Baudžiamoji byla Nr. 2K-205-719/2021
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00347-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.15; 2.1.7.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. (R. M.) kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 211 straipsnį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. Civilinės ieškovės UAB „V“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. M. civilinei ieškovei priteista 16 250,80 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 25 d. nutartis, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo ir nustatyta, kad iš R. M. civilinei ieškovei priteistina 15 555,54 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. M. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „V“ pardavimo vadybininku ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. su darbdave pasirašęs susitarimą dėl komercinių paslapčių saugojimo Nr. 93, pagal kurį įsipareigojo bet kokiu būdu tiesiogiai ar netiesiogiai tretiesiems asmenims neatskleisti darbdavės komercinių paslapčių ir jas saugoti, ir pasirašęs komercinių paslapčių sąrašą, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 8 d. savo darbo vietoje „Skype“ pokalbių programa ir elektroniniu paštu atskleidė kitam juridiniam asmeniui – UAB „A“ savo darbdavės – UAB „V“ komercine paslaptimi laikomą informaciją, kurią jis sužinojo atlikdamas UAB „V“ pardavimo vadybininko pareigas, t. y. informaciją apie klientus, vykdomų pervežimų maršrutus, krovinių vežėjus, siuntėjus ir gavėjus, ekspedijavimo kainas, taip pažeidė komercinių paslapčių sąrašo 3, 4 ir 6 punktų nuostatas, dėl to pagal jo gautą informaciją UAB „A“ atliko pervežimo paslaugas, ir taip R. M. savo darbdavei – UAB „V“ padarė didelę turtinę žalą – 19 159,83 Eur negauto pelno, iš kurio negautas grynasis pelnas sudaro 15 555,54 Eur.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. M. apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir sumažino UAB „V“ priteistą atlygintiną turtinės žalos dydį iki 15 555,54 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustatant UAB „V“ patirtą turtinę žalą iš gautų bendrų pajamų buvo atimtas tik 15 procentų pelno mokestis, tačiau nebuvo atsižvelgta į finansines veiklos sąnaudas, praradimus ar kitas apskaičiuojant grynąjį pelną svarbias aplinkybes. 2017 m. gruodžio 8 d. atliekant ekspertizę bei apskaičiuojant UAB „V“ grynąjį negautą pelną, nebuvo apskaičiuoti ypatingieji netekimai, nes tokių duomenų neturėjo ne tik ekspertas, jų nenurodė ir bylos šalys, todėl jos ir nebuvo atimamos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius nurodo:
3.1. Įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, buvo gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytą tvarką. Teismų vertinimu, tokiais duomenimis apie darbuotojų komunikaciją su trečiaisiais asmenimis, kuriuos darbdavys, iš anksto darbuotojui nepranešęs, renka ir kaupia, neinformavęs apie tai paties darbuotojo ir už duomenų apsaugą atsakingų valstybės institucijų, remtis ir juos pripažinti įrodymais galima, nepaisant to, kad juose yra duomenų apie privatų asmenų gyvenimą. Kasatorius nebuvo informuotas, kad darbdavė tokiu būdu jį kontroliuos ir seks, rinks, fiksuos bei kaups ir panaudos elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją; kasatorius nedavė sutikimo darbdavei atlikti tokius veiksmus, jie yra neteisėti ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimus.
3.2. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas maksimaliai tiksliai, kad tinkamai asmenims parodytų, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumą apribojimą. Kasatorius teigia, kad tokiu atveju ir privatūs juridiniai asmenys neturėtų būti atleidžiami nuo maksimalaus tikslumo reikalavimo laikymosi.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika. Kasatorius nurodo konkrečią EŽTT praktiką, kurios nuostatas netinkamai vertino apeliacinės instancijos teismas, taip pat teigia, kad EŽTT atskleidė ir išaiškino, jog privataus gyvenimo sąvoka neapsiriboja privačia aplinka, ji gali apimti ir profesinį gyvenimą tuo atveju, kai darbuotojas nėra informuotas apie naudojimosi darbo priemonėmis apribojimus (1997 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Halford prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 20605/92), būtent taip ir atsitiko šioje byloje. EŽTT šioje byloje Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą konstatavo pareiškėjai nebuvus informuotai apie naudojimosi darbe esančiais telefonais apribojimus. Taigi, remiantis EŽTT praktika, pagal Konvencijos tikslus telefoniniai skambučiai iš darbo vietos patenka į „privataus gyvenimo“ ir „susirašinėjimo“ sąvokas.
3.4. Dėl neteisėto duomenų rinkimo buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, tačiau tokio ikiteisminio tyrimo organizavimas ir kontrolė buvo patikėti tam pačiam prokurorui, kuris organizavo ir kontroliavo ikiteisminį tyrimą su pradiniu numeriu 20-1-00895-10, t. y. būtent tą ikiteisminį tyrimą, kuriame kasatoriui (ir dar kitiems dviem asmenims) buvo pareikšti įtarimai ir kuris buvo baigtas kaltinamojo akto surašymu bei, vėliau išskyrus baudžiamąsias bylas, kasatoriaus nuteisimu. Toks prokuroras turėjo kryptingą nuomonę, nes vienas ir tas pats prokuroras negalėjo tuo pačiu metu spręsti ir dėl duomenų rinkimo teisėtumo, ir dėl komercinės paslapties atskleidimo; ši aplinkybė vėliau buvo reikšminga nušalinant prokurorą.
3.5. Kasatorius nuosekliai gynėsi motyvuodamas tuo, kad ir Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas, ir tuo labiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra vienareikšmiški: toks duomenų rinkimas, koks buvo naudotas darbdavės, gali būti pripažįstamas teisėtu tik esant labai konkrečioms įstatyme nustatytoms sąlygoms, kurių šioje baudžiamojoje byloje nėra. Šiems motyvams pirmosios instancijos teismas nesuteikė dėmesio, o apeliacinės instancijos teismas juos atmetė, tačiau skundžiamoje nutartyje neatskleistos sąlygos, kurios leistų pripažinti tokį elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos rinkimą, kaupimą ir kontrolę teisėtais. Įmonės darbuotojai nebuvo supažindinti su tuo, kad jų komunikacija elektroninių ryšių priemonėmis bus kontroliuojama ir kaupiama. Bet kokie duomenys, kurie yra gauti iš darbuotojams suteiktų kompiuterių, darbuotojams nepranešus apie būsimą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, fiksavimą bei kaupimą, negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais BPK 20 straipsnio nuostatų prasme. Be to, duomenys gauti ne iš darbdavei priklausančios elektroninio pašto dėžutės, o iš kito asmeninio (privataus) elektroninio pašto adresu su domenu gmail.com.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra taikytinas Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas, konkrečiai, šio įstatymo 61 straipsnio 1 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas aiškina ir taiko teisę taip, kad darbdavys nėra saistomas nei nacionalinių įstatymų, nei ES teisės, nei EŽTT praktikos išaiškinimų ir gali laisvai užsiimti prieš savo darbuotojus tokia veikla, kuri savo esme visiškai atitinka kriminalinės žvalgybos ar baudžiamojo proceso veiksmus (BPK 154 straipsnis), tačiau tuo pat metu darbdavys gali nesilaikyti „maksimalaus tikslumo“ reikalavimo, kurio privalo laikytis kriminalinės žvalgybos subjektai ar ikiteisminio tyrimo įstaigos.
3.7. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, pažeidė principą ultima ratio (kraštutinė priemonė), dirbtinai kriminalizuodami tokį teisinį santykį, kuris savo prigimtimi yra reguliuojamas kitų teisės šakų. Susitarime dėl komercinių paslapčių saugojimo yra nustatytos labai aiškios teisinės pasekmės dėl susitarimo saugoti komercines paslaptis pažeidimo. Rašytinis susitarimas dėl komercinių paslapčių saugojimo yra klasikinis darbdavio ir darbuotojo civilinis susitarimas, kurio nesilaikymo atveju turėtų būti taikoma tik civilinė atsakomybė ar materialinė atsakomybė, kylanti iš darbo teisinių santykių, bet ne daugiau.
3.8. Įvertinus darbdavio intelektinį ir materialųjį potencialą, niekas neužkirto kelio darbdaviui – juridiniam asmeniui kreiptis dėl jo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka; civiliniai teisiniai santykiai dėl kasatoriaus atleidimo iš UAB „V“ buvo išspręsti civilinio proceso tvarka dar ikiteisminio tyrimo pradžioje ir klausimas dėl komercinės paslapties atskleidimo civilinio proceso tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje taip pat buvo keliamas. Civiliniai teisiniai ir darbo teisės reguliuojami santykiai šiuo atveju buvo kriminalizuoti be jokio pagrindo, juo labiau kad negauto pelno kriterijus BK 211 straipsnio objektyviosios pusės požymių prasme nėra vienintelis ir negali būti sureikšmintas.
3.9. Komercinės paslapties turinys negali skirtis vien dėl to, kad darbdavė vienu atveju keičiasi tokia informacija su kita bendrove (juridinių asmenų turtas ir prievolės yra atskirtos nuo šių juridinių asmenų dalyvių turto ir prievolių), o kitu atveju tokį keitimąsi nepagrįstai kriminalizuoja. Komercinės paslapties turinys negali būti numanomas ar įsivaizduojamas priklausomai netgi nuo paties asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, suvokimo, o jau tuo labiau nuo darbdavio vienokio ar kitokio pasirinkimo; paties juridinio asmens ar šiuo atveju dviejų skirtingų juridinių asmenų (uždarųjų akcinių bendrovių) selektyvus pasirinkimas laikyti ar nelaikyti informaciją komercine paslaptimi priklausomai nuo to, kam ji atskleidžiama, yra teisiškai reikšmingas dalykas ir kitų gynybos motyvų kontekste taip pat eliminuoja kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę.
3.10. Į kasacinio skundo ribas patenka ir subjektyviųjų veikos požymių pagrindimui itin aktualu yra tai, kaip kaltininkas (asmuo, įtariamas ar kaltinamas BK 211 straipsnyje nurodytos veikos padarymu) suvokė susitarimą su darbdaviu, kaip jis suprato komercinių paslapčių turinį (kaip minėta, komercinių paslapčių sąrašo įmonėje niekuomet nebuvo). Taigi, šiuo aspektu abu teismai be jokio pagrindo ignoravo kasatoriaus suvokimą (kuris sudaro ir veikos subjektyviosios pusės požymius), kokį supratimą apie komercines paslaptis jis iš viso galėjo turėti, kadangi nė vienas iš bylai reikšmingų dokumentų nebuvo verčiamas nei į prancūzų, nei tuo labiau į kasatoriaus gimtąją berberų kalbą. Teismai ignoravo, kad nors kasatorius buvo priimtas į UAB „V“ kaip studentas stažuotojas, jam tai buvo pirmoji darbo patirtis šalyje, kurioje jis ne tik nemoka valstybinės kalbos, bet tuo metu ir nieko nepažinojo. Visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės sutartis taip pat niekuomet nebuvo versta į jokias kitas kalbas, išskyrus lietuvių, kuria ši sutartis ir buvo sudaryta. Lygiai tas pats pasakytina ir apie tos pačios dienos susitarimą dėl konfidencialumo bei materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktą.
3.11. Darbo sutarties, kuri sudaryta baigus galioti ankstesnei terminuotai darbo sutarčiai, lietuviškame variante kasatoriaus parašas yra suklastotas; nors kasatorius nuosekliai prašė tirti šį parašą, įrodinėdamas, kad darbdavys suklastojo parašą oficialiame dokumente, teismai tai padaryti atsisakė, taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Apeliaciniu skundu buvo prašoma apeliacinės instancijos teisme paskirti parašo autentiškumo ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo be pagrindo atmestas.
3.12. Baudžiamojo persekiojimo prieš kasatorių metu, pradedant nuo ikiteisminio tyrimo, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, neužtikrinant tinkamo vertimo (tai sudarė pagrindą perduoti baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui, taip dar ilginant ir taip ilgą proceso trukmę). Kasatoriaus gynėjas dar ikiteisminio tyrimo metu atkreipė dėmesį į tai, kad, pvz., ikiteisminio tyrimo metu vertėjauti buvo paskirtas asmuo – tos pačios ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnas, akivaizdžiai neturėjęs reikiamų prancūzų kalbos įgūdžių. Kasatorius nuosekliai gynėsi motyvuodamas tuo, kad skaičiuojant turtinę žalą, kurią esą patyrė UAB „V“, buvo pasirinkta anksčiau niekur netaikyta, neskelbta ir moksliškai neaprobuota metodika, su kuria nei kasatorius, nei gynyba neturėjo galimybės susipažinti; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistai tokios metodikos taikymo galimybes visiškai paneigė. Be kita ko, šis motyvas siejamas dar ir su pirmiau aptartu motyvu dėl kalbos taisyklės pažeidimo, nes kasatorius negalėjo tinkamai gintis ir dėl netinkamo vertimo.
3.13. Apklausiamas ekspertas, kuris atliko ekspertinį tyrimą, teigė, kad tokį tyrimą byloje esą darė vienintelį kartą ir tas kartas buvo atvejis iš baudžiamosios bylos, kuri kadaise sudarė bendrą visumą ir kurioje yra nuteistas M. M., bet vėliau pagalvojęs ekspertas dar prisiminė, kad jis taip pat daręs tokį tyrimą ir I. J. baudžiamojoje byloje (anksčiau visos šios baudžiamosios bylos sudarė bendrą visumą ir tik vėliau buvo išskirtos, tai iš esmės tik dar labiau apsunkino procesą, nusižengta išsamumo taisyklei). Nors kasacinėje praktikoje nėra pripažinta, kad ekspertui būtų draudžiama vertinti liudytojų parodymus, tačiau ekspertas vertino tik tiesiogiai suinteresuoto asmens UAB „V“ direktoriaus parodymus ir jais rėmėsi; kasatoriaus parodymais ar savo kolegų FNTT specialistų išvadomis bei parodymais ekspertas nesirėmė. Teismai bendrojo pelno skaičiavimus grindė UAB „V“ akcininko skaičiavimais, kurie ne tik negali būti laikomi metodika, bet ir nelaikytini priimtinomis metodikomis.
3.14. Apeliacinės instancijos teisme kasatoriaus baudžiamąją bylą nagrinėjo teisėjas, anksčiau sprendęs kitus apeliacinius skundus pagal tokias fakto aplinkybes ir pagal tokius duomenis (jo anksčiau pripažintus leistinais įrodymais), kurie anksčiau sudarė bendrą visumą (vieną baudžiamąją bylą). Šis ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas kaltinamojo akto surašymu ir perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui; vėliau pirmosios instancijos teismas perdavė baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui ir pakartotinai atliekamo ikiteisminio tyrimo metu toks tyrimas buvo išskirtas į tris baudžiamąsias bylas, tačiau visose jose buvo naudojami tie patys duomenys, darbdavės gauti iš darbuotojų kompiuterių.
3.15. Kauno apygardos teisme apeliaciniam skundui nagrinėti buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija, į ją įėjo teisėjas A. Remeika. Pažymėtina, kad šis teisėjas jau buvo išnagrinėjęs baudžiamąsias bylas, kuriose buvo priimti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai M. M. ir I. J., taigi, buvo nagrinėjęs ir net dviejuose baigiamuosiuose procesiniuose dokumentuose kaip teisėjų kolegijos pirmininkas pasisakęs dėl fakto aplinkybių vertinimo, dėl įrodymų leistinumo. Teisėjui buvo pareikštas nušalinimas, šis nušalinimas nebuvo patenkintas.
3.16. Ikiteisminio tyrimo ir viso baudžiamojo persekiojimo trukmė prieš kasatorių buvo nepateisinamai ilga – dėl BK 211 straipsnyje nurodytos veikos procesas truko ilgiau nei 10 metų. Tokia proceso trukmė yra nesuderinama su EŽTT praktika. Prokuroras apie 20 kartų kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą ir ikiteisminio tyrimo teisėjas visais atvejais tokį prokuroro prašymą tenkino, o apygardos teismai gynybos skundus dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą atmetė.
3.17. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras pareiškė rašytinį prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties suėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, užuot tokį prokuroro prašymą išsprendęs nutartimi tada, kai toks prašymas buvo pareikštas, toliau nagrinėjo bylą apeliacine tvarka iš esmės ir dėl tokio prokuroro prašymo pasisakė skundžiamoje nutartyje.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Iš esmės visi kasaciniame skunde nurodyti argumentai buvo nagrinėjami pagal paduotą apeliacinį skundą. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad EŽTT praktika skunde nurodytose bylose nepagrindė apeliacinio skundo argumentų. Analogiškai kaip ir pateikdamas apeliacinio skundo argumentus, kasatorius nurodė tas pačias aplinkybes ir tą pačią EŽTT praktiką, tik ją traktuodamas pagal savo požiūrį ir taikydamas šioje baudžiamojoje byloje. Kasatoriaus minėtuose EŽTT sprendimuose nurodytos aplinkybės skyrėsi nuo šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, jos nėra analogiškos. Pagarba privačiam gyvenimui ir susirašinėjimui darbo vietoje nėra absoliuti ir ji, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti ribojama.
4.2. Kasatoriaus darbdavės surinkti duomenys buvo naudojami išimtinai tiems tikslams, kurių siekiant jie buvo renkami, jokia informacija apie privatų susirašinėjimą ar asmeninį gyvenimą nebuvo paskleista ar kitaip naudojama. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, laikytina, kad kišimasis į privatumą nebuvo aukšto lygio, taikytos priemonės neviršijo to, kas buvo būtina įtarimams patvirtinti, taigi buvo proporcingos. Be to, darbdavės turimi duomenys leido manyti, kad komercinės paslapties atskleidimą įmonėje vykdė keletas asmenų, todėl išankstinis pranešimas apie duomenų rinkimą galėjo paneigti pačių priemonių taikymo tikslą – surinkti įrodymus ir sustabdyti didelę žalą įmonei darančius veiksmus. R. M. privatumo pažeidimas, atsižvelgiant į nustatytos žalos dydį, buvo proporcingas siekiamiems tikslams, pateisinamas teisėtomis priežastimis, surinkti duomenys panaudoti tik teisėtais interesais, mažiau privatumą ribojančios priemonės negalėjo pasiekti teisėto darbdavės tikslo, o pusiausvyra tarp darbuotojo teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir darbdavės interesų užtikrinti įmonės veiklą garantuojančių komercinių paslapčių apsaugą nebuvo pažeista.
4.3. R. M., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad anglų šnekamoji kalba jam suprantama, ja gali susikalbėti, anglų kalba bendravo ir su įmonės darbuotojais. Nors jis teigia, kad specifinių, teisinių terminų angliškai jis nesupranta, tačiau tai nepaneigia fakto, kad R. M. suprato anglų kalba sudarytų ir savo pasirašytų sutarčių turinį. Tai patvirtina ir tas faktas, kad lietuvių kalba sudarytų sutarčių jis nepasirašė dėl to, kad nesuprato jų turinio. Civilinės ieškovės atstovas V. V. taip pat patvirtino, kad bendravimas su R. M. vyko tik angliškai, jis puikiai šią kalbą supranta ir laisvai ja kalba, jo gyvenimo aprašymas taip pat buvo parašytas anglų kalba, anglų kalba rašė ir pasiaiškinimą dėl įvykio.
4.4. UAB „V“, kuri užsiima tarpininko veikla, pelną gauna iš kainų skirtumo tarp kainos, kurią moka siuntėjas, ir kainos, kuri sumokama krovinio vežėjui. Byloje nustatyta, kad informacija apie klientus, vykdomų pervežimų maršrutus, krovinių vežėjus, siuntėjus ir gavėjus, ekspedijavimo kainas, atsižvelgiant į tai, kad UAB „V“ yra tik tarpininkė tarp kliento ir vežėjo, įmonei turi didelę komercinę vertę. Bendrovė yra suinteresuota neatskleisti vežėjui, kam reikia pervežti krovinį ir kokią kainą siuntėjas mokės už nuvežimą į paskirties tašką. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai, todėl UAB „V“ saugoma informacija atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus.
4.5. Teismai pagrįstai konstatavo, kad tarp R. M. veiksmų ir patirtos didelės turtinės žalos yra priežastinis ryšys, nes jis perdavė UAB „V“ komercinę paslaptį sudarančią informaciją konkuruojančiai UAB „A“, pastaroji šia informacija pasinaudojo, sudarė sandorius su buvusiais UAB „V“ klientais, dėl to UAB „A“ pardavimai gerokai išaugo, o UAB „ V“ apyvarta ir gaunamos pajamos dėl UAB „A“ perimtų klientų krito. Visa tai rodo, kad civilinės ieškovės patirtą žalą lėmė būtent neteisėti nuteistojo veiksmai. Taigi, išvada, jog dėl kasatoriaus atliktų veiksmų neteisėtumo tuometinė jo darbdavė UAB „V“ patyrė žalą, pagrįsta.
4.6. Nors kasatorius nesutinka su padarytos žalos apskaičiavimo metodika, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirminius skaičiavimus atlikęs UAB „V“ vadovas V. V. teisme nurodė, jog yra baigęs ekonomikos, finansų srities, bankininkystės mokslus, todėl pagal savo išsilavinimą ir turimą verslo praktiką jis turi gebėjimų sudaryti įmonės pajamų metodiką ir apskaičiuoti negautas pajamas. Ekspertas J. Vinikovas teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog vadovavosi UAB „V“ skaičiavimo metodika ir, jo nuomone, UAB „V“ vadovavosi logiška bei teisinga skaičiavimo metodika.
4.7. Kasatoriaus pareikštą nušalinimą teisėjui teisėjų kolegijos nariai protokoline nutartimi atmetė konstatuodami, kad tai yra (buvo) skirtingos bylos, skirtingi įrodymai, kiekvienam asmeniui buvo pareikšti atskiri kaltinimai, savo pobūdžiu panašūs, bet jie nėra tarpusavyje susiję, asmenys nėra kaltinami bendru nusikalstamų veikų padarymu, todėl tai yra visiškai skirtingos bylos, skirtingi ekspertizės aktai. Manyti, kad kolegijos narys, dalyvavęs tose bylose, turi iš anksto susidariusią nuomonę dėl šioje byloje surinktų įrodymų ir pareikštų kaltinimų, nėra pagrindo.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai nurodė motyvus, kodėl prokuroro prašymas nutraukti baudžiamąją bylą suėjus senaties terminui negali būti patenkintas. Teismas konstatavo, kad iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nesuėjo, nes veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 8 d., todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. rugsėjo 8 d., o pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2018 m. birželio 12 d., akivaizdžiai dar nesuėjus senaties terminui.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 211 straipsnio taikymo
6. BK 211 straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą. Baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kuris atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta arba kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelę turtinę žalą nukentėjusiam asmeniui.
7. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 211 straipsnį taikymas galimas, kai yra nustatomi visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, įskaitant privalomus objektyviuosius požymius: veiką – komercine paslaptimi laikomos informacijos atskleidimą, padarinius – didelės turtinės žalos nukentėjusiajam atsiradimą, priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusios didelės turtinės žalos. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam asmeniui, kuris atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta arba kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelę turtinę žalą nukentėjusiam asmeniui. Taigi baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali kilti tik tuo atveju, kai, neteisėtai atskleidus komercinę paslaptį, padaroma didelė turtinė žala komercinės paslapties savininkui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtOTQyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-942/2017">2K-23-942/2017</a>).
8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, jog tam, kad informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi atitikti tam tikrus požymius: 1) turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326/2012">3K-3-326/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2014">3K-3-447/2014</a>, 3K-3-524/2014, 3K-3-24-421/2015, 3K-3-317-916/2015, 3K-7-6-706/2016).
9. Komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą – tam tikrą verslo pranašumą, gamybinį pranašumą, finansinę naudą ir pan. Tokia informacija kasacinės instancijos teismo praktikoje paprastai pripažįstama įvairūs duomenys apie klientus, užsakovus, krovinių siuntėjus ir gavėjus (kontaktai, atsakingi asmenys ir pan.); krovinių duomenys, vežimo sąlygos, krovinių savybės, specialūs leidimai, sutartinės krovinių vežimo kainos; ūkio subjektų klientų sąrašas, informacija apie klientus, apimanti įvairiausius duomenis, gaunamus palaikant ilgamečius veiklos ryšius; kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma; informacija apie siūlomus produkcijos pirkėjus, verslo partnerius, pasirengimą ir dalyvavimą viešuosiuose konkursuose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-676/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2014">3K-3-447/2014</a>, 3K-3-524/2014, 3K-3-421-695/2015).
10. Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstamos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2014">3K-3-447/2014</a>). Todėl netgi visus kitus požymius atitinkanti informacija gali būti nepripažinta komercine paslaptimi, jeigu ūkio subjektas nebuvo sudaręs su darbuotoju, atskleidusiu šias paslaptis, susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Kitaip tariant, darbuotojų pareiga saugoti konfidencialią informaciją kyla iš sutarties – konfidencialumo nuostatos, įtrauktos į darbo sutartį, arba atskiros tarp šalių sudarytos konfidencialumo sutarties. Be to, labai svarbu, ar darbuotojas buvo informuotas, kokia informacija konkrečioje įmonėje yra laikoma komercine paslaptimi. Tam tikra informacija laikytina įmonės komercine paslaptimi, jeigu tos informacijos savininkas imasi priemonių (pavyzdžiui, fizinių, techninių, teisinių, organizacinių ar kitokių) jai apsaugoti. Taigi informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtOTQyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-942/2017">2K-23-942/2017</a>).
11. Nuteistojo tretiesiems asmenims (konkurentams) atskleista informacija apie UAB „V“ klientus, vykdomų pervežimų maršrutus, krovinių vežėjus, siuntėjus ir gavėjus, ekspedijavimo kainas neabejotinai atitinka komercinės paslapties požymius. Žinodamas šią informaciją verslo subjektas įgyja konkurencinį pranašumą prieš savo konkurentus, gali tikslingai orientuoti verslo strategiją, pateikti geresnius pasiūlymus nei konkurentai ir kt. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo išvadą, kad nuteistojo tretiesiems asmenims atskleista informacija atitinka komercinės paslapties požymius, ir išdėstė motyvus, kuo atskleista informacija yra vertinga (skundžiamos nutarties 32 punktas). Kasaciniame skunde taip pat nėra ginčijama, kad nuteistojo atskleista informacija atitinka komercinės paslapties požymius per se (pati savaime). Žalos įmonei (UAB „V“) padarymo faktas taip pat nekelia abejonių, nors kasatorius kvestionuoja konkretų jos dydį. Kasaciniame skunde nekeliamas ir priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir civilinės ieškovės patirtos žalos klausimas, todėl dėl šio nusikalstamos veikos sudėties požymio teisėjų kolegija nepasisako.
12. Kasaciniame skunde akcentuojamas tarp UAB „V“ ir nuteistojo kilusio ginčo civilinis pobūdis bei tai, kad baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju yra taikoma pažeidžiant jos kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės) pobūdį. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, teisingai pažymėjo, kad už pažeidimus, susijusius su bendrovės komercinių paslapčių apsauga, nustatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys: 1) drausminė; 2) civilinė; 3) administracinė; 4) baudžiamoji. Minėtos atsakomybės rūšys skiriasi viena nuo kitos atsakomybės taikymo pagrindais, poveikio priemonėmis, padariniais, atsakomybės subjektais ir kitais atsakomybės taikymo aspektais. Paprastai bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimų atvejais patirtai žalai kompensuoti taikoma civilinė atsakomybė, ir tik esant dideliam veikos pavojingumui, pasiekiančiam nusikalstamos veikos ribas, teisės ginamos baudžiamosios teisės priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-628/2018">2K-101-628/2018</a>). Dėl nuteistojo veiksmų UAB „V“ patyrė didelę – 15 555,54 Eur dydžio – turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas būtent padarytos žalos dydžiu pagrindė nuteistojo veikos nusikalstamą pobūdį. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai, taip pat pažymi, kad atribojant baudžiamosios ir civilinės (ar drausminės, tarnybinės) atsakomybės taikymą komercinės paslapties atskleidimo atvejais reikšmingas yra ne tik žalos dydis, bet ir kaltininko veikimo mechanizmas, bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas bei asmens valios kryptingumas (jo tyčia). BK 211 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, o civilinio pobūdžio atsakomybė nėra siejama su kaltininko tyčia tokia apimtimi, kaip ji apibrėžta BK 15 straipsnyje. Be kita ko, civilinio pobūdžio ginčuose ir baudžiamosiose bylose skiriasi įrodinėjimo standartas ir asmuo gali būti nepadaręs nusikalstamos veikos, tačiau pripažintas atsakingu už žalos padarymą civilinio proceso tvarka. Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad tarp šalių kilęs ginčas gali būti sprendžiamas ir civilinio proceso tvarka, tačiau ši aplinkybė negali būti suabsoliutinama. Vien tai, kad kaltininko neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti atlyginta ar pašalinta (pvz., grąžinus pavogtą daiktą), nepanaikina nusikalstamos veikos padarymo fakto.
13. Sprendžiant dėl asmens veiksmų atskleidžiant komercinę paslaptį vertinimo kaip nusikalstamos veikos BK 211 straipsnio prasme, kaip minėta, svarbus valinis kaltininko veikos momentas. Asmuo turi suprasti, kad informacija, kuria jis disponuoja, yra komercinė paslaptis, ir norėti ją atskleisti (suprasti, kad ją atskleidžia). Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kokių motyvų paskatintas ir kokių tikslų (pvz., gauti sutartą atlygį) turėdamas veikė nuteistasis. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis negalėjo suprasti, jog dirba su tarnybinę paslaptį sudarančia informacija, kokia tai informacija ir pan. Šias aplinkybes kasatorius grindžia tuo, kad nė vienas iš įmonės dokumentų, kuriuose įtvirtinti susitarimai dėl komercinės paslapties neatskleidimo, jos turinio ir pan., nebuvo išverstas į nuteistajam suprantamą prancūzų ar gimtąją berberų kalbą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad visi reikšmingi dokumentai (nurodyti ir išsamiai aptarti skundžiamos nutarties 30–31 punktuose) R. M. buvo pateikti ir anglų kalba, o šis juos patvirtino savo parašu. Nors apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neakcentavo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis susirašinėdavo, be kita ko, ir anglų kalba (pvz., 1 t., b. l. 29–33). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis parodė, kad angliškai supranta ir geba bendrauti, tačiau sudėtingų teisinių terminų jis nesupranta. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, remdamasis visuma byloje surinktų įrodymų, konstatavo, kad nuteistasis laisvai bendravo (tiek suprato, tiek kalbėjo) anglų kalba, todėl ir jo bei darbdavės susitarimų turinys jam buvo suprantamas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada. Nuteistasis darbiniais klausimais bendravo anglų kalba, nereiškė pretenzijų dėl tariamai nesuprantamo dokumentų teksto, todėl kasacinio skundo argumentai dėl to, kad jis nesuprato su darbdave pasiektų susitarimų esmės, atmestini kaip deklaratyvūs.
14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė nusikalstamos veikos požymius nuteistojo veiksmuose. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. M. žinojo, kokia informacija jis disponuoja ir kokią reikšmę ji turi verslo santykiuose, suprato jos, kaip komercinės paslapties, pobūdį, sąmoningai ją atskleidė konkuruojančiai įmonei ir taip padarė didelę žalą savo darbdavei. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai dirbtinai kriminalizavo civilinio (darbinio) pobūdžio santykius, yra nepagrįsti, nes nuteistojo veiksmai akivaizdžiai peržengė privatinės teisės ginamų santykių ribas.
Dėl BK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo
15. Kasaciniame skunde keliamas įrodymų leistinumo, jų teisėtumo klausimas. Kasatorius teigia, kad įrodymai, kuriais jam grindžiamas kaltinimas, buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, nes darbdavė slapta, neturėdama jokio teisinio pagrindo, kontroliavo darbuotojų (taigi ir nuteistojo) asmeninius susirašinėjimus. Tokiu atveju, pažeidžiant darbuotojų privatumą (privataus gyvenimo gerbimą), gauti duomenys turi būti pripažinti gautais neteisėtai. Kasatorius savo poziciją grindžia, be kita ko, išsamia EŽTT praktikos analize panašaus pobūdžio bylose.
16. BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK reikalavimus, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-895/2020, 2K-119-303/2021). Nagrinėjamu atveju esminiai įrodymai, kurių gavimo teisėtumą kvestionuoja kasatorius, yra jo susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis (darbdavės konkurentais) medžiaga. Šiuos duomenis surinko pats nuteistojo darbdavys, patikrinęs nuteistojo kompiuterį.
17. Pagal teismų praktiką, privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu; privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-143/2011, 2K-250/2012, 2K-338-511/2017, 2K-168-511/2019, 2K-232-976/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMtNTExLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-63-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-63-511/2021">2K-63-511/2021</a>). Tačiau spręsdamas, ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMtNTExLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-63-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-63-511/2021">2K-63-511/2021</a>, 2K-119-303/2021).
18. Atsižvelgiant į baudžiamojo proceso subjektams – teisėsaugos institucijoms ir jų pareigūnams – bei privatiems asmenims paprastai taikomą skirtingą teisinį reguliavimą, aplinkybė, ar už atitinkamas slaptas priemones atsakinga valstybė, ar tik privatus asmuo, nepriklausomai veikęs savo iniciatyva, yra reikšminga sprendžiant dėl slaptų stebėjimo priemonių teisėtumo (pvz., EŽTT 1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M.M. prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 39339/98; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 5935/02; 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 38258/03). Iš EŽTT sprendimų matyti ir tai, kad skirtingų procesinių taisyklių taikymas, vertinant atitinkamai valstybės institucijų ar privataus asmens surinktų duomenų, pateikiamų kaip įrodymų baudžiamojoje byloje, leistinumą, paprastai savaime (t. y. kai dėl atitinkamo įrodymo laikomasi visų teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimų) nėra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu (pvz., 2002 m. sausio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Turquin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 43467/98; 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 67537/01). Be kita ko, šio straipsnio nuostatos savaime nepažeidžiamos dėl to, kad įrodymu pripažįstamas ir baudžiamajame procese nuteisiant asmenį panaudojamas (kito) privataus asmens iniciatyva ir priemonėmis, jam siekiant teisinio proceso tvarka ginti savo teises ir teisėtus interesus, slapta padarytas garso įrašas (pvz., pirmiau minėtas sprendimas byloje Turquin prieš Prancūziją) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMtNTExLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-63-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-63-511/2021">2K-63-511/2021</a>).
19. Kiekvienu atveju vertindamas iš privataus asmens gautus jo surinktus duomenis teismas turi atsižvelgti ir į duomenų rinkimo aplinkybes. Skirtingai galėtų būti vertinamos situacijos, kai asmuo fiksuoja tiesiogiai su juo susijusius įvykius (pvz., įrašinėja savo asmeninius pokalbius, filmuoja savo privataus kiemo perimetrą) ir kai renka duomenis neturėdamas pateisinamo pagrindo (pvz., savo noru sekdamas kitus asmenis ir pan.). Be kita ko, nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs ar toks besijaučiantis asmuo turi teisę nepažeisdamas įstatymų ir pats imtis iniciatyvos nustatant nusikalstamos veikos faktą, aplinkybes, teikti įrodymus (BPK 28 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju duomenis apie daromą nusikalstamą veiką surinko nuteistojo darbdavė savo iniciatyva. Liudytojas T. M. parodė, kad įmonės savininko nurodymu buvo patikrintas ne nuteistojo, o kito darbuotojo kompiuteris ir tuomet paaiškėjo, kad tas darbuotojas galimai atskleidė komercinę paslaptį konkurentams. Esant įtarimų ir dėl kitų darbuotojų, buvo patikrinti kiti, be kita ko, ir nuteistojo, kompiuteriai.
20. Taigi, nuteistojo susirašinėjimo duomenys jo darbdavei tapo žinomi ne dėl to, kad darbdavė vykdė nuolatinę savo darbuotojų susirašinėjimo kontrolę, o dėl to, kad egzistavo realus pagrindas manyti, kad konkretus darbuotojas veikia priešingai įmonės interesams. Nors, vertinant formaliai, patikrinant nuteistojo asmeninio bendravimo duomenis buvo pažeista jo teisė į privataus gyvenimo gerbimą, tačiau šių darbdavės veiksmų mastas, taikymo pagrindas ir tikslas nesudaro pagrindo vertinti, kad darbdavės veiksmai buvo pertekliniai ar neproporcingi.
21. Kasaciniame skunde gausiai remiamasi EŽTT praktika, kurioje, kasatoriaus vertinimu, pateikti išaiškinimai patvirtina, kad teismai netinkamai vertino jo darbdavės veiksmus ir nepagrįstai rėmėsi aptariamais įrodymais. Analogiško pobūdžio argumentus kasatorius buvo pateikęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių kasatoriaus argumentų, atliko jo nurodomų EŽTT sprendimų analizę, atskirai aptarė kiekvieną jų ir motyvavo, kodėl šioje byloje kiekvienu tokiu sprendimu nėra remiamasi. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad teisė į pagarbą privačiam gyvenimui ir susirašinėjimui darbo vietoje nėra absoliuti ir ji, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti ribojama (skundžiamos nutarties 11 punktas). Pažymėtina, kad nuteistojo susirašinėjimai buvo patikrinti ad hoc (tuo konkrečiu atveju), o ne fiksuojami ir sekami nuolat, darbdavės veiksmai nebuvo atsitiktiniai ar įprasti – darbdavė turėjo pagrindą manyti, kad nuteistasis (ir kiti darbuotojai) elgiasi neteisėtai.
22. Teisėjų kolegija nenustatė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo pripažįstant įrodymais duomenis, kuriuos ikiteisminio tyrimo institucijoms pateikė nuteistojo darbdavė (civilinė ieškovė). Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius, pagrįstus ir aiškius argumentus, kodėl toks darbdavės duomenų rinkimas šioje byloje buvo pagrįstas ir teisėtas. Byloje pagrįstai konstatuota, kad privataus gyvenimo ir susirašinėjimo apsauga negali būti suabsoliutinama, o byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurios pateisina nuteistojo darbdavės atliktos informacijos kontrolės būtinybę nagrinėjamu atveju.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
23. Kasaciniame skunde taip pat keliami klausimai dėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo šališkumo, ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro šališkumo, civilinės ieškovės patirtos žalos dydžio nustatymo bei ilgos proceso trukmės ir senaties taikymo.
24. Kasatorius galimą apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumą motyvuoja tuo, kad teisėjas, buvęs bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos narys, prieš tai buvo narys teisėjų kolegijų nagrinėjant kitų dviejų nuteistųjų bylas. Kitų nuteistųjų bylos yra susijusios su kasatoriaus baudžiamąja byla, nes jose už analogiškų veiksmų atlikimą yra nuteisti kasatoriaus buvę bendradarbiai. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti galimą bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.
25. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-628/2018">2K-101-628/2018</a>).
26. Šioje byloje, priešingai nei akcentuoja kasatorius, teisėjų kolegijos nario dalyvavimas kitose susijusiose baudžiamosiose bylose nepadarė įtakos skundžiamo sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas nei nuteistojo kaltės, nei įrodymų vertinimo negrindė kitose baudžiamosiose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ar išvadomis. Šis teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir daug dėmesio skyrė gynybos argumentų dėl įrodymų leistinumo analizei. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo patikrintas ne formaliai, o išsamiai atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo išvados, kurias ginčijo apeliantas, vertinamos iš esmės, o ne deklaratyviai joms pritariant. Pažymėtina, kad ir kasatorius nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti teisėjo nešališkumu, ir šią savo poziciją grindžia tik formaliu konstatavimu, kad tas pats teisėjas buvo teisėjų kolegijos narys kitoje byloje.
27. Ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro tariamas šališkumas kasatoriaus grindžiamas tuo, kad tas pats prokuroras sprendė klausimą ir dėl nuteistojo darbdavės veiksmų gaunant nuteistojo asmeninio susirašinėjimo duomenis. Atsakant į šiuos kasatoriaus argumentus pažymėtina, kad nuteistojo darbdavės veiksmai bylą nagrinėjusių teismų buvo išsamiai ištirti ir dėl įrodymų leistinumo pasisakyta tiek skundžiamuose teismų sprendimuose, tiek ir šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje. Nei ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras, nei kiti ikiteisminio tyrimo subjektai patys savo iniciatyva nerinko duomenų apie nuteistojo asmeninį susirašinėjimą, nedavė jo darbdavei instrukcijų, kokius veiksmus atlikti, kokius duomenis pateikti ir t. t. Šioje byloje prokuroro vaidmuo pradedant ikiteisminį tyrimą buvo pasyvus – būtent civilinė ieškovė kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl prokuroro veiksmai neturėjo įtakos gaunant nuteistojo asmeninio susirašinėjimo duomenis ir kreipiantis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
28. Nustatydamas civilinei ieškovei padarytos turtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas 2019 m. spalio 9 d. nutartimi paskyrė papildomą buhalterinę ir finansų ekspertizę, ją atlikus buvo nustatyta, kiek grynojo pelno neteko civilinė ieškovė dėl nuteistojo veiksmų. Apklausiamas teisme ekspertas J. Vinikovas parodė, kad sistema (metodika), kuria apskaičiuodama negauto pelno dydį rėmėsi civilinė ieškovė, yra logiška ir teisinga. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo realiai padarytos žalos dydį nustatė tinkamai, remdamasis ne tik civilinės ieškovės pateikta informacija, bet ir ekspertizės duomenimis, eksperto paaiškinimais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada dėl civilinei ieškovei padarytos žalos dydžio. Kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama ši išvada, grindžiami ad hominem (argumentas, taikomas žmogui) pobūdžio argumentais, abejojant tiek civilinės ieškovės bendrovės vadovo, tiek eksperto kompetencija. Šie kasatoriaus argumentai vertintini kaip deklaratyvūs.
29. Kasaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad procesas šioje byloje vyko nepateisinamai ilgą laiką, tai suponuoja BPK nuostatų pažeidimą. Taip pat pažymima, kad priimant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį jau buvo suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Nors procesas (ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme) byloje iš tiesų vyko ilgą laiką (nusikalstama veika padaryta 2010 m.), tačiau nuteistojo teisės proceso metu nebuvo esmingai suvaržytos – to jis ir neginčija kasaciniame skunde. Paskirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgia ir į ilgą proceso trukmę, ir paskyrė baudą, kurios dydis žymiai mažesnis nei sankcijos vidurkis.
30. Nusikalstama veika, už kurios padarymą nuteistas kasatorius, padaryta laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 8 d. Ši nusikalstama veika yra tęstinio pobūdžio. Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-368/2014). Šioje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2010 m. birželio 29 d.). Taigi, aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje byloje suėjo 2018 m. rugsėjo 8 d. Priešingai nei nurodo kasatorius, BK 95 straipsnio prasme per nustatytą terminą turi būti priimtas ne apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis (ar nutartis, kuria paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis), o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagal BK 95 straipsnio 2 dalį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas iki nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga baigiasi nuosprendžio priėmimo dieną pirmosios instancijos teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124-628/2018">2K-124-628/2018</a>). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje byloje priimtas 2018 m. birželio 12 d., nepraleidus BK 95 straipsnyje nustatyto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.
31. Įvertinusi visumą pirmiau išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai tinkamai taikė ir aiškino baudžiamojo įstatymo nuostatas, susijusias su baudžiamosios atsakomybės pagal BK 211 straipsnį taikymu. Byloje taip pat nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje. Nuteistojo teisės šioje byloje nebuvo suvaržytos labiau, nei tai buvo būtina tiriant nusikalstamą veiką, ir patirti privatumo pažeidimai šioje byloje nebuvo neproporcingi. Todėl, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Audronė Kartanienė
Artūras Ridikas
