Civilinė byla Nr. e3K-183-378/2024
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00783-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.4.2.12.1; 2.6.8.12.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei D. M. dėl neteisėtai valdomo daikto išreikalavimo ir įpareigojimo jį perduoti teisėtam savininkui, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo teisę pripažinti sandorį niekiniu teismo iniciatyva ir savininko teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas ieškiniu prašė iš atsakovės išreikalauti jam nuosavybės teise priklausantį, tačiau atsakovės šiuo metu neteisėtai valdomą 2016 m. gamybos barstytuvą „RAUCH AXIS-H 30, EMC+V“, identifikavimo Nr. 09-045307, (toliau – ir daiktas) ir įpareigoti atsakovę daiktą perduoti ieškovui bei priteisti visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad antstolė Rima Adomaitienė vykdė jai pateiktus vykdomuosius dokumentus dėl skolų išieškojimo iš atsakovės. Vykdymo procese antstolė paskelbė atsakovei priklausančio turto varžytynes Nr. 227127, jose, be kita ko, buvo priverstinai parduodamas daiktas – barstytuvas. Varžytynes laimėjo trečiasis asmuo Ž. M., jis į antstolės depozitinę sąskaitą per teisės aktuose nustatytą terminą sumokėjo visą pinigų sumą už perkamą daiktą, todėl antstolė 2022 m. rugsėjo 16 d. surašė Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-22-37-45027 (toliau – ir aktas). 2022 m. rugsėjo 21 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 20220921-1 (toliau – ir sutartis), kurios pagrindu pardavėjas trečiasis asmuo pirkėjui ieškovui pardavė daiktą – barstytuvą. Sutarties šalys susitarė, jog nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo momento. Prieš sudarant sutartį ieškovas buvo informuotas apie tai, jog perkamas daiktas vis dar yra pas buvusią jo savininkę atsakovę. Pardavėjas raštu pranešė buvusiai turto savininkei, jog daiktas iš jos bus atsiimamas 2022 m. rugsėjo 22 d., tačiau kai nurodytą dieną ieškovas kartu su pardavėju nuvyko pas atsakovę, ši atsisakė perduoti daiktą, nurodė, jog daiktą ji perdavė savo draugei M. B..
4. Ieškovas 2022 m. rugsėjo 23 d. atsakovei bei M. B. pateikė reikalavimą perduoti kilnojamąjį turtą, dar kartą informavo, jog jis yra daikto savininkas, ir pakartotinai pareikalavo perduoti jam teisėtai priklausantį turtą 2022 m. rugsėjo 24 d. 15 val., tačiau kai nuvyko atsiimti jam priklausančio turto pas M. B., daiktas vis tiek jam nebuvo perduotas. Ieškovas 2022 m. spalio 4 d. el. paštu kreipėsi į M. B. ir pareikalavo sudaryti jam sąlygas pasiimti daiktą, tačiau M. B. tą pačią dieną el. paštu informavo ieškovą apie tai, jog pas ją daikto jau nebėra, o dėl jo buvimo vietos ir atsiėmimo ieškovas turėtų kreiptis į atsakovę arba jos atstovą. 2022 m. spalio 24 d. ieškovas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Ieškovas pateikė argumentus, kad jo ir atsakovės nesieja jokie prievoliniai santykiai, yra visos šešios sąlygos tenkinti vindikacinio ieškinio reikalavimus.
5. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys neatitinka vindikaciniam ieškiniui keliamų reikalavimų, o būtent – ieškovas niekada faktiškai nevaldė daikto, taip pat ir neturėjo nuosavybės teisės į daiktą iki šį užvaldant atsakovei. Atsakovė valdo daiktą teisėtai, naudodamasi sulaikymo teise, apie tai ji 2022 m. rugsėjo 22 d. pranešė Ž. M.. Paaiškino, kad sulaikymo teise atsakovė pasinaudojo dėl to, jog Ž. M. nėra įvykdęs prievolės grąžinti jai kuro talpyklą, dėl kurios buvo kilęs ginčas teisme civilinėje byloje Nr. e2-561-650/2023.
6. Atsakovė pažymėjo, kad sutartis yra tariamasis sandoris, teismo prašė ex officio (pagal pareigas) pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Atsakovės teigimu, tariamojo sandorio sudarymą pagrindžia tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos neįprastos, neprotingos, dirbtinės – ieškovas įsipareigojo sumokėti už barstytuvą palyginti didelę sumą (12 500 Eur), pastarojo neapžiūrėjęs, nepatikrinęs, nuosavybės teisė į daiktą perleista sutarties sudarymo metu, nors kainą ieškovas įsipareigojo sumokėti tik per 14 d., ieškovas nepateikė duomenų, kad jis sutartą kainą sumokėjo Ž. M., pats daikto pardavimas buvo skubotas, Ž. M. neatsiėmus daikto iš atsakovės, nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas negalėjo nusipirkti kitur tokio barstytuvo ir kad tokio daikto kaina buvo itin maža, kas būtų pateisinę skubotą daikto įsigijimą.
7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsiliepime patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes ir papildomai pažymėjo, kad pagal sutartį ieškovas visiškai atsiskaitė su juo, sutartis yra visiškai teisėtas bei galiojantis sandoris.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino niekine ex officio 2022 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20220921-1, sudarytą tarp trečiojo asmens ir ieškovo dėl barstytuvo „RAUCH AXIS-H 30, EMC+V“, identifikavimo Nr. 09-045307, pardavimo.
9. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta rašytinė sutartis, pagal kurią nuosavybės teisė į daiktą perleista nuo sutarties pasirašymo dienos (2022 m. rugsėjo 21 d.), tačiau daikto ieškovas faktiškai nepradėjo valdyti, trečiasis asmuo, būdamas daikto pardavėjas, kliūčių valdyti daiktą nepašalino, todėl faktiškai nuosavybės teisė į daiktą nebuvo perduota.
10. Teismas vertino, kad nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, jog, ieškovui tinkamai pagal sutartį atsiskaičius su trečiuoju asmeniu, tiek finansinė operacija (pinigų perdavimas už daiktą), tiek ir turtinės padėties pasikeitimas buvo tinkamai fiksuojami vedant finansinę (buhalterinę) apskaitą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Todėl dėl šių aplinkybių nebuvimo teismas abejojo ieškovo teiginiu, kad jis yra teisėtas daikto savininkas.
11. Teismas, analizuodamas šalių bei trečiojo asmens veiksmus laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d., padarė išvadą, kad trečiasis asmuo, 2022 m. rugsėjo 22 d. sužinojęs apie daikto sulaikymą, siekdamas neprarasti daikto (jį atsiimti), ėmėsi atitinkamų veiksmų, o būtent į susitikimą su atsakove atsivedė ieškovą, teigia, kad ieškovas yra daikto savininkas, kuriam ir reikia perduoti daiktą. Taigi šių aplinkybių visuma leido abejoti aplinkybe, kad sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugsėjo 21 d. ir kad tuo metu buvo perleista nuosavybės teisė į daiktą.
12. Teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog jo, kaip savininko, teisės yra pažeistos. Siekdamas įrodyti šią aplinkybę ieškovas tik teigė, kad, neperdavus jam daikto, buvo pažeistos jo, kaip savininko, teisės, tačiau kaip konkrečiai pasireiškė pažeidimas, kokias pasekmes jam sukėlė daikto neperdavimas, ieškovas neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis).
13. Teismas nusprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą ir kad daikto valdymo teisę prarado be savo valios (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad reiškiant vindikacinį ieškinį reikalinga nustatyti aplinkybių visumą, todėl vien šių aplinkybių nebuvimas sudaro pagrindą atmesti ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 270 straipsnis).
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovė gali naudotis sulaikymo teise prieš teisėtą daikto savininką. Todėl šioje byloje teismui nenustačius, kad ieškovas turi nuosavybės teisę į daiktą, atsakovė neturi teisinio pagrindo naudoti šio pažeistų teisių gynimo būdo prieš ieškovą. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas atsakovės argumentus, susijusius su sulaikymo teise, atmetė kaip nepagrįstus.
15. Teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog pagal sutartį įgijo nuosavybės teisę į daiktą, daiktas jam faktiškai nebuvo perduotas, jis jo nevaldė, nepateikė įrodymų, kad sumokėjo daikto kainą, kad daikto nuosavybės teisės ir finansinės operacijos duomenys buvo tinkamai įforminti atliekant finansinę (buhalterinę) apskaitą. Sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti daikto sulaikymo. Teismas nusprendė, kad atsakovė byloje įrodė, jog sandorio negaliojimo pagrindas yra realus, jį pagrindžia byloje esantys įrodymai, todėl sutartį laikė niekiniu sandoriu nuo jos sudarymo momento, nes sutarties šalys nesiekė sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žinojo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78, 1.86 straipsniai).
16. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo, apeliacinį skundą atmetė ir sprendimą paliko nepakeistą.
17. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl barstytuvo perleidimo laikytina sudaryta tik dėl akių. Ieškovas faktiškai valdyti daikto nepradėjo, o trečiasis asmuo, būdamas daikto savininkas, kliūčių priimti nupirktą daiktą iš varžytynių nepašalino, todėl daiktas faktiškai nebuvo ieškovui perduotas ir jo pradėtas valdyti. Nėra duomenų, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma ir sukėlė jos šalims teisines pasekmes, t. y. kad ieškovas atsiskaitė su trečiuoju asmeniu, buvo skaičiuojama ir reikalaujama sumokėti bauda už pirkimo sutarties sąlygų neįvykdymą.
18. Taip pat kolegija konstatavo, kad nors sutartyje šalys susitarė dėl nuosavybės teisės į barstytuvą ieškovui perėjimo nuo sutarties sudarymo momento, tačiau ieškovas sutartimi negalėjo įgyti nuosavybės teisės nuo sutarties sudarymo, nes ieškovas daikto faktiškai nepradėjo valdyti. Trečiasis asmuo, būdamas daikto pardavėjas, kliūčių valdyti daiktą nepašalino, todėl nuosavybės teisė į daiktą faktiškai nebuvo perduota.
19. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingai kvalifikavo ieškovo ieškinį kaip vindikacinį, ir atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas suklydo atlikdamas ginčo teisinę kvalifikaciją.
20. Kolegija konstatavo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai ištyrė ir įvertino sutarties turinį, šalių elgesį, jų ketinimus ir šios sutarties nevykdymo aplinkybes, todėl pagrįstai priėjo prie išvados, jog yra teisinis pagrindas ex officio konstatuoti tariamojo sandorio negaliojimą ir pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį niekine.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą niekiniu teismo iniciatyva (lot. ex officio), konkrečiai – CK 1.78 straipsnio 5 dalies ir 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
21.2. Teismų sprendimai pripažinti barstytuvo pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu ex officio, nesant akivaizdaus pagrindo pripažinti sandorį niekiniu ir nesant atsakovės savarankiško reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.78 straipsnio 5 dalies ir 1.86 straipsnio pagrindais, lėmė šių teisės normų taikymo pažeidimą. Nurodytas pažeidimas, kaip turintis esminę reikšmę vienodam aptariamos teisės aiškinimui ir taikymui, turėjo įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus. Gausioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje būtent pasisakoma tik dėl akivaizdaus sandorio negaliojimo pagrindo ir teismo teisės ex officio tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, o akivaizdžių pagrindų byloje nebuvo nustatyta, dėl to teismai neturėjo teisės ex officio pripažinti sandorį niekiniu taikant CK1.78 straipsnio 5 dalies ir 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas.
21.3. Esmingai buvo pažeisti civilinio proceso dispozityvumo (CPK 13 straipsnis) ir rungimosi (CPK 12 straipsnis) principai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios asmens teisę į teisingą teismą, turėjusios esminę įtaką priimant neteisėtus sprendimus, nes ieškovas nebuvo tinkamai informuotas, jog teismas gali vertinti sutarties (ne)galiojimo klausimą ex officio. Ieškovas, esant visiškai kitam bylos dalykui, ir neturėjo bei negalėjo įrodinėti aplinkybių, susijusių su sandorių negaliojimo pagrindu, įtvirtintu CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, todėl teismo procesiniai sprendimai yra siurpriziniai.
21.4. Teismai netinkamai atliko faktinių bylos aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir pareikštą ieškinį nepagrįstai pripažino vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis). Teismai, neatsižvelgdamas į tai, jog atsisakanti ieškovui perduoti barstytuvą atsakovė nuosavybės teisių į šį daiktą neteko antstolei jį pardavus iš varžytynių, iš ieškovo byloje reikalavo įrodyti ir tokias vindikacinio ieškinio aplinkybes, kurių tokiose situacijose įrodyti nėra įmanoma. Turėdami pareigą tinkamai parinkti teisinį pagrindą, teismai apsiribojo vindikacinį ieškinį reglamentuojančių teisių normų taikymu, tačiau nevertino galimybės taikyti kitus teisių gynybos būdus. Teismai nepasisakė dėl vieno iš savarankiškų ieškovo ieškinyje nurodytų teisės gynybos būdų, t. y. įpareigojimo atsakovę perduoti barstytuvą ieškovui (CK 1.138 straipsnio 4 dalis), o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
21.5. Teismai padarė proceso teisės normų – CPK 176 straipsnio, 177 straipsnio 2 dalies, 185 straipsnio – pažeidimus, kadangi teismo išvados, kad ieškovas neįrodė turintis nuosavybės teisę į barstytuvą ir kad nėra duomenų, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma, sukėlė jos šalims teisinių pasekmių ir tuo pagrindu pirkimo–pardavimo sandoris buvo pripažintas negaliojančiu ex officio, esmingai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, paneigia CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, pagal kurią nuosavybės teisė gali pereiti daikto įgijėjui ne nuo daikto perdavimo momento, o nuo sutarties pasirašymo.
21.6. Bendroji nuosavybės teisės perėjimo momento taisyklė šiuo konkrečiu atveju nėra taikoma, o nuosavybės teisės perėjimo momentu sutarties šalių susitarimu laikytina barstytuvo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo diena, t. y. 2022 rugsėjo 21 d. – būtent šią dieną pagal barstytuvo pirkimo–pardavimo sutarties, taip pat ir pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškovas faktiškai įgijo barstytuvo nuosavybės teisę.
21.7. Teismas nepagrįstai ignoravo ir (ar) netinkamai vertino svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes, paneigiančias teismų išvadas, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuris nebuvo vykdomas.
22. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Toks pagrindas neturi būti akivaizdus civilinės bylos iškėlimo metu ar tik byloje paaiškėjus apie tokio sandorio egzistavimą.
22.2. Ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje tapo tai, ar sutartis išties yra galiojanti, ar ieškovas išties yra barstytuvo savininkas. Dėl to neabejotina, kad konkretaus sandorio – sutarties – teisėtumo vertinimas pateko į ieškiniu apibrėžtą ginčo dalyką, o tai įgaliojo teismą ex officio pripažinti sutartį niekine, nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes.
22.3. Ieškovas nuosavybės teisę į barstytuvą grindžia ne turto pardavimo iš varžytynių aktu, o sutartimi. Sutarties 5.1 punkte buvo nustatyta, kad ieškovui yra žinoma, jog barstytuvas yra pas atsakovę, sutarties 5.2–5.3 punktuose buvo nustatyta, kad yra tikimybė, jog barstytuvo atsakovė laisva valia negrąžins. Taigi, ieškovas, sudarydamas sutartį, neabejotinai ketino pirkti tokį daiktą, kurio valdymas buvo apsunkintas, t. y. net trečiasis asmuo faktiškai barstytuvu nedisponavo, jo nevaldė. Ieškovas, sutikdamas pirkti tokį daiktą, iš esmės sutiko su tuo, kad neturės valdymo teisės į jį neapibrėžtą laiką. Dėl to teismai pagrįstai laikė, jog ieškovas barstytuvo valdymo teisę yra praradęs savo valia, t. y. pats sutartimi sutiko pirkti tokį daiktą, kurio negalės valdyti nei jis pats, nei šį daiktą gali valdyti trečiasis asmuo.
22.4. Trečiasis asmuo, kuris nuo antstolės 2022 m. rugsėjo 16 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-22-37-45027 sudarymo faktiškai barstytuvo neturėjo, fiziškai jo nevaldė, objektyviai negalėjo perduoti ieškovui nuosavybės teisės (dviejų sudedamųjų jos dalių – valdymo bei naudojimo) į barstytuvą nuo sutarties pasirašymo dienos. Nei tą dieną, nei kada nors vėliau nei ieškovas, nei trečiasis asmuo barstytuvo nevaldė, juo nesinaudojo. Dėl to pagrįsta teismų išvada, jog sutarties pagrindu nuosavybės teisės į barstytuvą ieškovas nėra įgijęs, o kartu yra neįrodęs vienos iš vindikaciniam ieškiniui keliamų sąlygų, t. y. buvimo vindikuojamo daikto savininku.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų, sandorio pripažinimo niekiniu teismo iniciatyva (ex officio)
23. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 31 punktas).
24. Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjU5LTM4MS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-259-381/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-259-381/2021">e3K-3-259-381/2021</a>, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc2LTM3OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-176-378/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-176-378/2022">e3K-3-176-378/2022</a>, 46 punktas).
25. Teismui nagrinėjant civilines bylas, ginamos ne vien ieškovo, bet ir atsakovo teisės. Galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimai) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Nurodytų gynimosi priemonių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjE0LTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-214-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-214-611/2019">e3K-3-214-611/2019</a>, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015). Atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą, visų pirma, nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjg5LTEwNzUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-289-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-289-1075/2018">e3K-3-289-1075/2018</a>, 23 punktas).
26. Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMtODIzLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123-823/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123-823/2022">3K-3-123-823/2022</a>, 31 punktas).
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 21 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu pardavėjas trečiasis asmuo pirkėjui ieškovui pardavė daiktą – barstytuvą. Sutarties šalys susitarė, jog nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo momento. Prieš sudarant sutartį ieškovas buvo informuotas apie tai, jog perkamas daiktas vis dar yra pas buvusią jo savininkę atsakovę. Pardavėjas raštu pranešė buvusiai turto savininkei, jog daiktas iš jos bus atsiimamas 2022 m. rugsėjo 22 d., tačiau kai nurodytą dieną ieškovas kartu su pardavėju nuvyko pas atsakovę, ji atsisakė perduoti daiktą, nurodė, jog daiktą perdavė savo draugei. Ieškiniu prašė iš atsakovės išreikalauti ieškovui nuosavybės teise priklausantį, tačiau atsakovės šiuo metu neteisėtai valdomą barstytuvą ir įpareigoti atsakovę daiktą perduoti ieškovui. Atsakovė byloje priešieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė, savo teises gynė atsikirtimų į ieškinį forma, be kita ko, teigė, jog pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tik dėl akių.
28. Bylą nagrinėję teismai pirkimo–pardavimo sutartį ex officio pripažino niekine, konstatavę, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma ir sukėlė jos šalims teisinių pasekmių, kadangi ieškovas daikto faktiškai valdyti nepradėjo; pirkėjas neįvertino daikto būklės, byloje nėra duomenų apie kainos už parduotą daiktą sumokėjimą. Teismai nusprendė, jog sutartis buvo sudaryta tik siekiant trečiajam asmeniui išvengti daikto sulaikymo, atsakovei teikiant reikalavimą dėl priešpriešinio prievolės įvykdymo (jai priklausančios kuro talpyklos grąžinimo).
29. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.
30. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar jis pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNC0zMTMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-34-313/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-34-313/2020">3K-3-34-313/2020</a> 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
31. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-823/2024 83 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a>).
33. Aptarti kasacinio teismo išaiškinimai sudaro pagrindą vertinti, jog tam, kad ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga.
34. Nagrinėjamoje byloje teismai, nagrinėdami ieškinio reikalavimą dėl daikto, įsigyto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, išreikalavimo iš atsakovės, nesant priešieškinio pripažinti šią sutartį negaliojančia, ėmėsi tirti aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu bei jos vykdymu, ir padarė išvadą, jog sandoris yra sudarytas tik dėl akių (sandoris yra tariamasis).
35. Kasacinio teismo praktika dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
37. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018 41, 43 punktus).
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad sandorio tariamumo faktas gali būti konstatuotas tik esant nustatytoms konkrečioms faktinėms aplinkybėms. Kad teismas ex officio galėtų pripažinti sandorį niekiniu dėl tariamumo, šios nutarties 37 punkte nurodytos aplinkybės turi būti akivaizdžios ir nenustatytinos laikantis laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Jeigu šios aplinkybės nėra akivaizdžios, tariamumo faktas gali būti nustatytas tik išsiaiškinus konkrečias faktines aplinkybes ir teismas negali imtis tirti tokių aplinkybių, jeigu byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo tariamuoju, kadangi tokios aplinkybės nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką.
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, jog pirkimo–pardavimo sutartis yra (akivaizdžiai) niekinė, šalys, gindamos savo pozicijas, nurodė daug tirtinų faktinių aplinkybių, taip pat ir susijusių su nuosavybės teisės į ginčo daiktą perėjimo momentu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutarties niekinis pobūdis nėra akivaizdus ir dėl šios priežasties teismas negalėjo pripažinti sutarties niekine ex officio, nesant proceso įstatymų nustatyta tvarka pareikšto ieškinio ar priešieškinio reikalavimo, kuriuo ši sutartis būtų ginčijama CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu.
40. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį niekine ex officio, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu ir pažeidė civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus.
Dėl savininko teisės išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo
41. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą.
42. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovas, pasinaudodamas CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta teise, reiškia vindikacinį ieškinį. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 19 punktą).
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; ir kt.).
44. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas reiškė vindikacinį reikalavimą (CK 4.95 straipsnis) ir nurodė tokio reikalavimo faktinį pagrindą – kad 2022 m. rugsėjo 21 d. jis iš trečiojo asmens nusipirko barstytuvą. Sutarties šalys susitarė, jog nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo momento. Prieš sudarant sutartį ieškovas buvo informuotas apie tai, jog perkamas daiktas vis dar yra pas buvusią jo savininkę atsakovę, kadangi pardavėjas šį daiktą įsigijo varžytynėse. Atsakovė teikė atitinkamus atsikirtimus, be kita ko, nurodė ir tai, kad barstytuvas yra sulaikytas dėl to, jog trečiasis asmuo (pardavėjas) nėra įvykdęs prievolės grąžinti jai kuro talpyklą, dėl kurios buvo kilęs ginčas teisme civilinėje byloje Nr. e2-561-650/2023.
45. Taigi, ieškovas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, visų pirma turėjo įrodyti, kad būtent jis turi nuosavybės teisę į prašomą išreikalauti kilnojamąjį daiktą – barstytuvą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę ir garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją, nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko), teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
46. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai reglamentuojami CK 4.47 straipsnyje. Ieškovas nuosavybės teisės atsiradimą į ginčo daiktą kildino iš pirkimo–pardavimo sutarties. Pirkimo–pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).
47. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad reguliavimas (bendrosios nuostatos), taikytinas nustatant momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę, įtvirtintas ne prievolių (CK šeštoji knyga), bet daiktinius (CK ketvirtoji knyga) santykius reglamentuojančiose CK normose. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-403/2024, 25 punktas).
48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendroji taisyklė, jog nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma tik kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-504-687/2017 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 21 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu pardavėjas trečiasis asmuo pirkėjui ieškovui pardavė daiktą – barstytuvą, sutarties šalys susitarė, jog nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo momento. Toks šalių susitarimas neprieštarauja CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl, nenuginčijus pirkimo–pardavimo sutarties, yra pagrindas konstatuoti, jog nuosavybės teisė į prašomą išreikalauti daiktą ieškovui perėjo nuo sutarties pasirašymo momento.
50. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo (pardavėjas) šį daiktą įsigijo varžytynėse. CPK 715 straipsnyje nustatyta, kad nuo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo momento laikoma, jog yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą. Toks iš varžytynių parduodamo turto nuosavybės perėjimo momentas yra išimtis iš bendrosios CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės. Turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 724 straipsnio 2 dalis).
51. Kaip minėta šios nutarties 42 punkte, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas, be kita ko, privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi šia kasacinio teismo praktika, nusprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą ir kad daikto valdymo teisę prarado be savo valios. Teismai konstatavo, kad ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartis, kurioje šalys susitarė, jog nuosavybės teisė į kilnojamąjį daiktą pirkėjui perleidžiama nuo sutarties pasirašymo dienos, kai pats daiktas pardavėjo dar nebuvo faktiškai išreikalautas ir priimtas iš buvusios daikto savininkės, nepagrindžia teisėto nuosavybės teisės perėjimo momento, nes kliūtys valdyti daiktą ir juo disponuoti paties pardavėjo nebuvo pašalintos. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovui nuosavybės teisė į kilnojamąjį daiktą sutarties pasirašymo metu negalėjo būti perduota. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinės instancijos teismo argumentai pripažintini nepagrįstais.
52. CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Kaip jau minėta šios nutarties 50 punkte, nuosavybės teisė trečiajam asmeniui į ginčo daiktą – barstytuvą perėjo nuo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo momento, o tai reiškia, kad jis, būdamas savininkas, galėjo pirkimo–pardavimo sutartimi šią teisę perduoti ieškovui. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatas, perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Antai, jeigu daiktas yra apsunkintas sulaikymo teise, tai ji kaip daikto suvaržymas pereina naujajam savininkui. Daikto pardavėjas turi informuoti pirkėją apie kitų asmenų teises ar pretenzijas į daiktą. Disponuodamas informacija apie kitų asmenų pretenzijas į daiktą, pirkėjas pats apsisprendžia, ar jis perka daiktą tokiomis sąlygomis, tačiau pats daikto sulaikymo faktas nėra kliūtis disponuoti daiktu. Byloje nustatyta, kad ieškovui buvo žinoma, jog po varžytynių ginčo daiktas liko vis dar valdomas atsakovės, ji atsisakė daiktą perduoti, gindamasi sulaikymo teise. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nenustatyta, kad sulaikymo teisė yra galiojanti, apeliacinės instancijos teismas šių išvadų nepaneigė.
53. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovas įgijo daiktą, kurio nuosavybės teisė buvo apsunkinta (daiktas liko atsakovės dispozicijoje), šios aplinkybės jam buvo žinomos daikto įsigijimo metu. Šalims pirkimo–pardavimo sutartimi susitarus, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo sutarties sudarymo momento, ieškovas įgijo visas teises ir pareigas, kurias turėjo daikto pardavėjas. Trečiasis asmuo, įgijęs ginčo daiktą varžytynėse ir tapęs jo savininku nuo varžytynių akto surašymo momento, turėjo subjektinę teisę reikalauti iš atsakovės jam grąžinti šį daiktą, todėl ši teisė pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėjo ieškovui.
54. Minėta, kad sprendžiant dėl vindikacinio ieškinio pagrįstumo, turi būti nustatyta ar atsakovas prašomą išreikalauti daiktą valdo neteisėtai. Bylą nagrinėję teismai sprendė, jog nuosavybės teisė į ginčo daiktą sutarties pasirašymo metu negalėjo būti perduota ir pripažino pirkimo pardavimo sutartį niekine, todėl aplinkybių, susijusių su daikto valdymo teisėtumu netyrė ir neanalizavo. Kasacinis teismas netiria nei byloje jau esančių, nei naujų įrodymų, nenustato faktinių aplinkybių. Kasacinio proceso metu yra tikrinamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes taikytinas įstatymas buvo teisingai išaiškintas ir pritaikytas, atsižvelgiant į spręstinų klausimų reikšmingumą vienodos teismų praktikos formavimui, todėl aplinkybės ar atsakovė ginčo daiktą valdo neteisėtai turi būti nustatytos ir ištirtos nagrinėjant bylą iš naujo.
55. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės perdavimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios teismo teisę pripažinti sandorį niekiniu ex officio, todėl nepagrįstai nesprendė dėl atsakovės valdymo teisėtumo, o tai sudaro pagrindą skundžiamą procesinį sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl naujų kasaciniam teismui pateiktų įrodymų
56. Ieškovas pateikė teismui prašymą pridėti prie bylos rašytinius paaiškinimus ir Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą. Šiais įrodymais ieškovas siekia paneigti, kad atsakovė neturėjo daikto sulaikymo teisės ir negalėjo šia teise remtis atsikirsdama į ieškinį. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, atsisako priimti ieškovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir grąžina juos ieškovui. Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovas turi teisę šiuos įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, t. y. galutinis sprendimas nėra priimamas, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
