Civilinė byla Nr. e3K-3-258-916/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13066-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. (A. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Muitinės kriminalinės tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo veiksmų, tęsiant procesinės prievartos priemonės – suėmimo – taikymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti 1850 Eur turtinės ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. liepos 3 d. jis buvo sulaikytas dėl ikiteisminio tyrimo dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas – trims mėnesiams, vėliau teismo nutartimis šį terminą vis pratęsiant viso ikiteisminio tyrimo metu. Kardomoji priemonė – suėmimas – buvo pratęsiama ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iki bus pradėtas bausmės vykdymas. Kauno apygardos teismas ieškovą pripažino kaltu. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o pagal BK 199 straipsnio 3 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Iš suėmimo jis buvo nedelsiant paleistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
4. Ieškovas mano, jog jo suėmimas tiek ikiteisminio tyrimo, skaičiuojant nuo 2017 m. spalio 2 d. teismo nutarties priėmimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo motyvuotas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimas nebuvo motyvuotas. Tokiu būdu, ieškovo nuomone, jo suėmimas nepagrįstai ilgą laiką – nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. – nebuvo motyvuotas reikšmingais ir pakankamais pagrindais. Turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą lėmė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo procesiniai veiksmai, kuriais iš esmės buvo pažeistos įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatos), todėl ieškovas buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas. Tokią išvadą patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs prokuroro kasacinį skundą.
5. Dėl nepagrįstai ilgo suėmimo ieškovas negalėjo dirbti ir rūpintis įkurtos įmonės reikalais, todėl įmonė buvo išregistruota iš registro. Jis prarado ilgai kurtą verslą, pragyvenimo šaltinį. Visą suėmimo laikotarpį jautė baimę, kad buvusi sutuoktinė pareikalaus peržiūrėti teismo sprendimą dėl mažametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo arba kad mažametė duktė bus paimta valstybės globon. Be to, visuomenės informavimo priemonėse apie ieškovą buvo paskleista neigiama nuomonė ir dėl to jis patyrė neigiamų išgyvenimų. Išvardytų aplinkybių atsiradimą lėmė tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, todėl ieškovui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
6. Ieškovą ikiteisminio tyrimo metu bei visose teismų instancijose gynė advokatas, todėl ieškovas patyrė išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti. Su jo sutikimu bei pavedimu gynėjo sąskaitas apmokėjo sugyventinė. Advokatui iš viso buvo sumokėta 1850 Eur. Ieškovas, grįžęs iš suėmimo, kompensavo sugyventinei jos sumokėtą sumą. Baudžiamajame procese priėmus išteisinamąjį nuosprendį, ieškovas neturėjo galimybės prašyti atlyginti šias išlaidas, nes BPK 106 straipsnio pakeitimai, leidžiantys iš valstybės prisiteisti būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, įsigaliojo tik nuo 2022 m. gegužės 1 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1850 Eur išlaidų už gynėjo suteiktą pagalbą baudžiamajame procese atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 147 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus tapatina su Lietuvos apeliacinio teismo išteisinamuoju nuosprendžiu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau nenurodė ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareigūnų atliktus netesėtus veiksmus. Ieškovo išteisinimas savaime nepagrindžia valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų.
9. Teismas pabrėžė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, kuriomis buvo tęsiamas suėmimas, buvo nemotyvuotos ir grindžiamos iš esmės vieninteliu argumentu. Termino pratęsimo teisėtumo klausimą sprendė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, tačiau nė vienas teismo sprendimas nebuvo panaikintas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nė viena instancija nekonstatavo absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų. Todėl, nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, teismas nenagrinėja valstybės institucijų pareigūnų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi tai buvo atlikta baudžiamajame procese apeliacinės instancijos teismo.
10. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog valstybės institucijų pareigūnų priimti sprendimai būtų nuginčyti ir negaliojantys, todėl padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo spręsti dėl valstybės institucijų pareigūnų priimtų sprendimų neteisėtumo.
11. Spręsdamas dėl prokurorės atsisakymo grąžinti ieškovo įmonei vilkiką teisėtumo, teismas pažymėjo, kad prokurorės atsisakymas grąžinti vilkiką buvo apskųstas. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovo gynėjo skundą atmetė. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Todėl ieškovo argumentus pripažino neįrodytais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.
12. Teismas, spręsdamas klausimą dėl 1850 Eur turtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į naująjį teisinį reglamentavimą (BPK 106 straipsnio 3 dalį), pagal kurį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, ir į tai, kad ieškovas buvo išteisintas, ir priteisė ieškovui iš atsakovės 1850 Eur už gynėjo suteiktą teisinę pagalbą baudžiamajame procese.
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. sausio 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį dėl turtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
14. Teismas nustatė, kad ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo ir ieškovas buvo sulaikytas 48 val. Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas – trims mėnesiams. Šią nutartį Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartimi paliko galioti. Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. patenkino prokurorės pareiškimą iš dalies ir pratęsė įtariamajam suėmimo terminą dviem mėnesiams. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi patenkino prokurorės pareiškimą iš dalies ir pratęsė įtariamajam suėmimo terminą vienam mėnesiui. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi įtariamojo gynėjo advokato skundą dėl minėtos nutarties atmetė. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. informavo ieškovą bei gynėją apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovą pripažino kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir paskyrė vienuolika metų terminuoto laisvės atėmimo. Be to, pripažino kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, ir paskyrė trejus metus ir šešis mėnesius terminuoto laisvės atėmimo. A. P. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, kurios taikymo terminas pratęstas Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi, paliko nepakeistą (pratęsė), iki bus pradėtas bausmės vykdymas. Iš ieškovo išieškojo vilkiko su puspriekabe vertę, atitinkančią 70 520 Eur. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 2 d. nutartimi pratęsė įtariamajam taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą vienam mėnesiui, skaičiuojant nuo 2018 m. sausio 3 d. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi pratęsė įtariamajam taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2018 m. vasario 3 d. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 19 d. 1 d. nutartimi pratęsė įtariamajam taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą dviem mėnesiams, skaičiuojant nuo 2018 m. gegužės 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o pagal BK 199 straipsnio 3 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, ir ieškovas iš suėmimo nedelsiant paleistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį. Ieškovui ikiteisminio tyrimo metu bei teismuose atstovavo advokatas. Ieškovas patyrė 1850 Eur išlaidų už advokato paslaugas, šią sumą apmokėjo ieškovo sugyventinė.
15. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties turinį bei teismų padarytas išvadas, nusprendė, jog nebuvo nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo atlikti neteisėti veiksmai. Nors Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti vaizdo įrašai ir nebuvo patikrinti ieškovo telefonų kontaktai, ir šios aplinkybės teismams neleido patikrinti prielaidos, ar ieškovas žinojo apie puspriekabėje įrengtą slėptuvę ir gabentas narkotines medžiagas, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo išvadai, jog visi ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmai neteisėti.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nurodyti ikiteisminio tyrimo trūkumai nepatvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai, o iš esmės nurodyta, kad „laiku nebuvo kreiptasi“ dėl vaizdo stebėjimo kamerų įrašų ir ieškovo kontaktų patikrinimo, tai reiškia, jog iš esmės ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti privalomi veiksmai, tačiau ne laiku, kadangi tiek įrašų, tiek kontaktų saugojimo terminai ypač trumpi, todėl teigti apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtą neveikimą nėra teisinio pagrindo.
17. Kolegija atkreipė dėmesį, kad, tik nustačius neteisėtų veiksmų faktą, yra nustatoma, ar dėl neteisėtų veiksmų kilo neturtinė žala ir ar tarp kilusios žalos ir neteistų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog neteisėti veiksmai neįrodyti, teismui nebuvo pagrindo vertinti žalos atsiradimo priežastis ir jos dydį. Dėl šių priežasčių kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino neturtinės žalos susidarymo pagrindų.
18. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo išteisinimas savaime nepagrindžia valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tam, kad valstybei kiltų civilinė atsakomybė, privalu nustatyti ir įrodyti konkrečių valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, todėl pripažino, kad jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas pagrįstai.
19. Kolegija, pasisakydama dėl sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama tokių išlaidų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Teisėjų kolegija pažymėjo, jog teismas nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas su šia teismo išvada sutiko ir ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Esant išdėstytai teismų praktikai ir pirmosios instancijos teismui nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija sutiko su atsakovės argumentu, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas turi teisę į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese – atlyginimą. Kolegija pabrėžė, kad ieškovo išteisinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. lapkričio 14 d., kasacine tvarka byla išnagrinėta 2019 m. birželio 11 d. BPK 106 straipsnio 3 dalies redakcija įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 106 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249, 6.272 straipsnių nuostatas. Dėl šių priežasčių panaikino sprendimo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 24 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, teismas nenagrinėja valstybės institucijų pareigūnų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikoje suformuotai nuostatai, jog tai, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumo civiliniame procese. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ieškinio argumentus dėl neteisėto suėmimo tęsimo, o ne remtis tuo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjų priimtos nutartys, kuriomis buvo tęsiami suėmimai, nebuvo panaikintos aukštesnės instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pirmosios instancijos teismo argumentų nepasisakė.
20.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, jog valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą, neišnaudodami galimybių laiku ir per trumpiausią laiką surinkti ir ištirti reikšmingus duomenis ir jau ikiteisminio tyrimo stadijoje nustatyti aplinkybes, kurios būtų leidusios ikiteisminį tyrimą nutraukti arba priimti išteisinamąjį nuosprendį jau pirmojoje instancijoje. Jei pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu būtų patikrinę visas aplinkybes, nebūtų reikėję nuo 2017 m. spalio 2 d. tęsti suėmimo, o ikiteisminis tyrimas galėjo būti nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, nesukeliant ieškovui neigiamų pasekmių. Ieškovo dėl suėmimo patirta žala priežastiniu ryšiu tiesiogiai susijusi su pareigūnų neteisėtu neveikimu bei teismo priimtu neteisėtu apkaltinamuoju nuosprendžiu.
20.3. Teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo. Pareigūnų neteisėtą neveikimą ieškovas įrodinėjo remdamasis apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentais kaip prejudiciniais faktais, kurių iš naujo nereikia įrodinėti, todėl nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovas neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Ieškovas nekėlė klausimo dėl pareigūnų atliktų procesinių veiksmų neteisėtumo, bet pareigūnų nerūpestingumą grindė tuo, kad jie kai kurių būtinų tyrimo veiksmų neatliko, nors pagal bylos aplinkybes juos privalėjo atlikti ikiteisminio tyrimo metu.
21. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai tinkamai neišnagrinėjo ieškovo argumentų dėl jam paskirto suėmimo neteisėto tęsimo ir vadovavosi vieninteliu argumentu, jog baudžiamojoje byloje teismo sprendimai dėl šios kardomosios priemonės tęsimo nebuvo pripažinti neteisėtais. Priešingai nei nurodo ieškovas, teismai, pažymėdami, jog teismo nutartys dėl suėmimo tęsimo ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje buvo peržiūrėtos instancine tvarka ir paliktos galioti, vertino ieškovo pateiktus argumentus dėl šių sprendimų neteisėtumo valstybės civilinės atsakomybės prasme, tačiau nusprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie civilinėje byloje leistų vertinti teismų sprendimus dėl suėmimo tęsimo kitaip, nei jie buvo įvertinti baudžiamojoje byloje.
21.2. Ieškovas jam paskirtos kardomosios priemonės neteisėtumą grindė aplinkybe, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, kuriomis ieškovui buvo pratęsta kardomoji priemonė, buvo nemotyvuotos ir grindžiamos iš esmės vieninteliu argumentu – nusikaltimo, kuriuo įtariamas ieškovas, sunkumu ir BK nustatyta laisvės atėmimo bausmės trukme už inkriminuojamus nusikaltimus. Ikiteisminio tyrimo teisėjai, tęsdami ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą – BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgdavo į Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. spalio 2 d. nutartyje išdėstytas aplinkybes, kurios tęsiant kardomąją priemonę – suėmimą – nebuvo pasikeitusios. Apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami ieškovo skundus dėl kardomosios priemonės tęsimo, nelaikė pagrįstais ieškovo ir jo gynėjo argumentų dėl švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo ir konstatuodavo, jog teismo išvados motyvuotos ir pagrįstos bylos duomenimis.
21.3. Teismai civilinėje byloje pagrįstai konstatavo, kad suėmimas ieškovui buvo taikomas bei tęsiamas esant pagrįstam įtarimui, atitikusiam Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, o ieškovas tik formaliai nurodė, kad kardomoji priemonė jam taikyta per ilgai, tačiau nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad baudžiamajame procese buvo pažeisti suėmimo nustatymo (pratęsimo) terminai, ir neįrodė, kad valstybės institucijų pareigūnų priimti sprendimai dėl kardomosios priemonės yra neteisėti.
21.4. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad Kauno apygardos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nuspręsdamas iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti jam nepakeistą kardomąją priemonę – suėmimą, tokio savo sprendimo neargumentavo. Kardomosios priemonės tęsimas apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo tinkamai ir pakankamai motyvuotas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas baudžiamojoje byloje tęsiamo suėmimo teisėtumo klausimą, pagrįstai nekonstatavo prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu.
21.5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad išteisinamojo nuosprendžio argumentai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai yra prejudiciniai faktai, patvirtinantys ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų neteisėtumą (bendrosios pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai pažeidimą), kuriais teismai turėjo remtis kaip nereikalaujančiais papildomo įrodinėjimo. Kasaciniame skunde ieškovo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą. Kitoje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Baudžiamojoje byloje buvo sprendžiami ieškovo baudžiamosios atsakomybės, o ne ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo klausimai, todėl teismo išvados dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų negali būti vertinamos kaip įrodinėjimo nereikalaujantys faktai civilinėje byloje sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus.
21.6. Apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo teiginiai apie ikiteisminio tyrimo trūkumus, nenustačius, jog prokuroras apskritai neturėjo teisinio pagrindo perduoti bylos teismui, o pirmosios instancijos teismas – pripažinti ieškovą kaltu padarius jam inkriminuojamą veiką, nesudaro pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo). Teismų praktikoje yra nurodyta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010, 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014).
22. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis išteisinti ieškovą nulemtas skirtingo baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo. Nei apeliacinės instancijos teismas, nei kasacinis teismas nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Nebuvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, kad baudžiamojo proceso metu buvo padaryta kokių nors pažeidimų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovas neteisėtai pripažintas kaltu.
22.2. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti prejudicinių faktų taisyklės. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu tik civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Teismų priimtuose sprendimuose baudžiamojoje byloje nebuvo konstatuota pareigūnų ar teismo padarytų esminių BPK pažeidimų, jokie veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais. Pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ar bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimą remiantis CPK 178 straipsniu tenka ieškovui. Ieškovui neteisėtų veiksmų neįrodžius, jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pagrįstai netenkintas.
22.3. Nepagrįsta ieškovo pozicija, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo vertinamas nutarčių dėl ieškovo suėmimo pratęsimo pagrįstumas, apsiribojant konstatavimu, kad jos nebuvo panaikintos, taip nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovas pareigūnų ir teismo veiksmų neteisėtumą grindė tuo, kad dėl jo baudžiamojoje byloje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką.
22.4. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog civilinę bylą nagrinėję teismai, vertindami sprendimus dėl suėmimo pratęsimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Visi teismų sprendimai, kuriais buvo pratęstas ieškovo suėmimas, buvo pakankamai motyvuoti, teisėti ir pagrįsti, jie buvo patikrinti aukštesnės instancijos teismo.
22.5. Nors kasaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl skirtingų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų gynėjo išlaidų atlyginimo priteisimo aspektu, tačiau yra CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindas nukrypti nuo kasacinio skundo ribų ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui šiuo teisės taikymo klausimu pasisakyti. Egzistuoja nemažai kitų civilinių bylų dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kuriose teismai skirtingai taiko teisę ir priima iš esmės prieštaringus sprendimus dėl turtinės žalos, kurią sudaro gynėjo išlaidos, atlyginimo priteisimo, nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų. Toks teismų praktikos nevienodumas nėra suderinamas su viešuoju interesu, nes sukuria asmenims skirtingus teisėtus lūkesčius ir lemia skirtingas teisines pasekmes iš esmės vienodose situacijose. Kardinaliai skirtingi teismų sprendimai esant toms pačioms bylų faktinėms aplinkybėms neatitinka ir teisingumo principo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.272 straipsnio, reglamentuojančio valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl (neteisėtų) teismo veiksmų, tęsiant procesinės prievartos priemonės – suėmimo – taikymą, aiškinimo ir taikymo
23. CK 6.272 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
24. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą). Šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodytos ieškovo, pareiškusio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą CK 6.272 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023, 37 punktas).
25. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020, 41 punktas).
27. Spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, teismas turi ištirti įrodymus ir juos vertinti atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka; civilinės atsakomybės požiūriu tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, yra reikšminga, tačiau ne lemiama aplinkybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje 3K-3-231-695/2019 37 punktą). Kai nagrinėjami galimai neteisėti veiksmai susiję su Konvencijoje garantuojamų ieškovo teisių pažeidimu, šių veiksmų teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamas Konvencijos nuostatas, aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė, be kita ko (t. y. kiek reikšminga atsižvelgiant į kasacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos ribas), tuo, kad jam paskirta karomoji priemonė – suėmimas – nuo 2017 m. spalio 2 d. buvo tęsiama neteisėtai: jos pratęsimo tinkamai nemotyvavus reikšmingais ir pakankamais pagrindais, neapsvarsčius alternatyvių kardomųjų priemonių, pratęsiant suėmimo taikymą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, toks sprendimas neargumentuotas; be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai laiku neatliko tam tikrų veiksmų rinkdami įrodymus, o tai prisidėjo prie nepagrįsto pernelyg ilgo suėmimo taikymo ieškovui, nors baudžiamasis procesas galėjo būti užbaigtas anksčiau, ir kt.
29. Ieškovas, kasaciniame skunde ginčydamas skundžiamuose teismų sprendimuose padarytą išvadą, kad suėmimas jam buvo taikomas teisėtai, nurodo, kad jo suėmimas nuo 2017 m. spalio 2 d. nebuvo motyvuotas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, nutartyse pratęsti suėmimą nebuvo realiai apsvarstytos alternatyvios kardomosios priemonės, kuriomis galima būtų pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytus tikslus. Ikiteisminio tyrimo teisėjai, nagrinėdami suėmimo pratęsimo klausimus, vadovavosi iš esmės vieninteliu argumentu – nusikaltimo, kuriuo ieškovas buvo įtariamas, sunkumu, taip pažeisdami BPK 122 straipsnio 6–7 dalių reikalavimus, o apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nusprendė iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti jam nepakeistą kardomąją priemonę – suėmimą, tokio savo sprendimo neargumentuodamas. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino, vadovavosi baudžiamajame procese pateiktu suėmimo teisėtumo vertinimu, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu nepasisakė.
30. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo teismas nenagrinėja valstybės institucijų pareigūnų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi tai buvo atlikta baudžiamajame procese apeliacinės instancijos teismo, prieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuluotai nuostatai, jog tai, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumo civiliniame procese. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas suformuotos teismų praktikos nuostatas dėl teisėsaugos institucijų ir pareigūnų veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo vertinimo valstybės civilinės atsakomybės kontekste (žr. šios nutarties 26, 27 punktus), šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais.
31. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, susijusių su neteisėtu suėmimo tęsimu, nurodė, kad kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo termino pratęsimo teisėtumo klausimą baudžiamajame procese sprendė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tačiau nė vienas teismo sprendimas nebuvo panaikintas; nė viena instancija nekonstatavo absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų. Todėl, nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, teismas nenagrinėja valstybės institucijų pareigūnų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi tai buvo atlikta baudžiamajame procese apeliacinės instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas detaliai neišnagrinėjo konkrečių ieškovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad suėmimo tęsimas nebuvo motyvuotas reikšmingais ir pakankamais pagrindais (apeliacinės instancijos teismo nutarties 24.2–24.3 punktai), tik nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas pagrįstai.
32. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tai, jog civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Suėmimo teisėtumas turi būti vertinamas ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Konvencijos 5 straipsnio reikalavimus, o juos pažeidus, paprastai priteisiamas žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016 23 punktą).
33. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymasis iš esmės vertinamas žvelgiant į teismų sprendimuose dėl suėmimo taikymo pateiktus motyvus, taigi šiuose sprendimuose turi būti išdėstytos visos konkrečios faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo. Sprendimuose pagrindai, kuriais grindžiamas suėmimas, turi būti įtikinamai motyvuoti, nurodomi argumentai dėl suėmimo taikymo neturi būti bendro ir abstraktaus pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybių, kurios galbūt galėtų pateisinti suėmimą, buvimas, kurį patvirtina tam tikra baudžiamosios bylos medžiaga, savaime nepateisina suėmimo tais atvejais, kai teismai, spręsdami suėmimo klausimą, jomis nesivadovavo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 77 punktas; EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02, 78–80, 85 punktai; 2023 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Hysa prieš Albaniją, peticijos Nr. 52048/16, 68–69 punktai).
34. Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdyme, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 52 punktas).
35. Pagal kasacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 37 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 59 punktas; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020, 42–43 punktai, taip pat juose nurodoma EŽTT praktika), sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo. Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai.
36. Pirmiau minėta, kad, sprendžiant dėl suėmimo teisėtumo, būtina vadovautis ne tik BPK, kurio nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti atitinkamus Konvencijos reikalavimus, bet ir tiesiogiai Konvencijos 5 straipsniu bei EŽTT praktika dėl jo aiškinimo ir taikymo. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos aspektu. Būtent, vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, be pagrįsto įtarimo (jį pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti) besitęsiančiam suėmimui pateisinti jau priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo, t. y. skubiai po asmens sulaikymo, teismai turi pateikti kitus reikšmingus ir pakankamus pagrindus (EŽTT Didžiosios kolegijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 23755/07, 102 punktas). Analogiškas reikalavimas išplaukia ir iš BPK 122 straipsnio. Iki nuteisimo įtariamasis (kaltinamasis) turi būti laikomas nekaltu ir reikalaujama jį paleisti iš karto, kai tik besitęsiantis suėmimas nustoja būti pagrįstas (EŽTT Didžiosios kolegijos 2006 m. spalio 3 d. sprendimas byloje McKay prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 543/03, 41 punktas; 2016 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Zherebin prieš Rusiją, peticijos Nr. 51445/09, 50 punktas). Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tam tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria teisę į laisvę. Tai, ar kaltinamojo (įtariamojo) laikymas suimto yra pagrįstas, turi būti įvertinama vadovaujantis kiekvienos bylos faktais ir atsižvelgiant į jos ypatumus. Valstybės institucijos privalo įtikinamai įrodyti, jog bet koks suėmimo laikotarpis, kad ir koks trumpas jis būtų, yra pateisinamas (pagrįstas) (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, 87 punktas; 2015 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Sergey Denisov prieš Rusiją, peticijos Nr. 21566/13, 72 punktas; 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Dzhavadov prieš Rusiją, peticijos Nr. 25071/07). Iš teismų praktikos matyti, kad sprendimų dėl suėmimo motyvavimo trūkumai, baudžiamojo proceso metu nenuosekliai vertinant tas pačias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl suėmimo pagrindų buvimo, gali lemti suėmimo tęsimo neatitiktį BPK 122 straipsnio ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 77 punktas).
37. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčijamu suėmimo laikotarpiu aktualių ieškovo suėmimo pagrindų kontekste pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, kaltinimų sunkumas gali būti pradinis elementas vertinant suėmimo būtinumą atsižvelgiant į naujų nusikaltimų padarymo pavojų, tačiau toks pavojus turi būti tikėtinas, o suėmimas – reikalingas siekiant jo išvengti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač įtariamojo (kaltinamojo) elgesį praeityje ir jo asmenybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 51–55 punktai; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021, 58 punktas, taip pat juose nurodyta EŽTT praktika). Tai, kad asmuo neturi darbo ar šeimos, savaime nerodo, jog jis linkęs padaryti naujų nusikaltimų (pvz., EŽTT 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Gábor Nagy prieš Vengriją (Nr. 2), peticijos Nr. 73999/14, 74 punktas). Ankstesnis teistumas, tinkamai įvertintas naujo baudžiamojo proceso aplinkybių kontekste, gali suteikti pagrindą pagrįstai baimintis, kad kaltinamasis (įtariamasis) gali padaryti naujų nusikaltimų, ypač jeigu jis yra teistas neseniai ir už analogiškus nusikaltimus (pvz., EŽTT 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29798/02; 2015 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Sergey Denisov prieš Rusiją, peticijos Nr. 21566/13, 78 punktas), arba jei bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokių nusikaltimų darymas – jo pajamų šaltinis; pastaroji išvada gali būti daroma ir nesant teistumo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir įtariamojo asmeninę situaciją, pavyzdžiui, profesionalų tiriamos nusikalstamos veikos pobūdį, pajamų gavimą iš jos, ypač nesant kito teisėto pajamų šaltinio, kt. (pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas Lisovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36249/14, 76–77 punktai; 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Bernobić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 57180/09, 68–70 punktai; minėtas sprendimas byloje Gábor Nagy prieš Vengriją (Nr. 2), 74 punktas). Be to, EŽTT sprendimuose nurodoma, kad, suėmimo taikymo kontekste siekiant atsižvelgti į asmens teistumą, būtina įvertinti veikų, dėl kurių asmuo buvo nuteistas anksčiau, pobūdį ir sunkumą palyginti su veikomis, kurias įtariant padarius taikomas suėmimas (pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Trifković prieš Kroatiją, peticijos Nr. 36653/09, 126–127 punktai). EŽTT praktikoje dėl suėmimo narkotikų prekybos bylose iš esmės pripažįstama šių nusikaltimų ir kovos su jais sunkumo reikšmė nustatant naujų analogiškų nusikaltimų padarymo pavojų kaip suėmimo pagrindą (pvz., EŽTT 2015 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Sergey Denisov prieš Rusiją, peticijos Nr. 21566/13, 78 punktas; 2021 m. spalio 19 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ryazanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 44885/06, 27 punktas; taip pat su atitinkamais pakeitimais minėtas sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, 76–77 punktai; 2019 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Velečka ir kiti prieš Lietuvą, peticijų Nr. 56998/16, 58761/16, 60072/16, 72001/16, 101–102 punktai). Kita vertus, iš EŽTT sprendimų matyti ir tai, kad įtarimas (kaltinimas), susijęs su galima prekyba narkotinėmis medžiagomis, savaime nepateisina išvados dėl naujų nusikaltimų padarymo pavojaus buvimo, o tokia išvada turi būti daroma vadovaujantis pirmiau nurodytais principais (pvz., be pirmiau nurodytų, EŽTT 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Nerattini prieš Graikiją, peticijos Nr. 43529/07; 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Šoš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 26211/13; 2017 m. spalio 19 d. sprendimas byloje Knežević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55133/13).
38. Pagal EŽTT praktiką (pvz., 2018 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 73–74 punktai ir juose nurodyti EŽTT sprendimai; Sergey Denisov prieš Rusiją, 79 punktas; 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Fedorin prieš Rusiją, peticijos Nr. 9536/10, 31 punktas), bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vertinant vien tik gresiančios bausmės griežtumą; turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių veiksnių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo. Šiame kontekste ypač reikia atkreipti dėmesį į asmens charakterį, moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautinius kontaktus. Ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas. Svarbus veiksnys vertinant pabėgimo pavojų yra ankstesnis asmens elgesys šiuo aspektu, pavyzdžiui, ankstesnis pasislėpimas, bandymas tai padaryti arba pasiruošimas tam (pvz., minėtas sprendimas Gábor Nagy prieš Vengriją (Nr. 2), 70–71 punktai). Be to, pagal EŽTT praktiką (pvz., Didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, 223 punktas), tuo atveju, kai vienintelis likęs suėmimo pagrindas yra pabėgimo pavojus, įtariamasis turi būti paleidžiamas į laisvę, jeigu įmanoma užtikrinti jo dalyvavimą procese švelnesnėmis priemonėmis.
39. Pagal BPK 122 straipsnio 7 dalį, suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio kodekso 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Pagal EŽTT praktiką, spręsdamos dėl asmens suėmimo, institucijos privalo apsvarstyti alternatyvias priemones jo atvykimui į teismą užtikrinti. Atsisakymas taikyti tokias priemones turėtų būti motyvuojamas nurodant, dėl kokių priežasčių jų nepakaktų kardomųjų priemonių tikslams pasiekti; tik formali nuoroda, kad alternatyvių kardomųjų priemonių nepakanka, paprastai nepripažįstama tinkamu tokių priemonių apsvarstymu (pvz., EŽTT 2023 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Hysa prieš Albaniją, peticijos Nr. 52048/16, 76 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 49 punktas).
40. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje taip pat reikalaujama, kad kompetentingos nacionalinės institucijos parodytų „ypatingą stropumą“ (angl. special diligence) baudžiamajame procese prieš suimtą kaltinamąjį. Vertinant, ar šio reikalavimo laikytasi, atsižvelgiama į bendrą bylos sudėtingumą, bet kokius nepateisinamo delsimo laikotarpius ir priemones, kurių valstybės institucijos ėmėsi procesui paspartinti, siekdamos užtikrinti, kad bendra suėmimo trukmė išliktų pagrįsta (pvz., minėtas EŽTT sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, 68 punktas). Taigi pasisakant dėl skirto suėmimo trukmės pagrįstumo svarbu įvertinti baudžiamojo proceso eigą suėmimo metu, nustatant, kokie konkrečiai procesiniai veiksmai ir kada buvo atliekami, kokios buvo pertraukos tarp jų, ar nebuvo nepagrįstai delsiama ir pan. (pvz., pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021, 61 punktas). Pažymėtina, kad ypatingo stropumo pareigos pažeidimą gali rodyti, be kita ko, ir pavėluotas atlikimas (ar neatlikimas) esminę reikšmę turinčių tyrimo veiksmų – pavyzdžiui, leidžiančių surinkti duomenų, tiesiogiai teisinančių įtariamąjį (kaltinamąjį) ar pagrindžiančių abejones kaltinančių duomenų patikimumu ar pakankamumu (pvz., EŽTT 2020 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Maksim Savov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 28143/10, 53 punktas). Iš teismų praktikos matyti, kad teisėsaugos pareigūnų veiksmai neišnaudojant galimybių per kuo trumpiausią laiką surinkti ir ištirti reikšmingus duomenis ir jau ikiteisminio tyrimo stadijoje nustatyti aplinkybes, kurių pagrindu teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, traktuojami kaip bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos, įtvirtintos BPK, pažeidimas (pvz., su atitinkamais pakeitimais jau minėta 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015; priešingai, jau minėta 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).
41. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, pagal kasacinio skundo argumentus patikrinusi skundžiamus sprendimus, nustatė, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinyje nurodytų argumentų pagrįstumą dėl neteisėtai tęsiamos kardomosios priemonės – suėmimo, netyrė ir nevertino baudžiamojo proceso metu priimtų teismų procesinių sprendimų, kuriais buvo tęsiamas kardomosios priemonės suėmimo skyrimas. Taigi iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo, vadovaudamasis pirmiau išdėstytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikos nuostatomis, išnagrinėti ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl suėmimo tęsimo teisėtumo, išanalizuoti baudžiamojo proceso metu priimtas nutartis dėl ieškovo suėmimo, motyvuotai nustatydamas, ar, tęsiant ieškovui šios kardomosios priemonės taikymą, buvo nurodyti visą suėmimo laikotarpį pateisinantys reikšmingi ir pakankami pagrindai, ar teismų išvados dėl šių pagrindų buvimo paremtos konkrečiomis bylos aplinkybėmis, kurios, atsižvelgiant į BPK reikalavimus ir pirmiau išdėstytą kasacinio teismo bei EŽTT praktiką, yra aktualios darant tokias išvadas, ar nutarčių dėl suėmimo motyvavimas šiuo aspektu yra nuoseklus (šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į jose padarytas skirtingas teismų išvadas dėl naujų nusikaltimų darymo pavojaus nustatymo), ar tinkamai atsakyta į gynybos argumentus skundžiant suėmimo taikymą ir prašant jį pakeisti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis; ar buvo ne tik formaliai, bet ir realiai bei motyvuotai apsvarstyta ir atmesta alternatyvių kardomųjų priemonių taikymo galimybė, ypač tais atvejais, kai suėmimas buvo pratęsiamas vadovaujantis tik pabėgimo pavojumi.
42. Teismų praktikoje konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, priėmimas savaime negali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ir neatleidžia teismo nuo pareigos tokį taikymą motyvuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.). Tai neatitinka Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 122 straipsnio 6 dalis ir kt.) ir Konvencijos reikalavimų, kad teismo sprendimai suėmimo klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Nurodyti principai taikytini tiek nuosprendžiu skiriant, tiek ir pratęsiant suėmimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 43 punktas). Nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose neatsakyta į ieškovo argumentus dėl nemotyvuoto apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo sprendimo jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – palikti nepakeistą, t. y. dėl jos pratęsimo iki bausmės vykdymo pradžios. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šiuo aspektu reikšmingą Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio ieškovo baudžiamojoje byloje turinį, turi motyvuotai įvertinti, ar šiuo nuosprendžiu pratęsiant ieškovo suėmimą buvo įvykdyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti tokį sprendimą.
43. Atsakant į ieškovo argumentus dėl suėmimo teisėtumo, reikia įvertinti ir tai, ar kompetentingos institucijos ir pareigūnai, organizuodami suimto ieškovo baudžiamąjį procesą, įvykdė pirmiau minėtą ypatingo stropumo pareigą (kartu ir BPK įtvirtintą bendrąją rūpestingumo pareigą), be kita ko, kokios reikšmės jos vykdymui užtikrinant, kad ieškovas būtų laikomas suimtas kiek įmanoma trumpiau, turėjo jo nurodomi ikiteisminio tyrimo trūkumai (pvz., nesikreipimas laiku dėl automobilių saugojimo aikštelės Lietuvoje vaizdo stebėjimo įrašo, ieškovo telefono kontaktų nepatikrinimas baudžiamajai bylai aktualiu laikotarpiu). Šiame kontekste atsižvelgtina į tirtos nusikalstamos veikos aplinkybes, baudžiamojo proceso metu surinktų įrodymų visumą, atitinkamų tyrimo veiksmų atlikimo procesinį poreikį ir galimybes atsižvelgiant į konkrečią procesinę situaciją, galimų gauti duomenų potencialią įrodomąją reikšmę, tyrimo veiksmų neatlikimo ar pavėluoto atlikimo procesinius padarinius ir kt.
44. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismai savo procesiniuose sprendimuose nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl teismo neteisėtų veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo vertinimo, tokių veiksmų vertinimą atlikę tik vadovaudamiesi baudžiamojo proceso tvarka atliktu jų teisėtumo patikrinimu, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš naujo nagrinėjant civilinę bylą apeliacine tvarka, minėtas vertinimas turi būti atliktas pagal šioje kasacinio teismo nutartyje išdėstytus teismų praktikos reikalavimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylą perdavus nagrinėti iš naujo, šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).
46. Pažymima, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nepatirta bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė
