Dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. R. (R.) ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir viešajai įstaigai Greitosios medicinos pagalbos stočiai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. e3K-3-420-690/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29675-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.2; 1.3.6.3.2.1; 1.3.6.3.2.4; 1.3.6.3.2.6; 1.3.6.3.2.11. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. R. (R.) ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir viešajai įstaigai Greitosios medicinos pagalbos stočiai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kompensacijos už terminuotos darbo sutarties nutraukimą priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti jo atleidimą iš atsakovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties (toliau – viešoji įstaiga, atsakovė) direktoriaus pareigų neteisėtu, negrąžinti jo į viešosios įstaigos direktoriaus pareigas, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, keturių ieškovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją; 2) pripažinti atleidimą iš viešosios įstaigos greitosios medicinos pagalbos gydytojo pareigų bei skubiosios medicinos pagalbos gydytojo pareigų neteisėtu, grąžinti į šios įstaigos greitosios medicinos pagalbos gydytojo bei skubiosios medicinos pagalbos gydytojo pareigas, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 10 000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas ieškinį grindė iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 114 straipsnio 1 dalies, 119, 234, 236 straipsnių, 240 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Jis nurodė, kad 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – VMS) mero potvarkiu Nr. 23-123 (toliau – Potvarkis) buvo atleistas iš viešosios įstaigos direktoriaus pareigų, kai 2007 m. spalio 4 d. darbo sutartyje, dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo tapusiai terminuotai ir galiojusiai iki 2017 m. birželio 30 d., 2017 m. birželio 29 d. jau buvo padarytas įrašas apie darbo santykių pasibaigimą suėjus darbo sutarties terminui, kurį savo parašais patvirtino tiek ieškovas, tiek VMS meras R. Š.. Potvarkyje nurodyti teiginiai, kad ieškovas, gavęs viešosios įstaigos darbuotojų prašymus atleisti iš darbo arba perkelti į išvažiuojamąsias brigadas, juos patenkino, neatitinka tikrovės. VMS, kaip viešosios įstaigos steigėja, bei atsakingi asmenys nesiėmė reikiamų veiksmų, kuriais būtų išvengta darbuotojų inicijuoto darbo sutarčių nutraukimo ar perkėlimo į kitas pareigas. Viešosios įstaigos dispečerinėje dirbančių darbuotojų apsisprendimą lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo,,Dėl skambučių greitosios medicinos pagalbos tarnybos trumpaisiais telefono numeriais administravimo perdavimo bendrajam pagalbos centrui ir visų pagalbos tarnybų trumpųjų telefono numerių galiojimo ir panaikinimo terminų nustatymo“ projekto (toliau – Projektas) derinimas su valdžios institucijoms, neatsižvelgiant į viešosios įstaigos, Lietuvos greitosios medicinos pagalbos įstaigų asociacijos, pacientų atstovų, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių profesinių sąjungų išreikštus prašymus pakeisti Lietuvos Respublikos bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) įstatymo nuostatas, paliekant atskirą greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) tarnybų telefono numerį, bei suvokimas, kad GMP dispečerinės, po jų funkcijų perdavimo BPC, bus panaikintos. Ieškovas ne tenkino darbuotojų prašymus, o stengėsi juos išlaikyti, siūlė kreiptis į atsakingas valdžios institucijas, apie gautus prašymus informavo VMS bei kitas kompetentingas institucijas, atliko papildomus veiksmus, skirtus pasiruošti galimai situacijai. Ieškovas yra įsitikinęs, kad jis neatliko darbo drausmės pažeidimo. VMS nustatė itin trumpą ir neprotingą terminą pasiaiškinimui pateikti, nesiekė sudaryti galimybės ieškovui pasiaiškinti, objektyviai ištirti galimo pažeidimo aplinkybes.

4. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 20-P-116 (toliau – Įsakymas) nuo 2017 m. birželio 30 d. pripažinta negaliojančia 2017 m. birželio 20 d. ieškovo ir viešosios įstaigos sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas priimtas į GMP gydytojo pareigas (1 etatu) bei skubiosios medicinos pagalbos (toliau – ir SMP) gydytojo pareigas (0,5 etato), darbą pradedant nuo 2017 m. liepos 1 d. Ši darbo sutartis nelaikytina susitarimu dėl papildomo darbo. Joje šalys sulygo dėl pagrindinių ieškovo pareigų viešojoje įstaigoje, ieškovas turėjo pradėti dirbti pasibaigus terminuotai 2007 m. spalio 4 d. darbo sutarčiai. Įsakymu 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartis nutraukta nesant tam teisėto pagrindo, nesilaikant DK nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, be to, DK nenustatyta galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia.

5. Dėl neteisėto 2007 m. spalio 4 d. darbo sutarties nutraukimo ieškovas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, atleidimas iš pareigų už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo plačiai aptartas visuomenės informavimo priemonėse, formuojant neigiamą visuomenės požiūrį į ieškovą, kaip asmenį, todėl ieškovui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovo atleidimą iš viešosios įstaigos direktoriaus pareigų neteisėtu; 2007 m. spalio 4 d. darbo sutartį laikė nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš viešosios įstaigos GMP gydytojo pareigų ir SMP gydytojo pareigų; įpareigojo viešąją įstaigą leisti ieškovui pradėti dirbti gydytoju pagal 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartį; priteisė ieškovui iš atsakovės 1100,90 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 8476 Eur kompensaciją, 2000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė; įpareigojo sprendimo dalį dėl leidimo pradėti eiti gydytojo pareigas vykdyti skubiai; priteisė valstybei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nurodė, kad Potvarkiu 2007 m. spalio 4 d. terminuota darbo sutartis nutraukta 2017 m. birželio 29 d. paskyrus ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1, 4, 6, 11 punktus. Tai buvo atlikta likus vienai dienai iki sueinant terminui ir jau esant šalių padarytam ir parašais patvirtintam įrašui darbo sutartyje apie šios sutarties pasibaigimą 2017 m. birželio 30 d. suėjus terminui pagal DK 126 straipsnio 1 dalį. Potvarkyje konstatuota, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes pažeidė viešosios įstaigos direktoriaus pareigybės aprašymo 2, 7.1, 7.2, 8.7 punktų, įstaigos įstatų 24, 27 punktų, VMS tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 8.1, 8.2 punktų bei Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 6 punkto, DK 228 straipsnio reikalavimus – būdamas viešosios įstaigos direktorius, neužtikrino sklandaus ir nepertraukiamo įstaigos veikimo, gavęs 36 iš 48 įstaigos dispečerinėje dirbančių darbuotojų prašymus atleisti juos iš darbo arba perkelti į išvažiuojamąsias brigadas, po 2017 m. birželio 19 d. šiuos prašymus patenkino, nepalikdamas darbuotojų, kurie atsakys į pagalbos skambučius bei koordinuos greitosios pagalbos automobilių vykimą pas nukentėjusiuosius po 2017 m. liepos 1 d.; nesuderinęs su BPC, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 19 d. raštu kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą su pasiūlymu nuo 2017 m. liepos 1 d. nutraukti dispečerinės tarnybos finansavimą, nes šias paslaugas pradės teikti BPC, nors žinojo, kad BPC tiesioginiam operatyviniam brigadų valdymui nepasirengęs.

8. Nustatęs, kad ieškovas, gavęs darbuotojų prašymus, jų iki pat atleidimo iš darbo dienos nebuvo patenkinęs (nors ant prašymų yra uždėtos ieškovo vizos „leisti“, tačiau įsakymai dėl atleidimo nepriimti, įrašai darbo sutartyse nepadaryti), teismas sprendė, kad ieškovui drausminė nuobauda už prašymų patenkinimą skirta nepagrįstai, VMS vadovavosi ne faktais, o prielaidomis, kurios negali būti drausminės nuobaudos skyrimo pagrindas.

9. Teismas konstatavo, kad priežastis, sukėlusi viešosios įstaigos dispečerinės darbuotojų nerimą dėl ateities darbo sąlygų, buvo Projekto pateikimas derinti valdžios institucijoms, nes jie suprato, jog, panaikinus atskirą GMP tarnybos telefono numerį, panaikinus dispečerines, GMP dispečerinių funkcijas perdavus BPC, jie neteks darbo, o jei pereis dirbti į BPC, neteks mediko licencijos. Dėl to 2017 m. birželio 12 d. – 2017 m. birželio 21 d. buvo pateikti atitinkami prašymai ieškovui.

10. Teismas vertino, kad ieškovas, kaip viešosios įstaigos vadovas, ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad suvaldytų padėtį įstaigoje: organizavo darbuotojų susirinkimus (2017 m. birželio 19 d. susirinkimas įvyko, kitas buvo suplanuotas 2017 m. birželio 30 d.), bandydamas juos perkalbėti nepalikti einamų pareigų ar įstaigos, kad kilus būtinumui būtų galima darbuotojus laikinai perkelti į reikiamas pareigas; dėjo skelbimus darbuotojų paieškai; informavo steigėją VMS bei kitas reikiamas institucijas apie susiklosčiusią padėtį; perdavė steigėjai darbuotojų reikalavimą susitikti su konkrečiais VMS atstovais; perdavė BPC reikiamą informaciją apie brigadų dislokacijos vietas ir jų mobiliojo ryšio telefono numerius, brigadų šaukinius; išvažiuojamųjų brigadų darbuotojai buvo informuoti apie pareigą vykti į BPC perduotus iškvietimus.

11. VMS reagavimas į situaciją (nurodymas ieškovui imtis visų teisinių priemonių ir veiksmų tinkamai dispečerinės veiklai užtikrinti, vykdyti pareigybės aprašyme bei įstaigos įstatuose nustatytas funkcijas), teismo vertinimu, buvo vien formalus, suvokiant, kad ieškovas jau ėmėsi visų įmanomų atlikti veiksmų ir nuo jo daugiau niekas nepriklauso. Jei tam tikri ieškovo veiksmai VMS atrodė netinkami, ji, kaip viešosios įstaigos steigėja, susidarius ypatingai padėčiai įstaigoje, turėjo pareigą nurodyti, ką konkrečiai ieškovas turi daryti ir kas yra realiai įgyvendinama, o jei tam tikros ieškovo asmeninės savybės ar profesiniai gebėjimai VMS pasirodė netinkami, galėjo spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad situacijos išsprendimas priklausė nuo VMS aktyvių veiksmų, kurių ji ėmėsi tik atleidusi ieškovą iš pareigų.

12. Teismas konstatavo, kad Potvarkyje nepagrįstai nurodyta, jog ieškovas neužtikrino sklandaus ir nepertraukiamo įstaigos veikimo, gavęs 36 iš 48 įstaigos dispečerinėje dirbančių darbuotojų prašymus atleisti juos iš darbo arba perkelti į išvažiuojamąsias brigadas, juos patenkino, nepalikdamas darbuotojų, kurie atsakys į pagalbos skambučius bei koordinuos greitosios pagalbos automobilių vykimą pas nukentėjusiuosius po 2017 m. liepos 1 d.

13. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo nustatytas itin trumpas bei akivaizdžiai neprotingas terminas – 20 min. nuo pranešimo išsiuntimo – pasiaiškinimui ir patvirtinantiems dokumentams pateikti, be to, jis buvo įteiktas ne asmeniškai, o išsiųstas įstaigos administracijai elektroniniu paštu, taigi buvo siekta vien formaliai išlaikyti DK įtvirtintas privalomas procedūras prieš skiriant drausminę nuobaudą. Pagrindas ieškovui taikyti drausminę atsakomybę, teismo vertinimu, neegzistavo, ieškovas neteisėtų veiksmų neatliko, jo kaltė nenustatyta, žala nebuvo padaryta, atsakovės neįrodė, jog ieškovas veikė prieš VMS, viešosios įstaigos ir valstybės interesus bei sukėlė realią grėsmę asmenims nesulaukti skubiosios medicinos pagalbos.

14. Teismas konstatavo, kad 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartimi sulygta dėl pagrindinio – GMP gydytojo bei SMP gydytojo – darbo nuo 2017 m. liepos 1 d., 2007 m. spalio 4 d. darbo sutarčiai pasibaigus nuo 2017 m. birželio 30 d. Teismo vertinimu, 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartyje aiškiai išreikšta šalių valia dėl ieškovo įdarbinimo į pagrindines gydytojo pareigas, susitarimas dėl papildomo darbo 2007 m. spalio 4 d. darbo sutartyje neįtvirtintas. Teismas padarė išvadą, kad Įsakymu 2017 m. birželio 30 d. darbo sutartis nutraukta nesant teisinio pagrindo, nesilaikant DK nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, todėl šis Įsakymas ir ieškovo atleidimas yra neteisėti.

15. Teismas nenustatė VMS ir viešosios įstaigos prašymo negrąžinti ieškovo į GMP gydytojo bei skubiosios medicinos pagalbos gydytojo pareigas pagrįstumo, sprendė, kad yra pagrindas įpareigoti atsakovę leisti ieškovui pradėti eiti nurodytas pareigas pagal 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartį (DK 217 straipsnio 1 dalis, 218 straipsnio 4 dalis).

16. Ieškovas iš viešosios įstaigos direktoriaus pareigų neteisėtai buvo atleistas likus vienai darbo dienai pagal 2007 m. spalio 4 d. terminuotą darbo sutartį, todėl teismas jam priteisė 100,90 Eur vidutinį dienos darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Įvertinęs tai, kad ieškovas 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsidarbino kitoje darbovietėje, pajamas gauna, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, teismas laikė tikslinga mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos einant viešosios įstaigos GMP gydytojo bei SMP gydytojo pareigas laiką iki 1000 Eur. Įvertinęs ieškovo darbo santykių trukmę, teismas sprendė, kad ieškovui priteistina keturių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija (DK 218 straipsnio 4 dalis).

17. Teismas pažymėjo, kad ieškovas viešojoje įstaigoje dirbo itin ilgą laiką, jo, kaip įstaigos vadovo, veikla buvo vertinama, įrodymų, kad ieškovui anksčiau buvo skirta drausminių nuobaudų, nėra. Atsižvelgdamas į situacijos viešo aptarimo mastą, teismas sprendė priteisti ieškovui iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės VMS apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Kolegija konstatavo, kad neįrodyta, jog ieškovas tyčia kenkė viešajai įstaigai, viršijo kompetenciją. Viešojoje įstaigoje dėl numatomų įstaigos darbo organizavimo pertvarkymo planų (numatomų priimti teisės aktų) buvo susidariusi kolektyvinio konflikto situacija. Nors oficialiai rašytinių kolektyvinių reikalavimų darbuotojai ir įstaigoje veikianti profesinė sąjunga darbdavei nebuvo iškėlusi, tačiau liudytojai patvirtino, kad darbuotojai siekė darbo garantijų, t. y. kad būtų peržiūrėti BPC įstatyme nurodyti sprendimai dėl GMP pajėgų operatyvinio valdymo perdavimo BPC. Darbuotojų veiksmai (prašymų pateikimas), teismo vertinimu, buvo paskatinti objektyviai vykstančių procesų Vyriausybei rengiantis priimti šių darbuotojų darbo sąlygas nustatančius teisės aktus. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties medicinos darbuotojų profesinė sąjunga ir Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba skatino darbuotojus atkreipti dėmesį į Vyriausybės ketinimus nutarimu (2017 m. birželio 12 d. registruotas Projektas) pradėti vykdyti GMP dispečerinių tarnybų centralizavimą perkeliant pagalbos skambučius į BPC. Teiginiai, kad darbuotojų veiksmus galbūt inicijavo ir skatino įstaigos vadovas (ieškovas), kolegijos vertinimu, paremti vien prielaidomis. Tai, kad darbuotojų protestas vyko tik Vilniaus regione veikiančioje GMP tarnyboje, savaime nepatvirtina ieškovo nelojalumo ir jo iniciatyvos skatinant darbuotojus veikti prieš įstaigos ir steigėjo interesus.

20. Kolektyvinės derybos greitosios pagalbos tarnybose neuždraustos. Ieškovas, kaip viešosios įstaigos vadovas, prašė steigėjos pradėti derybas su darbuotojų grupe, pateikusia prašymus nutraukti darbo sutartis, pateikiant savo poziciją dėl BPC įstatymo peržiūrėjimo, paliekant GMP dispečerinės telefono numerį 033. Nors darbuotojų atstovai įstatymo nustatyta tvarka kolektyvinių reikalavimų darbdavei nepateikė, tačiau darbuotojų reikalavimai buvo išdėstyti kituose rašytiniuose dokumentuose, įskaitant 2017 m. birželio 26 d. mitingo-piketo rezoliuciją, įteiktą Vyriausybės kanceliarijai (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 78 straipsnio 1 dalis). Teisme apklausti darbuotojai taip pat tvirtino, kad jie iš tikrųjų neketino nutraukti darbo santykių, tačiau siekė socialinio dialogo ir diskusijos su Vyriausybės ir savivaldybės atstovais. Kolegija nenustatė pagrindo laikyti šiuos paaiškinimus nepatikimais.

21. Kolegija sprendė, kad steigėja nerodė socialinio dialogo iniciatyvos, darbuotojų kolektyvinius suderintus veiksmus ir sprendimą nutraukti darbo santykius vertino kaip neteisėtą susitarimą bei veikimą prieš įstaigos interesus, o įstaigos vadovui davė nurodymus spręsti ginčą administracinėmis priemonėmis, daryti darbuotojams teisės aktais neapibrėžtą poveikį. Konflikto sureguliavimo būdas – surasti ir apmokyti naujus darbuotojus – per trumpą laiką nebuvo įmanomas. Nurodymas administracinėmis priemonėmis uždrausti darbuotojams įgyvendinti kolektyvinį darbo teisių gynimo procesą pažeidžia kolektyvinių derybų laisvės, asociacijų laisvės ir kitus demokratinės darbo teisės principus. Steigėjos nurodymą ieškovui įpareigoti prašymus nutraukti darbo sutartį parašiusius darbuotojus laikinai eiti pareigas, tai įforminant kaip laikiną darbuotojų perkėlimą (DK 121 straipsnio 1 dalis), kolegija vertino kaip nurodymą pažeisti konstitucinį teisės ir laisvės pasirinkti darbą principą bei priverstinio darbo uždraudimo principą. Darbuotojo perkėlimas ar jo sulaikymas prieš jo valią tokioje situacijoje reiškia neteisėtą priverstinį darbą (DK 127 straipsnio 1 dalis).

22. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad drausminė nuobauda ieškovui paskirta tik už ketinimą nutraukti darbo sutartis, bet ne už tokio veiksmo atlikimą. Kolegija pažymėjo, kad kiti Patvarkyme nurodyti ieškovo veiksmai ir sprendimai, įskaitant informacijos apie susidariusią situaciją pateikimą kitoms institucijoms, prašymą BPC perimti dalį įstaigos funkcijų nuo 2017 m. liepos 1 d., bei kreipimasis į Vilniaus teritorinę ligonių kasą su prašymu nutraukti dispečerinės finansavimą, nelaikytini nepagrįstais ir neteisėtais. Ieškovas ėmėsi visų nuo jo, kaip įstaigos vadovo, priklausančių veiksmų, kad sulaikytų darbuotojus nuo išėjimo iš darbo ir užtikrintų įstaigos veikimą, tačiau ieškovas rūpinosi ir įstaigos funkcijų perdavimu kitai įstatyme nurodytai institucijai, įvertindamas situaciją, kuri galėtų susiklostyti, jei savivaldybė neįgyvendintų darbuotojų reikalavimo susitikti su darbuotojų atstovais ir jei nuo 2017 m. liepos 1 d. nebūtų galimybės pakeisti atleistų dispečerinės darbuotojų. Kolegija konstatavo, kad neįrodyti ieškovo neteisėti veiksmai, siekis tyčia veikti prieš įstaigos ir jos steigėjos interesus, todėl nebuvo teisinių pagrindų skirti drausminę nuobaudą.

23. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes (nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalis). Darbo sutartis pasibaigė ne dėl suėjusio terminuotos darbo sutarties termino (DK 126 straipsnis), o dėl valinio darbdavės (steigėjos) sprendimo skirti drausminę nuobaudą. Darbdavė prisiėmė riziką, kad neteisėto darbo sutarties nutraukimo atveju teismas taikys įstatyme nustatytas pasekmes. Kolegija nenustatė pagrindo peržiūrėti teismo sprendimą dėl ieškovui priteistos įstatyme nustatytos išeitinės kompensacijos, darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir datos bei teismo priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

24. Kolegija nurodė, kad darbo sutarties pripažinimo negaliojančia darbdavio sprendimu, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindo, įstatymas nenustato. 2017 m. birželio 20 d. darbo sutarties kolegija nekvalifikavo kaip susitarimo dėl papildomo darbo, nes ieškovas nuo 2017 m. liepos 1 d. nėjo įstaigos vadovo pareigų. Net tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad drausminė nuobauda paskirta pagrįstai, tai savaime nenutraukia susitarimo dėl darbo santykių, kurie turėjo susiklostyti nuo 2017 m. liepos 1 d. Ieškovui nebuvo būtina gauti steigėjo sutikimą dėl antraeilių pareigų toje pačioje įstaigoje (įstatų 28 punktas), nes ieškovas, eidamas vadovo pareigas, jokių kitų pareigų nėjo. Įstatų 28 punktas susiklosčiusios situacijos tiesiogiai nereguliuoja ir jokių imperatyvų dėl įstaigos vadovo teisės įdarbinti kitus asmenis nenustato.

25. Nors kolegija pripažino, kad V. P., pasirašiusi 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartį, kaip laikinai einanti vadovo pareigas, galėjo nepakankamai rūpestingai atstovauti įstaigai, toks darbo sutarties trūkumas, kolegijos vertinimu, nereiškia, kad ši darbo sutartis prieštarauja darbo įstatymų imperatyvams ir kad tokių prieštaravimų negalima pašalinti bei būtina darbo sutartį nutraukti (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 139 straipsnio 1 dalis). Steigėja nepateikė įrodymų, kad ši darbo vieta nebuvo laisva ar kad darbo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant įstaigos nustatytas asmenų įdarbinimo taisykles arba kitus įstatymų reikalavimus. Nėra įrodymų, kad turėjo būti skelbiamas viešas konkursas gydytojo ir SMP gydytojo pareigoms eiti.

26. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo atleidimas iš viešosios įstaigos direktoriaus pareigų buvo diskriminacinis, nesusijęs su dalykinėmis ieškovo savybėmis, negebėjimu eiti pareigų.

27. Kolegija sutiko, kad ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų, neturtinė žala jam buvo padaryta ir vien teismo sprendimas nėra pakankama satisfakcija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į darbo sutarties nutraukimo pagrindą, į tai, kad steigėja ieškovui teikė neteisėtus nurodymus; įvertino ilgą darbo santykių trukmę, atsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo laikomas nusipelniusiu gydytoju, profesionaliu administratoriumi, gerbiamu kolektyvo. Ieškovo pateikti įrodymai, pagrindžiantys nedarbingumą, kurio priežastys nurodytos kaip susirgimai, susiję su reakcija į stresą, rodo, kad patirti išgyvenimai buvo pakankamai intensyvūs. Pagrįstai atsižvelgta ir į informacijos apie ieškovo atleidimo aplinkybes paviešinimo faktą.

28. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų argumentų, reikšmingų sprendimui priimti, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės nepažeistos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29. Kasaciniu skundu atsakovė VMS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą, Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis) nustatyta išeitinė išmoka darbuotojui nemokama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy00NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37-469/2016">3K-3-37-469/2016</a>; 2017 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017). Teismams pripažinus ieškovo atleidimą iki sueinant 2007 m. spalio 4 d. darbo sutartyje nustatytam terminui neteisėtu, jam nepagrįstai ir neteisėtai iš viešosios įstaigos priteista 8476 Eur išeitinė išmoka.

29.2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl teisės į teisingą teismą įgyvendinimo, nepranešęs bylos dalyviams, peržengė apeliacijos ribas, ginčui taikydamas ir aiškindamas DK normas dėl darbuotojų teisių į kolektyvines derybas įgyvendinimo, nors jomis nesirėmė nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTEtNDE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-311-415/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-311-415/2016">3K-3-311-415/2016</a>; 2018 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS00MDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99-403/2018">3K-3-99-403/2018</a>). Teismo išaiškinimai, kad krizė įstaigoje kilo dėl to, kad darbuotojai, teikdami prašymus tokiu būdu įgyvendino savo teises į kolektyvines derybas, turėjo lemiamą reikšmę bylos išnagrinėjimo rezultatui.

29.3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė DK normas, reglamentuojančias kolektyvinių derybų vykdymą (rėmėsi DK 78 straipsnio 1 dalimi, nors skundžiamoje nutartyje nurodomas kitoks šios normos turinys), konstatuodamas, kad viešosios įstaigos darbuotojai teisėtai įgyvendino savo teisę į kolektyvines derybas, nors įstatymo nustatyta tvarka darbdavei neteikė jokių kolektyvinių reikalavimų ir ieškovas negalėjo padaryti įtakos tokiam darbuotojų apsisprendimui. Teismas nepagrįstai sutapatino kolektyvinių ginčų ir kolektyvinių derybų institutus (DK 48, 68 straipsniai, 69 straipsnio 1, 3 dalys).

29.4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laikiną darbo sąlygų pakeitimą ypatingais atvejais (DK 121 straipsnis), nurodydamas, kad laikinas darbuotojų perkėlimas iš esmės reiškia konstitucinio teisės ir laisvės pasirinkti darbą bei priverstinio darbo uždraudimo principų pažeidimą. Pagal teismo suformuluotą DK 121 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklę, esant šiame straipsnyje nurodytoms ypatingoms aplinkybėms, darbuotojų laikinas perkėlimas iki vieno mėnesio į darbo sutartimi nesulygtą darbą laikytinas antikonstituciniu. Tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos teisė laisvai pasirinkti darbą nėra absoliuti. Pažymėtina, kad atsakovė įpareigojo ieškovą laikinai perkelti reikiamą darbuotojų skaičių iš kitų viešosios įstaigos struktūrų į dispečerinę, ne priešingai.

29.5. Teismai visapusiškai neišnagrinėjo visų VMS pateiktų įrodymų, paaiškinimų, reikšmingų teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui dėl ieškovo, kaip viešosios įstaigos vadovo, netinkamo (ne)veikimo, lėmusio drausminės atsakomybės taikymą; pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Teismas objektyviai ir visapusiškai privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir dėl kiekvieno iš jų turėti savo poziciją. Skundžiamoje nutartyje įrodymai ir apeliacinio skundo argumentai vertinti selektyviai, nenurodant motyvų, kodėl neaptarti įrodymai buvo atmesti. Teismas visiškai nevertino ieškovo, kaip įstaigos vadovo, specifinio statuso, jam taikytinų aukštesnių, griežtesnių standartų vertinant veiklą. Atsakovės įrodymų ignoravimas ir nevertinimas pripažintinas teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimu.

29.6. Teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ignoravo į bylą pateiktus valstybinių institucijų, pareigūnų raštus bei pozicijas dėl ginčo. Nors šie oficialūs įrodymai turi didesnę įrodomąją galią, dalį jų nagrinėjęs teismas neleistinai paneigė suinteresuotų liudytojų parodymais. Oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad buvo reali grėsmė nesulaukti greitosios medicinos pagalbos nuo 2017 m. liepos 1 d. dėl ieškovo veiksmų.

29.7. Teismai neteisėtai konstatavo, kad darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia darbdavio sprendimu, kai darbuotojas dar nepradėjęs eiti pareigų. Vertindami 2017 m. birželio 20 d. susitarimo dėl papildomo darbo (įforminto kaip darbo sutartis) turinį ir sudarymo aplinkybes, teismai ignoravo ieškovo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, iš esmės gynė nesąžiningo asmens teises. Ieškovas buvo įdarbintas jo atostogų metu ieškovui pavaldaus, tuo metu pavaduojančio, asmens. Susitarimas buvo sudarytas neskaidriai, piktnaudžiaujant padėtimi, todėl turėjo būti vertinamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (DK 35, 36 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), taip pat gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) ir buvo pagrįstai pripažintas negaliojančiu ne nuo sudarymo momento, o nuo 2017 m. birželio 30 d. Restitucijos klausimas tokiu atveju buvo neaktualus. Ieškovas nepagrįstai grąžintas į pareigas, kurių dar nebuvo pradėjęs eiti.

30. Atsakovė VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo ir prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismo priteistas sumas ieškovui ir valstybei yra sumokėjusi.

31. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Teismai vadovavosi bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalimi, ir pagrįstai priteisė ieškovui kompensaciją. Kasacinio teismo išaiškinimai dėl iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 4 dalies šiuo atveju neaktualūs, nes pasikeitė teisinis reglamentavimas, kompensacijos apskaičiavimo taisyklės, įtvirtintos DK 218 straipsnio 4 dalyje, skiriasi nuo ankstesnio DK 140 straipsnio 1 dalies, anksčiau nebuvo nustatyta teisė gauti išmoką darbuotojui, jei sutartis pasibaigdavo suėjus jos terminui (DK 126 straipsnio 1 dalis). Pagal naują teisinį reguliavimą (DK 69 straipsnio 4 dalis) išeitinė išmoka gali būti mokama. Be to, DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija nesiejama su darbuotojui mokamomis išeitinėmis išmokomis, kaip buvo anksčiau.

31.2. Apeliacinės instancijos teismas nepakeitė ir nepanaikino apskųsto sprendimo, o bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo laikydamasis apeliaciniame VMS skunde apibrėžtų ribų. VMS teigė, kad viešosios įstaigos darbuotojų prašymai buvo pateikti ne reaguojant į Projekto pateikimą, o galbūt ieškovo iniciatyva. Teismas pateikė motyvus, kuriais atmetė VMS poziciją.

31.3. Teismo išvada, kad darbdavys neturi teisės įpareigoti darbuotojus, kurie prieš įstatyme nustatytą terminą pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį, atlikti darbo funkcijas, pagrįsta. Darbuotojai negalėjo būti perkelti dėl dispečeriams keliamų reikalavimų. Be to, nebuvo DK 121 straipsnio 1 dalyje nustatyto laikino darbuotojų perkėlimo pagrindo (ypatingų aplinkybių), nes neatsiliepus pagalbos numeriu skambučiai yra peradresuojami ir pagalba suteikiama, o dispečerinėje dalis darbuotojų liko dirbti.

31.4. Teismų sprendimų motyvai, priešingai nei teigia VMS, yra išsamūs, aptarti šalių argumentai, faktinės aplinkybės, jų vertinimas, atsakyta į pagrindinius ginčo aspektus. Įrodymai ištirti ir įvertinta jų visuma. VMS nurodyti įrodymai arba prieštarauja kitiems bylos duomenims, arba nieko nepatvirtina. VMS kelia fakto klausimus ir siekia palankaus sau vertinimo.

31.5. VMS kasaciniame skunde neneigia, kad 2017 m. birželio 20 d. buvo sudaryta darbo sutartis, o ne susitarimas dėl papildomo darbo. Argumentai, kad VMS pagrįstai šią sutartį pripažino prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nepagrįsti. DK neįtvirtinta galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-530/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-530/2014">3K-3-530/2014</a>). VMS nenurodo, kurioms konkrečioms imperatyviosioms nuostatoms ši darbo sutartis prieštarauja.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo kaip pagrindo nutraukti terminuotą darbo sutartį

32. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną, taikomos šio kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. 2007 m. spalio 4 d. ieškovo ir atsakovės sudaryta terminuota darbo sutartis galiojo iki 2017 m. birželio 30 d., tačiau buvo nutraukta 2017 m. birželio 29 d., t. y. iki įsigaliojant 2016 m. Darbo kodeksui. Taigi šios sutarties atveju aktualios yra iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Darbo kodekso nuostatos.

33. Pagal Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 109 straipsnio 1 dalį terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį (DK 126 straipsnio 1 dalis).

34. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatose, kurios taikomos ir terminuotos darbo sutarties nutraukimo atveju, įtvirtinta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo, jei šis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

35. Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata ir nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas pateikti DK 235 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

36. DK 235 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma, be kitų: neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises (1 punktas); pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas (4 punktas); atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti, arba šiais atvejais žinomai neteisingos informacijos teikimas (6 punktas).

37. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatų dėl pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117/2012">3K-3-117/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2013">3K-3-107/2013</a>).

39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad veika šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).

Dėl sąlygų taikyti ieškovui drausminę atsakomybę (ne)įrodytumo

40. Drausminės nuobaudos, tarp jų atleidimas iš darbo, gali būti skiriamos tik tuo atveju, jeigu darbuotojas padaro darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį darbo pareigų, nustatytų DK, darbo sutartyje, darbo tvarkos taisyklėse ir (ar) kituose specialiuose teisės aktuose, nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės.

41. Už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistam darbuotojui teisme ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

42. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad Potvarkiu 2007 m. spalio 4 d. terminuota darbo sutartis su ieškovu nutraukta likus vienai dienai iki sueinant terminui (2017 m. birželio 30 d.), paskyrus ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1, 4, 6, 11 punktus. Potvarkyje konstatuota, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes pažeidė viešosios įstaigos direktoriaus pareigybės aprašymo 2, 7.1, 7.2, 8.7 punktų, įstaigos įstatų 24, 27 punktų, VMS tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 8.1, 8.2 punktų bei Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 6 punkto, DK 228 straipsnio reikalavimus – būdamas viešosios įstaigos direktorius, neužtikrino sklandaus ir nepertraukiamo įstaigos veikimo, gavęs 36 iš 48 įstaigos dispečerinėje dirbančių darbuotojų prašymus atleisti juos iš darbo arba perkelti į išvažiuojamąsias brigadas, po 2017 m. birželio 19 d. šiuos prašymus patenkino, nepalikdamas darbuotojų, kurie atsakys į pagalbos skambučius bei koordinuos greitosios pagalbos automobilių vykimą pas nukentėjusiuosius po 2017 m. liepos 1 d.; nesuderinęs su BPC, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 19 d. raštu kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą su pasiūlymu nuo 2017 m. liepos 1 d. nutraukti dispečerinės tarnybos finansavimą, nes šias paslaugas pradės teikti BPC, nors žinojo, kad BPC tiesioginiam operatyviniam brigadų valdymui nepasirengęs.

43. Šią bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad nebuvo pagrindo taikyti drausminę atsakomybę, ieškovas neteisėtų veiksmų neatliko, jo kaltė nenustatyta, žala nebuvo padaryta, atsakovės neįrodė, jog ieškovas tyčia veikė prieš VMS, viešosios įstaigos ir valstybės interesus bei sukėlė realią grėsmę asmenims nesulaukti skubiosios medicinos pagalbos.

44. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir sprendė, kad: ieškovas, gavęs darbuotojų prašymus, jų iki pat atleidimo iš darbo dienos nebuvo patenkinęs, taigi VMS, skirdama drausminę nuobaudą, vadovavosi prielaidomis; priežastis, sukėlusi viešosios įstaigos dispečerinės darbuotojų nerimą dėl ateities darbo sąlygų, buvo Projekto pateikimas derinti valdžios institucijoms; ieškovas, kaip įstaigos vadovas, ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad suvaldytų padėtį įstaigoje; nors situacijos išsprendimas priklausė nuo VMS, pastarosios reagavimas buvo formalus, aktyvių veiksmų ji ėmėsi tik atleidusi ieškovą iš pareigų; realus pavojus nesulaukti skubiosios medicinos pagalbos nebuvo kilęs. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms išvadoms, pažymėjo, kad neįrodyta, jog ieškovas tyčia kenkė viešajai įstaigai, viršijo savo kompetenciją. Situaciją įstaigoje teismas prilygino kolektyvinio konflikto situacijai, iš bylos duomenų sprendė, kad darbuotojai neketino nutraukti darbo santykių, o, pateikdami prašymus nutraukti darbo sutartis, siekė socialinio dialogo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ėmėsi visų nuo jo, kaip įstaigos vadovo, priklausančių veiksmų, kad sulaikytų darbuotojus nuo išėjimo iš darbo ir užtikrintų įstaigos veikimą, tačiau jis rūpinosi ir įstaigos funkcijų perdavimu kitai įstatyme nurodytai institucijai, įvertindamas situaciją, kuri galėtų susiklostyti, jei savivaldybė neįgyvendintų darbuotojų reikalavimo susitikti su darbuotojų atstovais ir jei nuo 2017 m. liepos 1 d. nebūtų galimybės pakeisti atleistų dispečerinės darbuotojų.

45. Nors atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai visapusiškai neišnagrinėjo bylos duomenų, pažeidė pareigą motyvuoti procesinius sprendimus, tačiau teisėjų kolegija įrodymų tyrimo ar vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė. Teismai tyrė ir vertino bylos duomenis, analizavo aplinkybes, atsakovės nurodytas kaip pagrindžiančias neteisėtą ieškovo elgesį ir padarytus šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, susiklosčiusios situacijos įstaigoje priežastis, ieškovo, kaip vadovo, veiksmus jai suvaldyti (taip pat ir atsakovės nurodymo perkelti darbuotojus nevykdymo aplinkybes), jų padarinius, kitų asmenų (įskaitant pačios atsakovės) įtaką konfliktinės situacijos kilimui, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad teismų procesiniai sprendimai nemotyvuoti. Juose išsamiai pasisakyta (analizuota, vertinta ir pagrįsta) dėl visų ieškovo veiksmų, atsakovės nurodytų kaip įeinančių į darbo drausmės pažeidimo, už kurį paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš pareigų, apimtį, jų (ne)teisėtumo. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas situaciją įstaigoje įvardijo kaip kolektyvinio konflikto (kolektyvinio ginčo, kolektyvinių derybų), panaudojo šį papildantį motyvą, neteikia pagrindo spręsti, jog buvo peržengtos apeliacijos ribos, o teismo išvados dėl ieškovo veiksmų ir kitų drausminės atsakomybės sąlygų neįrodytumo yra neteisingos. Pažymėtina, kad atsakovės argumentais dėl netinkamo DK nuostatų, reglamentuojančių kolektyvinių derybų vykdymą, aiškinimo ir taikymo teisiškai negrindžiamas esminių teismo išvadų dėl šalių ginčo išsprendimo rezultato neteisėtumas, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako.

46. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ignoravo oficialius rašytinius įrodymus – valstybinių institucijų raštus ir pozicijas dėl ginčo, kurie, atsakovės įsitikinimu, patvirtina, kad grėsmė nesulaukti greitosios medicinos pagalbos nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo, nes BPC nebuvo pasirengęs perimti funkcijų, ir kurie negalėjo būti paneigti liudytojų parodymais. Šioje CPK normoje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams.

47. CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos pasitikėjimui Lietuvos Respublikos institucijų, Lietuvos valstybės įgaliotų asmenų išduotais dokumentais užtikrinti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006). Nagrinėjamu atveju atsakovės nurodyti dokumentai – 2017 m. birželio 17 d. BPC raštas, 2017 m. birželio 20 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento raštas, 2017 m. birželio 28 d. Vilniaus teritorinės ligonių kasos raštas, VšĮ Molėtų rajono greitosios medicinos pagalbos centro raštas, Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos atsakingų asmenų vieši pareiškimai – nekvalifikuotini kaip oficialieji rašytiniai įrodymai, nes neatitinka pirmiau nurodytų sąlygų visumos, nėra pakankamai informatyvūs šios bylos įrodinėjimo dalyko požiūriu. Dėl to jie vertintini kaip paprasti rašytiniai įrodymai kartu su visais kitais įrodymais. Šiuose įrodymų šaltiniuose, kaip nurodo ir pati atsakovė, pateikta paminėtų subjektų pozicija dėl (galimos) situacijos subjektyvaus vertinimo. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kitų subjektų nuomonė neprivaloma teismui, kuris išvadas dėl teisiškai reikšmingų klausimų daro vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu pagal nagrinėjamos bylos duomenų visumą, nes kitaip būtų pažeistas teismo nepriklausomumo principas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl neteisingo pirmiau nurodytų dokumentų vertinimo.

48. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai, nekonstatavę ieškovo drausminės atsakomybės sąlygų įrodytumo, sprendė, jog ieškovui nepagrįstai taikyta drausminė atsakomybė, terminuota darbo sutartis nutraukta ir iš įstaigos direktoriaus pareigų jis atleistas neteisėtai.

Dėl neteisėto terminuotos darbo sutarties nutraukimo padarinių

49. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad ieškovo atleidimas iš pareigų buvo neteisėtas, teisinius padarinius nustatė taikydami 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso 218 straipsnio nuostatas. Atsakovė motyvuoja, kad darbuotojui, su kuriuo sudarytos terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, išeitinė išmoka nemokama. Taigi teismai nepagrįstai ieškovui iš viešosios įstaigos priteisė 8476 Eur išeitinę išmoką. Ieškovas argumentuoja, kad kasacinio teismo išaiškinimai dėl neteisėto terminuotos darbo sutarties nutraukimo padarinių – iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo – šiuo atveju neaktualūs, nes pasikeitė teisinis reglamentavimas.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju darbo santykiai atsakovės iniciatyva buvo neteisėtai nutraukti, kitu atveju jie būtų pasibaigę suėjus terminui (pagal DK 126 straipsnio 1 dalį; darbo sutartyje jau buvo padarytas ir šalių parašais patvirtintas atitinkamas įrašas) iki naujo DK įsigaliojimo. Kadangi įsigaliojus 2016 m. DK darbo santykiai šalių nesiejo ir nebūtų sieję, tai kaip neteisėto atleidimo padarinius nustatančios teismų turėjo būti taikomos iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatos (taip pat žr. šios nutarties 32 punktą).

51. Pagal DK 300 straipsnio 1 dalį, jeigu nustatoma, kad darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą. Pagal šio straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

52. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl terminuotų sutarčių neteisėto nutraukimo teisinių padarinių išaiškinta, kad DK 126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį. Taigi, nutraukus terminuotą darbo sutartį suėjus darbo sutarties terminui, darbuotojui jokia išeitinė išmoka nemokama. DK 300 straipsnio 4 dalies normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas. Todėl, kalbant apie terminuotos darbo sutarties nutraukimą prieš terminą, ji turi būti aiškinama sistemiškai su DK 109 straipsnio norma, reglamentuojančia terminuotos darbo sutarties sudarymą, taip pat su DK 126 straipsnio 1 dalies norma ir negali būti aiškinama taip, kad, pripažinus terminuotos darbo sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu, neteisėtai atleistam darbuotojui būtų kompensuota daugiau, nei šis darbuotojas būtų uždirbęs per visą terminuotos darbo sutarties laiką, t. y. kad neteisėto terminuotos darbo sutarties nutraukimo atveju būtų kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų buvusi pažeista jo teisė dirbti. Tokį aiškinimą patvirtina ir DK 129 straipsnio 5 dalis, nustatanti darbdavio teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį prieš terminą sumokėjus darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. Taigi tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą, DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 1 dalį darbuotojui nemokama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017 34–37 punktus).

53. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai, taikydami kompensavimo mechanizmą dėl neteisėto terminuotos darbo sutarties nutraukimo prieš terminą, priteisė ieškovui ne tik vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinę pravaikštą vieną dieną, bet ir 4 vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalį.

Dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia (ne)teisėtumo ir padarinių

54. Atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai neteisėtai konstatavo, jog darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia darbdavio sprendimu, kai darbuotojas dar nepradėjęs eiti pareigų. Teismai ignoravo ieškovo priėmimo į darbą aplinkybes.

55. 2017 m. birželio 30 d. Įsakymu nuo 2017 m. birželio 30 d. pripažinta negaliojančia 2017 m. birželio 20 d. ieškovo ir viešosios įstaigos sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas priimtas į GMP gydytojo pareigas (1 etatu) bei SMP gydytojo pareigas (0,5 etato), darbą pradedant nuo 2017 m. liepos 1 d. Įsakyme nurodyta, kad jį priimant atsižvelgiama į faktą, jog buvo nutraukta su ieškovu 2007 m. spalio 4 d. sudaryta darbo sutartis; pasibaigus pagrindinei darbo sutarčiai, pasibaigė ir susitarimai dėl papildomo darbo (DK 114 straipsnio 1 dalis).

56. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartimi sulygta dėl pagrindinio – GMP gydytojo bei SMP gydytojo – darbo nuo 2017 m. liepos 1 d., teismo vertinimu, šioje sutartyje aiškiai išreikšta šalių valia dėl ieškovo įdarbinimo į pagrindines gydytojo pareigas. Teismas padarė išvadą, kad Įsakymu 2017 m. birželio 30 d. darbo sutartis nutraukta nesant teisinio pagrindo, nesilaikant DK nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, todėl šis įsakymas ir ieškovo atleidimas yra neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad darbo sutarties pripažinimo negaliojančia darbdavio sprendimu, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindo, įstatymas neįtvirtina.

57. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai pagrįstai, remdamiesi bylos duomenimis, konstatavę, jog 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartimi sulygta dėl pagrindinių gydytojo pareigų, o ne papildomo darbo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2012">3K-3-130/2012</a>), iš esmės sprendė, jog darbo santykių pasibaigimas (nutraukimas) pagal terminuotą sutartį nedaro įtakos kitai – 2017 m. birželio 20 d. darbo sutarčiai, kuri yra savarankiška (nepriklausoma).

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl darbo santykių specifikos, kaip teisingai nurodė teismai, DK nenustato galimybės pripažinti darbo sutartį negaliojančia darbdavio sprendimu, ji gali būti nutraukiama tik laikantis DK nustatytos tvarkos. Darbo sutarčiai taip pat gali būti taikomi CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai, atsižvelgiant į sutarties specifiką.

59. Nors atsakovė nurodo, kad teismai ignoravo 2017 m. birželio 20 d. darbo sutarties sudarymo aplinkybes, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas atsakovės minimas aplinkybes vertino. Teismas pripažino, kad nors V. P., pasirašiusi 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartį, kaip laikinai einanti vadovo pareigas, galėjo nepakankamai rūpestingai atstovauti įstaigai, toks darbo sutarties trūkumas nereiškia, kad ši darbo sutartis prieštarauja darbo įstatymų imperatyvams ir kad tokių prieštaravimų negalima pašalinti bei būtina darbo sutartį nutraukti (DK 139 straipsnio 1 dalis). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ieškovui priskirta darbo vieta nebuvo laisva ar kad darbo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant įstaigos nustatytas asmenų įdarbinimo taisykles, kitus įstatymų reikalavimus, taip pat nėra įrodymų, jog turėjo būti skelbiamas viešas konkursas gydytojo ir skubiosios medicinos pagalbos gydytojo pareigoms eiti. Atsakovės nesutikimas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu neteikia pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis ar neteisėtomis.

60. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ieškovas negalėjo būti grąžintas į pareigas, kurių dar nebuvo pradėjęs eiti. Teismai pagrįstai įpareigojo viešąją įstaigą leisti ieškovui pradėti eiti pareigas, sulygtas 2017 m. birželio 20 d. darbo sutartyje. Tai, kad dėl atsakovės veiksmų (Įsakymo priėmimo) ieškovas negalėjo faktiškai pradėti jų eiti nuo darbo sutartyje nustatyto termino, nesuponuoja pagrindo daryti kitokią išvadą.

Dėl bylos baigties

61. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė terminuotos darbo sutarties nutraukimo pasekmes ir nepagrįstai priteisė ieškovui keturių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria palikta nepakeista atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimą dėl 8476 Eur kompensacijos priteisimo ieškovui iš atsakovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti panaikintina skundžiamos nutarties dalis, kuria palikta nepakeista sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio valstybei priteisimo iš atsakovių VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties ir Vilniaus miesto savivaldybės, priteistas sumas sumažinant proporcingai atmestiems turtiniams reikalavimams, bei pakeista nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, dalį atsakovės sumokėto žyminio mokesčio jai priteisiant iš ieškovo. Kita nutarties dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, tai, jog ieškovo ieškinys iš esmės patenkintas, darbo sutartys pripažintos nutrauktomis nepagrįstai, panaikintina tik procesinio sprendimo dalis dėl neteisėto atleidimo pasekmių – kompensacijos priteisimo, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, išskyrus žyminio mokesčio atlyginimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekeistinas (CPK 93 straipsnis).

63. Pirmosios instancijos teismo sprendimu valstybei iš atsakovių priteista po 130 Eur žyminio mokesčio, atsižvelgus į sprendimu patenkintų ieškovo turtinių reikalavimų sumą, t. y. 11 576,90 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Kadangi bylą išnagrinėjus kasacine tvarka atmestas reikalavimas dėl 4 vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos (8476 Eur) priteisimo, proporcingai mažintina iš atsakovių priteista (po 130 Eur) žyminio mokesčio suma. Iš kiekvienos atsakovės valstybės naudai priteistina po 46,50 Eur žyminio mokesčio (11 576,90 Eur – 8476 Eur) x 3 proc. : 2).

64. Už apeliacinį skundą atsakovė VMS sumokėjo 130 Eur žyminio mokesčio. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovei iš ieškovo priteistina 95 Eur žyminio mokesčio atlyginimo.

65. Atsakovė už pateiktą kasacinį skundą sumokėjo 260 Eur žyminio mokesčio. Bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, patenkintas vienas atsakovės kasaciniame skunde išdėstytas reikalavimas (nepriteisti kompensacijos), esminius skundo reikalavimus paliekant atmestus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei iš ieškovo priteistina 189,90 Eur žyminio mokesčio atlyginimo, nes tenkintas reikalavimas nepriteisti 8476 Eur.

66. Ieškovas pateikė duomenis apie 968 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktai).

67. Atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 778,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

68. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,21 Eur tokių išlaidų (CPK 93 straipsnis). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo dalis dėl 8476 Eur kompensacijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – atmesti reikalavimą priteisti keturių ieškovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio atlyginimo po 130 Eur priteisimo valstybei iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties (j. a. k. 124369537), ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – pakeisti sprendimo dalį sumažinant priteistas sumas iki 46,50 Eur (keturiasdešimt šešių Eur 50 ct) iš kiekvienos atsakovės.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priteisiant atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (j. a. k. 111109233) iš ieškovo T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 95 (devyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio atlyginimo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 778,10 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 3,21 Eur (tris Eur 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas