zonoje esančiais žemės sklypais.

Kalnakasybos pramonės žeme laikoma žemė, suteikta įmonei arba organizacijai naudingųjų iškasenų telkiniams eksploatuoti.

Žemės sklypai kalnakasybos pramonės reikalams suteikiami šio kodekso 13–16 ir 18–22 straipsniuose numatyta tvarka, kai yra įformintas žemės sklypo kalnakasybai skyrimas.

Žemės sklypo kalnakasybos pramonės reikalams ribos ir plotas nustatomi, priklausomai nuo kalnakasybai skirtos žemės vietos, naudingųjų iškasenų telkinio eksploatavimo būdo bei sąlygų ir statybos plane numatytų objektų išdėstymo tame sklype.

Kalnakasybos įmonių žemės sklypai statybai ir kitiems reikalams naudojami sutinkamai su naudingųjų iškasenų telkinio eksploatavimo projektu.

Aikšteles objektų statybai labai paplitusių naudingųjų iškasenų telkinių sklypuose tvirtina rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai, suderinę šį klausimą su valstybinės techninės kalnakasybos darbų priežiūros organais.

Aikšteles objektų statybai nepaplitusių naudingųjų iškasenų telkinių sklypuose tvirtina valstybinės techninės kalnakasybos darbų priežiūros organai.

Geležinkelių transporto žeme laikoma žemė, skirta geležinkelių transporto reikalams.

Geležinkelių transporto žemę sudaro žemė, kurioje yra geležinkelių linijos, jų tarpe privažiuojamosios šakos, taip pat betarpiškai prie jos esantys įrenginiai bei plotai, turintys specialią paskirtį aptarnauti geležinkelių transportą.

Žemės ruožo išilgai geležinkelių plotį nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Geležinkelių ruožo žemę geležinkelių transporto organai naudoja patys arba suteikia ją antriniam naudojimui kitiems žemės naudotojams:

Palei geležinkelius sudaromos ypatingų žemėnaudos sąlygų zonos. Ta žemė nepriklauso geležinkelių transporto žemėnaudai, o yra įvairių žemės naudotojų žinioje.

Šių zonų plotį ir žemėnaudos jose tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Automobilių transporto žeme laikoma žemė, skirta automobilių transporto reikalams.

Automobilių transporto žemę sudaro žemė, esanti už miestų ribų, įtraukta į kelio ruožą: kelių juostos su privažiuojamaisiais keliais, atskirais įrenginiais ir įtaisais keliams ir automobilių transportui aptarnauti.

Kelio ruožo išilgai automobilių kelių plotį, priklausomai nuo kelių kategorijos, nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Suteikiant automobilių keliams žemą, kurioje auginamos itin vertingos kultūros (medelynai, techninių kultūrų plantacijos, sodai ir pan.), kelio ruožo plotis nustatomas minimalus.

Prireikus (pilant aukštus pylimus, kasant gilias iškasas, statant gamybinius ir kitokius pastatus bei įrenginius, sodinant apsauginius želdinius ir pan.) kelio ruožas išilgai automobilių kelių trasas gali būti suteikiamas platesnis, negu nustato normos.

Kelio ruožo išilgai automobilių kelių žemę Automobilių transporto ir plentų ministerijos kelių organai naudoja patys arba suteikia ją naudotis kitiems naudotojams:

Kolūkių, tarybinių ūkių ir kilų žemės naudotojų žemėje, esančioje palei automobilių kelius, prireikus gali būti sudaromos ypatingų žemėnaudos sąlygų zonos.

Nurodytose zonose žemės naudotojams gali būti uždrausta kirsti mišką. jeigu dėl to gali kilti keliui žemės nuslinkimo arba nubyrėjimo, griovų susidarymo ar užpustymo pavojus.

Kelių organams gali būti leidžiama kirsti medžius ir krūmus proskynose, daromose tam, kad išdžiūtų automobilių kelio juosta, kad pagerėtų vairuotojams kelio matomumas arba kitais automobilių transporto reikmių aptarnavimo tikslais.

Vidaus vandenų (upių, ežerų) transporto žeme laikoma tokia žemė, kuri suteikta vidaus vandenų transporto organizacijoms jų reikalams.

Vidaus vandenų transporto žemę sudaro:

uostų ir prieplaukų žemė;

žemė, kur yra kiti vidaus vandenų transportą aptarnaujantys įrenginiai (laivų remonto dirbtuvės, laivų žiemojimo uostai ir pan.).

Uosto (prieplaukos) teritorija skirta uosto įrenginiams, įtaisams, įrenginiams išdėstyti, įvairioms uosto operacijoms atlikti (privažiuojamiesiems ir uosto vidaus keliams, drenažo, vandens nusiurbimo bei kitiems lietaus arba gruntinio vandens nuleidimo įtaisams, uosto (prieplaukos) atitvėrimui nuo gretimų teritorijų ir pan.).

Vidaus vandens kelių pakrantės ruožas nustatomas už gyvenamųjų vietovių ribų palei natūraliuosius vidaus vandens kelius laivybai bei plukdymui aptarnauti.

Pakrantės ruožas nenustatomas žemėje, kurioje auga sodai ir kiti vertingi sodiniai, įrengti hidrotechnikos bei melioracijos įrenginiai, taip pat geležinkeliu ir automobilių kelių ruožo žemėje.

Pakrantės ruožo plotis nustatomas po 20 metrų į abi puses nuo vandens linijos, jei krantai lėkšti, arba nuo šlaito viršaus, jei krantai statūs.

Pakrantės ruožo plotį palei upes ir ežerus, naudojamus plukdymui, bet nenaudojamus laivybai, numato Lietuvos TSR Ministrų Taryba, atsižvelgdama j vietos sąlygas.

Teisė naudotis pakrantės ruožui priklausančiais žemės sklypais paliekama ankstesniems žemės naudotojams.

Vidaus vandenų transporto organizacijos ir plukdymo darbus vykdančios organizacijos gali, susitarusios su žemės naudotojais, naudoti šiuos sklypus laivų priplaukimui, laikinam krovinių laikymui, taip pat gali vykdyti tuose sklypuose laivybos apsaugos, laivybos bei plukdymo palaikymo ir gerinimo darbus, imti šiam reikalui žvyrą, smėlį, akmenis.

Susitarusios su žemės naudotojais, pakrantės ruožu gali naudotis taip pat žvejybos organizacijos laikino pobūdžio gamybiniams reikalams.

Jūrų transporto žeme laikomos jūrų uostų, švyturių ir kitų specialių įrenginių, aptarnaujančių jūrų transportą, teritorijos.

Jūrų uosto teritoriją sudaro uostui skirti žemės sklypai. Jūrų uosto teritorija naudojama laivynui bei uosto įrenginiams eksploatuoti.

Oro transporto žeme laikoma oro transporto reikalams suteikta žemė.

Oro transporto žemę sudaro:

aerouostų, aerodromų žemė;

žemė, kurioje yra oro transporto poreikius aptarnaujantys pastatai ir įrenginiai;

žemė, kurioje įrengti bokštai, oro švyturiai, radiolokatoriai;

privažiuojamųjų kelių žemė;

žemė, kurioje yra tarnybiniai, gyvenamieji, kultūriniai ir buitiniai pastatai;

žemė, kurioje yra kiti oro transporto poreikius aptarnaujantys įrenginiai ir pastatai.

Aerouosto teritoriją sudaro žemės sklypai, specialiai įrengti orlaiviams pakilti, nutūpti, stovėti, taip pat orlaiviams ir skridimams aptarnauti aerouosto rajone.

Pastatų, įrenginių, orinių ryšių linijų, aukštos įtampos elektros tiekimo linijų, kurios gali sudaryti grėsmę orlaivių skraidymo saugumui, statyba aerouosto rajone derinama su civilinio oro laivyno organais.

Įmonės, organizacijos, įstaigos ir piliečiai, pažeidę technines normas, nustatytas šiame straipsnyje nurodytų objektų statybai aerouosto rajone, privalo, civilinio oro laivyno organams pareikalavus, jų nurodytu terminu savo lėšomis ir jėgomis pastatus bei įrenginius nugriauti, perkelti į kitą vietą arba reikiamai pakeisti.

Vamzdynų žeme laikomi žemės ruožai išilgai magistralinių vamzdynų (naftotiekių, dujotiekių, naftos produktų tiekimo vamzdynų ir pan.) ir betarpiškai su jais susisiekiantys žemės sklypai, naudojami vamzdynų reikalams, siurblinių įrengimui, taip pat vamzdynus aptarnaujančiam transportui.

Žemės ruožo išilgai magistralinių vamzdynų trasų plotį jų tiesimo bei eksploatavimo laikotarpiu nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Skiriant magistraliniams vamzdynams žemę, naudojamą itin vertingoms kultūroms auginti (techninių kultūrų plantacijoms, sodams ir pan.), vamzdynų eksploatavimo laikotarpiu nustatomas kuo mažiausias ruožo plotis, kad tik būtų galima aptarnauti bei išsaugoti tuos vamzdynus.

Kolūkiams, tarybiniams ūkiams ir kitoms valstybinėms, kooperatinėms bei visuomeninėms įmonėms ir organizacijoms leidžiama rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų nustatyta tvarka, suderinus su magistralinių vamzdynų organizacijomis, sėti žemėje, priskirtoje prie žemės ruožų išilgai magistralinių vamzdynų trąšų, žemės ūkio kultūras, šienauti ir ganyti gyvulius.

Ryšių linijų ir elektros tiekimo linijų žeme laikoma žemė, suteikta ryšių linijų ir elektros tiekimo linijų reikalams.

Ryšių linijų ir elektros tiekimo linijų žemę sudaro:

žemė, kurioje yra elektros tiekimo linijų atramos;

žemė, kurioje yra telefono, telegrafo, radiorelinės, televizijos transliavimo linijos ir žemės ruožai aplink tas atramas;

žemė, kurioje yra transformatorinės pastotės ir kabelių būdelės;

žemė, kurioje yra kiti reikiami įrenginiai ir pastatai, naudojami ryšių linijų ir elektros tiekimo linijų reikalams.

Nurodytieji žemės sklypai yra išimtinėje elektros tiekimo ir ryšių linijų eksploatavimo organų žinioje.

Apsaugos zonos nustatomos išilgai ryšių linijų ir elektros tiekimo linijų šioms linijoms apsaugoti, jų saugumui ir normaliam eksploatavimui užtikrinti.

Apsaugos zonų dydį ir skyrimo tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Apsaugos zonų žemės sklypai nepaimami iš ankstesniųjų naudotojų, o paliekami jiems naudoti, apribojant jų žemėnaudos teises.

Ryšių bei elektros tinklų organų linijiniam techniniam personalui duodama teisė netrukdomai vaikščioti, o vykdant remonto darbus,– ir važinėti apsaugos zonų trasomis.

Ryšių linijų ir elektros tiekimo linijų apsaugos zonų ribose ypatingas žemėnaudos sąlygas ir tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Kurortų žeme laikomi žemės sklypai, turintys gydomąją reikšmę ir palankias sąlygas sveikatingumo kėlimo priemonėms organizuoti, nustatyta tvarka suteikti naudotis gydymo ir kurortinėms įstaigoms.

Kurortų žemė yra ypač saugotina.

Kurortų žemę sudaro:

žemė, kurioje yra gydomųjų mineralinių vandenų šaltiniai, mineralinių vandenų, gydomojo purvo telkiniai ir kiti gydomųjų savybių turintys gamtos ištekliai;

žemė, kurioje yra vandenys, miškai, parkai ir kitos naudmenos, atliekančios sanitarines sveikatingumo kėlimo, kurortologines, kultūrines bei estetines funkcijas;

žemė, kurioje yra gydymo bei profilaktikos įstaigos, sanatorijos, kurortų įstaigos, pagalbiniai, ūkiniai bei kiti įrenginiai, skirti kurorto reikmėms aptarnauti;

žemė, kurioje yra gamtinių gydomųjų išteklių, laikinai nenaudojamų sveikatingumo kėlimo reikalams.

Siekiant užtikrinti reikiamas gydymosi ir poilsio sąlygas, taip pat apsaugoti gamtinius gydomuosius veiksnius, visuose kurortuose nustatomos sanitarinės apsaugos apygardos.

Kurortų sanitarinės apsaugos apygardų ribose draudžiama suteikti žemės sklypus naudotis toms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, kurių veikla nesuderinama su gamtinių gydomųjų savybių ir gyventojų poilsiui palanki sąlygų apsauga.

Rezervatų žeme laikomi nustatyta tvarka skirti žemės sklypai, kuriuose yra gamtos objektų, turinčių ypatingą mokslinę ar kultūrinę vertę (tipiški arba reti landšaftai, augalų bei gyvūnų bendrijos, reti geologiniai dariniai, retų rūšių augalai bei gyvuliai ir pan.).

Rezervatai yra gamtos apsaugos organų arba mokslinio tyrimo įstaigų bei organizacijų žinioje ir jų naudojami mokslinio tyrimo reikalams, taip pat turint tikslą išsaugoti ir apsaugoti visą gamtos kompleksą, turintį ypatingą mokslinę arba kultūrinę vertę.

Aplink rezervatus Lietuvos TSR Ministrų Taryba gali nustatyti apsaugos zonas.

Tiek rezervatų teritorijoje, tiek ir nustatomose aplink juos apsaugos zonose draudžiama bet kokia veikla, kuria pažeidžiami rezervatų gamtos kompleksai arba sudaroma grėsmė išsaugoti gamtos objektams, turintiems ypatingą mokslinę ar kultūrinę vertę.

Draustinių žeme laikomi žemės sklypai, kuriuose reikia išsaugoti atskirus gamtos objektus, turinčius ypatingą mokslinę, kultūrinę arba ūkinę vertę, taip pat istorijos ir kultūros paminklų ansamblius ir kompleksus, turinčius ypatingą istorinę, mokslinę, meninę arba kitokią kultūrinę vertę¹.

Draustinių žemės skyrimo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos TSR įstatymai.

Nacionalinių parkų žeme laikomi žemės sklypai, kuriuose reikia išsaugoti ypatingą mokslinę, mokomąją, kultūrinę vertę turinčias gamtos ir kultūros įžymybes, ryškiai atspindinčias nacionalines tradicijas ir buitį, taip pat kuriuose yra itin palankios sąlygos poilsiui ir turizmui organizuoti.

Nacionalinių parkų žemės skyrimo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos TSR įstatymai.

Gamtos paminklų žeme laikomi žemės sklypai, kuriuose yra gamtos objektų (retų geologinių darinių, atskirų medžių arba jų grupių, parkų ir pan.), turinčių mokslinę ar kultūrinę vertę.

Aplink gamtos paminklus prireikus rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai gali nustatyti apsaugos zonas.

Istorijos ir kultūros paminklų žeme laikomi žemės sklypai, kuriuose yra istorijos ir kultūros paminklų, turinčių istorinę, mokslinę, meninę ar kitokią kultūrinę vertę.

Aplink istorijos, archeologijos, miestų statybos ir architektūros, monumentaliosios dailės paminklus pagal atitinkamų paminklų apsaugos valstybinių organų teikimą vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai nustato apsaugos zonas, reguliuojamo užstatymo zonas ir saugomo gamtinio landšafto zonas^[19].

Draustinių, nacionalinių parkų, gamtos bei istorijos ir kultūros paminklų žemė yra kolūkių, tarybinių ūkių, įmonių ir kitokių žemės naudotojų žinioje. Draustinius, nacionalinius parkus, gamtos bei istorijos ir kultūros paminklus privalo saugoti žemės naudotojai, kurių žemėnaudos ribose yra tos teritorijos ir objektai.

Apsaugos zonų aplink gamtos paminklus bei apsaugos zonų, reguliuojamo užstatymo zonų bei saugumo landšafto zonų aplink istorijos ir kultūros paminklus naudojimo tvarką nustato Lietuvos TSR įstatymai^[20].

Tarnybinės žemės dalos suteikiamos transporto, miškų ūkio, miško pramonės, ryšių, vandens, žuvų, medžioklės ūkio, gamtos apsaugos ir kai kurių kitų liaudies ūkio šakų atskirų kategorijų darbuotojams.

Tarnybinės žemės dalos susideda iš ariamos žemės sklypų ir šienaujamųjų pievų. Šienaujamosios pievos minėtiems darbuotojams skiriamos tik tuo atveju, jeigu jie turi asmeninėje nuosavybėje gyvulių.

Turinčių teisę gauti tarnybinę žemės dalą darbuotojų kategorijų sąrašą ir tarnybinių žemės dalų normas nustato Lietuvos TSR Ministrų Taryba.

Darbuotojams, turintiems sodybinius sklypus kitoje vietoje, jų tarpe ir kolūkio žemėse, ariamos žemės tarnybinės dalos skiriamos tokio dydžio, kad darbuotojo ir jo šeimos turimo sodybinio sklypo ir skiriamos tarnybinės žemės dalos bendras plotas neviršytų nustatyto tarnybinės dalos ariamos žemės ploto.

Tarnybinės dalos skiriamos iš atitinkamų ministerijų, valstybinių komitetų ir žinybų įmonių, organizacijų ir įstaigų naudojamos žemės, o trūkstant tokios žemės – iš valstybinio rezervo ir valstybinio miškų fondo žemės^[21].

Tarnybinės žemės dalos atitinkamiems darbuotojams skiriamos jų darbo šioje įmonėje, organizacijoje ar įstaigoje laikui. Atleidus juos iš darbo, jie netenka teisės naudotis tarnybinėmis žemės dalomis. Jeigu tarnybinėje žemės daloje yra pasėta žemės ūkio kultūrų, teisės naudotis dalą netenkama, nuėmus derlių.

Darbuotojams, pasitraukusiems iš darbo ryšium su išėjimu j senatvės ar invalidumo pensiją, paliekama teisė naudotis jiems nustatyto dydžio ariamos žemės, o jeigu jie turi asmeninėje nuosavybėje gyvulių,– ir šienaujamųjų pievų sklypais.

Teisė naudotis nustatyto dydžio ariamos žemės ir šienaujamos pievos sklypais paliekama:

šeimoms darbuotojų, pašauktų į būtinąją karinę tarnybą Tarybinėje Armijoje, Kariniame Jūrų Laivyne, pasienio ir vidaus kariuomenėje, taip pat komandiruotiems mokytis – visam šių darbuotojų būtinosios karinės tarnybos ar mokymosi laikui;

žuvusių, einant tarnybines pareigas, ir mirusių darbuotojų šeimoms; šiuo atveju nedarbingam sutuoktiniui ir pasenusiems tėvams ši teisė paliekama iki gyvos galvos, o vaikams – iki jie taps pilnamečiais.

Valstybinio miškų fondo žeme laikoma žemė, apaugusi mišku, taip pat neapaugusi mišku, bet skirta miškų ūkio reikalams.

Siekiant reikiamai padidinti mažai miškingų rajonų miškingumą, sulaikyti dirvožemio eroziją, apželdinti mišku žemės ūkio gamybai netinkamą žemę, taip pat apželdinti priemiesčių miškus, apsaugines juostas ir vandens talpyklas, valstybiniam miškų fondui gali būti perduodama kitos paskirties žemė.

Minėtiems reikalams žemė suteikiama pirmiausia iš menkavertės ir mažai produktyvios žemės.

Valstybinio miškų fondo žemė naudojama pagal pagrindinę tikslinę jos paskirtį miškų ūkiui ir miško resursams naudoti liaudies ūkio poreikiams.

Valstybinio miškų fondo žemę miškų ūkiui (miškui atželdinti, miškui želdinti ir pan.) naudoja miškų ūkio organai, taip pat kitos valstybinės, kooperatinės bei visuomeninės įmonės, organizacijos ir įstaigos, kurioms priskirta miškų fondo žemė.

Valstybinio miškų fondo žemės naudojimo tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Rajonų ar miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų sprendimu valstybinės miškų ūkio įmonės, organizacijos ir įstaigos suteikia iš joms priskirtų valstybinio miškų fondo žemės nenaudojamas miškų ūkio ir miško ruošos pramonės reikalams žemės ūkio naudmenas kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms įmonėms, organizacijoms, įstaigoms ir piliečiams laikinai naudoti žemės ūkio reikalams, jeigu toks šios žemės naudojimas suderinamas su miškų ūkio interesais.

Valstybinio miškų fondo žemė gamybos ir kitiems reikalams (pastatų ir kitų {rengimų statybai, sandėlių įrengimui, kelių bei elektros tiekimo linijų tiesimui, tyrinėjimo, geologinio žvalgymo ir kitiems darbams), nesusijusiems su miškų ūkio poreikiais, naudojama šio kodekso 13–16, 18–22, 49, 50, 133, 134, 136, 137, 139, 140, 142, 143, 146–148, 157, 158 ir 160–169 straipsniuose numatyta tvarka ir suderinus su miškų ūkio organais.

Įmonės, organizacijos, įstaigos ir piliečiai, kurių naudojamos žemės ribojasi su valstybinio miškų fondo žemėmis, privalo suderinti su miškų ūkio organais darbus, gresiančius valstybinio miškų fondo būklei, ir vykdyti miškų ūkio organų reikalavimus imtis priemonių, apsaugančių miškus nuo gaisrų ir kitų nelaimių.

Piliečiams leidžiama visuose miškuose laisvai ne verslo tikslais rinkti uogas, grybus, apynius, miško riešutus, vaistažoles ir pan., nedarant žalos miškų ūkiui ir laikantis nustatytų jų rinkimo taisyklių.

Žemės sklypus gyvuliams ganyti, samanoms ir miško paklotei rinkti, taip pat verslinio šalutinio naudojimo reikalams (labai paplitusioms iškasenoms kasti, vaistažolėms bei techninei žaliavai versliškai rinkti ir pan.) skirsto rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai kartu su miškų ūkio organais.

Valstybinio vandenų fondo žeme laikoma žemė, kurią užima:

vandens telkiniai (upės, ežerai, vandens saugyklos, kanalai, vidaus marios, teritoriniai vandenys ir pan.);

hidrotechnikos ir kiti vandens ūkio įrenginiai;

žemė, skirta vandens telkinių pakrančių ruožams, apsaugos zonoms ir pan.

Valstybinio vandenų fondo žemė naudojama vandens, žuvų, žemės, miškų, medžioklės ir kitų šakų ūkiui, vandens transportui, tyrimo darbams vykdyti ir kitiems reikalams, taip pat siekiant racionaliai naudoti ir apsaugoti visus vandens resursus.

Sutinkamai su tais tikslais valstybinio vandenų fondo žemėje:

statomi įrenginiai, užtikrinantys, kad būtų visiškai patenkinama gyventojų reikmė geriamajam vandeniui;

statomi įrenginiai, užtikrinantys, kad būtų visiškai patenkinama liaudies ūkio reikmė vandeniui;

statomi bei rekonstruojami hidrotechnikos įrenginiai, skirti žemės ūkio paskirties žemei sausinti ir drėkinti;

įrengiami krantų apsaugos įrenginiai, pylimai, dambos ir statomi kiti objektai, užkertantys kelią žalingam vandens veikimui arba likviduojantys jį (potvynius, apsėmimą, užliejimą, krantų ir juose esančių įrenginių ir pastatų ardymą bei griovimą, žemės pelkėjimą; dirvožemio eroziją, griovų susidarymą, nuoslankas, palankių gamtos sąlygų bei landšafto darkymą ir pan.);

vykdomi hidrotechnikos, naudingųjų iškasenų ir vandens augalų gavybos, dugno gilinimo ir sprogdinimo darbai, tiesiami kabeliai ir kitos komunikacijos;

žemės sklypai pakrantės ruožuose ir zonose panaudojami tarnybinėms žemės daloms, taip pat daržininkystei ir sodininkystei.

Valstybinio vandenų fondo žemė gali būti naudojama ir kitiems reikalams, tačiau nedarant žalos vandens ūkiui.

Valstybinėje vandenų fondo žemėje statybos, hidrotechnikos ir kiti darbai vykdomi, suderinus su vandens ūkio organais ir rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomaisiais komitetais.

Žemės ruožai palei kanalus, apsaugines dambas, pylimus ir kitus hidrotechnikos įrenginius suteikiami, laikantis šio kodekso 13–16 ir 18– 22 straipsniuose numatytos tvarkos.

Šių ruožų plotį ir naudojimo tvarką nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Apsaugos zonos nustatomos, siekiant apsaugoti vandenį, tiekiamą gėrimui ir buities reikalams, gyventojų gydymo, kultūros ir sveikatingumo kėlimo reikalams.

Draudžiama atlikti bet kokius darbus ir veiksmus, dėl kurių gali pablogėti vandens tiekimo šaltinių sanitarinės ir higieninės sąlygos.

Tose zonose esančios žemės ir gamtos resursų naudojimo režimą nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai.

Valstybinio rezervo žeme laikoma visa žemė, kuri nesuteikta žemės naudotojams neterminuotam ar ilgalaikiam naudojimuisi.

Valstybinio rezervo žemė, skirta trumpalaikiam naudojimuisi, taip pat ir nenaudojama, yra rajono Liaudies deputatų tarybos žinioje.

Valstybinio rezervo žemė šio kodekso 13–22 straipsniuose numatyta tvarka suteikiama nuolatos ar laikinai naudotis kolūkiams, tarybiniams ūkiams, kitoms valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, taip pat piliečiams.

Siekiant užtikrinti racionalų žemės resursų naudojimą, vedamas valstybinis žemės kadastras, apimantis visumą tikrų ir reikalingų žinių apie gamtinę, ūkinę ir teisinę žemės padėtį.

Valstybinio žemės kadastro duomenys padeda organizuoti efektyvų žemės naudojimą bei apsaugą, planuoti liaudies ūkį, išdėstyti ir specializuoti žemės ūkio gamybą, melioruoti žemę ir chemizuoti žemės ūkį, taip pat įgyvendinti kitas su žemės naudojimu susijusias liaudies ūkio priemones.

Į valstybinį žemės kadastrą įrašomi žemėnaudų registravimo, žemė: kiekio ir kokybės apskaitos, dirvožemio bonitavimo ir ekonominio žemės įvertinimo duomenys.

Žemės kadastras vedamas valstybės lėšomis pagal bendrą visai TSR Sąjungai sistemą.

Valstybinio žemės kadastro vedimo tvarką, kadastrinės dokumentacijos formas, kadastro duomenų tikslinimo ir atnaujinimo periodiškumą sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais nustato TSRS Ministrų Taryba.

Žemėtvarka apima sistemą valstybės priemonių, kuriomis siekiama įgyvendinti valstybės organų sprendimus žemės naudojimo srityje.

Valstybinės žemėtvarkos uždaviniai yra organizuoti kuo visapusiškiausią, moksliškai pagrįstą, racionaliausią ir efektyviausią žemės naudojimą, žemdirbystės kultūros kėlimą ir žemės apsaugą^[22].

Žemėtvarką vykdo valstybiniai žemėtvarkos organai. Bendrą vadovavimą žemėtvarkos darbams vykdo Lietuvos TSR žemės ūkio ministerija.

Žemėtvarka atlieka šiuos žemės tvarkymo veiksmus:

Priklausomai nuo uždavinių ir turinio žemėtvarka skirstoma į tarpūkinę. ir ūkio vidaus žemėtvarką.

Vykdant tarpūkinę žemėtvarką, sudaromos naujos ir tvarkomos esamos žemėnaudos, skiriama žemė pramonės, transporto ir kitoms ne žemės ūkio įmonėms, organizacijoms bei įstaigoms, miestams, miesto tipo ir perspektyvinėms gyvenvietėms, paimama žemė valstybės bei visuomenės reikalams ir pan.

Tarpūkinės žemėtvarkos projektai rengiami kartu visam administraciniam rajonui arba grupei ūkių, kurių žemėnauda tarpusavyje susijusi, remiantis rajono suplanavimo schemomis.

Ūkio vidaus žemėtvarka vykdoma vieno ūkio žemėnaudos ribose, remiantis organizaciniu ūkiniu planu, atsižvelgiant į rajono suplanavimo schemas ir tarpūkinės žemėtvarkos projektus.

Žemėje, kurią veikia erozija, ūkio vidaus žemėtvarka siejama su priešerozinių priemonių kompleksu.

Žemėtvarkos procesas susideda iš šių stadijų:

Žemėtvarka vykdoma, valstybiniams organams nusprendus, taip pat suinteresuotoms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms pateikus paraiškas.

Vykdant žemėtvarką, sudaromi žemėtvarkos projektai, taip pat surašomi žemės naudojimo teisės dokumentai, kuriuos numato šio kodekso 21 ir 22 straipsniai.

Žemėtvarkos projektai sudaromi, dalyvaujant suinteresuotiems žemės naudotojams.

Žemėtvarkos projektus svarsto žemės naudotojai.

Ūkio vidaus žemėtvarkos projektus svarsto ir tvirtina rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai, dalyvaujant suinteresuotiems žemės naudotojams ir suderinus su atitinkamomis TSRS arba Lietuvos TSR ministerijomis bei žinybomis, jeigu joms yra betarpiškai pavaldus žemės naudotojas.

Tarpūkinės žemėtvarkos projektus, dalyvaujant suinteresuotiesiems naudotojams, svarsto ir tvirtina rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai, kiek tai priklauso jų kompetencijai, arba Lietuvos TSR Ministrų Taryba Žemės ūkio ministerijos teikimu.

Patvirtintas tarpūkinės ir ūkio vidaus žemėtvarkos projektas perkeliamas į natūrą (į vietovę), pažymint žemėnaudų ribas ir ūkio vidaus žemėtvarkos elementus nustatyto pavyzdžio riboženkliais.

Remiantis patvirtintais tarpūkinės žemėtvarkos projektais, žemės naudotojams išduodami valstybiniai aktai ar žemės naudojimo teisės aktai, arba pakeičiami anksčiau išduoti aktai.

Atlikus ūkio vidaus žemėtvarką, žemės naudotojui išduodamas ūkio vidaus žemėtvarkos projektas.

Žemėtvarkos projekto vykdymo autorinę priežiūrą vykdo sudariusi projektą projektavimo organizacija.

Įgyvendinant ūkio vidaus žemėtvarkos projektą, žemės naudotojas neturi teisės be projektavimo organizacijos sutikimo keisti patvirtintą žemėtvarkos projektą.

Žemėtvarkos būdu nustatytos žemėnaudų ribos, taip pat ūkio vidaus teritorijoj sutvarkymas yra kolūkiams, tarybiniams ūkiams ir kitoms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms privalomi.

Riboženkliai, įrengti perkeliant patvirtintą žemėtvarkos projektą į natūrą (į vietovę), neturi būti kilnojami ir naikinami.

Žemės naudotojai privalo užtikrinti riboženklių saugumą.

Žemėtvarka, įskaitant tyrimo, projektavimo, nuotraukų darymo ir tikrinimo darbus, atliekama valstybės lėšomis.

Žemės ginčus tarp kolūkių, tarybinių ūkių, kitų valstybinių, kooperatinių, visuomeninių įmonių, organizacijų, įstaigų ir piliečių sprendžia Lietuvos TSR Ministrų Taryba, rajonų, miestų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai.

Lietuvos TSR Ministrų Taryba sprendžia žemės ginčus tarp visų žemės naudotojų, kurių žemė yra skirtinguose rajonuose ir respublikinio pavaldumo miestuose.

Rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai sprendžia kolūkių, tarybinių ūkių, kitų valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių įmonių, įstaigų bei organizacijų, kurių žemė yra rajono teritorijoje, ginčus dėl naudojimosi žeme, taip pat žemės ginčus tarp šių įmonių, įstaigų bei organizacijų ir piliečių.

Miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai sprendžia ginčus, susijusius su miesto teritorijoje esančių kolūkių, tarybinių ūkiu kitų valstybinių, kooperatiniu bei visuomeninių įmonių, įstaigų ir organizacijų naudojimusi žeme, žemės ginčus tarp šių įmonių, įstaigų bei organizacijų ir piliečių, taip pat žemės ginčus tarp piliečių, išskyrus ginčus tarp individualinių namų bendrasavininkių.

Gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai sprendžia ginčus tarp piliečių, kurių sklypai yra gyvenvietės ar apylinkės teritorijoje, dėl naudojimosi žeme, išskyrus ginčus, numatytus šio kodekso 214 straipsnyje.

Žemės ginčai nagrinėjami, gavus motyvuotą vienos šalies pareiškimą, prie kurio pridedami reikiami dokumentai.

Žemės ginčai nagrinėjami vietinių Tarybų vykdomųjų komitetų posėdžiuose, šaukiant šalis.

Paruošti medžiagai žemės ginčams nagrinėti vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai prireikus gali sudaryti specialias komisijas iš vietinių Liaudies deputatų tarybų deputatų, žemėtvarkos organų atstovų ir žemės ūkio specialistų.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais Lietuvos TSR kolūkių, tarybinių ūkių, kitų valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių įmonių, organizacijų bei įstaigų ginčus dėl žemės naudojimo kitos sąjunginės respublikos teritorijoje, taip pat kitų sąjunginių respublikų minėtų įmonių, organizacijų ir įstaigų ginčus dėl žemės naudojimo Lietuvos TSR teritorijoje nagrinėja komisija, sudaroma paritetiniais pagrindais iš Lietuvos TSR ir suinteresuotų sąjunginių respublikų atstovų. Jeigu komisija nepriima suderinto sprendimo, ginčus šiais klausimais nagrinėja TSRS Ministrų Taryba.

Miestų, miesto tipo gyvenviečių žemėje ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų skiriamuose žemės sklypuose kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių individualinių namų bendrasavininkų ginčus dėl naudojimosi bendrais žemės sklypais tvarkos nagrinėja teismai.

Žemės ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą.

Prireikus sprendime gali būti numatoma jo vykdymo tvarka ir priemonės, kurios turi būti įgyvendintos, atstatant pažeistas žemės naudojimo teises.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sprendimai dėl žemės ginčų yra galutiniai.

Gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų sprendimai dėl žemės ginčų gali būti per penkiolika dienų po jų priėmimo apskundžiami rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio sprendimas yra galutinis.

Rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų sprendimai dėl žemės ginčų gali būti per penkiolika dienų po jų priėmimo apskundžiami Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.

Skundo padavimas sustabdo priimto sprendimo vykdymą.

Lietuvos TSR Ministrų Taryba išnagrinėja žemės naudotojų skundus dėl žemės ginčų išsprendimo per vieną mėnesį

Rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai išnagrinėja skundus dėl gyvenviečių, apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų sprendimų žemės ginčų klausimais per penkiolika dienų.

Sprendimus dėl žemės ginčų vykdo žemėtvarkos organai, jeigu pačiame sprendime nenumatyta kitokia jų vykdymo tvarka.

Turtiniai ginčai, susiję su žemės santykiais, nagrinėjami TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės sklypų pirkimas-pardavimas, įkeitimas, palikimas testamentu, dovanojimas, nuomojimas, savavališkas apsikeitimas jais ir kiti sandoriai, tiesiogine ar užmaskuota forma pažeidžiantys valstybinės žemės nuosavybės teisę, negalioja.

Asmenims, kurie kalti sudarę sandorius, nurodytus šio kodekso 220 straipsnyje, taip pat:

savavališkai užėmę žemės sklypus;

neūkiškai naudoję žemę ir ją naudoję ne darbo pajamoms gauti;

gadinę žemės ūkio ir kitokią žemę, užteršę ją gamybos bei kitomis atliekomis ir nuleidžiamaisiais vandenimis;

nevykdę privalomų priemonių žemei gerinti ir dirvožemiui apsaugoti nuo vėjo bei vandens sukeliamos erozijos ir kitų procesų, bloginančių dirvožemio būklę;

ne laiku grąžinę gautą laikinai naudotis žemę arba nevykdę pareigų jai taip sutvarkyti, kad ji būtų tinkama naudoti pagal paskirtį;

naikinę žemėnaudų sienų riboženklius –

tenka baudžiamoji arba administracinė atsakomybė TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatoma tvarka.

Sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų žemės įstatymų pagrindais TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai gali nustatyti atsakomybę ir už kitokius žemės įstatymų pažeidimus.

Savavališkai užimti žemės sklypai grąžinami priklausytinai, neatlyginant neteisėto naudojimo metu įdėtų sąnaudų. Žemės sklypai turi būti taip sutvarkomi, kad jie būtų tinkami naudoti pagal paskirtį, juos savavališkai užėmusių įmonių, organizacijų, įstaigų ir piliečių lėšomis.

TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų nustatytais atvejais iš žemės naudotojų, sistemingai pažeidinėjančių žemės naudojimo taisykles, gali būti paimami jų netinkamai naudojami žemės sklypai.

Įmonės, organizacijos, įstaigos ir piliečiai privalo atlyginti žalą, jų padarytą dėl žemės įstatymų pažeidimo.

Jeigu TSRS tarptautine sutartimi nustatytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias numato tarybiniai žemės įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.

Ta pati tvarka taikoma Lietuvos TSR žemės įstatymų atžvilgiu, jeigu Lietuvos TSR tarptautinėje sutartyje nustatytos kitokios taisyklės, negu numatytos Lietuvos TSR žemės įstatymuose.