Lietuvos Respublikos pareigūnų ir tarnautojų turto ir pajamų deklaravimo laikinasis įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja kai kurių Lietuvos Respublikos pareigūnų bei jų šeimos narių turto ir pajamų deklaravimą, kuris nesiejamas su mokesčių mokėjimu ar kitų finansinių prievolių valstybei vykdymu. Įstatymas įtvirtina nuostatą, kad informacija apie kai kurių pareigūnų ir tarnautojų turtą ir pajamas turi būti pateikta Įstatyme numatytoms valstybinėms institucijoms, nustato tokios informacijos pateikimo tvarką.
Įstatymas turi esminių trūkumų.
Pirma. Įstatymo 2 straipsnyje išvardinti asmenys, kurie privalo deklaruoti pajamas ir turtą. Ši pareiga nustatyta ir jų pilnamečiams šeimos nariams.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad įstatymui visi asmenys lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl socialinės padėties.
Šiuo metu nėra priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų visuotinio deklaravimo įstatymas, o įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų sąrašas neapima visų Lietuvos Respublikos pareigūnų ir tarnautojų.
Šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas teigti, jog Įstatymo 2 straipsnyje išvardinti asmenys išskiriami iš visų Lietuvos Respublikos gyventojų ir net visų pareigūnų ir tarnautojų būtent dėl savo arba šeimos nario socialinės padėties. Tai leidžia rimtai abejoti, ar Įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas ir teisingumo principą.
Antra. Įstatymo 1 ir 2 straipsniuose numatyta, kad nurodytų pareigūnų ir tarnautojų pilnamečiai šeimos nariai taip pat privalo deklaruoti savo turtą ir pajamas. Pagal Įstatymo 3 straipsnį šeimos nariais laikomi pareigūnų ir tarnautojų sutuoktiniai, vaikai, tėvai, kartu gyvenantys ir bendrai tvarkantys ūkį giminaičiai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis nustato, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą.
Sutuoktinių turtines teises ir pareigas reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso normos. Jos įtvirtina piliečių lygiateisiškumą šeimos santykiuose, draudžia bet kokį tiesioginį ir netiesioginį teisių apribojimą šeimos santykiuose priklausomai nuo socialinės padėties, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių (4 straipsnis), nustato, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, ir sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, kad turtas, sutuoktinių gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė (21, 22 straipsniai).
Šios įstatymo normos leidžia padaryti išvadą, kad kiekvieno santuokinio turtas, gaunamos pajamos ir žinios apie tai sudaro kiekvieno sutuoktinio privataus gyvenimo dalį, saugomą Konstitucijos.
Nėra teisiškai pamatuotos ir Įstatymo 3 straipsnio nuostatos.
Įvairių teisės šakų normos nevienodai traktuoja šeimos nario sąvoką.
Lietuvos Respublikos butų kodekso 54 straipsnis nustato, kad prie nuomininko šeimos narių priskiriami kartu su juo gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai ir tėvai. Kiti giminaičiai gali būti pripažįstami šeimos nariais, jeigu jie kartu su nuomininku gyvena ir veda bendrą su juo ūkį.
Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 11 straipsnio 3 punkte teigiama, kad atskira šeima laikomas nevedęs (netekėjusi) šeimos narys, nuo 18 metų. Ši nuostata atitinka ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 11 straipsnio normą, kad būtent nuo 18 metų asmuo įgija pilną veiksnumą (t. y. galėjimą savo veiksmais įgyti civilinės teises ir sukurti sau civilines pareigas).
Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad vien tik artimas giminystės ryšys su pareigūnu ar tarnautoju, nurodytu Įstatymo 2 straipsnyje, yra pakankamas kriterijus įtraukti žmogų, turintį konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, į privalančiųjų deklaruoti savo turtą ir pajamas sąrašą.
Neapibrėžta Įstatyme ir bendro ūkio vedimo sąvoka.
Visos šios išvardintosios aplinkybės sudaro rimtą pagrindą abejoti, ar Įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių nuostatos nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nurodytų žmogaus teisių ir laisvių.
Trečia. Įstatymo 14 straipsnyje nurodoma, kad valstybinė mokesčių inspekcija iš asmenų, privalančių deklaruoti savo turtą ir pajamas, teismine tvarka išieško nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas bei pusės nedeklaruotos turto vertės dydžio baudą.
Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis skelbia nuosavybės neliečiamumą ir nustato, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Teisėtai įgytų pajamų, nors nedeklaruotų ir neapmokestintų, išieškojimas reikštų ne ką kitą, kaip nuosavybės neliečiamumo pažeidimą.
Todėl abejotina, ar ši Įstatymo norma atitinka Lietuvos Respublikos 23 straipsnio nuostatas.
Ketvirta. Kai kurios Įstatymo normos nėra suderintos su kitais galiojančiais įstatymais, todėl Įstatymo vykdymas negali būti užtikrintas.
Įstatymo 12 straipsnis nustato valstybinių mokesčių inspekcijų pareigą pateikti duomenis apie kai kurių pareigūnų turtą, pajamas ir išskaičiuotus mokesčius Respublikos Prezidento informacijos tarnybai, kuri šių pareigūnų turto ir pajamų deklaracijų duomenis skelbia „Valstybės žiniose“.
Tačiau Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 16 straipsnis Respublikos Prezidentui suteikia prerogatyvą spręsti savo rezidencijos, jį aptarnaujančių padalinių struktūros, etatų ir vidaus darbo organizavimo klausimus.
Tame pačiame Įstatymo straipsnyje išvardintos institucijos, kurioms raštu gali būti pateikta informacija apie pareigūnų bei tarnautojų turtą ir pajamas. Jame teigiama, kad už tokios informacijos pateikimą įstatymų nenumatytoms institucijoms pateikėjai atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Šiuo metu kiti įstatymai atsakomybės už nurodytąją veiką nenumato.
Įvertinant tai, kad žinios apie turtą bei pajamas sudaro žmogaus privataus gyvenimo dalį, saugomą Konstitucijos, būtina, jog kartu su šio įstatymo įsigaliojimu pradėtų veikti ir įstatymų (administracinių teisės pažeidimų, baudžiamojo, civilinio kodeksų) normos, užtikrinančios informacijos apie žmonių deklaruotą turtą ir pajamas slaptumą.
Įstatymo 14 straipsnis numato, kad teismui nustačius pareigūnų ar tarnautojų, deklaruojančių pajamas ar turtą, tyčinius veiksmus, pareigūnai ar tarnautojai atleidžiami iš darbo, jeigu su jais sudaryta darbo sutartis ir jiems netaikomas apkaltos procesas.
Ši norma reiškia papildomų esminės darbo sutarties sąlygos ir atleidimo iš darbo pagrindo, kurie nėra numatyti Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatyme, nustatymą. Todėl įteisinant šią nuostatą būtina papildyti ir Darbo sutarties įstatymą.
Penkta. Nėra pakankamai pagrįstos ir aiškios Įstatymo kai kurių normų nuostatos.
Įstatymo 2 straipsnyje deklaruoti savo turtą ir pajamas įpareigojami bankų, kurių per 50 procentų įstatinio kapitalo priklauso valstybei, savivaldybėms, valstybinėms ar valstybinėms akcinėms įmonėms, vadovai, jų pavaduotojai, padalinių vadovai, jų pavaduotojai ir darbuotojai.
Įtraukimas į šį sąrašą visų banko darbuotojų kelia abejonių savo pagrįstumu.
Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad turi būti deklaruojami ir kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija 1000 litų, taip pat nepilnamečių vaikų – šeimos narių pajamos bei nemokamai gautas turtas, jei jo vieneto vertė per 100 litų.
Tačiau turint omenyje lito perkamąją galią, šios įstatymo normos vykdymas gali būti apsunkintas, nes bus deklaruojamas nedidelės vertės turtas (namų apyvokos daiktai, drabužiai, avalynė ir pan.).
Be to, Įstatymo 2 straipsnyje teigiama, kad turtą ir pajamas privalo deklaruoti pareigūnų ir tarnautojų pilnamečiai šeimos nariai.
Įvertinęs nurodytus esminius trūkumus, darau išvadą, kad Įstatymas negali būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas, ir turi būti grąžintas Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi:
