1. Terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo sprendimas.
2. Jeigu šalys susitarė nustatyti terminą ateityje arba jį nustatyti buvo pavesta vienai iš šalių, tačiau tai nepadaryta, tai vienos iš šalių reikalavimu terminą nustato teismas, atsižvelgdamas į prievolės pobūdį ir bylos aplinkybes. Neatidėliotinais atvejais terminą gali nustatyti viena šalis. Terminas visais atvejais turi būti protingas.
3. Teismas gali nustatyti terminą, jeigu to reikalauja prievolės prigimtis, o šalys nebuvo jo nustačiusios.
4. Preziumuojama, kad terminas nustatomas skolininko naudai, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, taip pat kai, atsižvelgiant į prievolės esmę ir pobūdį, aišku, jog terminas nustatytas kreditoriaus ar abiejų prievolės šalių naudai. Skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kai jis tampa nemokus, bankrutuoja arba be kreditoriaus sutikimo sumažina ar sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą, taip pat kai skolininkas neįvykdo sąlygų, su kuriomis siejamas lengvatų suteikimas.
5. Šalis, kurios naudai buvo nustatytas terminas, turi teisę atsisakyti jį taikyti be kitos šalies sutikimo. Tokiu atveju prievolę reikia vykdyti nedelsiant.
6. Kai viena prievolės šalis atsisako termino suteiktų lengvatų arba netenka teisės į termino teikiamas lengvatas, kita šalis įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę nedelsiant.
