Dėl teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nuosavybės teisės ribojimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-77-916/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23723-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.1.3.2;

2.4.2.9.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. (R. M.) ir V. M. (V. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Kornėja“ ieškinį atsakovams R. M., V. M., V. G., B. S., J. K. ir uždarajai akcinei bendrovei,,Bartoseka“ dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė,,4finance“, uždaroji akcinė bendrovė,,Vilniaus vandenys“, uždaroji akcinė bendrovė,,Mano Būstas Sostinė“, uždaroji akcinė bendrovė,,Conlex“, uždaroji akcinė bendrovė,,Ignitis“, uždaroji akcinė bendrovė,,Intrum Lietuva“, antstolis Mindaugas Dabkus, antstolis Gintas Badikonis, antstolis Andrius Bublys.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nuosavybės teisės ribojimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais žemės sklypą Vilniuje (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)): 1) iš atsakovo R. M. priteisiant ieškovei 9/2594 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovės – 500 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkančią atsakovo nekilnojamojo turto dalį; 2) iš atsakovo V. M. priteisiant ieškovei 9/2594 dalis žemės sklypo, o atsakovui iš ieškovės – 500 Eur piniginę kompensaciją; 3) iš atsakovės V. G. priteisiant ieškovei 7/1297 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 700 Eur piniginę kompensaciją; 4) iš atsakovės B. S. priteisiant ieškovei 5/2594 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 300 Eur piniginę kompensaciją; 5) iš atsakovės J. K. priteisiant ieškovei 3/2594 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 150 Eur piniginę kompensaciją; 6) iš atsakovės UAB „Bartoseka“ priteisiant ieškovei 8/3891 dalis žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovės – 300 Eur piniginę kompensaciją.

3. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,1271 ha iš 0,1297 ha ginčo žemės sklypo. Kitos žemės sklypo dalys priklauso atsakovams: R. M. – 5 kv. m, V. M. – 5 kv. m, V. G. – 7 kv. m, B. S. – 3 kv. m, J. K. – 1,5 kv. m, UAB „Bartoseka“ – 3 kv. m. Dėl pernelyg mažo atsakovams priklausančio žemės sklypo ploto neįmanoma atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės natūra be neproporcingos žalos žemės sklypui, suformuoti kiekvienam iš atsakovų atskirus žemės sklypus, kurie būtų tinkami realiai naudoti pagal žemės sklypo paskirtį. Dėl to atidalijimas, ieškovei priteisiant atsakovų turimas žemės sklypo dalis, o atsakovams – pinigines kompensacijas, yra racionaliausias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, šiuo atveju geriausiai atitinkantis šalių interesus. Atidalijimas nurodytu būdu užtikrins bendraturčio teises valdyti priklausantį turtą bei pašalins ginčų ir konfliktų tikimybę ateityje sprendžiant su bendru turtu susijusius klausimus. Atsakovų ketinimas dalyvauti bendrame versle yra deklaratyvus ir tik patvirtina, kad naudojimasis bendrąja daline nuosavybe būtų apsunkintas.

4. Atsakovai R. M., V. M. ir V. G. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad žemės sklypas skirtas verslui, o verslo santykiams neturi būti taikomi bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo principai, kurie taikomi atidalijant turtą, naudojamą bendraturčių asmeniniais tikslais. Ieškovės siūlomas atidalijimo būdas yra naudingas vien ieškovei. Toks atidalijimo būdas reikštų nuosavybės paėmimą prievartiniu būdu. Atsakovai yra pasirengę, vadovaudamiesi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, nevaržyti ieškovės teisės vykdyti verslo projektą, taip pat jie yra pasirengę įnešti savo turtą už dalį pelno, gaunamo iš verslo. Toks bendrosios nuosavybės valdymas labiausiai atitiks ieškovės ir atsakovų interesus. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos draudžia paimti nuosavybę be savininko valios. Žemės sklypas atsakovams yra svarbus ne tik kaip turtinis vienetas, bet ir kaip jų tėvams bei seneliams priklausęs turtas, kuris vieną kartą jau buvo neteisėtai nacionalizuotas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypą: priteisė ieškovei nuosavybės teise 3/2594 dalis žemės sklypo, priklausančias atsakovei J. K., o atsakovei iš ieškovės – 150 Eur kompensaciją už nurodyto nekilnojamojo turto dalį; priteisė ieškovei nuosavybės teise 5/2594 dalis žemės sklypo, priklausančias atsakovei B. S., o atsakovei iš ieškovės – 300 Eur kompensaciją; priteisė ieškovei nuosavybės teise 8/3891 dalis žemės sklypo, priklausančias atsakovei UAB,,Bartoseka“, o atsakovei iš ieškovės – 300 Eur kompensaciją. Kitą ieškinio dalį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė J. K. sutiko su ieškovės reikalavimu atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę jos nurodomu būdu, prašė ieškinį tenkinti. Atsakovės B. S. ir UAB,,Bartoseka“ atsiliepimų į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie procesą joms buvo pranešta tinkamai, įstatyme nustatyta tvarka. Teismas tokį pasyvų atsakovių elgesį vertino kaip atsisakymą įrodinėti reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgdamas į ieškovės argumentus dėl jos siūlomo atidalijimo būdo atitikties šalių interesų pusiausvyrai, taip pat į tai, kad nėra galimybės žemės sklypo dalis atidalyti natūra, bei nesant duomenų, kad atsakovės turėtų esminį poreikį naudotis šiomis sklypo dalimis ar atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reikštų esminį jų teisių pažeidimą, teismas nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą, pareikštą pirmiau nurodytoms atsakovėms.

7. Atsakovei J. K. sutinkant su ieškovės siūlomu kompensacijos dydžiu, o atsakovėms B. S. ir UAB,,Bartoseka“ neteikiant įrodymų, paneigiančių siūlomos 10 000 Eur už vieną arą kompensacijos atitiktį turto rinkos kainai, teismas vertino, kad bylos duomenys yra pakankami pripažinti, jog ieškovės šioms atsakovėms siūlomas kompensacijos už atidalijamas žemės sklypo dalis dydis yra pagrįstas ir atitinka proporcingumo bei sąžiningumo reikalavimus. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kad atsakovių turimos žemės sklypo dalys yra itin mažos, iš jų neįmanoma suformuoti savarankiškų žemės sklypų, o tai daro įtaką ir mažesnei šio turto rinkos kainai; ieškovės siūloma kaina kompensacijai apskaičiuoti yra artima Nekilnojamojo turto registre nurodomai masinio vertinimo būdu nustatytai sklypo rinkos kainai, jos pagrįstumą taip pat patvirtina ieškovės pateikta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita.

8. Dėl ieškinio reikalavimų, pareikštų atsakovams R. M., V. M. ir V. G., teismas nurodė, kad šie atsakovai iš esmės neginčijo ieškovės teisės atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, neįrodinėjo galimybių bendrąją dalinę nuosavybę atidalyti natūra, nekėlė klausimo ir neįrodinėjo nustatytino kompensacijos pinigais dydžio. Tačiau atsakovai kategoriškai nesutiko su ieškovės siūlomu atidalijimo būdu, argumentuodami, kad žemės sklypas yra skirtas verslui, o atsakovai siekia išlaikyti nuosavybę ir gauti maksimalią naudą. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos draudžia paimti nuosavybę be savininko valios. Žemės sklypas atsakovams yra svarbus ir kaip jų tėvams bei seneliams priklausęs turtas, kuris kartą jau buvo neteisėtai nacionalizuotas.

9. Teismas konstatavo, kad šalys nebendradarbiauja ir nesiekia jų, kaip bendraturčių, tarpusavio ginčo išspręsti derindamos interesus. Tiek ieškovė, tiek atsakovai siekia maksimaliai patenkinti vien savo interesus. Ieškovė reikalauja atidalyti turtą jos nurodomu būdu prieš atsakovų valią, tačiau nesiūlo derėtis dėl abiem pusėms priimtinų sąlygų (kompensacijos dydžio). Atsakovai, kategoriškai nesutikdami su ieškovės reikalavimu, reikalauja prieš ieškovės valią priimti juos dalyvauti ieškovės vykdomame verslo projekte.

10. Teismas pažymėjo, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais už turėtą turto dalį, reglamentuojamas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, net ir prieš bendraturčio valią savaime negali būti laikomas nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimu. Nagrinėjamu atveju nesprendžiamas klausimas dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, o nagrinėjamas privatus bendraturčių ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo pagal vieno iš bendraturčių reikalavimą. Ieškovė pagrįstai teigia, kad, nesant galimybės turto atidalyti natūra, atsakovams realiai nesinaudojant turimomis žemės sklypo dalimis natūra ir nesant galimybės to daryti dėl itin mažų atsakovams priklausančių turto dalių, taip pat esant situacijai, kai ieškovei nuosavybės teise priklauso apie 95 proc. viso žemės sklypo, atsakovams priklausančių turto dalių atidalijimas priteisiant jiems kompensacijas pinigais ekonominiu požiūriu būtų racionalus, užtikrintų efektyvesnį nuosavybės panaudojimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes.

11. Reikšmingomis teismas laikė aplinkybes, susijusias su ginčo objekto pobūdžiu, nustatė, kad žemės sklypas ketinamas naudoti verslui plėtoti, nė viena iš šalių neturi esminio intereso natūra naudotis turtu, ir konstatavo, kad jų interesai yra vienodi. Teismo vertinimu, ieškovės argumentas dėl jai priklausančios didesnės žemės sklypo dalies verslo santykių kontekste negali būti lemiantis ir vienintelis, negali būti aklai remiamasi praktika, suformuota tiems atvejams, kai spręstas bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo klausimas, susijęs su gyvenamojo būsto, jo kiemo padalijimu, kaimynų santykiais ar pan. Teismas laikė svarbiais ir atsakovų argumentus dėl jų turto įgijimo aplinkybių, siekio išlaikyti nuosavybės teisę į konkretų turtą, emocinės jo reikšmės. Ginčo žemės sklypas piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sprendimais buvo perduotas dideliam skaičiui bendraturčių, atsakovai nuosavybės teises į dalis šio sklypo įgijo tarnybos sprendimų ir paveldėjimo teisių liudijimų pagrindu, taigi į nagrinėjamą situaciją jie pateko ne vien dėl nuo jų valios priklausančių aplinkybių. Ieškovė didžiosios ginčo žemės sklypo dalies savininke tapo sistemingai ir kryptingai nuo 2018 m. sudarydama pirkimo–pardavimo sutartis, taigi laisva valia apsisprendė supirkti iš bendraturčių šiems suteiktas žemės sklypo dalis, suprato (turėjo suprasti) ir prisiėmė susijusią verslo riziką, kad gali iškilti sunkumų tiek įsigyjant tam tikras sklypo dalis iš bendraturčių, tiek valdant daiktą, priklausantį bendrosios dalinės nuosavybės teise.

12. Teismas padarė išvadą, kad privataus verslo subjekto interesas savo nuosavybės teisę naudoti efektyviai, be apsunkinimų ar apribojimų negali paneigti kito bendraturčio siekio savo nuosavybę naudoti pasirinktu būdu – siekiant pelno. Ieškovė neįrodė, kad jos interesui turėtų būti teikiamas prioritetas. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimas ieškovei įgytų viešojo, visuomeninio intereso svarbą ar būtų kitų esminių priežasčių, dėl kurių būtų galima paneigti bendraturčių valią išlaikyti nuosavybę, pelningai ją panaudoti. Teismo vertinimu, remiantis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, prioritetas negali būti suteikiamas vienam iš bendraturčių, į situaciją patekusiam laisva valia ir prisiėmusiam riziką, vien dėl to, kad jam pavyko susitarti su kitais bendraturčiais ir išpirkti jiems priklausančias sklypo dalis, taip įgyjant didžiąją žemės sklypo dalį.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės UAB,,Kornėja“ apeliacinį skundą, 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeitė, naujai išdėstė jo rezoliucinę dalį, patikslintą ieškinį tenkino, priteisė ieškovei nuosavybės teise atsakovams priklausančias žemės sklypo dalis, o atsakovams – pinigines kompensacijas už jas: J. K. –150 Eur, B. S. – 300 Eur, UAB,,Bartoseka“ – 300 Eur, R. M. – 771,01 Eur, V. M. – 771,01 Eur, V. G. – 1079,41 Eur, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

14. Kolegija nurodė, kad neginčijama aplinkybė, jog žemės sklypo atidalyti natūra neįmanoma, nes dėl itin mažų atsakovams priklausančių žemės sklypo dalių nėra galimybės suformuoti atskirų žemėtvarkos taisykles atitinkančių sklypų (iš 0,1297 ha žemės sklypo ploto atsakovams priklauso 0,17 a, t. y. 17 kv. m (R. M. ir V. M. – po 5 kv. m, V. G. – 7 kv. m), likusi žemės sklypo dalis priklauso ieškovei).

15. Nors atsakovai žemės sklypo dalis įgijo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jie buvo supažindinti su NŽT 2018 m. vasario 28 d. įsakymu, pagal kurį atsakovams grąžintinos žemės kiekis buvo paskirstytas į atskiras nedideles dalis šešiuose skirtinguose žemės sklypuose, tarp jų – ir 0,1297 ha ginčo žemės sklype, kuriame atsakovams teko po kelis kvadratinius metrus, tačiau atsakovai įsakymo neskundė. Kolegija vertino, kad atsakovai turėjo žinoti, jog naudojimasis jiems grąžintos žemės dalimis visuose šešiuose žemės sklypuose bus apsunkintas dėl ypač mažo jiems tenkančio žemės ploto.

16. Kolegija pažymėjo, kad atsakovai, žinodami NŽT 2018 m. vasario 28 d. įsakymo turinį ir kitus pretendentus, tapusius ginčo žemės sklypo bendraturčiais, jiems tenkančių šio sklypo bei kitų sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, dalių plotus, turėjo tokias pačias galimybes, kaip ir ieškovė, tartis su kitais žemės sklypo bendraturčiais dėl jiems tenkančių dalių įsigijimo, mainų ar sujungimo, kad būtų galima suformuoti tokio dydžio atskirus žemės sklypus, kuriais būtų įmanoma naudotis bei atsidalyti, suformuojant atskirus žemės sklypus. Todėl aplinkybės, kad žemės sklypo bendraturčiais atsakovai tapo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pagrindu, kolegija nevertino kaip lemiančios išskirtinę atsakovų padėtį, sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, teikiančią pagrindą atsisakyti tenkinti ieškovės reikalavimą. Rizikos dėl galimų žemės sklypo valdymo sunkumų prisiėmimo aspektu, kolegijos vertinimu, abi ginčo šalys buvo lygiavertės.

17. Dėl atsakovų nurodytos aplinkybės, kad jie ketina savo sklypo dalis naudoti versle, kolegija nurodė, kad atsakovai neįvardijo, kaip konkrečiai yra galimas komercinės veiklos vykdymas ne tik jiems atskirai tenkančiose 5–7 kv. m ploto žemės sklypo dalyse, bet ir jiems trims bendrai priklausančiame 17 kv. m žemės plote. Atsakovai nurodė norintys dalyvauti ieškovės verslo projekte, gauti dalį pelno iš būsimos ieškovės veiklos žemės sklype, tačiau kolegija pažymėjo, kad konkretaus verslo dalyviu negali būti tampama be verslą vykdančio asmens sutikimo, atsakovai nepateikė duomenų, kad yra pajėgūs dalyvauti versle ir gali prisiimti galimą nuostolių riziką.

18. Atsižvelgdama, be kita ko, į konstatuotą aplinkybę, jog atsakovams priklausančios žemės sklypo dalys yra akivaizdžiai per mažos, kad jose būtų galima vykdyti kokią nors veiklą, kolegija nusprendė, kad ieškovės siūlomas atidalijimo būdas yra pagrįstas, užtikrinantis abiejų šalių interesų pusiausvyrą, todėl tenkintinas.

19. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl atidalijamo turto rinkos vertės, teisingos kompensacijos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-535/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-535/2012">3K-3-535/2012</a>, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE2LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-416-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-416-969/2017">e3K-3-416-969/2017</a>), konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovams priteistina kompensacija būtų teisinga, skaičiuojant ją pagal Nekilnojamojo turto registre nuo 2021 m. sausio 1 d. nustatytą žemės sklypo vidutinę rinkos vertę – 200 000 Eur, t. y. 15 420,20 Eur už vieną arą, ir priteisė atsakovams atitinkamo dydžio sumas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu atsakovai R. M. ir V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartį, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatų negalima taikyti atsietai nuo konstitucinio nuosavybės apsaugos principo, siekiant suabsoliutinti didesnę bendrosios dalinės nuosavybės dalį turinčio asmens teisę panaikinti bendrąją dalinę nuosavybę, daiktinę teisę pakeičiant pinigais. Lietuvos Respublikos teisės normos turi būti taikomos sistemiškai, laikantis Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, 1948 m. Generalinės Asamblėjos Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Teismai šioje byloje ieškovės ieškinį visų pirma turėjo vertinti pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės apsaugą, reikalavimus. Nuosavybės teisė gali būti apribota tik esant Konvencijoje įtvirtintoms sąlygoms. Sprendžiant dėl atidalijimo, kuris Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme vertintinas kaip nuosavybės teisės suvaržymas, svarbu ne tik teisinis pagrindas (CK 4.80 straipsnis), bet ir sąsaja su viešuoju interesu bei nuosavybės apribojimo proporcingumas siekiamam tikslui. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovės siekiamas atidalijimas susijęs su viešuoju interesu ar visuomenės poreikiais. Ieškovės siūlomas nuosavybės įgijimo būdas vertintinas kaip neproporcinga priemonė atsakovų interesų atžvilgiu. Laikydamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę) teismai turėtų pripažinti, kad bendrosios dalinės nuosavybės panaikinimo teisė nėra absoliuti. Taip pat nėra absoliuti bendraturčio teisė paimti daiktinę teisę, už ją sumokant kompensaciją.

20.2. Nuosavybės teisė negali būti absoliuti, tačiau esant verslo santykiams bendrosios dalinės nuosavybės panaikinimui taikytini griežtesni ribojimai. Prieš reikalaujant atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, turi būti įrodyta, kad bendraturtis savo veiksmais apsunkina daikto valdymą ir dėl to daiktas negali būti tinkamai naudojamas visuomenės reikmėms tenkinti. Kol nesutarimo dėl valdymo nėra, kol nekliudoma tam, kad žemės sklypas visuomenei duotų naudą, paimti prievarta privačios nuosavybės dalies neleistina, nes nėra kliūčių naudoti bendrą daiktą ir negalima daryti prielaidos, kad dėl daikto panaudojimo apsunkinimo nukenčia visuomenės interesai. Jei bendraturčių interesai protingais terminais yra suderinami, vieno iš bendraturčių noras jam vienam valdyti daiktą negali būti prioritetiškai ginamas, lyginant su kitų bendraturčių siekiu išlaikyti savo bendrosios dalinės nuosavybės dalį.

20.3. Skirtingai nei atsakovus, kuriuos su žemės sklypo dalimis, į kurias atkurta nuosavybės teisė, sieja emocinis ryšys, ieškovę su žemės sklypu sieja vien verslo santykis. Sklype, kurį ji įsigijo išvestiniu būdu, prisiimdama atitinkamą riziką (kad sklypą turės valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, plėtodama verslą turės derinti interesus su bendraturčiais), ji siekia plėtoti verslą ir gauti pelną. Atsakovai siekia išlaikyti ginčo turtą kaip investiciją, nori dalyvauti valdant žemės sklypą ir gauti maksimaliai galimą pelną. Atsakovai patvirtino, kad ieškovei nekliudys vykdyti verslo projekto. Viso proceso metu atsakovai laikėsi nuostatos, kad žemės sklypo padalijimas į atskirus sklypelius negalimas, nes maksimaliai naudai gauti sklypas turi būti vientisas. Bendrosios nuosavybės valdymui reguliuoti esant verslo santykiams yra daugybė teisinių mechanizmų.

20.4. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad nustatant žemės sklypo vertę pakanka taikyti lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogo) metodą. Komerciniams žemės sklypams šis metodas nėra tikslus, nes komercinis sklypas naudojimo procese duoda pajamų. Naudojimo pajamų vertės metodas negali būti pritaikytas tol, kol nėra aišku, koks būtent verslas bus plėtojamas komerciniame žemės sklype.

21. Ieškovė atsiliepimo į atsakovų kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo

22. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje keliamas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo nesant atsakovų (kasatorių) sutikimo su ieškovės siūlomu atidalijimo būdu – atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais žemės sklypą, iš atsakovų priteisiant ieškovei atsakovams priklausančias žemės sklypo dalis, o atsakovams iš ieškovės – pinigines kompensacijas už ieškovei atitenkančias atsakovų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Kasaciniame skunde atsakovai argumentuoja, kad bendraturčio (ieškovės) teisė tokiu būdu atsidalyti nėra absoliuti, atidalijimą reglamentuojančios nacionalinės nuostatos turi būti taikomos sistemiškai, laikantis Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, ieškovės ieškinio reikalavimą vertinant visų pirma pagal atitiktį Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatoms ir pripažįstant, kad nuosavybės teisė gali būti apribota tik esant Konvencijoje įtvirtintoms sąlygoms. Atsakovai, akcentuodami, kad siekia išlaikyti nuosavybės teisę į jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo dalis, kasaciniame skunde pažymi, jog su turtu – žeme, į kurį jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės, juos sieja emocinis ryšys. Be to, atsakovai santykius, susiklosčiusius tarp jų ir ieškovės (žemės sklypo bendraturčių), vertina kaip verslo santykius ir argumentuoja, jog, esant tokio pobūdžio santykiams, komercinės paskirties žemės sklypo bendraturčių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti, atsakovų nuosavybės teisei riboti taikytinos kitokios (griežtesnės) taisyklės, nei yra suformuluotos kasacinio teismo praktikoje.

23. Teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo argumentais keliamo klausimo dėl Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio taikymo civiliniam ginčui tarp privačių asmenų nurodo, kad, vadovaujantis EŽTT išaiškinimais, privataus pobūdžio ginčus kompetentingi spręsti nacionaliniai teismai, aiškindami ir taikydami nacionalinę teisę. Pvz., byloje, kurioje pareiškėjas, inicijavęs civilinį procesą dėl bendrosios nuosavybės santykių nutraukimo ir kuriame nacionalinis teismas visas nuosavybės teises suteikė priešingai šaliai, vėliau skundėsi EŽTT dėl to, kad iš jo buvo atimta nuosavybė, EŽTT pripažino peticiją nepriimtina, neatlikęs net minimalaus situacijos vertinimo, pasiremdamas vien privataus pobūdžio ginčo argumentu (žr. 2001 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Skowronski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 52595/99). Nacionalinės teisinės nuostatos, reglamentuojančios individų tarpusavio privatinius teisinius santykius ir kurių pagrindu įpareigojamas vieno asmens turto perdavimas kitam asmeniui, savaime nelaikomos pažeidžiančiomis teisę netrukdomai naudotis nuosavybe ir jų taikymas neturėtų būti prilyginamas nuosavybės atėmimui pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr., pvz., sprendimus dėl peticijų priimtinumo: 1987 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Mairitch prieš Austriją, peticijos Nr. 12462/86; 1997 m. liepos 2 d. sprendimą byloje Kumasci prieš Turkiją, peticijos Nr. 25128/94; 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje S. O., A. K. ir Ar. K. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31138/96). Nacionalinių teismų vykdomas tokio pobūdžio ginčų išsprendimas pagal vidaus teisę savaime nekelia problemų pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1988 m. rugsėjo 8 d. sprendimą byloje Ruiz Mateos prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13021/87, cituotą Skowronski; 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Jakušić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 17487/08 ir kt.). Pagal Konvenciją svarbu, kad įstatymas nesukurtų tokios nelygybės, kuri leistų savavališkai ar neteisingai iš vieno asmens atimti turtą kito asmens naudai (pvz., gali būti svarbios kompensavimo galimybės, žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. sprendimo byloje Freitag prieš Vokietiją, peticijos Nr. 71440/01, par. 53). Kai teisę netrukdomai naudotis suvaržo privatus asmuo, valstybei atsiranda pozityvioji pareiga savo vidaus teisinėje sistemoje užtikrinti, kad nuosavybės teisės būtų pakankamai apsaugotos įstatymu ir būtų įtvirtintos tinkamos teisių gynimo priemonės, kad nukentėjusysis galėtų siekti savo teisių apgynimo (žr. 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Blūmberga prieš Latviją, peticijos Nr. 70930/01, par. 67). EŽTT yra ne kartą pakartojęs, kad privataus pobūdžio ginčų ir valstybės pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį kontekste labai svarbu asmeniui užtikrinti teisminį procesą, kuriame būtų suteiktos būtinos procesinės garantijos ir teismai turėtų galimybę veiksmingai ir teisingai išpręsti bet kokį tarp privačių asmenų kilusį ginčą (žr. cituotą Jakušić, 2007 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją, peticijos Nr. 73049/01, par. 83; 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Kotov prieš Rusiją, peticijos Nr. 54522/00, par. 114; cituoto Freitag par. 54 ir kt.). EŽTT svarbu, kad teismų pateikti argumentai dėl konkretaus privačių asmenų turto dalijimo būdo (ne)taikymo nebūtų savavališki ar nepagrįsti (šiame kontekste gali būti atsižvelgiama į pačią taikomo teisinio instituto specifiką (žr., pvz., cituotą Jakušić); jeigu įpareigojamas vieno asmens turto perdavimas kitam asmeniui – kokia buvo turto vertė ir įpareigota sumokėti kompensacija ir pan. (žr. cituotą Mairitch ir kt.).

24. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios bylos atveju nesprendžiamas klausimas dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, o nagrinėjamas privatus bendraturčių ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo pagal vieno iš bendraturčių reikalavimą. Atsižvelgdama į pirmiau cituotus EŽTT išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo turi būti sprendžiama vadovaujantis aktualiomis nacionalinės teisės normomis, reglamentuojančiomis atidalijimo institutą, įtvirtinančiomis pakankamą nuosavybės teisės apsaugą bei šios teisės gynimo priemones, ir kasacinio teismo praktikoje pateiktais šių normų išaiškinimais. Tokia pozicija koreliuoja su kasacinio teismo išaiškinimais 2022 m. kovo 16 d. nutartyje faktinėmis aplinkybėmis panašioje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgtNjExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-38-611/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-38-611/2022">e3K-3-38-611/2022</a> (žr. 38 punktą).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT byla James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, kuria remiasi atsakovai kasaciniame skunde, susijusi ne su įprastu privačių asmenų ginču (kaip nagrinėjamoje civilinėje byloje), o su valstybės vykdyta plačia reforma ilgalaikių nuomos santykių srityje (po atitinkamu įstatymu įvykdytos reformos pareiškėjų ilgalaikiai nuomininkai turėjo galimybę už simbolinę kainą išpirkti pareiškėjų nuosavybę; pareiškėjai skundėsi dėl nuosavybės atėmimo, kompensavimo sąlygų). Nurodytoje byloje EŽTT nenustatė Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimo, be kita ko, šiame kontekste pažymėdamas bendruosius principus dėl viešojo intereso sampratos, kompensavimo sąlygų svarbos, vertinant skundžiamo suvaržymo proporcingumo klausimą. EŽTT nurodė, kad viešojo intereso sąvoka yra plati; nuosavybės atėmimas, vykdant teisėtą socialinę, ekonomikos ar kitokią politiką, gali atitikti visuomenės interesą, net jei plačioji visuomenė negauna tiesioginės naudos iš šio atėmimo (pvz., teisės instituto, reglamentuojančio privačių asmenų sutartines ar nuosavybės teises, teisingumas yra bendrojo susirūpinimo klausimas, todėl teisėkūros priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti tokį teisingumą, gali atitikti viešąjį interesą, net jei jos susijusios su priverstiniu vieno asmens turto perdavimu kitam) (žr. James, par. 45); dėl kompensacijos EŽTT pažymėjo, kad turto paėmimas, nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai prilygs neproporcingam apribojimui; vis dėlto Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu neužtikrinama teisė į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, susiję su ekonomikos reformomis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui užtikrinti, gali pateisinti mažesnės nei visos rinkos vertės kompensavimą (žr. James, par. 54).

26. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

27. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Visiško atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasibaigia bendraturčio su kitais bendraturčiais turėta bendrosios dalinės nuosavybės teisė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQtMjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134-248/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134-248/2019">3K-3-134-248/2019</a> 25 punktą). Tai reiškia, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti. Tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgtNjExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-38-611/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-38-611/2022">e3K-3-38-611/2022</a> 27 punktą).

29. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdo sprendžiantis teismas yra apribotas juos išspręsti paprastai vienu iš dviejų būdų – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.

30. Daikto padalijimas natūra kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-466/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-466/2008">3K-7-466/2008</a>).

31. Teismas, spręsdamas dėl daikto padalijimo natūra, turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą. Fizinės padalijimo kliūtys yra tokios, dėl kurių įgyvendinus padalijimą žemės sklypų ar bent vieno iš jų naudoti pagal jam priskirtiną pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą tampa neįmanoma arba tai galima padaryti patiriant neproporcingų nepatogumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMi03MDEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-32-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-32-701/2021">3K-3-32-701/2021</a> 38, 39 punktus). Galimybės šalims padalyti daiktą natūra ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus gali nebūti ir dėl teisės aktų nuostatomis taikomų apribojimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2014">3K-3-235/2014</a>). Atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQxLTY5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-341-695/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-341-695/2019">e3K-3-341-695/2019</a>, 21 punktas).

32. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-478/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-478/2009">3K-3-478/2009</a>; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-253/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-253/2011">3K-3-253/2011</a>). Pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl antrosios sąlygos daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-478/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-478/2009">3K-3-478/2009</a>; taip pat žr. 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2010">3K-3-233/2010</a>; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-401/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-401/2010">3K-3-401/2010</a>). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visetą (žr. ten pat).

33. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDctMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-347-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-347-248/2016">3K-3-347-248/2016</a>, 26 punktas). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-367/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-367/2014">3K-3-367/2014</a>). Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2009">3K-3-7/2009</a>). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-452/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-452/2014">3K-3-452/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad žemės sklypo atidalyti natūra neįmanoma, nes dėl itin mažų atsakovams priklausančių žemės sklypo dalių nėra galimybės suformuoti atskirų žemėtvarkos taisykles atitinkančių sklypų, užtikrinti viso žemės sklypo naudojimą pagal (komercinę) paskirtį. Šalių ginčo dėl to, kad egzistuoja kliūtys atidalyti turtą natūra, nėra.

35. Nesutikimą su ieškovės prašymu atidalyti turtą išimtiniu įstatyme nustatytu atidalijimo būdu, jai siekiant visiško atidalijimo, bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo, atsakovai grindžia jų, kaip bendraturčių, interesų pažeidimu. Teismai šiuo aspektu padarė skirtingas išvadas.

36. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nors ekonominiu požiūriu ieškovės pageidaujamas atidalijimo būdas būtų racionalus, užtikrintų efektyvesnį nuosavybės panaudojimą, tačiau atidalijus turtą būtų pažeista bendraturčių interesų pusiausvyra. Teismas nusprendė, kad turi būti ginamas atsakovų siekis išlaikyti nuosavybės teisę ir naudoti ginčo turtą jų pasirinktu būdu, t. y. pelningai jį panaudojant. Teismas esminiais laikė atsakovų argumentus ne tik dėl jų siekio išlaikyti nuosavybę, bet ir dėl ginčo turto įgijimo aplinkybių bei emocinės jo reikšmės.

37. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – kad ieškovės siūlomas atidalijimo būdas yra pagrįstas, užtikrinantis abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Aplinkybės, kad žemės sklypo bendraturčiais atsakovai tapo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pagrindu, teismas nevertino kaip lemiančios išskirtinę atsakovų padėtį, sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, nes atsakovai turėjo žinoti, jog naudojimasis jiems grąžintos žemės dalimis šešiuose žemės sklypuose bus apsunkintas dėl ypač mažo jiems tenkančio žemės ploto, neskųsdami kompetentingos institucijos priimto sprendimo atsakovai prisiėmė riziką, be to, jie turėjo tokias pačias galimybes, kaip ir ieškovė, tartis su kitais žemės sklypo bendraturčiais dėl jiems tenkančių dalių įsigijimo, mainų ar sujungimo, kad būtų galima suformuoti tokio dydžio atskirus žemės sklypus, kuriais būtų įmanoma naudotis bei juos atsidalyti, suformuojant atskirus žemės sklypus. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai nepagrindė nurodomo ketinimo savo sklypo dalis naudoti versle, neįvardijo, kaip konkrečiai yra galimas komercinės veiklos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovams priklausančios žemės sklypo dalys yra akivaizdžiai tam per mažos, o dalyvavimas ieškovės verslo projekte be jos sutikimo neįmanomas.

38. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovų argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą ir atidalydamas ginčo turtą jos siūlytu būdu, netinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai apribojo atsakovų nuosavybės teisę. Minėta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra absoliuti ir teismas sprendžia tik dėl atidalijimo būdo (žr. šios nutarties 28 punktą). Galimybės taikyti daikto atidalijimą natūra nebuvimas ir sąlygų taikyti išimtinį atidalijimo būdą priteisiant kompensaciją pinigais įgyvendinimas suponuoja prielaidas teismui riboti su tokiu atidalijimo būdu nesutinkančio bendraturčio nuosavybės teisę. Taigi nuosavybės teisės ribojimas atidalijimo santykiuose iš esmės neišvengiamas esant šalių ginčui, kurį teismas turi spręsti vadovaudamasis proporcingumo, protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Faktinės šios bylos aplinkybės ir skundžiamoje nutartyje pateiktas jų vertinimas bei motyvai, teisėjų kolegijos nuomone, teikia pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas šalių ginčą sprendė tinkamai vadovaudamasis pirmiau nurodytais principais. Atsakovams priklausančių žemės sklypo dalių paėmimo teismas nevertino kaip esminio jų (savininkų) teisių pažeidimo, atsižvelgdamas, be kitų, į aplinkybes, kad atsakovų sklypo dalys yra itin mažos, jų negalima realiai naudoti pagal žemės sklypo (komercinę) paskirtį, nenustatytas esminis atsakovų interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe. Tai, kad atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nusprendė apeliacinės instancijos teismas, nelaikytina išskirtine aplinkybe, nes nenustatyta, kad itin mažos žemės sklypo dalys, kurios buvo priskirtos atsakovams, turėtų aiškiai reikšmingą sentimentalią ir emocinę vertę.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentas dėl taikytinų griežtesnių reikalavimų nuosavybės teisei riboti esant verslo santykiams (žr. šios nutarties 20.2 punktą) šiuo atveju neaktualus, nes pagal nustatytas faktines aplinkybes ir pareikštus reikalavimus jis nėra susijęs su nagrinėjama byla, kurios esmė – bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas, atidalijimo būdo parinkimas. Šalis nagrinėjamos bylos atveju sieja bendrosios dalinės nuosavybės, o ne verslo santykiai (tokių duomenų byloje nėra, teismai šios aplinkybės nenustatė), todėl, priešingai nei teigia atsakovai, turi būti vadovaujamasi pirmiau šioje nutartyje nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.

40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatytos sąlygos, suponavusios pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą atidalyti žemės sklypą išimtiniu įstatyme įtvirtintu būdu, apribojant nesutinkančių bendraturčių – atsakovų nuosavybės teisę, priteisiant jiems kompensaciją vietoj nuosavybės teise turėtos turto dalies. Šis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas pagrįstai apeliacinės instancijos teismo vertintas kaip geriausiai atitinkantis šalių interesus.

41. Minėta, kad, atidalijant bendrąją dalinę nuosavybę išimtiniu būdu ir siekiant iš esmės nepažeisti nesutinkančio bendraturčio teisių, užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, būtina priteisti teisingą kompensaciją (žr. šios nutarties 30 punktą). Kompensacijos priteisimo aspektu paminėtini kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tais atvejais, kai bendroji dalinė nuosavybė atidalijama ne natūra, o bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403/2012">3K-3-403/2012</a>). Atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju mokėtina dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, vertę atitinkanti kompensacija pinigais yra nuo asmenų valios nepriklausantis fakto klausimas. Tokia kompensacija visais atvejais turi atitikti tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus, tai reiškia, kad paprastai (pagal bendrąją taisyklę) kompensacija pinigais turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota atidalijamam bendraturčiui mokama kompensacija pinigais turi būti aiškinama tiek kaip teisingas atlyginimas pinigais už jo iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tiek kaip bendraturčio, kuris po atidalijimo tampa viso buvusio bendro turto savininku, teisingas atlyginimas pinigais už natūra po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgytąją turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjQyLTQwMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-242-403/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-242-403/2021">e3K-3-242-403/2021</a>).

42. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE2LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-416-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-416-969/2017">e3K-3-416-969/2017</a> 33 punktą). Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-544/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-544/2012">3K-3-544/2012</a>).

43. Remdamasis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovams priteistina teisinga kompensacija, skaičiuojama pagal Nekilnojamojo turto registre nuo 2021 m. sausio 1 d. nustatytą žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, būtų 200 000 Eur, t. y. 15 420,20 Eur už vieną arą, ir priteisė atsakovams didesnes nei nurodytos ieškinyje kompensacijas.

44. Atsakovai kasaciniame skunde (žr. šios nutarties 20.4 punktą) nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo taikytas metodas žemės sklypo vertei apskaičiuoti nėra tikslus, atsižvelgiant į tai, kad naudojamas komercinės paskirties sklypas duoda pajamų.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai, iš esmės nesutikdami su teismo priteistu kompensacijos dydžiu, nepateikė išsamių teisinių argumentų pirmiau nurodytam teiginiui, kuris vertintinas kaip deklaratyvus, taip pat priteistos kompensacijos neatitikčiai teisingumo, proporcingumo reikalavimams pagrįsti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti apskųstos nutarties teisėtumo ir šiais aspektais, juolab kad kompensacijos dydis laikytinas fakto klausimu. Kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2011). Paminėtina, kad nors kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, pvz., tais atvejais, kai šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto objektai yra ne tik nekilnojamojo turto objektas, bet ir objektai, kuriuose plėtojamas verslas, taikytinas individualus turto vertinimo būdas; dėl to tik individualaus turto vertinimo būdu nustačius viso nekilnojamojo turto objekto, jo prašomų atidalyti dalių individualias vertes, atsižvelgiant į jų tiesioginę paskirtį ir galimybę panaudoti verslui, teismas gali spręsti dėl taikytino bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo ir teisingos kompensacijos priteisimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-274/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-274/2013">3K-3-274/2013</a>), tačiau nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta, kad žemės sklype yra plėtojamas verslas. Patys atsakovai kasaciniame skunde pripažįsta, kad nėra aišku, koks būtent verslas bus plėtojamas komerciniame žemės sklype. Vien tai, kad žemės sklypo paskirtis komercinė, nereiškia, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta jo vertė yra nereali ir teismas neteisingai ją nustatė.

46. Kiti atsakovų kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

47. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas ir vadovavosi aktualiais kasacinio teismo šių normų išaiškinimais. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

48. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Nėra duomenų, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys būtų patyrę bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

49. Kasacinis teismas patyrė 9 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis po 4,50 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 4,50 Eur (keturis Eur 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Pranešti VĮ Registrų centrui apie kasacinės bylos išnagrinėjimą dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: 0,1297 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Donatas Šernas

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė