V. P. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-1073/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33913-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

išteisintojo V. P. gynėjai advokatei Laimai Latvėnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu V. P. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi Gabrielės Juodkaitės-Granskienės pranešimo apie bylos esmę, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjos advokatės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. P. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. apie 11.30 val. vagonėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia paėmė nukentėjusiajam K. S. už abiejų rankų ir jėga stumdamas pro vagonėlio patalpų duris į durų staktą nubrozdino abi rankas, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairiajame žaste ir kairiajame dilbyje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje ir dešiniojo žasto užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad įrodyta, jog V. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog tarp V. P. ir K. S. buvo fizinis kontaktas – V. P., paimdamas K. S. už abiejų rankų ir jėga stumdamas pro vagonėlio patalpų duris, į durų staktą nubrozdino K. S. abi rankas ir padarė jam nustatytus sužalojimus, tačiau nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog V. P. turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sužaloti K. S.. Kaip pažymėjo teismas, byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad V. P. tyčia padarė K. S. nustatytus sužalojimus, t. y. nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. P. kėsinosi į K. S. sveikatą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Nesurinkus neginčijamų V. P. kaltės įrodymų, visos abejonės ir neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, t. y. neišsamiai išnagrinėjo bylos įrodymų visumą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad V. P. veiksmuose nebuvo tyčios, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

3.2. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. P. veika padaryta netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad V. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė bet kokius anksčiau turėtus ryšius su K. S. dėl remontuoto automobilio, taip pat bet kokį fizinį kontaktą, tačiau jo kaltė buvo įrodyta kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. K. S. atvykus į autoservisą ir prašant išduoti kvitą su įmonės rekvizitais, patvirtinantį, kad būtent šiame servise buvo remontuojamas jo automobilis, V. P., turėdamas tikslą atsikratyti K. S., panaudojo fizinę jėgą, t. y. stipriai suėmė K. S. už rankų, jį apsuko ir išstūmė pro duris. Nukentėjusysis stūmimo metu išplėtė rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą ir neiškristų pro duris, nes ten buvo pavojingas nulipimas. Akivaizdu, kad V. P. veiksmai buvo nulemti noro bet kokiomis priemonėmis atsikratyti nepageidaujamo asmens, kuris reiškė pretenzijas dėl blogai suremontuoto automobilio ir reikalavo darbų atlikimą patvirtinančio dokumento. Akivaizdu, kad savo valiniais veiksmais V. P. siekė pašalinti K. S. iš vagonėlio, tačiau kartu jis neabejotinai suprato, kad taip jis kėsinasi į K. S. sveikatą, gali sukelti jam fizinį skausmą ar padaryti kūno sužalojimus, nors to ir nesiekė. Byloje nenustatyta, kad K. S. būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš V. P. ar kad dėl kokių kitų aplinkybių V. P. būtų kilusi būtinybė stipriai sugriebti K. S. už rankų ir jį grubiai išstumti pro duris, – šiuos veiksmus jis atliko konflikto įkarštyje, K. S. nepaklūstant žodiniams paliepimams išeiti iš patalpos. Pažymėtina ir tai, kad V. P., prieš išstumdamas K. S. iš vagonėlio, buvo jį ten užrakinęs, bet greitai sugrįžo, atsistojo priešais K. S. ir jau tuomet, panaudodamas fizinę jėgą, išstūmė jį pro duris. Taigi V. P., išeidamas ir užrakindamas vagonėlyje K. S., nepasinaudojo kitomis galimybėmis išprašyti K. S. iš vagonėlio (pavyzdžiui, iškviesti policijos pareigūnus). Įvertinus V. P. ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą, V. P. atliktus veiksmus, nekyla abejonės, kad V. P., tyčia sugriebdamas nukentėjusiajam už rankų bei išstumdamas jį pro duris, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (tikslas buvo atsikratyti nepageidaujamo asmens), bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris stipriai suspaudžia kokią nors žmogaus kūno dalį, jėga stumia pro duris, kurių yra nedidelis plotis ir nesaugus nulipimas, suvokia, jog taip sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių V. P. būtų turėjęs pagrindą manyti, kad tokių pasekmių nekils. Apeliacinės instancijos teismo išvada (vertinant parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenis ir fotolentelę), kad jeigu K. S., jau būdamas lauke, nebūtų kišęs rankų pro duris į vidų, jis nebūtų patyręs jokių sužalojimų, neatitinka bylos įrodymų visumos. Teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje metu, siekdamas, kad būtų užfiksuotos jo sužalojimo aplinkybės ir kad šio veiksmo atlikimo metu nebūtų daroma analogiška žala jo kūnui kaip ir įvykio metu, išėjęs iš vagonėlio bei įkišęs rankas į vagonėlio vidų, stovėdamas ne vagonėlio viduje, o lauke, paaiškino ir parodė, kokia buvo jo rankų padėtis įvykio metu, todėl nuotraukose nukentėjusysis ir buvo užfiksuotas stovintis lauke.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kuizino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).

7. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinį, juose nurodytus motyvus bei byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) vertindamas bylos įrodymus ir priimdamas V. P. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi.

9. Byloje nustatyta, kad V. P., paimdamas K. S. už rankų, apsukdamas ir stumdamas pro duris, į durų staktą nubrozdino K. S. abi rankas ir padarė jam specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. P. veikė tiesiogine tyčia, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutiko ir nusprendė, kad V. P. neturėjo tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) savo veiksmais sužaloti K. S.. Kasatorius skunde pateiktais argumentais įrodinėja, kad V. P. veikė netiesiogine tyčia. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

10. Primintina, kad asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais (kaip nagrinėjamu atveju kraujosruvomis bei nubrozdinimais rankose), būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMxLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-231-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-231-976/2017">2K-231-976/2017</a>).

11. Atsižvelgiant į nurodytas taisykles įvertinus teismų sprendimus, konstatuotina, kad būtent apeliacinės instancijos teismo išvados yra priimtos vadovaujantis aptarta praktika bei įvertinus tiek susiklosčiusios tarp K. S. ir V. P. situacijos pobūdį ir eigą (nesusipratimas tarp jų įvyko dėl prieš pusę metų atlikto automobilio remonto, prašant pateikti dokumentus apie tai, veiksmai persikėlė iš vienų patalpų į kitas), tiek paties nukentėjusiojo elgesį ir įtaką šios situacijos kilimui (įkyrus reikalavimas atlikti veiksmus, persekiojimas, vaizdo įrašo darymas ir pan.) bei kitus bylos duomenis, kurie, įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, nesudarė objektyvių ir neginčijamų įrodymų visumos, leidžiančios teigti, kad V. P. tyčia padarė K. S. nustatytus sužalojimus ar siekė juos sukelti.

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Taigi, nesant įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad V. P., stumdamas K. S. pro duris, turėjo tyčią padaryti jam nustatytus sužalojimus, abejonės pagrįstai įvertintos V. P. naudai.

13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas visas reikšmingas bylos aplinkybes, laikėsi BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Todėl, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė