Baudžiamoji byla Nr. 2K-247-303/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54919-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2; 2.2.2.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
išteisintajam A. D.,
išteisintojo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui Jonui Butkui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. atstovo advokato Jono Butkaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 14 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo E. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš draudimo bendrovės „AAS BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje jam priteista 13 000 Eur neturtinės ir 208 Eur turtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiosios L. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš draudimo bendrovės „AAS BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje priteista 2000 Eur neturtinės ir 205 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo E. Š. civilinio ieškinio dalis dėl jo patirtų gydymo bei protezavimo išlaidų atlyginimo priteisimo perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 14 d. nuosprendžiu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo advokato J. Butkaus apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. D. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiųjų atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, jo gynėjo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 ir 101 punktų reikalavimus, padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, t. y. 2018 m. lapkričio 16 d. apie 17.41 val. (duomenys neskelbtini) esančioje keleivių įlaipinimo aikštelėje, vairuodamas maršrutinį autobusą (duomenys neskelbtini), prieš pradėdamas važiuoti į priekį ir keisdamas važiavimo kryptį, buvo neatidus ir neatsargus, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir autobuso priekiniu dešiniuoju ratu užvažiavo pėsčiajam E. Š. ant kairės kojos, dėl to šiam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė A. D. išteisinamąjį nuosprendį. Teismas konstatavo, kad A. D. kilusioje eismo situacijoje elgėsi atsargiai ir atsakingai, įsitikino, kad atlikti suplanuotą manevrą yra saugu, nukentėjusysis E. Š. įvykio metu A. D. buvo nematomoje zonoje, ištirtų įrodymų visumos nepakanka konstatuoti, kad A. D. matė ar objektyviai turėjo galimybę pamatyti ties dešine autobuso puse judantį nukentėjusįjį. Vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kitam; teismų praktikoje yra pažymėta, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, jog transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Pareigos imtis papildomų atsargumo priemonių atsiradimas, pavyzdžiui, sustabdyti transporto priemonę, teismų praktikoje siejamas su kitų eismo dalyvių rizikingu elgesiu arba kita ypatinga, gyvenimo patirties patvirtinta situacija, rodančia, kad asmuo gali pažeisti KET, arba kai asmuo turi realią galimybę pastebėti kitas, eismo saugumui pavojų keliančias aplinkybes. A. D. neturėjo pagrindo imtis kokių nors papildomų atsargumo priemonių, pvz., sustabdyti autobusą ir (ar) pan., neturėjo ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis nesilaikys elementarių pėstiesiems konkrečioje įvykio vietoje keliamų reikalavimų – laukti autobuso nustatytoje vietoje, nebūti važiuojamojoje autobuso aikštelės dalyje, A. D. negalėjo ir neturėjo numatyti, jog keleivis, norintis pakliūti į autobusą, gali bandyti autobusą sustabdyti važiuojamojoje aikštelės dalyje, bandydamas į jį pabelsti ar kitaip atkreipti tamsoje vairuotojo dėmesį. Nagrinėjamas eismo įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas), A. D. veikoje nėra nustatytas būtinas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymis – kaltė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. atstovas advokatas J. Butkus kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį A. D. ir priimdamas jam išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalį, kaip nukreipiančiąją teisės normą į KET (atitinkamai – KET 9 ir 101 punktus). Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje esančioje situacijoje vairavus transporto priemonę galiojo pasitikėjimo principas, reiškiantis, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2016, 2K-325-942/2017, 2K-97-689/2017). Įvykus eismo įvykiui, kuriame dalyvavo didesnio pavojaus šaltinis ir fizinis asmuo, fizinio asmens padarytas KET pažeidimas negali būti laikomas pagrindu, šalinančiu didesnio pavojaus šaltinio valdytojo baudžiamąją atsakomybę; toks pagrindas gali būti tik neturėjimas techninės galimybės išvengti eismo įvykio.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 32 punkte nurodė nutartis bylose, kuriose eismo įvykiuose dalyvavo lygiaverčiai dalyviai – didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, taigi jomis negalėjo būti remiamasi kaip precedentais šioje baudžiamojoje byloje (atitinkamai – kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368-511/2015, 2K-325-942/2017, 2K-97-689/2018). Be to, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio 33 punkte aiškinant kazusą nepagrįstai remiamasi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, nes bylų esmė ir faktinės aplinkybės, palyginti su nagrinėjama situacija, skiriasi.
3.4. Iš vaizdo įrašo, esančio byloje, matyti, kad E. Š. link autobusų aikštelės artėjo tuo metu, kai autobusas stovėjo. Autobusui pradėjus judėti į priekį, nukentėjusysis praėjo vairuotojo matymo zonoje. Tai įrodo, kad A. D. nevykdė KET 101 punkte nustatyto reikalavimo, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Nors nukentėjusysis E. Š. pažeidė KET 44, 49 punktų reikalavimus, tačiau tai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis ir būtina kilusių padarinių sąlyga.
3.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. D. pažeidė KET 9 ir 101 punktų reikalavimus, E. Š. buvimas šalia A. D. vairuojamo autobuso nelaikytinas staiga važiuojamojoje dalyje atsiradusia kliūtimi. A. D. turėjo ir galėjo numatyti jo atliekamo manevro rizikingumą bei pavojingumą, tai, jog gali būti sužaloti kiti asmenys, ypač vaikai ar psichotropinius vaistus vartojantys bei nervinę įtampą patiriantys asmenys (apie E. Š. patiriamą nervinę įtampą ir vartojamus psichotropinius vaistus per teismo posėdį pirmosios instancijos teisme nurodė A. D. gynėjas). Kadangi vairuotojas valdo didesnio pavojaus šaltinį, jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. E. Š., būdamas važiuojamojoje autobusų stoties dalyje, turėjo teisę galvoti, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, keisdamas judėjimo kryptį, įvykdys jam keliamus KET reikalavimus, įsitikins, kad jo judėjimo kryptyje nėra kliūčių ir E. Š. nekliudys.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, darė įrodymais nepagrįstas išvadas, kad A. D. neturėjo galimybės matyti į važiuojamąją kelio dalį išėjusio E. Š. Tačiau iš vaizdo įrašo, esančio byloje, matyti, kad apie dvi sekundes E. Š. buvo A. D. matymo zonoje, taigi jei jis, laikydamasis KET reikalavimų, būtų žiūrėjęs ta kryptimi, neabejotinai E. Š. būtų pastebėjęs.
3.7. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 38 punkte, priešingai, nei nustatyta KET 101 punkte, potencialaus pavojaus judėjimui zona yra apibrėžta ne ta zona, į kurią juda autobusas, bet zona, buvusi už autobuso. Teismo išvada, kad A. D. tinkamai įsitikino, jog pradėti manevrą yra saugu, nepagrįsta – manevrą į dešinę pusę vairuotojas atliko nematydamas, kas yra autobuso dešinėje pusėje, t. y. pažeisdamas KET 101 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalį, be to, prieštaringai teigiama, kad prie priekinio dešiniojo autobuso rato yra akloji zona, nors bylos duomenys to nepatvirtina – autotechninės ekspertizės akte pabrėžta, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie aikštelės važiuojamojoje dalyje buvusio pėsčiojo matomumą iš autobuso vairuotojo vietos, be to, matomumui patikrinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tyrimo neatliko, o liudytojo D. R. (D. R.) parodymai apie tai yra prieštaringi.
3.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi eismo dalyvių pasitikėjimo principu, nes transporto priemonės vairuotojo ir pėsčiojo KET žinių lygis skiriasi. Byloje nustatyta, kad E. Š. įėjo į autobusų aikštelės važiuojamąją dalį, taigi atliko veiksmą, kuris iš autobuso vairuotojo reikalavo papildomų atsargumo priemonių, nes judėdamas į priekį ir į dešinę autobuso vairuotojas privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu. Teismas nepagrįstai E. Š. ir L. Š. parodymus laikė nepagrįstais. Nevertinta įvykio vietos schema, konkreti autobuso buvimo vieta, aplinkybės, kad pagal įvykio vietos schemą ir konkrečią įvykio vietos situaciją autobusas prieš pat įvykį ir jo metu buvo šalia įlaipinimo vietos, perono, kad peronas buvo autobuso dešinėje, o važiuojamosios aikštelės kairė pusė, kurioje galėjo būti stovinčių automobilių, buvo priešingoje pusėje, už 20–30 metrų nuo autobuso, pats autobuso apsisukimas tuo metu dar nevyko.
3.9. Kasatorius taip pat nurodo, kad kadangi apeliacinės instancijos teismas didelio nukentėjusiojo neatsargumo klausimo neišsprendė, nuosprendyje nepasisakyta dėl esminės būsimo civilinio proceso sąlygos, jei apeliacinės instancijos teismo nuosprendis liktų galioti. Priešingai, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, būtinoji žalingų padarinių atsiradimo sąlyga yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo (A. D.) padarytas KET pažeidimas, dėl kurio A. D. vairuojamas autobusas užvažiavo ant E. Š., šio veiksmai neatėmė iš A. D. galimybės išvengti eismo įvykio.
4. Civilinės atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovas generalinis direktorius L. S. atsiliepimu į nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. atstovo advokato J. Butkaus kasacinį skundą prašo jį atmesti, bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėti nedalyvaujant UAB (duomenys neskelbtini) atstovui. Atsiliepime nurodoma:
4.1. Pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl kaltės nebuvimo A. D. veiksmuose. Pagal bendrąsias KET normas vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kitam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018), vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vairuotojas neturėjo ir negalėjo numatyti, jog nukentėjusysis nesilaikys elementarių pėstiesiems konkrečioje įvykio vietoje keliamų reikalavimų – laukti autobuso tam nustatytoje vietoje, nesiblaškyti autobuso aikštelės važiuojamojoje dalyje (nebandyti stabdyti autobuso išėjus į aikštelės važiuojamąją dalį). Bylos duomenys patvirtina, kad A. D. veiksmai turėtų būti vertinami kaip kazusas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015 ir kt.).
4.2. Iš nukentėjusiųjų atstovo kasacinio skundo matyti, kad su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nesutinkama tik subjektyviai vertinant bylos aplinkybes, kasaciniame skunde dėstomi teiginiai nėra objektyviai pagrįsti.
4.3. Kasacinio skundo tenkinimas lemtų visišką chaosą autobusų stotyse, kai asmenys, pavėlavę į norimą patekti autobusą, pažeidinėtų KET, stengdamiesi patekti į autobusus jų manevravimo aikštelėse, taip keldami pavojų ne tik savo sveikatai, bet ir gyvybei, o autobusų vairuotojai būtų teisiami be kaltės.
5. Atsiliepimu į nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. atstovo advokato J. Butkaus kasacinį skundą išteisintojo A. D. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
5.1. Kasaciniame skunde pateikiamas savas įrodymų vertinimas, o tai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Baudžiamojoje byloje buvo gautas tik nukentėjusiųjų atstovo kasacinis skundas, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras sutiko su išteisinamojo teismo nuosprendžio argumentais. Vilniaus apygardos teismas pateikė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl byloje susiklosčiusi situacija turėtų būti vertinama kaip kazusas. Kasatoriaus išvados ir argumentai nelogiški, paneigiantys nekaltumo prezumpcijos principą, be to, kasaciniame skunde reiškiamos logiškai nepaaiškinamos pastabos apie A. D. advokato teiginius, jog nukentėjusysis E. Š. buvo paveiktas anksčiau vykusių teismų procesų ir vartojo psichotropinius vaistus. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas eismo dalyvių lygiavertiškumą, turėjo mintyje teises ir pareigas, kurias KET nustato vairuotojui, keleiviui ir pėsčiajam.
5.2. Teismo ekspertizės akte Nr. 11-2436 (19) nustatyta, kad A. D. važiavimo autobuso aikštelėje greitis buvo 6–7 km/val., o KET leidžia stovėjimo aikštelėse visoms transporto priemonėms važiuoti ne didesniu nei 20 km/val. greičiu. Vien tai rodo, kad A. D. buvo pakankamai atidus ir atsargiai manevravo transporto priemone autobusų aikštelėje. Kasatorius pats pripažįsta, kad nukentėjusysis padarė KET 49 punkte nustatytą pažeidimą, tačiau klaidingai teigia, kad tai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis ir būtinoji kilusių padarinių sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavo eismo įvykio vaizdo įrašą, padarė logiškai pagrįstas ir teisingas išvadas, kurios suponuoja aplinkybę, kad A. D. veiksmuose nėra jokios kaltės formos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pagrįstai nesprendė A. D. civilinio ieškinio klausimo.
5.3. Reaguojant į kasacinio skundo argumentą dėl būsimo civilinio proceso dėl žalos atlyginimo tinkamumo, A. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – didelio nukentėjusiojo neatsargumo – nustatymo, atsiliepime pabrėžiama, kad baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas yra aktualus, kai teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padaro išvadą, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, nustatytą kuriame nors baudžiamojo įstatymo straipsnyje. Baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi įtakos paskiriant bausmę nuteistajam ir gali turėti įtakos sprendžiant civilinio ieškinio dydžio klausimą. Šiuo atveju A. D. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, taigi kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl didelio nukentėjusiojo neatsargumo BK 59 straipsnio 2 dalies kontekste. Kasatoriaus motyvai dėl keleivių ir pėsčiųjų teisių perdėto prioritetizavimo šioje byloje prieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai dėl eismo dalyvių pasitikėjimo vieno kitu principo, lygiavertiškumo principo laikymosi.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Aiškindamas šią BPK nuostatą, kasacinės instancijos teismas yra nuoseklus – skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.); ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
8. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl taip pat negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
9. Taigi teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl įrodymų vertinimo ir kitų BPK nuostatų taikymo
10. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.
11. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kurie nurodyti kasaciniame skunde, neturi, o keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams (BPK 301 straipsnio 1 dalis) yra nepagrįstos.
13. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, be kita ko, ir liudytojų G. S. bei D. R. parodymus, priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, vertino įrodymų visumą, nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes ir motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus. Toks įrodymų vertinimas, o kartu ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei teigia kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi kasatorius, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, dėl kurių reikėtų bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas padarė išsamias ir motyvuotas išvadas, jog ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, neleidžia daryti išvados, patvirtinančios A. D. kaltumą padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.
14. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis E. Š. aptariamo įvykio metu buvo aklojoje zonoje, tėra niekuo nepagrįsta teismo prielaida.
15. BPK 197 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus, t. y. eksperimentą. Atliekant eksperimentą išties galima patikrinti įvykio ir (ar) reiškinio suvokimo, vertinimo galimybę (pavyzdžiui, ar įmanoma iš tam tikros vietos, atstumo matyti, girdėti ir pan.). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nė vienoje nagrinėjamos bylos proceso stadijoje nebuvo pareikšta, taip pat ir kasatoriaus, konkrečių prašymų dėl tokio eksperimento atlikimo būtinumo. Vadinasi, ne tik teismui, bet ir kitiems proceso dalyviams nekilo pagrįstų abejonių dėl išteisintojo A. D. bei liudytojo D. R. parodymų teisingumo, kad vieta šalia autobuso dešiniojo šono, tarp priekinių keleivių įlaipinimo durų ir dešinės pusės priekinio rato, vairuotojui yra akloji zona, kurios jis iš vairuotojo vietos nemato. Priešingų duomenų, kurie paneigtų šią aplinkybę, byloje nėra.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo
16. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. D. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą ginčija teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino KET 9 ir 101 punktų nuostatas, netinkamai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp A. D. veikos ir kilusių pasekmių bei jo kaltės.
17. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė kardinaliai skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėję bylą, kaltinamąjį A. D. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteisė. Teismas konstatavo, kad A. D., keisdamas važiavimo kryptį ir nematydamas vietos, kuria juda priekinis dešinės pusės autobuso ratas, elgėsi išskirtinai neatsargiai ir tokiais veiksmais pažeidė KET 9 ir 101 punktus. Nukentėjusiojo E. Š. buvimo šalia judančio autobuso teismas nelaikė staiga važiuojamojoje dalyje atsiradusia kliūtimi. Šio teismo vertinimu, kaltinamasis A. D. turėjo ir galėjo numatyti daromo manevro rizikingumą ir pavojingumą bei tai, kad gali būti sužaloti asmenys, t. y. kilti nusikalstami padariniai.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė priešingą išvadą ir konstatavo, kad A. D. nepagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Šis teismas nerado pagrindo daryti išvadą, kad A. D. turėjo ir galėjo numatyti, jog tuo metu, kai jis valdomu autobusu važiavo į priekį ir judėjo šiek tiek dešiniau, transporto aikštelės važiuojamojoje dalyje šalia judančio autobuso bus nukentėjusysis E. Š., kurį jis gali kliudyti ir sužaloti, t. y. gali kilti eismo įvykis ir BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas eismo įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas). Nenustatęs A. D. veikoje būtinojo nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties subjektyviojo požymio – kaltės (neatsargumo), jį išteisino. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
20. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių) ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (nusikalstamos veikos subjekto amžius, pakaltinamumas, kaltė) visumą. Pažymėtina, kad kelių transporto eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas jo subjektyvusis požymis – kaltė. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018).
21. BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Dėl nusikalstamo pasitikėjimo nusikaltimas padaromas tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz., greičio viršijimas, netinkamas manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, jog šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jie nekils. BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens kaltę, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017 ir kt.).
22. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu (2018 m. lapkričio 16 d. apie 17.41 val.) maršrutinių transporto priemonių aikštelės važiuojamojoje dalyje. Išteisintasis A. D., kad išvažiuotų iš aikštelės, maršrutiniu autobusu (duomenys neskelbtini) atliko kelis manevrus. Autobusui pradėjus judėti į priekį kairėn, į aikštelės važiuojamąją dalį, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, įbėgo (įžengė) nukentėjusysis E. Š. Maždaug per dvi sekundes prabėgęs pro autobuso priekį, atsidūrė jokiu šviesos šaltiniu tiesiogiai neapšviestoje aikštelės, skirtos tik transporto priemonių judėjimui, dalyje. A. D., prieš pradėdamas važiuoti (važiuodamas) suplanuota trajektorija, įsitikino, kad niekas, t. y. nei iš dešinės, nei iš kairės ar priekio (galo), jam netrukdo; savo dėmesį koncentravo į atliekamus manevrus, todėl nukentėjusiojo, vos per dvi sekundes prabėgusio pro A. D. vairuojamo autobuso priekį (tuo metu autobusas judėjo į priekį kairiau), nepastebėjo. Prieš keisdamas kryptį ir važiuodamas į priekį dešiniau, jis matė plotą, link kur, kaip nustatyta, į važiuojamąją dalį buvo nubėgęs pėsčiasis E. Š., tačiau jo nematė. Nukentėjusysis tuo metu buvo transporto aikštelės važiuojamojoje dalyje šalimais judančio autobuso, dešinėje pusėje tarp priekinių keleivių įlaipinimo durų ir dešinio priekinio rato; nuo judančio autobuso nesitraukė ir bandė belsti į autobuso dešinį šoną, tikslingai judėdamas su juo kartu. Priekinio dešinės pusės judančio autobuso rato zona per dešinį veidrodėlį vairuotojui nesimatė; tai buvo vadinamoji akloji zona. Bylos duomenimis, nukentėjusysis E. Š. buvo sunkiai sužalotas transporto aikštelės važiuojamojoje dalyje, kai autobuso priekiniu dešiniuoju ratu jam buvo užvažiuota ant kairės kojos. Nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leido konstatuoti, kad kito eismo dalyvio – pėsčiojo E. Š. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai apribojo A. D. galimybę numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti; teismo vertinimu, A. D. aptariamo įvykio metu elgėsi atsargiai ir atsakingai. Nagrinėjamą eismo įvykį teismas įvertino kaip nelaimingą atsitikimą (kazusą); nenustatęs, kaip buvo minėta, nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnyje, subjektyviojo požymio – A. D. kaltės, jį išteisino. Teisėjų kolegija paneigti šią teismo išvadą neturi teisinio pagrindo.
23. Baudžiamasis kodeksas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės doktrinoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padarinių kyla. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju, kai asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai, jo veikoje nėra įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015 ir kt.).
24. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punkte apibrėžta, kad eismo dalyvis – tai kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Pagal KET 4 punktą eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Eismo dalyviai privalo išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti KET ir jų laikytis (5 punktas). KET 9 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Taigi pagal bendrąsias KET normas vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kitam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018).
25. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017, 2K-335-303/2018 ir kt.). Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, judančio automobilio kelyje, vairuotojui nematomoje zonoje, atsiras pėsčiasis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-335-303/2018 ir kt.).
26. Negalima sutikti ir su kasacinio skundo argumentais, kuriuose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neturėjo teisės remtis kasatoriaus skunde nurodytomis kasacinės instancijos teismo nutartimis, nes tose nutartyse faktinės situacijos yra visiškai skirtingos, nei susiklosčiusi šioje byloje. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus minimose nutartyse yra formuojamos bendros nusikalstamų veikų, nustatytų BK 281 straipsnyje (ir ne tik), taisyklės (pvz., dėl eismo dalyvių pasitikėjimo principo, kazuso ir kt.), kurios nepriklauso nuo kiekvienoje byloje nustatytų aplinkybių.
27. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino šio eismo įvykio mechanizmą, padarė teisiškai pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo bylose; visos byloje nustatytos aplinkybės įvertintos, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.
Dėl BPK 115 straipsnio taikymo
28. Civilinio ieškinio išsprendimo klausimą reglamentuoja BPK 115 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
29. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad šio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 329 straipsnio 1 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino visa apimtimi, taigi ir nustatytą A. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turėjusią įtakos pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio dydžio, – didelį paties nukentėjusiojo E. Š. neatsargumą (BK 59 straipsnio 2 dalis), ir priėmė naują nuosprendį – A. D. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kitokio sprendimo nagrinėjamu atveju teismas priimti negalėjo, kaip ir pasisakyti dėl žalos dydžio nustatymo kriterijų būsimam civiliniam procesui (pavyzdžiui, dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo).
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. atstovo advokato Jono Butkaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
