Civilinė byla Nr. e3K-3-383-219/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01166-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 3.2.4.3; 3.2.4.4; 3.2.4.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams L. R., G. R. ir G. Š. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygų, prejudicinių faktų teisinės reikšmės, prievolių pabaigos įskaitymu fakto įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtinti prievolių įskaitymo faktai.
2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės UAB (duomenys neskelbtini), pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti jai solidariai iš atsakovų 311 583,86 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, jog AB DnB NORD bankas 2006 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartimi suteikė atsakovams G. R. ir L. R. 715 361,45 Eur (2 470 000 Lt) paskolą G. R. asmeniniams įsipareigojimams pagal 2006 m. lapkričio 23 d. taikos sutartį su ŽŪB (duomenys neskelbtini) padengti. Ieškovės akcininkai – atsakovai G. R. ir G. R. (dabar – Š.) – prievolėms, kylančioms iš 2006 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutarties, užtikrinti 2006 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą dėl ieškovės turto įkeitimo. Taip ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas 2006 m. gruodžio 21 d. hipotekos lakštu buvo įkeistas pirmiau įvardytai kreditorei. Ieškovė pažymėjo, kad bankas, skolininkams nevykdant įsipareigojimų, prisiimtų pagal 2006 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartį, 2007 m. rugsėjo 14 d. vienašališkai nutraukė šią sutartį. Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi leido banko naudai išieškoti atsakovų G. R. ir L. R. skolą, priverstinai parduodant iš varžytynių ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, bankas ieškovės bankroto bylos procese pareiškė savo finansinį reikalavimą.
4. Ieškovė nurodė, kad, realizavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo gauta 385 043,72 Eur suma (parduoto turto vertė plius draudimo išmoka už draudžiamąjį įvykį (gaisrą)). Ieškovė pažymėjo, kad 311 583,86 Eur draudimo išmoka, gauta žuvus jos turtui, galėjo būti panaudota visų jos kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, tačiau ji dėl neteisėtų akcininkų veiksmų ir jų priimtų sprendimų, susijusių su pirmiau nurodyto įkaito bankui davimu, atiteko tik šio kreditoriaus naudai. Ieškovės vertinimu, egzistuoja visos sąlygos, kurios būtinos atsakovų civilinei atsakomybei jos reikalaujamu būdu atsirasti.
5. Ieškovė taip pat nurodė, jog ji turi ir atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovus G. R. ir L. R., nes jų skola buvo išieškota iš ieškovės, kaip įkaito davėjos. Ieškovės vertinimu, tai sudaro savarankišką pagrindą priteisti ieškiniu reikalaujamą pinigų sumą solidariai iš šių atsakovų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu atmetė ieškinį.
7. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad atsakovai, įkeisdami ieškovei priklausantį turtą savo asmeninėms prievolėms užtikrinti, pažeidė fiduciarines pareigas, kurias reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis, pirmiausia pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė L. R. sandorio sudarymo momentu buvo ieškovės akcininkė ar vadovė, ir kartu konstatavo, kad ieškovė neįrodė šios atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo.
8. Teismas pirmiau nurodytų ieškovės argumentų kontekste taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi, kuri buvo priimta kasacine tvarka peržiūrint bylą pagal ieškinį dėl sandorio (hipotekos lakšto) pripažinimo negaliojančiu (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-546/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-546/2012">3K-3-546/2012</a>), konstatavo, kad ieškovės akcininkų sprendimas yra galiojantis, nenuginčytas, kad iš jo turinio aiškiai matyti, jog akcininkai vienbalsiai sutiko įkeisti bendrovės turtą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas sandoris prieštarauja bendrovės tikslams. Aplinkybė, kad buvo įkeistas ne nuosavas, o bendrovei priklausantis turtas, savaime nereiškia, jog buvo veikiama prieš ieškovės tikslus ar bendrovės dalyviai ir vadovas buvo nesąžiningi.
9. Teismo vertinimu, pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis turi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, todėl teismas neturi pagrindo revizuoti šioje nutartyje atliktos ginčo teisinio santykio kvalifikacijos.
10. Teismas nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad žalos atsiradimo pagrindas yra kurie nors kiti atsakovų neteisėti veiksmai, ir, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, jog ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų.
11. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad ji, įvykdžiusi atsakovų G. R. ir L. R. prievolę bankui, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininkus, pirmiausia vėlgi pažymėjo, jog ieškovė nenurodė, kokiais įrodymais yra grindžiamas jos reikalavimas atsakovei G. Š., ir todėl atmetė ieškinio reikalavimą šiai atsakovei.
12. Teismas nustatė, kad bankui, kaip įkaito turėtojui, buvo išmokėta 311 583,86 Eur draudimo išmoka už įkeistą turtą, ir konstatavo, jog reikalavimas regreso tvarka perėjo ieškovei (CK 6.112, 6.114 straipsniai).
13. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė L. R. 2006 m. liepos 1 d. sutartimi paskolino ieškovei 29 696,69 Eur (102 536,72 Lt), o atsakovas G. R. 2006 m. rugsėjo 20 d. sutartimi – 781 974,05 Eur (2 700 000 Lt). Teismas nurodė, jog nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovui G. R. buvo grąžinta minėta paskola, kad paskolos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis, be to, teismas pažymėjo, kad paskolos suma nėra įtraukta į ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, padarė (labiau tikėtiną) išvadą, kad paskolos suma buvo įskaityta už galimai būsimas atsakovo G. R. prievoles ieškovei, todėl ir šiuo pagrindu atmetė ieškinį.
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų G. R. ir L. R. 311 583,86 Eur sumą.
15. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, nurodė, jog ieškovė neįrodinėja atsakovės L. R. neteisėtų veiksmų, todėl jos ieškinys šiai atsakovei dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
16. Kolegija, atmesdama ieškovės argumentus, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pareikšto atsakovams G. R. ir G. Š., pagrįstumo klausimą, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išvadomis, suformuluotomis 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-546/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-546/2012">3K-3-546/2012</a>), ir kartu pagrįstai konstatavo, kad šie atsakovai, kaip akcininkai, savo sprendimu nepadarė ieškovei žalos.
17. Kita vertus, kolegija, sutikdama su ieškove, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atgręžtinio reikalavimo teisės egzistavimo, be pagrindo konstatavo buvus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Kolegija pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog šalys atliko įskaitymą ir apie tai pranešė kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Kolegija nurodė, kad aplinkybę, jog įskaitymas nebuvo atliktas iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, patvirtina bankroto bylos duomenys ir Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis: atsakovai G. R. ir L. R. ieškovės bankroto bylos procese prašė patvirtinti jų atitinkamai 781 974,05 Eur (2 700 000 Lt) ir 29 696,69 Eur (102 536,72 Lt) finansinius reikalavimus, kildinamus iš paskolos sutarčių, o teismas pirmiau nurodyta nutartimi atmetė šiuos prašymus. Kolegijos vertinimu, vien atsakovų G. R. ir L. R. veiksmai patvirtina, kad priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo įskaityti, o, iškėlus bankroto bylą, įskaitymas draudžiamas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).
18. Kolegija nurodė, jog, bylos duomenimis, draudimo išmoka, gauta už žuvusį ieškovės turtą, buvo nukreipta atsakovų G. R. ir L. R. prievolėms vykdyti, todėl ieškovė turi atgręžtinio reikalavimo teisę į šiuos skolininkus (CK 4.195 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
19. Atsakovas G. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas nevertino prejudicinę reikšmę turinčių faktų, o su prievolių pabaiga susijusias aplinkybes nustatė remdamasis netinkamomis įrodinėjimo priemonėmis. Taip teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 ir 279 straipsniai), įrodymus (CPK 177 straipsnis) ir pareigą priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis):
19.1.1. Dviem įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-546/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-546/2012">3K-3-546/2012</a>, ir Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi) buvo konstatuoti prejudiciniai faktai, kad atsakovai G. R. ir L. R. 2006 metais suteikė ieškovei paskolą (atsakovai buvo ieškovės kreditoriai), o 2009 m. birželio 18 d. ieškovė jau nebebuvo skolinga atsakovams (jie jau nebebuvo ieškovės kreditoriai). Šie prejudiciniai faktai patvirtina, kad laikotarpiu nuo paskolos suteikimo (2006 metų) iki teismo nutarties dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo priėmimo dienos (2009 m. birželio 18 d.) ieškovės prievolė atsakovams pasibaigė vienu iš CK šeštosios knygos IX skyriuje reglamentuotų prievolių pabaigos pagrindų. Pažymėtina, kad ieškovės prievolės atsakovams pabaigos momentas ir pagrindas buvo esminis šios bylos klausimas, tačiau teismai jo nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino pirmiau įvardytų prejudicinių faktų, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi vien tik atsakovų veiksmais, susijusiais su prašymų dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo pateikimu.
19.1.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien pats atsakovų kreipimosi į teismą dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo faktas paneigia įskaitymą, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio prasme visi ūkiniai įvykiai ir operacijos turi būti patvirtinami apskaitos dokumentais, kuriuos įmonė registruoja ir saugo teisės aktų nustatyta tvarka. Įskaitymas yra į apskaitą įtrauktinas faktas, todėl jis buvo (privalėjo būti) registruotas vedant ieškovės apskaitą. Atitinkamai įskaitymo faktas pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį privalėjo būti nustatomas, vertinant ieškovės apskaitos dokumentus ir duomenis, o ne vien tik atsakovų veiksmus ieškovės bankroto bylos procese. Netiesioginiai įrodymai (atsakovų prašymai tvirtinti finansinius reikalavimus) turėtų būti vertinami tik nustačius, kad nėra tiesioginių prievolių pagal paskolos santykį įrodymų (apskaitos duomenų), ir tik įsitikinus, kad pagal šiuos netiesioginius įrodymus daromos prielaidos būtų labiau tikėtinos. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino tiesioginių įrodymų egzistavimo, jų nepateikimo į bylą priežasčių (jais disponuoja ieškovė), be to, niekaip nemotyvavo netiesioginių įrodymų pagrindu darytos prielaidos tikėtinumo.
19.1.3. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prievolės pabaigos įskaitymu faktą, tačiau nenurodė, kokiu kitu teisiniu pagrindu pasibaigė ieškovės prievolė atsakovams pagal paskolos teisinį santykį. Taip liko neatsakyti esminiai bylos klausimai, vadinasi, apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir sukūrė teisinio neapibrėžtumo būseną. Be to, teismas padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas – kad įskaitymo nebuvo ir kad įskaitymas, iškėlus ieškovei bankroto bylą, yra draudžiamas, t. y. buvo neteisėtas.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, taip pažeidė CPK 12, 178, 182 straipsnių ir 225 straipsnio 1 punkto nuostatas. Bendriausia prasme atsakovai, kurie rėmėsi įskaitymo faktu, turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad ieškovės ir atsakovų tarpusavio prievolės baigėsi įskaitymu. Atsakovai bylą nagrinėjant teisme paaiškino, jog jų paskolos, suteiktos ieškovei, buvo įskaitytos už būsimas atsakovų prievoles pagal hipotekos sandorį. Pažymėtina, kad atsakovai neturėjo galimybės pateikti dokumentus, pagrindžiančius įskaitymą, nes jie, kaip fiziniai asmenys, neturėjo pareigos vesti apskaitos ir (ar) saugoti apskaitos dokumentų. Visa informacija, susijusi su atsakovų suteiktomis paskolomis, buvo neabejotinai saugoma kartu su kitais ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie, iškėlus ieškovei bankroto bylą, buvo perduoti ieškovės bankroto administratorei. Vadinasi, įrodymai, patvirtinantys įskaitymo faktą, yra pačios ieškovės žinioje, todėl pareigos pateikti šiuos dokumentus perkėlimas atsakovams reikštų nepakeliamos įrodinėjimo naštos nustatymą. Ieškovės bankroto administratorė nenurodė faktų, galinčių paneigti atsakovų atsikirtimo pagrindą, be to, nepateikė teismui apskaitos dokumentų ir duomenų, kurie neabejotinai yra jos žinioje.
20. Atsakovė L. R. pareiškimu prisidėjo prie kasacinio skundo.
21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą. Atsiliepimas yra grindžiamas tokiais argumentais:
21.1. Kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, įrodymus ir pareigą priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pažeidimo yra nepagrįsti:
21.1.1. Pažymėtina, kad, priešingai negu yra nurodyta kasaciniame skunde, Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi nekonstatavo jokio fakto dėl prievolės pabaigos. Teismas šia nutartimi atmetė atsakovų prašymus dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo, konstatavęs, kad atsakovai neįrodė savo reikalavimų. Bet kuriuo atveju bet kokios faktinės aplinkybės, nustatytos šia teismo nutartimi, negalėtų būti traktuojamos kaip prejudiciniai faktai, nes toks jų kvalifikavimas prieštarautų kasacinio teismo praktikai, pagal kurią prejudicinių faktų taisyklė netaikytina teismo nutartims, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis išsprendžiama byla, teismo sprendimams už akių ir teismo įsakymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482/2013">3K-3-482/2013</a>).
21.1.2. Atsakovas gynėsi įskaitymo faktu nuo pareikšto reikalavimo, todėl jam kilo procesinė pareiga įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kad įskaitymas buvo faktiškai atliktas. Kasacinio skundo argumentas, kad įskaitymas galėjo būti patvirtintas tik ieškovės apskaitos dokumentais, yra nepagrįstas – pareiškimas ir informavimas apie prievolių įskaitymą gali būti atliktas vienasmeniu aktu ar dokumentu, taip pat gali būti išreikštas abiejų šalių pasirašytame dokumente. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad įskaitymas buvo atliktas, ir esant nustatytam faktui, kad atsakovai ieškovės bankroto bylos procese pateikė prašymus dėl savo finansinių reikalavimų patvirtinimo, darytina išvada, jog joks įskaitymas nebuvo ir negalėjo būti atliktas.
21.1.3. Atsakovas savo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas – kad įskaitymo nebuvo ir kad įskaitymas buvo neteisėtas. Antroji teismo išvada ne prieštarauja pirmajai išvadai, o, priešingai, tik pagrindžia, kad įskaitymas ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti atliktas.
21.2. Atsakovo teiginiai, kad įrodinėjimo dėl įskaitymo našta turėjo būti perkelta ieškovei, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek įstatymams, tiek šiuo klausimu formuojamai kasacinio teismo praktikai. Atsakovo siekis įrodyti, kad būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi ne ji, o pats atsakovas, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat ir CPK 178 straipsnio reikalavimams.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
22. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
23. CPK 353 straipsnio 1 dalies prasme išskirtinos dvi principinės nuostatos, apibrėžiančios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas: 1) kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – ši nuostata reiškia, kad kasacine tvarka nėra tiriami fakto klausimai ir negali būti iš naujo nustatomos faktinės aplinkybės; 2) kasacinis teismas yra saistomas kasacinio skundo ribų – ši nuostata reiškia, kad, kasacine tvarka peržiūrint teismų procesinius sprendimus, gali būti pasisakyta tik dėl tų bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti reikšmingų teisės klausimų, kurie yra iškelti kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad pastaroji nuostata, kitaip negu pirmoji nuostata, nėra absoliuti – kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas, tačiau toks peržengimas galimas tik išskirtiniais atvejais, egzistuojant įstatyme įtvirtintiems pagrindams (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
24. Atsakovas savo kasaciniame skunde kelia du pagrindinius sudėtinius klausimus: 1) dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, šių faktų teisinę reikšmę, aiškinimo ir taikymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose tinkamumo; 2) dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose tinkamumo ir įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtinti prievolių įskaitymo faktai.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 353 straipsnio 2 dalies prasme nėra teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, todėl teisėjų kolegija pasisako išimtinai tik dėl pirmiau įvardytų klausimų, kurie yra iškelti atsakovo kasaciniame skunde.
Dėl faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygų, prejudicinių faktų teisinės reikšmės
26. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
27. Vis dėlto ne bet kokios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, turinčiais pirmiau įvardytą teisinę galią. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgyLTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-382-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-382-421/2017">e3K-3-382-421/2017</a> 31 punktą). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių sąlygų, kurių visetas yra reikalingas faktams prejudiciniais pripažinti, kontekste būtina išskirti dar vieną svarbų aspektą: CPK 279 straipsnio 4 dalies ir kitų reikšmingų proceso teisės normų prasme yra pripažįstamas tik baigiamųjų teismo aktų, t. y. tik tų teismo procesinių sprendimų, kuriais galutinai išsprendžiamas šalių ginčas, prejudicialumas. Šiuo aspektu pirmiausia turimi omenyje teismo sprendimai (CPK 259 straipsnis), tačiau prejudicialumo savybė būdinga ir kitiems – ne tokiems įprastiems – baigiamiesiems teismo aktams, pvz., sprendimui už akių (CPK 262 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis), preliminariam sprendimui (CPK 262 straipsnio 1 dalis, 428 straipsnis) ir kt. Pažymėtina, kad tie teismo procesiniai sprendimai, kuriais sprendžiami atskiri procesiniai klausimai, neturi prejudicialumo savybės, tokių procesinių sprendimų įsiteisėjimas nesukelia pirmiau aptarto teisinio efekto.
28. Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi, priimta ieškovės bankroto bylos procese, be kita ko, atmetė atsakovo prašymą dėl 781 974,05 Eur (2 700 000 Lt) finansinio reikalavimo patvirtinimo. Atsakovas savo kasaciniame skunde argumentuoja, jog šia teismo nutartimi yra nustatytas apeliacinės instancijos teismo be pagrindo ignoruotas prejudicinis faktas, kad ieškovės prievolė grąžinti atsakovui paskolą (o kartu ir atsakovo prievolė ieškovei) pasibaigė iki aptariamos nutarties priėmimo dienos vienu iš CK šeštosios knygos IX skyriuje reglamentuotų prievolių pabaigos pagrindų.
29. Teismo nutartimis bendriausia prasme sprendžiami atskiri procesiniai klausimai, nesusiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės (CPK 290 straipsnio 1 dalis), todėl joms, kaip teismo procesiniams sprendimams, paprastai nėra būdinga prejudicialumo savybė. Vis dėlto toms teismo nutartims, kurios priimamos įmonės bankroto bylos procese tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus (jų netvirtinant), pirmiau įvardytu aspektu yra būdingas specifiškumas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487/2013">3K-3-487/2013</a>). Šie kasacinio teismo išaiškinimai, be kita ko, reiškia, kad faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta įmonės bankroto bylos procese sprendžiant kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo klausimą, gali būti prejudiciniai faktai, nereikalaujantys atskiro įrodinėjimo kitos civilinės bylos procese.
30. Vadinasi, Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės galėtų būti prejudiciniai faktai, tačiau nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad šia nutartimi, kuria atmestas jo prašymas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, buvo nustatytas jo nurodomas faktas. Aptariamos teismo nutarties turinys patvirtina, kad atsakovo prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą buvo atmestas visiškai kitu, negu jis nurodo, pagrindu. Aptariama nutartimi nėra nustatyta, kad ieškovės prievolė grąžinti paskolą pasibaigė vienu ar kitu prievolių pabaigos pagrindu, įtvirtintu tarp CK šeštosios knygos IX skyriaus nuostatų, atsakovo prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atmestas dėl tos priežasties, kad, teismo, nagrinėjančio ieškovės bankroto bylą, vertinimu, atsakovas neįrodė savo finansinio reikalavimo. Vadinasi, teismo nutartimi sprendžiant atsakovo finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo klausimą, nebuvo nustatytas atsakovo akcentuojamas faktas dėl prievolių pabaigos.
31. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, šių faktų teisinę reikšmę, pažeidimo yra nepagrįsti.
Dėl prievolių pabaigos įskaitymu fakto įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtinti prievolių įskaitymo faktai
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2008">3K-3-408/2008</a>; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2009">3K-3-363/2009</a>). Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-293/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-293/2009">3K-3-293/2009</a>). Tai reiškia, jog atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-407/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-407/2010">3K-3-407/2010</a>).
33. Atsakovas savo kasaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad įrodinėjimo našta bendriausia prasme tenka jam, kaip asmeniui, kuris remiasi įskaitymo faktu, tačiau jis nurodo, jog neturėjo objektyvios galimybės pateikti duomenis, patvirtinančius įskaitymo faktą, nes tokie duomenys yra ieškovės, tiksliau – jos bankroto administratorės, žinioje, todėl įskaitymo fakto įrodinėjimo naštos atsakovui priskyrimas esant tokioms aplinkybėms reikštų nepakeliamos įrodinėjimo naštos jam nustatymą. Be to, atsakovas argumentuoja, kad prievolių įskaitymo faktas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme turėjo būti nustatomas, vertinant ieškovės apskaitos dokumentus ir duomenis.
34. Įrodymais CPK 177 straipsnio 1 dalies prasme yra pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Bylai teisingai išspręsti reikšmingi faktiniai duomenys gali būti nustatyti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis – CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) tokių priemonių sąrašas. Vis dėlto tam tikrų faktinių aplinkybių įrodinėjimas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme gali reikalauti išimtinai tik specialių įrodinėjimo priemonių, tačiau toks reikalavimas, kad atitinkamos faktinės aplinkybės turi būti įrodinėjamos konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, turi būti aiškiai ir tiesiogiai nustatytas proceso įstatyme arba įstatyme, reglamentuojančiame vieną ar kitą materialųjį teisinį santykį, iš kurio yra kildinamos siekiamos patvirtinti ar paneigti faktinės aplinkybės.
35. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. Pažymėtina, jog CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, antrojoje dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2010">3K-3-479/2010</a>; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-116/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-116/2012">3K-3-116/2012</a>). Vadinasi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.
36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad prievolių, kurių viena ar abi šalys yra juridiniai asmenys, įskaitymo faktas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme gali būti patvirtintas išimtinai tik juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentais ir tokiuose dokumentuose užfiksuotais faktiniais duomenimis.
37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų šios nutarties 33 punkte išdėstytų kasacinio skundo argumentų, nurodo, jog atsakovas iš tikrųjų neturi tiesioginės prieigos prie ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nes šie dokumentai, iškėlus ieškovei bankroto bylą, buvo perduoti bankroto administratorei ir yra jos žinioje. Kita vertus, tokios prieigos neturėjimas nereiškia, kad atsakovui, net jeigu ieškovės bankroto administratorė galimai ir turėtų jo minimus buhalterinės apskaitos dokumentus, tenka nepakeliama įrodinėjimo našta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo klausimu būtina akcentuoti kelis aspektus: 1) atsakovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nesuformulavo argumentų ir nepateikė faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad ieškovės bankroto administratorė galimai disponuoja ir tokiais ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuose yra užfiksuotas prievolių įskaitymo faktas; 2) atsakovas neišreiškė valios pasinaudoti ir nepasinaudojo atitinkamu procesiniu instrumentu, kurio paskirtis – užtikrinti bylos šalies, turinčios įrodinėjimo pareigą, galimybę gauti atitinkamus įrodymus ir jais remtis tais atvejais, jeigu ji pati objektyviai negali pateikti tokių įrodymų, t. y. atsakovas nepateikė prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo (CPK 199 straipsnis); 3) ieškovei tektų, o ne atsakovui tenka, neproporcingai apsunkinta (nepakeliama) įrodinėjimo našta, jeigu jai būtų nustatyta pareiga įrodinėti prievolių įskaitymo fakto (ne)egzistavimą – tokios įrodinėjimo naštos ieškovei priskyrimas reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko ieškovė objektyviai negali įrodyti. Teisėjų kolegija, remdamasi šiais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl neproporcingai apsunkintos (nepakeliamos) įrodinėjimo naštos yra nepagrįsti.
38. Atsakovas savo kasaciniame skunde taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo atsikirtimą dėl prievolių pabaigos įskaitymu, padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas – kad įskaitymo nebuvo ir kad įskaitymas, iškėlus ieškovei bankroto bylą, yra draudžiamas, t. y. buvo neteisėtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.
39. Atsakovas kildina ieškovės prievolę jam iš 2006 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutarties. Atsakovas laikosi pozicijos, kad ieškiniu prašomas patenkinti reikalavimas buvo įskaitytas į atsakovo reikalavimą, kurio pagrindas – pirmiau įvardyta paskolos sutartis. Pažymėtina, jog ieškovės reikalavimo atsakovui (atsakovams) pagrindas yra tas, kad jai priklausęs turtas, tiksliau – draudimo išmoka, kuri buvo gauta žuvus jos daiktams, buvo panaudotas atsakovo (atsakovų) įsipareigojimams trečiajam asmeniui vykdyti. Bylos faktiniais duomenimis, Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, o draudžiamasis įvykis, lėmęs ieškovei priklausiusių daiktų, įkeistų trečiojo asmens naudai, žuvimą, įvyko 2012 m. lapkričio 29 d., vadinasi, draudimo išmoka buvo išmokėta dar vėliau.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, ypatingo teisinio argumentavimo nereikalauja išvada, kad įstatymo nustatytais pagrindais gali pasibaigti tik tokia prievolė, kuri apskritai egzistuoja. Įskaitymo instituto dedamosios dalys yra du priešpriešiniai reikalavimai, vadinasi, įskaitymas sietinas su dviejų prievolių egzistavimu jo taikymo momentu. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais duomenimis, sprendžia, kad atsakovo nurodomas įskaitymas teisine prasme negalėjo būti atliktas, iki ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nes ieškovė dar neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą (atsakovus), t. y. nebuvo dviejų priešpriešinių reikalavimų, kuriuos būtų galima tarp savęs įskaityti, o po bankroto bylos iškėlimo toks įskaitymas, ką pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, draudžiamas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579-687/2015). Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įskaitymas, iškėlus ieškovei bankroto bylą, yra draudžiamas, ne prieštarauja pirmajai išvadai dėl įskaitymo nebuvimo, o, priešingai, papildo šią išvadą tuo aspektu, kad įskaitymas teisine prasme ir negalėjo būti atliktas.
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais keliami klausimai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose tinkamumo, dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtinti prievolių įskaitymo faktai, yra nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir išvadomis, apibendrindama konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Atsakovo kasacinis skundas yra atmestas, vadinasi, jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė savo ruožtu turi tokią teisę (žr. pirmiau įvardytas nuostatas), tačiau ji nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ji kasaciniame teisme patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia klausimo dėl ieškovės galimai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
44. Kasaciniame teisme susidarė 11,56 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia valstybei iš atsakovo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 11,56 Eur (vienuolikos Eur 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
Vincas Verseckas
