1. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų: jeigu nuomininkui pateiktos tikrovės neatitinkantys duomenys apie nuomotojo teisę į gyvenamąsias patalpas; jeigu nuomos sutartimi pažeistos kitų asmenų pagrįstos teisės į šią gyvenamąją patalpą; jeigu pareigūnų veiksmai, susiję su gyvenamosios patalpos sutarties sudarymu, buvo neteisėti.
2. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuomotojo reikalavimu, jei jis, sudarydamas sutartį su asmeniu, kuris buvo tokios būklės, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ar su neveiksniu šioje srityje arba ribotai veiksniu šioje srityje nuomininku, tai žinojo.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XII-1566, 2015-03-26, paskelbta TAR 2015-04-10, i. k. 2015-05573
3. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį pripažinus negaliojančia, nuomininkas ir visi su juo gyvenantys asmenys iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį.
4. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį pripažinus negaliojančia dėl to, kad pažeistos kitų asmenų pagrįstos teisės į šią gyvenamąją patalpą, bet nuomininkas nežinojo ir negalėjo to žinoti, nuomininkas ir visi su juo gyvenantys asmenys iškeldinami suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Kitais atvejais nuomininkas turi teisę tik į jo patirtų nuostolių atlyginimą.
5. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia per trejų metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo dienos.
