A. D. pagal BK 2811 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-191-719/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32307-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) galutine subendrinta arešto bausme devyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. D. nuspręsta išieškoti nusikalstamos veikos priemonės – automobilio – vertės dalį – 25 000 Eur.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo ir jo gynėjų apeliacinis skundas atmestas, o prokuroro tenkintas ir kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta iš A. D. išieškoti dvi automobilio vertes atitinkančią pinigų sumą – 102 820 Eur.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. D. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 13 d. apie 0.07 val. Vilniuje vairavo automobilį „Audi Q8“, būdamas neblaivus, o policijos pareigūnams per tikrinimą jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore esančio etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

2. Taip pat A. D. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. rugsėjo 6 d. apie 21.45 val. Vilniuje vairavo automobilį „Audi Q8“, būdamas neblaivus, policijos pareigūnai per tikrinimą nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,97 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir nustačiusi, kad automobilis „Audi Q8“ yra dviejų skirtingų nusikaltimų padarymo priemonė, konfiskuotino turto vertę nustatė už kiekvieną nusikaltimą atskirai, todėl panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti nusikalstamos veikos priemonės – automobilio – vertės dalį (25 000 Eur), ir nusprendė išieškoti dvi automobilio vertes (už kiekvieną nusikaltimą) atitinkančią pinigų sumą – 102 820 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. ir jo gynėjas advokatas J. Kovalenko prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, taip pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą. Taip pat abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 ir 331 straipsnių pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė nuteistojo teises ir turėjo įtakos neteisėto ir šališko sprendimo priėmimui, t. y. teismai neteisingai įvertino bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, nepasisakė dėl kaltinimui nenaudingų aplinkybių, neteisėtų pareigūnų veiksmų, nevertino gynybos nurodytų motyvų, ignoravo dalį byloje esančių nuteistajam palankių įrodymų. Abiejų instancijų teismai pažeidė BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, reglamentuojančias pagrindines atsakomybės nuostatas, taip pat BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 592 straipsnio 1 dalį, 608 straipsnio 6 dalį.

4.2. Kasatoriai nurodo ANK 592 straipsnį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2021 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-524 patvirtinto Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo aprašo 24 punktą, teigdami, kad nagrinėjamoje byloje privalėjo būti nustatyta, jog transporto priemonės stabdymo procesas vyko ANK nustatyta tvarka, o siūlymas pasitikrinti blaivumą vyko pagal ANK 605 straipsnio 1 arba 3 dalies reikalavimus. Sustabdytam asmeniui, vadovaudamiesi ANK 605 straipsniu, pareigūnai pasiūlė pasitikrinti vietoje neblaivumą, todėl A. D., vadovaudamasis ANK 577 straipsniu, pareikalavo, kad galėtų pasinaudoti arba kad jam būtų sudaryta galimybė pasinaudoti teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba, tačiau pareigūnai ignoravo tokį prašymą. Administracinio nusižengimo teisena pradėta ir veiksmai buvo atliekami griežtai vadovaujantis ANK reikalavimais, tačiau motyvuoto nutarimo perduoti surinktą medžiagą ikiteisminio tyrimo institucijai, kaip tai nustatyta ANK 592 straipsnio 1 dalyje, byloje nėra, todėl byloje privalėjo būti nustatyta, kaip ir kodėl ikiteisminio tyrimo institucija gavo medžiagą iš policijos patrulio ir neegzistuojantį nutarimą dėl administracinio nusižengimo bylos medžiagos perdavimo ikiteisminiam tyrimui. Teismų sprendimuose padaryti procesiniai pažeidimai, kurie turi įtakos surinktų byloje duomenų pripažinimui įrodymais, prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, atliktų veiksmų procesiniam vertinimui, nes yra pradėta administracinio nusižengimo teisena, kuri nėra tinkamai nutraukta, o ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai iš administracinio nusižengimo bylos, iš IBPS ar kokios kitos sistemos, ar kokio kito „segtuvo“ pasiėmė surinktus įrodymus ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą.

4.3. Kasatoriai cituoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtinto Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo 2, 5, 7, 9 punktus, 5.2, 7.2, 9.1–9.2.2, 10.3 papunkčius, teigdami, kad pareigūnai reikalavo tikrintis iškvėptame ore esančio etilo alkoholio koncentraciją, tačiau žodžiu nepaaiškino atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinių padarinių; kad pareigūnai, nustatę, jog asmeniui iš burnos sklinda alkoholio kvapas, jo neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, eiti tiesia linija negali, stovėdamas pirštu į nosies galą pataikyti negali, turėjo jį pristatyti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą; kad jie pažeidė visus 9 punkte išdėstytus reikalavimus, kuriuose nurodyta, ką pareigūnai privalo padaryti, jei asmuo vengia neblaivumo nustatymo, pavyzdžiui, nepasiūlė eiti tiesia linija ir pirštu pataikyti į nosies galą. A. D. nesakė pareigūnams, kad atsisako tikrintis iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją, o apie galimybę atlikti medicininę apžiūrą jam niekas nepasakė. Toliau kasatoriai nurodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3, 8 punktus, 6.1–6.3, 8.2–8.3 papunkčius, kuriuose iš esmės atkartotos pirmiau nurodytos aprašo nuostatos. Be to, 2020 m. rugpjūčio 13 d. neblaivumo nustatymo aktas yra netinkamai užpildytas, dalis akte nurodytų žymėjimų yra nepaaiškinta ar panaudota ne tam skirtoje vietoje, o kita dalis ranka užpildyto turinio yra akivaizdžiai melaginga ir prieštarauja vaizdo medžiagai.

4.4. A. D. neatsisakė tikrintis neblaivumo, jis prašė užtikrinti galimybę pasinaudoti savo teisėmis – atlikti procesinius veiksmus dalyvaujant gynėjui ar atstovui, kuris atvyko praėjus 15 minučių, tačiau jam atvykus pareigūnai tikrinti A. D. blaivumą atsisakė ir procesinių ar kitų veiksmų neatliko. Teismas nenustatė objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų neįmanoma patikrinti įtariamojo blaivumo. Sprendime teismas vengia pasisakyti, kodėl asmenys privalo vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, tačiau yra akivaizdu, kad pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį administracinė atsakomybė kyla už statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą.

4.5. Pirmojo įvykio metu prietaisu buvo atliktas A. D. patikrinimas, jo rezultatas – 1,43 promilės, tačiau byloje nėra šio įrenginio patikros sertifikato ir neblaivumo nustatymo akto, žurnalo įrašo, protokolo ar tarnybinio pranešimo, todėl visa tikrinimo procedūra atlikta ir užfiksuota pažeidžiant Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos ir Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašų reikalavimus. Antrojo įvykio metu, vadovaujantis neregistruotu neblaivumo nustatymo aktu, kuriame analogiškai pirmam aktui nurodytos klaidingos aplinkybės ir faktai dėl asmens būklės vertinimo, nurodyta, kad tikrinimas buvo atliktas „Alcotest 7510 ARKB-0113“ Nr. 1179179, o prie bylos pridėtame dokumente (išraše) akivaizdžiai matyti įrenginio pavadinimo skirtumas, todėl byloje nenustatyta, kokiu įrenginiu buvo atliktas matavimas ir kuriam iš jų buvo išduotas patikros sertifikatas.

4.6. Vienu metu Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos dvi A. D. baudžiamosios bylos: Nr. 1A-565-1121/2022 (du ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veiksmų, nustatytų BK 2811 straipsnyje (dvi veikos), 2020 m. rugsėjo 7 d. prokuroro nutarimu buvo sujungti į vieną) ir Nr. 1A-336-497/2022, tačiau jos nebuvo sujungtos, o tai lėmė maksimalaus baudos dydžio viršijimą. Vienu metu nagrinėjamose bylose teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis buvo vienodi, identiški ir tapatūs, tačiau tuo pačiu metu nagrinėjamojoje byloje prokuratūra nesilaikė non bis in idem (draudžiama asmenį du kartus bausti už tą pačią veiką) principo ir bylų nesujungė. Taigi buvo šiurkščiai pažeistos BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies nuostatos, nustatančios maksimalų baudos dydį už padarytą nesunkų nusikaltimą, nes abiejose bylose buvo paskirtas turto – automobilio – vertės konfiskavimas. Nagrinėjamojoje byloje nuteistojo gynėjai buvo priversti kreiptis į teisėjų kolegiją su prašymu sujungti baudžiamąsias bylas Nr. 1A-565-1121/2022 ir Nr. 1A-336-497/2022, tačiau šį prašymą teisėjų kolegija nemotyvuotai ir neteisėtai atmetė.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnio 5 dalį, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, esant vienodoms bylos aplinkybėms, padarė skirtingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas baudžiamojo poveikio priemonės taikymą, A. D. asmenybę, socialinę ir turtinę padėtį vertino jo nenaudai bei skaičiuodamas konfiskuojamos automobilio vertės dydį neatsižvelgė į visumą bylos aplinkybių, nukrypo nuo proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Teismo skirtos poveikio priemonės dydis viršijo įstatymu nustatytą maksimalų baudos dydį.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato J. Kovalenko kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius ir aiškius motyvus dėl visų nuteistojo ir jo gynėjo esminių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

5.2. ANK nuostatos taikomos tik tiek, kiek tai būtina stabdant transporto priemonę ir tikrinant asmens blaivumą, t. y. vien tik atlikus šiuos ANK nustatytus veiksmus administracinio nusižengimo teisena pagal faktą nėra pradedama. Tik sustabdžius galimai neblaivų vairuotoją ir patikrinus jo blaivumą bei gavus pirminius objektyvius duomenis, sprendžiama, kokia teisena turi būti pradėta.

5.3. Nagrinėjamoje byloje A. D. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už dvi atskiras nusikalstamas veikas, padarytas 2020 m. rugpjūčio 13 d. ir 2020 m. rugsėjo 6 d., o kitoje byloje A. D. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už veiką, padarytą 2021 m. birželio 27 d., todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad, nesujungus bylų, galėjo būti pažeistas non bis in idem principas.

5.4. A. D. per trumpą laiko tarpą padarė dvi analogiškas nusikalstamas veikas, vairuodamas tą pačią transporto priemonę. Po 2020 m. rugpjūčio 13 d. padaryto nusikaltimo nuteistajam buvo sustabdyta specialioji teisė vairuoti transporto priemones, tačiau tai nesulaikė A. D. nuo naujos analogiškos nusikalstamos veikos, panaudojant tą pačią transporto priemonę, padarymo, nuteistasis tai ignoravo. Šios aplinkybės leido teismui pagrįstai konstatuoti, kad nuteistasis yra akivaizdžiai abejingas valstybėje galiojantiems įstatymams, moralės normoms, kad savo interesus jis iškelia aukščiau už visuomenės saugumą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato J. Kovalenko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022, 2K-58-719/2023). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad tik BK (nagrinėjamu atveju BK 2 straipsnio 3, 4 dalys) ir BPK (nagrinėjamu atveju BPK 320 straipsnio 5 dalis, 305 ir 331 straipsniai) normų išvardijimas, deklaratyviai teigiant, kad jos buvo pažeistos, nelaikytinas teisiniu argumentu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-511/2023), kaip ir formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes. Akivaizdžiai neteisinga įstatymų nuostatų interpretacija (nagrinėjamu atveju ANK nuostatų, teigiant, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nenutraukus administracinio nusižengimo teisenos) nesudaro pagrindo bylą nagrinėti kasacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, tikrinanti nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumą, todėl abstraktūs, formalizuoti teiginiai apie tai, kad abiejų instancijų teismai suteikė išimtinę reikšmę vieniems įrodymams, nevertino kaip įrodymų kitų svarbių duomenų ir kt., aiškiai nenurodant, kokiems konkretiems įrodymams teismai suteikė išskirtinę reikšmę ir kas tai pagrindžia, nelemia kasacijos pagrindo.

8. Kartu pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai yra identiški apeliacinio skundo argumentams (dėl ANK nuostatų taikymo, dėl BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio pažeidimų, dėl neblaivumo akto surašymo trūkumų, dėl A. D. neatsisakymo patikrinti neblaivumą, dėl alkotesterio, kuriuo buvo tikrintas asmens neblaivumas, ir kt.), t. y. dėl A. D. nuteisimo yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, su kurio išvadomis kasatoriai nesutinka. Tai, kad A. D. atsisakė (neatsisakė) pasitikrinti neblaivumą, įvertino abiejų instancijų teismai. Atitinkamai teismai įvertino ir tai, kad alkotesteriai atitiko jiems keliamus reikalavimus. Naujai atsiradę argumentai kasaciniame skunde yra susiję su BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymu, deklaratyviai teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma, tačiau nenurodant, nei ko konkrečiai nepatikrino, nei kodėl tai sudaro pagrindą konstatuoti BPK nuostatų pažeidimą; taip pat šie argumentai susiję su BK 72 straipsnio 5 dalies taikymu, kurį lėmė pabloginta nuteistojo padėtis pagal prokuroro apeliacinį skundą. Tai reiškia, kad kasaciniu skundu yra ginčijamas abiejų instancijų teismų sprendimų pagrįstumas, kuris kasacine tvarka nėra tikrinamas, o ne teisėtumas, kurį patikrinti priklauso kasacinės instancijos teismo kompetencijai. Kartu pasisakant dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su non bis in idem principo pažeidimu, pažymėtina, kad kasatorių argumentai akivaizdžiai prasilenkia su tikrąja minimo principo paskirtimi ir turiniu. Minimas principas nagrinėjamoje byloje nėra niekaip susijęs su skirtingų baudžiamųjų bylų sujungimu apeliacinės instancijos teisme, nes abiejose bylose buvo nagrinėjamos to paties asmens skirtingu metu padarytos analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos, tačiau nėra jokio pagrindo kalbėti apie dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nurodyti kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina tik tai, ar apeliacinės instancijos teisme, nustatant konfiskuotinos turto vertės dydį, buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 5 dalis.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

10. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam A. D., be arešto bausmių, paskirtų už kiekvieną nusikalstamą veiką, kurios vėliau subendrintos, buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti dalį automobilio, kuris pripažintas nusikalstamos veikos priemone, vertės atitinkančią pinigų sumą (25 000 Eur), o apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs prokuroro apeliacinį skundą, nusprendė išieškoti dvi automobilio vertes, nustatytas pagal buvusias nusikalstamų veikų padarymo metu, atitinkančią pinigų sumą (102 820 Eur). Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nesutikimą motyvuodami baudžiamojo proceso principų pažeidimu ir teiginiais, kad konfiskuotino turto vertė viršija įstatyme nustatytos bausmės – baudos – maksimalų dydį.

11. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, kuria siekiama: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 67 straipsnio 1 dalis, BK 41 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonė yra skiriama kartu su bausme, todėl kiekvienoje byloje ji turi būti individualizuota.

12. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Nagrinėjamoje byloje automobilis, kurį naudojant buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos, buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Vis dėlto šis automobilis nuosavybės teise nepriklauso nuteistajam A. D., todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, nebuvo galimybės jo konfiskuoti. Abiejų instancijų teismai, atsižvelgdami į tai, nusprendė vadovautis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, ir konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-261-489/2018). Nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės konfiskuoti nusikalstamų veikų padarymo priemones, todėl buvo taikyta BK 72 straipsnio 5 dalis. Konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, tai yra kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018). Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti atidžiai apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2018, 2K-72-489/2020). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018). Kartu pažymėtina, kad sprendžiant, koks konfiskuotino turto vertės dydis laikytinas proporcingu, didelę reikšmę turi tai, kiek analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų asmuo padarė, be kita ko, ir naudodamas tą pačią priemonę.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. D. padarė dvi analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas vairuodamas tą patį automobilį per itin trumpą laiką, t. y. 2020 m. rugpjūčio 13 d. vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, o 2020 m. rugsėjo 6 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Be to, antrą nusikalstamą veiką jis padarė, nepaisydamas to, jog jam 2020 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas. A. D. savo elgesiu demonstravo abejingumą tiek jam paskirtiems apribojimams, tiek teisės aktų reikalavimams, tiek, svarbiausia, kitų asmenų saugumui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 38–39 punktuose tinkamai motyvavo, kodėl tikslinga konfiskuoti visą automobilio vertę už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką. Taigi pagrindo daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikant teismų praktikoje išskiriamo proporcingumo principo, nagrinėjamoje byloje nėra.

15. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė, taip pat kaip ir bausmė, yra skiriama už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo paskirti dvi baudžiamojo poveikio priemones – turto konfiskavimą, kartu nurodydamas konkrečios nusikalstamos veikos metu buvusią automobilio vertę. Nors baudžiamojo poveikio priemonės nėra bendrinamos ir su subendrinta bausme yra paskiriama viena baudžiamojo poveikio priemonė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas bendrą išieškotiną sumą, esminių pažeidimų nepadarė.

16. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas kartu su bausme tuo pačiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nelaikytinas asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn ir nubaudimu du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką. Tokioje situacijoje taip pat nėra pagrindo teigti, kad yra paskirtos dvi bausmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-186/2010). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką paskirtos bausmės rūšis ir dydis yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). Taigi kasatorių argumentai, nukreipti į maksimalų įstatyme nurodytos baudos dydį, nėra niekaip susiję su konfiskuotino turto verte, kuri nėra ribojama įstatymų, juolab įvertinus ir tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo paskirta arešto bausmė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas