R. P. pagal BK 196 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-262-489/2022

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00159-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.16.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 196 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Taip pat iš nuteistojo R. P. priteista 2168 Eur žalos atlyginimo VšĮ Lietuvos sporto universitetui.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 1 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. P. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. P. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 9 d. laikotarpiu nuo 20.23 val. iki 20.34 val., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, naudodamasis nenustatyta ryšio priemone, kuriai tuo metu buvo suteiktas IP (duomenys neskelbtini)adresas, autentifikavęs savo tapatybę ir prisijungęs kaip koordinatorius Lietuvos sporto universiteto e. mokymosi sistemoje prie dėstomo modulio (kodas – (duomenys neskelbtini)) „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai pašalino, t. y. ištrynė, Lietuvos sporto universiteto nuosavybę – medžiagą studentams pagal patvirtintą modulio aprašą, t. y. „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ su pateikta teorine medžiaga, seminarų užduotis, mokslinę literatūrą studentams mokytis, atsiskaitymų grafiką bei vertinimo metodiką. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. lapkričio 22 d., laikotarpiu nuo 11.08 val. iki 11.22 val., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, naudodamasis nenustatyta ryšio priemone, kuriai tuo metu buvo suteiktas IP (duomenys neskelbtini)adresas, autentifikavęs savo tapatybę ir prisijungęs kaip koordinatorius Lietuvos sporto universiteto e. mokymosi sistemoje prie dėstomo modulio (kodas – (duomenys neskelbtini)) „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai pašalino, t. y. ištrynė, Lietuvos sporto universiteto nuosavybę – medžiagą studentams pagal patvirtintą modulio aprašą, t. y. „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ su pateikta teorine medžiaga, seminarų užduotis, mokslinę literatūrą studentams mokytis, atsiskaitymų grafiką bei vertinimo metodiką. Tokiais veiksmais jis padarė Lietuvos sporto universitetui 1217,11 Eur turtinę žalą, tokiu savo elgesiu pažemino dėstytojo vardą ir sumenkino Lietuvos sporto universiteto autoritetą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. ir jo gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ir nepagrįstai nustatė nusikalstamos veikos sudėties požymius R. P. veiksmuose, nes jo veiksmais nebuvo pažeistas nusikaltimo, nurodyto BK 196 straipsnio 1 dalyje, objektas, nėra šio nusikaltimo dalyko bei neteisėtumo požymio, nėra nustatyta ir patvirtinta Lietuvos sporto universiteto nuosavybė į ginčijamą objektą ir dalyką, nepagrįstai inkriminuotas padarinių (žalos) požymis.

2.2. Dėl nusikalstamos veikos dalyko nustatymo skunde teigiama, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos dalykais yra įvardyti elektroniniai duomenys, techninė įranga, programinė įranga. Visų pirma, turi būti aiškiai apibrėžta, kokie būtent informacinėse technologijose naudojami elementai ir jų saugumas yra saugomi baudžiamojo įstatymo. BK šie elementai nurodyti alternatyviais požymiais – elektroniniai duomenys, techninė įranga arba programinė įranga. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 196 straipsnio 1 dalį, neabejotinai turi būti paaiškintas kiekvienas alternatyvus dalyko požymis, apibrėžiant jo skiriamuosius bruožus ir esmę. Antra, esant skirtingai (alternatyviai) apibrėžtiems nusikalstamos veikos dalykams, kiekvienu atveju taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti konkrečiai ir nedviprasmiškai nurodyta, koks būtent dalykas – ar elektroninių duomenų, ar techninės įrangos, ar programinės įrangos saugumas – buvo pažeistas.

2.3. Nuteisdamas R. P. pagal BK 196 straipsnio 1 dalį, aprašydamas jo nusikalstamą veiką, teismas nenurodė, koks būtent jam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas buvo paveiktas. R. P. nuteistas ne už tuos veiksmus, kurie nurodyti jam inkriminuotame straipsnyje, o už kitus veiksmus, kurie net nesudaro nusikaltimo sudėties, nes jis nuteistas ne už elektroninių duomenų, programinės ar techninės įrangos pašalinimą, o už nuosavybės – mokomosios medžiagos pašalinimą. Kasatorių teigimu, mokomoji medžiaga, kuri savo pavidalu yra tiesiog tekstiniai ir vaizdiniai kompiuteriniai failai, nėra nei elektroniniai duomenys, nei techninė, nei kompiuterinė įranga BK 196 straipsnio prasme.

2.4. Vertinant BK 196 straipsnio 1 dalies dispoziciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, aptariamo nusikaltimo objektą, minėtas BK straipsnis gina elektroninių duomenų – prisijungimo kodų, slaptažodžių, interneto puslapių valdymo kodus ir pan., techninės įrangos – interneto puslapių priežiūros platformas, kompiuterių ir kompiuterinių tinklų priežiūros platformas ir pan., programinės įrangos – programų, leidžiančių valdyti kompiuterinę įrangą, interneto puslapių administratoriaus teisių ir pan. saugumą, tačiau prie šių elementų nėra pagrindo priskirti medžiagą, surašytą elektroniniu pavidalu, kuri neturi jokių elektroninių duomenų ar įrangos požymių.

2.5. Dėl neteisėtumo požymio nustatymo kasaciniame skunde nurodoma, kad LAT praktikoje šis požymis yra plačiai analizuotas. Neteisėtumas pasireiškia tuo, kad asmuo (darbuotojas, pareigūnas) veikia nesilaikydamas teisės aktų ar savo įgaliojimų ribų, atlieka veiksmus, kuriuos atlikti neturi teisės, arba neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti. Nagrinėjamos bylos kontekste neteisėtumas reiškia, jog asmuo, atlikdamas tokius veiksmus, nėra teisėtas elektroninių duomenų naudotojas – neturi teisėto duomenų naudotojo savininko ar valdytojo leidimo naudotis konkrečia informacija ar su ja dirbti, arba toks naudojimasis ar darbas su elektroniniais duomenimis yra draudžiamas pagal teisės aktus.

2.6. Nagrinėjamoje situacijoje R. P. buvo teisėtas tokių duomenų valdytojas ir naudotojas, jis turėjo teisę dirbti su konkrečia informacija ir toks naudojimasis ar darbas nebuvo uždraustas – jis dirbo Lietuvos sporto universitete (toliau – ir LSU), būdamas atitinkamo modulio koordinatorius turėjo teisę prisijungti prie modulio ir jį tvarkyti, o teorinės medžiagos LSU R. P. neperdavė, nes tai buvo jam (o ne LSU) priklausanti medžiaga. R. P. žinojo ir vertino, kad veikia teisėtai ne vien dėl to, kad kaip modulio koordinatorius jis galėjo atlikti tokius veiksmus, bet ir dėl to, kad jis buvo įsitikinęs, jog ištrindamas nereikalingą medžiagą atlaisvina vietą kitam dėstytojui ir jokios žalos niekam nedaro. Kasaciniame skunde taip pat nurodomi konkretūs įrodymai (liudytojų parodymai), kurie patvirtina, kad kiti dėstytojai neketino naudotis R. P. ištrinta medžiaga.

2.7. R. P. buvo įsitikinęs, kad pašalindamas paskaitų vaizdo įrašus, kuriuose fiksuoti jo asmens duomenys, jis tai daro teisėtai, kad nutraukus darbinius santykius medžiaga toliau nebus naudojama LSU veikloje. Jis nedavė sutikimo po darbo santykių nutraukimo naudoti šios medžiagos. R. P. taip pat suvokė, jog naujai paskirtas modulio dėstytojas, kaip įprasta akademinėje praktikoje, savarankiškai turėtų pasirengti dėstomam moduliui, o ne vadovautis anksčiau modulį dėsčiusio R. P. parengtomis skaidrėmis ar demonstruoti studentams jo paskaitų vaizdo įrašus. Todėl, ištrindamas medžiagą, R. P. nesuvokė, kad tokiais veiksmais bent teoriškai daro kokią nors žalą ar kad jos sąmoningai siekia.

2.8. Kasatorių vertinimu, teorinė medžiaga, kurią jis ištrynė, nepriklauso LSU. Pažinodami R. P. kaip trenerį, ne kartą girdėję jo paskaitas FIBA ir kt. seminaruose, žinodami, kad jis publikuoja mokslinę ir metodinę medžiagą, dėsto krepšinį LEU, LSU kancleris M. B. ir Sporto biomedicinos fakulteto dekanas N. M. paprašė R. P. savo žiniomis bei turima metodine medžiaga pasidalyti su LSU studentais, pakviesdami jį dėstyti magistro programą. Tačiau R. P. nebuvo informuotas, jog dėstant modulį jo atsinešta ir naudojama paskaitų teorinė medžiaga, įkelta į e. mokymo sistemą, bus traktuojama kaip LSU intelektinė nuosavybė, tik prieš pat pradedant dėstyti jam buvo pranešta, kad mokymosi medžiagą reikia įkelti į modulį, bus daromi jo vaizdo įrašai dėstant, kad studentai galėtų paskaitas stebėti nuotoliniu būdu ar perklausyti iš naujo.

2.9. Teismai netinkamai atskleidė intelektinį ir valinį kaltės elementus, ignoruodami byloje surinktus objektyvius duomenis, kurie patvirtina, kad R. P. nesuvokė pavojingo veikos pobūdžio, jo veiksmai nebuvo nukreipti įstatymo saugomoms vertybėms pažeisti ar tam, kad būtų daroma joms žala, nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti kokių nors padarinių, šių padarinių nei norėjo, nei sąmoningai leido jiems atsirasti.

2.10. R. P. veiksmais jokios realios žalos (nei turtinės, nei neturtinės) nebuvo padaryta, o ir pačios žalos apskaičiavimas byloje visiškai nepagrįstas, R. P. inkriminuota žala nėra laikytina didele žala BK 196 straipsnio 1 dalies prasme. Prieš kiekvieną semestrą dėstytojams visuomet skiriamos atitinkamos valandos konkretaus modulio dėstymo pasirengimui. Byloje nustatyta, kad LSU žinojo, jog R. P. ketina išeiti iš darbo ir jo vietą užims kitas dėstytojas, todėl bet kuriuo atveju naujajam (ar jį pakeičiančiam) dėstytojui universitetas būtų skyręs (ir faktiškai skyrė) laiko pasirengimui. Taip pat jokios žalos universiteto studentams padaryta nebuvo, be to, jei universitetas būtų tinkamai vykdęs savo vidiniuose teisės aktuose nustatytas įrašų saugojimo procedūras, dėstytų paskaitų vaizdo įrašai būtų galėję būti pasiekiami Informacinių technologijų ir nuotolinių studijų centre.

2.11. Apskaičiuodamas padarytos žalos dydį teismas nepagrįstai vadovavosi LSU vidiniu teisės aktu, t. y. LSU rektoriaus įsakymu „Dėl valandinio atlygio už pedagoginį darbą dėstytojams ir mokslo darbuotojams“. Jeigu, kaip teigiama skundžiamuose teismų sprendimuose, R. P. iš e. mokymo sistemos pašalinta studijų medžiaga yra intelektinės veiklos rezultatas, į kurį turtinės teisės nuo sukūrimo penkeriems metams pereina LSU, tai šio objekto vertė nustatoma Universiteto intelektinės nuosavybės vertės nustatymo komisijoje, remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu „Dėl viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės 13-ojo standarto patvirtinimo“ (Intelektinės nuosavybės aprašo 36 p.). Kaip matyti, šiuo atveju teismas to nepadarė, taigi, iš esmės taip pat nevertino, jog šios medžiagos nuosavybė perėjo universitetui.

2.12. Dėl nuosavybės teisių į kūrinį (paskaitų medžiagą) nurodoma, jog tam, kad būtų konstatuota LSU turtinė teisė, turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, būtent tai, kad kūrinys, t. y. R. P. įkelta medžiaga, buvo sukurtas atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas. Taip pat net ir tiksliai nenustačius, kokia būtent medžiaga buvo įkelta ir ištrinta, bet kokiu atveju galima vertinti, kad šis aptariamas kūrinys jokiu laikotarpiu netapo LSU nuosavybe.

2.13. Nuosprendžiu numanoma turtinė žala, teismo vertinimu, atsiranda dėl medžiagos ištrynimo iš LSU informacinės sistemos, tačiau visiškai nepagrindžiama, dėl kokios priežasties medžiagos ištrynimas pažeidžia ar panaikina numanomą LSU turtinę teisę į kūrinį. Turtinė teisė yra objektyvi kategorija, kurios neįmanoma panaikinti ar pašalinti ištrinant materialų objektą iš vienos iš jos laikymo talpyklų. Medžiaga, ištrinama vienoje vietoje, išlieka kitur, pas autorių, pas studentus, kuriems ji buvo dėstoma, kitose saugojimo vietose. Turtinė teisė į tokį kūrinį yra nemateriali kategorija, nepriklausanti nuo to, kur kūrinys yra saugomas. Jei LSU vertina, kad turi turtinę teisę į kūrinį, tai turėtų būti daroma išvada, kad ši teisė išlieka net ir ištrynus šią medžiagą iš vienos iš jos saugojimo vietų.

2.14. Turtinė teisė darbdaviui pereina laikinai ir tik tais atvejais, kai darbuotojas kūrinį sukūrė atlikdamas darbo funkcijas. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad turėjo būti konstatuota ir įrodyta, kad ginčijamas kūrinys buvo sukurtas R. P. jam jau pradėjus dirbti LSU ir vykdant savo darbo funkcijas. R. P. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad paskaitų skaidrės buvo parengtos iki 2018 m., t. y. iki jam pradedant dirbti su moduliu ir dar neinant LSU docento modulio dėstytojo pareigų. Tuo pačiu laikotarpiu, kai dirbo LSU, R. P. taip pat dirbo Vytauto Didžiojo universitete, jame dėstė tą pačią medžiagą, tą pačią medžiagą naudojo įvairiuose seminaruose ir konferencijose, tai reiškia, kad LSU neturėjo jokios galimybės įgyti turtinės teisės į kūrinį, nes šis kūrinys buvo sukurtas iki R. P. darbo pradžios LSU ir ne pagal LSU užduotį ar vykdant darbo funkcijas LSU.

2.15. Tam, kad R. P. parengta studijų medžiaga (tiek skaidrių ar paskaitų vaizdo įrašų forma) būtų pripažinta intelektine nuosavybe, į kurią turtinės teisės nuo sukūrimo penkeriems metams pereina LSU, būtina atitinkama procedūra, per kurią intelektinės nuosavybės objektas aiškiai apibrėžiamas, atliekama jo analizė dėl apsaugos priemonių taikymo, nustatoma sukūrimo data, nuo kurios skaičiuojamas minėtas penkerių metų terminas, nustatoma vertė, atliekamas registravimas ir pan. Nagrinėjamu atveju minėta procedūra nebuvo vykdoma, tad akivaizdu, kad R. P. pagrįstai suvokė, jog jis asmeniškai gali laisvai disponuoti savo paties parengta ir į e. mokymo sistemą įkelta studijų medžiaga bei asmeniškai spręsti dėl tolesnio jos naudojimo nutraukiant darbinius santykius su LSU.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas A. Juozapavičius prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teisinis ginčas tarp R. P. ir LSU yra išimtinai privatinės teisės prigimties (pobūdžio) – intelektinės nuosavybės teisių gynimas darbo teisinių santykių kontekste. Šis teisinis ginčas turi būti sprendžiamas privatinės teisės gynimo priemonėmis – darbo ginčo procese tvarka ir (ar) reikalaujant žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, bet ne pasitelkiant baudžiamąją justiciją. Darbo sutarties ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų pagrindu yra inicijuotas darbo ginčas, kuriame tuo pačiu faktiniu ir teisiniu pagrindu sprendžiamas analogiškas teisinis klausimas kaip ir šioje baudžiamojoje byloje. Todėl visus ginčijamus klausimus – ar pašalinti duomenys yra LSU ar R. P. nuosavybė, ar padaryta žala LSU ir t. t. – LSU ir R. P. gali (privalo) spręsti ir sprendžia darbo ginčo byloje.

3.2. Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo sustabdyta tuo pagrindu, kad vyksta šis baudžiamasis procesas. Baudžiamoji justicija iš principo nėra tinkama forma iš esmės civiliniams teisiniams ginčams spręsti. Todėl tokia situacija, kai savo esme privatinio pobūdžio ginčui spręsti prioritetas suteikiamas baudžiamajai justicijai, o ne civiliniam procesui, neatitinka baudžiamosios teisės esmės ir prasmės, taip pat teismų praktikoje suformuotų nuostatų dėl baudžiamosios atsakomybės ne kaip pirmutinės, o kaip kraštutinės (lot. ultima ratio) ir civilinių teisinių santykių atskyrimo nuo baudžiamųjų teisinių santykių.

3.3. Baudžiamosios atsakomybės negalimumą dėl netinkamo objekto šiuo atveju pagrindžia ir BK specialiosios dalies normų konkurencijos išsprendimo ir įveikimo taisyklės. Intelektinės nuosavybės elektroninėje erdvėje kontekste BK 196 straipsnyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra bendroji norma BK 191–195 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių (specialiųjų normų) atžvilgiu. BK 191–195 straipsniuose nėra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už intelektinės nuosavybės sunaikinimą. Teisiškai negalima tokia situacija, kai taikoma bendroji norma, nors specialioji norma nenustato baudžiamosios atsakomybės už konkretų veikimą ar neveikimą. Todėl šiuo atveju teisėsaugos institucijos pradėdamos, o vėliau teismai kvalifikuodami R. P. veiką pagal bendrąją normą pažeidė BK specialiosios dalies normų konkurencijos išsprendimo (įveikimo) taisykles ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.4. Dėl nusikalstamos veikos dalyko kasatorius pažymi, kad nei iš kaltinimo, nei iš byloje esančių įrodymų visiškai neaišku, ką konkrečiai, kokius konkrečius elektroninius duomenis pašalino ar ištrynė R. P.. Kas yra „teorinė medžiaga“ (paskaitų konspektai, skaidrės, vaizdo įrašai ar kt.; taip pat kiek jų – vienos paskaitos skaidrės ar visų paskaitų visi konspektai ir t. t.), „seminarų užduotys“ (suformuluoti klausimai, vaizdiniai krepšinio rungtynių uždaviniai ar kt.; taip pat kiek jų – vienas, keli ar daugiau), nėra nurodoma.

3.5. Didžioji dalis inkriminuojamų pašalintų duomenų yra modulio apraše, kuriame yra nurodyta tokia informacija: studijų dalyko pavadinimas, būtinas pasirengimas dalyko studijoms, siekiami dalyko rezultatai, studijų metodai, studento pasiekimų vertinimo metodai, pagrindinis tikslas, anotacija, dalyko paskirtis, dalys (skyriai) ir temos, pagrindinė literatūra, papildoma literatūra, koordinuojantis dėstytojas, padalinys ir studijų dalyko vedimo forma, kuria dėstoma kalba, auditorinių užsiėmimų planas, savarankiško darbo užduočių grafikas ir jų įtaka galutiniam pažymiui, studento pasiekimų vertinimo strategija. Modulio aprašas niekada nebuvo pašalintas iš LSU informacinės sistemos.

3.6. Dėl pašalintų duomenų nuosavybės teisės pažymima, kad esant neapibrėžtam nusikaltimo dalykui, t. y. nežinant, kokie konkretūs elektroniniai duomenys buvo pašalinti iš modulio e. mokymo sistemos, iš principo neįmanoma pateikti tokio dalyko teisinio vertinimo – neįmanoma konstatuoti, kad vieni ar kiti pašalinti elektroniniai duomenys yra LSU ar R. P. nuosavybė, kai nėra žinoma, kokie tai konkrečiai duomenys. Taip pat nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad paskaitų skaidres, kurias R. P. buvo įkėlęs į modulio e. mokymo sistemą ir kaltinime nurodytu laiku pašalino, jis sukūrė eidamas LSU docento modulio dėstytojo pareigas. Byloje yra duomenų, kad R. P., eidamas LSU docento pareigas, nerengė jokios naujos metodinės medžiagos ir jos nekėlė į modulio e. mokymo sistemą, o tik įkėlė paskaitų skaidres, kurios buvo parengtos iki jam įsidarbinant modulio dėstytoju, einant LSU docento pareigas.

3.7. Sprendžiant dėl R. P. veiksmų (ne)teisėtumo turi būti įvertinta tai, kad R. P. taikomas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas, reiškiantis, kad visa, kas jam nėra (veiksmų darymo metu nebuvo) draudžiama, yra (veiksmų darymo metu buvo) leidžiama. Taigi, jeigu R. P. konkretaus veiksmo nedraudė jam taikomas teisės aktas ar sutartis su LSU, vadinasi, tas veiksmas buvo teisėtas.

3.8. Byloje netinkamai konstatuota, kad R. P. savo veiksmais padarė žalos LSU. Darbo sutartis su R. P. dėl docento pareigų ir modulio dėstymo sudaryta 2018 m. rugpjūčio 31 d., pareigas pagal modulį R. P. pradėjo eiti 2018 m. rugsėjo 3 d. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad modulis sukurtas dar 2017 m. ir jau pradėtas dėstyti 2018 m. sausio mėn. Todėl R. P. negavo jokio darbo užmokesčio už modulio aprašo parengimą. Juo labiau kad R. P. nebuvo kaltinamas modulio aprašo pašalinimu. R. P. darbo užmokestį (1217,11 Eur) gavo už pasirengimą paskaitoms. R. P. viso proceso metu nuosekliai paaiškino, kad jam reikėjo pasirengti paskaitoms. Tačiau tai buvo ne paskaitų skaidrių rengimas (ar jų tobulinimas), o kita konkreti veikla: kadangi kiekvienais metais būna papildomai informacijos apie žaidžiančias komandas, R. P. turėjo peržiūrėti mažiausiai 40 Eurolygos rungtynių; taip pat turėjo būti susipažinęs su visa naujausia moksline medžiaga, ją perskaityti; turėjo išmokti naudotis LSU programine įranga ir t. t. Ši pasirengimo veikla užima daug laiko ir už tai R. P. gavo darbo užmokesčio dalį pasirengti paskaitoms. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad LSU nurodyta pinigų suma, kuri R. P. inkriminuojama kaip žalos padarymas, buvo skirta R. P. kaip darbo užmokestis už kokios nors teorinės medžiagos parengimą.

3.9. R. P. nebuvo kaltinamas padaręs turtinės žalos už 951,12 Eur, kurią LSU išleido kitų asmenų darbo užmokesčiui. Atitinkamai R. P. nebuvo nuteistas už šios turtinės žalos padarymą LSU – nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad R. P. savo veiksmais, kurie vertinami kaip BK 196 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėtis, LSU padarė tik 1217,11 Eur turtinę žalą. Todėl 951,12 Eur išeina iš kaltinimo ribų ir negali būti vertinama kaip turtinė žala BK 196 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, 951,12 Eur išlaidos, kurias LSU patyrė išmokėdamas darbo užmokestį kitiems asmenims, negali būti vertinamos kaip žala nagrinėjamu atveju. Kai R. P. išėjo iš darbo (LSU jį atleido iš pareigų), LSU paskyrė naują modulio koordinatorių ir dėstytoją K. M., pastarasis kartu su R. B. parengė naują metodinę medžiagą, ir už tai LSU darbo užmokesčio forma patyrė 951,12 Eur išlaidų.

3.10. R. P. veiksmuose nėra tyčios, nes R. P. nuo pat pradžių nuosekliai laikėsi pozicijos, kad tai, ką jis pašalino iš modulio e. mokymo sistemos, yra jo intelektinė nuosavybė, o jam nutraukus darbinius santykius su LSU, paskaitų vaizdo įrašai, kuriuose fiksuoti jo asmens duomenys (atvaizdas, balsas), toliau nebus naudojami LSU veikloje, nes nedavė sutikimo po darbo santykių nutraukimo jų naudoti. Taigi, šiuo atveju R. P. tiek savo veiksmus suvokė kaip teisėtus, tiek dalyką suvokė kaip savo (o ne LSU) nuosavybę.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas atsiliepimais į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepimuose į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Kasatorių pozicija, kad byloje kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, yra nepagrįsta. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių civilinio pobūdžio ginčo kilimą tarp R. P. ir LSU, taip pat apie bandymus jį išspręsti vadovaujantis intelektinės nuosavybės (civilinės teisenos) tvarka bei procedūromis iki nagrinėjamos šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo, kai R. P. sunaikino LSU elektroninius duomenis.

4.2. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju nepažeistas BK 196 straipsnyje nurodyto nusikaltimo pagrindinis objektas – elektroninių duomenų saugumas, kuris apibrėžiamas tokiais parametrais kaip duomenų konfidencialumas, vientisumas, prieinamumas ir autentiškumas (tapatumas). Kasacinių skundų argumentai yra tarpusavyje prieštaringi. Elektroninių duomenų saugumas apibrėžiamas tokiais parametrais kaip duomenų konfidencialumas, vientisumas, prieinamumas ir autentiškumas (tapatumas), o vientisumas – tai duomenų savybė, reiškianti, kad jie nebuvo pakeisti ar sunaikinti neteisėtu būdu, prieinamumas garantuoja, kad duomenys ir informacinės sistemos reikiamu metu yra prieinami sankcionuotam vartotojui, o kasatoriai daro priešingą išvadą, kad R. P. nepažeidė nė vieno iš šių aspektų. Ši prielaida yra nelogiška ir prieštaraujanti skunde pateiktai elektroninių duomenų saugumo sąvokai.

4.3. Prokuroras nesutinka su kasatorių argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra bendrosios (BK 196 straipsnis) ir specialiosios (BK 191–195 straipsniai) normų konkurencija. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija yra, kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikytos dvi normos – viena bendresnė, kita konkretesnė. Normos gali konkuruoti tik tuo atveju, kai specialiojoje normoje yra visi bendrosios normos požymiai. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos, nurodytos BK 191–195 straipsniuose, neapima nusikalstamos veikos, nurodytos BK 196 straipsnyje, požymių.

4.4. Elektroniniai (kompiuteriniai) duomenys – tai bet kokia faktų, informacijos ar sąvokų pateiktis tokiu pavidalu, kad juos būtų galima apdoroti kompiuterine sistema, taip pat programa, pagal kurią kompiuterinė sistema gali atlikti tam tikrą funkciją (2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/40/ES dėl atakų prieš informacines sistemas, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2005/222/TVR, 2 straipsnio b punktas). R. P. pašalinti duomenys turėjo visus aptartus Direktyvos 2013/40/ES požymius.

4.5. Priešingai nei nurodo kasatoriai, skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyta, kad R. P. neteisėtai pašalino medžiagą, t. y. „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ su pateikta teorine medžiaga, seminarų užduotis, mokslinę literatūrą studentams mokytis, atsiskaitymų grafiką bei vertinimo metodiką. Taigi, yra aišku, kokią konkrečią medžiagą pašalino R. P..

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. P. neteisėtai iš e. mokymo sistemos jo dėstyto modulio ištrynė visą informaciją, palikdamas tik paties modulio parašą. Tai, kad iš universiteto e. mokymo sistemos modulio „(duomenys neskelbtini)“ buvo ištrinta teorinė medžiaga, seminarų užduotys, mokslinė literatūra studentams mokytis, atsiskaitymų grafikas ir vertinimo metodika, patvirtina ne tik Lietuvos sporto universiteto Studijų programos direktorės 2019 m. gruodžio 12 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog ji, vykdydama žodinį nurodymą, gautą iš studijų prorektorės, peržiūrėti studijų programos „Krepšinio treniravimas ir valdymas“ modulius universiteto e. mokymo sistemoje, pastebėjo, kad modulyje „(duomenys neskelbtini)“ yra nelikę studijų medžiagos, atsiskaitymo bei vertinimo metodikos, tarpinių egzaminų, mokslinių straipsnių. Peržiūrėjus minėto modulio ataskaitas, nustatyta, kad 2019 m. spalio 9 d. ir 2019 m. lapkričio 22 d. R. P. atliko daugkartinius modulio medžiagos trynimus. Studijų programos „Krepšinio treniravimas ir valdymas“ studentams modulio „(duomenys neskelbtini)“ medžiaga tapo neprieinama. Tai, kad 2019 m. spalio 9 d. ir 2019 m. lapkričio 22 d. informacijos trynimo veiksmus atliko R. P., patvirtina ir byloje esantis įvykio žurnalo išrašas, taip pat ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų K. M. ir R. B. parodymai. Bylos duomenys patvirtina, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. R. P. ne tik pasirašė darbo sutartį su LSU, bet ir buvo supažindintas su universiteto vidaus teisės aktais, taigi ir su LSU dėstytojo pareigybės aprašu bei 2017 m. gegužė 25 d. (protokolo Nr. 15) LSU intelektinės nuosavybės valdymo perdavimo tvarkos aprašu, kuriuose vienareikšmiškai nurodyta, kad turtinės teisės į darbuotojų sukurtus autorių teisių objektus studijų srityje (studijų programas, paskaitų konspektus, metodines priemones, išskyrus vadovėlius ir monografijas), gretutinių teisių objektus penkeriems metams nuo sukūrimo pereina universitetui ir kad turtinės autorių teisės į kūrinį, kurį sukūrė dėstytojas, atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, išskyrus kompiuterių programas, yra LSU nuosavybė neterminuotai. Taigi, R. P. privalėjo suprasti, kad jo dėstoma medžiaga, kuri buvo keliama į modulį, išskyrus vadovėlius ir monografijas, yra universiteto nuosavybė ir jis tos medžiagos iš modulio negalėjo ištrinti, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad tokie veiksmai buvo neteisėti, yra teisinga.

4.7. Prokuroras atkartoja apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir jiems pritaria.

4.8. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai iškeltos abejonės dėl įrodymų pakankamumo. Vien tai, kad gynyba nesutinka su R. P. nepalankiu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo teismų išvadų vertinti kaip nepagrįstų.

5. Civilinės ieškovės VšĮ Lietuvos sporto universiteto rektorė Diana Rėklaitienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

5.1. R. P., norėdamas tapti docentu universitete ir laimėti viešąjį konkursą pareigoms eiti, turėjo turėti tam tikrą įdirbį ir praktiką aukštojo mokslo srityje, nes be jo neatitiktų kvalifikacinių reikalavimų. Be to, asmuo, ketinantis dėstyti paskaitas magistro studijų programoje, privalo turėti pasiekimų mokslo srityje. R. P. atstovų akcentavimas, kad R. P. priklauso visos turtinės teisės asmeniškai, yra neteisingas dar ir dėl to, kad jas jis įgijo ir susikūrė ne tik kitose aukštosiose mokyklose. R. P. LSU pradėjo dirbti nuo 2012 m. spalio 5 d. Iki 2018 m. birželio 30 d. jis LSU dirbo kaip kviestinis dėstytojas, o nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., laimėjus konkursą, su juo buvo sudaryta darbo sutartis eiti docento pareigas penkeriems metams. Iki 2018 m. rugsėjo 1 d. kiekvienais mokslo metais su R. P. buvo sudaroma etatinė darbo sutartis, t. y. darbo krūvis, kaip ir tiems dirbantiems dėstytojams, kurie eina pagrindines pareigas, buvo formuojamas vadovaujantis LSU patvirtinta Dėstytojų darbo krūvio planavimo ir apskaitos tvarka. Ši tvarka nustato, kad į dėstytojo darbo krūvį kiekvienais mokslo metais yra įtraukiamas paskaitų skaitymas, studentų savarankiško darbo tikrinimas bei pasiruošimas studijų užsiėmimams (paskaitai, seminarui, pratyboms). Todėl R. P. atstovų teigimas, kad ilgametę savo patirtį jis sukūrė kitose mokymo įstaigose iki sudarydamas darbo sutartį su LSU, yra neteisingas. Iki 2018 m. rugsėjo 1 d. darbo sutarties sudarymo R. P. ne kartą LSU lėšomis buvo siunčiamas stažuotis į užsienį. Nuo 2015 m. universitetas yra siuntęs R. P. pagal „Erasmus“ dėstytojų mainų programą dėstyti paskaitų ir kelti kvalifikacijos į Vusterio (Worcester) universitetą (Jungtinė Karalystė, 2012 m., 2016 m.), Granados universitetą (Ispanija, 2015 m. ir 2016 m.), Vingeito koledžą (Izraelis, 2018 m.), palikdamas vidutinį darbo užmokestį. Todėl savo patirtį ir autoritetą R. P. taip pat įgijo ir darbo LSU metu, o ne tik Lietuvos edukologijos universitete ar kitose mokymo įstaigose ir organizacijose.

5.2. Studijų programa „Krepšinio treniravimas ir valdymas“ yra naujai parengta II pakopos jungtinė programa (vykdoma Lietuvos sporto universiteto kartu su Splito universiteto Kineziologijos fakultetu) ir yra akredituota Studijų kokybės vertinimo centre trejiems metams. Studijų programa pradėta vykdyti nuo 2017–2018 mokslo metų. Tokia studijų programa yra vienintelė Lietuvoje ir yra išskirtinė, jos moduliai yra kurti specialiai šiai studijų programai, o R. P. atsineštas ar kartu įgytas indėlis buvo reikalingas jam pačiam, norint laimėti viešąjį konkursą docento pareigoms eiti. Be tokio įdirbio asmuo negali dalyvauti viešajame konkurse, nes neatitiktų konkurso reikalavimų.

5.3. Modulis „(duomenys neskelbtini)“ yra specialiai rengtas minėtai studijų programai, 10 kreditų apimties – 260 valandų, iš kurių 10 val. paskaitos ir 16 val. seminarai. Modulio koordinatoriumi ir dėstančiu dėstytoju buvo paskirtas R. P.. Modulis pradėtas dėstyti 2018 m. sausio 8–13 d. Teiktas atestuoti 2018 m. birželio mėn. Atestuotas iki 2021 m. birželio 1 d. R. P., remdamasis modulio aprašu, parengė mokymo medžiagą, t. y. paskaitas ir seminarus pagal apraše pateiktas temas ir kontaktinių valandų skaičių. Paskaitų ir seminarų turinys turi būti atitinkamai parengtas, kad jį vertinantis recenzentas modulį atestuotų. Konkrečiu atveju modulis atestuotas trejiems metams su pastaba, kad modulio koordinatorius ir dėstantis dėstytojas turi didinti atitinkamos srities mokslinių tyrimų publikacijų skaičių. Nesant darbinių santykių, to padaryti būtų neįmanoma.

5.4. Modulis „(duomenys neskelbtini)“ buvo kuriamas naujai akredituotai Studijų kokybės vertinimo centre studijų programai ir pradėtas dėstyti tik 2018 m. sausio mėn. 2017 m. rudenį priimtiems pirmą kartą šioje studijų programoje studentams. R. P. sutiko parengti ir dėstyti visiškai naują modulį, kuris yra originalus ir dėstomas tik LSU. Filmavimo ir dėstymo įranga buvo naudojama paties R. P. prašymu ir konsultuojantis su studijų programos direktore I. V.. Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu, kuriame yra patvirtinimai, kad modulio medžiaga yra nufilmuota ir įkelta į e. mokymosi sistemą tinkamai.

5.5. Šis modulis buvo atestuotas vadovaujantis 2015 m. balandžio 7 d. LSU Senato patvirtinta Studijų modulių atestavimo tvarka. R. P. klaidingai teigia, kad modulis turėjo būti atestuotas Informacinių technologijų ir nuotolinių studijų centro, kuris yra atsakingas už paskaitų filmavimą ir saugo minėtus įrašus pagal LSU nuotolinių ir mišrių studijų organizavimo ir vykdymo tvarką. Kasatorių nurodyta tvarka buvo pridėta prie bylos pirmosios instancijos teismo nutartimi. Vis dėlto, norėdamas atestuoti modulį pagal nurodytos tvarkos 7 p. nuostatas, pats R. P. turėjo būti parašęs ir pateikęs prašymą jo modulį dėstyti nuotoliniu arba mišriu būdu. Tačiau toks prašymas nebuvo pateiktas, todėl šis modulis negalėjo būti atestuotas, įrašytas, saugomas pagal LSU nuotolinių ir mišrių studijų organizavimo ir vykdymo tvarkos nuostatas.

5.6. Civilinis ieškinys byloje buvo pateiktas byloje laiku, todėl teismų buvo įvertintas. Civilinės ieškovės atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose ir teismų buvo apklaustas. Civilinis ieškinys yra patenkintas pagrįstai, o ieškinio suma yra įrodyta byloje pateiktais įrodymais.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo R. P. ir jo gynėjo advokato Olego Šibkovo ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 196 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose BK 196 straipsnio 1 dalies nuostatos pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgiant į aktualius minėto BK straipsnio aiškinimo aspektus buvo atskleidžiamos ir taikomos netinkamai, R. P. veikoje nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 196 straipsnio 1 dalies požymiai.

8. BK XXX skyriuje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui. Šiame BK skyriuje, be kita ko, kriminalizuojant nusikalstamas veikas, pažeidžiančias elektroninių duomenų saugumą, nustatyta baudžiamoji atsakomybė ne už bet kokį, o būtent už neteisėtą poveikį elektroniniams duomenims (BK 196 straipsnis) ar neteistą neviešų elektroninių duomenų perėmimą ir panaudojimą (BK 198 straipsnis).

9. BK 196 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą poveikį elektroniniams duomenims. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas neteisėtai sunaikino, sugadino, pašalino ar pakeitė elektroninius duomenis arba technine įranga, programine įranga ar kitais būdais apribojo naudojimąsi tokiais duomenimis padarydamas žalos.

10. Minėta, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą poveikį elektroniniams duomenims (jų sunaikinimą, pašalinimą ar pakeitimą, kitais būdais padarytą apribojimą naudotis tokiais duomenimis) pagal BK 196 straipsnį kyla tik tais atvejais, kai tokie veiksmai yra padaryti neteisėtai. Neteisėtumo nustatymo reikalavimas yra siejamas su 2001 m. Europos Tarybos konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų 4 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis kriminalizuoti ne bet kokį, o sąmoningą ir neteisėtą kompiuterinių duomenų sugadinimą, sunaikinimą, apgadinimą, pakeitimą arba galimybės naudotis tokiais duomenimis panaikinimą. Taip pat neteisėtumo požymis nurodomas ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl atakų prieš informacines sistemas, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2005/222/TVR (toliau – Direktyva), 5 straipsnyje. Atitinkamai Direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodoma, kad požymis neturint tam teisės yra suprantamas kaip elgesys, kuriam sistemos ar jos dalies savininkas ar kitas teisės turėtojas nesuteikė leidimo arba kuris neleidžiamas pagal nacionalinę teisę.

11. Taigi inkriminuojant BK 196 straipsnį būtina atskleisti ir pagrįsti poveikio neteisėtumo požymį pateiktame kaltinime aiškiai nurodant, kuo jis pasireiškė, kodėl asmens veiksmai laikytini neteisėtais, kokius teisės aktus pažeidė, kokių nustatytų draudimų nesilaikė. Neteisėtumas, jei jis siejamas su asmens, neturinčio jokio teisinio pagrindo prieiti prie elektroninių duomenų šaltinio (pavyzdžiui, duomenų talpyklos, serverio), veiksmais, gali pasireikšti pačiu veikimo būdo neteisėtumu (pvz., neteisėtas prisijungimas prie elektroninių duomenų talpyklos, serverio turinio valdymo sistemos panaudojant programinę įrangą ir ten esančių duomenų tyčinis sunaikinimas, pakeitimas, pašalinimas). Antai kasacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje bylojeNr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248/2014">2K-248/2014</a> asmuo nuteistas pagal BK 196 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes neteisėtai, panaudodamas programinę įrangą, sunaikino interneto svetainę be galimybės ją atkurti, ištrynė šioje svetainėje esančius elektroninius duomenis, pakeitė juos kitais, be to, sutrikdė visą informacinės sistemos darbą.

12. Tais atvejais, kai kaltininkas, esant teisiniams santykiams (pavyzdžiui, darbiniams ar kitokiems sutartiniams santykiams), turi galimybę prieiti prie duomenų šaltinio, jam suteiktos atitinkamos teisės disponuoti elektroniniais duomenimis (pavyzdžiui, juos iš dalies ar visiškai administruoti), jo tyčinio veikimo (poveikio) neteisėtumas turi būti nustatomas kaltinime aiškiai nurodant, kokius teisės aktus jis pažeidė, kokių draudimų, susitarimų, įgaliojimų tyčia nesilaikė.

13. Kaip matyti iš byloje pirmosios instancijos teismo nustatyto ir apeliacinės instancijos teismo patvirtinto kaltinimo R. P. pagal BK 196 straipsnio 1 dalį, jo, prisijungusio kaip koordinatorius Lietuvos sporto universiteto e. mokymosi sistemoje prie savo dėstomo modulio „(duomenys neskelbtini)“, poveikio (elektroninių duomenų pašalinimo) neteisėtumas grindžiamas tik tuo, kad R. P. ištrynė Lietuvos sporto universiteto nuosavybę – nematerialaus turto (autorių teisių saugomą) objektą, medžiagą LSU studentams pagal patvirtintą modulio aprašą su pateikta teorine medžiaga, seminarų užduotis, mokslinę literatūrą studentams mokytis, atsiskaitymų grafiką bei vertinimo metodiką. Apkaltinamajame nuosprendyje R. P. veiksmų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad R. P., atlikdamas tokius veiksmus, nors ir administravo modulį, buvo medžiagos studentams pagal patvirtintą modulio aprašą kūrėju, tačiau nebuvo teisėtas elektroninių duomenų naudotojas – neturėjo teisėto duomenų savininko ar valdytojo leidimo pašalinti duomenis iš sistemos (nuosprendžio 11 lapas).

14. Teismų sprendimuose nurodoma, kad R. P., pasirašydamas sutartį su LSU, buvo supažindintas su visais Lietuvos sporto universiteto vidaus teisės aktais, yra susipažinęs su Darbo kodekso 44 straipsnio 1 dalimi, LSU dėstytojo pareigybės aprašu, LSU kolektyvine sutartimi, Darbo tvarkos taisyklėmis, 2017 m. gegužė 25 d. (protokolo Nr. 15) LSU intelektinės nuosavybės valdymo perdavimo tvarkos aprašu, LSU informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo bei darbuotojų stebėsenos ir kontrolės darbo vietoje tvarka, žinojo, kad „turtinės teisės į darbuotojų sukurtus autorių teisių objektus studijų srityje (studijų programas, paskaitų konspektus, metodines priemones, išskyrus vadovėlius ir monografijas), gretutinių teisių objektus 5 metams nuo sukūrimo pereina universitetui“, „turtinės autorių teisės į kūrinį, kurį sukūrė dėstytojas atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, išskyrus kompiuterių programas, yra LSU nuosavybė neterminuotai“; taip pat Lietuvos sporto universiteto dėstytojo pareiginių nuostatų, patvirtintų Lietuvos sporto universiteto rektoriaus 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. ISAK 257/P, 1.4 punkte nustatyta, kad turtinės autorių teisės, kurias sukūrė dėstytojas, atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, išskyrus programas, yra Lietuvos sporto universiteto nuosavybė neterminuotai. Taigi, remiantis Lietuvos sporto universiteto vidaus teisės aktais, šios Lietuvos sporto universiteto nuosavybės R. P. iš modulio negalėjo ištrinti (nuosprendžio 11 lapas, nutarties 13, 21 punktai).

15. Taigi byloje nustatytas tyčinio poveikio elektroniniams duomenims neteisėtumas yra grindžiamas iš esmės tuo, kad R. P., suvokdamas, jog elektroniniai duomenys yra LSU nuosavybė, nesilaikydamas LSU vidaus teisės aktų, nustatančių teises į nuosavybę, tyčia sunaikino (ištrynė) jam svetimus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės grandies teismai, taikydami baudžiamąją atsakomybę, netinkamai vertino patį elektroninių duomenų pobūdį, jų turinį ir nevertino konkrečių poveikio (ištrynimo) aplinkybių pavojingumo aspektu:

– tai, kad ištrinti duomenys visų pirma yra autorių teisių ginamas intelektinės nuosavybės objektas. Toks šių duomenų pobūdis neišnyksta juos įkėlus į elektroninę erdvę;

– dėl tapačių R. P. veiksmų, pasireiškusių darbdavio intelektinės nuosavybės objekto sunaikinimu, padarant žalą darbdaviui, ir padarytų po jo atleidimo iš LSU už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, yra kilęs darbo ginčas, jis sprendžiamas 2021 m. rugsėjo 16 d. sustabdytoje civilinėje byloje Nr. e2-650-1126/2022 teisme. Šio ginčo sudėtinė dalis yra ginčas dėl sunaikinto darbo metu sukurto intelektualaus turto priklausomybės;

– elektroniniai duomenys nėra visiškai sunaikinti – R. P. medžiagą, buvusią modulyje, naudoja kitose institucijose.

16. Baudžiamosios teisės principinės nuostatos reikalauja, kad griežčiausios iš visų atsakomybių, baudžiamosios atsakomybės, taikymo sąlygos būtų nustatytos aiškiai, ši atsakomybė būtų taikoma tik tuomet, kai traukiamo atsakomybėn asmens padaryta veika tiksliai atitinka BK nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Juos aiškinant esant inkriminuotam tyčiniam nusikaltimui dėl elektroninių duomenų saugumo, nagrinėjamoje byloje negalima palikti nuošalyje viso kilusio teisinio ginčo tarp juridinio asmens ir jo buvusio darbuotojo, sukūrusio intelektinį produktą, įvertinimo. Neteisinga būtų taikyti BK 196 straipsnio 1 dalies nuostatas vien gramatiškai aiškinant šiame straipsnyje esančią teisės normą, tokiu būdu išskiriant iš visumos ir vertinant tik dalį bendrame teisiniame ginče nustatytų R. P. veiksmų. Kasaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad darbo ginčas, kurio metu įvyko elektroninės formos intelektinės nuosavybės objekto ištrynimas, yra privatinės teisės prigimties (pobūdžio). Atitinkamai šis teisinis ginčas turi būti sprendžiamas pirmiausia privatinės teisės gynimo priemonėmis – darbo ginčo procese ir (ar) reikalaujant žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, o ne pasitelkiant baudžiamąją justiciją.

17. Konstituciniai proporcingumo ir protingumo principai, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) principas įgalina ginti visuomenę tik nuo socialiai pavojingų veikų ir nagrinėjant bylą patikrinti joje nustatytos veikos pavojingumą. Kasatoriai pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad intelektinės nuosavybės objekto sunaikinimas negali būti kvalifikuojamas pagal BK 196 straipsnį vien tik dėl to, kad jis yra elektroninės formos. Vien tik elektroninė nusikalstamos veikos dalyko forma negali lemti atsakomybės už BK XXX skyriuje nustatytas nusikalstamas veikas taikymo nesiremiant ekvivalentaus elgesio fizinėje ir elektroninėje erdvėje vertinimo principu. Atsižvelgiant į tai, pritartina R. P. gynėjo kasacinio skundo argumentams, kad šios bylos kontekste BK 196 straipsnyje įtvirtinta norma yra bendroji BK XXIX skyriuje, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus intelektinei nuosavybei, įtvirtintų normų atžvilgiu. Tokiu atveju būtina įvertinti, ar BK XXIX skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už atitinkamus veiksmus su intelektinės nuosavybės objektais; tais atvejais, jei nenustato, – nuspręsti, ar tokie veiksmai pakankamai pavojingi ir patenka į baudžiamosios ar vis dėlto į civilinės teisės reguliavimo sritį. Šiame kontekste konstatuotina, kad teismai, kvalifikuodami R. P. veiką pagal BK 196 straipsnio 1 dalį, šių klausimų nesprendė, nenurodė, kokios aplinkybės rodo, kad byloje nustatyti R. P. veiksmai turi būti laikomi būtent nusikalstama veika, ir tinkamai nepagrindė jų pavojingumo.

18. BK 15 straipsnis nustato dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK nustatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys, tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-382/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-382/2014">2K-382/2014</a>). Šioje nutartyje nurodyta ir tai, kad tyčinės kaltės rūšys – tiesioginė apibrėžta ar neapibrėžta – išeina už baudžiamojo įstatymo įtvirtinto reglamentavimo ribų, todėl teismai, spręsdami veikos kvalifikavimo klausimus, neturėtų jomis operuoti.

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apie R. P. kaltės turinį nieko nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. P. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, aprašydamas ją BK 15 straipsnio 3 dalyje esančiomis, netiesioginę tyčią reglamentuojančiomis įstatymo formuluotėmis. Tačiau aiškiai atskleisto netiesioginės tyčios turinio, nustatyto kaltininko psichinio santykio su padaryta veika ir jos padariniais apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat nėra išdėstyta. R. P. teismuose duotose paaiškinimuose plačiai aiškinami jo poelgio motyvai, šio asmens subjektyvus daromų veiksmų teisėtumo suvokimas (nusprendęs išeiti iš darbo, trindamas duomenis mokymo erdvę atlaisvino naujam dėstytojui, įsitikinęs, kad dalis informacijos buvo patalpinta ne modulyje, o programos modulio apraše) ir tai, kad jis nesuvokė padarytos veikos pavojingumo, nes yra neatidžiai susipažinęs su pasirašytais LSU vidaus dokumentais, įsitikinęs, kad ištrinti duomenys nebuvo LSU nuosavybė, atmetami tik iš esmės vardijant įrodymų šaltinius, liudijančius, kad iš modulio buvo ištrinta visa informacija ir kad R. P., turėdamas ilgametę dėstytojo patirtį, buvo pasirašęs darbo sutartį su LSU ir supažindintas su kitais universiteto vidaus teisės aktais, reglamentuojančiais turtines teises į darbuotojų sukurtus autorių teisių objektus studijų srityje.

20. Vertinant apygardos teismo nutartį būtina taip pat pateikti pastabas ir dėl atskirų, netgi netinkamų nutarties teiginių dėl kaltinamojo parodymų vertinimo baudžiamajame procese, kaip antai išdėstytų 21 punkte: „<...> be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo / nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog, gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių“. Nežinia, kokia teismų praktika remdamasi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė tokią išvadą. Tiek teismų praktikoje, tiek ir pagal BPK esančias įrodymų vertinimo taisykles yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad visos įrodymų rūšys yra vienodos, jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje nesant tinkamų veikos subjektyviosios pusės kvalifikavimo motyvų, neigiamai vertintinas toks pirmiau cituotas teiginys, kuriame, prasilenkiant su BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, iš anksto apibrėžiama tiek kaltinamojo, tiek nuteistojo R. P. parodymų įrodomoji galia, išdėstant netinkamas išvadas apskritai dėl kaltinamojo parodymų vertinimo taisyklių.

21. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina bendra išvada, kad dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui, baudžiamasis procesas nutrauktinas, o byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Civilinis ieškovas šiuo atveju turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 1 d. nutartį ir baudžiamąją bylą pagal BK 196 straipsnio 1 dalį R. P. nutraukti.

Civilinės ieškovės VšĮ Lietuvos sporto universiteto civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas