Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-28-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12974-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.1; 42.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno (pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VPA Logistics“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia ir atsakovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „VPA Logistics“ dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Sea First International“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių laivo agento prievolę mokėti uosto rinkliavas ir sutarčių aiškinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė jo prievolę mokėti atsakovui rinkliavas už laivą TIFFANY–S pripažinti pasibaigusia nuo 2012 m. kovo 1 d.

Ieškinyje teigė, kad jis teikė agentavimo paslaugas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste laivui TIFFANY–S, kurio savininkas yra,,DAZ Maritime S.A.“, o valdytojas UAB „Sea First International“. 2011 m. balandžio 4 d. su atsakovu jis sudarė sutartį dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas, kuria sureguliavo tarpusavio santykius vykdant atsiskaitymus ir vykdant nustatyto dydžio rinkliavas.,,DAZ Maritime S.A.“ nuo 2011 m. balandžio mėn. nustojo bendradarbiauiti su ieškovu ir nebeatsiskaitė už agentavimo paslaugas. Dėl šios priežasties ieškovas 2012 m. vasario 7 d. pranešimu informavo atsakovą VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją ir laivo valdytoją UAB „Sea First International“ apie agentavimo sutarties nutraukimą. UAB „Sea First International“ 2012 m. vasario 22 d. raštu pranešė, kad sutinka perimti ieškovo vykdytas funkcijas. Prieštaravimų dėl to atsakovas nereiškė. Praėjus daugiau nei pusei metų, 2012 m. liepos 19 d. ir 2012 m. liepos 26 d. raštais atsakovas nurodė, kad ieškovas netinkamai perdavė agentavimo funkcijas ir privalo apmokėti laivo TIFFANY–S uosto rinkliavų sąskaitas nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. birželio 29 d., nors ieškovo ir laivo savininko bei valdytojo nebesieja jokie teisiniai santykiai. Savo reikalavimą atsakovas motyvavo tuo, kad savo funkcijas ieškovas galėjo perduoti tik kitai laivų agentavimo paslaugas teikiančiai įmonei.

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 21 678,20 Lt skolos dėl nesumokėtų uosto rinkliavų 2012 m. vasario–rugsėjo mėn. ir 1534,38 Lt delspinigių, 26 756,26 Lt skolos dėl nesumokėtų uosto rinkliavų 2012 m. spalio mėn. – 2013 m. vasario mėn. ir 9080,38 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas teigė, kad ieškovas nevykdo 2011 m. balandžio 4 d. sutarties dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas įsipareigojimų ir nemoka uosto rinkliavų už laivą TIFFANY–S.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino ieškovo UAB „VPA Logistics“ prievolę mokėti atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai uosto rinkliavas už laivą TIFFANY–S pagal 2011 m. balandžio 4 d. sutartį Nr. 20-2011-252 „Dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas“ pasibaigusia nuo 2012 m. kovo 1 d.; priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš ieškovo UAB „VPA Logistics“ atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai 508,76 Eur (1756,66 Lt) nuostolių ir 218,66 Eur (755 Lt) delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki sprendimo įvykdymo.

Sprendime teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovo, kaip agento, prievolės mokėti uosto rinkliavas už laivą TIFFANY–S, atsiradusios šalių sudarytos sutarties pagrindu, vykdymo ir sutarties sąlygų aiškinimo. Ieškovas įrodinėjo, kad jo, kaip laivo agento, prievolė mokėti uosto rinkliavas už laivą TIFFANY–S pasibaigė 2012 m. kovo 1 d., nes nuo 2012 m. kovo 1 d. šio laivo agentavimo sutartis nutraukta. Atsakovas įrodinėjo, kad ieškovas laivo TIFFANY–S tinkamai neperdavė pagal šalių sudarytos sutarties 4.6 punktą, todėl ieškovas yra šio laivo agentas ir privalo visapusiškai juo rūpintis, jo prievolė mokėti uosto rinkliavas už šį laivą yra nepasibaigusi. Teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 4 d. šalys sudarė sutartį Nr. 20-2011-252 „Dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas“ (toliau – sutartis). Sutarties 1 punkte nustatyta, kad sutartis reguliuoja ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykius, vykdant atsiskaitymus ir mokant nustatyto dydžio rinkliavas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 245 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 3-246 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių“ bei už uoste atsakovo suteiktas paslaugas. Pagal sutarties 4.6 punktą ieškovas privalo visiškai rūpintis laivu, esančiu Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, ir savo funkcijas perduoti kitai atestuotai laivų agentavimo paslaugas teikiančiai įmonei tik gavęs raštišką kitos atestuotos laivų agentavimo paslaugas teikiančios įmonės įsipareigojimą ir raštišką atsakovo sutikimą, kitos atestuotos laivų agentavimo paslaugas teikiančios įmonės raštiškas įsipareigojimas privalo būti pateiktas atsakovui. Teismas laikė, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu, o sutarties sąlygos – standartinės (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnis), todėl sutarties sąlygas aiškino ieškovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Teismo nuomone, vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, atsakovas, turėdamas jam norminiais aktais priskirtą pareigą parengti sutarties sąlygas, privalo užtikrinti sutarties sąlygų suderinamumą su įstatymų nuostatomis, sutarties sąlygos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos, atsižvelgiant į abiejų sutarties šalių prisiimamų įsipareigojimų turinį. Teismo nuomone, atsakovas, rengdamas sutarties sąlygas, šių nuostatų neužtikrino. Įvertinęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 3-246 patvirtintų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių nuostatas, šalių sudarytos sutarties turinį, teismas padarė išvadą, kad šalių sudarytos sutarties esmė ir tikslas yra atsakovo įstatyme nustatytos funkcijos – rinkti uosto rinkliavas – vienas iš vykdymo būdų, šias rinkliavas renkant iš ieškovo, kaip įmonės, teikiančios agentavimo paslaugas, kuri turi pareigą su atsakovu sudaryti sutartį dėl uosto rinkliavų. Įmonė, turinti teisę teikti agentavimo paslaugas, laivo agentu tampa sudariusi agentavimo sutartį su konkretaus laivo savininku ar kitu teisėtu valdytoju, t. y. sutartinių santykių pagrindu. Šią sutartį tiek laivo agentas, tiek laivo savininkas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, rengdamas sutarties sąlygas, į šias aplinkybes neatsižvelgė, sutarties sąlygų nekonkretizavo. Sutarties sąlygose atsakovas nustatė, kad tik jis gali vienašališkai nutraukti sutartį prieš 14 kalendorinių dienų, apie tai pranešęs kitai sutarties šaliai, jei agentas nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (sutarties 15 punktas), o agentui šalių sudaryta sutartis galioja iki jis turi galiojantį įmonės atestavimo pažymėjimą, suteikiantį teisę teikti laivų agentavimo paslaugas (sutarties 15 punktas). Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad 2010 m. birželio mėnesį ieškovas sudarė agentavimo sutartį, kuria įsipareigojo agentuoti laivą TIFFANY–S, ir iki 2012 m. kovo 1 d. teikė šio laivo agentavimo paslaugas laivo savininkui,,DAZ Maritime S.A.“. Teismas padarė išvadą, kad agentavimo sutarties šalių valia dėl sutarties nutraukimo galėjo būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Teismas laikė įrodyta, kad ieškovo ir laivo savininko,,DAZ Maritime S.A.“ sudaryta laivo TIFFANY–S agentavimo sutartis buvo nutraukta nuo 2012 m. kovo 1 d., ieškovui pasiūlius, šalių susitarimu (CK 6.125 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, šias aplinkybes pagrindžia įrodymų, patvirtinančių, kad šalių valia dėl agentavimo sutarties nutraukimo buvo išreikšta tiek žodžiu, tiek veiksmais, visuma. Ieškovas 2012 m. vasario 7 d. pranešimu informavo atsakovą, kad sutartiniai santykiai su,,DAZ Maritime S.A.“ dėl laivo TIFFANY–S agentavimo nutrūko. 2012 m. vasario 22 d. raštu ieškovo darbuotojas informavo atsakovą, kad agentavimas perduodamas laivo operatoriui – trečiajam asmeniui, kuris 2012 m. vasario 22 d. raštu ieškovą informavo, kad pagal su laivo TIFFANY–S savininku,,DAZ Maritime S.A.“ sudarytą valdymo sutartį jis yra laivo valdytojas ir perima laivo agentavimą nuo 2012 m. kovo 1 d. Nors šiame pranešime nėra nurodyta, kad agentavimo sutartis su ieškovu yra nutraukiama, tačiau faktas, jog laivo valdytojas perima laivo agentavimą, teismo vertinimu, rodo, kad teisiniai santykiai su ieškovu yra nutraukiami. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai – nebeteikė sąskaitų apmokėti uosto rinkliavas ieškovui šalių sudarytoje sutartyje nustatyta tvarka, o sąskaitas teikė trečiajam asmeniui nuo 2012 m. vasario mėnesio iki 2012 m. liepos 19 d., tik 2012 m. liepos 19 d. informavo ieškovą, kad šis netinkamai perdavė agentavimo funkcijas ir privalo apmokėti laivo TIFFANY–S uosto rinkliavų sąskaitas nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. birželio 29 d., įrodo, kad atsakovas pripažino, jog ieškovas nuo 2012 m. kovo 1 d. nėra laivo TIFFANY–S agentas. Šias aplinkybes, teismo vertinimu, pagrindžia ir liudytojų parodymai, atsakovo 2012 m. liepos 19 d. raštas Nr. UD-7.2-10-3431 ir 2012 m. liepos 26 d. raštas Nr. UD-7.2-10-3530. Teismas laikė, kad ieškovas įrodė, jog sudaryta agentavimo sutartis su laivo TIFFANY–S savininku,,DAZ Maritime S.A.“ buvo nutraukta šalių susitarimu nuo 2012 m. kovo 1 d., todėl ieškovas nuo 2012 m. kovo 1 d. neturėjo pareigos mokėti uosto rinkliavas. Teismas nesutiko su atsakovo sutarties 4.6 punkto aiškinimu, kad šalys susitarė, jog agento prievolė atsakovui baigiasi, jei šis savo funkcijas perduoda kitai atestuotai laivų agentavimo įmonei gavus raštišką kitos atestuotos laivų agentavimo paslaugas teikiančios įmonės įsipareigojimą ir raštišką atsakovo sutikimą, jie tokiu būdu funkcijos neperduodamos, agentas yra visiškai atsakingas už laivą. Atsižvelgdamas į tai, kad laivo agentu kita atestuota agentavimo paslaugas teikianti įmonė gali būti tik esant sudarytai agentavimo paslaugų sutarčiai su laivo savininku, frachtuotoju ar kitu teisėtu valdytoju, teismas sprendė, kad ieškovas savo funkcijų perduoti kitai atestuotai laivų agentavimo įmonei gavus raštišką kitos atestuotos laivų agentavimo paslaugas teikiančios įmonės įsipareigojimą, objektyviai atlikti negali, nes tai nepriklauso nuo jo valios. Jeigu sutarties šalis privalo atlikti objektyviai neįmanomus veiksmus, tai prievolės nėra, negalima asmens įpareigoti atlikti tai, kas neįmanoma. Ieškovo byloje pateikti agentavimo paslaugas teikiančių įmonių pranešimai pagrindžia aplinkybę, jog šis sutarties punktas ir nebuvo faktiškai vykdomas. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai prievolė neatitinka įmanomumo reikalavimo, tai yra jos neįmanoma įvykdyti jau sutarties sudarymo metu, yra pagrindas padaryti išvadą, kad tokia sutartimi pažeidžiamas teisės imperatyvas, kuris yra išvestinas iš prievolės esmės (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teismo nuomone, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir tai, kad atsakovas, rengdamas sutarties sąlygas, neužtikrino, kad sutarties sąlygos būtų suderintos su įstatymų nuostatomis, nepakankamai aiškiai jas atskleidė ir konkretizavo, o ieškovas dėl sutarties sąlygų derėtis negalėjo, buvo priverstas sudaryti sutartį, nes kitaip nebūtų turėjęs galimybės vykdyti savo verslą, priešingas sutarties sąlygų aiškinimas reikštų nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog sumokėjo rinkliavas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. vasario 28 d., priešieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo atsakovui 508,76 Eur (1756,66 Lt) ir 218,66 Eur (755 Lt) delspinigių.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad agento prievolė mokėti rinkliavas atsiranda nuo sutarties sudarymo momento ir baigiasi nutraukus sutartį ir po sutarties nutraukimo prievolė mokėti uosto rinkliavą įstatymo pagrindu atsiranda laivo savininkui ar valdytojui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinio reikalavimai buvo patenkinti, o priešieškinio reikalavimai atmesti, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai, t. y. papildomai priteisti iš ieškovo UAB „VPA Logistics“ 46 677,80 Lt skolą už uosto rinkliavas, 9859,76 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę teisiniai santykiai kyla ne iš šalių iniciatyva ir laisva valia sudaryto sandorio, o iš sandorio, kurio sudarymą nustato ir reglamentuoja imperatyvaus pobūdžio teisės aktai (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 3-168 „Dėl įmonių, teikiančių laivų agentavimo paslaugas, atestavimo taisyklių patvirtinimo“ 21 punktas). Tai, kad ieškovo pareiga sudaryti sutartį su atsakovu nustatyta teisės akte, nereiškia, kad ieškovas yra silpnesnė sutarties šalis ir visos sutarties nuostatos, kilus ginčui, turi būti aiškinamos ieškovo naudai. Atsakovas, parengdamas ir pateikdamas ieškovui pasirašyti sutartį dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas, veikia ne savo privačiais interesais, o vykdydamas viešąsias uosto infrastruktūros tinkamo naudojimo užtikrinimo funkcijas, atsakovo veikla, valdant ir naudojant patikėtą valstybės turtą, yra reglamentuojama imperatyviosiomis teisės normomis. Vykdant teisės aktų reikalavimus atsakovo parengtos sutarties dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas nuostatos pirmiausiai turi būti aiškinamos atsižvelgiant į naudojimąsi uostu ir atsakovo veiklą reglamentuojančias teisės normas, kurių tikslas – teisingo ir sklandaus mokesčių už naudojimąsi uosto viešąja infrastruktūra bei uoste teikiamas viešąsias paslaugas (rinkliavų) surinkimo užtikrinimas. Kasatoriaus nuomone, ginčo sutarties nuostatas aiškinant taip, kaip teismai, nurodyti teisės normų tikslai nebūtų pasiekti.

2. Teismai privalėjo nustatyti, kuri iš ginčo šalių prisiėmė santykių su laivo savininku (valdytoju) riziką. Ieškovo prievolė susimokėti už aptarnavimo ir aprūpinimo paslaugas, reikalingas į uostą įplaukiančiam laivui, yra nustatyta Prekybinės laivybos įstatyme, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. 3-246 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių“ ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose ieškovo, kaip laivo agento, veiklą. Laivų agentavimo veikla yra licencijuojama. Agentavimo paslaugas teikiančios įmonės atestavimo ir licencijos išdavimo metu patikrinamas įmonės profesionalumas, pasirengimas teikti tokio pobūdžio paslaugas (užtikrinant sklandžią jos agentuojamų asmenų ir laivų veiklą uoste) ir atsakomybės bei verslo rizikos prisiėmimas (įsipareigojimų įvykdymo garantija ar draudimas). Būtent agentas yra profesionalas (santykiuose su atsakovu, valstybės institucijomis, laivų savininkais ir valdytojais) ir prisiima visą su tuo susijusią riziką. Aplinkybę, kad ginčo sutartyje nenustatyta galimybė ieškovui vienašališkai nutraukti sutartį, teismai vertino kaip atsakovo parengto sutarties projekto trūkumą. Teismai nurodė, kad pareiga mokėti uosto rinkliavas tenka laivo savininkui arba valdytojui, o ieškovo veiklą vertino tik kaip jokios atsakomybės ir jokių prievolių neprisiimančio atstovo (tarpininko) vaidmenį. Atsakovas teisinius santykius dėl laivo buvimo uoste buvo užmezgęs ne su laivo savininku, o būtent su ieškovu, kaip laivo agentu. Teisinių santykių su agentu užmezgimas ir agento atsakomybės už uoste esantį laivą prisiėmimas nustatytas šalių sudarytos sutarties 4.6 punkte. Nagrinėjamu atveju, skirtingai nei tada, kai mokėti rinkliavas įsipareigoja laivo savininkas ar valdytojas, atsakovui nebuvo pateikta ieškovo ir laivo savininko sudaryta agentavimo sutartis, nebuvo pateikti laivo savininko kontaktiniai duomenys (kuriais atsakovas galėtų kreiptis į laivo savininką laivo buvimo uoste klausimais), nes visus techninius, organizacinius ir finansinius laivo buvimo uoste klausimus įsipareigojo spręsti ieškovas, deklaravęs, kad yra laivo agentas. Atsakovas nereikalavo pateikti laivo agentavimo sutarties ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo įgaliojimus, nes laivo deklaraciją pateikė teisės aktų nustatyta tvarka atestuota ir licencijuota įmonė, užsiimanti agentavimo veikla, ir būtent ši įmonė prisiėmė atsakomybę už tinkamą uosto rinkliavų mokėjimą. Atsakovo nuomone, netoleruotina situacija, kai į uostą įplaukęs laivas, jo agentui atsisakius toliau teikti agentavimo paslaugas, lieka be agento, kapitono ir kontaktinių asmenų. Būtent ieškovui tenka tiek priverstinio laivo savininko įsipareigojimų įvykdymo, tiek tinkamo bendravimo su laivo savininku, tiek tarpusavio santykių nutraukimo įforminimo rizika. Sutarties nuostatos turi būti aiškinamos kaip suteikiančios teisę agentui perduoti savo funkcijas kitai atestuotai agentavimo paslaugas teikiančiai įmonei tik sutarties 4.6 punkte nustatyta tvarka arba atsisakyti agentavimo veiklos tik tuo atveju, kai yra aiškiai atskleista kliento (laivo savininko) valia nutraukti agentavimo paslaugų teikimo santykius (CK 6.721 straipsnio 1 dalis), ir su uosto rinkliavų mokėjimu susijusius įsipareigojimus toliau vykdyti per kitus teisės aktuose nustatytus asmenis ar tiesiogiai. Kasatoriaus nuomone, teismų išvada, kad agentui leidžiama bet kada atsisakyti agentavimo paslaugų teikimo (tik apie tai pranešus atsakovui), yra nepagrįsta ir neatitinkanti teisės aktų reikalavimų.

3. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai pripažino ieškovo teisę nutraukti sutartį ir sutarties 4.6 punkte nenustatytais atvejais. Net ir darant prielaidą, kad teismų išvada pagrįsta, atkreiptinas į tai, kad byloje nėra tinkamų įrodymų dėl agentavimo sutarties nutraukimo. Tinkamu įrodymu, kad sutartiniai santykiai pasibaigė, gali būti tik dokumentas, patvirtinantis abiejų sutarties šalių valią nutraukti sutartinius santykius, o vienašalio sutarties nutraukimo atveju – įrodymai, kad vienašališkai sutartis nutraukta sutarties ir (ar) teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad laivo savininkas būtų išreiškęs valią nutraukti agentavimo paslaugų teikimo sutartį. Į bylą pateiktas 2012 m. vasario 7 d. ieškovo pranešimas atsakovui ir UAB „Sea First International“ apie laivo TIFFANY–S agentavimo paslaugų nutraukimą, tačiau nepateikta įrodymų, ar pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą buvo tinkamai įteiktas kitai sutarties šaliai,,DAZ Maritime S.A.“. Teismų išvados, kad agentavimo sutartį galima nutraukti tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais, yra nepagrįstos, atsižvelgiant į agentavimo sutarties nutraukimo sukuriamas pasekmes, t. y. laivo savininko prievolę mokėti uosto rinkliavas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „VPA Logistics“ prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius laivo agentą sutapatina su laivo savininku (valdytoju) bei šiems įstatymu nustatytą prievolę mokėti uosto rinkliavą ir atsakomybę už netinkamą pareigų vykdymą tiesiogiai taiko laivo agentui. Toks santykių vertinimas ir kvalifikavimas yra nepagrįstas, nes laivo agentas ir savininkas (valdytojas) yra savarankiški subjektai, kurių prievolės mokėti uosto rinkliavas atsiranda skirtingais pagrindais ir dėl to šių subjektų teisinis statusas bei prigimtis skiriasi. Laivo savininko (valdytojo) prievolė mokėti uosto rinkliavą nustatyta teisės aktais (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 34 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 3-246 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių“). Laivo agento prievolė mokėti uosto rinkliavą atsiranda sutarties pagrindu (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 3-168 „Dėl įmonių, teikiančių laivų agentavimo paslaugas, atestavimo taisyklių patvirtinimo“, 2008 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 3-246 „Dėl Klaipėdos valstybinio jurą uosto rinkliavų taikymo taisyklių“). Teisės aktuose nustatyta, kad laivo savininkas (valdytojas) sutartimi gali įsigyti paslaugą, kad laivo rinkliavas sumokėtų kitas asmuo (pvz., kapitonas, agentas, kitas įgaliotas asmuo), tačiau šias rinkliavas, jeigu laivas neturi agento, turi sumokėti laivo savininkas (valdytojas) prieš laivui išplaukiant iš uosto teritorijas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 245 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 3-246 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių“ 12 punktas). Šalys negali pakeisti sutarties sąlygų, kurias reglamentuoja imperatyviosios teisės normos (pvz., rinkliavos dydžio), o kitos sąlygos šalių susitarimu gali būti keičiamos, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

2. Teismai, aiškindami sutarties 4.6 punktą, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, atsižvelgė į šalių santykių specifiškumą, į sutarties tikslą, į imperatyviąsias įstatymo normas, ir nustatę, kad agentavimo sutartis buvo nutraukta, pagrįstai sprendė, kad ieškovo prievolė mokėti uosto rinkliavas pasibaigė nuo 2012 m. kovo 1 d. Pažymėtina, kad ieškovas agentavimo funkcijas perdavė ne kitai agentavimo įmonei, o laivo valdytojui, kuris savarankiškai gali spręsti, ar jam bus reikalinga kito agento paslauga, ar reikiamas funkcijas (pvz. frachtavimo sutarčių sudarymą, atstovavimą uoste, laivo išplaukimo iš uosto organizavimo, rinkliavų mokėjimą ir kt.) atliks pats. Ieškovas, kaip sąžiningas ir rūpestingas asmuo, informavo atsakovą apie funkcijų perdavimą laivo valdytojui, nors sutartyje tai ir nenustatyta. Atsakovas turi teisę pasinaudoti įstatymuose nustatytomis priemonėmis ir uosto rinkliavas išsireikalauti tiesiogiai iš laivo savininko (valdytojo).

3. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad agentavimo sutartis buvo nutraukta, vertino ne tik šalių pateiktus rašytinius įrodymus, bet ir liudytojų parodymus, įvertino paties atsakovo elgesį. Teismai, spręsdami, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog agentavimo sutartis buvo nutraukta šalių sutarimu nuo 2012 m. kovo 1 d., įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laivo agento prievolės mokėti uosto rinkliavas pabaigos pagal šalių sudarytą sutartį

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas UAB „VPA Logistics“, teikiantis laivų agentavimo paslaugas, su atsakovu VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sudarė 2011 m. balandžio 4 d. sutartį Nr. 20-2011-252 „Dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas“. Pareigą sudaryti tokią sutartį ieškovui, kaip laivų agentavimo paslaugas teikiančiai įmonei, nustatė teisės aktai. Įmonių, teikiančių laivų agentavimo paslaugas, atestavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 3-168, 23 punkte nustatyta, kad atestuota įmonė, pageidaujanti teikti laivų agentavimo paslaugas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, privalo su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sudaryti sutartį dėl uosto rinkliavų mokėjimo tvarkos. Panašios nuostatos įtvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 3-246, 10 punkte, pagal kurį įmonė, teikianti laivų agentavimo paslaugas uoste, privalo su Uosto direkcija sudaryti sutartį dėl uosto rinkliavų mokėjimo tvarkos pagal Uosto direkcijos parengtą sutarties projektą.

Tarp šios bylos šalių kilo ginčas dėl 2011 m. balandžio 4 d. sudarytos sutarties Nr. 20-2011-252 „Dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas“ sąlygų aiškinimo. Šalys nesutaria, kada baigiasi ieškovo UAB „VPA Logistics“, kaip laivo agento, prievolė mokėti uosto rinkliavas už laivą TIFFANY–S atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai už šį laivą pagal minėtos sutarties sąlygas.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349/2010">3K-3-349/2010</a>; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2013">3K-3-378/2013</a>; kt.).

Taigi aiškinant ieškovo ir atsakovo 2011 m. balandžio 4 d. sutartį Nr. 20-2011-252 „Dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas“, būtina atsižvelgti į šios sutarties esmę ir tikslą.

Pagal šios sutarties 1 punkte įtvirtintą nustatą, sutartis reguliuoja ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykius, vykdant atsiskaitymus ir mokant nustatyto dydžio rinkliavas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 245 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 3-246 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių“ bei už uoste atsakovo suteiktas paslaugas. Taigi, tinkamam šio sutarties aiškinimui būtina nustatyti, kokia yra teisės aktuose nustatytos prievolės mokėti uosto rinkliavas esmė, atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.

Rinkti uosto rinkliavas yra viena iš VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos funkcijų (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 11 straipsnio 6 punktas). Uosto rinkliava yra laivų savininkų (valdytojų) mokamos privalomosios įmokos už naudojimąsi uostu (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatą, už naudojimąsi uostu laivų valdytojai privalo mokėti uosto rinkliavas. Taigi, prievolę mokėti uosto rinkliavas už naudojimąsi uostu įstatymas nustato laivo savininkui (valdytojui), o ne laivo agentui.

Pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, uosto rinkliavų rūšis, jų maksimalius dydžius, rinkliavų taikymo principus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o uosto rinkliavų taikymo taisykles tvirtina susisiekimo ministras. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 3-246, 9–12 punktuose nustatyta, kad uosto rinkliavas privalo sumokėti laivo savininkas, valdytojas, laivo agentas ar kitas įgaliotas asmuo; įmonė, teikianti laivų agentavimo paslaugas uoste, privalo su Uosto direkcija sudaryti sutartį dėl uosto rinkliavų mokėjimo tvarkos pagal Uosto direkcijos parengtą sutarties projektą; laivo, plaukiojančio tik Klaipėdos uosto akvatorijoje, Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse, Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje, valdytojas arba savininkas, nesinaudojantis laivų agentavimo įmonių paslaugomis, privalo su Uosto direkcija sudaryti sutartį dėl uosto rinkliavų mokėjimo tvarkos pagal Uosto direkcijos parengtą sutarties projektą; laivo, plaukiojančio tarptautiniais maršrutais ir nesinaudojančio laivų agentavimo įmonių paslaugomis, valdytojas arba savininkas visas nustatytas uosto rinkliavas privalo sumokėti prieš išplaukiant laivui iš uosto. Taigi, akivaizdu, kad pagal teisės aktų, reglamentuojančių uosto rinkliavų mokėjimą, nuostatas, laivo agentas uosto rinkliavas moka tuo atveju, kai laivas naudojasi laivų agentavimo įmonių paslaugomis. Tuo atveju, kai laivas nesinaudoja laivų agentavimo paslaugomis, uosto rinkliavas moka laivo savininkas (valdytojas). Konkretaus laivo savininkas (valdytojas), norėdamas, kad laivui būtų teikiamos laivų agentavimo paslaugos, sudaro laivų agentavimo sutartį su laivo agentu. Naudotis ar nesinaudoti laivų agento paslaugomis yra laivo savininko teisė, o ne pareiga.

Pagal Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalį laivų agentavimo sutartis yra susitarimas, kuriuo viena šalis (laivo agentas) įsipareigoja teikti laivų agentavimo paslaugas, o kita šalis (laivo savininkas, frachtuotojas ar kitas teisėtas laivo valdytojas) – atlyginti už šių paslaugų teikimą. Laivų agentavimas apima šių paslaugų teikimą: 1) tarpininkavimą įsigyjant ir perleidžiant laivus; 2) tarpininkavimą sudarant frachtavimo sutartį ir frachtavimo sutarties vykdymo priežiūros vykdymą; 3) frachto, uosto rinkliavų ir kitų mokesčių bei rinkliavų surinkimą ir mokėjimą; 4) muitinės ir krovinio dokumentų tvarkymą ir kitus su tuo susijusius veiksmus; 5) laivo atplaukimo į uostą ir išplaukimo iš uosto, taip pat krovos darbų organizavimą; 6) laivo aprūpinimo ir aptarnavimo organizavimą uoste (Prekybinės laivybos įstatymo 401 straipsnis). Detaliau laivų agentavimo sutarties sąlygų teisės aktai nereglamentuoja. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato specialių taisyklių dėl prievolės teikti laivų agentavimo paslaugas (tarp jų ir mokėti uosto rinkliavas) pabaigos, šiai prievolei taikytini CK nustatyti prievolių pasibaigimo pagrindai (pvz., nutraukus sutartį abipusiu susitarimu ar vienašališkai, suėjus terminui, likvidavus laivo agentą ir pan.).

Minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad esant susitarimui tarp laivo agento ir laivo savininko (valdytojo) dėl laivo agentavimo paslaugų, atsiranda laivo agento prievolė mokėti uosto rinkliavas už laivo savininką, o nesant tokio susitarimo, laivo agento prievolės mokėti uosto rinkliavas už laivo savininką neatsiranda ir tokiu atveju laivų savininkas (valdytojas) pats vykdo įstatymu jam nustatytą prievolę bei moka uosto rinkliavas Uosto direkcijai. Pasibaigus sutartiniams santykiams tarp laivo savininko (valdytojo) ir laivo agento, laikytina, kad pasibaigia ir laivo agento prievolė mokėti už laivo savininką uosto rinkliavas Uosto direkcijai. Priešingas aiškinimas, t. y. kad laivo agentas privalo mokėti uosto rinkliavas už konkretų laivą ir už tą laikotarpį, kai jis neteikė laivo agentavimo paslaugų šiam laivui, prieštarautų laivų savininkų prievolės mokėti uosto rinkliavas esmei, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad agento prievolė mokėti uosto rinkliavas už laivo savininką atsakovui baigiasi tik tada, kai šis savo funkcijas perduoda kitai atestuotai laivų agentavimo įmonei, gavęs raštišką kitos atestuotos laivų agentavimo paslaugas teikiančios įmonės įsipareigojimą ir raštišką atsakovo sutikimą. Būtina sąlyga ieškovo prievolei mokėti uosto rinkliavas už konkretų laivą pagal šalių sudarytą 2011 m. balandžio 4 d. sutartį yra konkretaus laivo savininko (valdytojo) susitarimo su ieškovu dėl laivo agentavimo paslaugų teikimo buvimas.

Kaip minėta šioje nutartyje, pagal sutarčių aiškinimo taisykles aiškinant sutartį taip pat būtina atsižvelgti į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas 2012 m. vasario 7 d. ir 2012 m. vasario 22 d. pranešimais informavo atsakovą, kad sutartiniai santykiai dėl laivo TIFFANY–S agentavimo nutrūko; atsakovas nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2012 m. liepos 19 d. teikė sąskaitas dėl uosto rinkliavų ne ieškovui, o trečiajam asmeniui UAB „Sea First International“ kaip laivo valdytojui. Taigi šalių elgesys po sutarties sudarymo taip pat patvirtina, jog šalys pripažino, kad ieškovas nuo 2012 m. kovo 1 d. nebuvo laivo TIFFANY–S agentas ir nuo 2012 m. kovo 1 d. neturėjo prievolės mokėti uosto rinkliavas už šį laivą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino šalių sudarytos 2011 m. balandžio 4 d. sutarties Nr. 20-2011-252 „Dėl atsiskaitymų už uosto rinkliavas“ sąlygas, pripažindami, kad pasibaigus laivo agento ir laivo savininko (valdytojo) susitarimui teikti laivo agentavimo paslaugas, pasibaigė ir laivo agento prievolė mokėti uosto rinkliavas už laivo savininką. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nesant ginčo tarp laivo agento ir laivo valdytojo dėl to, kad nuo 2012 m. kovo 1 d. laivo agentavimo paslaugos laivui TIFFANY–S nebebuvo teikiamos, kasacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kokiu pagrindu nutrūko susitarimas dėl laivo agentavimo paslaugų, neturi reikšmės bylos baigčiai.

Kasacinio skundo argumentas, kad taip aiškinant šalių sudarytą sutartį nebus užtikrintas teisingas ir sklandus mokesčių už naudojimąsi uosto viešąja infrastruktūra bei uoste teikiamas viešąsias paslaugas (rinkliavų) surinkimas, atmestinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 121 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, tuo atveju, kai yra nesumokėtos uosto rinkliavos ir baudos, laivas sužalojo ar sunaikino uosto infrastruktūrą ir (ar) suprastruktūrą, uosto kapitonas turi teisę neleisti laivui išplaukti iš uosto, iki bus sumokėtos uosto rinkliavos ar atlyginta padaryta žala arba iki minėtų prievolių įvykdymas bus užtikrintas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais būdais. Šios įstatymo nuostatos užtikrina mokesčių už naudojimąsi uosto viešąja infrastruktūra bei uoste teikiamas viešąsias paslaugas (rinkliavų) surinkimą tais atvejais, kai sutartiniai santykiai tarp laivo agento ir laivo savininko (valdytojo) nutrūksta, ir laivo savininkas (valdytojas) netinkamai vykdo įstatymu jam nustatytą prievolę mokėti uosto rinkliavas už naudojimąsi uostu.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 7 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. vasario 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (j. a. k. 240329870) 7 (septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Donatas Šernas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas