Dėl prašymo grąžinimo

DĖL PAREIŠKĖJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 29 STRAIPSNIO 1, 2 DALIŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO

2017 m. birželio 6 d. Nr. KT7-S2/2017

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-7/2017.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas „ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, priimto Lietuvos Respublikos Seimo 1999-01-14, paskelbto Valstybės žiniose (1999-02-03, Nr. 13-308), aktualios redakcijos Nr. XII-2399, 2016-06-02, paskelbta TAR 2016-06-15, 29 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytas bendras vieno mėnesio senaties terminas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, priimto Lietuvos Respublikos Seimo 1999-01-14, paskelbto Valstybės žiniose (1999-02-03, Nr. 13‑308), aktualios redakcijos Nr. XII 2399, 2016-06-02, paskelbta TAR 2016-06-15, 29 straipsnio 2 dalis, kurioje numatytas bendras dviejų mėnesių senaties terminas, atitinka LR Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybė, nuostatas, taip pat LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą“.

2. Pareiškėja prašymą grindžia tuo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyti skundų (prašymų, pareiškimų) padavimo administraciniam teismui terminai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai ginčas susijęs su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiais objektais – žemės gelmėmis, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenimis, miškais, parkais, keliais, istorijos, archeologijos ir kultūros objektais, nes jais sudaromos prielaidos įteisinti minėtų objektų perėjimą į privačią nuosavybę.

konstatuoja:

3. Pareiškėja prašo ištirti Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 29 straipsnio 1, 2 dalių atitiktį Konstitucijai.

4. Įstatymo 29 straipsnio „Kiti skundų (prašymų, pareiškimų) padavimo administraciniam teismui terminai“ 1, 2 dalyse nustatyta:

„1. Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

2. Jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.“

Taigi Įstatymo 29 straipsnio, kuriuo reguliuojami bendrieji kreipimosi į administracinį teismą terminai, 1 dalyje yra nustatytas terminas, per kurį asmuo gali įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, t. y. gali apskųsti teisės aktą arba individualų teisės aktą, taip pat viešojo administravimo subjekto veiksmą arba atsisakymą atlikti veiksmus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas viešojo administravimo subjekto neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus) apskundimo terminas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius inter alia teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimai).

6. Pareiškėja prašo ištirti inter alia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6.1. Pasak pareiškėjos, dėl teisinio reguliavimo neaiškumo, neapibrėžtumo, teisinio reguliavimo spragų negali būti toleruojamos tokios situacijos, kai Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai paverčiami privačiąja nuosavybe.

Pažymėtina, kad pareiškėjos prašyme išdėstyti argumentai vertintini kaip nenuoseklūs, prieštaringi. Viena vertus, remiamasi legislatyvinės omisijos doktrina, pagal kurią legislatyvinė omisija visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai). Kita vertus, teigiama, jog ginčuose dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų yra taikomi Įstatyme nustatyti teisės kreiptis į teismą terminai, t. y. pripažįstama, kad santykiai yra sureguliuoti.

Taigi nėra aišku, kokias teisės spragas pareiškėja turėjo omenyje.

6.2. Pareiškėja savo prašyme pacitavo kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, išdėstytas inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarime, pagal kurias Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis, o valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia).

6.2.1. Šiame kontekste paminėtinos ir kitos itin svarbios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas suformulavo minėtame nutarime aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, kaip antai šios:

– Konstitucija toleruoja net ir didžiausią išliekamąją vertę, neabejotiną valstybinę, nacionalinę reikšmę turinčių kultūros objektų priklausymą nuosavybės teise ne vien valstybei, bet ir kitiems subjektams, – aišku, jeigu tie kiti subjektai atitinkamus kultūros objektus įgijo teisėtai;

– būdai, kuriais minėti valstybinės reikšmės kultūros objektai (kaip ir įvairūs kiti Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, išskyrus žemės gelmes) gali patekti ne valstybės, bet kitų asmenų nuosavybėn, yra labai įvairūs; paminėtina inter alia, kad Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo pradėtas restitucijos procesas – ankstesniems savininkams yra grąžinamas okupacinės valdžios nacionalizuotas ir kitais neteisėtais būdais nusavintas išlikęs nekilnojamasis turtas; taigi galimi atvejai, kai ankstesniems savininkams grąžinamas ir toks turtas (pavyzdžiui, statiniai), kuris priskirtinas valstybinės reikšmės kultūros objektams;

– iš Konstitucijos kylantys reikalavimai dėl valstybinės reikšmės kultūros objektų apskaitos bei valstybės pareigos rūpintis valstybinės reikšmės kultūros objektais, užtikrinti jų apsaugą yra mutatis mutandis taikytini ir kitiems Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodytiems objektams; valstybė (jos atitinkamos institucijos, pareigūnai), pagal Konstituciją turėdama įgaliojimus kontroliuoti, kaip yra laikomasi valstybinės reikšmės kultūros objektams nustatyto teisinio režimo, turi įgaliojimus kontroliuoti ir tai, kaip minėto teisinio režimo laikosi ir tie savininkai, kuriems šie objektai priklauso privačios nuosavybės teise;

– Konstitucijoje yra įtvirtintas ir ekspropriacijos (eminent domain) institutas; pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

6.2.2. Pažymėtina, kad nors pareiškėja savo prašyme pacitavo kai kurias konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų apsauga, ir pabrėžė valstybės pareigą rūpintis valstybinės reikšmės objektais, ji teisiškai nepagrindė, kodėl taikant ginčijamą teisinį reguliavimą šių objektų apsauga yra nepakankama.

6.3. Pareiškėja taip pat neatsižvelgė į Įstatyme įtvirtintą galimybę atnaujinti praleistą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo administraciniam teismui terminą, į ginčijamo teisinio reguliavimo reikšmę užtikrinant administracinių teisinių santykių stabilumą ir teisiškai nepagrindė savo abejonės, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas kreipimosi į administracinį teismą terminas, prieštarauja Konstitucijai ir kodėl tokio termino reikėtų iš viso atsisakyti, kad valstybinės reikšmės objektai būtų tinkamai apginti. Prašyme nenurodyti teisiniai argumentai ir dėl to, kodėl atitinkami terminai, inter alia įtvirtinti ginčijamu teisiniu reguliavimu, neturėtų būti iš viso taikomi ir kokią įtaką tai turėtų nuosavybės teisinių santykių stabilumui.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, matydamas, kad įstatymuose nustatyti tokių skundų (prašymų, pareiškimų) padavimo administraciniam teismui terminai neleidžia tinkamai apginti viešojo intereso, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, gali nustatyti ir kitokius terminus.

6.4. Taigi konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų savo abejonei dėl Įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 29 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagrįsti.

7. Pareiškėja taip pat abejoja Įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 29 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytas viešojo administravimo subjekto neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus) apskundimo terminas, atitiktimi Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nepateikia argumentų dėl šio teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai, nepaaiškina, kaip neveikimu gali būti pažeidžiama Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų apsauga.

8. Vadinasi, pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 29 straipsnio 1, 2 dalių atitiktį Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.

Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai Seimo narių grupei prašymą ištirti Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 29 straipsnio 1, 2 dalių atitiktį Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą Nr. 1B-7/2017 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, priimto Lietuvos Respublikos Seimo 1999-01-14, paskelbto Valstybės žiniose (1999-02-03, Nr. 13-308), aktualios redakcijos Nr. XII-2399, 2016-06-02, paskelbta TAR 2016-06-15, 29 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytas bendras vieno mėnesio senaties terminas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, priimto Lietuvos Respublikos Seimo 1999-01-14, paskelbto Valstybės žiniose (1999-02-03, Nr. 13-308), aktualios redakcijos Nr. XII 2399, 2016-06-02, paskelbta TAR 2016‑06‑15, 29 straipsnio 2 dalis, kurioje numatytas bendras dviejų mėnesių senaties terminas, atitinka LR Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybė, nuostatas, taip pat LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Gintaras Goda Vytautas Greičius Danutė Jočienė Gediminas Mesonis Vytas Milius Daiva Petrylaitė Janina Stripeikienė Dainius Žalimas