SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO Vilniaus apygardos administracinio teismo PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO 5 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. SAUSIO 25 D. NUTARIMU NR. 86 PATVIRTINTŲ LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPŲ NUOSTATŲ 7, 10 PUNKTŲ NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO
2017 m. vasario 9 d. Nr. KT2-S1/2017
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-23/2016.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-23/2016 „ištirti, ar 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1536 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis ir 39 straipsnio 1 dalį“.
2. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Joje sprendžiamas ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą 2016 m. paskirtos maksimalios tėvystės pašalpos teisėtumo.
3. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
3.1. Daliai tėvų (kartu ir šeimų), gaunančių didesnes pajamas nei maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, tėvystės atostogos tampa mažiau prieinamos ir dirbtinai pasunkinamas valstybės paramos gavimas, reali galimybė atsitraukti nuo darbinės veiklos, pasinaudoti socialinio draudimo sistema ir prisidėti prie vaiko priežiūros pačiu ankstyviausiu jo raidos etapu, kada dar negalima išeiti vaiko priežiūros atostogų. Todėl kyla abejonių, ar, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus maksimalų kompensuojamąjį uždarbį tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, nepaneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmė ir kartu – Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos nuostatos.
3.2. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu byloje Nr. 17/2014, kuriuo Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai prieštaraujančiomis pripažintos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, pareiškėjas teigia, kad, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus maksimalų kompensuojamąjį uždarbį tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, gali būti pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, 38 straipsnio 5 dalis.
Ribojant tėvystės pašalpos dydį, tačiau neberibojant motinystės pašalpos dydžio sukuriama tokia situacija, kad realiai ir besąlygiškai gali būti įgyvendinama tik motinos teisė į nėštumo ir gimdymo atostogas, sudaromos prielaidos paneigti lygų tėvo vaidmenį šeimoje, galimybę prisidėti prie vaiko priežiūros ir kurti tėvo ir vaiko santykius pačiu ankstyviausiu jo raidos etapu.
Nors tėvystės pašalpa nėra Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, kyla abejonė, ar motinystės ir tėvystės pašalpų gavėjų skirtumai yra tokio pobūdžio ir tokios apimties, kad būtų pateisinamas skirtingas šių pašalpų dydžio apskaičiavimas.
konstatuoja:
4. Pareiškėjas prašo ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitiktį Konstitucijai.
4.1. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio „Kompensuojamasis uždarbis“ 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo nustatyta: „Maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.“
Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) nustatyta: „Pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių <...> tėvystės atostogų <...> pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos.“
Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatyta: „Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių <...> tėvystės atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).“
4.2. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tėvystės pašalpos, kuri skiriama turinčiam teisę ją gauti apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo (5 straipsnio 3 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 punktas), dydis buvo 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, bet ne mažesnis už tėvystės atostogų suteikimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį (183 straipsnis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija)); kompensuojamasis uždarbis – per tam tikrą laiką gautų apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma (3 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), 6 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija)).
4.3. Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, patvirtintą Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimtu įstatymu ir įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., tėvystės atostogos yra viena iš tikslinių atostogų rūšių (178 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. redakcija)), kurios suteikiamos vyrams nuo vaiko gimimo dienos iki tol, kol vaikui sukaks vienas mėnuo (1791 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija)), ir kurių metu mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta pašalpa (1791 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. reakcija)).
4.4. Taigi pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatytas tėvystės atostogų metu mokamos tėvystės pašalpos dydžio (100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio) ribojimas – šios pašalpos dydis negalėjo viršyti teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.
5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2016 m. spalio 19 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2016 m. spalio 19 d. sprendimai).
6. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2, 5 dalims, 39 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas, grįsdamas savo prašymą, pacitavo kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, išdėstytas inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimuose, kaip antai:
– Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai pasunkintų šios paramos gavimą;
– įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas ir kt., tačiau įgyvendindamas savo diskreciją negali paneigti šios Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę;
– tėvystės pašalpų tikslas yra kompensuoti asmenims dėl tėvystės prarastų darbo pajamų dalį.
7. Šiame kontekste paminėtinos ir kitos itin svarbios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas suformulavo aiškindamas inter alia Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, kaip antai šios:
– Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje inter alia yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo; šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos; atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas (2012 m. vasario 27 d. nutarimas, 2016 m. kovo 15 d. nutarimas byloje Nr. 17/2014);
– įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas (2012 m. vasario 27 d. nutarimas, 2016 m. kovo 15 d. nutarimas byloje Nr. 17/2014);
– Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos; ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį (2016 m. kovo 15 d. nutarimas byloje Nr. 17/2014).
Pažymėtina, jog iš šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų matyti, kad pagal Konstituciją tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo yra garantuojamos mokamos atostogos, kurios yra viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių; dirbančiai motinai garantuojamų atostogų konstitucinė paskirtis yra užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis; šių atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Taigi pagal Konstituciją dirbanti motina iki gimdymo ir po jo turi teisę į Konstitucijoje garantuojamas atostogas, o dirbančio tėvo padėtis šiuo aspektu yra objektyviai skirtinga.
8. Pareiškėjo prašymo kontekste taip pat svarbios šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, įstatymu gali numatyti inter alia atostogas, suteikiamas dirbantiems tėvams nuo pat vaiko gimimo (2012 m. vasario 27 d. nutarimas); pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais (2013 m. kovo 5 d. nutarimas); įvairių rūšių socialinė parama garantuojama tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai).
Pažymėtina, jog iš šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų matyti, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali, bet neprivalo nustatyti atostogas, suteikiamas dirbantiems tėvams nuo pat vaiko gimimo, ir turi diskreciją nustatyti šių atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydį.
Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, kuriais pagrįstų, kad tėvystės pašalpos dydį ribojant maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu gali būti, kaip teigiama prašyme, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmė.
9. Pareiškėjas neįvertino jo prašymo kontekste itin aktualių minėtų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų ir teisiškai nepagrindė savo abejonės, ar motinystės ir tėvystės pašalpų gavėjų skirtumai yra tokio pobūdžio ir tokios apimties, kad pateisintų skirtingą šių pašalpų dydžio apskaičiavimą. Prašyme nepaaiškinta, kodėl, atsižvelgiant į ypatingą dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo garantuojamų mokamų atostogų konstitucinę paskirtį ir jų, kaip konstitucinės garantijos, esminį objektyvų skirtumą nuo įstatymų leidėjo įgyvendinant savo diskreciją nustatytų atostogų dirbančiam tėvui, negali būti nustatytas skirtingas šių atostogų metu mokamų išmokų dydis.
10. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2, 5 dalims, 39 straipsnio 1 daliai.
Vadinasi, pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2, 5 dalims, 39 straipsnio 1 daliai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.
Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.
11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2, 5 dalims, 39 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą Nr. 1B-23/2016 „ištirti, ar 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1536 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis ir 39 straipsnio 1 dalį“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Dainius Žalimas
