Baudžiamoji byla Nr. 2K-224-628/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35685-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.2.1; 2.1.7.4.1; 2.4.7; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Jočienės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
išteisintojo M. G. (M. G.) gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. nuosprendžiu M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Bylos dalis dėl nukentėjusiosios O. L. S. pareikšto 1400 Eur civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nutraukta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistojo M. G. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. G. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios O. L. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. G. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimų tuo, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2022 m. gegužės 18 d. apie 13.00 val. Vilniuje, Švitrigailos g. 10, prie įvažiavimo į namo vidinį kiemą, sutiko O. L. S., ten nenustatytas asmuo, melagingai teiraudamasis nukentėjusiosios kelio į Vilniaus oro uostą ir link jos artėdamas, taip privertė ją eiti link automobilio, kuriuo jie atvyko, pravertų galinių durelių. O. L. S. priėjus prie automobilio ir atsisėdus ant galinės sėdynės, įkėlė jos kojas ir užtrenkė automobilio dureles, taip atėmė jai galimybę priešintis ir įbaugino, sukėlė nerimą ir saugumo trūkumą, liepė nurodyti savo gyvenamąjį adresą. Atvykus prie O. L. S. namo Vilniuje, ji, būdama įbauginta, įleido M. G. ir nenustatytą asmenį į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Abiem vyrams įsibrovus į buto vidų, nenustatytas asmuo, ribodamas O. L. S. judėjimą, artėdamas prie jos ir priversdamas ją atbulomis trauktis, reikalavo atiduoti pinigus, gintaro dirbinius ir senovinius daiktus. Jie bendrais veiksmais surado ir pagrobė O. L. S. priklausantį 1400 Eur vertės turtą: 700 Eur vertės gintaro luitą, 500 Eur vertės gintaro karolius, 120 Eur monetomis, 80 Eur banknotais.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų bei esamų akivaizdžių prieštaravimų ir nepagrįstai vadovavosi išskirtinai nukentėjusiosios O. L. S. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, todėl pripažindamas M. G. kaltu padarė neteisingas, byloje surinktais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, jog M. G. būtų naudojęs smurtą, grasinimus ar bauginimus, taip įsibrovęs į nukentėjusiosios namus ir ją apiplėšęs. Dėl to apeliacinės instancijos teismas M. G. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė jam, kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išteisinamąjį nuosprendį.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. G., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 180 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, selektyviai ir nenuosekliai įvertino bylai reikšmingus įrodymus, savo procesiniame sprendime neišdėstė teisinių argumentų dėl visų įrodymų vertinimo, kartu ir motyvuotų išvadų, kuriomis remdamasis atmeta ar kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu vadovavosi neišnaudojęs visų galimybių kilusioms tariamoms abejonėms pašalinti, o skundžiamą nuosprendį priėmė remdamasis deklaratyviais motyvais ir prieštaringomis išvadomis. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus ir tai sukliudė jam išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.
3.2. Skundžiamu nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas nusikalstamą veiką nepagrįstai prilygino civiliniams santykiams, visai neatsižvelgdamas į nukentėjusiosios senyvą amžių ir objektyviai sukurtą ją bauginančią bei nesaugią jai situaciją, kai du nepažįstami užsieniečiai vyrai, iš pradžių gatvėje pasiteiravę kelio į oro uostą, vėliau savo pačių iniciatyva nuvežė ją namo pasiimti tariamo užmokesčio už neva siūlomus pirkti peilius, bute reikalavo pinigų, vienas iš šių asmenų ribojo nukentėjusiosios judėjimą, po to iš nukentėjusiosios paėmė visus grynuosius pinigus ir brangius daiktus (gintarinius papuošalus, dirbinius), nukentėjusiajai palikdami peilių rinkinį ir liepdami niekur nesikreipti bei nepasakoti apie įvykį. Toks apeliacinės instancijos teismo pateiktas nurodytų aplinkybių vertinimas negali būti laikomas teisėtu dėl loginių, teisinių spragų, prieštaravimo visuotinai priimtinoms elgesio normoms. Remiantis apeliacinės instancijos teismo logika, bet koks svetimos nuosavybės pasisavinimas nenaudojant smurto ir nukentėjusiajam „mainais“ paliekant bet kokį daiktą laikytinas prekybiniais santykiais. Tai reiškia, kad kaltininkai (vagys, plėšikai), nukentėjusiajam palikę bet kokį savo daiktą (net nebūtinai verte atitinkantį iš nukentėjusiojo pagrobtą turtą), galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visai nevertino nukentėjusiosios galimų motyvų sudaryti tariamą pirkimo–pardavimo sandorį. Bylos duomenys ne tik nepatvirtina nukentėjusiosios valios pirkti iš išteisintojo įrankius, tačiau ir visiškai paneigia laisvų bei sąžiningų pirkimo–pardavimo santykių galimybę: nukentėjusiajai pirkti įrankius tariamai pasiūlyta buvo gatvėje, kur prekyba įrankiais (ypač peiliais) nėra vykdoma; nukentėjusioji, susitikusi su išteisintuoju, neturėjo su savimi pinigų; ji net savo bute neturėjo išteisintojo įvardytos 500 Eur sumos; iš nukentėjusiosios buvo paimta 1400 Eur vertės turto, o tariamai parduotų įrankių vertė yra iki 90,06 Eur; iš nukentėjusiosios buvo paimti papuošalai, gintaro dirbiniai, tai nėra prekyboje vyraujanti atsiskaitymo priemonė; nukentėjusioji iki pat kreipimosi į policiją net nesinaudojo jai paliktais įrankiais; viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad įrankių nepirko, jų nenorėjo, dėl prekybinių santykių su išteisintuoju nesitarė; dėl patirto streso pakriko nukentėjusiosios sveikata. Vadovaujantis protingumo principu, tokios aplinkybės negali atspindėti tariamų prekybinių santykių šalies laisvos valios sudaryti sandorį.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią grasinimas gali būti išreiškiamas pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam, kai situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, tai yra ir nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73/2007, 2K-140-511/2018). Šiuo atveju išvardytos įvykio aplinkybės patvirtina palaužtą nukentėjusiosios valią priešintis, jos įbauginimą, išteisintojo sukurtą ją bauginančią bei grėsmingą jai aplinką, saugumo trūkumą, vėliau įsibrovus į patalpą ir pagrobiant jos turtą. Tai atitinka objektyviąją plėšimo sudėties pusę, todėl M. G. turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas iš esmės nevertino nukentėjusiosios parodymų patikimumo, jų negretino su kitais byloje esančiais įrodymais, nebandė išsiaiškinti galimo parodymų prieštaringumo priežasčių. Be to, šioje byloje kaltinimas M. G. buvo palaikomas dėl plėšimo nenaudojant fizinio smurto, todėl nukentėjusiosios kintanti parodymų dalis dėl galimai prieš ją panaudoto fizinio smurto nėra aktuali. Kita nukentėjusiosios parodymų dalis (dėl įvykio vietos, aplinkybių, veiksmų sekos, išteisintojo ir jo bendrininko veiksmų, įspėjimo nesikreipti į policiją) yra nuosekli, nekintanti, todėl vertintina kaip patikima. Byloje yra gausu kitų įrodymų (liudytojų parodymai, pareiškimas, įvykio registracijos kortelė, įvykio vietos apžiūros protokolas, Valstybinės mokesčių inspekcijos informacija), patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo, nes jie nėra tiesioginiai. Skundžiamame nuosprendyje, be M. G. parodymų, nėra nurodyta jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas pripažinti jį nekaltu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netikrino M. G. parodymų patikimumo, neatkreipė dėmesio į jo parodymų logines spragas, neįvertino išteisintojo ir jo gynėjo procesinio elgesio bei aiškios pozicijos stokos. Nesujungęs visų byloje esančių įrodymų, jais nustatytų aplinkybių į visumą, apeliacinės instancijos teismas negalėjo tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, juo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių teisingumo ir priimti pagrįsto sprendimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Rėksnio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K-P-58-697/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>).
6. Šioje baudžiamojoje byloje prokuroro kasacinis skundas paduotas iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, taikant BK 180 straipsnio 2 dalį, laikymosi apeliacinės instancijos teisme. Prokuroro kasaciniame skunde dėmesio skiriama ir bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų analizei, ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų
7. Kasaciniame skunde ginčijamas M. G. priimtas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, jo neteisėtumas grindžiamas neteisingai, nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, įvertintais įrodymais. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino nukentėjusiosios parodymų patikimumo, jų negretino su kitais byloje esančiais netiesioginiais įrodymais, nebandė išsiaiškinti galimo parodymų prieštaringumo priežasčių. Be to, šioje byloje kaltinimas M. G. buvo palaikomas dėl plėšimo nenaudojant fizinio smurto, todėl nukentėjusiosios kintanti parodymų dalis dėl galimai prieš ją panaudoto fizinio smurto nėra aktuali. Anot prokuroro, skundžiamame nuosprendyje, be M. G. parodymų, nėra nurodyta jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas pripažinti jį nekaltu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netikrino M. G. parodymų patikimumo, neatkreipė dėmesio į jo parodymų logines spragas, neįvertino išteisintojo ir jo gynėjo procesinio elgesio bei aiškios pozicijos stokos. Todėl prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.
8. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių M. G. kaltumą, pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl plėšimo įsibrovus į patalpą. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus ir pripažinęs juos nepakankamais M. G. kaltumui pagrįsti, remdamasis in dubio pro reo principu, išteisino jį dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
9. Nagrinėjant šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinio skundo argumentai ir skirtingos teismų išvados dėl M. G. inkriminuotos veikos padarymo įgalina kasacinės instancijos teismą patikrinti, ar skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ar šiais aspektais nuosprendis atitinka kitus jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).
11. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau apeliacinės instancijos teismo priimtame naujame nuosprendyje (apkaltinamajame ar išteisinamajame) paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkwLTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-190-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-190-648/2018">2K-190-648/2018</a>, 2K-112-895/2019, 2K-204-719/2023).
12. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naują išteisinamąjį nuosprendį M. G., kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų nepadarė. Spręsdamas M. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo prokuroras, neturi, priešingai, atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl tiek atskiri įrodymai, tiek jų visuma yra nepakankami M. G. kaltei pagrįsti. Skundžiamas nuosprendis atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus, kai panaikinamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
13. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, taip pat tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170-699/2016">2K-170-699/2016</a>, 2K-42-507/2017, 2K-365-719/2018 ir kt.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal M. G. gynėjo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, tačiau padarė kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų faktų tikrumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, šis teismas bendrame kitų bylos duomenų kontekste vertino surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus: išteisintojo M. G., nukentėjusiosios O. L. S., liudytojų V. R., S. Idkinaitės, K. Ščito parodymus, rašytinę bylos medžiagą, ir išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. G. nuteisimo yra nepagrįstos, kokius konkrečius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvados argumentuotos, logiškos, paremtos įrodymų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, įrodymų visumos vertinimu, atsižvelgiant į įrodymų sąsajumą, pakankamumą ir patikimumą.
14. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje M. G. kaltumas dėl plėšimo iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiosios O. L. S. parodymais ir kad byloje nėra jokių kitų objektyvių bei patikimų įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog M. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog nagrinėjamo įvykio dieną M. G. bendravo su nukentėjusiąja ir kartu su ja lankėsi šios bute. Tačiau, kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas, M. G. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nukentėjusioji susidomėjo jo pasiūlytomis prekėmis (peilių, indų rinkiniais), tačiau, neturėdama pinigų už prekes sumokėti, pati pasiūlė važiuoti pas ją į namus ir už norimas įsigyti prekes sutiko atsiskaityti bute esančiais pinigais ir gintaro dirbiniais, taip pat kad jis nukentėjusiosios nebaugino, negrasino ir nemušė. Ši išteisintojo versija objektyviais ir patikimais įrodymais nebuvo paneigta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išskyrus nukentėjusiąją O. L. S., byloje nėra jokių tiesioginių įvykio liudytojų. Liudytojai V. R., S. Idkinaitė, K. Ščitas nagrinėjamame įvykyje tiesiogiai nedalyvavo, jo aplinkybių nematė, o apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios O. L. S.. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje esantys įvykio registracijos duomenys, specialistų išvados, Bendrojo pagalbos centro garso įrašas, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys nukentėjusiosios parodymų apie plėšimo aplinkybes taip pat nepatvirtina.
15. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios parodymus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Tiek protokole-pareiškime, tiek pirmosios apklausos metu O. L. S. nurodė, kad prieš ją buvo naudojamas fizinis smurtas, siekiant ją apiplėšti, tačiau vėlesnių apklausų metu ji jau teigė, kad nei automobilyje, nei bute vyrai jos nelietė ir fiziškai nesmurtavo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai dėl nagrinėjamoje byloje itin reikšmingų faktinių aplinkybių yra iš esmės skirtingi. Vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad O. L. S. į policiją dėl galimai 2022 m. gegužės 18 d. įvykdytos nusikalstamos veikos kreipėsi tik 2022 m. rugsėjo 17 d., t. y. nuo įvykio praėjus net keturiems mėnesiams, nors turėjo galimybę tai padaryti iš karto po įvykio ar praėjus kur kas trumpesniam laikotarpiui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs nukentėjusiosios parodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgdamas į jų nenuoseklumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumas kelia abejonių ir neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog M. G. būtų naudojęs smurtą, grasinimus ar bauginimus, taip įsibrovęs į nukentėjusiosios namus ir ją apiplėšęs.
16. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-12-648-2021). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-173/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-173/2014">2K-7-173/2014</a>, 2K-219-693/2017). Priešingai nei teigia kasatorius, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimus, juos ištaisė. Teismas savo išvadas dėl M. G. nekaltumo padarė atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie sudarytų nuoseklią loginę įvykių grandinę, patvirtinančią M. G. kaltumą padarant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, todėl pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu ir konstatavo, jog M. G. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis tinkamai motyvuotas, yra neprieštaringas, išsamus, atitinka bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo rezultatu.
17. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra deklaratyvūs, iš esmės siejami su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu. Kadangi kasatoriaus argumentai, susiję su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. G. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatų – pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Dėl to nėra pagrindų tenkinti prokuroro kasacinį skundą ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį prokuroro nurodytais kasacinio skundo argumentais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjos Danutė Jočienė
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Sigita Jokimaitė
