Dėl teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą, ieškinio senaties termino taikymą, įsiteisėjusio teismo sprendimo galią, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-523-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01280-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.1.5.1.2.8; 2.6.9.2; 3.2.6.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Disona“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Giransa“ dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą, ieškinio senaties termino taikymą, įsiteisėjusio teismo sprendimo galią, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių 267 548,34 Eur ir 6 proc. metines procesines palūkanas.

3. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė UAB „Giransa“ 1999 m. gruodžio 27 d. sudarė negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutartį (toliau – ir nuomos sutartis). 2000 m. balandžio 28 d. sudarė trišalę negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą sutartį (toliau – ir subnuomos sutartis), kuria patalpos perduotos atsakovei UAB „Disona“. Pagal nurodytas sutartis atsakovėms perduotos naudotis negyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas – 255,17 kv. m, esančios Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 102, kavinei atstatyti ir įrengti; nustatytas 332,56 Eur (1148,27 Lt) nuomos mokestis per mėnesį. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė UAB „Disona“ faktiškai naudojasi didesnėmis patalpomis, negu nustato subrangos sutartis: atsakovės naudojamų patalpų plotas sudaro 1965,90 kv. m, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015 konstatavo, jog atsakovės be teisinio pagrindo naudojasi patalpomis, kurių plotas sudaro 1688,73 kv. m. Taigi ieškovei nėra mokamas nuomos mokestis už naudojimąsi sutartimi neperduotomis patalpomis, kurių plotas yra 1688,73 kv. m. Ieškovė teigia, kad atsakovės nepagrįstai sutaupė 267 548,34 Eur, be teisinio pagrindo naudodamos šias patalpas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Disona“ 267 548,34 Eur nuostolių atlyginimą ir procesines palūkanas; atmetė ieškinį atsakovei UAB „Giransa“.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. 1999 m. gruodžio 27 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Giransa“ sudarė nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei UAB „Giransa“ nuomos teise 255,17 kv. m bendrojo ploto negyvenamuosius pastatus ir patalpas, esančias Vilniuje, Vingio parke, M. K. Čiurlionio g. 102, kavinei atstatyti bei įrengti, mokant 1148,27 Lt (332,56 Eur) nuomos mokestį per mėnesį už nuomojamas patalpas kartu su žemės mokesčiu nuo pastato atidavimo eksploatuoti dienos, iš jų 175,11 Lt (50,72 Eur) PVM; nuomos sutarties terminas buvo nustatytas iki 2098 m. gruodžio 27 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą;

5.2. 2 000 m. balandžio 28 d. ieškovė ir atsakovės sudarė trišalę subnuomos su investicija į remontą sutartį dėl tų pačių patalpų; nuo tos dienos patalpomis naudojosi subnuomininkė atsakovė UAB „Disona“;

5.3. 2004 m. pastatas baigtas rekonstruoti; po rekonstrukcijos patalpų bendras plotas 1965,9 kv. m.

6. Teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Disona“ naudojosi didesniu ieškovei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, negu jis buvo subnuomotas 2000 m. balandžio 28 d. trišale sutartimi, dėl to padarė išvadą, kad visą laikotarpį po pastato rekonstrukcijos atsakovė UAB „Disona“ naudojosi kito asmens, t. y. ieškovės, turtu, nemokėdama nuomos mokesčio, nesant sutarties dėl patalpų, kurios buvo padidintos, investavus į remontą, naudojimo.

7. Ieškovė 2006 m. rugsėjo 15 d., rugsėjo 27 d. ir spalio 31 d. pranešimais siūlė atsakovei UAB „Disona“ pakeisti sutartį, padidėjus naudojamam patalpų plotui, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad atsakovė UAB „Disona“ buvo informuota apie ieškovės poziciją dėl subnuomos sutarties sąlygų taikymo, t. y. atsakovei buvo pranešta, kad turto savininkė ginčija jos teisę neatlygintinai naudotis didesnėmis patalpomis, negu nurodo sutartis, kad siekia gauti nuomos mokestį už naudojimąsi sutartimi neperduotomis patalpomis.

8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Teismo vertinimu, ieškovės nuostolius sudaro suma, kurią ji turėjo gauti, nuomodama ginčo patalpas. Atsakovė UAB „Disona“ atitinkamai nepagrįstai sutaupė tokią sumą, kokią ieškovė būtų gavusi už patalpų nuomą. Teismas laikė pagrįstais ieškovės skaičiavimus, pateiktus turtiniams praradimams įrodyti, ir jais vadovavosi.

9. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Disona“ apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

10. Teisėjų kolegija pirmiausia nurodė, kad atsakovė UAB „Disona“ pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo, todėl kolegija nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 2 dalis).

11. Kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015 pagal UAB „Vilniaus parkai“ ieškinį UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ dėl nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo ir nuomos mokesčio priteisimo konstatavo, jog nuomos sutartimi nuomojamų patalpų plotas yra 255,17 kv. m, tačiau UAB „Disona“ faktiškai naudojasi 1965,90 kv. m ploto patalpomis. Kolegija konstatavo, kad ši faktinė aplinkybė nagrinėjamos civilinės bylos procese yra prejudicinis faktas.

12. Be to, kolegija sutiko su ieškovės ir trečiojo asmens argumentais, kad šalys buvo susitariusios dėl 1,30 Eur (4,50 Lt) nuomos kainos už 1 kv. m, todėl tokia suma – šiuo atveju minimali nuomos kaina (mažesnė nei rinkos kaina), kurios pagrindu buvo apskaičiuota ieškinio suma, laikytina pagrįsta ir nepažeidžia atsakovės teisių ir interesų.

13. Kolegija taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad kiemo aikštele, pėsčiųjų takais ji nesinaudoja, todėl už šiuos inžinerinius statinius negali būti priteistas nepagrįstas praturtėjimas, nurodžiusi, jog šiais statiniais atsakovė UAB „Disona“ faktiškai naudojasi, jie yra kavinės teritorijoje ir yra skirti jai aptarnauti.

14. Kolegija atmetė atsakovės UAB „Disona“ argumentus dėl nuosavybės teisės į patalpas įgijimo pagal subnuomos sutartį. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė investavo lėšas į kavinės atstatymą, nes toks buvo šalių susitarimas. Pagal subnuomos sutarties 4 punktą užbaigtos rekonstrukcijos ir remonto darbų vertė yra įskaitoma į subnuomos mokestį. Vadinasi, atsakovei UAB „Disona“ sutarties galiojimo laikotarpiu bus kompensuota jos investicija į rekonstrukciją. Kolegija nustatė, kad statybos leidimas išduotas, projektas parengtas ir statybos baigimo procedūros įformintos ieškovės vardu, į sukurtą turtą įregistruota ieškovės nuosavybės teisė. Kolegija nurodė, jog asmenys, vykdantys įsipareigojimus pagal nuomos ar rangos sutartį, be savininko valios neįgyja nuosavybės teisės į objektą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad kasacinis teismas pirmiau minėta nutartimi konstatavo, jog ieškovei priklauso nuosavybės teisė į atsakovės UAB „Disona“ naujai sukurtas patalpas. Kolegija nurodė, jog nėra duomenų, kad patalpų teisinis statusas (patalpų savininkas) pasikeitė po šios kasacinio teismo nutarties priėmimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

15. Atsakovė UAB „Disona“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; perskirstyti UAB „Disona“ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą. Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką šios prielaidos yra tokios: pirma, atsakovas turi būti praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, nustatytas atsakovo praturtėjimas turi atitikti ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti, pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Kitaip negu sprendė bylą nagrinėję teismai, nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą:

15.1.1. Ginčo santykiui taikytinos subnuomos sutarties nuostatos. Subnuomos sutarties 5 punktas nustato, kad, atsakovei UAB „Disona“ savo lėšomis padidinus rekonstruojamo pastato plotą, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, papildomai įrengto ploto nuosavybė pereina atsakovei. Vadinasi, atsakovės lėšomis padidintų patalpų naudojimas buvo subnuomos sutarties reguliavimo dalykas, todėl egzistuoja ginčo santykio teisinis pagrindas.

15.1.2. Teismai nustatė, kad atsakovė UAB „Disona“ ne tik pagerino ieškovei priklausančias patalpas, bet ir savo lėšomis sukūrė naujus nekilnojamojo turto objektus, į kuriuos yra įregistruota ieškovės nuosavybės teisė. Didžioji atsakovės investicijų dalis vis dar nėra įskaityta į subnuomos mokestį. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad atsakovės investicijos subnuomos sutarties galiojimo laikotarpiu bus įskaitytos į subnuomos mokestį, kuriuo grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas, reiškia sąlyginio sprendimo priėmimą (CPK 267 straipsnis).

15.1.3. Pati ieškovė prisiėmė riziką dėl subnuomos sutarties 5 punkto, nustatančio naujai sukurtų patalpų nuosavybės teisę atsakovei UAB „Disona“, įgyvendinimo ir dėl jos vykdymo galimai kilsiančių nuostolių, todėl neegzistuoja ir šeštoji nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlyga.

15.1.4. Nepagrįsto praturtėjimo institutas yra netinkamas gynybos būdas. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad reikalavimams dėl atlyginimo už naudojimąsi svetimu daiktu turi būti taikomos deliktinės teisės nuostatos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).

15.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė UAB „Disona“ pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo, yra nepagrįsta. Atsakovė 2016 m. vasario 8 d. atsiliepimu į patikslintą ieškinį išreiškė savo poziciją, kad ieškovės reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis. Atsakovės reikalavimu taikius ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, nuostolių atlyginimas sumažėtų daugiau negu tris kartus, o toks pasikeitimas turėtų esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti.

15.3. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant teisės normas, reglamentuojančias aplinkybių pripažinimo prejudiciniais faktais sąlygas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230-969/2015; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355-687/2015):

15.3.1. Pirmosios instancijos teismas, kurio išvadoms pritarė apeliacinės instancijos teismas, faktiškai priteisė ieškovei nuomos mokestį, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-676-611/2015) konstatavo, kad subnuomos sutartis nenustatė nuomos mokesčio mokėjimo už nuosavybės, sukurtos rekonstravus patalpas, naudojimą. Vadinasi, teismai pakartotinai išsprendė reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo.

15.3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovei priklauso nuosavybės teisė į atsakovės UAB „Disona“ naujai sukurtas patalpas, yra prejudicinis faktas. Pirmesnės civilinės bylos procese nebuvo keltas klausimas dėl nuosavybės teisės į naujai sukurtus nekilnojamojo turto objektus, tokia aplinkybė apskritai nesudarė įrodinėjimo dalyko.

16. Atsakovė UAB „Giransa“ prisidėjo prie atsakovės UAB „Disona“ kasacinio skundo.

17. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą:

17.1.1. Kasacinio skundo argumentas dėl subnuomos sutarties, kaip ginčo santykio teisinio pagrindo, yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-676-611/2015) konstatavo, kad šalių nesieja sutartiniai santykiai dėl 1688,73 kv. m ploto patalpų naudojimo.

17.1.2. Atsakovės UAB „Disona“ investicijos yra įskaitomos į nuomos mokestį, mokamą už naudojimąsi subnuomos sutartimi perduotomis patalpomis. Atsakovė nepagrįstai sutaupė ieškovės, kaip patalpų savininkės, sąskaita tiek, kiek naudojosi sutartimi neperduotomis patalpomis.

17.1.3. Nėra pagrindo remtis atsakovės UAB „Disona“ nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, suformuluotais 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės: nurodytoje byloje buvo nustatyta, kad egzistavo susitarimas dėl neatlygintinio nekilnojamojo turto objekto naudojimo.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė UAB „Disona“ nepareiškė reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo. Atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo nurodyta, jog atsakovės (UAB „Disona ir UAB „Giransa“) teiks prašymą dėl senaties taikymo, tačiau faktiškai toks prašymas ir nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Be to, reikalavimui dėl be pagrindo sutaupytų lėšų priteisimo pareikšti taikytinas bendrasis 10 (dešimties) metų ieškinio senaties terminas.

17.3. Ieškovės reikalavimas nėra kildinamas iš sutartinių teisinių santykių, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakove UAB „Disona“, kad buvo pakartotinai išspręstas reikalavimas dėl nuomos mokesčio pagal sutartį priteisimo. Pats apeliacinės instancijos teismas nutartimi nustatė, kad atsakovė UAB „Disona“ neįgijo nuosavybės teisės į ginčo patalpas.

18. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Ieškovės civilinės teisės negali būti apgintos kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais, todėl bylą nagrinėję teismai teisėtai ir pagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą.

18.2. Teismai pagrįstai nesprendė klausimo dėl ieškinio senaties taikymo. Atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo nurodyta, jog atsakovai „prašys teismo taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą“, tačiau šis prašymas taip ir nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme.

18.3. Ieškinio reikalavimas pareikštas visiškai skirtingu, negu yra nurodyta kasaciniame skunde (nutarties 15.3.1 punktas), pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, įsiteisėjusio teismo sprendimo galios

19. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).

20. CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

21. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 18 punktą).

23. Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

24. Kasaciniame skunde netinkamo nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo (nė vienos iš privalomųjų tokio instituto taikymo sąlygų nenustatymo) klausimas keliamas tuo aspektu, kad, pirma, šalių santykiams taikytinos jų pasirašytos subnuomos sutarties nuostatos – atsakovė UAB „Disona“ ginčo patalpomis naudojosi sutarties pagrindu; antra, atsakovė UAB „Disona“ nėra praturtėjusi, nes neišspręstas jos investuotų į ginčo patalpų sukūrimą lėšų atlyginimo klausimas; trečia, ieškovė prisiėmė riziką dėl subnuomos sutarties 5 punkto įgyvendinimo bei dėl jos vykdymo galimai kilsiančių nuostolių; ketvirta, atsakovės UAB „Disona“ manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, jog reikalavimams dėl atlyginimo, naudojantis svetimu daiktu, privalo būti taikomos deliktinės teisės nuostatos.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakant į šiuos kasacinio skundo argumentus, turi būti remiamasi ankstesnėse bylose tarp tų pačių šalių (dėl nuomos mokesčio priteisimo, iškeldinimo iš patalpų ir į ginčo patalpų (pastatų) rekonstrukciją investuotų lėšų atlyginimo) priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais:

25.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015 (pagal UAB „Vilniaus parkai“ ieškinį atsakovėms UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ dėl nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo ir nuomos mokesčio priteisimo) ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-65-656/2017 (pagal UAB „Vilniaus parkai“ ieškinį UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ dėl iškeldinimo iš be pagrindo užimtų patalpų) pripažinta, kad (sub)nuomos sutartis neapima rekonstrukcijos metu padidinto kavinės pastato ploto ir naujų statinių.

25.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi ginčo patalpomis ir statiniais priteisimo, išaiškino, kad CK 6.534 straipsnio 3 dalis nesuteikia teisės reikalauti nuomotojui nuomos mokesčio už naudojimąsi patalpomis, dėl kurių nuomos ir nuomos mokesčio mokėjimo šalys nėra susitarusios. Kasacinis teismas nurodė, kad „2000 m. balandžio 28 d. rašytine forma sudarytos trišalės Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą sutarties šalys laisva valia susitarė dėl konkrečių nuomojamų patalpų, konkretaus nuomos mokesčio (nesiejant jo su nuomojamų patalpų ploto vienetu) ir kitų nuomos sąlygų. Šioje sutartyje nurodytas nuomojamų patalpų plotas – 255,17 kv. m, nors faktiškai pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes atsakovė UAB „Disona“ naudojasi 1965,90 kv. m ploto patalpomis. <...> Teismai nustatė, kad atsakovė UAB „Disona“ naudojosi sutartyje nenurodytomis ieškovei priklausančiomis patalpomis, bet nenustatė, kad sutarties šalys sudarė papildomą nuomos sutartį (raštu ar žodžiu) dėl šių patalpų ir atsakovė už naudojimąsi jomis privalėjo mokėti mokestį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovei UAB „Disona“ rekonstravus ieškovės patalpas ir padidinus jų plotą bei atsakovei naudojantis visomis patalpomis, įskaitant ir sutartyje nenurodytas, ieškovė žinojo, kokiomis patalpomis atsakovė naudojasi visą nuomos sutarties terminą, tačiau per visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė prieštaravimų ir pretenzijų dėl šių naudojamų papildomų, sutartyje nenurodytų patalpų. Priešingai, visą laiką pateikdavo atsakovei UAB „Disona“ PVM sąskaitas faktūras dėl šalių sudarytoje sutartyje nurodyto dydžio nuomos mokesčio. <...> Be to, subnuomos sutarties 5 punkte nustatyta, kad subnuomininkei UAB „Disona“ savo lėšomis papildomai padidinus rekonstruojamo pastato plotą, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, papildomai įrengto ploto nuosavybė pereina subnuomininkei įforminant jai nuosavybės teisę. Šių aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad šalys subnuomos sutartimi susitarė dėl nuomos ir subnuomos patalpų, kurias atsakovė naujai sukūrė po atliktos ieškovei priklausančių patalpų rekonstrukcijos, ir dėl nuomos mokesčio už šias patalpas mokėjimo. Ieškovei neįrodžius šalių susitarimo dėl nuomos mokesčio mokėjimo už subnuomos sutartyje nenurodytas patalpas, nėra pagrindo ieškovei priteisti nuomos mokestį už šias atsakovės naujai sukurtas ir ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas ieškovės ieškinyje nurodytu ieškinio pagrindu.“

25.3. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-65-656/2017, kuria atsakovės iškeldintos iš dalies pastato – kavinės ir 555,40 kv. m pastato – stoginės-lauko kavinės, konstatuota, kad „visas sukurtas turtas nuosavybės teise registruotas ieškovės vardu ir tai atitinka CK 4.40 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į statinius ir statinio priklausinius ant žemės sklypo. Nei nuomos sutarties pagrindu, nei rangos sutarties pagrindu, asmenys vykdantys prievolinius įsipareigojimus pagal sutartį, nuosavybės teisės į objektą be savininko valios neįgyja. <...> ginčo statiniai gali būti išnuomoti tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintuose Nuostatuose nustatyta tvarka, konkurso būdu, kas užtikrintų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintų savivaldybių turto naudojimo principų laikymąsi. <...>Atsakovai neįgijo jokių nuosavybės teisių į ginčo statinius, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo, tokios valios ieškovas neišreiškė. <...> UAB „Disona“ rekonstravus ginčo statinius nuosavybė į naujai pastatytus statinius bendru šalių sutarimu perėjo UAB „Vilniaus parkai“. Juridinis rekonstrukcijos atlikimo faktas nėra pagrindas perleisti ginčo statinius UAB „Disona“ nuosavybėn. <...> Ginčo patalpas, priklausančias ieškovui nuosavybės teise, iš kurių buvo prašoma iškeldinti, šiuo metu atsakovai valdo be jokio teisinio pagrindo, už jas daugelį metų nemoka jokio mokesčio, todėl dėl minėtų patalpų nuomos šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinio dalį dėl iškeldinimo iš inžinerinių statinių – priegrindos, kiemo aikštelės bei pėsčiųjų tako teismas atmetė, nurodęs, kad byloje neįrodyta, jog šie inžineriniai statiniai yra atsakovių naudojami išimtinai savo poreikiams tenkinti ir atsakovės yra užėmusios nurodytus daiktus, nes šie daiktai buvo viešo naudojimo.

25.4. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-433-236/2019 atmestas UAB „Disona“ reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į jos lėšomis naujai sukurtas patalpas ir pastatus (ieškovės lėšomis rekonstrukcijos metu buvo atstatytas pagrindinis kavinės pastatas, jo plotas padidėjo 170,79 kv. m, ir sukurti 4 nauji statiniai: 555,40 kv. m ploto pastatas – stoginė-lauko kavinė, 53 kv. m ploto inžinerinis statinys – priegrinda, 506 kv. m inžinerinis statinys – pėsčiųjų takas ir 922 kv. m ploto inžinerinis statinys – kiemo aikštelė), remiantis subnuomos sutarties 5 punktu, konstatuota, kad „šalys susitarė dėl papildomai padidinto rekonstruojamo kavinės pastato ploto galimo perleidimo, o kiti statiniai į šį punktą nepatenka. <...> subnuomos sutarties 5 punkte šalių nebuvo susitarta dėl naujai sukurtų ginčo statinių, vadinasi, šalys nesusitarė ir dėl šių statinių perleidimo“. Šia nutartimi iš dalies tenkintas kitas (alternatyvus) UAB „Disona“ reikalavimas – iš UAB „Vilniaus parkai“ jai priteista 215 809,42 Eur turto pagerinimo išlaidų atlyginimo (už tuos objektus, iš kurių UAB „Disona“ iškeldinta, – 170,79 kv. m kavinės pastatą ir 555,40 kv. m stoginę-lauko kavinę; už inžinerinius statinius neatlyginta, nes „teisėjų kolegijos vertinimu, nors už inžinerinių statinių – priegrindos, pėsčiųjų tako ir kiemo aikštelės eksploataciją ieškovė nemoka nuomos mokesčio, tačiau šiais inžineriniais statiniais, be kita ko, naudojasi kaip betarpiškai susijusiais ir reikalingais kavinės veiklai vykdyti“).

25.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2020 pirmiau minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis palikta nepakeista ir konstatuota, jog „subnuomos sutarties 1 punkte tiesiogiai nurodyta, kad negyvenamieji pastatai ir patalpos subnuomojami būtent kavinei atstatyti ir įrengti. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė ne tik atstatė sudegusį kavinės pastatą, bet ir padidino jo plotą, jį įrengė, pastatė naujus statinius, susijusius su kavinės veikla: stoginę-lauko kavinę, priegrindą, pėsčiųjų taką, kiemo aikštelę. <...> ieškovės naujai sukurtos patalpos (padidintas kavinės pastato plotas) ir naujai sukurti pastatai, į kurių statybą investuotos lėšos yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nebuvo šalių sudarytos subnuomos sutarties dalykas. Dėl to subnuomos sutartyje nustatyta investuotų lėšų atlyginimo ieškovei tvarka, įskaitant jas į nuomos mokestį, netaikytina šiai investicijų daliai, ji taikytina tik lėšoms, investuotoms į buvusio kavinės pastato atstatymą ir įrengimą (pastato rekonstrukciją nedidinant jo ploto)“.

26. CPK 18 straipsnyje įtvirtinta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

27. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzc3LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-377-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-377-695/2017">e3K-3-377-695/2017</a>, 31 punktas).

29. Atsižvelgiant į 26–28 punktuose atskleistas įsiteisėjusio teismo sprendimo savybes, nagrinėjant šią kasacinę bylą turi būti vadovaujamasi šiomis 25 punkte nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir šalių santykių kvalifikavimu:

29.1. šalių nesiejo (sub)nuomos teisiniai santykiai dėl rekonstrukcijos metu atsakovės UAB „Disona“ lėšomis naujai sukurtų patalpų (170,79 kv. m padidinto kavinės pastato ploto) ir naujai sukurtų statinių (555,40 kv. m ploto stoginės-lauko kavinės, 53 kv. m ploto priegrindos, 506 kv. m pėsčiųjų tako ir 922 kv. m ploto kiemo aikštelės) naudojimo;

29.2. visas 29.1 punkte nurodytas atsakovės UAB „Disona“ lėšomis sukurtas turtas nuosavybės teise registruotas ieškovės vardu; UAB „Disona“ reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į šį turtą, remiantis subnuomos sutarties 5 punktu, atmestas;

29.3. atsakovė UAB „Disona“ iki iškeldinimo naudojosi 1965,90 kv. m ploto patalpomis ir statiniais;

29.4. subnuomos sutartimi neperduota kavinės pastato dalimi ir naujai sukurtais statiniais atsakovė UAB „Disona“ naudojosi be jokio teisinio pagrindo, nemokėjo ieškovei jokio mokesčio;

29.5. atsakovė UAB „Disona“ 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi iškeldinta iš dalies pastato – kavinės ir 555,40 kv. m. pastato – stoginės-lauko kavinės;

29.6. iš ieškovės atsakovei UAB „Disona“ priteista 215 809,42 Eur turto pagerinimo (170,79 kv. m kavinės pastato ploto padidinimo ir 555,40 kv. m stoginės-lauko kavinės sukūrimo) išlaidų atlyginimo;

29.7. iš inžinerinių statinių – priegrindos, pėsčiųjų tako ir kiemo aikštelės – atsakovė UAB „Disona“ neiškeldinta, už šitų statinių sukūrimą atlyginimas iš ieškovės jai nepriteistas; inžineriniai statiniai yra viešo naudojimo, kartu susiję ir reikalingi kavinės veiklai vykdyti.

30. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti atsakovės UAB „Disona“ kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, grindžiami tuo, kad šalis siejo sutartiniai santykiai dėl naudojimosi ginčo patalpomis, – įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota priešingai. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovė UAB „Disona“ nepagrįstai sutaupė ieškovės sąskaita, neatlygintinai naudodamasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir statiniais, yra teisiškai pagrįsta.

31. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmetus atsakovės UAB „Disona“ reikalavimą dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas ir statinius pripažinimo, taip pat atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad ieškovė prisiėmė riziką dėl subnuomos sutarties 5 punkto įgyvendinimo bei dėl jos vykdymo galimai kilsiančių nuostolių.

32. Kasacinio skundo argumentai, kad reikalavimai dėl naudojimosi svetimu daiktu atlyginimo spręstini vadovaujantis deliktų teisės normomis, taip pat atmestini. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016 nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikymas buvo grindžiamas tuo, kad buvo konstatuotas šalių susitarimas dėl žemės sklypo neatlygintinio naudojimo įrengiant bylos iškėlimo metu ieškovams priklausančiame žemės sklype šilumos trasas. Vien tai, kad šalių santykiai buvo neatlygintiniai, nelaikoma pagrindu nepagrįstai praturtėti, nes naudojimasis svetimu daiktu pagal susitarimą gali būti neatlygintinis. Taigi nagrinėjamos ir šios kasaciniame skunde nurodytos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra tapatūs. Kasacinio teismo nuosekliai pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-248/2020 28, 29 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl to negalima sutikti su atsakove UAB „Disona“, jog bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į aptariamoje nutartyje pateiktus išaiškinimus, nukrypo nuo teismų praktikos. Kita vertus, aptariamoje kasacinio teismo 2016 m. nutartyje atvejai, kada nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo nuostatų („jeigu sprendžiama dėl naudojimosi svetimu daiktu atlyginimo, kai nustatytas servitutas, jeigu svetimu daiktu naudojamasi darant deliktą, pvz., naudojantis savininko turtu be jo leidimo, sutikimo, sutarties ar kitaip neišreiškiant pritarimo naudojimui be atlygio“), buvo apžvelgiami (nesprendžiant iš esmės, o atkreipiant dėmesį) kaip obiter dictum (pasakyta tarp kitko; argumentas, neturintis lemiamos reikšmės sprendimui), o ne ratio decidendi (sprendimo pagrindas).

33. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo prejudicinio fakto taikymo sąlygų aiškinimo – kad bylą nagrinėję teismai pakartotinai ir priešingai nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsprendė ieškovo reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo – taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Šioje byloje ieškovė būtent po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo pateikė patikslintą ieškinį, pakeitusi ieškinio faktinį pagrindą – vietoje (sub)nuomos sutarties nurodė nepagrįstą praturtėjimą pagrindžiančias aplinkybes. Taigi, nors ieškinio suma apskaičiuota taikant tą patį metodą – (sub)nuomos sutartyje nustatytą 1 kv. m nuomos kainą, tačiau ieškinys pareikštas ir tenkintas kitu faktiniu pagrindu – neįrodinėjant nuomos santykių dėl ginčo patalpų ir statinių buvimo, o įrodinėjant, kad atsakovės jais naudojosi neatlygintinai be teisinio pagrindo ir taip nepagrįstai sutaupė.

34. Kitas kasacinio skundo argumentas – kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai pažymėjo, jog aplinkybė, kad nuosavybės teisė į UAB „Disona“ naujai sukurtas patalpas priklauso ieškovei, buvo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir dėl to yra prejudicinė, – neatitinka skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinio, nes apeliacinis teismas prejudicine pripažino aplinkybę, kad „nors Nuomos sutartyje 1 nurodytas nuomojamų patalpų plotas yra 255,17 kv. m, tačiau faktiškai apeliantė UAB „Disona“ naudojasi 1965,90 kv. m ploto patalpomis“ (nutarties 17 punktas). Kita vertus, dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas ir statinius pasisakyta pirmiau šioje nutartyje (žr. 29.2 punktą) – ginčo turtas nuosavybės teise registruotas ieškovės vardu, o atsakovės UAB „Disona“ reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į šį turtą atmestas.

35. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus galutinę nutartį byloje dėl investicijų atlyginimo (bylos Nr. e3K-3-26-969/2020), atsakovei UAB „Disona“ priteista jos investuotų į ginčo patalpų rekonstrukciją ir statinių sukūrimą lėšų dalis, todėl kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje priimti sprendimai yra sąlyginiai, prarado aktualumą, tačiau kasacinio skundo argumentai dėl investicijų atlyginimo yra reikšmingi vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumą ieškovei priteistos sumos dydžio aspektu.

36. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė UAB „Disona“ įsiteisėjusiu teismo sprendimu neiškeldinta iš inžinerinių statinių (priegrindos, kiemo aikštelės bei pėsčiųjų tako), motyvuojant tuo, jog šie statiniai nebuvo atsakovės užimti, jie yra viešo naudojimo ir nėra naudojami atsakovės išimtinai savo poreikiams tenkinti, taip pat į tai, kad atsakovei nepriteistas į nurodytų inžinerinių statinių sukūrimą investuotų lėšų atlyginimas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog tokiomis aplinkybėmis, kai aptariami inžineriniai statiniai pagal savo pobūdį ir faktinį naudojimą negalėtų būti nuomos sutarties objektai, atsakovė UAB „Disona“ negali būti pripažinta nepagrįstai praturtėjusia –sutaupiusia nuomos mokestį už naudojimąsi šiais statiniais, atitinkamai nepagrįstais pripažintini apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad už šių inžinerinių statinių naudojimą priteistinas nepagrįstas praturtėjimas.

Dėl atsakovės prašymo taikyti 5 metų ieškinio senaties terminą

37. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2012">3K-3-321/2012</a>).

38. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį, kaip kiekvienas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas, paprastai turi būti formuluojamas atsakovo teikiamuose procesiniuose dokumentuose, nes dėl tokio reikalavimo ieškovas turi turėti galimybę pareikšti savo atsiliepimus jo teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Tačiau reikalavimo taikyti ieškinio senatį pateikimas negali būti ribojamas kuria nors proceso stadija, nes atsakovo poziciją dėl būtinumo formuluoti tokį reikalavimą daugeliu atvejų lemia aplinkybės bei įrodymai, kurie yra tiriami teismo posėdyje. Teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada kasacinio teismo padaryta įvertinus CPK 253 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-274/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-274/2014">3K-3-274/2014</a>).

39. Pirmiau minėtas reguliavimas, ieškinio senaties instituto prigimtis, tikslai bei jos taikymo pasekmės lemia, jog, ginčo šaliai pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismui kyla pareiga įvertinti tokį pateiktą prašymą konkrečių aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra saistomas pareigos įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas išsprendė byloje pateiktą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Tokia pareiga teismui yra taikoma ex officio (pagal pareigas), nesant pateikto pakartotinio priminimo ir (ar) pakartotinio prašymo taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020, 42 punktas).

40. Bylos duomenimis, atsakovė UAB „Disona“ 2016 m. vasario 8 d. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo pareiškusi reikalavimą taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą – tiek šio procesinio dokumento motyvų dalyje, tiek paskutiniame puslapyje prieš išdėstant atsiliepimo dalyką: „atsakovai, vadovaudamiesi LR CK 1.126 str. 2 d, prašo teismo ieškovo reikalavimui dėl nepagrįstai sutaupyto nuomos mokesčio priteisimo, taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą“. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad atsakovė UAB „Disona“ pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo, neatitinka byloje esančio atsakovės procesinio dokumento turinio. Nenagrinėję atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį ir dėl jo nepasisakę, bylą nagrinėję teismai pažeidė šios atsakovės procesines teises, CPK 265 straipsnį, todėl šiuo aspektu byloje priimti teismų procesiniai sprendimai negali būti pripažinti teisėtais. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nurodytas civilinio proceso teisės normų pažeidimas nesudaro pagrindo jų panaikinti dėl toliau išdėstytų priežasčių.

41. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis). Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011).

42. Atsakovė prašė ieškovės reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams priteisti palūkanas, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimui. Šioje įstatymo normoje, kaip atskira reikalavimų rūšis, išskirtos palūkanos ir kitokios periodinės išmokos. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus, paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė. Iš CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo logikos išplaukia, kad tai pačiai reikalavimų rūšiai priskirtini reikalavimai dėl prievolių, kurioms būdingi analogiški periodiškumo požymiai kaip palūkanoms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrieji kokybiniai požymiai, sujungiantys reikalavimus į tą pačią rūšį ir kartu išskiriantys iš civilinių teisinių reikalavimų visumos, šiuo atveju yra ne materialinių santykių prigimtis ar skolininko prievolei apibūdinti vartojamas terminas (išmoka, įmoka, mokestis), o tai, kad reikalavimas (kaip ir palūkanų išieškojimo atveju) pagal savo prigimtį nukreiptas į periodiškai pasikartojantį prievolės vykdymą. Nustatydamas sutrumpintą ieškinio senaties terminą periodinio pobūdžio išmokoms (įmokoms, mokesčiams), įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. Periodinės išmokos (įmokos, mokesčiai) dėl savo dydžio paprastai gali būti mokamos iš skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtaką jo finansinei padėčiai ir ūkinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kitokioms periodinėms išmokoms gali būti priskirti reikalavimai iš prievolių, kurioms yra būdingi periodiškumo požymiai, reikalavimai, susiję su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais, kai iš esmės siekiama užkirsti skolų susikaupimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje, kurioje buvo pareikštas nuomotojo reikalavimas nuomininkui dėl nuomos mokesčio dydžio nuostolių, nuomininko padarytų pavėlavus grąžinti išsinuomotą daiktą, atlyginimo priteisimo, išaiškino, kad tokiu atveju neaktualus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo klausimas; tokios rūšies reikalavimui nei CK, nei kituose įstatymuose nenustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, todėl šiam ieškovo reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132/2008">3K-3-132/2008</a>).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštas reikalavimas priteisti nuomos mokesčio dydžio nuostolius kaip atsakovės UAB „Disona“ nepagrįstą praturtėjimą pagal savo prigimtį yra panašus į pirmiau nurodytoje kasacinėje byloje spręstą reikalavimą dėl nuomos mokesčio dydžio nuostolių, jam nebūdinga periodinei išmokai konstatuoti taikomų kriterijų visuma, t. y. konkretus mokesčio dydis ir konkretus mokėjimo terminas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, į kurį ieškovė atsižvelgė patikslintame ieškinyje, prašydama priteisti tai, ką atsakovė nepagrįstai sutaupė laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. Taigi, nors teismai neteisėtai nenagrinėjo atsakovės UAB „Disona“ reikalavimo taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, tačiau šis reikalavimas buvo nepagrįstas, todėl, minėta, šis pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, nustatančias pareigą išnagrinėti proceso šalies prašymus (reikalavimus) ir dėl jų pasisakyti, taip pat nepagrįstai nusprendė, jog ieškovės reikalavimas tenkintinas ne tik dėl dalies kavinės ir stoginės-lauko kavinės pastatų, bet ir dėl inžinerinių statinių (priegrindos, kiemo aikštelės) naudojimo. Dėl pastarojo pažeidimo teisėjų kolegija nusprendžia iš dalies tenkinti kasacinį skundą.

46. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės UAB „Disona“ neatlygintinai naudotų patalpų ir statinių plotas, taip pat inžinerinių statinių plotas byloje yra nustatyti, o ieškinio suma apskaičiuota remiantis (sub)nuomos sutartyje sutarta 1,30 Eur (4,50 Lt) nuomos kaina už 1 kv. m, toks apskaičiavimas, pateiktas patikslintame ieškinyje esančioje lentelėje, teismų buvo pripažintas pagrįstu ir kasaciniu skundu neginčijamas, konstatuotina, jog ieškovei priteistinai sumai apskaičiuoti šiuo atveju reikia atlikti tik aritmetinius skaičiavimo veiksmus, nenustatant anksčiau netirtų faktinių aplinkybių. Todėl kasacinis teismas, atsižvelgdamas į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, apskaičiuoja ieškovei priteistinos sumos dydį, remdamasis pirmiau nurodytais duomenimis. Iš viso ieškovė už nepagrįstą neatlygintinį naudojimąsi ginčo patalpomis ir statiniais 10 metų laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.) prašė priteisti (ir jai priteista) 267 548,34 Eur, iš jų už naudojimąsi priegrinda – 8288,40 Eur, už naudojimąsi kiemo aikštele – 144 195,60 Eur. Taigi skundžiami teismų procesiniai sprendimai keistini (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ieškovei priteistą sumą sumažinant iki 115 064,34 Eur (267 548,34 – 8288,40 – 144 195,60).

47. CPK 355 straipsnyje reglamentuojamos dalyvaujančių byloje asmenų teisės kasaciniame procese. Kaip jau ne kartą kasacinio teismo nurodyta šioje byoje priimtose nutartyse, šiame straipsnyje nenustatyta dalyvaujančių byloje asmenų teisė kasaciniam teismui teikti rašytinius paaiškinimus. Be to, CPK 350 straipsnio 8 dalimi imperatyviai draudžiama pildyti ar keisti kasacinį skundą išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde ar atsiliepime į jį nurodytas aplinkybes, nebegali būti pateikiami. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės UAB „Disona“ vadovo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimą dėl teismo klaidinimo (dokumento Nr. DOK-5502).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys); kasacinis teismas, pakeitęs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus ar priėmęs naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

49. Bylos duomenimis, per visą šios bylos nagrinėjimo procesą ieškovė patyrė 2875 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui ir 8143,45 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai surašant procesinius dokumentus ir atstovaujant teisme (1393,06 Eur už ieškinio surašymą, 709,68 Eur už dubliko surašymą, 968 Eur už patikslinto ieškinio surašymą, 1892,38 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, 1550,70 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, 1629,63 Eur už atsiliepimą į kasacinį skundą). Dalis atstovavimo išlaidų viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.11, 8.14 punktuose nustatytus dydžius – už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą maksimali priteistina atlyginimo suma yra 983,97 Eur (paslauga apmokėta 2016 m. birželio 15 d.), už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą – 1398,76 Eur (paslauga apmokėta 2017 m. birželio 27 d.). Taigi ieškovei atlygintina atstovavimo išlaidų dalis skaičiuotina nuo 7345,85 Eur sumos. Atsižvelgiant į bylos procesinį rezultatą (patenkinta 43 proc. ieškovės reikalavimų), ieškovei atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma yra 4395,67 Eur ((2875 + 7345,85) × 0,43).

50. Per visą šios bylos nagrinėjimo procesą atsakovė UAB „Disona“ patyrė 4333,50 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui ir 6942,82 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai surašant procesinius dokumentus ir atstovaujant teisme (2118,03 Eur už atsiliepimo į ieškinį, tripliko, atskirojo skundo surašymą, 690,87 Eur už procesinių prašymų parengimą, atstovavimą teisme, 1300 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį surašymą, 2833,92 Eur už kasacinio skundo, pareiškimo dėl žyminio mokesčio surašymą). Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių sąskaitos faktūros už advokato paslaugas surašant apeliacinį skundą apmokėjimą. Atsižvelgiant į bylos procesinį rezultatą (atmesta 57 proc. ieškovės reikalavimų), atsakovei UAB „Disona“ atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma yra 6426,72 Eur ((4333,50 + 6942,82) × 0,57).

51. Įskaičius pirmiau nurodytas sumas, atsakovei UAB „Disona“ iš ieškovės priteistina 2031,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

52. Pirmosios instancijos teisme patirta 16,20 Eur, kasaciniame teisme – 11,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Be to, atsakovė UAB „Disona“ buvo atleista nuo 1437,50 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo baigtį, iš atsakovės UAB „Disona“ į valstybės biudžetą priteistina 11,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės – 15,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 819,28 Eur dalis žyminio mokesčio už kasacinį skundą, iš viso – 834,99 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą pakeisti: ieškovei UAB „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) iš atsakovės UAB „Disona“ (j. a. k. 123637950) priteistą sumą sumažinti iki 115 064,34 Eur (vieno šimto penkiolikos tūkstančių šešiasdešimt keturių Eur 34 ct). Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Disona“ (j. a. k. 123637950) 2031,05 Eur (du tūkstančius trisdešimt vieną Eur 5 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194).

Priteisti iš atsakovės UAB „Disona“ (j. a. k. 123637950) 11,86Eur (vienuolika Eur 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) 834,99 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt keturis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Nepriimti atsakovės UAB „Disona“ vadovo 2020 m. lapkričio 25 d. pranešimo dėl teismo klaidinimo (dokumento Nr. DOK-5502).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas