Dėl civilinių ir darbo teisinių santykių atribojimo kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį, taip pat dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 33 straipsnio 5 dalies nuostatų bei proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-109-684/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28860-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TV žaidimai“ dėl faktinių santykių pripažinimo darbo santykiais ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinių ir darbo teisinių santykių atribojimo kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį, taip pat dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 33 straipsnio 5 dalies nuostatų bei proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo.

2. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK arba komisija) buvo iškelta darbo byla Nr. APS-131-16665 pagal G. L. prašymą UAB „TV žaidimai“, kuriuo ji prašė: pripažinti, kad 3 metus ir 4 mėnesius trukusi autorinė sutartis sudaryta nelegaliai, siekiant įteisinti susiklosčiusius darbo teisinius santykius; priteisti 5000 Eur kompensaciją, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už patirtą psichologinį smurtą darbe; pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, išeitinę išmoką.

3. Komisija 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimu atsisakė nagrinėti prašymą, konstatavusi, kad jis paduotas praleidus terminą, kurio atnaujinti komisija nesutiko, nes nenustatė tam svarbių priežasčių.

4. Ieškovė, nesutikdama su šiuo komisijos sprendimu, pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė:

4.1. pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės UAB „TV žaidimai“ susiklosčiusius santykius darbo teisiniais santykiais;

4.2. patenkinus pirmąjį reikalavimą, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, kompensaciją, lygią vienam ieškovės vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas;

4.3. išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

5. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. balandžio 25 d. sudarė su atsakove autorinę sutartį (toliau – ir sutartis); joje šalys susitarė, kad sutartis reglamentuoja ieškovės ir atsakovės teisinius santykius, kurie atsiras vedėjos (ieškovės) apmokymų, prodiuserės (atsakovės) rengiamo šou filmavimų ir rodymų metu, taip pat teisinius santykius, išplaukiančius iš vedėjos filmavimosi šou ir sutarties, įskaitant vedėjos elgesį viešumoje, santykius su visuomenės informavimo priemonių atstovais sutarties galiojimo metu, bet tuo neapsiribojant. Sutartyje atsakovė įsipareigojo apmokyti ieškovę pagal atsakovės nustatytą vedėjo mokymų programą, suteikdama informaciją apie šou taisykles, supažindindama su šou vedėjo elgesiui bei išvaizdai keliamais reikalavimais, ir pan. Taigi sutartimi ieškovė įsipareigojo vesti atsakovės prodiusuojamą šou, o atsakovė už šou vedimą įsipareigojo mokėti autorinį atlyginimą. Sutarties galiojimo metu, kaip nustatyta jos 3.1–3.6 punktuose, atsakovė pateikdavo ieškovei iš anksto sudarytą grafiką, kuriame nurodydavo tikslius šou vedimo laikus. Atsakovė taip pat paskirstydavo pamainas, skirdavo budėjimus, visada operuodavo tokiais teiginiais kaip,,darbas“,,,darbo laikas“ ir pan.

6. 2021 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė įteikė ieškovei pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. autorinė sutartis su ieškove nutraukiama.

7. Ieškovė tvirtino, kad tarp jos ir atsakovės susiklostę santykiai visiškai atitiko darbo santykių požymius, nes:

7.1. ieškovė atliko konkrečią tęstinio pobūdžio funkciją – dirbo šou vedėja, taigi pagrindinė ieškovės funkcija, nurodyta ir sutarties 2.8 punkte, buvo vesti šou; visą sutarties galiojimo laikotarpį ieškovei nebuvo keliamas joks reikalavimas sukurti tam tikrą rezultatą; ieškovė, vykdydama sutarties sąlygas, tiesiog atliko tęstinio pobūdžio funkciją ir vedė atsakovės sukurtą šou, t. y. atliko jo vedėjos darbą;

7.2. ieškovė laikėsi atsakovės nurodytos tvarkos ir darbo laiko organizavimo ypatumų, budėjimo režimo;

7.3. ieškovė gaudavo darbo užmokestį ne už tam tikrą pasiektą rezultatą, o už atliktą funkciją – pravestą laidą išdirbus konkretų, atsakovės nustatytą, valandų skaičių;

7.4. ieškovė buvo apmokyta, kaip tinkamai atlikti darbo funkcijas, supažindinta su visais vedėjui keliamais reikalavimais ir darbo kultūra.

8. Ieškovė teigė, kad ji, būdama jauno amžiaus ir neturėdama jokio darbo patirties, neišmanė civilinių bei darbo santykių skirtumų ir visą laiką manė, jog tai yra darbo sutartis ir darbo teisiniai santykiai, kuriems taikomos DK normos. Dėl to ieškovė laikė, kad nepraleido bendrojo trejų metų ieškinio senaties termino iš šių santykių kilusiai pažeistai teisei ginti. Nors ieškovės ir atsakovės santykiai tęsėsi 3 metus ir 4 mėnesius, apie savo pažeistas teises, kaip pati ieškovė teigia, ji sužinojo tik pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo momentu, kai jai nebuvo nurodytos jokios jos atleidimo priežastys, nebuvo sumokėta jokia išeitinė išmoka. Ieškovė visą jos santykių su atsakove laikotarpį buvo įsitikinusi, kad, nepaisant pasirašytos sutarties turinio ir jos įvardijimo, šalis sieja tradiciniai darbo santykiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

10. Teismas nurodė, kad atsakovė vykdo interaktyviųjų žaidimų šou verslą, t. y. kuria, filmuoja ir transliuoja internete per tam skirtas internetines svetaines (platformas) azartinius žaidimus ir tai daro 24 valandas per parą: atsakovė filmuoja vedėjų vedamą interaktyvų žaidimą ir jų atliekamą šou bei transliuoja jį azartinių žaidimų operatoriams, t. y. atsakovė vykdo gana specifinę veiklą, kuri, be kita ko, yra griežtai licencijuojama, jos veiklą prižiūri Valstybinė lošimų priežiūros tarnyba, teisinį veiklos reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos loterijų įstatymas, Azartinių lošimų licencijavimo taisyklės, Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklės.

11. Teismas pažymėjo, kad savo veiklai vykdyti atsakovė ieško TV žaidimų vedėjų, kurie specialiai įrengtoje studijoje tiesioginių filmavimų metu vestų konkrečius žaidimus, atlikdami tokio žaidimo pateikimo šou; šis suprantamas kaip pramoginis renginys. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad toks šou pateikimas žiūrovams yra nulemtas paties vedėjo gebėjimų, įvertinus konkrečiai esamą situaciją eterio metu, veikti, sudominti potencialų žiūrovą savo išmone, kalba, laikysena, gebėjimu bendrauti, savarankiška to pateikimo forma ir pan.

12. Teismas sutiko su atsakovės teiginiais, kad toks žaidimo šou yra reikalingas azartinių žaidimų operatorių klientams, t. y. žiūrovams, kurie tiesiogiai stebi tokius šou ir juose dalyvauja. Šou metu vedėjas kiekvieno filmavimo metu kuria vis kitokias situacijas, dėl kurių azartinių žaidimų operatorių klientai (žiūrovai) lažinasi. Tokio šou esmė – kuo įdomiau ir originaliau jį pateikti tam, kad šou stebėtų kuo daugiau žiūrovų, kad kuo daugiau jų dalyvautų lažybose. Kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Dėl to tam, kad atsakovė galėtų tinkamai ir atsakingai vykdyti tokią licencijuojamą veiklą, ji atlieka šou vedėjų apmokymus.

13. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad:

13.1. 2018 m. balandžio 25 d. atsakovė (įvardyta kaip Prodiuseris) ir ieškovė (įvardyta kaip Vedėjas) sudarė autorinę sutartį; joje sutarė, kad ja yra reglamentuojami šalių teisiniai santykiai, kurie atsiras Vedėjo apmokymų, Prodiuserio rengiamo šou filmavimų ir rodymo metu, taip pat teisiniai santykiai, išplaukiantys iš Vedėjo filmavimosi šou ir šios sutarties, įskaitant Vedėjo elgesį viešumoje ne šou metu, Vedėjo santykius su visuomenės informavimo priemonių atstovais sutarties galiojimo metu (sutarties 1.1 punktas), bet tuo neapsiribojant. Šia sutartimi Prodiuseris įsipareigojo suteikti galimybę Vedėjui dalyvauti šou vedimo apmokymuose, o juos sėkmingai pabaigus – suteikti Vedėjui galimybę vesti Prodiuserio šou ir už tai mokėti Vedėjui sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą, o Vedėjas įsipareigojo laiku ir tinkamai vykdyti visas jam sutartyje nustatytas pareigas (sutarties 1.2 punktas).

13.2. Sutarties 2 dalyje šalys apibrėžė Vedėjo apmokymų momentą ir, be kita ko, susitarė, kad prieš suteikiant teisę Vedėjui vesti tam tikrą Prodiuserio šou Vedėjas turi pabaigti atitinkamus tokio šou vedimo apmokymus. Sutarties 6.2 punkte nustatyta Vedėjo atsakomybė už pasitraukimą iš apmokymų.

13.3. Sutarties 3 dalyje šalys aptarė šou filmavimo tvarką: šou filmavimo grafikas parengiamas dviejų savaičių laikotarpiui ir pateikiamas Vedėjui susipažinti pasirašytinai likus vienai savaitei iki grafike nustatytų filmavimų pradžios, ir tampa jam privalomas; Vedėjas turi teisę nesutikti su grafiku tik esant svarbioms priežastims; nustatyta Vedėjo pareiga atvykti į Prodiuserio nurodytą šou filmavimo vietą likus ne mažiau kaip 30 minučių iki filmavimų pradžios, informuoti studijoje dirbantį operatorių ir žaidimų vedėjų vadovę apie vėlavimą atvykti į šou filmavimą, filmavimų metu tiksliai atlikti Prodiuserio nurodytus veiksmus bei sakyti jam nurodytą tekstą, rūpintis savo išvaizda bei atvykti į filmavimus švariais ir tvarkingais plaukais, su tvarkingu makiažu, pailsėjęs ir išsimiegojęs, be išankstinio Prodiuserio sutikimo esmingai nekeisti savo išvaizdos; kt.

13.4. Sutarties 4 dalyje nustatytos šalių teisės ir pareigos. Prodiuseris (atsakovė) įsipareigojo atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su šou organizavimu, filmavimu, transliavimu ir kitokiu sutartyje nurodytu medžiagos apie Vedėją panaudojimu; laiku sumokėti Vedėjui šia sutartimi sutartą autorinį atlyginimą; užtikrinti Vedėjui tinkamas apmokymų ir filmavimosi sąlygas bei priemones. Prodiuseriui suteikta teisė bet kuriuo metu pašalinti iš šou Vedėją, jei jis nesilaiko įsipareigojimų ir kitų šioje sutartyje nurodytų sąlygų; kontroliuoti šou eigą ir kitus su šou susijusius procesus; be išankstinio įspėjimo stabdyti šou ar iškilus techninių nesklandumų atidėti šou neribotam laikui; kt.

13.5. Sutartimi Vedėjas (ieškovė) suteikė Prodiuseriui neatlygintiną teisę jį fotografuoti, filmuoti ir daryti jo garso įrašus šou metu, įskaitant jo rengimą, transliavimą, reklamą bei anonsavimą, bet kokia forma ir būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti, modifikuoti, įskaitant redagavimą, montavimą, nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus su Vedėjo atvaizdu ir pan.; Vedėjas įsipareigojo šou filmavimo metu nesakyti jokių žodžių, neatlikti jokių veiksmų, nesiimti įgyvendinti jokių kitokių išraiškos priemonių, kurių neliepė atlikti Prodiuseris ir (ar) kurie nebuvo iš anksto su juo suderinti, studijų zonoje nesinaudoti jokiais mobiliojo ryšio įrenginiais, nevartoti necenzūrinių žodžių, paisyti etikos ir moralės normų ir taisyklių, be išankstinio rašytinio Prodiuserio sutikimo nesifilmuoti loterijų ar azartinių lošimų versle naudotinuose šou, tiražuose, reklaminiuose klipuose ir pan., kurie nėra filmuojami Prodiuserio ar jam dalyvaujant; kt.

13.6. Autorinio atlyginimo dydį šalys nustatė sutarties 5 dalyje: 4,5 Eur už vieną šou filmavimo laidą, kai filmavimai vyksta nuo 10.00 val. iki 24.00 val., ir 5 Eur už vieną šou filmavimo laidą, kai filmavimai vyksta nuo 24.00 val. iki 10.00 val., mokant jį per 9 kito mėnesio darbo dienas už praėjusį mėnesį pagal faktiškai nufilmuotų laidų skaičių; 2019 m. spalio 31 d. pakeitus sutartį, nustatytas atitinkamai 8,50 Eur ir 10 Eur autorinio atlyginimo dydis.

13.7. Sutarties 6 dalyje šalys sulygo dėl abipusės atsakomybės dėl sutarties pažeidimo, galimų vėlavimų atvykstant į filmavimus, turto apgadinimo ir pan., taip pat sutarė esminiu sutarties pažeidimu laikyti Vedėjo atsisakymą dalyvauti apmokymuose, šou filmavimuose, Prodiuserio ir kitų kūrybinės grupės narių nurodymų nevykdymą, netinkamą elgesį viešumoje ir pan. (sutarties 6.5 punktas);

13.8. Šalys susitarė, kad sutartis yra neterminuota (sutarties 7.1 punktas); sutarė dėl jos nutraukimo galimybių; Vedėjui, be kita ko, suteikta galimybė nutraukti sutartį pasibaigus 6 mėn. nuo vedėjų apmokymų baigimo ir pan.; Prodiuseriui suteikta teisė nutraukti sutartį savo nuožiūra įspėjus Vedėją prieš 14 dienų, o dėl nurodyto esminio sutarties pažeidimo – prieš 3 dienas (sutarties 7.6–7.8 punktai).

13.9. Vedėjas patvirtino, kad prieš sudarydamas sutartį tinkamai susipažino su Prodiuserio veiklos koncepcija, ji Vedėjui visiškai priimtina, Vedėjas sutinka ir nori filmuotis šou, atsakingai įvertino savo galimybes dalyvauti šou vedėjų mokymuose ir vykdyti sutartį mažiausiai 6 mėnesius nuo sutarties pasirašymo (sutarties 8.2–8.3 punktai).

13.10. Ieškovei buvo mokamas autorinis atlyginimas (būtent taip mokėjimo paskirtis įvardyta skaičiavimuose ir ieškovei skirtuose mokėjimo pavedimuose), iš viso – 40 055,80 Eur; byloje nėra ginčo dėl šios sumos sumokėjimo fakto ir dydžio.

13.11. 2021 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė įteikė ieškovei pranešimą dėl sutarties nutraukimo; jame nurodė, kad autorinė sutartis su ieškove nutraukiama nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d.; to priežastis – aplinkybė, kad vieno iš filmavimų metu ieškovė, nieko nepasakiusi ir neįspėjusi, pasišalino iš filmavimo šou. Šią aplinkybę atsakovė laikė esminiu sutarties pažeidimu ir sutartį dėl to nutraukė jos 7.6 punkte nurodytu pagrindu.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčija tokios sutarties nutraukimo priežasties ir neneigia pasišalinimo iš filmavimo aplinkybės, teigdama, jog prastai pasijuto po konflikto su vadovu. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė bylos medžiaga nenustatyta, priešingai, iš joje esančio filmavimo įrašo matyti, jog ieškovė staiga filmavimo metu pasišalina iš studijos. Teismas vertino, kad toks ieškovės aiškinimas yra bylos nagrinėjimo metu atsiradusi procesinė jos gynybos pozicija.

15. Teismas nurodė, kad ieškovė, nepaisant savo pozicijos, jog šalių pasirašyta sutartis yra darbo sutartis, pripažino, kad jos galiojimo metu neatostogavo ir tokio prašymo nė karto nereiškė, jokių kvalifikacijos reikalavimų jai, kaip vedėjai, nebuvo keliama, jokių mokesčių valstybei ji nemokėjo ir leidimo verstis individualia veikla neturėjo. Ieškovė neneigė aplinkybės, kad nebuvo inicijavusi sutarties pakeitimo ir nekėlė jokių ginčų dėl to jos galiojimo metu. Byloje taip pat nenustatyta, kad ieškovė ginčytų sutarties nutraukimą ir (ar) atsakovės nurodytą jos nutraukimo pagrindą. Iš bylos duomenų ir ieškovės paaiškinimų matyti, kad po įspėjimo apie sutarties nutraukimą gavimo ieškovė kūrė šou, gavo autorinį atlygį.

16. Teismas konstatavo, kad, įvertinus ginčo sutarties turinį ir byloje nustatytas aplinkybes, labiau nei akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo padaryti išvadą, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, kad būtent dėl to buvo tariamasi šalims pasirašant sutartį, kad būtent taip sutartį suprato ir darbo sutartimi ją laikė pati ieškovė (be kita ko, teisės studijų studentė) viso jos galiojimo metu.

17. Teismas laikė, kad ginčo sutartis yra labiau civilinės teisinės, t. y. autorinės, prigimties, nes jos turinys patvirtina, jog ieškovė įsipareigojo, vykdydama sutartį, kiekvieną kartą sukurti unikalų ir nematerialų rezultatą – interaktyviojo žaidimo šou, kuris gali būti laikomas audiovizualiniu kūriniu, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už tai ieškovei autorinį atlyginimą. Pagal sutartį ieškovė sutiko perduoti atsakovei teisę ją filmuoti, daryti jos įrašus, transliuoti, redaguoti, anonsuoti, atgaminti, parduoti, demonstruoti, naudojant ir savo, kaip vedėjos, atvaizdą bei savo sukurtą šou renginį.

18. Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašyta autorinė sutartis labai individualizuota, konkreti, aiški, šalių veiksmai ir elgesys ją vykdant taip pat konkretus, aiškus, apibrėžtas, nulemtas sutarties turinio (filmavimo grafikų sudarymas, atėjimo laikas, kalbos kultūra, elgesys, apranga, subordinacija su kitais kūrybinės grupės nariais, filmavimo eiga ir pan.) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnis).

19. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad visą sutarties galiojimo laikotarpį (2018 m. balandžio 25 d.–2021 m. balandžio 23 d., t. y. daugiau negu trejus metus) ieškovė nekėlė jokių klausimų dėl sutarties sąlygų, nesikreipė nei į atsakovę, nei į kitas institucijas dėl neva pažeidžiamų jos teisių, nelegalaus darbo ar fiktyvaus įdarbinimo ir pan. Ieškovė neginčijo sutarties pasirašymo, pripažino ją ir vykdė sutartį tokia tvarka bei tokiomis sąlygomis, kaip buvo susitarta. Teismo vertinimu, iškovė suprato sutarties sąlygas; be to, nenutraukė sutarties po 6 mėnesių nuo pasirašymo momento, taip faktiškai priimdama susitarimo sąlygas ir jų laikydamasi gana ilgą laiką iki sutarties nutraukimo.

20. Teismas pažymėjo, kad, manant priešingai ir pritarus ieškovės pozicijai, nebūtų aišku, kaip ji pati pateisintų savo atleidimo iš darbo teisėtumą, kuo įrodinėtų galimo neteisėtumo aspektus. Ieškovė to nenurodė ir apie tai nepasisakė nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu. Darbo sutarčiai nutraukti ir atitinkamai šiam nutraukimui pripažinti neteisėtu DK nustatytos specialiosios sąlygos ir tvarka. Ieškovei (jos atstovėms) apie tai negali būti nežinoma. Ieškovė pranešime apie sutarties nutraukimą nurodyto esminio sutarties pažeidimo iš esmės neneigė, tik savaip interpretavo jo priežastis, tačiau šioms patvirtinti, minėta, nepateikė jokių duomenų.

21. Teismas laikė, kad ieškovės nurodytas pavaldumas, atliekamų funkcijų tęstinumas ir trukmė, priemonių aptartoms funkcijoms vykdyti suteikimas gali būti ne tik darbo teisinio santykio, bet ir kitomis civilinėmis sutartimis grindžiamų teisinių santykių požymiai.

22. Pažymėjęs, kad ieškovė nėra pasirašiusi byloje esančių Darbo tvarkos taisyklių, teismas nurodė, jog tai netiesiogiai rodo, kad ji nebuvo ir negali būti laikoma darbuotoja. Pati ieškovė nereiškė dėl to jokių pretenzijų, nereikalavo būti supažindinta, niekur neįvardijo savęs kaip darbo teisinio santykio dalyvės.

23. Tuo tarpu kitos į bylą pateiktos tvarkos ir taisyklės („Ekstra“ kortelių (praėjimo kortelių) išdavimo tvarka, Grafikų sudarymo tvarka ir taisyklės, Rotacijų tvarka ir taisyklės, Studijų darbo tvarka ir taisyklės, Vardinių darbuotojų kortelių naudojimo tvarka ir taisyklės, Vedėjų registracijos žaidimuose tvarka ir taisyklės, Vedėjų vežimo tvarka ir kt.), pirmosios instancijos teismo vertinimu, atitinka šalių pasirašytos sutarties įsipareigojimų turinį ir yra jų vykdymo pasekmė. Teismas laikė, kad šių taisyklių ir tvarkų buvimas yra atsakingo atsakovės požiūrio į vykdomą veiklą bei darbuotojus (ji turi ir tokių) rezultatas, tačiau savaime nesukuria prielaidų išvadai, jog ieškovė taip pat buvo atsakovės darbuotoja. Dėl sutartyje esančio Prodiuserio įsipareigojimo suteikti filmavimams sąlygas ir sales teismas nurodė, kad natūralu, jog viskas vyko uždaroje patalpoje, į kurią patekti išduodami raktai ar kortelės, suprantama ir tai, kad Prodiuseris siekė užtikrinti vedėjų saugų nuvykimą namo po filmavimų, tačiau, teismo vertinimu, tai savaime nerodo nei pavaldumo, nei grafikų sudarymo ar darbo laiko paskirstymo, nei darbo sąlygų sudarymo ar darbo vietos suteikimo taip, kaip reglamentuojama DK.

24. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo pasirinkimu inicijavo būtent darbo ginčą; dėl to nepritarė ieškovės pozicijai, kad šiuo atveju gali ir turėtų būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė inicijavo ginčą dėl šalis nuo 2018 m. balandžio mėn. 25 d. siejusių faktinių sutartinių santykių pripažinimo darbo teisiniais santykiais. Į DGK dėl to ji kreipėsi 2021 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praleidusi DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė neprašo atnaujinti šį terminą, manydama, kad jis nepraleistas, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2021 m. rugpjūčio 9 d., kai gavo pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Teismas nesutiko su šia ieškovės pozicija, nurodydamas, kad akivaizdu, jog apie darbo santykių buvimą (nebuvimą) asmuo sužino nuo pat rašytinės sutarties sudarymo ir darbo funkcijų atlikimo pradžios. Taigi, ieškovė, laikydama, kad faktiškai dirbo pas atsakovę, dėl savo teisių gynybos vėliausiai turėjo kreiptis iki 2021 m. balandžio 25 d., senaties terminą skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo, o ne nuo pranešimo apie jos nutraukimą gavimo dienos.

25. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2022 m. birželio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimą; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

26. Spręsdamas dėl naujų įrodymų (ieškovės pirmosios instancijos teismui jau teiktų darbo grafiko kopijos, G. Č. paaiškinimų kopijos, taip pat su apeliaciniu skundu pateiktų užklausos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai kopijos, Kultūros ministerijos atsakymo kopijos) priėmimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. sausio 10 d. rezoliucija atsisakė prie civilinės bylos medžiagos pridėti ieškovės teiktus duomenis – darbo grafiko kopiją ir G. Č. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo sprendimą argumentavo nurodydamas, kad rašytinis G. Č. liudijimas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, konkrečiai – procesinio įstatymo keliamo liudytojo apklausos betarpiškumo ir bendravimo su juo reikalavimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalis, 186, 191, 192, 197 straipsniai). Ieškovės teiktas darbo grafiko pavyzdys į bylą nebuvo priimtas, nes įrodymus apie ieškovės žaidimų šou kūrimo trukmę jau buvo pateikusi atsakovė.

27. Susipažinęs su pateiktų įrodymų turiniu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ieškinį teismui pateikė 2021 m. spalio 21 d., o paklausimas Kultūros ministerijai pateiktas tik 2021 m. gruodžio 30 d. Ieškovė nepaaiškino, kodėl nesikreipė į Kultūros ministeriją, kad duomenys būtų pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių šis įrodymas nepateiktas pirmosios instancijos teismui ar kad jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, ieškovė nepagrindė, kodėl paklausimą teikė tik praėjus beveik dviem mėnesiams nuo civilinės bylos iškėlimo. Pažymėjęs, kad atsižvelgia į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės prie apeliacinio skundo pridėtus naujus rašytinius įrodymus ir jų nevertino (CPK 314 straipsnis).

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškinio suma yra 20 491,25 Eur, tačiau neprašė priteisti šios sumos iš atsakovės, jos nedetalizavo ir nepaaiškino. Atsakovė akcentavo, kad jos gynybinė pozicija buvo paremta argumentais, jog ieškovė neginčija sutarties sudarymo fakto, taigi pripažįsta, kad sutartis buvo sudaryta teisėtai. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ieškinio dalyko nekeitė ir netikslino. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sutarties nutraukimo klausimas nebuvo keliamas, atsakovė dėl minėtos aplinkybės nepasisakė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė ginčytų sutarties nutraukimą, kvestionuotų atsakovės nurodytą jos nutraukimo pagrindą. Nustatęs, kad ieškovė aptariamų reikalavimų nekėlė pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 312 straipsniu, konstatavo, kad to negalima daryti ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

29. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal sutarties 1.2 punktą ieškovė įsipareigojo kiekvieną kartą sukurti unikalų ir nematerialų rezultatą – interaktyviojo žaidimo šou, o atsakovė įsipareigojo už šį ieškovės sukurtą nematerialaus pobūdžio rezultatą sumokėti jai autorinį atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai vertinusiu, kad ieškovė niekada nevykdė jokios rūšiniais požymiais apibrėžtos tęstinės darbo funkcijos.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal sutarties sąlygas (jos 5.2 punktą) autorinis atlyginimas (honoraras) žaidimo (šou) vedėjui buvo mokamas už kiekvieną šou filmavimo laidą, t. y. už kiekvieną konkretų rezultatą – žaidimo šou sukūrimą – buvo mokamas konkretus vienetinis honoraras. Bylos duomenimis, ieškovė gaudavo nepastovų autorinį atlyginimą (honorarą), kurio dydis tiesiogiai priklausydavo nuo to, kiek ieškovė per mėnesį nufilmuodavo žaidimų (šou). Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad autorinio atlyginimo (honoraro) panašiomis mėnesio dienomis ieškovei mokėjimas reiškia tarp šalių susiklosčiusius darbo teisinius santykius, ir sutiko su atsakovės argumentu, jog periodiniai mokėjimai ar jų atlikimo datų sutaptis reiškia įmonėje nusistovėjusią autorinio atlyginimo mokėjimo praktiką.

31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad jai nebuvo keliamas reikalavimas sukurti ar perduoti tam tikrą rezultatą – ji vedė atsakovės sukurtą šou; nurodė, kad sutartyje šalys susitarė, kokį rezultatą ieškovė turi pateikti vykdydama sutartį, t. y. ieškovė turėjo sukurti kuo originalesnį bei unikalesnį žaidimą (šou). Šou originalumas tiesiogiai priklauso nuo vedėjo gebėjimų sudominti, pritraukti žiūrovą, tam pasitelkiant savo kalbą, laikyseną, gebėjimą vesti žaidimą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad žaidimo (šou) vedėjos savarankiškai sprendžia ir individualiai pateikia to paties žaidimo taisykles, skirtingai kalba ir naudoja skirtingus judesio, mimikos elementus tam, kad šou būtų originalus ir unikalus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė, atlikdama šou ir pasirinkdama šou atlikimo būdus, sprendė savarankiškai.

32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovės gaunamo autorinio atlyginimo (honoraro) dydis tiesiogiai priklausė nuo rezultato – žaidimo (šou) – kokybės (unikalumo, kūrybiškumo ir originalumo). Byloje nėra duomenų, kad ieškovei buvo mokėtas fiksuotas, pastovus darbo užmokestis. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė suprato, kad kuo kūrybiškesnį ir originalesnį žaidimą (šou) ji sukurs, tuo didesnis bus jos autorinis atlyginimas.

33. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje esančių tvarkų ir taisyklių vertinimu, kad jų buvimas savaime nerodo darbo teisiniams santykiams būdingų požymių ir nesukuria prielaidų padaryti išvadą, jog ginčo šalis siejo faktiniai darbo teisiniai santykiai.

34. Vertindamas ieškovės argumentus, jog apmokymai darbo funkcijai atlikti yra išskirtinai darbo teisės institutas, jog tam, kad funkcija būtų tinkamai atliekama, pati atsakovė apmokė ieškovę ir, tik įvykdžiusi savo, kaip darbdavio, pareigą, leido ieškovei pradėti dirbti, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apmokymų metu buvo supažindinta su konkrečių žaidimų taisyklėmis – scenarijais (pavyzdžiui, kauliukų ridenimo, kortų traukimo, pokerio ir kt.), taip pat su filmavimų metu naudojamu inventoriumi, tam tikrais etikos, elgesio tiesioginio filmavimo metu principais, pagrindiniais reikalavimais išvaizdai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad kortų ar kauliukų ridenimo žaidimai turi savo specifines taisykles, todėl žaidimo (šou) vedėjas turi jas išmanyti tam, kad žaidimą (šou) galėtų kurti sklandžiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendro elgesio tiesioginiame eteryje pristatymas nėra pavaldumo santykių tarp ieškovės ir atsakovės patvirtinimas, nurodytos gairės susijusios su atsakovės veiklos specifiškumu, nes žaidimas (šou) yra transliuojamas tiesiogiai. Ieškovė taip pat buvo supažindinta su šou filmavimams keliamais saugumo reikalavimais, t. y. kad filmavimo metu negalima palikti filmavimo patalpos, į filmavimo patalpas negalima neštis mobiliųjų įrenginių, kompiuterių ir kt., patekimas į filmavimo zonas galimas tik su vardinėmis kortelėmis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šie reikalavimai yra keliami pačiai atsakovei dėl jos veiklos, būtent tam, kad ji galėtų vykdyti licencijuojamą veiklą. Atsakovė, siekdama įgyvendinti keliamus reikalavimus (pvz., reikalavimus, susijusius su mobiliųjų įrenginių naudojimu tam tikrose patalpose dėl žaidimų (šou) skaidrumo; reikalavimus, susijusių su šou vedėjų apmokymu), supažindina su šiais reikalavimais vedėjus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo aptartų taisyklių ir tvarkų turinys yra susijęs išimtinai su atsakovės veiklos specifiškumu, licencijavimo taisyklėmis ir yra skirtas tam, kad visas filmavimas bei interaktyvusis žaidimas (šou) vyktų skaidriai ir teisėtai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę pavaldumo santykiai. Nustatęs, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog ieškovei galiojo atsakovės darbuotojams taikomos vidinės tvarkos, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai netiesiogiai rodo, kad ieškovė nebuvo ir negali būti laikoma darbuotoja.

35. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė negalėjo daryti įtakos žaidimo (šou) filmavimo trukmei, vizualinei žaidimo (šou) aplinkai, filmavimo studijai, žaidimo scenarijui, tačiau nurodė, jog šios aplinkybės siejamos būtent su atsakovės veiklos specifika, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, kiekvienas žaidimas turi savo taisykles, kurių turi būti paisoma, o žaidimų šou yra transliuojami tiesiogiai visą parą.

36. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad jai buvo sudaromi darbo grafikai, jie buvo privalomi ir ieškovė dėl tokių darbo grafikų negalėjo spręsti, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog atsakovė pagrįstai akcentuoja, kad, atsižvelgiant į žaidimo (šou) transliaciją tiesiogiai ir visą parą, būtina užpildyti filmavimosi laikus bei juos objektyviai suderinti su visais vedėjais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent dėl šios priežasties yra sudaromas filmavimų grafikas. Nors ieškovė nurodo, kad buvo nustatytas konkretus darbo valandų skaičius, t. y. 120 val., tačiau iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė galėjo koreguoti savo filmavimų grafiką pagal savo poreikius, taip pat galėjo nesutikti su sudarytais filmavimų grafikais (sutarties 3.5, 3.6, 3.8 punktai). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė galėdavo pati nuspręsti, kiek kartų nori vesti žaidimus (šou).

37. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įsipareigojo kiekvieną kartą sukurti vienetinį ir unikalų žaidimą – šou, kuris yra filmuojamas bei transliuojamas žiūrovams tiesiogiai. Ieškovės kuriamas žaidimas (šou) yra audiovizualinis kūrinys, todėl yra autorių teisės saugomas objektas. Šalių pasirašyta autorinė sutartis labai individualizuota, konkreti, aiški, šalių veiksmai ir elgesys ją vykdant taip pat konkretus, aiškus, apibrėžtas, susijęs su sutarties turiniu (filmavimo grafikų sudarymas, atėjimo laikas, kalbos kultūra, elgesys, apranga, subordinacija su kitais kūrybinės grupės nariais, filmavimo eiga ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad nors ieškovė buvo supažindinta su konkrečių žaidimų taisyklėmis, kurias turėdavo pateikti žaidimo (šou) metu, tačiau tai, kaip ieškovė tas taisykles apipavidalindavo ir pateikdavo žiūrovui (įvykdydavo), kokius judesio elementus naudodavo, žodžius vartodavo, priklausydavo tik nuo jos pačios.

38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal sutarties 4.3.1 ir 4.3.2 punktus ieškovė įsipareigojo perduoti savo, kaip autoriaus (šou vedėjo), turtines teises: teisę ją filmuoti, daryti jos įrašus, transliuoti, redaguoti, anonsuoti, atgaminti, parduoti, demonstruoti, naudojant ir savo, kaip vedėjos, atvaizdą bei savo sukurtą šou renginį.

39. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas ieškinio senaties termino ir jo taikymo klausimais (DK 15 straipsnio 2 dalis); nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog visą sutarties vykdymo laikotarpį suprato, kad jos teisės yra pažeidžiamos, tačiau nei į atsakovę, nei į kitas kompetentingas institucijas per šį laikotarpį nesikreipė.

40. Ieškovės argumentus, kad ji dviejuose posėdžiuose nurodė, jog jeigu teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ji prašo jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius; pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nepateikė jokių svarbių priežasčių (įrodymų), dėl kurių ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Ieškovė kaip svarbias ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastis nurodo tai, kad iki sutarties sudarymo nebuvo dirbusi jokio kito darbo, neturėjo tokių santykių patirties, buvo jauno amžiaus, be to, buvo materialiai ir drausmine tvarka priklausoma nuo atsakovės, atlyginimas buvo vienintelis ieškovės pragyvenimo šaltinis, iki sutarties nutraukimo dienos ieškovė nesuprato, kad jos teisės pažeidžiamos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmetė kaip neįrodytus, taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apie darbo santykių buvimą ar nebuvimą asmuo sužino nuo pat rašytinės sutarties sudarymo ir darbo funkcijų atlikimo pradžios, todėl jeigu ieškovė mano, kad faktiškai dirbo pas atsakovę, kreiptis dėl savo teisių gynybos ji turėjo vėliausiai iki 2021 m. balandžio 25 d., senaties terminą skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo, o ne nuo pranešimo ją nutraukti gavimo dienos.

41. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė prašo priteisti jos patirtų 4522,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliacinės instancijos teisme teiktomis teisinėmis paslaugomis, atlyginimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Nurodęs, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo suma neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, taip pat atsižvelgęs į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, todėl, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteistina iš ieškovės atsakovės naudai (CPK 93 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

42. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti ieškovės naudai visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

42.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 33 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo ir įtvirtinančias, kad tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos. Ieškovė teigia, kad, taikant DK 33 straipsnio 5 dalį ginčo santykiams, ši norma aiškintina kaip draudžianti sudaryti civilinę sutartį darbo teisiniams santykiams įforminti. Kitaip tariant, kadangi DK reglamentuoja darbinės (tęstinės) funkcijos vykdymą, budėjimą namuose, darbą naktį, kasmetines atostogas, apmokymą funkcijai atlikti, nekonkuravimo sąlygą, konfidencialumo sąlygą, kvalifikacijos vertinimą, darbą pagal grafiką ir grafikų sudarymą, pertraukų laiką, kiekį, paklusimą darbdavio lokaliniams aktams ir administracijos duodamiems nurodymams, apmokėjimą pagal faktiškai dirbtą laiką, tai šalys šių santykių, priešingai nei aiškino bylą nagrinėję teismai, negalėjo įteisinti civiline sutartimi. Ieškovė tvirtina, kad ginčo sutartis vienareikšmiškai yra susitarimas dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, todėl šalių santykiams taikytinos darbo teisės normos:

42.1.1. Ieškovė susirado darbą pagal darbo skelbimą, kuriame buvo nurodyta, kad reikės vesti šou, paklusti vidinėms tvarkoms. Skelbimas buvo publikuotas darbo skelbimų puslapyje, nurodoma, kad bus dirbama pamaininiu darbo grafiku.

42.1.2. Prieš pradedant vesti šou ir vėliau periodiškai atsakovė detaliai apmokė ieškovę žaidimų taisyklių, nurodydama, kokie konkretūs žodžiai gali ir kokie negali būti sakomi žaidimų metu, kad negalima atlikti jokių veiksmų ir sakyti žodžių, iš anksto nesuderintų su vadovybe. Atsakovė kas pusę metų egzaminuodavo ir vertindavo ieškovės kvalifikaciją vesti šou žaidimus.

42.1.3. Atsakovė kuria, filmuoja ir transliuoja internete per tam skirtas interneto svetaines (platformas) azartinius žaidimus, ir tai daro 24 valandas per parą, o šou vedėjos (įskaitant ir ieškovę) turėjo atlikti nuolatinę bei pasikartojančią tą pačią darbinę funkciją – vesti azartinius šou žaidimus, kurie buvo filmuojami ir transliuojami azartinių žaidimų operatoriams. Sutartis buvo aiškiai skirta ne vienkartiniam šou žaidimų sukūrimui (pasirodymui), bet tęstinei veiklai, ir šią ieškovė atliko daugiau kaip 3 metus. Nebuvo siekiama kaskart sukurti ir parodyti vis naują šou žaidimą, o buvo vedami vis tie patys azartiniai lošimai (žaidimai), niekada neperduodant „kūrinių“ atsakovei.

42.1.4. Iš pasirašytos sutarties nėra aišku, apie kokių konkrečiai kūrinių priėmimą juos atlikti (sukurti) yra sutarta. Be to, iš sutarties nėra aiškus ir pats kūrinių perdavimo–priėmimo procesas, t. y. kaip, kokia forma kūriniai turi būti priimami juos atlikti (sukurti). Jokiame dokumente nėra apibrėžti reikalavimai kūriniui, o teismų teiginiai apie unikalumą ar originalumą, nenustačius, koks kūrinys turi būti atliktas ir perduotas, nepagrįsti bylos medžiaga. Autorinė sutartis laikoma sudaryta tik tada, kai yra aiškiai apibrėžtas teisių, kurių perdavimas (suteikimas) yra autorinės sutarties dalykas, objektas – kūrinys, t. y. kai įmanoma nustatyti, kokio konkretaus kūrinio teisės yra perduodamos ar suteikiamos.

42.1.5. Ieškovė, kaip šou vedėja, turėjo paklusti darbdavio nustatytai tvarkai bei vidiniams aktams: sudaromi filmavimo grafikai, nustatytos vidinės privalomos tvarkos, atostogų grafikai, pasyvaus budėjimo namuose grafikai, nustatyta pertraukų trukmė. Ieškovė pati nesprendė jokių su savo veikla susijusių klausimų, pati negalėjo pasirinkti veiklos krypties. Grafikus, budėjimus, žaidimus, jų eiliškumą, rotaciją, vartotinus (nevartotinus) žodžius pavaldumo tvarka nustatydavo atsakovė. Atsakovė kontroliavo šou eigą, galėjo bet kada nušalinti vedėją, nutraukti šou. Ieškovė pati nedengė išlaidų, susijusių su darbo funkcijomis, nemokėjo mokesčių ir įmokų, neregistravo individualios veiklos, galiojo aiški pavaldumo schema. Sutartyje įtvirtintas nekonkuravimo įsipareigojimas.

42.1.6. Pagal sutarties 5.2 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti autorinį atlyginimą – 4,5 Eur arba 5 Eur už vieną šou filmavimo laidą; viena šou filmavimo laida laikomi per 1 valandą nufilmuoti Vedėjo pravesti šou tiražai (žaidimai). Atsakovė nepaneigė, kad konkretus per pamainą pravestų žaidimų skaičius nebuvo fiksuojamas, jis skirdavosi, nes žaidimų trukmė skirtinga. Ta pati pinigų suma šou vedėjai buvo mokama už 1 valandą, nepriklausomai nuo per tą valandą pravestų žaidimų skaičiaus, žaidimų rūšies, pertraukų skaičiaus ir pan.

42.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžios momento tęstinio pažeidimo atveju nustatymą reglamentuojančias CK 1.127 straipsnio 5 dalies normas. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ginčo atveju tęstiniu pažeidimu laikytini besitęsiantys atsakovės veiksmai netaikant darbo teisės normų DK reguliuojamiems santykiams (DK 33 straipsnio 5 dalies pažeidimas) ir šio pažeidimo nenutraukimas, todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo kiekvieną tą dieną ir 2021 m. rugpjūčio 23 d., kai ieškovė kreipėsi į DGK, nebuvo pasibaigęs. Be to, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, ieškovės atstovės net dviejuose teismo posėdžiuose teikė prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nurodydamos konkrečias svarbias priežastis: ieškovė iki sutarties sudarymo nebuvo dirbusi jokio kito darbo, neturėjo tokių santykių patirties, buvo jauno amžiaus, mokslai universitete buvo sustabdyti; ieškovė buvo materialiai ir drausmine tvarka priklausoma nuo atsakovės, atlyginimas buvo vienintelis ieškovės pragyvenimo šaltinis; atsakovė savo veiksmais (sutarties sudarymas; lokalinių aktų taikymas; susirašinėjimo tekstas) patvirtindavo egzistuojant darbo teisinius santykius; iki sutarties nutraukimo dienos ieškovė nesuprato, kad jos teisės pažeidžiamos, kad atsakovė kitaip nei ji vertina šalis siejančius faktinius santykius. Be to, ieškovės įsitikinimu, darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju turi būti ginamos.

42.3. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami proceso teisės normas, nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės teikiamus (naujus) įrodymus (CPK 180, 181, 314 straipsniai), nevisapusiškai įvertino byloje esančius duomenis, o apeliacinės instancijos teismas, be to, nepagrįstai susiaurino apeliacijos ribas (CPK 312 straipsnis), neteisingai nustatė atsakovei iš ieškovės priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį (CPK 98 straipsnis).

42.3.1. Ieškovė, įrodinėdama subordinaciją tarp šalių, tęstinės rūšiniais požymiais apibūdintos funkcijos vykdymą, atlyginimą už tęstinės funkcijos vykdymą, į bylą pateikė ginčo sutartį, vidinius bendrovės aktus (tvarkas), susirašinėjimą tarp šalių, reiškė prašymus kviesti liudytojus, pas atsakovę ėjusius analogiškas pareigas, teikė kitos darbuotojos rašytinį paaiškinimą apie jai žinomas aplinkybes, Kultūros ministerijos išaiškinimą dėl sutarties, tačiau bylą nagrinėję teismai įrodymus vertino selektyviai. Ieškovė teigia, kad teismai ignoravo įrodymų dalį, patvirtinančią ieškovės pavaldumą atsakovei, rūšiniais požymiais apibūdintos veiklos tęstinį vykdymą virš 3 metų, atlygintinumą pagal išdirbtas valandas, nurodydami, kad tai nulemta bendrovės veiklos pobūdžio, licencijavimo reikalavimų ir nereiškia darbo santykių tarp šalių buvimo.

42.3.2. Dalies įrodymų teismai apskritai nepriėmė ir nevertino (pvz., kitų darbuotojų paaiškinimų, Kultūros ministerijos išaiškinimo) (CPK 180, 181, 314 straipsniai). Rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Ieškovės įsitikinimu, rašytiniai G. Č. paaiškinimai atitinka privačių rašytinių įrodymų apibūdinimą, todėl nepagrįstai buvo atmesti kaip neleistinas įrodymas. Dėl rašytinių įrodymų, teiktų pirmosios instancijos teismui (darbo grafiko kopijos, rašytinių G. Č. paaiškinimų), teismas pacitavo pirmosios instancijos teismo motyvus, taip neištaisydamas šio teismo padarytų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. 2021 m. gruodžio 22 d., po parengiamojo teismo posėdžio, išsiaiškinus atsakovės poziciją dėl santykių kvalifikavimo, buvo parengtas ir 2021 m. gruodžio 30 d. pateiktas prašymas Kultūros ministerijai. 2022 m. kovo 18 d. buvo priimtas ir paskelbtas pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje. Kultūros ministerija savo atsakymą pateikė tik 2022 m. balandžio 5 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl ieškovė objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui Kultūros ministerijos atsakymo dėl bylai aktualių klausimų (kvalifikavimo, kad sutartis turi darbo santykių požymių ir neatitinka autorinėms sutartims keliamų reikalavimų). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atsisakė pridėti šį įrodymą, iš esmės remdamasis vien formaliais pagrindais, kad įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, nors ieškovė to objektyviai ir negalėjo padaryti.

42.3.3. Ieškovė, nesutikdama su ginčo sutarties nutraukimu, kreipėsi į DGK, vėliau – į teismą su ieškiniu; jame nurodė, kad laiko sutarties nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu („ieškovė iš darbo buvo atleista nenurodžius jokių jos atleidimo iš darbo priežasčių ir neišmokėjus ieškovei išeitinės išmokos“), reiškė reikalavimus dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir atitinkamų pasekmių taikymo atsakovei. Pirmosios instancijos teismo parengiamojo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Ramunė Šaikuvienė nurodė, kad ieškovė nesutinka su sutarties nutraukimu, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu, bylos nagrinėjimo metu ir baigiamosiose kalbose ieškovės atstovės palaikė šį ieškinio reikalavimą ir pagrindą. Atsakovės atstovės aiškiai suformulavo atsikirtimų į šią ieškovės poziciją pagrindą – atsakovės paaiškinimu, sutartis su ieškove nutraukta nesant jos kaltės, atsakovės sprendimu, neįrodinėjant ieškovės padaryto pažeidimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme neneigė sutarties nutraukimo priežasties buvimo, nekėlė reikalavimo dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo, o atsakovė nepasisakė dėl šio reikalavimo, yra padaryti netinkamai aiškinant ir taikant proceso teisės normas (CPK 312 straipsnis), taip pat nevisapusiškai nagrinėjant bylą.

42.3.4. Nagrinėjamu atveju ieškovės byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudarė 1730,30 Eur, o atsakovės – 4522,38 Eur (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu, maksimalus priteistinas dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), t. y. 2183,09 Eur (1,3 x 1679,30 Eur). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priteisė atsakovei iš ieškovės net du kartus didesnę sumą – 4522,38 Eur, nurodydamas, neva ji neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Toks teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio klausimu prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kad kai advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų nustatytus maksimalius dydžius, teismas turi spręsti klausimą dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021).

43. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutartį, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

43.1. Ieškovės kasacinis skundas yra grindžiamas jos subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, kai faktinės aplinkybės jau yra nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ir kasacinio teismo iš naujo negali būti nustatomos (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

43.2. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesprendė dėl DK 33 straipsnio 5 dalies taikymo, nes ši teisės norma netaikytina ginčo santykiams – ieškovė ir atsakovė buvo teisėtai sudariusios civilinę autorinę sutartį, kurioje aiškiai apibrėžė savo teises ir pareigas. DK 33 straipsnio 5 dalies norma yra skirta sureguliuoti tokioms situacijoms, kai šalys, kurias jau sieja darbo teisiniai santykiai, sudaro civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK jau sureguliuotų klausimų ir nustato kitokias nei DK įtvirtintas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-248/2016).

43.3. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis yra autorinė, kuriai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau – ATGTĮ) normos, nes šalys sutartimi: 1) susitarė dėl vienintelės būtinos sąlygos autorinei sutarčiai sudaryti, t. y. autorių teisių saugomo objekto – audiovizualinio kūrinio – sukūrimo; 2) ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei savo kaip autorės (vedėjos) turtines teises; 3) iš anksto apibrėžė, kokį rezultatą ieškovė turi pateikti atsakovei; 4) ieškovė savarankiškai sprendė, koks bus konkretaus interaktyvaus žaidimo (šou) rezultatas. Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovė sutartimi įsipareigojo perduoti savo kaip autorės (interaktyvaus žaidimo šou kūrėjos ir vedėjos) turtines teises. Tai yra tiesiogiai įtvirtinta sutarties 4.3.1 ir 4.3.2 punktuose. Tai, kad sutartyje šalys neaptarė ieškovės sukurto kūrinio perdavimo atsakovei popierinio perdavimo–priėmimo akto būdu, nedaro šalių sudarytos autorinės sutarties negaliojančios, juolab nepadaro šios sutarties darbo sutartimi. Be to, ieškovė aiškiai suprato, kad žaidimą (šou) privalo sukurti kuo kūrybiškesnį ir originalesnį ir kad nuo to priklauso ieškovės autorinis atlyginimas. Tai įrodo paties ieškovės elgesys, kai ji periodiškai teiraudavosi atsakovės dėl savo sukurtų žaidimų (šou) įvertinimo. Visa tai yra būtent civilinės (šiuo atveju autorinės) sutarties skiriamieji požymiai. Viena vertus, akivaizdu, kad dėl atsakovės veiklos specifiškumo ieškovė niekaip negalėjo daryti įtakos: žaidimo šou filmavimo trukmei (žaidimų šou yra transliuojami tiesiogiai visą parą, o atsakovė yra įsipareigojusi užtikrinti filmavimų nepertraukiamumą); vizualinei žaidimo šou aplinkai; žaidimo scenarijui (kiekvienas žaidimas turi savo taisykles). Kita vertus, ieškovė pati savarankiškai sprendė, kaip šou metu elgsis ir kaip pristatys konkretaus žaidimo taisykles, kokias frazes vartos, kokią nuotaiką kurs, kokias emocijas rodys ar skatins, kaip bendraus su žiūrovais. Atsakovės įsitikinimu, sutarties objektas – ieškovės vedamas kiekvieną kartą vis skirtingas, unikalus ir originalus interaktyvus žaidimas (šou) – yra autorių teisių saugomas objektas, kuris, be to, gali būt prilygintas televizijos laidai, ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai įtvirtintai kaip autorių teisių saugomam kūriniui.

43.4. Bylą nagrinėję teismai tinkamai išsprendė ieškinio senaties termino ieškovės pareikštiems reikalavimams taikymo klausimą. Ieškovė 2022 m. vasario 11 d. vykusio teismo posėdžio metu pati patvirtino, kad apie savo tariamai pažeistas teises faktiškai žinojo visą sutarties vykdymo laikotarpį (nuo pat jos sudarymo). Be to, sutarties galiojimo metu ieškovė buvo (ir šiuo metu yra) Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentė. Taigi, ne tik žinojo, bet ir turėjo žinoti (suprasti), kad sutarties sudarymo bei vykdymo metu jos teisės galbūt yra pažeistos. Tęstinį pažeidimą galima konstatuoti tik tais atvejais, kai asmuo kiekvieną dieną turi pareigą atlikti kokius nors veiksmus arba kiekvieną dieną atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti. Šiuo atveju šalys teisėtai ir pagrįstai sudarė sutartį, kurią laikė autorine nuo pat jos sudarymo momento (kad sutartį laikė autorine, patvirtino ir pati ieškovė 2022 m. vasario 11 d. vykusio teismo posėdžio metu). Dėl to šiuo atveju nebuvo pagrindo spręsti apie tęstinį pažeidimą ir ieškinio senaties termino pradžiai apskaičiuoti taikyti CK 1.127 straipsnio 5 dalį.

43.5. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl pagrįstai ieškovės į bylą pateiktų duomenų (taisyklių, įrodymų apie apmokymus, grafikų) nevertino kaip patvirtinančių tarp šalius buvus pavaldumo santykius, o laikė juos reikalingais išimtinai dėl atsakovės veiklos specifiškumo. Vien tai, kad teismai byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes vertino nepalankiai ieškovei, nereiškia, jog teismai netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Priešingai, iš teismų procesinių sprendimų turinio galima aiškiai matyti, kad teismai išanalizavo visus civilinėje byloje esančius įrodymus, dėl jų išsamiai pasisakė.

43.6. Kasaciniame skunde nėra jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės teikiamus naujus įrodymus, pažeidė CPK 314 straipsnį. Priešingai, manytina, kad teismas tinkamai taikė CPK 314 straipsnio nuostatas, nes: ieškovė turėjo visas galimybes įrodymus (konkrečiai Kultūros ministerijos atsakymą į ieškovės paklausimą) gauti ir pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; nurodyto įrodymo pateikimo būtinybė nekilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes ieškovė nuo pat pradžių suformulavo savo ieškinio reikalavimus ir jų viso bylos nagrinėjimo metu nepildė ir netikslino.

43.7. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 312 straipsnio, nes ieškovė niekada neginčijo sutarties nutraukimo fakto. Vis dėlto tai niekaip neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, nes teismas nusprendė, kad šalys teisėtai ir pagrįstai sudarė autorinę sutartį, šios ieškovė niekada neginčijo.

43.8. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas atsakovei visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jo nemažindamas, tinkamai taikė tiek CPK 98 straipsnio, tiek Rekomendacijų nuostatas, nes atsakovė, kaip laimėjusi šalis, turi teisę atgauti faktiškai patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovės tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovės faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka tiek Rekomendacijose nurodytus dydžius, tiek bylos sudėtingumą, todėl pagrįstai jų atlyginimo nemažino.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl esminių darbo teisinių santykių požymių

44. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl civilinių ir darbo sutarčių sąveikos, ne kartą yra pabrėžęs, kad darbo sutartis yra viena iš pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, tačiau darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti panaudojamas ir darbo rezultatas gaunamas ne tik darbo, bet ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2001; 2002 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2002; 2006 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-387/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-387/2006">3K-3-387/2006</a>).

45. Teisinė darbo sutarties apibrėžtis pateikiama DK 32 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.

46. Darbo sutarties požymiai atsiskleidžia per šios sutarties šalių įsipareigojimus.

47. Pirmasis darbo sutarties požymis – vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją. Pagal DK 34 straipsnio 2 dalį, darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas. Susitarimas dėl darbo funkcijos atlikimo reiškia, kad dirbantysis pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus, susitariama ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kadangi darbo sutartimi viena jos šalis (darbuotojas) kitos šalies (darbdavio) yra priimama į darbą, o ne atlikti konkrečią užduotį, kitaip tariant, vykdyti tam tikrą darbo funkciją, darbo sutarties pagrindu atsirandantiems santykiams yra būdingas tęstinumas.

48. Antrasis darbo sutarties požymis yra darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį. Darbo užmokestis yra suprantamas kaip abiejų šalių susitarimu darbdavio darbuotojui sistemiškai mokamas atlyginimas už jo atliekamą darbą, dėl kurio buvo susitarta darbo sutartyje (Dambrauskienė, G. Civilinių ir darbo sutarčių sąveika. Jurisprudencija, 2002, t. 28(20), p. 15). Civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu susiklostančių santykių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį (atlyginimą), todėl, ir be kita ko, kiek tai siejasi su pirmuoju požymiu, reikšmingas yra mokamo atlygio (atlygintinumo) pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai (sistemiškai), ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, todėl dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ar pan.). Tuo tarpu atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu paprastai sumokama tinkamai įvykdžius sutartį ir priėmus galutinį darbo rezultatą.

49. Trečiasis darbo sutarties požymis yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 2 dalis). Šis požymis taip pat leidžia atskirti darbo santykį nuo kitų panašių, visų pirma civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių, santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbuotojo pavaldumas darbo santykyje reiškia darbdavio teisę vienašališkai, bet nepažeidžiant sutarties ir imperatyviųjų viešosios teisės reikalavimų, duoti nurodymus ar nustatyti taisykles, pagal kurias atliekamas darbas (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 132). Paminėtina, kad būtent darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo – šiuo atveju nepakanka vien tam tikro tarp šalių susiklosčiusio pavaldumo, nulemto vykdomos veiklos specifikos, ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą nėra būdingas išskirtinai darbo santykiams, jis nėra neįprastas ir civilinėmis sutartimis (pavyzdžiui, atlygintinų paslaugų teikimo, rangos, pavedimo ir kt.) reguliuojamų santykių susiklostymo atvejais.

50. Taigi faktą dėl darbo teisinių santykių tarp šalių buvimo atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: tarp šalių yra susitarimas; jo pagrindu vykdoma tam tikra rūšiniais požymiais apibrėžta darbo funkcija (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos); viena iš šalių dirba paklusdama kitos šalies nustatytai darbo tvarkai; dirbama atlygintinai. Minėta, kad įstatymuose nedraudžiama asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis jis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Dėl to DK 32 straipsnyje įtvirtinti esminiai būtinieji darbo santykių požymiai reikšmingi tuo, kad leidžia šiuos santykius atriboti nuo panašių santykių, susiklostančių civilinės teisės reguliuojamų sutarčių (pvz., rangos, paslaugų, autorių teisių ir kt.) pagrindu, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų (pvz., civilinės) teisės normos ir dėl to tokia veikla nėra kvalifikuotina kaip darbo teisiniai santykiai. Iš tikrųjų kai kurie darbo santykių ir civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu atsirandančių santykių elementai gali būti iš esmės panašūs (pvz., tai, jog vykdant veiklą aprūpinama tam tikromis priemonėmis ar dengiamos tam tikros išlaidos, užsakovas atlieka tam tikrą vykdomos veiklos kontrolę ar daro įtaką darbų eigai ir pan.), todėl darbo santykiai negali būti konstatuoti nenustačius visų esminių darbo santykių požymių. Iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK 32 straipsnyje nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą.

51. Taigi, viena vertus, darbo santykiai susiklosto šalims sudarius darbo sutartį – nuo darbo sutarties sudarymo (susitarimo dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų) momento šalims tenka atitinkamai darbdavio ir darbuotojo teisinis statusas, o jų pagal šią sutartį atsiradusiems santykiams taikomos darbo teisės normos, kita vertus, aplinkybė, kad šalys yra sudariusios civilinės teisės reguliuojama sutartimi įvardytą sutartį, savaime nereiškia, kad iš šios sutarties kylantys šalių santykiai negali būti pripažinti darbo santykiais. Patį sutarties teisinį kvalifikavimą kaip civilinės ar darbo sutarties lemia jos turinys, t. y. joje išdėstytų sąlygų visuma, iš kurios galima spręsti apie sutarties teisinį kvalifikavimą – kai pagal sutarties sąlygas šalys akivaizdžiai sukuria darbo teisinius santykius, tokia sutartis (kad ir kaip ji būtų įvardyta) gali būti kvalifikuojama kaip prilygstanti darbo sutarčiai, o jos pagrindu atsiradę santykiai – darbo teisiniams santykiams.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste, be kita ko, paminėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog autoriaus (ar atlikėjo) teisinį statusą ir su juo susijusias teises reglamentuoja specialus teisės aktas (ATGTĮ), tačiau tiek autorius, tiek atlikėjas, kaip ir daugelio kitų profesijų atstovai, turi teisę sudaryti tiek darbo (vadovaudamasis DK nuostatomis), tiek civilinės teisės reguliuojamą (pvz., autorinę ar intelektinių paslaugų teikimo) sutartį (vadovaudamasis ATGTĮ ar atitinkamomis CK nuostatomis). Kilus ginčui dėl šalis siejančių teisinių santykių pobūdžio, jų kvalifikavimą turėtų lemti ne vienos iš šalių turimas autoriaus ar atlikėjo (ar bet kurios kitos profesijos atstovo) teisinis statusas, o realiai tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių faktinis pobūdis, įvertintas pagal bendrąsias darbo sutarties atribojimo nuo civilinės teisės reguliuojamų sutarčių taisykles.

Dėl DK 33 straipsnio 5 dalies taikymo

53. Pažymėtina, jog ieškovė kasaciniame skunde iš esmės nekelia klausimo, kad bylą nagrinėję teismai, atlikę byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su tarp šalių faktiškai susiklosčiusių santykių turiniu, vertinimą, nenustatinėjo, ar jie atitinka pirmiau aptartus objektyviuosius darbo teisinių santykių atskyrimo nuo civilinių teisinių santykių kriterijus, ir dėl to nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip civilinius, o ne darbo teisinius santykius.

54. Ieškovė nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl šalis ginčo sutarties pagrindu siejusių teisinių santykių pobūdžio tuo pagrindu, kad teismai, darydami šią išvadą, nepagrįstai netaikė DK 33 straipsnio 5 dalies nuostatų.

55. DK 33 straipsnio („Darbo sutarties turinys“) 5 dalyje nustatyta, kad šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo; tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos.

56. Ieškovė šias DK nuostatas aiškina kaip draudžiančias sudaryti civilinę sutartį darbo teisiniams santykiams įforminti; nurodo, kad DK reglamentuoja darbinės (tęstinės) funkcijos vykdymą, budėjimą namuose, darbą naktį, kasmetines atostogas, apmokymą funkcijai atlikti, nekonkuravimo ir konfidencialumo sąlygas, kvalifikacijos vertinimą, darbą pagal grafiką ir grafikų sudarymą, pertraukų laiką, kiekį, paklusimą darbdavio lokaliniams aktams ir administracijos duodamiems nurodymams, apmokėjimą pagal faktiškai dirbtą laiką, todėl šių santykių šalys, priešingai nei išaiškino bylą nagrinėję teismai, negalėjo įteisinti civiline sutartimi, nes DK 33 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos. Ieškovė laiko, kad ginčo atveju šalių sudaryta autorinė sutartis vienareikšmiškai yra susitarimas dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, todėl šalių santykiams, vadovaujantis aptariama DK 33 straipsnio 5 dalimi, taikytinos darbo teisės normos.

57. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

58. Pirma, bylą nagrinėję teismai nei pripažino, kad ginčo autorinė sutartis yra susitarimas dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, nei išaiškino, kad šalys susiklosčiusius teisinius santykius (ieškovės subjektyviai suvokiamus kaip darbo) įteisino civiline sutartimi. Priešingai, bylą nagrinėję teismai vienodai nusprendė, kad pagal ginčo sutarties sąlygas šalių apskritai nesiejo darbo teisiniai santykiai: sutartimi nesitarta dėl tam tikros profesijos, specialybės ar kvalifikacijos darbo arba pareigų ėjimo (t. y. iš sutarties nuostatų negalima daryti išvados, jog šalys buvo susitarusios, kad ieškovė vykdys tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją), šalių nesaistė pavaldumo santykiai, ieškovė buvo laisva spręsti, kaip konkrečiai ji veda šou žaidimą, ieškovei nebuvo taikoma pas atsakovę nustatyta ir jos darbuotojams taikyta darbo tvarka, darbo laikas, nebuvo mokėtas fiksuotas, pastovus darbo užmokestis.

59. Antra, šalys tarpusavio teises ir pareigas neretai nustato ne tik darbo sutartyje, jos prieduose ar kituose susitarimuose prie darbo sutarties, bet tam tikrus klausimus sprendžia civilinio pobūdžio susitarimais, pavyzdžiui, civilinėmis sutartimis dėl konfidencialumo, nekonkuravimo, darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų ar darbuotojui priklausančio turto (pvz., automobilio) naudojimo darbo reikmėms. Pagal bendrąją taisyklę tarp darbuotojo ir darbdavio galimi civilinio pobūdžio susitarimai (pvz., darbdavys ir darbuotojas gali būti gyvenamojo būsto nuomos darbuotojui, paskolos darbuotojui, darbuotojo sveikatos ar pensijų draudimo, darbdavio produkcijos įsigijimo, darbuotojo automobilio ar kito instrumento nuomos ir pan. sandorių šalimis), tačiau jeigu jų santykis tam tikru klausimu sureguliuotas darbo teisės normomis, remiantis aptariama DK 33 straipsnio 5 dalimi, šalims draudžiama sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus, nustatančius kitokias nei Darbo kodekso ar darbo sutarčių ar darbo teisės normų taisykles. Tai reiškia, kad net ir sudarius civilinio pobūdžio susitarimą dėl DK šalims nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, pvz., nekonkuravimo (pagal DK 33 straipsnio 3 dalį šie susitarimai priskirti papildomoms darbo sutarčių sąlygoms) ar mokymosi išlaidų atlyginimo (šis klausimas aptartas DK 37 straipsnyje), tokio susitarimo nuostatos, jeigu jomis būtų pabloginama darbuotojo padėtis, palyginti su nustatytąja DK, negalėtų būti taikomos – tokiam susitarimui vis tiek būtų taikomos darbo teisės normos. Taigi DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reglamentavimas yra skirtas sureguliuoti tokioms situacijoms, kai šalys, kurias jau sieja darbo teisiniai santykiai, sudaro civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK jau sureguliuotų klausimų ir jame nustato kitokias (darbuotojo teisinę padėtį bloginančias) nei DK įtvirtintas taisykles, nebent tai būtų padaryta DK 33 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais. DK 33 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas ribojimas šalims (darbo teisinio santykio dalyvėms) sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl jas (jau) siejančios darbo sutarties vykdymo ar kitų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo, tačiau ne apskritai draudimas sudaryti civilinę sutartį darbo teisiniams santykiams įforminti. Ieškovė teisingai pažymi, kad civilinio pobūdžio susitarimas darbo teisiniams santykiams įforminti nėra leistinas, tačiau taip yra ne dėl DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto ribojimo. Nustačius, kad šalis siejantys santykiai atitinka visus pirmiau aptartus DK 32 straipsnyje nustatytus esminius darbo sutarties požymius, šie santykiai būtų kvalifikuoti kaip darbo teisiniai santykiai ir jiems būtų taikomos darbo teisės normos būtent dėl šios atitikties, o ne dėl DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reguliavimo. Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą, DK 33 straipsnio 5 dalis šiuo atveju neaktuali nagrinėjamai bylai, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesprendė dėl jos nuostatų taikymo.

60. Esminis bylos klausimas, kurį kasacinio skundo argumentais (šios nutarties 42.1 punktas) iš esmės kelia ieškovė ir nuo kurio priklauso jos pareikštų reikalavimų pagrįstumas, – ar ginčo šalių teisiniai santykiai, susiklostę autorine įvardytos (taigi civilinės) sutarties pagrindu, faktiškai atitiko darbo teisiniams santykiams būdingus požymius, kitaip tariant, ar darbo teisiniai santykiai šiuo atveju buvo įforminti civilinės teisės reguliuojama sutartimi.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių teisinio kvalifikavimo

61. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzY1LTQwMy8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-365-403/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-365-403/2019">e3K-3-365-403/2019</a> 27, 28 punktus).

62. Nagrinėjamo ginčo atveju šalys skirtingai aiškina jų sudarytos autorinės sutarties tikruosius tikslus ir teksto prasmę. Anot ieškovės, sutartis atitinka visus darbo sutarties požymius (ja tartasi dėl darbo funkcijos – žaidimų (šou) vedimo – vykdymo, o ne darbo rezultato; ieškovė, vesdama žaidimą (šou), vykdė atsakovės nurodymus dėl konkrečių žodžių sakymo (nesakymo), veiksmų atlikimo (neatlikimo), taip pat turėjo paklusti atsakovės nustatytai tvarkai (filmavimo, budėjimo namuose, atostogų grafikams, pertraukų trukmei) ir vidaus aktams; ta pati pinigų suma ieškovei buvo mokama nepriklausomai nuo per valandą pravestų žaidimų skaičiaus), todėl sutartis (per)kvalifikuotina į darbo sutartį. Pasak atsakovės, tarp jos ir ieškovės buvo sudarytas civilinio pobūdžio susitarimas, pagal kurį atsakovė siekė gauti šios sutarties 1.2, 2.8 punktuose nurodytą darbo rezultatą – ieškovės kuo originaliau ir kūrybiškiau pravestą žaidimą (šou), todėl ieškovė savarankiškai spręsdavo, koks bus konkretus jos vedamas žaidimas; autorinis atlyginimas ieškovei buvo mokamas už vieną sukurtą interaktyviojo žaidimo laidą (per vieną valandą nufilmuotus ieškovės pravestus žaidimus (šou)) ir priklausė nuo to, kaip unikaliai bei kūrybiškai ieškovė juos pravesdavo.

63. Esant tokiam prieštaringam sutarties sudarymo tikslo aiškinimui, reikšmingas vykdant šią sutartį tarp ieškovės ir atsakovės faktiškai susiklosčiusių santykių įvertinimas, pirmenybę teikiant šių santykių turiniui, taip pat iš analogiškai protingo asmens perspektyvos analizuojant pačioje sutartyje įtvirtintas sąlygas. Būtent taip dėl sudarant sutartį buvusios ginčo šalių valios, sutarties tikslų ir turinio sprendė šią bylą nagrinėję teismai, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės kasaciniame skunde išdėstytus argumentus (jais, minėta, nesiremiama aplinkybe, kad teismai nevertino ginčo sutarties ir faktinių šalių santykių pagal bendrąsias darbo sutarties atribojimo nuo civilinės teisės reguliuojamų sutarčių taisykles, o tik, klaidingai pasitelkiant DK 33 straipsnio 5 dalies nuostatas, subjektyviai samprotaujama dėl ginčo sutarties kaip susitarimo, sukūrusio tarp šalių faktinius darbo santykius) ir, be kita ko, nenustačiusi įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183, 185 straipsniai) pažeidimo, neturi pagrindo kitaip vertinti teismų nustatytas šios bylos aplinkybes ir padaryti kitokias išvadas dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo, nei jas padarė šią bylą nagrinėję teismai.

64. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino ginčo autorinėje sutartyje išdėstytų sąlygų visumą bei faktinius šalių santykius ir pagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo pripažinti, jog ginčo sutartimi iš esmės buvo susitarta dėl rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kasacinio skundo argumentai tokios teismų padarytos išvados nepaneigia ir neįgalina padaryti kitokios išvados. Jau vien dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių realiai egzistavo darbo teisiniai santykiai, patenkantys į darbo teisės reguliavimo sritį. Nors ieškovės veikla pasižymėjo tam tikru procesiškumu – pasikartojančiu azartinių žaidimų (šou) vedimu, tačiau šis kiekvieną kartą turėjo būti (ir būdavo) vis kitokia ieškovės (jos naudojamų išraiškos elementų pagalba) sukuriama situacija, taigi ginčo šalių teisiniuose santykiuose vyravo ne funkcijos atlikimas, o konkretaus (kūrybinio) rezultato siekimas. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, veikdama pagal sutartį, neatliko darbinių funkcijų (DK 34 straipsnio 2 dalis), kaip jos aptartos šios nutarties 47 punkte.

65. Minėta, kad darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimui būdingas reguliarumas. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad ta pati pinigų suma jai buvo mokama nepriklausomai nuo per valandą pravestų žaidimų skaičiaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors dėl mokėjimo gana ilgą laiką buvo tam tikras sutarties 5.2 punkte aptarto autorinio atlyginimo mokėjimo periodiškumas, tačiau: 1) byloje teismų neginčijamai nustatyta, kad atlyginimas ieškovei buvo mokamas už kiekvieną šou filmavimo laidą, šia laida laikant per vieną valandą nufilmuotus ieškovės pravestus žaidimus (šou); 2) bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė visą sutarties vykdymo laikotarpį nemokėjo ieškovei fiksuoto, t. y. pastovaus ir nekintančio, darbo užmokesčio už nuolatinį darbo atlikimo procesą, kaip būtų darbo teisinių santykių susiklostymo atveju; darbo užmokestis tokiu atveju būtų mokėtas nepriklausomai nuo to, ar ieškovė filmavosi žaidime (šou), t. y. už visą laiką, praleistą atliekant tam tikras funkcijas; tuo tarpu ieškovė gaudavo nepastovų autorinį atlyginimą, kurio dydis priklausė tiek nuo to, kiek kartų per mėnesį ieškovė norėdavo (galėdavo) nusifilmuoti žaidimų (šou), tiek nuo to, kokį pagal sutartį vykdytos veiklos rezultatą ji pasiekdavo – kaip kūrybiškai ir originaliai pravesdavo žaidimą (šou). Ieškovė šių aplinkybių neneigė ir neginčijo, jas patvirtina tiek jos pačios kartu su ieškiniu teikti įrodymai, pagrindžiantys jos gauto autorinio atlyginimo dydį, iš kurių matyti, kad jis iš esmės nebuvo pastovus (fiksuotas) (taigi nevertintinas kaip darbo užmokestis), pavyzdžiui, 2021 m. vasario 4 d. ieškovei buvo išmokėtas 622,50 Eur, 2021 m. liepos 5 d. – 808 Eur, 2020 m. rugsėjo 4 d. – 1245 Eur, 2021 m. gegužės 5 d. – 912,50 Eur dydžio atlyginimas, tiek atsakovės į bylą pateikti duomenys, susiję su pačios ieškovės elgesiu teiraujantis dėl konkrečių žaidimų (šou) vedimo įvertinimo, t. y. galutinio darbo rezultato (pasiekimo), kurį priėmus, kaip minėta (šios nutarties 48 punktas), paprastai sumokamas atlyginimas atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu.

66. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šią bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad šalys, sudarydamos ginčo sutartį, susitarė ir ieškovė faktiškai vykdė tęstinę darbo funkciją, už kurios atlikimą gaudavo pastovų darbo užmokestį.

67. Taip pat minėta, kad vienas iš civilinių ir darbo teisinių santykių skiriamųjų požymių yra teisinė priklausomybė arba pavaldumas, atliekamos veiklos nesavarankiškumas, akcentuojant tai, jog darbo teisės normų reguliuojami santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos (darbo laiko, darbo drausmės, darbo atlikimo metodų reikalavimų), vykdyti privalomus darbdavio nurodymus, veikti darbdavio rizika bei jo kontroliuojamas. Pasak ieškovės, pagal sutartį ji vykdė atsakovės nurodymus. Išanalizavus sutarties sąlygas, matyti, kad šalys susitarė, kokią veiklą vykdys ieškovė (sutarties 1.2, 2.8 punktai), kad ją vykdydama ji atsižvelgs į tam tikrus atsakovės nurodymus, susijusius su filmavimo metu sakomu tekstu, atliekamais veiksmais, naudojamomis išraiškos priemonėmis, išvaizdai keliamais reikalavimais (sutarties 3.10, 3.12, 4.3.4–4.3.6, 4.3.10 punktai), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios sutarties nuostatos nereiškia, jog visa ieškovės veikla privalėjo būti vykdoma pagal atsakovės nurodymus. Esminių momentų (nuo kurių, atsižvelgiant į atsakovės vykdomos veiklos ir ieškovės pagal sutartį prisiimto įsipareigojimo (vesti šou) specifiką, priklausė ieškovės atliekamos veiklos (darbo) rezultatas), t. y. kaip konkrečiai (kokiais būdais, priemonėmis ir metodais) kiekvienu atveju šis žaidimas (šou) bus pravestas tam, kad būtų gautas atsakovės siekiamas (ir ieškovės sukuriamas) rezultatas, šalys nederino. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai pabrėžė (ir ieškovė to kasacinio skundo argumentais iš esmės nenuginčijo), kad jai buvo svarbus ieškovės žaidimo (šou) vedimo originalumas, unikalumas, ieškovės vykdyta veikla būtent į tokį rezultatą ir buvo orientuota. Dėl to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ieškovė, kiek tai buvo susiję su kiekvienu konkrečiu jos vedamu žaidimu (šou) ir sakomo teksto išraiškos būdais, galėjo pati pasirinkti veiklos kryptį, taigi turėjo diskreciją dėl veiklos pagal sutartį vykdymo – ji buvo atsakinga atsakovei už konkretų kiekvieno pravesto žaidimo (šou) rezultatą, kurį pasiekdavo savo jėgomis, savo rizika, savo nuožiūra parinkdama atitinkamus veiksmų atlikimo būdus, tinkamas emocijas ir kitas sakomo teksto išraiškos priemones vis kitokiai, unikalesnei, situacijai vedamo žaidimo (šou) metu sukurti.

68. Ieškovės argumentai dėl filmavimų (taigi ir žaidimų vedimo) atsakovės patalpose ir kitų suteikiamų priemonių, sudaromų filmavimo, atostogų, budėjimo namuose grafikų, supažindinimo su tam tikromis tvarkomis taip pat nerodo ieškovės savarankiškumo ribojimo ar pavaldumo, paklusimo atsakovės vidaus tvarkai, nes, vykdydamos sutartinius įsipareigojimus, šalys privalo bendradarbiauti, pagal poreikį keistis tam tikra informacija, perprasti ir atsižvelgti į vykdomos veiklos ypatumus, todėl yra laisvos pasirinkti būdus, kaip tai įgyvendinti. Tuo tarpu sutartyje nenustatyta, kad ieškovė, kaip žaidimų (šou) vedėja, privalėjo būti darbo vietoje (kaip darbuotoja) ar dirbti tam tikromis konkrečiomis valandomis. Nors sutartyje nurodytas šou filmavimo darbo grafiko parengimas dviejų savaičių laikotarpiui, tačiau tai taip pat nėra įrodymas, patvirtinantis darbo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Sutartyje aptarti įsipareigojimai, susiję su žaidimų (šou) filmavimo grafikų sudarymu, jų privalomumu vedėjams, skirti tinkamam atsakovės veiklos vykdymui – nenutrūkstamam (24 valandas per parą) azartinių žaidimų kūrimui, filmavimui ir transliavimui internete per tam skirtas interneto svetaines (platformas) užtikrinti, tačiau pagal sutarties nuostatas vedėja turėjo teisę nesutikti su parengtu filmavimo grafiku ir jį tikslinti, o atsakovė įsipareigojo, sudarydama šou filmavimo grafikus, stengtis atsižvelgti į vedėjų pranešimus apie negalėjimą filmuotis (sutarties 3.5, 3.6 punktai), be to, byloje teismų neginčijamai nustatyta, kad ieškovė turėjo pakankamai laisvės pati, atsižvelgdama į asmeninius (susijusius su studijomis universitete ir kt.) poreikius, spręsti, kuriomis dienomis ir pamainomis bei kiek kartų ji ves atsakovės nenutrūkstamai filmuojamus žaidimus (šou), taigi ieškovė savo nuožiūra naudojo darbo laiką.

69. Nors ieškovė prieš pradėdama vesti šou buvo detaliai apmokyta, supažindinta su konkrečių žaidimų, Naudojimosi vardinėmis kortelėmis taisyklėmis, taip pat su Taisyklėmis studijose (ieškovės įvardijamomis atsakovės lokaliniais aktais, vidaus tvarkomis), jai buvo nurodyta, kokie konkretūs žodžiai gali ir kokie negali būti sakomi žaidimų metu, ji, kaip žaidimo (šou) vedėja, būdavo aprūpinama tam tikrais veiklai pagal sutartį vykdyti reikalingais rekvizitais (vizualine žaidimo (šou) aplinka), tačiau tai yra su atsakovės veiklos specifika susijusios prievolės (imperatyvios pareigos), išplaukiančios iš to, kad atsakovės veikla yra vykdoma nenutrūkstamai 24 valandas per parą, be to, yra licencijuojama, prižiūrima Valstybinės lošimų priežiūros tarnybos, teisiškai reglamentuojama specialiųjų teisės aktų reikalavimų. Šie reikalavimai yra susiję išimtinai su interaktyviojo žaidimo šou filmavimu, transliavimu bei informacijos apsaugos užtikrinimu tam, kad visas šou vyktų saugiai, sklandžiai ir teisėtai, jų įvykdymas privalomas tam, kad atsakovė galėtų šia licencijuojama veikla užsiimti, ir iš esmės nepriklauso nuo to, ar šalys dėl to atskirai susitaria. Tuo tarpu byloje teismų nustatyta, kad su byloje esančiomis Darbo tvarkos taisyklėmis, kurios taikomos pas atsakovę pagal darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, ieškovė nebuvo pasirašytinai supažindinta, to ji iš esmės ir neginčijo.

70. Be to, nors ieškovė ir teigia, kad atsakovė kas pusę metų egzaminuodavo ir vertindavo ieškovės kvalifikaciją vesti šou žaidimus, iš bylos duomenų matyti, kad jos atlikta veikla buvo vertinta tik pagal pasiektą rezultatą, t. y. jos veikla buvo vertinama ne pagal tai, ar ji buvo darbo vietoje, ar formaliai atliko žaidimo (šou) vedėjos funkcijas, bet pagal tai, kaip originaliai ir kūrybiškai (skirtingai kalbėdama, naudodama skirtingus judesio, mimikos elementus) ji pristatydavo kiekvieno konkretaus žaidimo (šou) taisykles žiūrovams, kokią skirtingą situaciją kiekvieno filmavimo metu sukurdavo, siekdama paskatinti žiūrovus dalyvauti žaidimuose. Taigi ieškovės, kaip žaidimų (šou) vedėjos, atžvilgiu nebuvo nustatytas būtent darbo santykiams būdingas jos veiklos kontrolės mechanizmas (šios nutarties 49 punktas), o tai ir skiria ginčo teisinius santykius nuo darbo teisinių santykių.

71. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nenustatė, jog tarp šalių būtų susiklostę pavaldumu (subordinacija) grįsti santykiai.

72. Tai, kad ieškovė pati nedengė išlaidų, susijusių su sutarties vykdymu, nemokėjo mokesčių ir įmokų, neregistravo individualios veiklos, nėra pakankamas pagrindas paneigti tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Be to, nepaisant to, kad, kaip minėta, sutarties teisinį kvalifikavimą kaip civilinės ar darbo lemia, be kita ko, jos turinys, t. y. joje išdėstytų sąlygų visuma, iš kurios galima spręsti apie sutarties teisinį kvalifikavimą, ieškovė iš esmės selektyviai vertino ginčo sutarties sąlygas ir su jos vykdymu susijusias aplinkybes – akcentavo tik, jos nuomone, darbo teisinių santykių požymius atitinkančius aspektus ir visiškai ignoravo kitus reikšmingus veiksnius, kurie nebuvo būdingi darbo teisiniams santykiams, kaip antai, atsakovės nurodytą aplinkybę dėl sutartyje aptarto turtinių teisių perdavimo (sutarties 4.2.1, 4.3.1, 4.3.2 punktai), taip pat sutarties nuostatas dėl šalių atsakomybės, sutarties galiojimo ir nutraukimo, jos vykdymo esant nenugalimos jėgos aplinkybėms ir kt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad klausimą dėl ginčo sutarties pripažinimo darbo sutartimi ieškovė pradėjo kelti tik po daugiau kaip 3,5 metų nuo sutarties sudarymo, po to, kai ši buvo su ja nutraukta. Tai rodo, kad ieškovė iš esmės neturėjo intereso traktuoti, jog iš tikrųjų ji buvo įdarbinta pas atsakovę pagal sutartyje nurodytas sąlygas, ir kreipėsi į DGK bei teismą šiuo klausimu tik nutrūkus jos santykiams su atsakove.

73. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išsprendė civilinių ir darbo teisinių santykių atribojimo kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį klausimą, todėl pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti byloje priimtus teismų procesinius sprendimus, kiek jie susiję su tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių teisiniu kvalifikavimu.

74. Pripažinus, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog tarp ginčo šalių nebuvo darbo teisinių santykių, o faktiškai susiklostę santykiai vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai vykdant ginčo sutartį, neaktualūs tampa ieškinio senaties termino šiuo atveju taikymo, o kartu – ir praleisto šio termino atnaujinimo klausimai. Atitinkamai kaip teisiškai nereikšmingi atmestini su šiais klausimais susiję kasacinio skundo argumentai (šios nutarties 42.2 punktas).

Dėl kasaciniame skunde įvardytų proceso teisės normų pažeidimo

75. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos įrodinėjimo procese, nes selektyviai (nevisapusiškai) įvertino jos į bylą pateiktus duomenis, t. y. ignoravo įrodymų dalį, patvirtinančią jos pavaldumą atsakovei, rūšiniais požymiais apibūdintos veiklos tęstinį vykdymą daugiau kaip 3 metus, atlygintinumą priklausomai nuo dirbtų valandų skaičiaus, nurodydami, jog tai nulemta atsakovės veiklos pobūdžio, licencijavimo reikalavimų ir nereiškia darbo santykių tarp šalių buvimo.

76. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos kasacinio skundo argumentus, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismai vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tų, kuriuos ieškovės įvardija kaip teismų ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, kuriais ieškovė įrodinėjo savo pavaldumą atsakovei, rūšiniais požymiais apibūdintos veiklos tęstinį vykdymą daugiau kaip 3 metus, atlygintinumą priklausomai nuo dirbtų valandų skaičiaus, pakankamai plačiai dėl jų pasisakydami ir padarydami motyvuotas išvadas dėl šiais duomenimis ieškovės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo). Pažymėtina, kad ieškovė, nesutikdama su teismų pateiktu įrodymų (ginčo sutarties, vidinių bendrovės aktų (tvarkų), susirašinėjimo tarp šalių) vertinimu, kasaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusių teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismai. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasacinį skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgyLTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-382-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-382-421/2017">e3K-3-382-421/2017</a>, 44 punktas).

77. Ieškovė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 180, 181, 314 straipsnius, dalies įrodymų apskritai nepriėmė ir nevertino. Šiais įrodymais ieškovė įvardija dar pirmosios instancijos teismui teiktus rašytinius G. Č. paaiškinimus ir darbo grafiko kopiją, taip pat su apeliaciniu skundu papildomai pateiktas 2021 m. gruodžio 31 d. užklausos Kultūros ministerijai ir 2022 m. balandžio 5 d. gauto Kultūros ministerijos atsakymo kopijas.

78. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atsisakymas priimti byloje dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka pateiktą įrodymą turi būti motyvuojamas. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Nors įstatyme nenustatyta, kiek išsamiai teismas turi pagrįsti atsisakymą priimti įrodymus, toks atsisakymas turi būti pakankamai aiškus ir konkretus, leidžiantis šalims suprasti teismo sprendimo nepriimti įrodymus priežastis.

79. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės į bylą teiktą darbo grafiko kopiją ir G. Č. paaiškinimus, tokį savo atsisakymą motyvuodamas tuo, kad rašytinis G. Č. liudijimas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, konkrečiai – procesinio įstatymo keliamo liudytojo apklausos betarpiškumo ir bendravimo su juo reikalavimo (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186, 191, 192, 197 straipsniai). Ieškovės teiktas darbo grafiko pavyzdys į bylą nebuvo priimtas kaip besidubliuojantis, nes įrodymus, pagrindžiančius ieškovės žaidimų (šou) vedimo trukmę, jau buvo pateikusi atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus ir CPK 180, 181 straipsnių pažeidimų nenustatė. Ieškovė kasaciniame skunde nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepriimant nurodytų įrodymų, tačiau nepateikia išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių kaip kasacijos pagrindų nurodytų CPK 180, 181 straipsnių pažeidimus, nenurodo, kokių konkrečiai, jos nuomone, teisės taikymo ir aiškinimo klaidų neištaisė apeliacinės instancijos teismas. Vadinasi, šis kasacinio skundo argumentas nesudaro kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisako.

80. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl naujų įrodymų priėmimo, vertino ieškovės papildomai su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų priimtinumą, tačiau atsisakė juos priimti, nes nekonstatavo tam būtinų įstatyme nustatytų prielaidų, įskaitant ir tai, kad ieškovė nepaaiškino, kodėl nesikreipė į Kultūros ministeriją tam, kad duomenys būtų pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių šie įrodymai nepateikti pirmosios instancijos teismui ar kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė tokius paaiškinimus pateikia kasaciniame skunde, nurodydama, kad: 2021 m. gruodžio 22 d., po parengiamojo teismo posėdžio, išsiaiškinus atsakovės poziciją dėl teisinių santykių tarp ginčo šalių kvalifikavimo, buvo parengtas ir 2021 m. gruodžio 30 d. pateiktas prašymas Kultūros ministerijai; 2022 m. kovo 18 d. buvo priimtas ir paskelbtas pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje; Kultūros ministerija savo atsakymą pateikė tik 2022 m. balandžio 5 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl ieškovė objektyviai negalėjo pateikti aptariamų įrodymų pirmosios instancijos teismui.

81. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais paaiškinamos užklausos Kultūros ministerijai ir šios ministerijos atsakymo pateikimo tik su apeliaciniu skundu aplinkybės, neatitinka faktinių bylos duomenų, taigi nepagrindžia objektyvios galimybės pateikti šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismui nebuvimo aplinkybės. Ieškovė poreikio (būtinybės) kreiptis į Kultūros ministeriją atsiradimą sieja su atsakovės pozicijos dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo paaiškėjimo momentu, šiuo įvardydama teismo 2021 m. gruodžio 22 d. parengiamąjį posėdį. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės pozicija dėl šalis ginčo sutarties pagrindu siejusių teisinių santykių pobūdžio ieškovei turėjo būti žinoma dar iki bylos inicijavimo teisme, kai, ieškovei 2021 m. rugpjūčio 23 d. kreipusis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą, atsakovė 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė atsiliepimą į šį ieškovės prašymą, kuriame aiškiai nurodė, jog ginčo sutartis negali būti vertinama kaip darbo sutartis, nes tarp šalių nesusiklostė darbo teisiniai santykiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės teiktus naujus įrodymus, pažeidė CPK 314 straipsnį.

82. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

83. Kaip matyti iš ieškovės nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio ir pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės eigos, nagrinėjamoje byloje ieškovė (ar jos atstovė) neginčijo sutarties nutraukimo teisėtumo, nebuvo suformulavusi reikalavimo pripažinti sutarties nutraukimo faktą neteisėtu, sutarties nutraukimo teisėtumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tiek bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netyrė, nevertino aplinkybių dėl sutarties nutraukimo teisėtumo bei nepasisakė šiuo klausimu. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino apeliacijos ribas, pažeidė CPK 312 straipsnį.

Dėl atsakovei priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme dydžio

84. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 60 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

85. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>). Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

86. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2009">3K-3-212/2009</a>).

87. Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>).

88. Nagrinėjamoje byloje atsakovė prašė teismo atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas 4522,38 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šioms išlaidoms pagrįsti pateikė Advokatų profesinės bendrijos TRINITI JUREX advokatės J. Judickienės 2022 m. gegužės 26 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 5 d. iki 2022 m. gegužės 11 d.) byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE0ODgtODYxLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1488-861/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1488-861/2022">e2A-1488-861/2022</a>; kartu su juo – advokatės sudarytą ir patvirtintą teisinių paslaugų suvestinę (pažymą apie kliento apmokėtas bylinėjimosi išlaidas) nuo 2022 m. gegužės 5 d. iki 2022 m. gegužės 11 d. Šis dokumentas pripažintinas pakankamu bylinėjimosi išlaidų realumui pagrįsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODktOTY5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189-969/2017">3K-3-189-969/2017</a> 22–26 punktus).

89. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškovės apeliacinį skundą, priteisė atsakovei iš ieškovės 4522,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydamas, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, kad atsižvelgia į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, todėl nusprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo suma yra pagrįsta.

90. Ieškovė kasaciniame skunde kelia atsakovei iš ieškovės priteisto 4522,38 Eur išlaidų, patirtų sumokėjus už advokato teiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo sumažinimo klausimą, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokio išimtinio atvejo, priteisė daugiau negu maksimalus leistinas priteistinas tokių išlaidų atlyginimo dydis (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai).

91. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais.

92. Bylos rašytiniai duomenys patvirtina, kad, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsakovės prašyta priteisti suma – 4522,38 Eur – viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą dydį. Pagal Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktus maksimalus užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis – 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovei 2022 m. gegužės 27 d. atsiskaitant už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, maksimalus rekomenduojamas atlyginimo už išlaidas, patirtas parengiant šį procesinį dokumentą, dydis buvo 2183,09 Eur (1679,30 Eur (užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (šiuo atveju 2021 m. IV ketvirtis)) x 1,3).

93. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl atsakovei atstovavusios advokatės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo sumažinimo, tačiau, pažeisdamas proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio ir neatsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką (šios nutarties 84–87 punktai), šio klausimo nepagrįstai nesvarstė, priteisdamas išlaidų atlyginimą vadovavosi tik pateiktais išlaidų dydžiais (atliktais mokėjimais), tačiau neargumentavo dėl CPK 98 straipsnio kriterijų, taikomų išlaidų dydžiui nustatyti, t. y. kodėl pagal byloje susiklosčiusias procesines aplinkybes (atsakovės atstovų rengtas vienas procesinis dokumentas – atsiliepimas į apeliacinį skundą; nenurodyta ir nepagrįsta jokia išimtinė situacija, su kuria siejama didesnių, nei yra nustatyta Rekomendacijose, atstovavimo išlaidų atlyginimo galimybė) pagrįsta laiko didesnę kaip dvigubą Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumą.

94. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovei suteiktas teisines paslaugas, jų rūšį ir už šių paslaugų suteikimą Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, kuris gali būti priteisiamas išsprendus turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti paskirstymo klausimą, apeliacinės instancijos teisme spręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, atsakovės atstovų teiktų teisinių paslaugų pastovumą ir nenustačiusi pagrindo mažinti Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalų dydį (Rekomendacijų 2 punktas), pripažįsta atsakovės teisę į jos turėtų 2183,09 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą. Tuo remiantis skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pakeistina, sumažinant atsakovei iš ieškovės priteisto 4522,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo dydį iki 2183,09 Eur (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

95. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

96. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, minėta, atsižvelgtina į CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, taip pat Rekomendacijose (šiuo atveju 8.14 punkte) nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, ginčo pobūdį ir spręstinus klausimus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento turinį.

97. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nurodo, kad nors ieškovės kasacinio skundo dalis, susijusi su apeliacinės instancijos teisme priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu, tenkinama ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis mažinamas, tačiau iš esmės paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo visi ieškovės materialieji teisiniai reikalavimai buvo atmesti, laikytina, jog ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą rengiant kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties.

98. Atsakovė pateikė byloje prašymą priteisti iš ieškovės 5829,54 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginimą.

99. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateiktus jas pagrindžiančius rašytinius duomenis, konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti atsakovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį. Pažymėtina, kad, remiantis Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą maksimalus priteistinas dydis, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei teisinės paslaugos buvo suteiktos 2022 m. IV ketvirtį, sudaro 3026,85 Eur (1780,50 Eur (užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (šiuo atveju 2022 m. II ketvirtis)) x 1,7). Taigi atsakovės prašomas priteisti 5829,54 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą parengimą atlyginimo dydis viršija maksimalų Rekomendacijose nurodytą dydį, todėl turi būti mažinamas (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

100. Atkreiptinas dėmesys, kad Rekomendacijose nustatyti maksimalūs dydžiai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad teismas yra įpareigotas priteisti būtent tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, keliamų teisinių klausimų sudėtingumą, atsakovės pateikto procesinio dokumento pobūdį, jo turinį, aplinkybę, kad atsiliepimą į kasacinį skundą parengusi Advokatų profesinės bendrijos TRINITI JUREX advokatė J. Judickienė atstovavo atsakovei byloje nuo pat jos nagrinėjimo pradžios, taip pat atsižvelgdama į tai, kad ieškovės kasacinio skundo dalis dėl atsakovei iš ieškovės priteisto bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo sumažinimo tenkinama, konstatuoja, jog protinga ir pagrįsta iš ieškovės atsakovės naudai priteistino bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo suma yra 1500 Eur.

101. Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pakeisti ir iš ieškovės G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TV Žaidimai“ (j. a. k. 302708264) priteistą 4522,38 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų dvidešimt dviejų Eur 38 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą sumažinti iki 2183,09 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt trijų Eur 9 ct).

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TV Žaidimai“ (j. a. k. 302708264) iš ieškovės G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Artūras Driukas

Virgilijus Grabinskas