Dėl valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (arba) priemokų sumos ribojimo

Byla Nr. 5/2015

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL Lietuvos Respublikos VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO 23 STRAIPSNIO 2 DALIES IR 26 STRAIPSNIO 3 DALIES atitikties LIETUVOS RESPUBLIKOS Konstitucijai

2016 m. spalio 27 d. Nr. KT29-N15/2016

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2016 m. spalio 5 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 5/2015 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-3/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl valstybės tarnautojai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies – Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, atitiktimi Konstitucijai, nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jų atitiktį Konstitucijai.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra konstitucinė žmogaus teisė, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

2.2. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą); ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė.

2.3. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos valstybės tarnautojui nemokėti už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą arba mokėti ne visą sumą, nes priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, o šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės teisę, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir konstitucinė žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

2.4. Pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą valstybės tarnautojui, atlikusiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai už šią veiklą jam išmokėtina priemoka arba jos ir kitų priemokų ir (arba) priedų suma viršija Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir 26 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribas.

2.5. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs iš esmės panašią bylą, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo laiko trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko Valentino Bukausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Pareiškėjas, nurodydamas, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrių „Darbo užmokestis“ prieštaraujančiu Konstitucijai, neatkreipia dėmesio į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje yra nustatyti kitokie valstybės tarnautojo darbo užmokesčio elementai negu ankstesnių redakcijų (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d.) šio straipsnio 1 dalyje. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalį apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą tapo atskira valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąja dalimi (4 punktas). Atsižvelgiant į tai, Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnyje įtvirtintos atskiros nuostatos dėl apmokėjimo valstybės tarnautojui už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

3.2. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius. Nesant ginčijamų nuostatų, kuriomis valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma yra ribojama, priedai ir priemokos galėtų labai padidėti ir net viršyti pareiginės algos dydį, todėl atsirastų galimybė mokėti vienodą ar iš esmės nesiskiriantį atlyginimą asmenims, einantiems skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas.

3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti skaidrų ir atsakingą valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui skiriamų lėšų panaudojimą ir valstybės tarnautojų teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėta, kad teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas, įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir kad aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas, ir jie turi būti nustatomi įstatymu.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojos Irinos Urbonės rašytinė nuomonė.

konstatuoja:

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

6. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio „Darbo užmokestis“ (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta:

„Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“

Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma yra ribojama 70 procentų pareiginės algos dydžiu.

6.1. Pareiškėjo ginčijamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas jį siejant su šio straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nuostatomis.

6.1.1. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos;

4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.“

Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje nustatytos šios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalys: pagrindinė darbo užmokesčio dalis – pareiginė alga, taip pat kitos dalys – priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

6.1.2. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio „Priedai“ 1 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatyta:

„1. Valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą <...>;

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;

3) už laipsnį arba tarnybinį rangą;

4) už diplomatinį rangą;

5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.“

6.1.3. Taigi pagal ginčijamą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsnio 1 dalimi (2007 m. birželio 7 d. redakcija), valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma yra ribojama 70 procentų pareiginės algos dydžiu, į šią sumą yra įskaitomi priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, laipsnį arba tarnybinį rangą, diplomatinį rangą, taip pat visos priemokos. Į šią sumą neįskaitoma valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis – apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

7. Pareiškėjo ginčijamoje Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio „Priemokos“ (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta:

„Priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos.“

7.1. Šio straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:

1) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės;

2) už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu;

3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;

4) statutiniams valstybės tarnautojams už darbą, jei jis tiesiogiai susijęs su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir parengimu tarnybinėms pareigoms atlikti.“

7.2. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojams mokamų šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės (toliau – ir priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą), ir už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos (toliau – ir priemoka už papildomų užduočių atlikimą), suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

7.3. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas jį siejant su šio straipsnio 2 dalimi ir kitomis Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatomis.

7.3.1. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta:

„Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos.“

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), į kurią daroma nuoroda šio įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje, nustatyta, kad jeigu papildžius valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą nustatoma aukštesnė jos kategorija, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau eina šias pareigas.

Vadinasi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies, 43 straipsnio 12 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatas priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir už papildomų užduočių atlikimą valstybės tarnautojui gali būti mokamos tik laikinai, ne ilgiau kaip vienus metus nuo jų paskyrimo (išskyrus tam tikras nurodytas išimtis), o jeigu valstybės tarnautojo veikla, už kurią jos mokamos, įgauna nuolatinį pobūdį (trunka ilgiau kaip vienus metus), turi būti tobulinamas įstaigos darbo organizavimas: papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, gali būti patikslinami atitinkamo struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos ir, jeigu papildžius valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą nustatoma aukštesnė jos kategorija, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau eina šias pareigas.

7.3.2. Šios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra numatytos galimybės valstybės tarnautoją, inter alia vykdantį įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, jo tarnybinę veiklą (gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jam suformuluotas užduotis) įvertinus gerai arba labai gerai, perkelti į aukštesnes pareigas, jam skirti pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, taikyti šiame įstatyme nustatytas skatinimo priemones – padėką, vardinę dovaną (22 straipsnio 14–16 dalys, 27 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

8. Apibendrinant ginčijamą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma yra ribojama 70 procentų pareiginės algos dydžiu;

– pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1, 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 7 d. redakcija) į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (arba) priemokų sumą, kuri negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, yra įskaitomi priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, laipsnį arba tarnybinį rangą, diplomatinį rangą, taip pat visos priemokos;

– į valstybės tarnautojams mokamų priemokų sumą, kuri pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalį negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, yra įskaitomos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir už papildomų užduočių atlikimą;

– pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1, 2 dalis apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą yra atskira valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamoji dalis, nepriskiriama nei priedams, nei priemokoms; jis nėra įskaitomas į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (arba) priemokų sumas, kurios pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalį negali viršyti nustatytų dydžių; taigi priedų ir priemokų, įskaitomų į sumas, kurios negali viršyti ginčijamose nuostatose nustatytų dydžių, mokėjimo pagrindai nėra susiję su darbu poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu ar darbu, dirbamu viršijant nustatytą darbo laiko trukmę;

– pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį, 43 straipsnio 12 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir už papildomų užduočių atlikimą valstybės tarnautojui gali būti mokamos tik laikinai; valstybės tarnautojo veiklai, už kurią šios priemokos mokamos, įgavus nuolatinį pobūdį (trunkant ilgiau kaip vienus metus), turi būti tobulinamas įstaigos darbo organizavimas: papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, inter alia nustatant aukštesnę pareigybės kategoriją, gali būti patikslinami atitinkamo struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos;

– įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra numatęs galimybes valstybės tarnautoją, inter alia vykdantį įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, jo tarnybinę veiklą įvertinus gerai arba labai gerai, perkelti į aukštesnes pareigas (dėl to padidėtų valstybės tarnautojo pareiginė alga), jam skirti pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, taikyti skatinimo priemones (22 straipsnio 14–16 dalys, 27 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Tyrimo ribos

9. Kaip minėta, pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo ir jo nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos, ginčas toje byloje yra kilęs dėl valstybės tarnautojai neišmokėtos Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nurodytos priemokos (už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės) priteisimo.

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostatos, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostatos, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, atitiktimi Konstitucijai abejojama tik tiek, kiek į šias sumas yra įskaitoma priemoka, nurodyta 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte.

11. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar:

– Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

12. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, kuriomis ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (arba) priemokų suma, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; šis konstitucinis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai); neatskiriamas šio principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas, kuris gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, įpareigoja paisyti ir protingumo reikalavimo (2010 m. birželio 29 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai).

14. Formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimuose) yra konstatavęs:

– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis; darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys; atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją nustatyti vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus;

– konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan.;

– kadangi už valstybės tarnautojų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, turi paisyti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančios žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą; ši konstitucinė teisė valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio galimi tam tikri jos įgyvendinimo ypatumai;

– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra svarbi prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus; tokia teisinė situacija reikštų, kad sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir 23 straipsnį;

– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją; pagal Konstituciją netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyti vienodi ar iš esmės nesiskiriantys atlyginimo dydžiai skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų;

– valstybės tarnybos įvairovė suponuoja tai, kad valstybės tarnautojai gali dirbti įvairius darbus, atlikti įvairias užduotis; valstybės tarnautojai gali eiti pareigas poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, dirbti kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo; pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, už darbą būtų nemokama arba už šį darbą būtų apmokama neteisingai.

15. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamą valstybės tarnybos konstitucinės sampratos kontekste, įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius. Įgyvendindamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti valstybės tarnautojų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą: negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį už tam tikrą darbą valstybės tarnautojui būtų nemokama arba būtų apmokama neteisingai. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį, be pagrindinės valstybės tarnautojų atlyginimo dalies, yra numatomi priedai ir (arba) priemokos, turi paisyti ir kitų konstitucinių imperatyvų, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos.

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, pažymėtina ir tai, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų neatitiktų, taip pat sudarytų prielaidas iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą toks valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojams už papildomą darbą, vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, galėtų būti apmokama taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, inter alia toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamoji dalis – apmokėjimas už tam tikrą papildomą darbą (inter alia už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą), vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, savo dydžiu galėtų prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, juolab ją viršyti.

IV

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

16. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiama tuo, kad juo nesudarytos prielaidos valstybės tarnautojams teisingai atlyginti už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai už ją išmokėtina priemoka arba jos ir kitų priemokų ir (arba) priedų suma yra didesnė nei 70 procentų pareiginės algos. Grįsdamas savo abejonę, pareiškėjas, be kita ko, remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu.

17. Sprendžiant, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, aiškinamą valstybės tarnybos konstitucinės sampratos kontekste, įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius;

– įgyvendindamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti valstybės tarnautojų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą: negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojui už tam tikrą darbą būtų nemokama arba būtų apmokama neteisingai; įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį, be pagrindinės valstybės tarnautojų atlyginimo dalies, yra numatomi priedai ir (arba) priemokos, turi paisyti ir kitų konstitucinių imperatyvų, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos;

– pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojams už papildomą darbą, vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, galėtų būti apmokama taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, inter alia toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamoji dalis – apmokėjimas už tam tikrą papildomą darbą (inter alia už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą), vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, savo dydžiu galėtų prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, juolab ją viršyti.

17.1. Minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma, į kurią yra įskaitomi priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, laipsnį arba tarnybinį rangą, diplomatinį rangą, taip pat visos priemokos, negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; šių priedų ir priemokų mokėjimo pagrindai nėra susiję su darbu poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu ar darbu, dirbamu viršijant nustatytą darbo laiko trukmę.

17.2. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį ir 43 straipsnio 12 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą gali būti mokama tik laikinai; valstybės tarnautojo veiklai, už kurią ji mokama, įgavus nuolatinį pobūdį (trunkant ilgiau kaip vienus metus), turi būti tobulinamas įstaigos darbo organizavimas: papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, inter alia nustatant aukštesnę pareigybės kategoriją, gali būti patikslinami atitinkamo struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatęs galimybes valstybės tarnautoją, jo tarnybinę veiklą įvertinus gerai arba labai gerai, perkelti į aukštesnes pareigas (dėl to padidėtų valstybės tarnautojo pareiginė alga), jam skirti pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, taikyti skatinimo priemones. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vertinant valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, gali būti atsižvelgiama, be kita ko, ir į tai, kaip jis atliko pavestą papildomą darbą, kuris buvo dirbamas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės.

17.3. Minėta, kad, grįsdamas savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo, pareiškėjas, be kita ko, remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu. Jame pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvusį nustatytą teisinį reguliavimą, ginčytą toje byloje, kurioje priimtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, buvo įskaitomos, be kita ko, priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu ir už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, atlikimą.

Kaip minėta, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1, 2 dalyse, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą yra atskira valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamoji dalis, nepriskiriama nei priedams, nei priemokoms, o priedų ir priemokų, įskaitomų į sumą, kuri negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, mokėjimo pagrindai nėra susiję su darbu poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu ar darbu, dirbamu viršijant nustatytą darbo laiko trukmę.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojams už papildomą darbą, dirbamą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, galėtų būti apmokama taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ši konstitucinės justicijos byla nėra tapati tai, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, taigi jame atskleisti konstituciniai reikalavimai, taikytini teisiniam reguliavimui, kuriuo nustatomas apmokėjimas valstybės tarnautojams už darbą, dirbamą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, netaikytini teisiniam reguliavimui, kuriuo įtvirtintas apmokėjimo valstybės tarnautojams už papildomą darbą, dirbamą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, ribojimas.

17.4. Konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti maksimalų valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamųjų dalių – priedų ir priemokų (jų sumos) dydį, nustatė tokį valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, pagal kurį užtikrinamas apmokėjimas už valstybės tarnautojų papildomą darbą, dirbamą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, kartu nesudarant prielaidų už tokį papildomą darbą apmokėti taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, apmokėjimui už tam tikrą papildomą darbą, dirbamą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, savo dydžiu prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą, taigi paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

18. Sprendžiant, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė;

– pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus; tokia teisinė situacija reikštų, kad sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir jos 23 straipsnį;

– konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės.

Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonė dėl atitikties 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, jog ginčijama Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostata tiek, kiek nurodyta, nėra pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, yra paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų, nėra pagrindo teigti, kad šia nuostata pažeista Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę ir nesilaikyta konstitucinio teisinės valstybės principo.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

V

Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

20. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo abejonė dėl Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalyje nustatyto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonė dėl šio įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatyto ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo.

21. Minėta, kad pagal ginčijamą Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostatą valstybės tarnautojams mokamų priemokų suma, į kurią yra įskaitoma priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, įskaitoma į priemokų sumą, kuri negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalį yra įskaitoma ir į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalyje, tuo aspektu, kad priemokų suma, į kurią yra įskaitoma priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, negali viršyti tam tikro nustatyto dydžio, yra analogiškas įtvirtintajam Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalyje, kuris šiame nutarime pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

22. Taigi, šiame nutarime konstatavus, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalies nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma priemoka, nurodyta 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad šioms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja ir Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 1 punkte nurodyta priemoka.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 143-5688) 2 dalies nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 143-5688) 3 dalies nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šią sumą yra įskaitoma 1 punkte nurodyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Dainius Žalimas