1. Asmuo, viešai pažadėjęs sumokėti atlyginimą tam, kas atliks skelbime nurodytą teisėtą veiksmą per skelbime nurodytą terminą (surasti prarastą daiktą ir kt.), privalo sumokėti pažadėtą atlyginimą bet kuriam asmeniui, kuris tą veiksmą atliko.
2. Pareiga sumokėti atlyginimą atsiranda su sąlyga, jeigu viešo pažadėjimo turinys leidžia nustatyti asmenį, kuris pažadą duoda. Asmuo, atsiliepęs į viešą pažadėjimą, turi teisę reikalauti, kad pažadas būtų patvirtintas raštu. Jeigu asmuo tokia teise nepasinaudojo, jam tenka neigiamų pasekmių rizika, jei vėliau paaiškėtų, kad atlyginimą pažadėjo ne tas asmuo, kuris nurodytas viešame skelbime.
3. Jeigu viešame skelbime atlyginimo dydis nenurodytas, jis nustatomas šalių susitarimu, o joms nesusitarus, – teismo sprendimu.
4. Pareiga sumokėti atlyginimą atsiranda neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, atlikęs skelbime nurodytą veiksmą, padarė tai dėl viešo atlyginimo pažadėjimo, ar ne.
5. Jeigu skelbime nurodytą veiksmą atliko keli asmenys, teisę į atlyginimą įgyja tas iš jų, kuris tą veiksmą atliko pirmas. Kai neįmanoma nustatyti, kuris iš tų asmenų veiksmą atliko pirmas, arba kai veiksmą keli asmenys atliko kartu, atlyginimas šiems asmenims mokamas lygiomis dalimis, jeigu ko kita nenumatyta jų susitarimu.
6. Ar atliktas veiksmas atitinka skelbime nurodytas sąlygas, nustato viešai atlyginimą pažadėjęs asmuo, jeigu skelbime nenumatyta ko kita. Kilus tarp asmenų ginčui, ginčą sprendžia teismas.
