6.30 straipsnis. Sąlyginės prievolės samprata

1. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje.

2. Prievolės sąlyginis pobūdis nėra kliūtis perleisti ar paveldėti iš jos atsirandančias teises.

3. Sąlyginės prievolės gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga. Šiuo atveju taikomas šio kodekso 1.66 straipsnis.

4. Prievolė nelaikoma sąlygine, jeigu jos pasibaigimas susijęs su aplinkybe, kuri nežinant prievolės šalims jau buvo tuo metu, kai skolininkas prisiėmė sąlyginę prievolę.

5. Prievolė, kurios atsiradimas siejamas su sąlyga, kurios buvimas visiškai priklauso nuo skolininko, negalioja. Tačiau jeigu sąlyga yra tam tikrų veiksmų atlikimas ar neatlikimas, prievolė galioja net ir tais atvejais, kai tų veiksmų atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo skolininko.