Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.81 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-84-611/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01102-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2;

2.4.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B. ir H. H. B. (H. H. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. ir H. H. B. ieškinį atsakovams R. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Amber marketing“ dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo ir įpareigojimo atlaisvinti įėjimą į patalpas

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo: 1) nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininkės L. Z. parengtą 2020 m. rugsėjo 25 d. planą ieškovams priskiriant naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-3, o atsakovui R. S. priskiriant naudotis rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-2; nustatant, kad į rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu R-3, patenkama per įėjimus, pažymėtus indeksais A ir B, o į rūsio patalpas, pažymėtas indeksu R-2, patenkama per įėjimą, pažymėtą indeksu C; 2) įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos atlaisvinti bendrą įėjimą į bendras rūsio patalpas (įėjimas matininkės L. Z. parengtame plane pažymėtas indeksu A), išgriaunant iš bendros laiptinės užmūrytą įėjimą į rūsio patalpas; atsakovams neįvykdžius šio reikalavimo, leisti ieškovams atlaisvinti bendrą įėjimą į rūsio patalpas savo lėšomis, įgyjant teisę į tokiems darbams patirtų išlaidų kompensavimą iš atsakovų.

3. Ieškovai nurodė, kad 2003 m. lapkričio 28 d. sutartimi nusipirko butą (duomenys neskelbtini) su rūsiu. Tame pačiame pastate atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso butas Nr. 1 su rūsiu, o atsakovei UAB „Amber marketing“ – butas Nr. 2 ir kavinės patalpos. Ieškovų teigimu, nurodytame pastate yra tik dvi rūsio patalpos, kurios plane pažymėtos indeksais R-2, R-3 ir kurios nėra priskirtos konkretiems patalpų savininkams. Kitos rūsio patalpos R-1, R-4, R-5, R-6 buvo išpirktos ir perleistos kitų patalpų savininkams. Taigi tik du pastate esantys butai (priklausantys ieškovams ir atsakovui R. S.) yra su neidentifikuotais rūsiais. Anot ieškovų, atsakovai savavališkai užėmė (užvaldė) rūsio patalpas, panaikino (užmūrijo) bendrus įėjimus iš laiptinės, taip užkirsdami ieškovams galimybę naudotis savo nuosavybe. Ieškovų teigimu, įėjimą į rūsį iš lauko užmūrijo atsakovai, nes yra akivaizdus atsakovų suinteresuotumas tuo, kad būtų užblokuotas patekimas į rūsio patalpas, paliekant praėjimą tik per kavinės patalpas, todėl atsakovai įpareigotini atlaisvinti įėjimą į bendras rūsio patalpas.

4. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl įėjimo atlaisvinimo ir ieškinį atmesti. Jie nurodė, kad UAB „SEB lizingas“ atliko rūsio rekonstrukciją, supirkdama dalį patalpų iš namo bendraturčių, ir tik 2007 metais šias rūsio patalpas nusipirko atsakovas R. S., jis tas pačias patalpas 2013 m. perleido UAB „Amber marketing“. Atsakovai neatliko jokių veiksmų, formuojant UAB „Amber marketing“ priklausančias patalpas. UAB „Amber marketing“ nėra išnaudojusi savo teisių į bendrojo naudojimo patalpų priskyrimą jos individualiam naudojimui, todėl ieškovai nepagrįstai iš naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo eliminuoja UAB „Amber marketing“, juolab kad ieškiniu reikalaujama nustatyti naudojimosi tvarką būtent bendromis patalpomis. Be to, UAB „Amber marketing“ butą ir rūsio patalpas R-6 įsigijo kaip atskirus objektus, t. y. R-6 patalpos nėra atsakovei priklausančio buto priklausinys. Ieškovai visiškai nenurodė, kodėl jie ir atsakovas R. S. gali pretenduoti būtent į tokio ploto bendrojo naudojimo patalpas, t. y. nepateikta jokių skaičiavimų, susijusių su šių asmenų butų plotais, kurie lemia atitinkamas bendrosios dalinės nuosavybės dalis). Ieškovų pateiktas patalpų planas visiškai neatitinka tikrosios situacijos ir negali būti įgyvendintas, nes įėjimų A ir C nėra, o nurodomo įėjimo C vietoje yra krosnis, kuri priskiriama namo vertingosioms savybėms ir kurios nebus leidžiama griauti kultūros paveldo objekte. Ieškovai įėjimą A įvardija kaip įėjimą iš bendros laiptinės, nors iš tikrųjų tai buvęs įėjimas iš kiemo pusės. Naudotis gali būti priskiriamos tik tokios patalpos, kurios turi kadastrinius matavimus ir teisinę registraciją, tačiau ginčo patalpos tokios registracijos neturi. Be to, ieškovų asmeniniam naudojimuisi negali būti priskiriamos praeinamo pobūdžio patalpos. Ieškovų nurodomas atsakovų suinteresuotumas įėjimų užblokavimu negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, jog būtent atsakovai užmūrijo ieškovų nurodomus įėjimus: UAB „Amber marketing“ patalpas pastate įsigijo 2011 m., nors įėjimo iš kiemo pusės nebuvo jau 2009 metais. Atsakovas R. S. patalpas rūsyje pirko 2007 m., kai ieškovai jau keletą metų gyveno šiame name ir, kaip jie patys teigia, naudojosi rūsio patalpa R-3, tačiau ieškovai teigia neprisimenantys, kada jie neteko galimybės patekti į rūsį. Įėjimas į rūsį iš bendros laiptinės buvo panaikintas dar 2003 metais, kai rūsio patalpas rekonstravo UAB „SEB lizingas“. Įėjimas iš kiemo pusės užmūrytas pertvarkant, t. y. sukeliant, kiemo žemės paviršių, todėl dabar žemės paviršius yra ties buvusio įėjimo viduriu. Be to, nurodytus kiemo pertvarkymo darbus atliko ne atsakovai, o valstybė ar savivaldybė, kaip žemės savininkės. Atsakovai taip pat pažymėjo ir tai, kad ieškovai reikalauja iš teismo įpareigoti atsakovus kultūros paveldo pastate atlikti statybos darbus, kuriems būtinas projektas ir statybos leidimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, Nekilnojamojo turto registro 2017 m. spalio 17 d. duomenimis, pastate (duomenys neskelbtini), įregistruotos trys gyvenamosios patalpos (butai) ir dvi negyvenamosios patalpos. Nurodytame pastate ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso 84,42 kv. m bendro ploto butas Nr. 3 su rūsiu, taip pat 2507/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės. Atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso 83,02 kv. m bendro ploto butas Nr. 1 su rūsiu, o atsakovei UAB „Amber marketing“ – 82,74 kv. m bendro ploto butas Nr. 2, 86,50 kv. m bendro ploto kavinės patalpos ir 7493/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ieškovai, kurie nusipirko butą su rūsiu, šiuo metu neturi galimybės įsigytu rūsiu naudotis, nes neturi galimybių iš viso patekti į bet kokias rūsio patalpas. Šiuo aspektu ir atsakovai nurodė, kad į rūsio patalpas galima patekti tik per atsakovei UAB „Amber marketing“ priklausančias patalpas.

7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų pasirinkto jų teisių gynimo būdo (pareikštų ieškinio reikalavimų), atkreipė dėmesį į tai, kad patys ieškovai pareikštus ieškinio reikalavimus vertina kaip reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe nustatymo, tačiau pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovai butą su rūsiu įsigijo būtent asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Nors ieškovų pirktas rūsys iki šiol neidentifikuotas, t. y. ieškovų nuosavybėn nepriskirta jokia konkreti rūsio patalpa, tačiau tokia aplinkybė nepanaikina ieškovų būtent asmeninės-individualios nuosavybės teisių į įsigytą rūsį. Šioje byloje ieškovai nereiškė reikalavimų (ir todėl į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka aplinkybės) dėl jiems nuosavybės teisėmis jau priklausančios (pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį įgytos) rūsio patalpos identifikavimo – priskyrimo jų asmeninėn nuosavybėn.

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimus dėl atsakovės UAB „Amber marketing“ bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo, įvertino pateiktus rašytinius įrodymus ir nustatė, kad pastate esantis butas Nr. 2 1992 m. rugsėjo 22 d. sutartimi pirktas (privatizuotas) su rūsiu. Tuomečiai buto Nr. 2 savininkai 2002 m. liepos 9 d. sutartimi pardavė UAB „VB lizingas“ patalpas R-1, R-4 ir R-5, jos 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo sujungtos į vieną turtinį vienetą kartu su tuo metu UAB „VB lizingas“ priklausiusiomis kavinės patalpomis. Šį turtinį vienetą 2007 m. liepos 28 d. UAB „SEB VB lizingas“ perdavė atsakovui R. S., o jis šį turtą 2013 m. gegužės 29 d. mainų sutartimi perleido atsakovei UAB „Amber marketing“. Nors tuomečiai buto Nr. 2 savininkai 2008 m. gruodžio 23 d. sutartimi atsakovui R. S. butą pardavė jau be rūsio, tačiau vien tik šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų įrodyta, jog kuris nors iš buto Nr. 2 savininkų būtų įgyvendinęs savo teisę į rūsio patalpas kaip į bendrąją dalinę nuosavybę.

9. Nors ieškovai ir nurodė, kad egzistavo bendraturčių susitarimas dėl rūsio patalpų, tačiau tokio susitarimo įrodymų nepateikė ir jo turinio neatskleidė. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo aspektu nepakanka įrodymų tam, kad ginčo santykiams būtų taikomos CK 4.82 straipsnio 2 dalies nuostatos ir konstatuojama, jog buto Nr. 2 savininkas (-ai) perdavė ar kitaip įgyvendino savo bendrosios dalinės nuosavybės teises.

10. Pirmosios instancijos teismas ieškovų (ir kitų bendraturčių, pirkusių butus kartu su rūsiais) teises į rūsio neidentifikuotas patalpas pripažino įsigytas kaip asmeninės-individualios, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, todėl net jeigu ir būtų pripažinta, kad buto Nr. 2 savininkai, 2002 m. liepos 9 d. sutartimi perleisdami nuosavybės teises į „pagalbines patalpas“ R-1, R-4 ir R-5, taip perleido savo turėtas teises būtent į rūsio patalpas (kurios įgytos 1992 m. rugsėjo 22 d. sutartimi), tai toks sandoris būtų vertinamas vis tiek kaip būtent asmeninių, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisių perleidimas.

11. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovė UAB „Amber marketing“ jau įgyvendino ir todėl neteko bendrosios dalinės nuosavybės teisių, kiek tai susiję būtent su bendrojo naudojimo objektais, todėl nusprendė, kad naudojimosi tvarka turi būti nustatoma atsižvelgiant į visų bendraturčių, įskaitant ir UAB „Amber marketing“, teises.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, konstatavo, kad pastate liko trys rūsio patalpos, kurios turi būti įtraukiamos į naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, t. y. 6,09 kv. m ploto patalpa R-6, 2,15 kv. m ploto patalpa R-2 ir 2,05 kv. m ploto patalpa R-3. Nors VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 31 d. rašte ir nurodoma, kad „dalis“ patalpos R-6 registruota kaip sudėtinė kavinės dalis, tačiau į bylą nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad patalpa R-6 (ir kokia būtent jos dalis) priskirta kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas visą patalpų plane nurodomą patalpą R-6 įtraukė į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausantį plotą. Bendras šių patalpų plotas nustatytas 10,29 kv. m. 2009 m. birželio 11 d. duomenimis, ieškovams priklauso 2507/10 000 bendrosios dalinės nuosavybės dalys, todėl jiems pripažintina teisė naudotis ne didesne kaip 2,58 kv. m ploto patalpa. Kadangi ieškovai prašė suteikti galimybę jiems naudotis 2,05 kv. m ploto patalpa, tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai prašė suteikti jiems naudotis per didelio ploto patalpa, negu jų turima bendrosios dalinės nuosavybės teisė.

13. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, susijusius su ieškovų prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos įgyvendinimu (atitinkamų praėjimų įrengimu – atlaisvinimu), atkreipė dėmesį į tai, kad kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų sujungimas ir rekonstrukcija įforminta 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame statytoja įvardyta UAB „VB lizingas“. Be to, apie UAB „Lauvita“, lizingo gavėjos, įsipareigojimą uždaryti įėjimą iš patalpų R-1 į bendro naudojimo patalpas nurodyta ir 2003 m. liepos 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai ne tik nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įėjimus į bendrojo naudojimo rūsio patalpas panaikino (užmūrijo) būtent atsakovai ir juolab kad tai padaryta neteisėtai, bet, priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad aptariami praėjimai panaikinti gerokai anksčiau, negu atsakovai įgijo nuosavybės teises pastate, t. y. praėjimai pastato viduje buvo naikinami ne atsakovų sudarytų sandorių pagrindu, o su lauko įėjimu (ieškovų plane pažymėtu A) susiję statybų darbai buvo vykdomi dar 2003 metais.

14. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodymų, patvirtinusių atsakovų neteisėtus veiksmus pašalinant ieškovų nurodomus praėjimus, todėl nusprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovų būtent prievoliniu teisiniu pagrindu egzistuojančią pareigą pašalinti savo neteisėtų veiksmų padarinius. Teismas, spręsdamas dėl atsakovų, kaip atitinkamų objektų pastate savininkų, pareigos atkurti praėjimus daiktinės teisės pagrindais, atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiama būtent dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, t. y. ne tik bendrų patalpų suteikimo naudotis, bet ir dėl bendrų įėjimų (praėjimų) į šias patalpas. Šiuo aspektu pakankamai akivaizdu, kad visi ieškovų plane nurodomi praėjimai A, B ir C, kuriuos atkurti prašo ieškovai, priskirtini būtent bendrosios dalinės nuosavybės objektams (bent jau nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad bet kuris iš aptariamų praėjimų būtų priskirtas kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn), juolab kad ir patys ieškovai, formuluodami ieškinio reikalavimus, prašė atlaisvinti būtent „bendrą“ įėjimą ir į „bendras“ rūsio patalpas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiga atlaisvinti bendrus praėjimus taip pat turi būti taikoma visiems tokių praėjimų savininkams, t. y. visiems bendraturčiams.

15. Pirmosios instancijos teismo teigimu, net ir pripažinus ieškovams teisę į praėjimus A ir B, į bylą pačių ieškovų pateikti rūsio patalpų planai, 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo fotonuotrauka, taip pat atsakovų 2020 m. lapkričio 16 d. pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad ieškovų nurodomo praėjimo C vietoje buvo ir vis dar faktiškai yra krosnis (plane žymima įstrižai perbrauktu kvadratu). Kadangi ieškovai neįrodė, kad aptariamas praėjimas C kada nors egzistavo, o, priešingai, nurodyti įrodymai patvirtino, jog tokio praėjimo niekada nebuvo ir kad jo vietoje vis dar tebėra krosnis, tai pirmosios instancijos teismas aptariamus ieškinio reikalavimus atmetė ir šiuo pagrindu.

16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, nusprendė, kad byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, jog apie aptariamo praėjimo pašalinimą ieškovai galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau, negu buvo surašytas 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kadangi ieškinys pareikštas 2019 m. sausio 14 d., tai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovai nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino.

17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2021 m. birželio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą.

18. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovai butą su rūsiu įsigijo asmeninės nuosavybės teisėmis. Ieškovų rūsys iki šiol neidentifikuotas, t. y. ieškovų nuosavybėn nepriskirta jokia konkreti rūsio patalpa. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai neturi galimybės įsigytu rūsiu naudotis, nes neturi galimybių iš viso patekti į bet kokias rūsio patalpas, tačiau šioje byloje sprendžiamas ginčas ne dėl ieškovams nuosavybės teise priklausančios patalpos identifikavimo (priskyrimo), o dėl naudojimosi pastate esančiu neidentifikuotu rūsiu.

19. Ieškovai, reikšdami reikalavimus dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, turėjo įrodyti, kad naudojimasis bendru daiktu pagal jų pateiktą projektą (planą) yra techniškai įmanomas, atitinka racionalumo ir patogumo kriterijus, tačiau iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovų pateiktas planas nėra racionalus, techniškai įmanomas, t. y. neįgyvendinamas. Ginčo namas nuo 2012 m. įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 2021 m. kovo 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sprendimu šiam pastatui suteiktas valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusas. Vadinasi, ieškovų reikalaujamos sienos buvusio įėjimo vietoje, senovinės krosnies projektuojamame praėjime C išgriovimas negalimas be valstybės paminklosaugos institucijų leidimo.

20. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atmetus ieškinį, ieškovų pažeistos teisės į 2 kv. m ploto rūsį lieka neapgintos, tačiau ieškinio reikalavimų tenkinimas sukeltų neproporcingai daug neigiamų pasekmių atsakovams bei pareikalautų neproporcingų reikalavimo svarbai pastato pertvarkymo darbų.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai dėl savo netekčių galėtų reikalauti iš atsakovų kompensacijos už netektą galimybe naudotis jiems priklausančia rūsio dalimi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismams atsisakius nustatyti naudojimosi rūsiais tvarką, liko neapginta ieškovų teisė naudotis savo nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovų prašomos naudojimosi tvarkos nustatymas sukeltų neproporcingai daug neigiamų pasekmių atsakovams, apgynė teisės pažeidėją, nesąžiningą bylos šalį, o sąžiningai ir teisėtai besielgiančių bendraturčių interesai liko neapginti. Atsakovai savavališkai užėmė visas rūsio patalpas, o teismai, atmesdami ieškinį, šią neteisėtais veiksmais sukurtą aplinkybę faktiškai įteisino. Atsakovai nebendradarbiavo, todėl negali tikėtis tokios pat teisių apsaugos kaip sąžiningi bendraturčiai.

22.2. Ieškovams nėra žinoma faktinė situacija rūsio patalpose, nėra žinoma, kurioje vietoje faktiškai padarytas įėjimas į rūsio patalpas, todėl ieškovai objektyviai negalėjo parengti plano, atsakovams patekti į rūsį nurodydami jau egzistuojantį įėjimą. Ieškovai teismui ne kartą nurodė neturintys galimybių patekti į rūsio patalpas ir atitinkamai pateikti faktinės situacijos įrodymus, teikė prašymą organizuoti išvažiuojamąjį posėdį, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Teismas taip pat nevykdė pareigos nustatyti faktines aplinkybes, taip užkirsdamas kelią tam, kad būtų nustatyta įmanoma įgyvendinti naudojimosi tvarka. Ieškovai teisme nurodė, kad, jų žiniomis, rūsio patalpa Nr. R-6 yra faktiškai prijungta prie UAB „Amber marketing“ valdomos kavinės, todėl atsakovai savo teisę į bendrosios nuosavybės dalį jau faktiškai yra įgyvendinę.

22.3. Vykdydami pareigą ieškoti visiems bendraturčiams priimtiniausio situacijos sprendimo, ieškovai atsižvelgė ir į atsakovų interesus, tačiau tai nereiškia, jog ieškovams gali būti užkraunama pareiga aktyviai ginti kitos šalies – atsakovų interesus.

22.4. Teismai, atsisakydami nustatyti ieškovų siūlomą naudojimosi rūsiais tvarką ir net nesvarstydami galimybių nustatyti kitokią, teismo manymu, tinkamą naudojimosi tvarką, nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, jog yra galimas ir tokios naudojimosi tvarkos nustatymas, kuri neatitinka nė vieno į bylą pateikto projekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-353/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-353/2009">3K-3-353/2009</a>).

22.5. Byloje nėra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ar kitos atsakingos institucijos išvados, nes atsakinga institucija į bylą nebuvo įtraukta. Kultūros vertybių apsauga neabejotinai yra viešasis interesas, todėl tinkamam jos užtikrinimui į bylą turėjo būti įtraukta už kultūros vertybių apsaugą atsakinga institucija, kad duotų byloje išvadą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 49 straipsnio 3 dalis). Jei teismui kilo abejonių, ar ieškovų siūlomas naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos planas, kuris yra vienintelis planas byloje, gali pažeisti paminklosaugos reikalavimus, teismas privalėjo įtraukti atitinkamą instituciją į bylą ir įpareigoti ją pateikti išvadą.

22.6. Teismų išvada, kad ieškovų pateikto plano įgyvendinimas negalimas be valstybės paminklosaugos institucijų leidimo, yra neargumentuota, sprendime nenurodyta jokių teisės aktų, kuriais remiantis padaryta teismų išvada. Kai prašoma nustatyti naudojimosi daiktu tvarka nustato tam tikrus daikto, pavyzdžiui, statinio, pakeitimus, teismas patikrina, ar planuojami pakeitimai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2006">3K-3-85/2006</a>).

22.7. Byloje nustatytą aplinkybę, kad įėjimas į rūsio patalpas yra užmūrytas, patvirtina ieškovų į bylą pateiktas 2009 m. vasario 12 d. antstolės protokolas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes iš byloje esančių oficialių dokumentų matyti, kad nei 2003 metais, nei vėliau atliktų pertvarkų metu įėjimas iš lauko į bendras rūsio patalpas nebuvo panaikintas. Iš į bylą pateikto VĮ Registrų centro išduoto oficialaus rūsio patalpų plano matyti, kad teisiškai šis įėjimas yra egzistuojantis iki šiol. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad įėjimo iš lauko į rūsio patalpas panaikinimas (užmūrijimas) yra teisėtas. Ieškovai neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymų, kas 2009 metais užmūrijo įėjimą į rūsio patalpas, nes, minėta, tuo metu negyveno ginčo name. Įpareigojimas pateikti tokius įrodymus vertintinas kaip reikalavimas atlikti tai, kas neįmanoma.

22.8. Teismai iškėlė abejonę, ar ginčo rūsys laikytinas bendrąja daline nuosavybe ar asmenine nuosavybe, nepaisydami to, kad rūsiai yra neidentifikuoti, taip pat nepadarė išvados, kaip turi būti kvalifikuojami ginčo šalių santykiai.

23. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Bylą nagrinėję teismai, nepripažinę ieškovams teisės atskirai naudotis bendrojo naudojimo patalpomis, nepažeidė bendraturčių lygiateisiškumo principo, nes atsakovai atskirai nevaldo jokių bendrojo naudojimo patalpų.

23.2. Vienas iš atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ar bendrojo naudojimo daiktų paskirstymo individualiam naudojimui tarp bendraturčių tikslų yra asmeninės nesantaikos tarp tokių asmenų sumažinimas. Tenkinus ieškinį pagal jame pateiktą naudojimosi patalpomis tvarką, ginčo šalių nesantaika ne tik nebūtų sumažinta, priešingai, būtų sukurti pagrindai atsirasti naujiems ginčams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo

24. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

25. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tada, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas).

26. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77/2011">3K-3-77/2011</a>).

27. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).

28. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-423/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-423/2012">3K-3-423/2012</a>).

29. Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2006">3K-3-536/2006</a>; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-466/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-466/2008">3K-7-466/2008</a>; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-21/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-21/2009">3K-3-21/2009</a>). Nors, nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-353/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-353/2009">3K-3-353/2009</a>; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2010">3K-3-153/2010</a>; 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQzLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-343-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-343-611/2017">e3K-3-343-611/2017</a>, 36 punktas).

30. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418-611/2015">3K-3-418-611/2015</a>).

31. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2010">3K-3-13/2010</a>). Teismo atsisakymas tvirtinti naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzA4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-308-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-308-611/2017">e3K-3-308-611/2017</a>).

32. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2010">3K-3-13/2010</a>).

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pastate (duomenys neskelbtini), esančių gyvenamųjų patalpų (butų) savininkai yra trys: ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 84,42 kv. m bendro ploto butas Nr. 3 su rūsiu; atsakovui R. S. nuosavybės teise priklauso 83,02 kv. m bendro ploto butas Nr. 1 su rūsiu; atsakovei UAB „Amber marketing“ nuosavybės teise priklauso 82,74 kv. m bendro ploto butas Nr. 2, taip pat 86,50 kv. m bendro ploto kavinės patalpos. Pastate yra trys rūsio patalpos, kurios galėtų būti įtrauktos į naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, t. y. 6,09 kv. m ploto patalpa R-6, 2,15 kv. m ploto patalpa R-2 ir 2,05 kv. m ploto patalpa R-3. Byloje ginčas kilo dėl dviejų rūsio patalpų, galiojančiame plane pažymėtų indeksais R-2 ir R-3, kurios nėra priskirtos konkretiems pastato patalpų savininkams. Remiantis 2009 m. birželio 11 d. jungtinės veiklos sutarties duomenimis, nustatyta, kad ieškovams priklauso 2507/10 000 dalys, atsakovui R. S. – 5331/10 000 dalis, o atsakovei UAB „Amber marketing“ – 2162/10 000 dalys bendrosios dalinės nuosavybės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad ieškovams tenka teisė naudotis rūsio dalimi, sudarančia ne didesnį nei 2,58 kv. m plotą, tačiau pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs ieškovams teisę naudotis rūsio dalimi, vis dėlto nusprendė ieškinį pagal ieškovų reikalavimus, susijusius su ieškovų prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos įgyvendinimu, atmesti nurodydamas, kad ieškovų pasiūlytas naudojimosi bendromis patalpomis tvarkos projektas sukeltų pernelyg daug nepatogumų atsakovams, taip pat pareikalautų neproporcingų reikalavimo svarbai pastato pertvarkymo darbų. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, taip pat nusprendė, kad ieškovų pateiktas planas nėra racionalus, techniškai neįgyvendinamas, nes nėra įėjimo į pastato rūsį iš laiptinės pusės (pažymėto indeksu C), iš lauko pusės įėjimas į rūsį užmūrytas (pažymėtas indeksu A); be to, patalpos, pažymėtos indeksu C, vietoje buvo ir faktiškai yra krosnis, kuri plane žymima įstrižai perbrauktu kvadratu; pagal planą patalpos, pažymėtos indeksais R-2 ir R-3, yra pereinamos ir sujungtos tarpusavyje ertme sienoje, todėl nėra galimybės užtikrinti kiekvienam iš bendraturčių patekimo į jiems priskirtinas rūsio patalpas.

34. Teisėjų kolegija tokias teismų išvadas pripažįsta nepagrįstomis, nes teismai, pripažinę rūsio patalpas, pažymėtas R-2 ir R-3, bendrąja daline nuosavybe, tačiau atmesdami ieškovų pasiūlytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, iš esmės neišsprendė klausimo dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, prioritetą suteikė tik vienam iš bendraturčių (pagal dabartinę situaciją atsakovai vieninteliai turi galimybę patekti į ginčo rūsio patalpas), netyrė ir nevertino, ar buvo galimybė kitu būdu ieškovams suteikti galimybę įgyvendinti nuosavybės teisę į rūsio patalpas.

35. Nors nagrinėjamu atveju teismai, nustatydami naudojimosi patalpomis tvarką, ginčą dėl jų naudojimo teisingai sprendė vadovaudamiesi teisės normomis, reglamentuojančiomis butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, nustatant naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, tačiau šias teisės normas taikė netinkamai, pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nurodo, kad akivaizdu, jog pagal šių patalpų pobūdį (rūsio patalpos ir laiptai, vedantys į rūsio patalpas) jos yra reikalingos abiem ginčo šalims, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai tik atsakovei suteikė teisę naudotis šiomis patalpomis, nepasisakė ir neįvertino aplinkybių, kodėl ieškovai pagal jiems priklausančias rūsio patalpų dalis neturi teisės naudotis rūsio patalpomis, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovams priklauso 2507/10 000 dalys bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. ieškovams pripažinta teisė naudotis ne didesniu kaip 2,58 kv. m plotu.

37. Pažymėtina, kad tokia teismų pripažinta naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka neatitinka ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės principų, įtvirtintų CK ketvirtosios knygos V skyriaus IV skirsnyje: pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą, ieškovų nuosavybės teises, nukrypta nuo lygių dalių principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjItNzAxLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-22-701/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-22-701/2022">e3K-3-22-701/2022</a> 32, 34 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovų prašomos naudojimosi tvarkos nustatymas sukeltų neproporcingai daug neigiamų pasekmių atsakovams, suabsoliutino tik vienos ginčo šalies interesus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovai pažeidė bendraturčių pareigą kooperuotis, bendradarbiauti, siekti, kad su bendrąja nuosavybe susiję klausimai būtų išspręsti užtikrinant visų bendraturčių interesų balansą. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos suvaržant kito bendraturčio teises, taip pat siekti aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo.

39. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu būtų stengęsi bendradarbiauti ir ieškoti kompromiso, pateikę savo naudojimosi rūsio patalpomis tvarką ir pan. Priešingai, atsakovai pripažįsta ir byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovai vieninteliai gali patekti į rūsio patalpas. Tokiu būdu vienai iš ginčo šalių sudarytos kliūtys tinkamai naudotis rūsio patalpomis, taip pat liko neapginta ieškovų teisė įgyvendinti jiems priklausančią nuosavybės teisę, juolab faktiškai apžiūrėti rūsio patalpas.

40. Byloje šalys neginčijo aplinkybės, kad įėjimas iš lauko pusės (pažymėtas indeksu A) į rūsio patalpas yra užmūrytas, tačiau, esant prieštaringiems šalių paaiškinimams, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, kada buvo atlikti užmūrijimo darbai, kam rūsio patalpos priklausė užmūrijimo momentu, ar buvo pateikti reikalingi dokumentai mūrijimo darbų teisėtumui pagrįsti. Ieškovai jiems priklausantį butą (patalpą), esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2003 m. lapkričio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu; šios pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad butas perkamas su rūsiu. Aplinkybę, kad butai Nr. 1 ir Nr. 3 įsigyti kartu su rūsiais, o patalpa, pažymėta Nr. R-6, Nekilnojamojo turto registre registruota kaip sudėtinė dalis kavinės (duomenys neskelbtini), patvirtino ir VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 31 d. raštas Nr. VILIN(12.5.13.)-19040. Be to, byloje nustatyta, bet teismų liko neįvertinta aplinkybė, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo atlikti patalpų pusrūsyje kadastriniai matavimai ir užfiksuota, jog šios patalpos buvo pertvarkytos, tačiau pakeitimai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti.

41. Ieškovai byloje teigė, kad, įsigiję butą, jie faktiškai naudojosi rūsio patalpa Nr. R-2, vėliau apie 2009 metus negyveno ginčo pastate, o vėliau įėjimas iš kiemo pusės į rūsio patalpas buvo užmūrytas ir įėjimą iš lauko pusės (plane pažymėtą indeksu A) užmūrijo atsakovas. Atsakovo teigimu, įėjimas į rūsį iš bendros laiptinės buvo panaikintas dar 2003 metais, kai rūsio patalpas rekonstravo UAB „SEB lizingas“. Teismai, remdamiesi tik atsakovo pateiktais įrodymais, nusprendė, jog iš lauko įėjimas į rūsį (pažymėtas indeksu A) buvo užmūrytas dar 2003 metais, atliekant statybų darbus (kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų sujungimas ir rekonstrukcija buvo įforminti 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame statytoju įvardytas UAB „VB lizingas“, be to, apie UAB „Lauvita“, lizingo gavėjos, įsipareigojimą uždaryti įėjimą iš patalpų R-1 į bendro naudojimo patalpas nurodyta 2003 m. liepos 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje), nes ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įėjimus į bendrojo naudojimo rūsio patalpas panaikino (užmūrijo) būtent atsakovai.

42. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).

43. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-415/2015; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 17 punktą, kt.). Kasacine tvarka vertindamas byloje teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu dėl proceso teisės normų galimo pažeidimo kasacinis teismas, iš naujo nenustatydamas faktinių bylos aplinkybių, tik pasisako, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 49 punktas). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021 38 punktą).

44. Nors byloje netiesioginių įrodymų pagrindu teismų buvo pripažinta, kad iš lauko įėjimas į rūsį (pažymėtas indeksu A) buvo užmūrytas dar 2003 metais, tačiau teismai neatsižvelgė į aplinkybes, kad, pirma, iki 2003 metų toks įėjimas iš lauko pusės į rūsį faktiškai egzistavo ir ieškovai, įsigiję ginčo butą, iki 2009 metų naudojosi šiuo įėjimu, kad patektų į rūsio patalpas, antra, byloje nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių užmūrijimo darbų subjektą ir tokio subjekto veiksmų teisėtumą atliekant mūrijimo darbus. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovas R. S. tik nuo 2007 m. liepos 28 d. tapo ginčo patalpų savininku, t. y. teismai neįvertino šios aplinkybės prieštaringumo, kad atsakovas 2003 metais negalėjo užmūryti rūsio patalpų, o ieškovai, iki 2009 metų galėję laisvai patekti į rūsio patalpas, po 2009 metų to padaryti nebegalėjo. Taip pat buvo neįvertinta tai, kad ieškovai neturėjo objektyvios galimybės pateikti kitų įrodymų, kas 2009 metais užmūrijo įėjimą į rūsio patalpas, nes jie tuo metu negyveno ginčo name. Taigi, byloje esant prieštaringiems įrodymams, liko nenustatyta aplinkybė, kas užmūrijo nurodytą įėjimą ir kada tai buvo atlikta.

45. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino ieškovų prašomą nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką negalima ir dėl tos priežasties, kad ieškovų nurodomo įėjimo į rūsio patalpas iš laiptinės pusės (pažymėto indeksu C) vietoje buvo ir faktiškai yra krosnis, kuri negali būti pašalinta, nes nuo 2012 m. ginčo namas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2021 m. kovo 19 d. sprendimu šiam pastatui suteiktas valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusas, todėl krosnies išgriovimas negalimas be valstybės paminklosaugos institucijų leidimo.

46. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atliekant statinio statybinius tyrimus, rengiant statinio projektą, statant statinį, jį naudojant ir prižiūrint, be šio įstatymo, privaloma vadovautis kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą.

47. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius ir savivaldybės taryba (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).

48. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ne tik rengia nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų projektus, bet taip pat organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną, teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus, teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis, tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai, kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai.

49. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 17 punktą kultūros paveldo statiniu gali būti pripažintas ne tik vertingųjų savybių turintis pastatas, tačiau ir jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.

50. Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažinę, kad ginčo pastato dalies negalima rekonstruoti ar išgriauti be Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimo, tokios išvados visiškai nemotyvavo, taip pat nedetalizavo, kokie statinio elementai (pati krosnis ar tik krosnies dalis) yra saugomi valstybės.

51. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog ieškovų nurodomo praėjimo C vietoje buvo ir vis dar faktiškai yra krosnis, kuri teismų vertinta kaip valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, byloje taip pat nebuvo svarstyta galimybė remiantis CPK 49 straipsnio 3 dalimi įtraukti šią valstybės instituciją į bylą, o, esant duomenų apie valstybės saugomą kultūros paveldo objektą, byloje nebuvo pateikta ar tirta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos informacija apie konkretų kultūros paveldo saugomą objektą. Priešingai, teismų išvados, kad ieškovų pateikto plano įgyvendinimas negalimas be valstybės paminklosaugos institucijų leidimo, nemotyvuotos jokios teisės normomis, nenagrinėta, ar reikėjo atitinkamų institucijų leidimo griauti krosnį, ar saugoma visa krosnis ar tik jos atskiros dalys.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesilaikė vadovavimo procesui principo, neužtikrino tinkamo bylos išnagrinėjimo, neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, dėl to buvo neatskleista bylos esmė, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės įgyvendinimą bei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto naudojimo tvarkos nustatymo sąlygas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neidentifikavo šių proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimų, priešingai, šio teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

53. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai, kuriuos padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalinti kasacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų padaryti proceso teisės normų pažeidimai yra esminiai, jie negali būti pašalinti tiek kasaciniame teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl, remdamasi šiais aspektais, teisėjų kolegija panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

54. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,78 Eur tokių išlaidų. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pranešti VĮ Registrų centrui apie nutarties priėmimą šioje civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: rūsio patalpų pastate (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovams M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir H. H. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 84,42 kv. m bendro ploto, su rūsiu; atsakovui R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 83,02 kv. m bendro ploto, su rūsiu; atsakovei UAB „Amber Marketing“ (j. a. k. 110580079) nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 82,74 kv. m bendro ploto, taip pat kavinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 86,50 kv. m bendro ploto.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas