1935 metų birželio 4 dieną susirinkusi Ženevoje į devynioliktąją sesiją,
atsižvelgdama, kad klausimas dėl darbo laiko sutrumpinimo įtrauktas šeštuoju punktu į sesijos darbotvarkę,
atkreipdama dėmesį į tai, kad nedarbas įgavo tokį didelį mastą ir tęsiasi tokį ilgą laiką, kad dabar pasaulyje milijonai darbuotojų kenčia nuo skurdo ir nepriteklių, už kuriuos jie neatsako ir nuo kurių jie turi teisę būti tinkamai apsaugoti,
pageidaudama, kad darbuotojai, kiek tai įmanoma, galėtų praktiškai naudotis techninės pažangos, kurios sparti plėtra apibūdina dabartinę pramonę, vaisiais,
laikydama, kad įgyvendinant Tarptautinės darbo konferencijos 18-ojoje ir 19-ojoje sesijose priimtas rezoliucijas, būtina stengtis sutrumpinti, kiek tai įmanoma, darbo laiką visų kategorijų darbuotojams,
tūkstantis devyni šimtai trisdešimt penktųjų metų birželio 22 d. priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1935 metų konvencija dėl 40 valandų darbo savaitės:
1 straipsnis
Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, ratifikuojanti šią Konvenciją, pareiškia savo pritarimą:
(a) 40 valandų darbo savaitės principui, kuris būtų taikomas taip, kad nenukentėtų darbuotojų pragyvenimo lygis;
(b) priimtinoms arba remtinoms priemonėms, kurios bus laikomos tinkamomis šiam tikslui pasiekti;
ir įsipareigoja šį principą taikyti įvairioms darbuotojų kategorijoms, remiantis išsamiomis atskirų konvencijų, kurias Organizacijos narė yra ratifikavusi, nuostatomis.
3 straipsnis
1. Ši Konvencija privaloma tik toms Tarptautinės darbo organizacijos narėms, kurių ratifikavimo raštus yra užregistravęs Generalinis direktorius.
2. Ji įsigalioja po dvylikos mėnesių nuo tos dienos, kai Generalinis direktorius užregistruoja dviejų Organizacijos narių ratifikavimo raštus.
3. Kiekvienoje valstybėje Organizacijos narėje ši Konvencija pradeda galioti po dvylikos mėnesių nuo jos ratifikavimo rašto užregistravimo dienos.